Gintaro dirbiniai

TURINYS

I. ĮVADAS..............................2
II. GINTARAS. GINTARO PRISTATYMAS..............3
III. AKMENS AMŽIAUS GINTARO DIRBINIAI...........4
a) Kabučiai..............................5
b) Sagutės..............................6
c) Vamzdeliniai karoliai........................7
d) Skridiniai ir grandys........................7
e) Kiti dirbiniai, papuošalai.....................8
IV. IŠVADOS..............................10
V. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA...................11

I. ĮVADAS

Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Ypatingai Antikos mokslininkų dėmesį traukė gintaro įsielektrinimas. Plinijus Vyresnysis skundžiasi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje „Germania“ rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii). Kiekviena tauta gyvenanti Baltijos pajūryje, gintarą laiko nacionaliniu turtu, savo kraštą vadina „gintaro kraštu“. Tačiau vargu, ar kurioje kitoje tautoje gintaras yra taip įaaugęs į liaudies buitį, tautosaką, literatūrą bei meną, kaip lietuvių. Gintarą mes branginame neatsitiktinai. Tai sena, graži tradicija tautos, vienos iš pirmųjų įvertinusios gintarą, gyvenusios jo gavybos centre, per jį užmezgusios ryšius su senovės civilizacijos rajonais. Apie tai pasakoja gausūs tautosakos ir archeologijos paminklai. Gintaro santykio su žmogumi istorija – tai mūsų krašto kultūros dalis.
Apie gintarą rašoma nuo rašytinių paminklų atsiradimo iki dabar. Taigi savo darbe aptarsiu ir pristatysiu akmens amžiaus gintaro dirbinius ir tipus.

II. GINTARAS. GINTARO PRISTATYMAS.

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kiilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Gintaras yra viena iš tų negausių naudingųjų iškasenų, su kuriomis žmonija susipažino dar pirmykščiais laikais. Tik gintarui tarp jų priklauso išskirtinė vieta. Titnagas, obsidianas , jaspis, nefritas ir kiti akmenys žmogui buvo būtini ginklams, me

edžioklės ir darbo įrankiams gaminti; be jų žmogus nebūtų galėjęs išgyventi. O drėgname pajūrio smėlyje gulintis gintaras pirmykščio žmogaus dėmesį galėjo patraukti nebent vaiskumu, spalva šiltu vidiniu spindesiu, primenančiu jo garbinamos ugnies ir saulės švytėjimą. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, nesuprantamos jo savybės – dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada atrodo šiltas – pirmykščiam žmogui, matyt, darė didelį įspūdį. Apie gintarą buvo kuriamos legendos, jam priskiriamos magiškos gydančiosios ir saugančios nuo blogo savybės. Jis labai tiko papuošalams, amuletams, ritualiniams dirbiniams, susijusiems visų pirma su saulės kultu, gaminti, nes net primityviomis priemonėmis gintarą buvo lengva apdirbti: drožti, gludinti, svidinti ir net gręžti. Daugelis seniausių gintaro dirbinių yra tikri meno kūriniai, rodantys aukštą jį naudojusių žmonių materialinės kultūros ir pasaulėjautos lygį.
Seniausieji gintaro raadiniai Lietuvoje yra naujojo akmens amžiaus – neolito laikotarpio (4000-1600 m. pr.m.e.). Neolito laikų gintarinių papuošalų – pakabučių, karolių, sagų, amuletų – lobiai ir pavieniai radiniai buvo aptikti prie Baltijos jūros buvusiose gyvenvietėse – anuo metu tankiai gyvenamoje Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje ir Prūsijoje. Neolite gintaras jau buvo plačiai įėjęs į pajūrio gyventojų buitį ir gana sėkmingai apdorojamas titnaginiais ir kauliniais įrankiais.

III. AKMENS AMŽIAUS GINTARO DIRBINIAI

Akmens amžius Lietuvoje datuojamas ir skirstomas i tris laikotarpius, tai būtų: paleolitas (XI—IX tūkstantmetis pr. Kr.), mezolitas (VIII— V tūkstantmetis pr. Kr

r.) ir neolitas (IV—II tūkstantmetis pr. Kr). Taigi būtent neolito laikotarpio dirbiniams daugiausia naudoti natūralios formos neskaidraus šviesiai geltono gintaro gabalai, retesni dirbinėliai iš vaiskaus rusvai geltono gintaro. Apdirbimo technologija buvo nesudėtinga: dirbiniui stengtasi parinkti tinkamos formos gabėlį, jis būdavo pataisomas, apdrožiamas titnaginiais peiliukais, nugludinamas smulkiu smėliu ir galiausiai svidinamas. Skylutės pakabinti būdavo gręžiamos titnaginiais grąžteliais iš abiejų dirbinių pusių. Sagoms pritvirtinti skylutė buvo daroma V raidės formos kitoje jų pusėje. Sunkiausia, matyt, būdavo padaryti ilgų cilindrinių karolių skylutes; čia naudota panaši technologija, kaip gręžiant akmens kirvių skylutes.
Archeologų R. Rimantienės ir I. Lozės duomenimis, labiausiai paplitęs gintaro dirbinių tipas Rytų Pabaltijyje buvo įvairių formų kabučiai (trapeciniai, trikampiai, pailgi, stačiakampiai, lašo, kirvio, rakto, stogelio formos ir kitokie) su pragręžta skylute siaurajame gale. Beveik taip pat dažnai aptinkamos ir lęšio bei segmento formos sagutės, vamzdeliniai karoliai, karolių apvarų skirstikliai. Kur kas retesni rutuliniai karoliai. Palyginti retoki ir kulto paskirties dirbiniai – skridiniai bei grandys, stilizuotos žmonių, žvėrių, paukščių ir kitų gyvių figūrėlės – amuletai.
Gamindami figūrėles ir papuošalus, meistrai pirmiausia atsižvelgdavo į gamtos sukurtas formas. Šiek tiek jas keisdami, sukūrė daugybę formų variacijomis labai įvairių gintaro dirbinių. Natūralias formas keisdavo nežymiai gludindami, šlifuodami aštrias, nelygias briaunas, retkarčiais kas iškarpydami. Paviršiuje įbrėždavo nesudėtingą taškučių ir negilių, geometriškai iš
šdėstytų įraižėlių eilučių ornamentą.
Tolimesniuose paragrafuose apibūdinsiu svarbiausias ir labiausiai paplitusias gintaro formas ir tipus, kuriuos būtų galima sugrupuoti: a) kabučiai, b) sagutės, c) vamzdeliai, d) skridiniai ir grandys e) kiti papuošalai.

a) KABUČIAI

pav. 1
Vakarų Lietuvai būdingiausi dideli, ploni, plokšti, dažniausiai dailiai lenktomis šoninėmis briaunomis gintariniai kabučiai. Kabučiai buvo pritaikomi prie natūralių plokščių gintaro sakų intarpų medyje, labai nedaug apdorojami. Pagrindinė forma yra taisyklingesnė ar ne tokai taisyklinga trapecija. Iš turimos medžiagos darant kuo didesnį papuošalą, dažnai jis išeidavo ne visai taisyklingas (pav. 1). Tokių kabučių rasta visose ankstyvosiose Šventosios, taip pat Juodkrantės lobyje.
pav. 2

Atrodo, kad ypač viduriniame neolite stengtasi pagaminti taisyklingus kabučius – gana didelius, kiek aptakiomis briaunomis (pav. 2), trapecinius įsmaugtais šonais (pav. 3), kartais net karpytomis briaunomis (pav. 4). Kai kada kabučiai puošiami taškučių juostelėmis pakraščiuose ar skersai (pav. 5). Būdingos 3 per vidurį nesusieinančių juostelių grupės, be abejo, simbolizuoja žmogaus galūnes ir kaklo papuošalą. Skersinėmis taškučių juostelėmis papuošti kabučiai ypač būdingi Rutulinių amforų kultūrai, iš kur jie, matyt, paplito ir Lietuvos pajūryje. Jų rasta taip pat Šventojoje ir Juodkrantės lobyje. Be šių vietų, gintarinių trapecinių kabučių nemaža aptikta Palangos lobyje, Kalnuvėnuose, Smeltėje prie Klaipėdos. Tokių pačių rasta ir Latvijos Narvos kultūros paminkluose.
pav. 3
Mažiau būdingi yra taisyklingi geometriniai – trapecijos, labiau ovalo pavidalo – kabučiai. Vėlyvajame neolite yp

pač pagausėjo visai nepadirbtų kabučių – natūralių pailgų gintaro plokštelių su skylute (pav. 6). Didelis šio tipo visai neapdirbtas kabutis su maža cilindrine skylute rastas Šranelės gyvenvietėje (pav. 7).
Nedidelę grupelę sudaro stori lašo pavidalo kabučiai iš vėlyviausių gyvenviečių. Pirmas kabutis, tik retušuotu paviršiumi, nulūžęs per ąselę. Antras – vienintelis toks egzempliorius turi skylutę skersai iš šono, o ne iš priekio.
pav. 4
Tai laiko paprotys, kada nebebuvo kreipiama tiek dėmesio į formą, o daugiau reikšmės (be abejo, magiškos) teikiama pačiai medžiagai.

b) SAGUTĖS

pav. 5
pav. 6
Kiti populiarūs gintariniai dirbiniai buvo sagutės (pav. 8). Tai lęšio pavidalo dirbinėliai su paslėpta V pavidalo skylute blogojoje pusėje. Jais turbūt buvo apsiuvami drabužių pakraščiai arba jie galėjo būti suveriami į apvartą kartu su vamzdeliniais karoliais. Pačios paprasčiausios, anksčiausiai pasirodžiusios ir ilgiausiai išsilaikiusios yra lęšio formos sagutės vienodomis iškiliomis abiem pusėmis. Dažniausiai jos būna 1,5 – 2 cm skersmens, tačiau pasitaiko ir visiškai mažyčių – 0,7 – 0,8 cm skersmens, labai dailiai iš abiejų pusių nupoliruotų. Viduriniajame neolite šalia lęšio pjūvio sagučių ėmė rastis ir segmento pjūvio. Tokioje sagutėje skylutė gręžiama dvejopai – nesvarbu, ar iš plokščiosios, ar iškiliosios pusės. Kartais neaišku, ar sagutė tyčia daryta segmento pjūvio,ar tai tik atsitiktinai nuskilęs jos paviršius. Retkarčiais viduriniajame neolite pasitaiko sagučių kūgeliu nugludintu paviršiumi. Sagučių rasta visose ankstyvosiose Šventosios gyvenvietėse, Smeltėje, nemaža Juodkrantė lobyje, kuriame net būta ovalių iki 4,5 cm ilgio, ir papuoštų taškučiais.
Daugiausia rasta keturkampių, tik vėlyvajam neolitui charakteringų sagučių. Jų buvo prie Šventosios, o Juodkrantės lobyje kai kurios net pailgos (pav. 9). Paviršius paprastai nugludintas keturšlaičio stogelio pavidalu, o briaunos bukos. Už Pamarių kultūros srities ribų jos nepaplito, nors analogiškų kaulinių žinoma, pvz., Prancūzijoje megalitiniuose kapuose (Arnal 1954).
pav. 7
Puošniausios – laivelio formos sagutės su dviem V pavidalo arba kiaurai pragręžtomis skylutėmis (pav. 10). Tai buvę apie 7 cm ilgio dailiai poliruotas papuošalas. Blogojoje pusėje matyti išilginio gludinimo ruoželiai ir išgręžtos dvi V pavidalo skylutės, viduryje susieinančios į įdubą. Briaunos beveik aštrios. Gintaras raudonos spalvos, nelabai skaidrus. Rastas ir antros tokios pat sagos iš balkšvo, neskaidraus gintaro kampas. Pjūvis ovalus, paviršiuje nežymi briauna. Jų rasta Šventosios gyvenvietėse, kelios – Juodkrantės lobyje. Tai, matyt, vėlyvesnis Narvos kultūros gyventojų gamintų laivelio pavidalo sagų variantas, irgi paplitęs tik Pamarių kultūros srityje.

pav. 8

c) VAMZDELINIAI KAROLIAI

Vamzdeliniai karoliai taip pat visuotinai paplitęs papuošalo tipas, nors sunkiai pritaikomas prie natūralios gintaro sakų formos. Matyt, buvo nusižiūrėta į pailgus karolius iš paukščių kauliukų, kurie, būdami trapūs, retai išlieka. Įvairių apdirbimo stadijų vamzdelinių karolių rasta visose Šventosios gyvenvietėse. Nemaža jų buvo Juodkrantės lobyje. Vamzdeliniai karoliai, aišku, turėjo sudaryti vėrinį kartu su kitais papuošalais. Jų atmaina yra trumpi rutuliniai karoliukai, kurie aptinkami retai. Vėriniams sujungti buvo vartoti nuolatinių formų neturėję skirstikliai (pav. 11). Šie karoliai buvo dažnai labai plonomis sienelėmis, įvairaus ilgio, retkarčiais pastorintu viduriu. Vamzdelinių karolių būta ir Rytų Latvijos paminkluose. Prie jų priskiriami ir retai pasitaikantys statinėliai ar net rutuliniai karoliukai.
pav. 9

d) SKRIDINIAI IR GRANDYS

Papuošalai, o kartu, matyt, ir amuletai buvo gintariniai skridiniai ir grandys. Jie pradėti gaminti tik vidurinio neolito gyvenvietėse. Dydis, pjūvis ir skylutės forma labai nevienodi. Ankstyviausiai pvz. Šventojoje gyvenvietės grandis buvusi
pav. 10
gana stora ir apvali, tuo tarpu dauguma vėlesnių jau plokščio ovalo ar lęšio pjūvio, su nedidele V pavidalo iš abiejų pusių pragręžta skylute. Gražiausia grandis papuošta taškučiais (pav. 12), rasta Šventojoje. Visi šie papuošalai nėra tikros grandys, nei tikri skridiniai. Tai hibridinės formos. Panašių grandžių buvo ir Palangos, ir Juodkrantės lobiuose.
pav. 11
Šių papuošalų (ir amuletų) kilmė nevietinė. Kartu su skalūno kirveliais, matyt, buvo įvežama ir skalūno grandžių; tokių rasta to meto Latvijos bei Estijos paminkluose. Tokios turėjo būti pažįstamos ir Lietuvoje, nes pavyzdžiui vietiniai gyventojai ėmė gamintis gintarines grandis, kurios retkarčiais būdavo nugabenamos net atgal į Suomiją. Tai apeiginis papuošalas, nes pavyzdžiui Zveiniekų kapinyne Latvijoje jų rasta padėtų ant mirusiųjų akių. Galbūt jos reiškė akių šviesą ar pan. Tai asocijuojasi lyg ir su kitu įvaizdžiu, paveldėtu iš Rutulinių amforų kultūros – pasaulio skridiniu su taškučių kryžma. Mūsų krašte abi formos susiliejo į vieną, todėl nėra nei tikro skridinio, nei tikros grandies – atsirado skridinys su didele skylute, net truputį papuoštas taškučiais, kaip iš Šventosios gyvenviečių (pav. 13).
pav. 12

e) KITI DIRBINIAI, PAPUOŠALAI

Kitokių papuošalų ir formų labai reta. Tai kabučiai iš akmeninių plokštelių su skylutėmis, kartais ir natūraliomis; jų aptikta Šventosios gyvenvietėse. Žemaitiškės gyvenvietėje rasta kiaulinė plokštelė su 3 skylutėmis. Be to, ten pat rastas kaulinis smeigtukas su ąsele. Su skylutėmis ir plaktuko pavidalo galvute jų aptikta ir Kaliningrado srities paminkluose. Pamarių kultūrai būdingos ir kaulinės ornamentuotos plokštelės iš Kaupo pilkapio ir Nidos. Tokios plokštelės saugojo medžiotojo riešą nuo atšokančios templės smūgio, o kartu ir puošė.
Šalia formų ir, be abejo, papuošalų būta ir įvairių vaizduojamojo meno dirbinėlių. Iš gyvenvietės Parnidžio kopos papėdėje žinoma gintarinė žmogaus figūrėlė (pav. 14) – stilizuota plokštelė su skylutėmis, veidas su ilgu smakru (gal barzda). Ji daug schemiškesnė negu kitos Juodkrantės lobio figūrėlės. Galbūt žmones simbolizavo ir kabučiai, beveik primenantys žmogaus pavidalą, tik su ryškesne įsmaugta galvute, žinomi iš Palangos lobio (pav. 15).
pav. 13
pav. 14
pav. 15

IV. IŠVADOS

1. Seniausieji gintaro radiniai Lietuvoje datuojami akmens amžiaus – neolito laikotarpiu. Taigi būtent neolite gintaras buvo plačiai naudojamas ir apdorojamas titnaginiais ir kauliniai įrankiais. Lobiai ir pavieniai gintaro radiniai buvo: įvairūs pakabučiai, karoliai, sagos, amuletai.

2. Akmens amžiuje ypač paplitę buvo gintariniai kabučiai. Pati paprasčiausia ir natūraliausia forma yra trapeciniai ar šiaip pailgi kabučiai. Jiems parinkdavo plokščius gintaro sakų intarpus, kabučiai dažnai netaisyklingi. Būdavo daugiausiai paprasti, nepuošti kabučiai. Puošniuosius žmonės gamino sau.

3. Kita labai pamėgta gintaro dirbinių grupė – sagutės. Jos apskritos su blogojoje pusėje paslėpta V pavidalo skylute. Ankstyvosios buvo apskritos, plokščio lęšio pjūvio, vėliau atsirado segmento pjūvio ir ovalių. Vėlyvajame neolite labai paplito sagutės kūgeliu nugludinta viršūne ir keturkampės. Šias sagutes prisiūdavo prie drabužių kaip papuošalus arba kartu su kitais papuošalais vėrė į vėrinius.

4. Vėriniams labai tiko gintariniai vamzdeliniai karoliai, nors tai gintarui netinkama forma. Karoliai buvo dažnai labai plonomis sienelėmis, įvairaus ilgio, retkarčiais pastorintu viduriu.

5. Skridiniai ir grandys, matyt, buvo savotiški amuletai. Gražiausia grandis papuošta taškučiais, rasta Šventojoje. Atsiranda skridinys su didele skylute, net truputį papuoštas taškučiais.

V. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Literatūra

Katinas, V. Baltijos gintaras. Vilnius: Mokslas, 1983, p. 5 – 9.
Kulikauskas, P. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinė ir mokslinė literatūra, 1961, p. 68 – 72.
Rimantienė, R. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1996.
Rimantienė, R. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1999, p. 34 – 53.
Rimantienė, R. Lietuva iki Kristaus. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1995, p. 147 – 150.
Rimantienė, R. Nida senųjų baltų gyvenvietė. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1989.
Rimantienė, R. Šventoji. Vilnius: Vilniaus dailės akademija,1979, I tomas.

Leave a Comment