Aitvaras

1042 0

Untitled

AITVARAS

Lietuvių mitologijoje – pagoniškojo panteono būtybė,atmosferos, vandens, ypač debesų saugotojas, turintis ryšių su žeme ir jos turtais. Tai yra materialines gėrybes nešanti būtybė. Aitvaras dar vadinamas Atavaru, Damavyku, Gausinėliu, Kokliku, Sparyžium, Pūkiu, Žaltvikšu. Jis vaizduojamas kaip gaidys,(kai kada grūdus atrajojantis gaidys) arba šakas laužantis viesulas.Aitvarasgali pasirodyti įvairiais pavidalais: labiausiai mėgsta pasireikšti viesulu ir lekioti po laukus, girias, braškinti šakas, laužyti medžių viršūnes.Kitur aitvaras yra būtybė, skraidanti padangėmis ugninio žalčio pavidalu.Jis nusileidžia ant žemės girioje, turi ten savo būstą.

Aitvaras yra velniškos prigimties, suu ugnimi susijusu būtybė.Jis matomas dažniausiai vakare ir naktį beskrendąs, šviesdamas oru, kaip kokia “ugninė uodega ar gyvatė”, “ ugnies kamuoliai “, kurie paprastai pradingsta turtingo ūkininko kamune ar pastogėj – dažniausiai tuo būdu jis neša turtus savo šeimininkui.

Aitvarą galima sutikti ir mažo žmogelio pavidale.Jį galima pamatyti ūkininko kūtėj ar klėty, jis vilki raudoną rūbelį ir dėvi raudoną kepuraitę.Jis prižiūri ūkininko namus, rūpinasi viso ūkio gerove, saugo nuo vagių turtą.Tik jis negali skristi, jam nėra charakteringa ugnies prigimtis.Todėl šis mažas žmogelis tapatinamas su kaauku.O kaip dabar lietuviai sako : “Aitvaras ir kaukas yra tas pats”.

Aitvaras – nemirtingas.Žudomas jis virsta kibirkštimi, todėl visada sukelia gaisrą, už ką jį muša Perkūnas. Kartais aitvaras laikomas gera, kartais bloga būtybe.Jis dirba paslapčia, neprašytas. Dažnai žmogus net nenutuokia turintis aitvarą, be

et jo namuose gėrybių niekada netrūksta.Jis globoja gerus, kitų skriauždiamus, negobšius žmones, prineša jiems visokio turto :javų, linų, pinigų, dažniausiai atimtų iš turtingų gobšuolių.Pelnęs aitvaro palankumą, žmogus vargo nemato, tačiau tikima, kad jo sunešti lobiainieko gero nelemia.

Pamiltai mergelei aitvaras atneša gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų. Kartais, pamilęs kaimo gražuolę, veda ją ir neša padangėmis į savo dvarą. Kai kada aitvaras ugninio žalčio pavidalu skuba pas pamiltą mergelę, o atlėkęs virsta gražiu berneliu.

Vargšui žmogui, kuris aitvarą pavalgydino, atidavė paskutinę duonos plutą, prineša maišą žolės ar skiedrų, kurie, parnešti namo, virsta auksu. Gobšam valstiečiui pripila kepurę ir kišenes aukso, kurie namie virsta šiukšlėmis ir mėšlu.

Pagal padavimus, aitvarą žmogus gali rasti, pirkti, prisivilioti, prisijaukinti. Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Taas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, oper vidurį susmauktas. Na, ir kas iš to kiaušinio išeidavo? Išeidavo kirminas, ilgas kaip žaltys, lėkdavo oru ir nešdavo į savo namus pinigus, javus, pieną.Bet tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas “ paukštis “, visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika. Ir turėdavo kiekvieną rytą iškept kiaušinienės dibenėlį ir aitvarą pašert.

Iš aitvaro esą galima atimti jo nešamą turtą. Pamačius jį lekiantį, reikia tuoj pat nauju arba surūdijusiu peiliu neatsigręžiant atgalia ranka prismeigti pr

rie žemės švarko

skverną arba sau kaip nors durti peiliu. Tada iš aitvaro bus atimya visa, ką jis neša.

Atimti iš aitvaro turtą dar galima ištraukiant savo d

. . .

Sako, kad ten buvęs aitvaras.Jei kunigas nebūtų pašventinęs, tai jis būtų pridėjęs pilną skrynią pinigų.

* * *

Kai, jaunas būdamas, jodavau nakties, tai kartu su kitais matydavau,, kaip žvaigždės driūkt driūkt driūkt driekiasi tolyn tolyn. Tada šaukdavom:

– Aitvaras ! Aitvaras !

Bijoti jo nebijodavom.

Kartą išjojom nakties. Ogi matom – atidriūksi aitvaras kaip pagaikštis, visas juodas, tik pakraščiai blizga. Tuoj nušokom nuo arklių ir nutarėm aitvarą pagauti. Vienas iš mūsų pro kojos tarpupirštį į žemę įbedė peilį. Aitvaras ir nusileido alksnių viršūnėn, net alksniai susiūbavo. Visi susitarėm ir paleidom aitvarą. Buvo baisu – aitvaras juk ne mūsų.

Join the Conversation

×
×