Žydų mokyklos tarpukario Lietuvoje
Vilniuje valstybinės mokyklos veikė šešias dienas per savaitę, mokymas vyko septyniomis arba aštuoniomis pakopomis. Vilniaus ir jo regiono žydų mokyklose atsispindėjo žydų visuomenės ideologiniai siekiai ir nesutarimai; čia veikė sionistų, hebrajistų, vienas ortodoksų ir vienas jidišistų mokyklų tinklas. Dominavo tradicinis mokymas. Tačiau įkūrus aukštojo mokslo instituciją, Vilnius, Lietuvos Jeruzalė, tapo vienu iš jidišo kultūros brangakmenių. Intelektualinis Vilniaus svorio centras iš religinės persikėlė į kultūrinę sferą.
Religinis mokymas Vilniuje tarpukario metais. Religinis mokymas Vilniuje vyko dviem – klasikinė ortodoksine, nesionistine, ir atvira naujovėms, sionistinė – kryptimis.Ortodoksinis nesionistinis mokymas nebuvo monolitinis. Greta Chorev ir Bajs Jankev organizacijų egzistavo įvairios asociacijos, pati garsiausia buvo Tiferes Bochrim. Ji skatino darbininkus gilintis į religiją. Vilniui tapus juridiniu Lenkijos vienetu, žydų bendruomenė įkūrė organizaciją Vaad Ho Meuchod, kuri jungė visas religines mokyklas.Draugija Agudes bėdų dėl vaikų darželių beveik nekildavo. Kaip buvo įprasta, ketverių ar penkerių metų berniukas pradėdavo lankyti chederį. Septynerių metų, kai reikėdavo pradėti Lenkijoje privalomą pradinį mokslą, jis jau buvo lavintas dvejus ar trejus metus. Agudes globojo ne tik dvi modernizuotas tradicines pradines mokyklas, bet ir kitokias paties įvairiausio tipo mokymo įstaigas – nuo klasikinių chederių iki pradinių mokyklų mergaitėms, vidurinių profesinių mokyklų ir pedagoginių seminarijų. Bajs Jankev – Chorev bibliotekose buvo sukaupti solidūs vadovėlių ir mokslinių knygų fondai. Iki tol tradicinio lavinimo mokyklos apsieidavo be vadovėlių ir knygų vaikams.Vilniuje ir jo regione Agudes Jisroel globojamų mokyklų tinklas nebuvo tokio aukšto lygio kaip vakarinėje Lenkijos dalyje, kita vertus, tradicinės aukštesniojo lavinimo institucijos (ješivos) čia veikė labai aktyviai ir pritraukė geriausius dėstytojus.Greta veikė ir kita žydų religinė partija – Mizrachi. Nors jos nedidelis mokyklų tinklas (Javne) nepaliaujamai plėtėsi, vis dėlto išliko antraeilės reikšmės. Vilniuje, kaip ir kitose šalies vietose, mizrachistų mokyklose buvo dėstoma trimis kalbomis: lenkų, jidiš ir hebrajų. Mieste taip pat veikė Talmud – Tora, sionistams priklausanti pradinė religinė mokykla, ir garsi vidurinio mokslo įstaiga – Ramailes Ješiva. Ją 1831 metais įkūrė rabinas Mailes; amžiaus pradžioje ji įsitraukė į mizrachistų sąjūdį ir ugdė jo religinį elitą. Tomchei Tmimim ješivos (Liubavičių pakraipa) ir Slabados ješivos (Musaro judėjimo padalinys) dėka Vilnius užėmė ypač garbingą vietą žydų religiniame gyvenime. Religinės partijos, nepajėgusios susitarti dėl vieningos pradinio mokymo sistemos, sugebėjo integruoti visas rytinės Lenkijos ješivas, kitaip sakant, sugebėjo suvienyti aukštesniojo lavinimo institucijas lietuviškoje judėjų kultūrinėje erdvėje.
Vilniuje ir Vilniaus krašte į religinį berniukų mokymą išskirtinis dėmesys buvo kreipiamas iki pat 1939 metų, nepaisant akivaizdaus šio mokymo nuosmukio likusioje šalies dalyje.Hebrajiškos pasaulietinės mokyklos Vilniuje. Hebrajų kalbos atgaivinimo ir Haskalos idėjos Vilniuje buvo priimtos palankiai, todėl XIX amžiaus pabaigoje čia pradėjo kurtis modernios hebrajiškos mokyklos. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Vilniuje buvo daug pradinių hebrajiškų mokyklų. 1925 metais Tarbut Vilniuje turėjo dvi mokyklas, du licėjus ir seminariją, taip pat pedagoginę mokyklą.Nuo 1919 iki 1939 metų sionizmas palaipsniui stiprėjo. Sionistų mokyklos, kuriose buvo mokoma hebrajų kalba (šiuolaikine versija), ėmė konkuruoti su chederiais. Kitaip negu Bajs Jankev – Chorev religinės arba jidišo mokyklos, Tarbut nepriimdavo mokinių iš pačių neturtingiausių gyventojų sluoksnių. Dauguma tėvų buvo pasiturintys miestiečiai, nes už vidurinį mokslą reikėjo mokėti, ir gana brangiai. Pradinėse, o vėliau – vidurinėse Tarbut mokyklose mokiniai susipažindavo su dviem kultūromis: lenkų (tai mokymo įstaiga apsaugodavo nuo vis priešiškesnės valstybės ir pradėdavo vaikui geriau prisitaikyti aplinkiniame pasaulyje) ir su antrąja, svarbiausia – modernia hebrajų kultūra. Gilindami hebrajų kalbos žinias vaikai su žydų kultūra susipažindavo plačiau: per istoriją, Palestinos geografiją, Biblijos studijas. Sionistai jaunimo organizacijų veiklą sugebėjo išvystyti daug sėkmingiau negu kiti politiniai judėjimai. Jie įtraukdavo paauglius į visokią veiklą, ugdė jų atvirumą kitoms pasaulio žydų bendruomenėms. Pats ryškiausias pavyzdys – pasaulinė sionistų sporto federacija Makkabi. Įvairių sporto šakų (lengvoji atletika, futbolas, plaukimas…) sportininkai iš skirtingų šalių dalyvaudavo klubų varžybose. Buvo rengiamos (tai tęsiasi iki šių dienų) netgi „makabiados“, tai yra savotiškos olimpiados. Jose dalyvaudavo visas sionistinio sporto elitas. Kitas svarbus diasporos sionistinio jaunimo veiklos baras – ruošimasis persikelti į Izraelio žemę ir tam reikalingų žemdibystės žinių įgijimas (šis pasirengimas hebrajiškai vadinamas hachšara).
Jidišistų mokyklos. Vilniuje jidišo judėjimas apėmė visas mokymo struktūras: nuo vaikų darželių iki mokytojų ruošimo bei Žydų mokslo tyrimų instituto, savotiško jidišo universiteto – JIVO, įkūrimo.1907 metais Vilniuje vyko pirmoji jidišo mokytojų konferencija, kurią brutaliai nutraukė carinė policija. Tačiau jidiš kalbos apaštalai tęsė savo veiklą ir 1908 metų Černovcų konferencijoje patvirtino ketiną kurti pradines jidišo mokyklas ir „liaudies universitetus“. Jau Pirmojo pasaulinio karo metu jidišo mokyklos veikė visoje Lenkijoje, o 1916 metais Vilniuje buvo pradėta formuoti vidurinė mokykla ir mokytojų seminarija.1928 metais Vilniuje savo mokyklą atidarė ir Šulkult – dar vienas, nelabai gausus jidišistų tinklas.Vilniaus jidišo mokyklose mokėsi beveik tiek pat mokinių, kiek ir Tarbut mokymo įstaigose. O pradinio ir vidurinio mokymo pakopose jos netgi lenkė pastarąsias.1928 metais Vilniaus miesto ir regiono registro skiltyje „mokymo įstaigos, mokyklos, bibliotekos“ įrašyta iš viso 1574 vienetai, iš kurių 83 buvo žydų mokyklos: dvidešimt vienai vadovavo Tarbut (sionistai pasauliečiai), septyniolikai – CBK (jidišistai), o likusios 45 mokyklos priklausė ortodoksiniam religinio sionizmo sąjūdžiui arba įvairioms tradicinės pakraipos organizacijoms. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Bajs Jankev – Chorev mokyklose mokėsi 2000 vaikų. Pagrindinė mokymo kalba buvo jidiš, šventraštis buvo studijuojamas, kaip įprasta, hebrajiškai, o pasaulietiniai dalykai dėstomi lenkų kalba. Jidiš kultūros suklestėjimas tarpukario metų Lietuvos Jeruzalėje, kurioje mokėsi apie 15 000 moksleivių, buvo išskirtinis reiškinys Lenkijos ir Lietuvos peizaže, nors tai nė kiek nesutrukdė sionizmo ir jo švietimo sistemos plėtrai ir nesukėlė pavojaus dominuojančias pozicijas išlaikiusiam tradiciniam mokymui.