zydai lietuvoje

Turinys

Žydų įsikūrimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje............3 psl.
Žydų gyvenimo Lietuvoje ypatumai......................5 psl.
Žydų vaidmuo Lietuvos visuomenei..................7 psl.
Literatūros sąrašas.......................... 9 psl.

Žydų įsikūrimas
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Iki įsikūrimo Lietuvos valstybėje žydai nuėjo didelį ir sudėtingą istorinės raidos kelią.

Senovės žydų tauta su savo monoteistiniu tikėjimu atsirado daugiau kaip prieš 3500 metų. Po didelio karinio, ekonominio ir kultūrinio pakilimo ji, jos sukurta Izraelio valstybė buvo pavergtos stipresnių kaimynių – Asirijos bei Babilonijos – ir savo valstybingumo neteko. Kova dėl žydų valstybės atkūrimo buvo nesėkminga, Izraelio žemę nukariavo senovės graikai, vėliau romėnai. Naujosios erros pirmajame šimtmetyje žydai buvo išvyti iš savo gimtosios žemės ir per šimtmečius pasklido Rytuose iki Indijos ir Pamyro, Šiaurėje – iki Kaukazo, Kaspijos ir Jodosios jūros pakrančių, Vakaruose – per šiaurės Afriką iki Ispanijos. Per Italiją jie pateko į krikščioniškąją Europą – į Vokietiją, Prancūziją, Angliją.

Kryžiaus karų laikotarpiu (XI – XIIa.) ir vėliau žiauriai persekiojami Vakarų Europoje išvyti iš Anglijos ir Prancūzijos, ujami naujose gyvenamosiose vietose, žydai XIV – XV a. iš Vakarų Europos masiškai kėlėsi į Rytų Europą.

1348 m. kovo mėn. Europoje kilo eilinė maro epidemija – “juodoji miirtis”. Ji apėmė Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Angliją, Vokietiją, kitas vakarų šalis. Manoma, kad maras iki 1351 m. pavasario nusinešė 25 mln. Žmonių – trečdalį Europos gyventojų. Tarp žuvusių buvo nemažai ir žydų. Bet, kaip anksčiau jau ne kartą buvo, pasklido gandai, kad kalti ji

ie, apnuodiję šulinius ir norėję išnaikinti krikščionis. Popiežius Klemensas VI du kartus stojo prieš nepagrįstus kaltinimus. Nepadėjo. Sukurstyti famatiškai tikintys krikščionys pradėjo “šulinių nuodytuojų” žudynes. –ydus imta masiškai deginti ant laužų, žudyti namuose ir gatvėsę, skandinti upėse. Vokietijoje neliko nė vieno miesto, kur žydai nebūtų patyrę didelių kančių ir skaudžių nuostolių. Buvo sunaikinta apie 300 bendruomenių. Daugelis žydų paliko senąsias vietas ir patraukė į Rytus – į Lenkiją, Bohemiją (Čekiją), Moraviją, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę; Maskvos valdomos žemės žydams buvo uždarytos.

XIV – XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo rytinė riba, o Lietuva – pati šiauriausia žemyninės Europos žemė, į kurią žydai atėjo iš Vakarų Europos. Tai lėmė, kad jau XV a. svarbiausias žydų ekonominio, dvasinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo centras iš Pareinio kraštų persikėlė į Lenkijos ir LDK žemes. Čiia įsikūrė daug naujų žydų bendruomenių – maždaug 20 tūkst. žmonių.

Tai, kad persekiojami žydai ieškojo kur gyventi, o Lenkijos ir Lietuvos valstybėms tuo metu reikėjo prityrusių verslininkų, – tik istorinis atsitiktinumas. Tačiau šiame procese išryškėjo objektyvios bendros tendencijos – naujos Rytų Europos šalys ir tautos įsijungė į viso pasaulio plėtotės raidą. Lietuviams ir žydams ji buvo abipusiškai svarbi ir naudinga.

Susikūrusi ir išsiplėtojusi XIV – XV a. Lietuvis Didžioji Kunigaikštystė tapo galinga feodaline valstybe – didžiausia imperija Europoje. Jos teritorija plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kunigaikštystei priklausė gr
rynai agrariniai slavų kraštai, kuriose palaipsniui nyko natūralinis ūkis ir stiprėjo prekinis piniginis ūkis, vystėsi prekyba, amatai, finansai. Reikėjo prityrusių pirklių, amatininkų, finansininkų. Tarp lietuvių, baltarusių, kitų vietos gyventojų tokių žmonių dar buvo labai mažai. Lietuvos valdovai pradėjo juos kviesti iš labiau išsivysčiusių Europos šalių. Tai buvo pirmoji objektyvi ir palanki prielaida bei sąlyga žydams ir kitų tautybių žmonėms apsigyventi Lietuvoje. (pačioje Lietuvoje XIV a. viduryje buvo apie pusę milijono gyventojų.) Krikščionybė Lietuvoje buvo priimta tik XIV a. pabaigoje (1387). Dėl įvairių istorinių priežasčių katalikų bažnyčios veikla daugiatautėje LDK neįgijo kraštutinio nepakantumo žydams, ji neskleidė savo tikybos prievarta tarp kitų LDK tautų, taip pat nė tarp žydų. Žydų tautos istoriografijoje pažymima, kad tokio pakantumo visoms tikyboms kaip LDK tuo metu Europoje nebuvo niekur. Todėl persekiojamiems ir gainiojamiems žydams Lietuva jau viduramžiais tapo vienu iš reikšmingiausių gyvenimo centru, nauja gimtine.
1529 m. žydų privilegijos buvo užrašytos pirmajame Lietuvos statute. Tuo laikotarpiu į Lietuvą vis dar kėlėsi persekiojami žydai iš Vokietijos ir Čekijos.

Žydų gyvenimo Lietuvoje ypatumai

Krikščionių bažnyčios ir miestiečiai krikščionys žydų gyvenimui pradėjo daryti vis didesnį poveikį; palaipsniui didėjo prieš žydus ir jų tikybą nusiteikusio jėzuitų ordino galia ir įtaka. O tos dvi jėgos viešpatavo visoje dvasinio gyvenimo srityje. Lietuvos bajorai mokėsi jėzuitų ordino mokyklose, ten ji

ie buvo auklėjami, ten įsitraukdavo į įvairius antižydiškus išsišokimus. Šalyje plito žydų ritualinio kraujo apkalbos, kaltinimai, kad žydai esą išniekino katalikų šventoves. Kai kur buvo užpultos, išniekintos sinagogos, išnaikintas jų turtas. Tiesa, tai vyko nepalyginti rečiau ir mažesniu mastu negu kaimyninėje Lenkijoje.

Priešiškai žydų atžvilgiu buvo nusiteikę miestiečiai krikščionys – daugiausia pirkliai, amatininkai, pinigų skolintojai vokiečiai. Jie visaip siekė trukdyti žydams – ekonominiams varžovams, riboti jų veiklą bei teisę gyventi miestuose. Prekybininkai ir amatininkai krikščionys buvo susiorganizavę į gildijas ir cechus. Jų atstovai viešpatavo miestų, kurie turėjo Magdeburgo (savivaldos) teises, magistratuose. Tokias teises turinčių miestų Lietuvoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje buvo maždaug 30. Magistratai Vilniuje, Kaune, kitur visaip ribojo ir varžė žydų ekonominę veiklą, sunkino visą jų gyvenimą. Tačiau verslininkai žydai turėjo ekonominį pranašumą – ne dėl gautų privilegijų, juk jų iš didžiojo kunigaikščio gavo ir krikščionys. Be kita ko, žydų gretas tuo metu nuolat papildydavo naujos jėgos iš Vokietijos, Austrijos, Čekijos, kitų šalių. Išsaugodami ryšius su savo bendratikiais net tolimiausiose šalyse, naujieji persikėliai galėdavo prekiauti plačiu mastu. Bejorai tuo buvo labai patenkinti ir padėdavo žydams priešintis miestiečiams krikščionims. Lietuvos gyventojų daugumą sudarę valstiečiai baudžiauninkai buvo ūkiškai pavergti ir jokių politinių teisių neturėjo.

Dar anksčiau Europos šalyse patirtos sudėtingos gyvenimo sąlygos: nuolatinė kova dėl tautinio, religinio ir
r ekonominio būvio, butinumas gintis nuo įvairiausių kaltinimų bei užsipuolimų skatino, net vertė žydus telktis į savo visuomeninę organizaciją – bendruomenę – ir plėtoti bei stiprinti ją. Iš pradžių jos labiausiai reikėjo religinėms bei tautinėms reikmėms tenkinti ir ginti. Žydai ir Lietuvoje gyveno kaip atskira tauta. Jie čia nesusiliejo su vietos gyventojais krikščionimis, gyveno laikydamiesi savo tikybos, kalbos, tautinės gyvensenos ir organizacijos.

Žydų autonominės savivaldos sistemą LDK sudarė žydų bendruomenės mažesnėse gyvenvietėse ir didesniuose miestuose; joms vadovavo kahalai ir Vaadas – aukščiausias savivaldos sistemos organas – vienijęs visų kahalų veiklą, taip pat jos vykdomasis organas. Kahalams vadovavo 3 – 5 renkami vyresni žmonės, kurie paeiliui, po mėnesį, eidavo parnaso – vadovo (bendruomenės galvos) – pareigas. Taip pat buvo renkami dajanai (teisėjai, teisėjų kolegijos nariai), gabajai (maldos namų, religinių mokyklų, labdaros įstaigų valdytojai), mašgiachai (tvarkos rinkose ir apskritai žydų kvartale prižiūrėtojai), sąskaitybos reikalų revizoriai, turto vertintojai, nustatant mokesčių dydį, ir kiti.

Vienas svarbiausių kultūros pagrindų buvo autonominė mokymo sistema. Visi 6 – 13 metų berniukai privalėjo mokytis pagrindinėje mokykloje – chederyje. Neturtingų tėvų vaikai buvo mokomi veltui. Be to, kiekvienoje didesnėje bendruomenėje veikė aukštesnioji religinė mokykla – ješiva. Todėl beveik visi vyrai buvo raštingi. Apskritai Lietuvos Vaadas skyrė daug dėmesio bendruomenių išlaikomoms ješivoms. Šeimos, mokėjusios mokesčius, turėjo išlaikyti dar tam tikrą skaičių vargingų moksleivių – juos maitinti, pirkti jiems knygas. LDK Vaadas privalėjo rinktis kartą per dvejus trejus metus.

Vilniuje žydų atsirado dar XIV a. viduryje. Tačiau, miestiečiams krikščionims reikalaujant, jiems ilgai neleista gyventi šiame mieste, verstis prekyba. Pamažu jie vis dėlto pradėjo kurtis valstybės sostinėje. XVI a. viduryje iš Krokuvos atvykę žydai atidarė Vilniuje lombardą, pradėjo prekiauti, vadovauti pinigų kalyklai. 1573 m. buvo pradėta statyti Didžioji Vilniaus sinagoga. Zigmantas Vaza 1598 m. pirmą kartą oficialiai suteikė teisę žydams apsigyventi Vilniuje, verstis prekyba, pirkti namus; patvirtino teisę statyti mieste maldos namus. Nauja fundamentalią privilegiją Vilniaus žydams 1633 m. suteikė Vladislovas Vaza, nors pagal ją buvo leista gyventi tik tam tikrame miesto kvartale – gete.

1654 m. Vilniuje buvo apytikriai 12 tūkst. miestiečių krikščionių ir maždaug 2500 žydų. 1665 m. – 3581 žydas. Vilniaus kahalas 1652 m. po ilgos kovos buvo priskirtas prie svarbiausių LDK kahalų, įgijo teisę turėti atstovų “Valstybės Vaade”. Lietuvos sostinė Vilnius, svarbiausias LDK kultūros židinys, palaipsniui tapo ir visų LDK žydų dvasiniu centru. Čia darbavosi žymūs rabinai – Toros mokovai, sukūrę vertingų religinių veikalų.

Plėtojantis Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomeninei savivaldos sistemai ir jos Vaadų veiklai, vis labiau didėjo reikalavimai dvasinei bei teorinei rabinų veiklai – jie privalėjo išsamiai aiškinti žydų teisės nuostatus, jais remdamiesi pamatuotai atsakyti į gyvenimo keliamus klausimus. Tai atsispindėjo rabinų literatūroje, kuri kartu tapo ir žydų gyvenimo metraštininke.

Dar XVI a. krokuvoje ir Liubline pradėjo veikti žydų spaustuvės. XVI – XVII a. čia plėtojosi liaudės literatūra jidiš kalba. Didelė dalis Prahoje, Venecijoje, Amsterdame jidiš kalba išleistų knygų buvo skirta naujam Lenkijos ir Lietuvos žydų centrui.

XVII ir XVIII a. žydų dyvenimo sąlygas lėmė dideli vidaus ir išorės sunkumai. Jungtinę valstybę silpnino savitarpio kova tarp bajorų ir karaliaus valdžios. Ilgai vykę karai su Švedija, Rusija, sukilinų slopinimas Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Be bendrų visiems gyventojams karo sunkumų, atnešusių sugriovimus, gaisrus, kontribucijas, badą, epidemijas, žydų daliai teko dar daugiau nelaimių. Prekybos ir amatų teisės buvo ribojamos, varžomos, seminarijų auklėtiniai ir miestiečiai užpuldinėjo žydus, siaubė jų namus, sinagogas, parduotuves. 1635 m. Vilniuje, o po poros metų (1637) Breste įvyko keli dideli žydų pogromai.
Baisiausia nelaimė žydus ištiko 1648 – 1649 m. Tuomet Bogdano Chmelnickio vadovaujama ukrainiečių kazokų kova prieš Lenkijos viešpatavimą ėjo kartu su žydų žudynėmis Ukrainoje ir Baltarusijoje, neregėto masto ir žiaurumo Rytų Europoje.

Per kruvinąjį 1648 – 1658 m. dešimtmetį Lenkijoje, jos valdose, LDK, baltarusių žemėse buvo sunaikinta per 700 žydų bendruomenių, žuvo keli šimtai tūkstančių žydų, daug jų buvo parduota į nelaisvę Turkijoje. Po to daugelis žydų, tarp jų nemažai žymių rabinų, persikėlė į Austriją, Vokietiją, Olandiją. Tai buvo svarbus posukio laikotarpis žydų istorijoje – jų emigracija pasuko atgal iš Rytų Europos į Vakarus. Tiesa, vėliau žydų bendruomenės vėl atsigavo, LDK valdovams suteikus lengvatų; bendruomenės pasipildė naujomis jėgomis iš Lenkijos ir Čekijos – 1676 m. LDK buvo 32 tūkst. žydų.

Žydų vaidmuo Lietuvos visuomenei

400 metų gyvendami kartu, įdėmiai stebėdami vieni kitų gyvenimą, žydai, lietuviai, bei baltarusiai pritapo vieni prie kitų, išmoko nebijoti vieni kitų ir sugyventi. Sveika nuovoka ir gyvenimiškas patyrimas bylojo apie abipusę naudą. Bajorai ir valstiečiai baudžiauninkai – be abejo, savaip – suvokė, kad žydai jiems naudingi, kad jie galėjo išjudinti sustingusį ūkinį gyvenimą, jį visokeriopai gyvinti ir plėtoti. Politiškai žydai buvo patikimiausias elementas: neturėjo ypatingų tautinių ambicijų, nepiršo ir neskleidė savo tikybos, kalbos, gyvenimo būdo, mokėjo lietuvių kalbą. Žydai tapo būtina, nepakeičiama ir neatskiriama LDK visuomenės būties ir buities dalimi.

Turtingų žydų buvo nedaug, jie dažniausiai telkdavosi didesniuose miestuose. Dauguma žydų kaimuose ir miesteliuose gyveno su lietuviais ir baltarusiais – galėjo arčiau pažinti apskritai vargingą vieni kitų gyvenimą, taip pat būdą, jo savybes, jas vertinti.

Beje, vargingų žydų kasdienė mityba panašėjo į kaimynų mityba. Vyravo, bulvės, duona, svogūnai, kitos daržovės, kurių dalį patys išsiaugindavo, o dalį išmainydavo, aprūpindami valstiečius reikalingomis prekėmis. Retai, visų pirma šeštadieniais, žydai valgydavo mėsą.

Lietuviai ir baltarusiai žydų, jų veiklos nelaikė žalingais. Kaltinimus žydams labiausiai kėlė miestiečiai krikščionys. Jie paskleidė atėjusias iš Vakarų Europas apkalbas dėl kraujo vartojimo ritualiniais tikslais, nuolat stengėsi įsitikinti, kad žydai, girdi, žalingi krikščionims. Tačiau lietuvių ir baltarusių kaimo žmonių, taip pat miesto varguomenės nepavyko įtikinti, kad žydai jiems žalingi ir esą reikia nutraukti ūkinius santykius su jais, taip pat nepavyko lietuvių ir baltarusių supriešinti su žydais. Visa tai savo ruožtu skatino abi puses toleruoti kitų tikybą ir papročius.

Šiais samprotavimais nesiekiama aukštinti žydų, jų būdo ir veiksmų bei jų padarinių, taip pat ir lietuvių bei žydų santykių. Pasitaikydavo žydų ūkinio, ekonominio, buotinio ir dorovinio pobūdžio nusižengimų ir nusikaltimų, kurie sukeldavo nepasitenkinimą ir pasipiktinimą, o kai kada ir priešiškumą. Nesiekiama sumenkinti pačių lietuvių ir baltarusių vis didesnės pažangos ir laimėjimų visose gyvenimo sferose, taip pat vokiečių, lenkų, kitų įnašo į Lietuvos ir Baltarusijos ūkio ir ekonomikos plėtojimą. Stengiamasi tik išaiškinti, kokie objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai sudarė palankiausias Rytų Europoje sąlygas ir galimybes žydams gyventi ir dirbti.

Žydų tikybos ypatumai, atsiskyrėliška jų gyvensena padėjo atsirasti prietaringam aplinkos vertinimui. Į kaiminus, krikščionis, žiūrėta kaip į “gojus” – ne žydus, kitataučius. Bet iš lietuvių žydai perėmė nemažai jų gerųjų savybių: atkaklumą, ištvermę gyventi ir dirbti nelengvomis galtos sąlygomis, darbštumą, kuklumą, mitybos, drabužių ir papuošalų santūrumą, meilę gamtai, žemei. Įdomu, kad Lietuvos žydų Vaade buvo nutarimų, raginančių turtingus žydus, pardavinėjančius aukštuomenei brangius užsieninius papuošalus bei drabužius, patiems gyventi ir rengtis kukliau.

Be viso to kas pasakyta, dar būtina aptarti bendrą žydų ir lietuvių, lietuvių ir žydų istoriografijoje iš esmės ligi šiol įsigalėjusį tvirtinimą, kad abi tautos per šimtmečius išliko svetimos, viena kitai tolimos. Tačiau gylesnis ir visapusiškesnis problemos tyrimas gali parodyti, kad tokia stereotipu tapusi nuostata gerokai suabsoliutinta. Su ja negalima sutikti – galima kalbėti apie tai, kad išliko žymus nacionalinis ir psichologinis viso gyvenimo būdo skirtingumas. Bet, laikui bėgant, kartu gyvenant 500 metų, vieniems ir kitiems jis darėsi suprantamesnis ir įprastesnis, tai neišvengiamai tirpdė nacionalinį psichologinį svetimumą. Tuo požiūriu sampratos “svetimas” ir “svetimumas” neturėtų būti laikomos absoliučiomis ir iš esmės reiškinčiomis tam tikrą nuolatinį priešiškumą.

Žymus Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius Levas Karsavinas (1882 – 1952) 1937 m. pasakė žydų visuomenės veikėjui daktarui Aronui Šteinbergui, kad žydams kuriantis Rytų Europoje, kaip tik Lietuvos žydai suvaidino drąsaus avangardo vaidmenį – iš visų žydų jie pirmieji pasiekė šiauriausias vietas. O šiaurės žmonėms visur ir visuomet būdingas atkaklumas, didelė drausmė. Toji dvasia nesumenko nė per šimtmečius. Litvakai ne todėl išmintingi, kad jie čionykščiai. Čionykščiai todėl, kad jų proseneliai buvo pakankamai išmintingi: ieškojo kelio į Lietuvą ir jį surado.

Literatūros sąrašas:

1. “Lietuvos žydų kelias” “Alma Littera”, Vilnius, 1998 m.
2. “Pasaulio religijos” “Alma littera”, Vilnius, 1998 m.
3. “Įliuostruota vaikų enciklopedija” “Margi raštai”, Vilnius, 1998 m.

Leave a Comment