„Žmogaus pasaulėjautos bruožai viduramžiais“

Viduriniai amžiai – viena prieštaringiausių istorijos epochų. Dėl viduramžiais suklestėjusių feodalinių santykių, žemo raštingumo lygio ir labai vienpusiško žmogaus prietaringumo, kurį suformavo absoliutus krikščionybės kaip vienintelės religijos teigimas, šis laikotarpis pramintas smukimo ir tamsybės amžiais. Tačiau toks požiūris yra istoriškai neteisingas, nes būtent viduramžiai atnešė daugelį civilizacijos raidai svarbių dalykų: visoje Europoje susikūrė valstybės, suklestėjo miestai, išplito krikščionybė, o su ja ir raštas, architektūra bei kiti to meto kultūros laimėjimai. Šios politinės, socialinės ir kultūrinės aplinkybės lėmė originalios bei įvairialypės viduramžių žmmogaus pasaulėjautos susiformavimą.

Gyvenamosios aplinkos įtaka žmogui ir akiračio plėtimas

Viduramžių visuomenė – tai, visų pirma, kaimo ir žemdirbių visuomenė. Didžiąją Europos dalį sudarė miškai, pelkės ir dykvietės -miestų buvo mažai. Žmonės gyveno labai uždarą gyvenimą nedideliuose kaimuose. Ir valstiečiai, ir žemvaldžiai bendraudavo su nedaugeliu žmonių, gyvenusių kaimynystėje. Gyvenimo centras buvo senjoro pilis, bažnyčia, vienuolynas. Tokios gyvenimo sąlygos formavo antikosmopolitišką ir dažnai labai kategorišką viduramžių žmogaus pasaulėvaizdį.
Daugumos žmonių geografijos žinios buvo labai menkos: be Europos buvo žinomi tik Azijos ir Afrikos žemynai. Europiečių žiinias praplėtė kryžiaus žygiai: tūkstančiai žmonių patys pamatė, sužinojo apie musulmoniškų Artimųjų Rytų gyvenimą, galėjo stebėti kitokį gyvenimo būdą, pažinti kitokius papročius, tradicijas. Po kryžiaus žygių žmonės pradėjo daugiau keliauti, domėtis kitais kraštais.
Žinias apie Aziją labai praturtino ir Venecijos pirklys be

ei keliautojas Markas Polas. 1271-1295 m. jis aplankė Kiniją ir kitas Rytų šalis, apie kurias grįžęs parašė knygą. Europiečiams ši knyga kėlė didelį susidomėjimą, ja buvo naudojamasi sudarant žemėlapius.

Religijos vaidmuo dvasiniame visuomenės gyvenime

Svarbiausias viduramžių dvasinio gyvenimo bruožas yra monoteizmo įsigalėjimas: Vakaruose įsigalėjo krikščionybė, o Artimuosiuose ir Vidurio rytuose – islamas. Monoteizmas visur stipriai paveikė žmonių gyvenimo būdą, bet dramatiškiausiai – Europoje. Rytų monoteizmas išaugo iš tūkstantmečių kultūros tradicijų, o krikščioniškasis tikėjimas į Europą atėjo kaip jos dvasiai priešiška jėga. Vis dėl to krikščionybė sugebėjo įsitvirtinti ir net tapti svarbiausiu veiksniu, formavusiu viduramžių žmogaus mąstymą.
Šiuo laikotarpiu žmogus ir tikėjimas buvo neatskiriami: visuomenės nariu buvo tampama tik įsitraukus į krikščioniškąją visuomenę. Dvasininkai pasauliečiams turėjo didelį autoritetą ir poveikį. Šventasis raštas, didžiausias to meto išminties ir žinių šaltinis, kuuriame buvo randami atsakymai į visus klausimus, buvo prieinamas tik dvasininkams, nes iki vėlyvųjų viduramžių mokančių skaityti lotyniškai pasauliečių beveik nebuvo.
Svarbiausias veiksnys, lemiantis krikščionybės įtaką viduramžių žmogui buvo viltis, jog teisybė, nors ir ne šiame pasaulyje, vis dėl to yra – pavergtiems ir nevilties iškamuotiems žmonėms tai buvo vienintelis akstinas gyventi ir susitaikyti su savo padėtimi. Toks požiūris nubrėžė labai ryškią ribą tarp realaus ir pomirtinio gyvenimo.
Tikėjimo pozicija ideologiniu požiūriu buvo labai svarbi: žmogus savo gyvenimą – sunkumus, džiaugsmus, net gamtinius reiškinius aiškino Di

ievo valia. Šis teologinis pagrindas žmonių pasaulėjautoje įtvirtino prietaringumą ir bekompromisiškumą, bet kartu suformavo labai vertingą žmogiškųjų vertybių skalę.

Viduramžių žmogaus ydos ir dorybės

Pagrindinis žmogaus elgesio vertinimo kriterijus buvo krikščionybės normos. Pasaulis buvo suprantamas kaip gėrio ir blogio kovos arena. Viena didžiausių ydų buvo puikybė. Manyta, jog „pasikėlęs į puikybę” žmogus negali sulaukti Dievo pagalbos, o tuo pačiu ir visuomenės pripažinimo. Puikybės priešingybė – kuklumas buvo vadinamas dorybių ir geradarystės motina. Bet koks bandymas išsiskirti iš aplinkinių buvo traktuojamas kaip tradicijų pažeidimas, todėl net mokslininkai vengdavo skelbti naujas idėjas. Tokia padėtis nulėmė mokslinio pažinimo stagnaciją, bet kartu leido geriau pažinti ankstesnių autorių darbus, nes viduramžiais buvo suformuotas principas „geriau pažinti sena, negu gilintis į nauja”.
Didžiausia viduramžių dorybė buvo ištikimybė ir duoto žodžio laikymasis. Vasalas prisiekdavo senjorui ir nesulaužydavo duoto žodžio net tada, kai laikydavo senjorą neteisiu. Priesaikos, duotojo žodžio sulaužymas laikytas didele gėda – ją užsitraukę žmonės nebebuvo gerbiami.

Mokyklos ir universitetai

Žmogaus mąstymą įtakojo ne tik krikščionybės nulemtos vertybės, bet ir teologijos įtakoje susiformavusi mokslo sistema. Labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai, todėl pirmosios mokyklos ir universitetai kūrėsi vienuolynuose ir prie bažnyčių. Mokyklose mokėsi vienuoliai, rečiau – pasauliečiai. Vėliau, pradėjus kurtis miestams į aktyvų intelektualinį tobulėjimą įsitraukė ir miestiečiai.
Mokyklose viskas buvo dėstoma lotynų kalba, todėl toliau mo

okytis buvo galima bet kuriame Europos universitete. Lotynų kalba buvo ne tik mokymo, bet dažnai ir bendravimo universitete kalba. Tai skatino atskirų tautų bendravimą bei ardė viduramžių visuomenės uždarumą.
Visgi mokslas buvo neatsiejama krikščioniškosios pasaulėjautos grandis. Svarbiausias žmogaus protui keliamas uždavinys buvo Dievo pažinimas. Manyta, kad tai padaryti galima tik gilinantis į Senąjį ir Naująjį testamentą. Mokslininkai ir mąstytojai pirmiausia stengėsi paaiškinti, ką vienas ar kitas įvykis gali reikšti, o ne ieškoti jo priežasčių.
Ir kosmosas, ir gamta buvo laikomi Dievo kūriniais, dieviškos tvarkos pavyzdžiu. Mąstytojai stengėsi pažinti šiuos Dievo kūrinius, nes manė, jog taip galima pažinti ir kūrėją. Svarbiausi viduramžių filosofai – Aurelijus Augustinas, Tomas Akvinietis ir kt.

Viduramžių ideologijos savitumas

Viduramžiais visuomenės gyvenimas kito labai lėtai. Vidutinė gyvenimo trukmė tuo metu buvo 30-40 metų, todėl žmogus nepastebėdavo jokių reikšmingesnių gyvenimo sąlygų pasikeitimų, nebuvo viską keičiančio, griaunančio ir kuriančio laiko pojūčio. Žmogaus protas buvo pripratęs prie pastovumo ir kartojimosi.
Ilgainiui buvo sukurtas laiko linijiškumo pojūtis, tikėjimas, kad pasaulis gyvuoja nuo sukūrimo ir per dabartį artėja prie pasaulio pabaigos. Toks požiūris stiprino laikinumo žemėje jausmą ir dar labiau skatino tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.

Mąstymo atspindžiai įstatymuose

Viduramžių visuomenės, kaip ir kiekvienos civilizuotos bendruomenės, gyvenimą reguliavo įstatymai. Juose atsispindi ne tik nusikaltimai, visuomenės gyvenimas, bet ir žmogaus galvosena. Pvz., nusikaltimai, padaryti naktį, mi

iške, netoli kryžiaus buvo vertinami griežčiau, teismuose didelę reikšmę turėjo priesaika. Kaltieji buvo nuteisiami laisvės atėmimu, piniginėmis baudomis arba mirties bausme, kuri buvo vykdoma sudeginant, paskandinant arba pakariant. Tai rodo stiprų tradicijų rituališkumo bei simboliškumo pojūtį.

Išvados

Viduramžių žmogaus pasaulėvaizdžio kūrimuisi įtakos turėjo daug veiksnių: gyvenimo sąlygų ir gyvenamosios aplinkos uždarumas, krikščionybės suformuoti ideologiniai mąstymo ir tikėjimo principai, mokslinis pažinimas, net teisinė visuomenės sitema. Taip pat didelę įtaką turėjo ir vitališkas istorinių, socialinių ir kultūrinių aplinkybių keitimasis per visą vidurinių amžių epochą – valstybių kūrimasis, miestų plėtra, mokyklų bei universitetų steigimasis ir kt.
Krikščionybė, susiliedama su pagoniškąją Europos kultūra, išugdė šiandien gana sunkiai suvokiamą, bet tuo metu labai natūralią pasaulėžvalgą, kuri buvo būtina vėlesnių istorinių aplinkybių ir kultūros veiksnių atžvilgiu. Taigi viduramžiai su savo bažnytinės ideologijos apogėjum, nors ir nedrąsiais, bet svarbiais kultūriniais laimėjimais, mąstymo savitumu – su visu tuo, kas sudaro dvasinio gyvenimo foną, buvo labai svarbi epocha istoriniame vystimesi, turėjusi įtakos visai naujųjų epochų kultūros istorijai.

literatūra

• Red. R. Jokimaitis, A. Kasperavičius „Pasaulio ir Lietuvos istorija VI-XVIII a.“, Vilnius, 2000.
• Red. B.Genzelis „Filosofijos istorijos chrestomatija“, Vilnius, 1980.
• A. Augustinas „Pokalbiai su savimi“, Vilnius, 1994.
• Audronė Petrauskaitė „Istorija“, Vilnius, 2001.

Leave a Comment