Renesansiniai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai

Renesanso laikotarpiu turtingi Lietuvos feodalai statėsi prabangius gyvenamuosius pastatus, kurie atliko rezidencines ir gynybines funkcijas. Tokios paskirties privačių pilių atsiradimą lėmė politinė to laikotarpio situacija: Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija iškėlė vidaus saugumo užtikrinimo būtinybę. Viena iš anksčiausių ir žymiausių gynybinių rezidencinių pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis, sudaryta iš įvairios paskirties, įvairių dydžių ir įvairių laikų pastatų komplekso, kuriame svarbiausią vietą užėmė rezidenciniai kunigaikščių rūmai. Šie rūmai – vieni iš pirmųjų ir svarbiausių renesanso ciivilinės architektūros statinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Reprezentaciniai kunigaikščių rūmai buvo pastatyti apie 1520 – 1530 m., valdant Žygimantui Senajam. 1530 m. gaisras sunaikino Katedrą ir dalį kitų Žemutinės pilies pastatų, bet rūmai nenukentėjo. 1544 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Augustas. Jo iniciatyva daugiausia buvo statomi ūkinės paskirties pastatai: pirtys, skalbyklos, pastatai vežimams ir karietoms, arklidės ir kt. Tačiau rūmai klestėjo neilgai: 1610 m. gaisras gerokai juos nuniokojo. Kunigaikščių rūmus atstatė Nyderlandų architektas Petras Nonhartas. Daug žalos rūmams padarė 1654 – 1667 m. karas. Po jo rūmai nebuvo atstatyti ir prradėjo nykti, o XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo visiškai nugriauti.

Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kas buvo renesansinių kunigaikščių rūmų autorius. Galima tik spėti, kad prie rūmų statybos prisidėjo tie patys italų architektai, kurie statė kiek anksčiau pradėtus Vavelio rū

ūmus Krokuvoje. Tai Pranciškus de la Lore arba Bartalomėjus Berreci. Šį spėjimą galima pagrįsti tuo, jog abiem atvejais rūmų užsakovas buvo tas pats asmuo – Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Senasis. Be to, abiejų rūmų išplanavimui būdingas vienodas patalpų paskirstymas (reprezentaciniai kambariai įrengti viršutiniame aukšte).

Kunigaikščių rūmų vaizdą galima atkurti iš Vilniaus miesto planų, archeologinių tyrinėjimų ir ikonografinės medžiagos (P.Rossi, P.Smuglevičiaus ir K.Račinskio piešinių). Rūmų planas buvo labai sudėtingas. Statinių ansamblį sudarė keturi korpusai, išdėstyti aplink keturkampį (50 x 50 m) kiemą. Vartai buvo pietiniame ir vakariniame korpuse. Rūmai buvo trijų aukštų, išskyrus dviaukštį šiaurinį korpusą ir dviaukštę vakarinio korpuso dalį.

Pirmieji du aukštai buvo žemesni, su mažesniais langais, o viršutinis aukštas – aukštesnis, su didesnėmis langų angomis. Pirmame ir antrame aukštuose buvo virtuvės, dvariškių, kanceliarijos, archyvo beei kitos patalpos. Trečiajame rūmų aukšte buvo kunigaikščio ir jo šeimos kambariai, iškilmių ir oficialiųjų priėmimų salės, Žygimanto Augusto paveikslų ir kitų dailės kūrinių galerija, taip pat garsioji kunigaikščio biblioteka, kuri buvo viena iš stambiausiųjų to meto bibliotekų Europoje.

Didysis rūmų kiemas buvo išgrįstas akmenimis, o kiemo fasadai pagal italų renesanso tradicijas greičiausiai buvo su lodžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai ir kiti renginiai. Rūmų išorėje buvo bokšteliai su siaurais tarsi šaudymui skirtais angos langeliais. Sienos baigėsi ne
eaukštu, bet puošniu atiku, kurį skaidė piliastrai, sujungti dvigubomis arkomis.

Tarnybiniai rūmų pastatai sudarė ištisą labirintą su įvairaus dydžio kiemais bei ilga siaura gatvele tarp dviejų kraštinių korpusų. Čia greičiausiai gyveno dalis aptarnaujančio rūmų ir pilies personalo, kurio reikėjo kunigaikščio ir jo žmonos aptarnavimui. Vien rūmų sargybą sudarė 35 alebardininkų būriai, o Žygimanto Augusto pirmosios žmonos – Elžbietos – dvarą sudarė 114 dvariškių ir tarnų; paties Žygimanto vadinamąjį lenkiškąjį dvarą sudarė 259 asmenys ir dar visas būrys Lietuvos didikų ir jų tarnų.

Reprezentacinių didžiųjų kunigaikščių rūmų ansamblis Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo vienas reikšmingiausių to laikotarpio renesanso architektūros pastatų Lietuvoje. Visų pirma, jie turėjo istorinę ir praktinę reikšmę visuomeniniame LDK gyvenime, nes buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio rezidencija, todėl atliko ne tik dvaro, bet ir reprezentacinės vietos funkciją. Be politinio aspekto kunigaikščių rūmai ypač svarbūs meniniu bei kultūriniu požiūriu: renesansinių rūmų ansamblis buvo vienas pirmųjų pastatų Lietuvoje, kuriame vyravo ne tik italų renesanso architektūros bruožai, bet ir Šiaurės Europos renesanso elementai, o tai rodo aukštą to meto kultūrinio išsivystimo lygį.

Literatūra:

1. T.Adomonis, K.Čerbulėnas „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija I“, Vilnius, 1987, „Mokslas“.
2. Red. J.Minkevičius „Lietuvos architektūros istorija“, Vilnius, 1987, „Mokslas“.
3. Red. J.Jurginis „Lietuvos pilys“, Vilnius, 1971, „Mintis“.
4. N.Kitkauskas „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“, Vilnius, 1989, „Mokslas“.

Leave a Comment