Zigmas Angarietis

Turinys

1. Z.Angariečio biografija.
2. Z.Angarietis- literatūros kritikas.
3. Z.Angarietis kovoje už Tarybų Lietuvą.
4. Žymus Komunistų partijos veikėjas.
5. Mokė kovoti ir nugalėti.
6. Brangūs metai.
7. Zigmo Aleksos- Angariečio atminimo įamžinimas.

Zigmas Aleksa-Angarietis ( 1882-1940) – žymus Lietuvos ir tarptautinio revoliucinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėjas, vienas iš Lietuvos Komunistų partijos kūrėjų ir ilgamečių vadovų, jos istorijos tyrinėtojų, marksizmo-leninizmo mokslo propaguotojų ir publicistų.

Z.Angariečio raštai, pasirodę 1909-1939 m. atskirais leidiniais, šiuo metu jau yra bibliografinė retenybė, kaip ir to meto komunistinė periodika, kurioje buvo paskelbta nemaža šių raštų dalis. Per paskutinius du dešimtmečius Partijos istorijos institutas prie LKP CKK išleido tris Z. Angariečio kūrybinio palikimo knygas : LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje ( 1918-1919 m.). 1962; Už liaudies veiksmų vienybę. V., 1968; agrarinis klausimas Lietuvoje. V., 1972.

Z.Angariečio biografiją, jo visuomeninę veiklą, kūrybinį palikimą Tarybų Lietuvos mokslininkai pradėjo intensyviai tyrinėti nuo 1956 m. Per ketvirtį amžiaus pasirodė nemaža straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, įvairiuose rinkiniuose, taip pat stambesnių mokslo darbų. Šio rinkinio tikslas sukaupti vienoje vietoje medžiagą, kad ji būtų lengviau prieinama visuomenei, studijuojančiam jaunimui.

Z. Angariečio vardas yra neatskiriamai susijęs su Lietuvos Komunistų partijos kūrimusi irr stiprinimu. Jis buvo vienas žymiausių jos organizatorių, apie dvidešimt metų dirbęs vadovaujantį darbą Lietuvos Komunistų partijoje; kartu jis buvo atsakingas Kominterno darbuotojas. Dideli Z. Angariečio nuopelnai organizuojant lietuvių komunistinę spaudą. Jis buvo žurnalų „Komunistas“ (1918-1932), „Partijos darbas“ ( 1931-1933) redaktorius, parašė daug st

traipsnių ir į kitus komunistinius laikraščius bei žurnalus. Kartu Z.Angarietis 1917-1938m. yra išvaręs didelę vagą lietuvių marksistinės literatūros kritikos bare. Greita V. Kapsuko jis buvo pats žymiausias šios kritikos atstovas, straipsnių rasime „Balse“, „Komuniste“, Amerikos lietuvių darbininkų spaudoje, bet daugiausia jo literatūrinės kritikos straipsnių buvo išspausdinta „Kibirkštyje“.

Partijos darbas tarp inteligentų dar labiau sustiprėjo po 1935 m. vasarą įvykusio Kominterno VII kongreso. Šis kongresas patvirtino naujas strategines ir taktines formas neproletarinių sluoksnių, antifašistinio liaudies fronto atžvilgiu. Apibendrinant Z.Angariečio Literatūrinę kritiką, prieinama išvada: Z.Angarietis neišvengė prieštaravimų, nenuoseklumų, ne visada atsižvelgdavo į kritikuojamo kūrinio meninę specifiką, tačiau jo reikšmė lietuvių literatūros kritikos srityje yra nemaža.
Į Lietuvos darbininkų revoliucinio judėjimo istoriją garbinga puslapy yra įrašęs Zigmas Aleksa-Angarietis. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos Komunistų partijos organizatorių ir illgamečių jos vadovų, visą savo gyvenimą paskyręs partinei veiklai, Lietuvos Komunistų partijos kovai už šviesesnę gimtojo krašto liaudies ateitį. Gimęs 1882 m. Birželio 1 d. Alvito vls. Obelupių k. pasiturinčių valstiečių šeimoje.

XX a. pradžioje carinė Rusija gyveno revoliucinių įvykių brendimo laikotarpį. Kapitalizmas įžengė į paskutinę, imperialistinę savo vystymosi studiją. Šalyje aštrėja klasių kova. Pažangiesiems, revoliuciniams to meto Rusijos veikėjams iškilo istorinis uždavinys: padėti susiorganizuoti priešakiniai visuomeninei jėgai- darbininkų klasei, sukurti revoliucinę darbininkų partiją. Pirmosios buržuazinės demokratinės revoliucijos pralaimėjimas, žiaur8s Stolypino reakcijos persekiojimai šalies so
ocialdemokratiniame judėjime pagimdė likvidatorystės srovę. Nemaža dalis LSDP vadovų taip pat ėmė atleisti partinį darbą, propaguoti mintį, kad susiklosčiusiomis sąlygomis esąs galimas tik ramus kultūrinis darbas.

Z.Aleksa stojo prieš likvidatorius. Dirbdamas Suvalkijos rajone, jis 1908-1909m. Marijampolėje leido pogrindinį laikraštį „Darbininkų žodis“. Nelegalus atsišaukimas. 1908 m. Z.Aleksa įsteigė Suvalkijoj legalią „Savitarpos pašalpos darbininkų draugiją“, kuri turėjo padėti socialdemokratams plėsti darbą tarp žemės ūkio darbininkų.

Nuo 1927m. rudens po keletą LKP narių ėmė mokytis Tarptautinėje Lenino mokykloje prie Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto Maskvoje. Iš pradžių šios mokyklos pagrindinį kursą studentai išeidavo Kazys Preikšas, Petras Pajarskis ir kt. Veikė taip pat šioje mokykloje vienerių metų kursas, kurį baigė Motiejus Šumauskas, Juozas Mickevičius, Marija Chodosaitė ir kiti. Nemaža Z.Angariečio straipsnių paskelbta kolektyviniuose rinkiniuose, kuriuose LKP leidyklos išleido 1918-1921 m. Voroneže ir Smolenske. Yra jos straipsnių paskelbtų Jungtinių Amerikos Valstijų pažangiųjų lietuvių leidiniuose. Antai Z.Angariečio straipsnis „Bruožai iš Lietuvos Komunistų partijos istorijos“.Dar didesnę Z.Angariečio literatūrinio palikimo dalį sudaro jo straipsniai, išspausdinti „Tiesoje“ir kituose periodiniuose leidiniuose. Nemaža periodikoje paskelbtų straipsnių dar neišaiškinta, kadangi jie autoriaus buvo nepasirašyti arba pažymėti rečiau sutinkamais jo pseudonimais, kriptonimais. Ne viskas iš Z.Angariečio literatūrinio palikimo šiandien Turi išliekamosios vertės. Tačiau istorikams specialistams ir tokie žymių revoliucino judėjimo veikalų raštai yra žinomi.
Junkelis Vinickis: Pirmą kartą aš
š sutikau Zigmą Angarietį 1932m. gruodžio mėn. Kai partijos pasiųstas kartu su grupe draugų atvykau į Maskvą, į Lietuvos KP Centro Komiteto plenumą. Jis prižiūrėtojas nuvedė mane į trečią aukštą . Koridoriuje mane sutikoP.Pajarskis, jau ankščiau atvykęs į centro komiteto plenumą. Jis nurodė, kaip elgtis patekus pas Z.Angarietį. Instruktažas,pasirodė, buvo labai naudingas. Aš jį radau dideleme kambaryje, sėdėjo jis už paprasto rašomojo stalo, apkrauto knygomis. Man įėjus į kambarį Z.Angarietis pasisveikino ir paprašė pasėdėti, o pats vėl įsigilino į savo darbą.

Z.Angarietis norėjo viską žinoti apie komunistų ir komjaunuolių idėjinį darbą, smulkiau klausinėjo, kaip rajono komitetas tvarkosi,ar komunistai ir komjaunuoliai turi asmenines Lenino veikalų bibliotekėles, Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto išleistas brošiūras, kaip dirba rateliai.
Būdamas partinėja mokykloje, lankydavome paskaitas, susirinkimus, kuruose kalbėdavo žymūs tarptautinio darbininkų judėjimo veikėjai. Jie aiškino bendro darbininkų bei antifašistinio liaudies fronto esmę, kovą ne tik geriau suprasti liaudies fronto esmę bet ir komunistų Partijų strategiją ir taktiką. Niekuomet neužmiršiu mūsų laidos suruoštų draugystės vakarų su tos pačios mokyklos draugais jugoslavais, graikais, bulgarais, estais ir kitų tautybių atstovais. Juose dalyvavo Z.Angarietis ,J.Garelis. Tie vakarai sustiprino mumyse proletarinio internacionalizmo jausmus, gaivino mūsų draugystę, broliškus santykius.
Prisimenu pasakytas Z.Angariečio pasakytas kalbas per mūsų išleistuves .

Tos kalbos dar labiau kėlė pasitikėjimą savo sugebėjimais, jėgomis, pasiryžimą kovoti dėl tarybinės santvarkos Li
ietuvoje. Užbaigus mokslą kiekvienas mūsų gavo kelialapį į sanatoriją. Mano daliai teko Krymas, Gurzufas, gražioja Juodosios jūros pakrantėja, ten kur kadaise poilsiavo A.Puškinas, kur netoli stovi jo namai kuriuosejis gyveno. Visa tai man, jaunam žmogui, buvo labai nepaprasta. Prieš išvykdamas iš Maskvos ,Z.Angarietis davė man susipažinti su G.Dimitrovo bei P.toljačio pranešimų tezėmis Kominterno VII kongrese . Po to atsisveikinęs su aukštais pareigūnais išvykai į Lietuvą, kupinas pasiryžimo kovoti su fašistine Smetonos diktatūra, kovoti dėl antifašistinio Liaudies fronto komiteto sudarymo, mobilizuoti Kauno komunistus į plačią antifašistinę veiklą.
Pirmą kartą 1929 m. patekau į socializmo šalį, apie kurią tiek daug buvo skaityta, girdėta ir mąstyta. Visą laiką įpratęs laikytis konspiracijos, čia pirmiausia pergyvenau neįprastą laisvės jausmą: visur galėjau laisvai ir drąsiai eiti, kalbėtis, nebijoti žvalgybininkų arešto ir kalėjimo. Tai buvo nauja ir kartu net sunkiai suvokiama. Maskvoja susiradau „Liukso“ viešbutį kuriame gyveno ir dirbo mūsų partijos vadovai- Vincas Kapsukas ir Zigmas Angarietis. Budintysis paskambino į Z.Angariečio kambarį. Po kelerių minučių nusileido jaunas vyriškis ir pasidomėjo, kas aš toks būsiu. Kai pasakiau, Kad esu Tomčiukas, vyriškis pasisveikino ir pakvietė eiti drauge. Tai buvo Eduardas Ozarskis, kuris tuo metu dirbo Z.Angariečio sekretoriumi. Z.Angarietis, mane pasitiko gyvai ir mielai pasisveikino, pasidomėjo kaip man sekėsi kelionėje.

Kadangi buvo vasara, poilsio dienomis kartu su Z.Angariečiu eidavome maudytis į Maskvos upę. Vakarais lankydavome teatrus. Vesdamas į spektaklį ar kiną, jis visada mums nupirkdavo bilietus. Atliekamų lėšų tokiems reikalams mes neturėjome, todėl už tokį svetingumą buvome labai dėkingi. Z.Angarietis buvo įsitikinęs kad tai daryti jo pareiga. Būdamas plataus mąsto organizatorius Z.Angarietis visur net smulkiuose reikaluose, mėgo grieštą tvarką. Pavyždiui, paiimti iš jo bibliotekos knygą buvo galima tik jam pačiam leidus. Perskaičius knygą, būtinai atiduoti savininkui tiesiai į rankas, kad jis galėtų padėti ją į atitinkamą lentyną.

Neturėdamas nei šeimos, nei artimųjų, Z.Angarietis visą liepsnojančią savo energiją, šviesų protą, karštą širdį ir laiką skyrė revoliucijai, kovai už šviesesnį darbo žmonių rytojų. Jis kaip reta mokėjo atsiduoti ir aukotis darbui, kuriame jis matė didžiausią savo gyvenimo prasmę. Eidamas atsakingas partines pareigas, nuolat rūpindamasis organizaciniais Lietuvos partinės organizacijos reikalais, jis tuo pat metu dirbo didelį literatūrinį, mokslinį ie pedagoginį darbą.

Z.Angarietis turėjo didelį autoritetą: ir dirbdamas laisvėja, ir būdamas už geležinių kalėjmo grotų, mes skaitėme šio aistringo partinio publicisto įkvėpiantį žodį. Jis mums buvo reikalingas tiek studijuojant darbininkų klasės kovų istoriją, tiek sprendžiant einamuosius partinės veiklos uždavinius. Z.Angarietis sugebėjo labai operatyviai atsiliepti į visas aktualiausias partijos veiklos iškilusias problemas, vienu ar kitu momentu orientuoti ją strateginiais klausimais.
Zigmo Aleksos-Angariečio
Atminimo Įamžinimas

1957 m. bieželis. Vilniaus, Kapsuko, Panevėžio ir Kalvarijos miestų DŽDT vykdomųjų komitetų nutarimais Z.Angariečio vardu pavadintos gatvės.

1958 m. lapkričio 15 d. Kapsuke, prie J.Jablonskio vidurinės mokyklos, kur mokėsi Lietuvos revoliucinio judėjimo veikėjai V.Kapsukas ir Z.Aleksangarietis, atidengta memorialinė lenta.

1958 m. gruodžio 2 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba suteikė Šakių vidurinei mokyklai Z.Angariečio vardą.

1960 m. spalis. Iš Nikolajevo laivų statyklos į Klaipėdą atvyko didysis šaldomasis traleris pavadintas Z.Angariečio vardu.

1972 m. birželio 23 d. Vilniuje Operos ir baleto teatre, įvyko iškilmingas miesto visuomenės atstovų susirinkimas, skirtas Z.Angariečio 90-osios gimimo metinėms.

1972 m. birželio 24 d. Vilkaviškio rajone Čyčkų gyvenvietėje atidengtas Z.Angariečio paminklas-biustas.

1972 m. lapkričio 30 d. Vilniuje atidengtas paminklas Z.Angariečiui. Paminklą sukūrė skulptorius A.Ambraziūnas

Knygų Sąrašas.

1. Knyga: „Zigmas Angarietis“.
2. Knyga: „Lietuvos žymūs vaikėjai“.
3. Lietuvos Enciklopedija.
4. Internetas, svetainė „Geogle

Leave a Comment