Dantiraščio dešifravimas

Planas:

1. Pirmieji dešifravimo darbai.
2. Pirmasis žmogus žengęs lemiamą žingsnį- Dešifravime.
3. Šių lentelių dešifravimas yra genialus žygdarbis.
4. Georgo Frydricho Grotefendo trumpa istorija.
5. Drotefendas įrodė, kad dantiraščio ženklams būdingos dvi pagrindinės kryptys.
6. Šampaljonas, heroglifų iššifruotojas, išgarsėjo visame pasaulyje.

Mokslo istorija rodo, kad tarp atradimų ir praktinio jų panaudojimo gali praeiti gerokai laiko.

Kaip tik tuo metu, kada Bota rinko, kopijavo ir siuntė i Paryžių ne tik skulptūras, bet ir keistu dantiraščiu išmargintas plytas ( nė patsai nesuprasdamas, kaip reikia tuos rašmenis skaityt ), daugelis Europos ir Priešakinės Azijos mokslininkų, savo kabinetuose įnnikę į dešifravimo darbą, jau žengė pirmuosius sėkmingus žingsnius.

Sunku tuo patikėti, bet šitie vyrai jau daug metų savo rankose turėjo raktą perskaityti rašmenims tos karalystės, apie kurios paminklus Bota daugiau sužinojo tik dabar. (Lygiai prieš 47metus, jei skaičiuosime nuo tos dienos, kada išėjo Botos veikalas) Kad galėtų sėkmingai dirbti toliau, šifruotojai turėjo gauti daugiau įrašų, be to, įvairesnių ir nukopijuotų tiksliau, negu tie, kuriais iki šiol naudojosi. Dantiraščio šifravimo esmė buvo apčiuopta dar tada, kai Sargono rūmų sienos slypėjo žemėje, o appie Nineviją, kur Lajardas tik pradėjo kasinėti, žmonės žinojo nebent tiek, kiek galėjo paskaityti Biblijoje. O dabar, po pionieriško Botos žygdarbio, po Lajardo atradimų, po to, kai vienas drąsus anglas netoli tos vietos, kur darbavosi Lajardas, su lynais ir skrysčiais, nu

usileido ant stačios uolos ir nukopijavo dantiraščio tekstą, tiktai dabar nauji archeologų radiniai, dešifravimo rezultatai, nauji lingvistikos ir senovės istorijos atskleisti faktai gal per kokį dešimtmetį suteikė specialistams tokią daugybę duomenų, kad amžiaus viduryje mokslas jau lengvai galėjo analizuoti ir apibūdinti bet kokius archeologų atradimus.

Beje, labai įdomu pažymėti, kad žmogus, žengęs lemiamą žingsnį rašto iššifravimo baruos, tai padarė ne iš mokslinio smalsumo, ne iš noro pagarsėti kaip atradėjas. Jis buvo vokietis. 1802 m. dirbo Getingeno miesto mokykloje mokytojo pagalbininku, jaunas 27 metų vyras. Pirmąją dešimtį rašto raidžių jis iššifravo tokiu metodu, kurį žmonija visados laikys genialiu,-todėl, kad buvo sukirtęs lažybų!

Rašto tekstai mokslui žinomi nuo septyniolikto šimtmečio. Pirmąsias kopijas į Europą atsiuntė italų keliautojas Pietras dela Valė. 1693 m. Estonas veikale „Philosophical Transoctions“ cituoja dvi Fllaurio, Rytų Indijos kompanijos Persijoje agento, nukopijuotas eilutes. Įspūdingiausių žinių apie tekstus ir paminklus, taip pat apie pačią šalį ir jos gyventojus parvežė Karstinas Nibūras. Šis hanoverietis buvo Danijos Frederiko V valdininkas. Nuo 1760 iki 1767 m. jis drauge su kitais mokslininkais keliavo po Rytų kraštus. Per vienerius metus išmirė visi ekspedicijos dalyviai, liko gyvas tiktai Nibūras ir drąsiai keliavo toliau vienas, paskui sveikas sugrįžo ir parašė knygą „Kelionė po Arabiją ir aplinkinių kraštų aprašymas“, kurią vėliau, žygio į Egiptą metu, nuolat nešiojosi Na
apoleonas.

Pirmosios dantiraščio tekstų kopijos, nepilnos, spragėtos, blogai perpieštos (dar XVIII amžiuje garsus anglų orientalistas Haidas sakė, jog tai akmenyje iškalti ornamentai, bet jokių būdu ne rašmenys), pateko į Europą įvairiais vingiuotais keliais daugiausia iš kraštų, pačiai Asirijai ir Babilonijai geografiškai niekados nepriklaususių. Beveik visos jos buvo padarytos už septynių mylių į šiaurės rytus nuo Širazo,- didžiuliame griuvėsių lauke, kurį jau ir Nibūras pagrįstai laikė senojo Persepolio likučiais.

Šitie griuvėsiai yra palikti kultūros, gerokai jaunesnės už tą, kurią penktajame XIX a. dešimtmetyje iškėlė į dienos šviesą Bota. Tai liekanos milžiniškų Darijaus ir Kserkso rūmų, kuriuos kadaise, kaip rašo Diodoras, sugriovė Aleksandras Didysis, „puotos metu būdamas jau visiškai be nuovokos“. Klitarchas, papasakodamas apie šią puotą, priduria: atėnietė šokėja taisa šokio įkarštyje pačiupo ant altoriaus liepsnojantį kuragalį ir sviedė tarp rūmų medinių kolonų. Įkaušęs Aleksandras su savo palyda pasekė jos pavyzdžiu. ( Droizenas „Helenizmo istorijoje“ šias reliacijas vadina „nepaprastai talentingu istorijos ir fantazijos kratiniu“.) Viduramžiais rūmuose dar viešpatavo islamo valdovai,o vėliau tarp griuvėsių jau tik avys ganėsi. Pirmieji keliautojai daugiausiai grobstė: vargu ar surastume didesnį muziejų, kuriame nebūtų Persepolio reljefų fragmentų. Flandenas ir Kosta griuvėsius nupiešė, o Andreas ir Štolcė 1882m. juos nufotografavo. Darijaus rūmai buvo virtę akmenų kirtykla, kaip ir Romos Koliziejus. Praėjusiame amžiuje griovimas tolydžio tiesiog ka
as dešimtmetis, smarkėjo. Pagaliau Čikagos universiteto Rytų institutas įgalėjo Ernestą Hecfeldą nuodugniai ištirti visą griuvėsių lauką. Nuo 1931 iki 1934 m. trukę darbai padėjo išsaugoti rūmų likučius.

Įvairių kultūrų liekanos šiose vietose sudarė daugiau klodų negu kitur. Įsivaizduokime tokį reginį: Bagdade kažkoks arabas į archeologo kabinetą atneša kelias dantiraščių išmargintas molio lenteles. Tose lentelėse, rastose veikiausiai Behistūno apylinkėse, įrašyta Persų karaliaus Darijaus vardas. Archeologas, nuolatos turįs prie savęs Herodotą ir nūdienių mokslininkų veikalus, gali lengvai įsitikinti, kad 500 metais prieš Kr. G.Darijus valdė milžinišką karalystę, kurios galybė buvo nepaprastai išaugusi. Kitose lentelėse jis randa genealoginius sąrašus, žinių apie karus, sunaikinimus, žudynes, taip pat duomenų apie kitą karalių-Hamurapį- ir jo didžiulę karalystę, ypatingai suklestėjusią maždaug 1700 metais prieš Kr. G., arba apie karalių Sinecheribą, trečios galingos imperijos valdovą, viešpatavusį aštuntojo dešimtmečio prieš Kr. pabaigoje ir septintojo pradžioje .Archeologui panorusiam daugiau sužinoti apie kitas didžiąsias senovės karalystes, išeiti į gatvę pas savo arabą. Tasai kaip tik tupi žmonių būrelyje prie artimiausio kampo ir, net išsižiojąs, klausosi kaip kažkoks liaudies pasakorius priedainiu, darydamas išraiškingas pauzes, porina padavimus apie puikųjį kalifą Harūną, kurio galybė ir šlovė labiausiai garsėjo maždaug 800 metais, kada Vakarų Europoje viešpatavo Karolis Didysis. Pridūrę prie viso šito Tarpupyje gautus naujausių tyrinėjimų duomenis, pamatysime, kad tarp šiandieninio Damasko ir ši
irazo viena po kitos klestėjo šešios skirtingos civilizacijos, kurių kiekviena savo ruoštu nepaprastai paveikė senovės pasaulį. Susispaudusios nedideliame plote, tarpusavyje susipynusios, viena kitą praturtindamos, bet visiškai savarankiškos jos egzistavo penkis tūkstančius, per kuriuos į žmonijos istoriją buvo įrašyta daug baisių ir daug didingų įvykių. Palyginus su Tarpupyje aptiktų sluoksnių įvairumu, devyni Šlymano trojos klodai archeologams atrodė visai menka problema- juk tik vienas iš tų devynių buvo tikrai svarbus istorijai. Tuo tarpu Mesopotamijoje bereikšmių sluoksnių nesuskaičiuojama daugybė. Tik po vieno Akado miesto, stovėjusio trečiajame tūkstantmetyje prieš Kr. G., griuvėsių klodu gulėjo dar penki tokie senųjų civilizacijų sluoksniai. Babilono tuo metu dar nebuvo.

Savaime suprantama, kad per tokį ilgą laikotarpį keitėsi ne tik kalbos, bet ir raštas. Kaip hieroglifas nėra lygus hieroglifui, taip ir dantiraščio esama įvairių rūšių. Botos į Paryžių persiųstieji tekstai gerokai skyrėsi nuo tų kuriuos iš Persipolio parsigabeno Nibūras. Tačiau kaip tik Persipolio tekstai, tos pustrečio tūkstančio metų senumo lentelės, buvo raktas į visus rašto paminklus, dabar rastus Eufrato ir Tigro slėnyje (ir todėl pirmosiose dantiraščio iššifravimo publikacijose dažniausiai kalbama tik apie Persipolio įrašus, o ne apie Asirijos ar Babilono).

Šių lentelių dešifravimas yra genialus žygdarbis, vienas didingiausių žmogaus proto laimėjimų, prilygstančių patiems įžymiausiems mokslo ir technikos atradimų.

1775 m. birželio 9d. Miunchene (Vokietijoje) gimė Georgės Frydrichas Grotefendas. Jis mokėsi iš pradžių gimtinėje ir Ilfildo licėjuje, vėliau studijavo filologiją. 1797 m. paskiriamas miesto mokyklos mokytojo pagalbininku, 1803 m. jau dirba Frankfurto gimnazijoje- tampa jos prorektoriumi, o vėliau ir korektoriumi. 1817 m. įsteigia mokslinę vokiečių kalbos tyrimo draugiją. 1821 m. jam patikimos Hanoverio licėjaus direktoriaus pareigos. 1849 m. Grotefendas išėjo į pensiją, o1853 m. gruodžio 15 d. mirė.

Iš savo pirmtakų darbų Grotefendas galėjo sužinoti štai ką:

Persepolio tekstai parašyti skirtingais rašmenimis. Kai kurių lentelių tekstas eina trimis greta vienas kito sustatytais stulpeliais, kurių kiekvienas vis iš kitokių rašmenų. Pirmuosius duomenis apie senovės persus, Persipolio valdovus, mokslininkai (taip pat ir jaunasis humanistas Grotefendas) ėmė iš graikų autorių. Buvo žinoma, kad Kiras apie 540 m. prieš Kr. g. babiloniečius triuškinamai sumušė, įkūrė pirmą didelę Persijos karalystę ir galutinai nulėmė Babilonijos pražūtį. Galima buvo spėti, kad bent vienas Persepolio tekstas parašytas nugalėtojų kalba. Tolesnė hipotezė rodo, kad viduriniajame stulpelyje gali būti senovė persų kalbos rašmenų (juk tai, kas yra svarbiausia, paprastai esti centre). Be to, tyrinėtojai įsidėmėjo, kad viena grupė ženklų taip pat ir vienas atskiras ženklas, itin dažnai kartojasi. Nusprendė, kad tai žodis „karalius“ nes tokia išvada neprieštaravo visam tam, kas buvo žinoma apie senovės paminklus. O įžambų iš aukštutinio kairiojo į apatinį dešinįjį kampą einantį kylio pavidalo ženklą nuspręsta laikyti žodžių skirtuku.

Tai buvo viskas ir kartu labai mažai nes kuklios hipotezės nieko nesakė, iš kurio šono (iš dešinės ar kairės) reikia įrašyti skaityti, o tuo labiau kur yra lentelių viršus ir kur apačia.

Grotefendas, iš pat jaunystės pratęs viską daryti rimtai, pradėjo nuo pačių pagrindų. Reikia pasakyti kad Šampaljonas, kuris lygiai po dvidešimties metų iššifravo hieroglifus, anaiptol nesusidūrė su tokia sudėtinga problema. Juk Grotefendas neturėjo jokio trijų kalbų akmens, duodančio aiškų vertimą. Be to, jis nemokėjo nė vienos iš trijų kalbų, kurių rašmenys čia sudarė tris greta viena
Kitos stulpeliais sustatytais tekstais! Liko tik viena išeitis viska nuodugniai išnagrinėti ir aprašyti.

Pirmiausiai jis konstatavo, kad dantiraštis yra raštas, o ne ornamentas. Paskui, pastebėjo, kad niekur nėra lenktų linijų, išsiaiškino, kad ženklai buvo ne rašomi, bet brėžiami kietoje medžiagoje. (Dabar jau žinome, kad vartojant tokį keblų būdą, Tarpupyje ir senovės Persijoje buvo tvarkomi visi politiniai ir ekonominiai reikalai iki pat Aleksandro Makedoniečio laikų. Šiandien prekybos firmos vartoja kalkinį popierių, ir mašininkės iš karto parašo po kelis tarnybinių dokumentų egzempliorius; panašiai ir tuomet krautuvės pardavėjas paimdavo kelias dar minkštas, ką tik pagamintas molines lenteles, įbrėždavo į jas nendrine lazdele prekių sąrašus, vieną egzempliorių pasilikdavo sau, o kitą įteikdavo kaip nuorašą gavėjui. Paskui tokios lentelės, deginamos krosnyje, kaip sukietėdavo, kad patvarumu joms neprilygtų joks popierius, todėl žmonės net po trijų tūkstančių gali tiksliai perskaityti jose dantiraščio tekstus)

Paskui Grotefendas įrodė, kad dantiraščio ženklams būdingos dvi pagrindinės kryptys ( nors faktiškai jų yra daug ir įvairių) būtent; arba iš viršaus į apačią, arba iš kairės į dešinę.Kampas sudarytas iš dviejų ženklų, visados yra nukreiptas į dešinę. Konstatuodamas šį rodos paprastą reiškinį, tyrinėtojas padarė pirmą išvadą: „Skaitant dantiraščio tekstą reikia laikyti taip, kad vertikaliųjų dantų smaigaliai žiūrėtų į apačią, o horizontaliųjų-į dešinę, be to reikia taip pakreipti ir kampus, kuriuose sudaro du ženklai. Taip darydami, tuoj pastebėsime, kad visų, dantiraščio tekstų padėtis yra horizontali, o ne vertikali, ir suprasime, kad iš gemų ar cilindrų figūrų dar negalima spręsti apie rašmenų kryptį“ Toliau jis išaiškino, kad dantiraščio tekstus reikia skaityti iš kairės į dešinę- europiečiui tai savaime suprantama.

Tačiau iki iššifravimo dar buvo toli, Grotefendas tik ruošėsi lemiamam žingsniui. Kad jis tą žingsnį žengė, rodo jo genialumą.

Genijai, be kita ko, geba sudėtingus reiškinius suprastinti, o kokioje nors konstrukcijoje- įžvelgti patį principą. Grotefendo idėja irgi buvo genialiai paprasta.

O ar negalėjo ir senovės persų paminklų įrašuose pirmieji žodžiai skambėti panašiai kaip dauguma senovės persų kalba? Juk būtų visai natūralu, jei ir Persepolio įrašai prasidėtų

X didysis karalius, karalių karalius, A ir B valdovas

Y didžiojo karaliaus, karalių karaliaus sūnus.,
Tai yra steotipišku genealogijos išskaičiavimu. Ši mintis genialiai papildė jau anksčiau iškeltą hipotezę, kad dažnai kartojama dantiraščio ženklų grupė gali reikšti žodį „karalius“. Iš to jau galėjai daryti dar vieną išvadą: jeigu pirmasis įrašo žodis yra karaliaus vardas tai gretimas ženklas, įžambus dantis, turi būti žodžių skirtukas, o vienas iš toliau einančių dviejų žodžių reikšti „karalių“. Ir kaip tik šis „karalių“ reiškiąs žodis pirmoje įrašo dalyje turi būti gana dažnas!

Reikia pasakyti, kad iki šio momento visi Grotefendo samprotavimai buvo hipotezė, pagrysta vien kai kurių ženklų dažnumu, jų nuolatiniu kartojimu ir eilės tvarka. Galime įsivaizduoti, kaip Grotefendas susijaudino kada patikrinęs aukščiau pailiustruotą schemą, staiga aptiko kelią, vedantį į aiškų ir akivaizdų savo teorijos įrodymą. Dabar žmonės mėgsta rebusus ir galvosūkius, todėl atidesnis skaitytojas savo ruoštu galės ir patsai mūsų schemą tuoj pat patikrinti. Kuri jos vieta pirmiausia krinta į akis?

Mįslės raktas čia aiškus labai. Tai spraga arba, kitaip sakant, praleisto žodžio vieta: po vardo, schemoje pažymėtoje Z raide žodžio „karalius“. Schemoje jei yra teisinga, leido sudaryti tokią genealogiją: senelis, tėvas ir sūnus, kurių abu paskutinieji buvo karaliai, pirmasis vadinasi, senelis,-ne. Dabar Grotefendas jau galėjo atsidusti lengviau: jai pavyks rasti tokią persų karalių genealogijos grupę, kuri tiks jo schemai, teorija bus įrodyta ir bus žengtas pirmasis žingsnis į dantiraščio iššifravimą.

Grotefendo atradimas buvo tikslinamas, papildomas. Tačiau keistas dalykas, tikrai įžymų atradimų teko laukti daugiau kaip trisdešimt metų. Jis siejasi su Prancūzo Emilio Biurnufo ir norvego Kristijano Laseno vardais. Šių mokslininkų veikalai išėjo 1836 metais.

Mus tiktai stebina, kad Šompaljonjas hieroglifų iššifruotojas. Išgarsėjo visame pasaulyje, o Grotefendo vardo beveik niekas nežinojo. Mokyklose apie jį nekalbama, nerašoma net enciklopedijose arba tik trumpai paminima jo pavardė bibliografijos nuorodose. O vis dėl to Grotefendo, ir tik jo vieno, prioritetas šiame svarbiame atradime yra neabejotinas. Jo nuveikto darbo reikšmė ypač išaugo tada, kai Tarpupyje prasidėjo labai didelio masto archeologiniai kasinėjimai.

Mes kalbame apie prioritetą, nes dantiraščio iššifravimas, kaip ir daugelis kitų žmogaus proto laimėjimų ir atradimų, buvo atlikta du kartus iš eilės! Visai nepriklausomai nuo Grotefendo šį uždavinį sėkmingai išsprendė vienas anglas, ir kas nuostabiausia, – ne tik vėliau už Grotefendą, bet ir už jo pasekėjus Biurnufą ir Laseną (pirmasis rimtas jo darbas buvo išspausdintas 1846m.).

Šitam anglui buvo lemta gerokai pranokti savo pirmtakus: dantiraščio tyrinėjimo mokslą jis perkėlė iš specialistų kabineto į universitetų auditorijas, ėmė dėstyti dešifravimą kaip discipliną, supažindino su juo daugelį mokslininkų, kuriems darbo netrūko nes reikėjo iššifruoti vis daugiau įrašų. Vieną gražią dieną buvo atrasta ištisa molinių lentelių biblioteka! Norėdami vaizdžiau pasakyti, kokią gausybę medžiagos tyrinėtojams davė kasinėjimai Mesopotamijoje, pateiksime tik vieną faktą: vien Amerikos vokiečio V.Hilprechto ekspedicija nuo 1888 iki 1900 m. Nipūre rado tiek lentelių su dantiraščio tekstais, kad jų dešifravimas ir tekstų publikavimas net šiandien tebėra nebaigtas.

Knygų sąrašas:

1. Internetas. „Geogle“ , „Istorija“ puslapiai.
2. K.V.Ceramas „ DIEVAI, KAPAI IR MOKSLININKAI“ knyga.
3. Enciklopedija.

Leave a Comment