ŽIEMGALIŲ KAPINYNAI V-X AMŽIUOSE

VILNIAUS UNIVERSITETO
ISTORIJOS FAKULTETO
ARCHEOLOGIJOS KATEDRA

ARCHEOLOGIJOS BAKALAURINIŲ STUDIJŲ
III KURSO STUDENTĖS
SIMONOS KEBLAITĖS

Kursinis darbas

ŽIEMGALIŲ KAPINYNAI V-X AMŽIUOSE

Darbo vad. prof. A.Šimėnas

Vilnius, 2004m.
Turinys

Įvadas
Tyrimų apžvalga
Laidojimo būdai
Duomenys apie kapų įrangą ir mirusiuosius
Įkapės ir jų padėtis kapuose
Žiemgalių gyventos teritorijos nustatymas
Dvasinė kultūra laidojimo paminklų duomenimis
Išvados
Naudotos literatūros sąrašas
Iliustracijų sąrašas

Įvadas

Žiemgaliai- IV a pabaigoje-V a. pradžioje išsiskyrusi gentis, kuri gyveno į rytus nuo kuršių, siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirta nuo Rygos įlankos, šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine. Pietuose žiemgalių kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių genčių paminklai aptinkami dabartiniuose Akmenės, Joniškio, Paakruojo ir Pasvalio rajonuose, rytinėje Mažeikių bei šiaurinėje Šiaulių rajonų dalyse.

Darbe bus bandoma apžvelgti plačiausiai tyrinėtų V-X a. žiemgalių kapinynų laidosenos bruožus. Dažniausiai aptariami laidojimo paminklų aspektai yra šie: laidojimo duobės, mirusiųjų kaulų liekanos, mirusiųjų orientavimas pagal pasaulio kryptis, įkapės ir jų padėtis kapuose. Įkapių analizei aptarti naudojama tam tikra klasifikacija (radinių grupės): įrankiai ir ginklai, drabužių elementai ir papuošalai bei kiti dirbiniai.

Darbo tikslai:
• Apibendrinti pagrindinius žiemgalių genties laidosenos bruožus V-X a.
• Remiantis laidosenos duomenimis nustatyti kaimyninių kultūrų įtaką žiemgaliams.
• Lokalizuoti žiemgalių gyventos teeritorijos ribas.
• Interpretuoti archeologinę medžiagą nagrinėjant gyvųjų ir mirusiųjų ryšius, apibūdinti kai kuriuos dvasinės kultūros aspektus.

Tyrimų apžvalga

Norint nagrinėti V-Xa. žiemgalių laidoseną ir kitus su ja susijusius aspektus, būtina atsižvelgti į turimą materialinį šio laikotarpio palikimą. Kapinynų, kuriuose aptinkami V-X a. datuojami palaidojimai, pa

alikti žiemgalių bendruomenės, yra gana daug. Lietuviškoje Žiemgalos dalyje priskaičiuojama apie 70 laidojimo paminklų. Deja, nemažai jų visiškai sunaikinti (Lauksodis, Pakruojo raj.; Ivoškai, Joniškio raj.; Kerėžiai, Akmenės raj.) ar apardyti kasant žvyrynus ir intensyviai ūkininkaujant (Martyniškiai, Rudiškiai, Joniškio raj.; Pamūšis, Linkuva, Pakruojo raj.; Daugėlaičiai, Šiaulių raj.). Todėl apie juos galima spręsti tik iš atsitiktinių į muziejus patekusių radinių. Stambiausi tyrinėti paminklai, davę daugiausia archeologinių duomenų, yra Jauneikių, Linksmučių, Pamiškių, Stungių ir Šukionių kapinynai. Iš jų Jauneikiai davė daugiau duomenų V-VII a. kapams pažinti, o likusių paminklų medžiaga yra iš VIII-IX a. Svarbus ir Linksmučių kapinynas. Jame buvo laidojama visą V-X a. laikotarpį. Nereikėtų pamiršti ir Pavirvytės (Gudų) kapinyno.

Darbe bus remiamasi šių kapinynų tyrinėjimų duomenimis:

Jauneikių kapinynas – Joniškio raj., 1985-1987m. tyrinėjo I. Vaškevičiūtė, ištirti 4667 V-XI a. kapai.

Linksmučių kapinynas – Pakruojo raj., 1948-1949m. tyrinėjo R. Volkaitė- Kulikauskienė, ištirta 90 VII-XII a. kapų.
Linkuvos (Vaižgantų) kapinynas – Pakruojo raj., 1999m. tyrinėjo I. Vaškevičiūtė, ištirti 5 IX–XI a. kapai.
Pamiškių kapinynas – Pasvalio raj., 1972-1973m. tyrinėjo B. Tautavičienė, ištirti 65 VI-VII ir X-XII a. kapai.
Pavirvytės (Gudų) kapinynas – Akmenės raj., 1978m. tyrinėjo A. Cholodinskienė, ištirti 183 X-XI a. kapai.

Stungių kapinynas – Joniškio raj., 1986-1987m. tyrinėjo I. Vaškevičiūtė, ištirti 26 VIII-XI a. kapai.

Šukionių kapinynas – Pakruojo raj., 1988-1989m. tyrinėjo V. Šimėnas, I. Vaškevičiūtė, ištirti 134 VIII-XI a. kapai.

Laidojimo būdai

Žiemgalių kapinynai aptinkami aukštesnėse ka

alvelėse, dažniausiai upės ar upelio pakrantėse, kartais – jų santakose. Antai Linksmučių kapinynas, įrengtas kairiajame Kruojos krante, Šukionių – kairiajame Vėzgės krante, Pamiškių – kairiajame Mūšos krante. Tame pačiame kapinyne laidota kelis šimtmečius, daug kur pradėta laidoti Va. ir laidota iki pat XII-XIII a. Mirusieji laidoti eilėmis, eilės nelygios, tarsi truputį lenktos (1 pav.). Vieną kapą nuo kito skiria apie 30-50 cm tarpai, yra atvejų, kai vienas kapas kastas visai greta kito. Pastebėta, kad ankstyvesnieji kapai koncentruojasi arčiau upelio, beveik jo slėnyje ir žemesnėje kalvelės dalyje, vėlesni kopė į kalvos viršų (Jauneikių kapin.) (Vaškevičiūtė I., 2000, p.147).
Žiemgaliai savo mirusiųjų nedegino. Kremacijos paprotys čia nebuvo žinomas. Tuo jie skyrėsi nuo savo kaimynų žemaičių, kurių teritorijoje IX-X a. jau plito kremacija, ir nuo kuršių, kurių mirusieji pradėti deginti IX a. Inhumacijos paprotys suartina žiemgalius su su latgaliais ir sėliais, kur kremacijos paprotys taip pat nebuvo paplitęs.
Vienas būdingiausių žiemgalių laidosenos bruožų be inhumacijos papročio, buvo priešpriešinė vyrų ir moterų orientacija (beje, toks paprotys būdingas ir žemaičiams). Tačiau tik žiemgalių žemėse pastebėti laidojimo krypties pokyčiai atsirado VII-VIII a. Vyrai laidojimo krypties atžvilgiu „pasikeitė“ vietomis su moterimis. V-VII a. vyrai buvo guldomi galva į rytus, o VIII a. Jie jau laidoti galva į vakarus, moterys atvirkščiai. Kodėl buvo pakeista laidojimo kryptis, neaišku. Visoje Ži
iemgaloje nebuvo vienodos laidojimo krypties: viename kapinyne vyrauja rytų- vakarų, kitame – šiaurės- pietų. Tai galėjo būti dėl daugybės priežasčių. Manoma, jog mirusieji būdavo orientuojami galva į įsivaizduojamąjį mirusiųjų pasaulį.
Žiemgaliai kartu su mirusiuoju nelaidojo žirgo, kaip tai darė žemaičiai, aukštaičiai ar lietuviai. Šiuo požiūriu jie artimesni latgaliams. Žiemgaliai mirusiajam į kapą nedėjo nei žirgo įkapių, kaip tai mėgo daryti kuršiai, nors jie taip pat žirgo su mirusiuoju nelaidojo, nei raitelio aprangos daiktų, kaip tai darė aukštaičiai.

Duomenys apie kapų įrangą ir mirusiuosius

Mirusieji laidoti negiliai, 30-90 cm gylyje (Šukionių kapin.- 35-45 cm, rečiau 60-70 cm, Jauneikių kapin.- 40-45 cm, Stungių kapin.- 35-50 cm, Linksmučių kaipin.- 35-50 cm gylyje) (Vaškevičiūtė I., 2000, p.161). Galimas daiktas, kad kapų gylis priklausė ir nuo metų laiko: žiemą mirusiesiems kasdavo seklesnes duobes, vasarą- gilesnes. Laidojant laikytasi eiliškumo principo- ir vyrai, ir moterys, ir vaikai laidoti vieni šalia kitų, turtingieji greta beturčių. Duobės kastos pailgos, suapvalintais kampais, 140×50-280×70 cm dydžio. Paprastai duobių kontūrai gerai išsiskiria iš aplinkinės žemės.

Kapo sampile neretai randama degėsių ir angliukų. Tai rodo, jog prieš laidojant mirusįjį buvo atliekamos apeigos su ugnimi. Šukionių kapinyno teritorijoje aptiktos degėsių duobės. Jų dydis įvairuoja nuo 120×120 cm iki 200×200 cm, gylis iki 50cm. Didesnės duobės kapinyno rytiniame ir pietiniame pakraštyje. Be intensyvaus degėsių sluoksnio, duobėse rasta keramikos šukių. Duobių paskirtis ne

eaiški, gal tai laužavietės, kuriose atliekant pagoniškas apeigas kūrenta šventoji ugnis, o gal laužavietės žymėjusios kapinyno teritoriją.
V-VII a. dažniausiai laidota be karstų, mirusįjį suvyniojus į drobulę. Tai rodo dalyje kapų ant rankų kaulų randami smeigtukai- matyt, jais ir buvo susegama drobulė. VIII-XII a. Dalis mirusiųjų laidoti karstuose. Karsto kontūrai ar net ištisi dugno ir šono likučiai rasti kai kuriuose Jauneikių, Stungių kapinynų kapuose (Vaškevičiūtė I., 2000, p.162).
Žiemgaloje mirusieji laidojant paguldyti ant nugaros, ištiestomis ir suglaustomis kojomis, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Dažniausiai viena ranka sulenkta stačiu, kita smailiu kampu arba abi rankos smailiu kampu, retkarčiais jos sukryžiuotos per riešus ir sudėtos liemens, dubens srityje arba sulenktos per alkūnes taip, kad plaštakos siektų pasmakrę (2 pav.) Randama ir dvigubų palaidojimų. Jų nėra daug, tai nebūdingas laidosenos bruožas. Viename kape laidoti, matyt, kartu žuvę ar mirę giminaičiai.

1 pav. Kapų duobės Šukionių kapinyne.
Nuskanuoti iš arch 20, 161p.

2 pav.Mirusiųjų rankų padėtis Šukionių kapinyne.
Nuskanuoti iš arch 20, 162p.

Įkapės ir jų padėtis kapuose

Baltai tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir stengėsi mirusiosius laidoti su gausiomis įkapėmis. Laidota su ginklais (Šukionių ir Jauneikių kapin. jie sudaro 21% visų radinių), darbo įrankiais ir gausiais, dažniausiai žalvariniais papuošalais. Pagal nusistovėjusius papročius visi į kapą dedami daiktai turėjo savo vietą.

Ginklai
Beveik visi vyrai laidoti su ietimis. Tai vienas būdingiausių žiemgalių laidosenos bruožų. Visoje Žiemgaloje vyraujantis ietigalių tipas yra įmoviniai ietigaliai (Jauneikiuose iš rastų 232 iečių antgalių- 217 įmoviniai ir tik 15 įtveriamųjų, Pamiškiuose iš 17 rastų ietigalių- 12 įmovinių, Stungiuose iš 12 ietigalių- 10 įmovinių (Vaškevičiūtė I., 2000, p.169)). Randami įmoviniai ietigaliai su lauro lapo formos plunksna (naudoti iki XI a.), karklo lapo formos plunksna (VII-XII a.), rombo formos plunksna (VI- IX a.) bei juostiniai (randami retai, X-XI a.). Šalia galvos vienoje ar kitoje pusėje aptinkama nuo 1 iki 6 ietigalių. Jie guli ir vienas šalia kito, ir vienas ant kito. Jeigu randama keletas ietigalių, tai jie dažniausiai skirtingų dydžių ir net formų, dažnai būna su kitais ginklais. Ietigalių gausiau V-VIIa. kapuose. Tačiau paprotys laidoti vyrą su ietimi išliko visą laikotarpį.
Vyrų kapuose randama ir kovos peilių. V-VIIa. tai siauras ilgas kovos peilis, padėtas kairėje kojų pusėje, kotu galvos link, ašmenimis į kapo duobės vidų. VIII-XIa. naudoti platieji kovos peiliai- kalavijai. Jie dedami skersai dubens kaulų arba kiek įstrižai šlaunikaulių, kotu (rankena) dešinės rankos link. Tokie peiliai- kalavijai- viena iš būdingiausių žiemgališkų įkapių. Čia jų rasta gausiausiai ir jie į kapą dėti kitaip nei kaimyninėse gentyse. Be žiemgalių juos naudojo žemaičiai ir latgaliai. Žemaičių kapuose toks peilis padėtas prie mirusiojo šono lygiagrečiai jam arba prie galvos, be to, Žemaitijoje jie naudoti kur kas trumpesnį laiką, o latgaliai griežtos tvarkos visai nesilaikė, todėl jie randami padėti ir skersai dubenkaulių, ir išilgai mirusiojo griaučių. Žiemgaliai turėjo ir vienaašmenių kalavijų, tačiau jais naudojosi retai. Du kalavijai rasti Jauneikių kapin. Šukionių kapin. rastas vienas ilgas siauras kovos peilis (Vaškevičiūtė I., 2000, p.165). Manoma, kad tokie peiliai yra vienaašmenių kalavijų prototipai. Jų dažniau randama pajūryje, Vidurio Lietuvoje. Iš turimos medžiagos matyti, jog žiemgaliai mažai naudojosi ir vienaašmeniais, ir dviašmeniais kalavijais. Čia vyravo platieji kovos peiliai (3 pav.).

3 pav.1- įtveriamasis ietigalis, 2- smeigtuko adatos dalis,3- platusis kovos peilis, 4- įmovinis ietigalis.
Nuskanuoti iš 171p 23pav.

Darbo įrankiai
Žiemgalių kapuose gausu ginklų, bet darbo įrankių mažai (Šukionių kapin. jie sudaro tik 12%, Jauneikių kapin.- 20%, Stungių kapin.-16%, Pamiškių kapin.- 10% visų radinių (Vaškevičiūtė I., 2000, p.163)). V-VIIa. vyrų kapuose, dešinėje galvos ar juosmens pusėje, galima rasti kirvių, kurių ašmenys nukreipti į mirusįjį, kotas- kojų link. Naudoti dviejų tipų kirviai: pentiniai ir įmoviniai (4 ir 5 pav.). Įmoviniai kirviai paplitę vakarinėje Žiemgalos dalyje, pentiniai- rytinėje. Paprastai kirvių randama nedaug, kiek gausiau jų Jauneikių kapin. (V-IX a.kapuose) (Vaškevičiūtė I., 1985, p. 54). VIII-XIa. vyrų kapuose kirvių aptinkama vis rečiau.

4 pav.Pentinis kirvis
nuskanuoti iš 166p. 11pav.

5 pav. Įmovinis kirvis
nuskanuoti iš 231p. 12pav.
Iš kitų darbo įrankių reikėtų paminėti peiliukus, kurie taip pat randami kojų, juosmens srityje, o kartais būna padėti įstrižai šlaunikaulių kartu su plačiuoju kovos peiliu (vyrų kapuose). Peiliai tiesia nugarėle- universaliausias ir gausiausiai paplitęs darbo įrankis, datuojamas IX-XI a.Be jų, dar randami ir peiliukai lenktomis nugarėlėmis- jie naudoti ūkio darbams ir, skirtingai nuo peiliukų tiesiomis nugarėlėmis, kurie paplitę visoje Lietuvoje, šie paplitę tik Žiemgaloje, rytinėje Žemaitijoje ir sėlių gyventuose plotuose, randami V-XI a. kapuose. Kojų, juosmens srityje retkarčiais randama peikenų, geriamųjų ragų apkalų, pincetų, žąslų.
Moterims į kapus taip pat dėta peiliukų (dažniausiai lenkta viršūne), ylų (dar randamos ir vaikų kapuose, geležinės, suplota arba rombine įtveriamąja dalimi), adatų (randama gana retai). Vienas būdingiausių žiemgalės darbo įrankių- kaplys. Jų randama šalia kairiojo blauzdikaulio ar šlaunikaulio kotu galvos link, ašmenimis į kapo vidų. Kapliai- pentiniai, šiek tiek platėjančiais suapvalintais ašmenimis. Daugiausia kaplių rasta Jauneikių kapin. V-X a. kapuose (Vaškevičiūtė I., 1985, p. 55). Itin retai randami verpstukai- matyt, čia nebuvo papročio laidoti mirusiuosius su verpstukais (Stungiuose rastas tik vienas, Jauneikiuose- 2 verpstukai (Vaškevičiūtė I., 1985, p. 55)).

Papuošalai
Vyrų drabužis buvo susegamas sege. V-VIIIa. tai įvairios lankinės segės (aguoninės, pelėdinės), nuo IX a. pradėtos nešioti ir pasaginės (cilindriniais galais) (6 pav.).. Randamos kape po vieną, krūtinės srityje, vienoje ar kitoje jos pusėje.

6 pav. Pasaginė segė daugiakampiais galais ir lankinė aguoninė segė.
Nuskanuoti iš 180p.42pav.
Drabužius smeigtukais segė ir jais puošėsi moterys. Nors labai retai, tačiau ir vyrų kapuose randama kai kurių formų smeigtukų. Žiemgalių kapuose smeigtukai randami abiejose krūtinės pusėse, o juos jungianti grandinėlė laisvai krinta ant krūtinės ir siekia juosmenį (7 pav.). Didžioji dalis smeigtukų, kaip ir apskritai papuošalų, yra žalvariniai. Mėgstamiausi buvo žiediniai, trikampe galvute ir įvairūs kryžiniai smeigtukai. Į smeigtukus būdavo įkabinami kabučiai ir sujungiami ilgomis grandinėlėmis.

7 pav.
Nuskanuoti iš 167p. 14pav.
Buvo puoštasi ir apyrankėmis. Vyrams jos randamos uždėtos ant kairės rankos, po vieną. Apyrankės buvo įvijinės (IX-XI a.), „kario“ (IX-XI a.), juostinės (IX a.). Žiedai visoje Žiemgaloje nebuvo labai populiarūs. Randami tik viename kitame kape. Nešioti dviejų tipų žiedai: įvijiniai ir juostiniai.
V-VII a. kapuose randama apgalvių. Žiemgalės kaip ir žemaitės nešiojo apgalvius iš stambių žalvarinių plokštelių, sujungtų trumpomis įvijėlėmis.Tokie apgalviai randami tik pietinėje Žiemgalos dalyje. VIII-XII a. kapuose apgalvių sumažėja. Taip pat žiemgalėms būdingas ant viršugalvio, aukščiau apgalvio uždėtas stambios įvijos vainikas. Kartais randama kepuraičių ar galvos raiščių, puoštų žalvariniais spurgeliais (8 pav.).

8 pav. Galvos raiščio- juostos rekonstrukcija.
Nuskanuoti iš 172p.
Žiemgaloje nebuvo papročio puoštis karolių apvaromis. Nešiota tik po vieną kitą karoliuką (greičiau kaip amuletą). Tačiau čia labai mėgta puoštis antkaklėmis. Pačios būdingiausios yra antkaklės su kilpele ir kabliuku. VIII-XII a. antkaklėmis puoštasi dažniau, ir ne po vieną, o po 2, 3 ar net 4.
Kadangi Žiemgaloje nebuvo papročio laidoti raitelį kartu su žirgu, tai ir žirgui skirtų įkapių čia nėra. Tik labai retai į kapą dėti žąslai (Jauneikių kapin. jų rasta dviejuose kapuose, Šukioniuose- keturiuose, o Pamiškiuose, Pavirvytėje, Stungiuose ir Linksmučiuose jų išvis nėra). Visi rasti žąslai- trinariai, geležiniai, datuojami IX-XI a.
Dar rečiau aptinkami pentinai, dažniausiai jie būna žalvariniai (9 pav.). Linkuvos kapin. rastas žalvarinis, šešiakampio skersinio pjūvio, ornamentuotas dvigubų akučių eile pentinas (Kazakevičius V., 2001). Žiemgalos vyrų karių-raitelių kapuose paprastai randama po vieną pentiną. Jauneikių (Joniškio r.) V–XI a. kapinyne aptikti 6 pentinai. Visi jie buvo užsegti mirusiesiems ant kairės kojos. Pentinų, panašių į Linkuvos kapinyne aptiktąjį, baltų teritorijoje rasta nedaug.

9 pav. Žalvariniai pentinai

Vaikų kapų įkapės negausios: peties ar juosmens srityje randama peiliukų. Berniukai paaugliai laidoti su ietimis.Drabužį puošė segė, smeigtukas, ant kaklo dažnai randamas vienas karoliukas, ant rankos apyrankė. Ji kartais padaryta iš didesnės, suaugusio žmogaus, sumažinta, pritaikyta vaiko rankytei.
Taigi, galime teigti, kad Žiemgaloje paprotys laidoti su gausiais metaliniais papuošalais , ginklais ir kai kuriais darbo įrankiais išliko visą laiką. Išliko ir ta pati įkapių dėjimo tvarka. Pasikeitė tik ginklų ir papuošalų formos. Vėlesniais amžiais įkapių tik gausėjo. Matyt, mainais buvo gaunama daugiau spalvotųjų metalų, gamintasi daugiau papuošalų.
Pagal įkapes bei jų paplitimą galime pastebėti kitų kultūrų įtaką žiemgaliams. Pietuose juos veikė žemaičiai- ir čia VII a. išnyko paprotys į kapą dėti įmovinį kirvį, be to, čia taip pat reta įtveriamųjų ietigalių ir pan. Tuo tarpu rytuose (Pamiškiai, Linksmučiai) jaučiama didesnė sėlių bei latgalių kultūros įtaka: vyrams nuo VII-VIII a. dažniau dedama viena ietis su įtveriamu ietigaliu, VIII-X a. kartais- pentinis siauraašmenis kirvis, o moterys rečiau laidojamos su kapliu.

Žiemgalių gyventos teritorijos nustatymas

Tiriant archeologines kultūras, genčių etninę istoriją, vienas aktualiausių klausimų yra užimamo arealo, kultūros paplitimo, etninių ribų klausimas. Šis klausimas iki šiol domina mokslininkus, tyrinėjančius Žiemgalą, nors jos istorija tiriama jau keli šimtai metų. Natūralu, jog gyventos teritorijos ribos nustatomos pagal išlikusius archeologinius paminklus. Žiemgalių teritorijoje turime tik keletą plačiau tyrinėtų kapinynų, gyvenviečių ir piliakalnių beveik neišliko.
J. Elisonas išleido archeologijos paminklų sąrašą, kuriame pateikė duomenų apie įvairias Panevėžio apskrities ir už jos ribų esančias vietoves. Į šį sąrašą pateko ir žiemgalių paminklai Biržų bei Pasvalio apskrityse. Minimi Meldinių (nurodoma, jog rastas kalavijas, žiedas, žmonių kaulų), Meldiniškių (kalavijas ir auksinių pinigų), Pamiškių (su žmonių kaulais rastas kalavijas ir geležinis durklas) bei kiti kapinynai (Vaškevičiūtė I., 1999).
1926 m. F. Baluodis aprašė baltų gentis, gyvenusias Latvijos teritorijoje. Jo nuomone, žiemgalių gyventa Lielupės baseine. Šiaurėje jų teritorija siekusi Rygos įlanką, o pietuose – Mūšą. Rytinė riba ėjusi Dauguva, vakarinė – Ežerės upe. V–IX a. žiemgalių gyventas plotas kiek sumažėjęs. Vakarinis pakraštys nepakitęs, pietuose riba, kaip ir anksčiau, ėjusi Mūša, bet teritorija kiek labiau išplitusi vakaruose ir rytuose – apima vakarinę Biržų rajono dalį. Šiaurėje žiemgaliai dar siekia Rygos įlanką, tačiau pajūrio ruožas jau siauresnis nei pirmaisiais amžiais. Šiaurės rytuose jų plotas taip pat sumažėjęs, nebesiekia Dauguvos, o už jos iki pat Rygos įlankos gyvenę jau ne žiemgaliai, o latgaliai (Vaškevičiūtė I., 1999).
Žiemgalių lokalizacijos klausimu rašė ir A. Tautavičius. Mokslininkas įrodė, jog rankogalinės apyrankės yra žiemgalių papuošalas (jas nešiojo ir žemaičiai, tik šiek tiek kitokias), ir sudarė šių papuošalų paplitimo žemėlapį. Jame žiemgalių gyventi plotai užima Mūšos baseiną: rytinį pakraštį riboja Degėsių kapinynas, vakarinį – Rukuižių, pietinį – Vilkančių, Vinkšnėnų ir Račių kapinynai. Labiau į pietus ir vakarus esantys archeologijos paminklai priklausytų žemaičiams (Junkilai, Pagrybis, Požėrė, Vėžlaukis). Iš šio žemėlapio matyti, jog žiemgalių teritorija smarkiai pastūmėta į pietus.
Svarbus žingsnis tiriant baltų genčių etninę istoriją buvo Lietuvos archeologijos atlasų pasirodymas. Kartografavę žinomus visų laikotarpio paminklus, archeologai pabandė aptarti Lietuvoje gyvenusių genčių teritorijas, apibūdino laidojimo būdą, įkapes. Remdamiesi kapinynais, jie nustatė žiemgalių teritoriją. Mūšos – Lėvens upių baseine: vakaruose ji siekė Ventą, pietvakariuose – Šiaulių rajoną, pietryčiuose – Panevėžio rajono šiaurinį pakraštį. Rytinė riba Kupiškio, Rokiškio ir Biržų rajonuose lieka neaiški dėl tyrinėtų V–XII a. paminklų stokos. Žiemgalių teritorija kiek didesnė, nei buvo nurodoma iki tol. (Vaškevičiūtė I., 1999).
A. Tautavičius, aptardamas žiemgalių išsiskyrimą iš bendro baltų kamieno, t.y. iš šiaurės ir vakarų Lietuvos pilkapių kultūros srities, nurodo, kad V a. pradėję plisti plokštiniai kapinynai, kuriuose mirusieji laidoti nedeginti, būdingi žiemgaliams. Archeologas aprašo žiemgalių kultūros ypatumus, jos panašumą su kaimyninių baltų genčių kultūra, nurodo šios genties gyventus plotus Mūšos ir Lėvens upių baseine. Vakaruose jų riba vedama Venta, pietuose – Nevėžio aukštupiu, rytinė riba Kupiškio ir Biržų rajonuose dėl tirtų paminklų stokos taip pat lieka neaiški .
Apie kai kuriuos laidojimo ypatumus šiaurės Lietuvoje rašė V. Žulkus.. Jis kelia mintį, kad mirusiųjų guldymas galva į vieną ar kitą pasaulio šalį priklausęs nuo to, kurioje pusėje buvo įsivaizduojamasis mirusiųjų pasaulis ar artimiausios šventvietės. V. Žulkaus nuomone, tokia buvusi žiemgalius ir sėlius skyrusi pelkėta Lėvens žemuma, pietuose pereinanti į Lėvens slėnį. Todėl net vienos genties mirusieji galėjo būti laidojami priešinga kryptimi. V. Žulkus nurodo ir tikslią ribą, skyrusią žiemgalių gentį nuo sėlių (Žulkus V., 1989, p. 103-116).
Dauguma tyrinėtojų nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių bandė nustatyti žiemgalių gyventų plotų ribas. Iš esmės vyrauja nuomonė, kad pietinė jų gyventos teritorijos riba eina Mūša, vakarinė siekia Ventą, o rytinė riba iki šiol nėra visai aiški. Tik V. Žulkus teigia ją ėjus Lėvens slėniu, o kiti tyrinėtojai nurodo, kad ribos kito žiemgaliams slenkant į šiaurę.
Mokslininkų išvadas papildo kapinynų, ypač tirtų pastaraisiais dešimtmečiais (Jauneikių, Pavirvytės, Šukionių, Stungių ir kitų), tyrimų duomenys. Jais remdamiesi archeologai bando tikslinti žiemgalių genties pietvakarines ir pietrytines ribas.
Suradus ir ištyrus Pavirvytės kapinyną, vakarinę ribą su kuršiais reikėtų vesti ne Venta, o Virvyte iki jos santakos su Venta, t.y. teritorija kairiajame Ventos krante iki Virvytės turėtų priklausyti žiemgaliams. Nuo Viekšnių į šiaurę riba turėtų būti vedama Ventos upe, o pietuose – nuo Kuršėnų iki Šiaulių šiaurinio pakraščio (pietinėje Šiaulių dalyje esantis Lieporių kapinynas – žemaitiškas). Nuo Šiaulių į rytus ji siektų dabartinį Pakruojo rajono pietinį pakraštį (Stačiūnų, Šukionių, Meldinių kapinynai) bei Panevėžio rajono šiaurinį pakraštį palei Lėvens upę. Rytinis ir pietrytinis Žiemgalos pakraščiai dėl paminklų stokos lieka ne visai aiškūs (Vaškevičiūtė I., 1999). Teritorija tarp Lėvens ir Pyvesos dabartinio Pasvalio rajone aiškiai žiemgalių. Tai rodo Smilgių ir Pumpėnų kapinynai. Labiau į šiaurę ir rytus, t.y. Kupiškio ir Biržų rajonų sandūroje riba turėtų būti Vabalninko ir Ančiškių kapinynai. Tiesa, jie visiškai sunaikinti: Ančiškių kaime (Biržų r., Vabalninko apyl.) kasant žvyrą, kalvelėje, aptikta žmonių kaulų ir įvairių radinių, tarp jų įmovinis ietigalis (Vaškevičiūtė I., 1999). Vabalninke, taip pat kasant žvyrą rasta antkaklė ramentiniais galais, smeigtukas rato formos galvute ir dar keletas ugnies nepaliestų daiktų. Brenčių kapinynas dešiniajame Mūšos krante taip pat žiemgalių. Taigi nuo Vabalninko rytinė žiemgalių riba galėtų būti vedama ir palei Apaščios upę iki jos santakos su Nemunėliu. Teritorijoje tarp Apaščios ir Pyvesos beveik nėra archeologinių paminklų. Matyt, žemos ir pelkėtos vietos netiko nei gyviesiems, nei mirusiems. Didesnioji šiandieninio Biržų rajono dalis greičiausiai buvo dykra, skyrusi žiemgalius ir sėlius (Vaškevičiūtė I., 1999).

Pietinės Žiemgalos ribos pagal I.Vaškevičiūtę.

Dvasinė kultūra laidojimo paminklų duomenimis

Žiemgalių vyrai ir moterys dažniausiai palaidoti priešinga kryptimi.Taigi akivaizdu, jog laidodami žmonės vadovavosi tam tikrais dvasiniais orientyrais, kurie turbūt turėjo maginę reikšmę (N.Vėlius, 1983 , p. 19).
Mirusieji laidoti kapinynuose, esančiuose pakilesnėse netoli upės ar ežero vietose, kalvelėse. Aukštesnė kalvelė, šalia kurios paprastai tekėjo nedidelis upelis buvo pasirenkama neatsitiktinai- upelių vanduo šalia kapinaičių be abejo buvo susijęs su laidojimo apeigomis (mirusiųjų prausimu), ir su pomirtinio gyvenimo įvaizdžiu. Pagonių tikėjimu, vanduo skyrė žemiškąjį pasaulį nuo pomirtinio.Vandenų apsupta žemė – labai archajiškas vaizdinys, nes, kad ir kur gyventų žmogus, jis visada yra tarp vandenų, t.y. tarp upių, ežerų, ribojančių jam žinomą artimiausia erdvę. Taigi labai tikėtina, kad žmonių vaizdiniuose pomirtinis gyvenimas galėjo būti lokalizuotas erdvėje, esančioje už gyviesiems pažįstamo pasaulio- kažkur už vandenų.
Žiemgalių kapuose randama degėsių, tai gali būti apeigų su ugnimi pėdsakai. Degėsiais barstytas kapų duobės dugnas, jų pilta mirusįjį užberiant žemėmis, jais apibarstytas ir kapo paviršius. Matyt mirusiųjų laidotuvėse ugnis turėjo apvalančią, naikinančią galią. Apeigų ugnis turėjusi sunaikinti visas medžiagines ir dvasines atliekas, gresiančias gyviesiems nelaimėmis, sugriauti bet kokią galimybę mirusiesiems sugrįžti.
Į kapus žiemgaliai gausiai dėjo įkapių, todėl galima teigti, jog gyvieji, izoliuodami mirusįjį, išsiųsdami jį į kitą pasaulį, vis dėl to rūpinosi jo tolesniu gyvenimu dausose, norėjo palengvinti jo pomirtinę kelionę. Svarbiausia priežastis, vertusi gyvuosius rūpintis mirusiuoju, yra žmonių mitologinei mąstysenai būdingi vaizdiniai, tikėjimai, jog nuo mirusiųjų malonės labai priklauso likusiųjų žemėje gerovė. Ne veltui protėvių kultas-vienas svarbiausių gentinės religijos formų.
Tikėjimai ir magija lėmė papuošalų formą bei ornamentiką. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog kryžius, apskritimas buvo saulės simboliai. Tokie motyvai atsispindi apvaliose segėse bei kryžiniuose smeigtukuose (10 pav.). Tai nebūtinai turi reikšti, jog šios segės bei smaeigtukai atkartojo ugnies (saulės) simbolį, tačiau visiškai atmesti tokios interpretacijos nereikėtų.

10 pav. Kryžiniai smeigtukai
Nuskanuoti iš 182p. 46pav.

Tačiau, ar kiekvienas ornamentas turėjo maginę reikšmę, ar visi bendruomenės nariai jį vienodai aiškino, teikė jam tą pačią galią, galima tik spėlioti. Ornamentų simbolika yra sunkiai nuspėjama- tai rodo kitų tautų tikėjimų tyrinėjimai. Pavyzdžiui, aiškinama, kad slavų genčių dėvėti pusmėnulio formos kabučiai buvo ir moterų papuošalas, ir jų vaisingumo simbolis. Galimas dalykas, ir lamatiečių, žemaičių, aukštaičių, žiemgalių bei kuršių nešioti klevo sėklos formos kabučiai turėjo panašią simboliką ir maginę prasmę- kartu buvo ir amuletai, saugantys vaisingumą (A.Tautavičius, 1996, p. 285).

Išvados

Plokštiniai kapinynai yra viena senovės žiemgalių laidojimo paminklų rūšis. Jie Šiaurės Lietuvoje paplito pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai atskirų tuomet gyvenusių bendruomenių palikimas. Šiaurės Lietuvoje jie išlieka ilgiausiai, t.y. ir tūkstantmečio antrojoje pusėje
Žiemgalių kapinynai dažniausiai randami prie senųjų pilkapynų. Daugėjant gyventojų, be abejo, daugėjo ir naujų kapinynų. Tame pačiame kapinyne laidota kelis šimtmečius. Vienas būdingiausių žiemgalių laidosenos bruožų- inhumacijos paprotys, kuris čia egzistavo visą genties gyvavimo laikotarpį. Mirusieji laidoti nelygiomis, tarsi truputį lenktomis eilėmis, buvo paguldomi ant nugaros, ištiestomis ir suglaustomis kojomis, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Žiemgalių kapinynuose nėra žirgų palaidojimų.
Charakteringas žiemgalių laidosenos bruožas yra ir labai gausios įkapės,kurių dėjimo į kapą tvarka yra labai savita ir būdinga tik žiemgaliams. Laidota su ginklais, darbo įrankiais ir gausiais, dažniausiai žalvariniais papuošalais. Iš įkapių pačios būdingiausios: platieji kovos peiliai- kalavijai, įmoviniai ietigaliai, kapliai, moterų apgalviai iš stambių žalvarinių plokštelių, sujungtų trumpomis įvijėlėmis, apyrankės iškilia trikampe briauna.
Žiemgalos gyventojų kultūra nebuvo visiškai vienoda. Tai visiškai natūralu, todėl, kad gentis negali būti visiškai apsaugota nuo kaimyninių genčių įtakos.Pietinėje arealo dalyje ji artimesnė žemaičių kultūrai, tuo tarpu rytinėje arealo dalyje jaučiama didesnė sėlių bei latgalių kultūros įtaka.
Kadangi neturime duomenų iš Žiemgalos piliakalnių bei gyvenviečių žiemgalių kapinynai yra vienintelis būdas nustatyti šios etnokultūrinės srities gyventą teritoriją.
Žiemgalių kapinynai duoda labai daug žinių ne tik apie krašto etnologiją, bet ir apie žmonių dvasinę kultūrą. Kapavietės kuriamos prie vandens telkinių: vanduo žmonių vaizdiniuose buvo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių skiriamoji riba ir apskritai vanduo turėjo platų sakralinio vertingumo spektrą.
Beveik visuose kapuose randama pabarstytų degėsių- ugnies magija tarsi atkartojo saulę, jos šilumą, šviesą, tačiau tuo pačiu tai buvo visa griaunanti jėga, turėjusi užkirsti kelią mirusiojo sugrįžimui į gyvųjų pasaulį. Ugnies reikšmę žmonių pasaulėjautoje atspindi ir dirbinių formos bei ornamentika (apskritimas, kryžius). Nors ir buvo stengtasi atitverti mirusįjį nuo gyvųjų, kapų inventoriaus studijavimas teikia žinių, kuriomis remiantis galima tvirtinti, jog gyvieji, izoliuodami mirusįjį, stengėsi palengvinti jo pomirtinį gyvenimą: kaip įkapės dėti amuletai, papuošalai, kiti daiktai, turėję palengvinti mirusiojo dalią.

Naudotos literatūros sąrašas

• Vaškevičiūtė I. Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Šukionių kapinynas. Stungių kapinynas. // Archeologija 20. Sėlių ir žiemgalių paminklai. Vilnius, 2000.
• Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio raj.) V-XI a. kapinynas.// MADA. Vilnius, 1985.
• Kazakevičius V. Žiemgalos didiko kapas. // Žiemgala. 2001/1 .
• Vaškevičūtė I. Pietinės Žiemgalos ribos. //Žiemgala 1999/1.
• Žulkus V. Tarpgentinės dykros ir mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje. // Vakarų baltų archeologija ir istorija.// Klaipėda, 1989.
• Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. 1983, Vilnius.
• Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. 1996, Vilnius.

Iliustracijų sąrašas

1 pav.- Vaškevičiūtė I. Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Šukionių kapinynas. Stungių kapinynas. // Archeologija 20. Sėlių ir žiemgalių paminklai.// Vilnius, 2000. p. 161.
2 pav.- Vaškevičiūtė I. Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Šukionių kapinynas. Stungių kapinynas. // Archeologija 20. Sėlių ir žiemgalių paminklai.// Vilnius, 2000. p. 162.
3 pav.- Vaškevičiūtė I. Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Šukionių kapinynas. Stungių kapinynas. // Archeologija 20. Sėlių ir žiemgalių paminklai.// Vilnius, 2000. p.171.
4 pav.- Vaškevičiūtė I. Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Šukionių kapinynas. Stungių kapinynas. // Archeologija 20. Sėlių ir žiemgalių paminklai.// Vilnius, 2000. p.
9 pav.- Kazakevičius V. Žiemgalos didiko kapas.// Žiemgala. 2001/1 .

Leave a Comment