Žydų švietimas Vilniuje 1918-1940m.

Žydų švietimas Vilniuje 1918-1940m.

Žydų švietimo sistema po Pirmojo Pasaulinio karo buvo įtakota naujų ideologinių judėjimų atsiradimo. Iki tol religinės žydų mokyklos buvo itin griežtos. Kai berniukas sulaukdavo religinės brandos amžiaus, jis galėjo mokytis amato arba tęsti mokslą religinėje akademijoje (ješiva), kur buvo studijuojamas Talmudas bei rabinų literatūra. Tarpukariu Vilniaus žydų švietimo sistema įgavo naujų tendencijų- veikė vaikų darželiai, vadinamosios liaudies mokyklos, gimnazijos, mokytojų seminarijos (jidiš ir hebrajų kalbomis), amatų mokyklos, technikumas, įvairūs kursai ir kt. Skirtingai nei vadinamojoje Kauno Lietuvoje, kuur dominavo mokyklos su hebrajų dėstomąja kalba , čia daugiausia vaikų mokėsi jidiš kalba. Vilnius buvo vienintelis Rytų Europos miestas, kur gausiausios, įtakingiausios buvo jidiš mokyklos.

Tarpukario metais žydų mokslo pasaulyje buvo ryžtingai imtasi kurti ir išsaugoti tautines vertybes- tiek kalbines, tiek religines. Švietimo problemų esmė sukosi apie tris idealų ir konfliktų ašis- kalbą, religiją ir tautybę.

Religinės mokyklos

Religinis mokymas Vilniuje vyko dviem- klasikine ortodoksine, nesionistine, ir atvira naujovėms, sionistine- kryptimis. Ortodoksinis nesionistinis mokymas nebuvo monolitinis. Egzistavo įvairios šio mokymo organizacijos ir asociacijos (ppati garsiausia buvo Tiferes Bochrim). Kita draugija- Agudes globojo ne tik dvi modernizuotas tradicines pradines mokyklas, bet ir kitokias paties įvairiausio tipo mokymo įstaigas- nuo klasikinių chederių (darželių) iki pradinių mokyklų mergaitėms, vidurinių profesinių mokyklų ir pedagoginių seminarijų. Bibliotekose buvo su

ukaupti solidūs vadovėlių ir mokslinių knygų fondai. Iki tol tradicinio lavinimo mokyklos apsieidavo be vadovėlių ir knygų vaikams. Mokyklose buvo dėstoma trimis kalbomis- lenkų, jidiš ir hebrajų.

Hebrajiškos pasaulietinės mokyklos

Be religinių mokyklų Vilniuje veikė ir hebrajiškos pasaulietinės mokyklos (Tarbut). 1925m. Vilniuje buvo dvi tokios mokyklos, du licėjai ir seminarija, taip pat pedagoginė mokykla. Skirtingai nuo religinių mokyklų, šios mokyklos nepriimdavo mokinių iš pačių neturtingiausių gyventojų sluoksnių. Šiose mokyklose buvo supažindinama su dviem kultūromis- lenkų ir moderniaja hebrajų kultūra.

Jidišistų mokyklos

Centrinis Švietimo Komitetas
Itin svarbi švietimo dalis buvo jidišistų mokyklos. 1919m. regione buvo sukurtas jidišo mokyklų veiklą koordinuojantis organas- Centrinis Švietimo Komitetas, jungęs 10 pradinių mokyklų. priimtame statute buvo aiškiai apibrėžti svarbiausi tikslai: plėsti pasaulietinių jidišo mokyklų tinklą, gerai paruošti mokytojus, kurti pagalbines institucijas, galinčias inntelektualiai ir ideologiškai lavinti jaunimą- bibliotekas, pedagogų bei mokinių tėvų tarybas. Jidišistų požiūriu, žydų tautiškumo pagrindas turėjo būti kultūra.

(JIVO)
Vilniuje jidišo judėjimas apėmė visas mokymo struktūras: nuo vaikų darželių iki mokytojų ruošimo bei Žydų Mokslo Tyrimų Instituto, savotiškojo jidiš universiteto- JIVO įkūrimo. 1925 metais įkurtas JIVO labai greit tapo stambiausia pasaulyje to meto žydų mokslo įstaiga. Beje, tais pačiais 1925 m. Palestinoje įkurtas Jeruzalės universitetas ir daug kas čia įžvelgė simbolišką sutapimą – Jeruzalėje įkurtas hebrajų mokslo centras, o Lietuvos Jeruzalėje – jidiš mokslo centras.

br />Žydų Mokslo Tyrimų Institutą įkūrė Maxas Veinreichas ir Zeligas Kalmanovičius; prie jų prisidėjo ir vietiniai intelektualai Šabadas, Černikovas, Pludermacheris, Šalitas, Kaplan- Kaplanskis. Apie JIVO svorį pasaulyje galima spręsti iš to, kad jo Garbės prezidiumo nariais tarp kitų buvo Albertas Einšteinas, Zygmundas Froidas, vienas II-ojo Internacionalo teoretikų ir vadovų Eduardas Bernšteinas. Institutui vadovavo Maxas Veinreichas, Zelmanas Reizenas ir kiti įžymūs specialistai. Albertas Einšteinas 1935 m. iš Prinstono (JAV) rašė JIVO vadovams: “.Noriu išreikšti savo pripažinimą institutui už jo veiklą tarnaujant žydų liaudies švietimui ir tyrimui. Aš manau, kad kultūros siekimas yra svarbiausias žydų tautos uždavinys ir šis darbas, ypač dabartiniais persekiojimų laikais (užuomina į nacių politiką), turi neįkainojamos vertės”.
JIVO, kaip ir kitos žydų organizacijos, buvo išlaikomas ne valstybės, o rėmėjų lėšomis. Ir nors nuolat buvo jaučiamas pinigų stygius, institutas sugebėjo išplėtoti didžiulį tyrimo darbą iš esmės visose jidiš kultūros srityse – istorijos, kalbotyros, literatūros, tautosakos, ekonomikos, statistikos, psichologijos, pedagogikos bei sociologijos. Visi instituto padaliniai dirbo labai efektyviai, bet ypač pasireiškė filologijos sekcija, kuri jungė svarbias jidiš kalbotyros figūras – Maksą Veinreichą (jis buvo kartu ir JIVO direktorius), Zelmaną Reizeną, Zeligą Kalmanovičių, Noachą Priluckį, Judelį Marką ir kitus. Neįmanoma suminėti visų nuveiktų darbų, svarbiausias jų buvo jidiš kalbos sunorminimas.

Kai institutas kiek sutvirtėjo, buvo įsteigta aspirantūra, rengusi ji
idiš kultūros tyrinėtojus. Visos instituto sekcijos reguliariai leido mokslo darbus, rinkinius bei autorinius veikalus (pavyzdžiui, įžymaus istoriko Šimono Dubnovo knygas, tarp jų – 10 tomų žydų tautos istoriją). Institutas sukaupė didžiulius visame pasaulyje leidžiamų knygų, žurnalų, laikraščių jidiš kalba lobius (daugelyje šalių veikė JIVO rėmimo draugijos). Archyve buvo surinkta didžiulė laikraščių kolekcija, portretų rinkinys, teatro istorijos muziejus ir t.t.
Prestižinis mokslinis žydų institutas JIVO jidiš kalba pradėjo mokslinius tyrinėjimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityse; remiamas pedagoginės mokyklos, institutas tapo intensyvios kultūrinės veiklos centru, kurio simbolis buvo grupė Jung Vilne (Jaunasis Vilnius), ketvirtajame dešimtmetyje surengusi isimintinų debatų, ekspozicijų, kūrybinių vakarų ir 1934-1936 metais leidusi žinomais tapusius almanachus.
Vėliau naciai sunaikino Vilniaus JIVO, bet darbą tęsia buvęs Niujorke jo filialas, išaugęs į didžiulę mokslo įstaigą.

Bibliotekos
Ypač didelę reikšmę švietimui turėjo bibliotekos. Vilniuje buvo sukaupti didžiuliai knygų lobiai; plačiai garsėjo bibliotekos. Vilniuje, sename žydų mokslo ir kultūros centre, jau nuo XIX a. pabaigos veikė rabino, mokslininko, bibliografo Strašūno biblioteka, sukaupusi 35 tūkst. tomų. Tai buvo mokslinė biblioteka, į kurią atvažiuodavo daugelio šalių mokslininkai susipažinti su unikaliais joje saugomais leidiniais. 1940 m. bibliotekoje buvo 5753 senos knygos, tarp jų 5 inkunabulai. Iš viso biblioteka turėjo daugiau nei 50.000 knygų, tarp jų daugiau nei 13.000 hebrajų kalba, apie 5.500 jidiš, daugiau nei 3.500 vokiečių, rusų, prancūzų, lotynų, anglų, lenkų, lietuvių, is

spanų, vengrų ir arabų kalbomis. “Mefice Haskalos” (“Švietimo skleidėjų”) bibliotekoje buvo saugoma apie 55 tūkst. knygų, Vaikų aprūpinimo knygomis draugijos biblioteka turėjo 232 tūkst. knygų Keliasdešimt tūkstančių knygų turėjo ir JIVO.

Išvados
1928m. Vilniaus miesto ir egiono registro skiltyje „mokymo įstaigos, mokyklos, bibliotekos“ įrašytos 83 žydų mokyklos, iš kurių 21 vadovavo sionistai pasauličiai (Tarbut), 17- jidišistai (Centrinis Švietimo komitetas), o likusios 45 priklausė ortodoksinėms arba kitoms tradicinės pakraipos organizacijoms.

Vilniuje valstybinės mokyklos veikė 6 dienas per savaitę, mokymas vyko septyniomis arba aštuoniomis pakopomis. Vilniaus ir jo regiono žydų mokyklose atsispindėjo žydų visuomenės ideologiniai siekiai ir nesutarimai- čia veikė sionistų, hebrajistų, vienas ortodoksų ir vienas jidišistų mokyklų tinklas. Dominavo tradicinis mokymas. Tačiau įkūrus aukštojo mokslo instituciją, Vilnius, Lietuvos Jeruzalė, tapo vienu iš jidišo kultūros brangakmenių. Intelektualinis Vilniaus svorio centras iš religinės persikėlė į kultūrinę sferą.

Naudota lieteratūra

Yve Plasero, Henri Minčeles „Lietuvos žydai 1918-1940 m.“ (remtasi Ariel Sion, Henrio Minčeles, Filo Bregšteino straipsniais).
Alfonsas Eidintas „ Lietuvos žydų žudynių byla“ .

Referatas
Dvasinė kultūra Lietuvoje viduriniajame geležies amžiuje

Vilnius, 2004m.
Turinys

Įvadas.............................. 3
Laidosena.............................. 4
Laidojimo būdai........................... 4
Kapų įrangos aspektai ir jų interpretacija............... 5
Įkapės ir jų interpretacija...................... 6
Ornamentika ir simbolika......................8
Žyniai ir kulto vietos........................9
Išvados..............................10
Naudota literarūra......................... 13

Įvadas

Visais laikais tikėjimas buvo labai svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Rūpinimasis buitimi niekada neužgožė domėjimosi pasulio visuma, būties prasme, savo kilme ir kitais dvasinės kultūros elementais. Žmogus visada jautė ryšį ne tik su savo aplinkos žmonėmis, jį supančia gamta, bet ir su aukštesnėmis jėgomis, valdančiomis pasaulį.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti vid. geležies a. dvasinę kultūrą Lietuvoje. Bus vadovaujamasi V-Xa. chronologine riba. Tiriant žmonių vertybinę orientaciją ir pasaulėvaizdį būtina aptarti tam tikrus glaudžiai tarpusavyje susijusius dvasinės kultūros aspektus. Bene daugiausia duomenų čia duoda su laidosena susiję aspektai: laidojimo būdai, kai kurios kapų įrangos detalės, įkapės. Gana daug informacijos suteikia ir dirbinių ornamentikos bei simbolių studija, taip pat su religijos pažinimu susijusios kulto vietos. Apie dvasinę kultūrą galima kalbėti ir priešpriešų plotmėje, akcentuojant baltiškosios medžiagos specifiką.

Laidosena

Laidojimo būdai

Vid. geležies a. laidojimo papročiuose vis labiau išryškėja žymūs pakitimai: mirusieji vis dažniau sudeginami- V-VIa. tai ima daryti lietuviai (siaurąja prasme) ir jotvingiai, tuo metu šis paprotys plinta tarp aukštaičių, o įsivyrauja VIIa. VI-VIIa. pavienius, o nuo VII-VIIIa. vis dažniau mirusiuosius sudegina skalviai bei lamatiečiai. Nuo VIIIa.. antros pusės tai būdinga ir kuršiams (A.Tautavičius, 1996, p. 285). Tuo tarpu žemaičiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai toliau laidojami nesudeginti. Deginimas gyvuoja ir tarp baltų genčių, gyvenusių į rytus nuo Lietuvos- aukštutiniame Dniepro baseine, taip pat tarp nadruvių, galindų ir prūsų.
Kur buvo nesudeginti, vyrai ir moterys dažniausiai palaidoti priešinga kryptimi (vyrai- galva į vakarus ir šiaurės vakarus, moterys- į rytus ir pietryčius). Taigi akivaizdu, jog laidodami žmonės vadovavosi tam tikrais dvasiniais orientyrais, kurie turbūt turėjo maginę reikšmę. N.Vėlius vid.geležies a. laidoseną nušvietė erdvės priešpriešų “žemai-aukštai,, plotmėje. Jis pastebėjo, jog vid. geležies a. kintant laidojimo papročiams ir formuojantis savitiems regioniniams savitumams, tendencija vakaruose laidoti žemai, o rytuose- aukštai išlieka ir toliau: Vakarų ir Vidurio Lietuvoje mirusieji laidojami duobėse, o Rytų Lietuvoje- pilkapiuose (N.Vėlius, 1983 , p. 19).

Kapų įrangos aspektai ir jų interpretacija

Vid. geležies a. mirusieji laidoti kapinynuose, esančiuose pakilesnėse netoli upės ar ežero vietose, kalvelėse. Yra archeologinių duomenų, leidžiančių manyti, kad geležies a. mitologiniuose žmonių vaizdiniuose vanduo galėjo būti suvoktas kaip skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Plinkaigalio (Kėdainiu r.) ir Rubokų (Šilutės r.) kapinynuose, datuojamuose V-VI a., buvo rasti geriamųjų ragų žalvariniai apkaustai, papuošti sidabro plokštėse įamžintais ornamentiniais siužetais (L.Vaitkunskienė, 1999,p. 216). Vertikalioje trijų dalių meninėje kompozicijoje pavaizduotos labai stilizuotos briedžių, vandens paukščių, roplių figūros. Manoma, kad šitaip, pasitelkdami zoomorfinį kodą, vid. geležies a. juvelyrai savo kūriniuose įprasmino visatos sandarą, padalytą į 3 mitologines sferas – dangų, žemę, požemį. Ornamentinę kompoziciją iš viršaus ir apačios supa ženklai- lašeliai, varvekliai- simbolizuojantys vandenį. Tai reikštų, kad žmogaus kosmogoniniuose vaizdiniuose visas pasaulis apsuptas neišsenkančių vandenų. Jie krinta iš padangės (lietūs), trykšta iš žemės gelmių (šaltiniai). Vandenų apsupta žemė – labai archajiškas vaizdinys, nes, kad ir kur gyventų žmogus, jis visada yra tarp vandenų, t.y. tarp upių, ežerų, ribojančių jam žinomą artimiausia erdvę (L. Vaitkunskienė, 1999, p. 216). Taigi labai tikėtina, kad geležies a. žmonių vaizdiniuose pomirtinis gyvenimas galėjo būti lokalizuotas erdvėje, esančioje už gyviesiems pažįstamo pasaulio- kažkur už vandenų.

Vid. geležies a. dar pasitaiko kapų su akmenų vainikais. Lazdininkų (Kalnalaukio) (Kretingos r.) kapinyne aptikti kapai, apsupti besijungiančių akmenų vainikų, kuriuose rasti V-VIa. nedegintų mirusiųjų kapai. Vidutinio dydžio vainikų akmenys vietomis krauti dviem eilėmis (A.Girininkas, 2000, p.252). Žvilių kapinyne vid. geležies a. priskiriamuose kapuose taip pat randama akmenų kontrukcijų, pavienių akmenų.VII-VIIIa. palaidoto mirusiojo gavūgalyje buvo rastas didokas akmuo, kuris buvo iki 24cm ilgio ir iki 18cm skersmens (L.Vaitkunskienė, 1999, p.107). Akmenų statiniai, rasti kapuose, yra tam tikra maginė nuoroda, nes akmuo baltų mitologijoje yra apgaubtas sakralumo aureole, jis siejamas su chtoniškaisiais baltų dievais. Net tais atvejais,kai tik vienas kitas akmuo paremia karstą (praktinė akmens paskirtis), akmens sakralinė reikšmė bei jo magiškoji užduotis nuo to nė kiek nesumažėja, nes magijoje užtenka ir dalies vietoje visumos. Kitavertus, I tūkstantmečio viduryje paprotys aptverti kapus akmenų ratais beveik išnyko, todėl visiškai galima prielaida, jog pavieniai akmenys prie mirusųjų – tai sunykosio papročio reminestencija.

Vid. geležies a. kapuose randama degėsių. Kasinėjant Žvilių kapinyno VII-VIIIa. kapus, taip pat buvo užfiksuoti apeigų su ugnimi pėdsakai. Degėsiais barstytas kapų duobės dugnas, jų pilta mirusįjį užberiant žemėmis, jais apibarstytas ir kapo paviršius (L.Vaitkunskienė, 1999, p.107). Matyt mirusiųjų laidotuvėse ugnis turėjo apvalančią, naikinančią galią. Apeigų ugnis turėjusin sunaikinti visas medžiagines ir dvasines atliekas, gresiančias gyviesiems nelaimėmis, sugriauti bet kokią galimybę mirusiesiems sugrįžti. Ši aplinkybė gali būti siejama ir su deginimo papročio paplitimu šiuo laikotarpiu.

Įkapės ir jų interpretacija

Aptariant gamtos elementų- vandens, akmens, ugnies- simboliką vid. geležies a. žmonių mitologiniuose religiniuose vaizdiniuose apie mirtį, pomirtinį gyvenimą, išryškėja pastangos visiškai ir galutinai atitverti mirusįjį nuo gyvųjų pasaulio. Tačiau išstudijavus į kapus dėtas įkapes galima teigti, jog gyvieji, izoliuodami mirusįjį, išsiųsdami jį į kitą pasaulį, vis dėl to rūpinosi jo tolesniu gyvenimu dausose, norėjo palengvinti jo pomirtinę kelionę. Šią mintį grindžia faktas, jog ir vyrų, ir moterų, ir vaikų kapuose randama įvairių amuletų. Dažniausiai tai 1-2 smulkūs gintaro karoliukai, pririšami prie smeigtuko, segės ar galvos apdangalo, rečiau- nedidelis gintaro gabaliukas. Taip pat randami ir šukų formos kabučiai- amuletai. Nėra abejonių, kad be gintarinių amuletų jų būta ir iš organinių medžiagų: aptikti pragręžti žvėrių dantys, daugiausia meškos ar šerno iltys (A.Tautavičius, 1996, p. 279). Germanų genčių derlingumą ir vaisingumą lėmusios dievybės simbolis buvo šernas. Gali būti, ka dir mūsų protėviams šie kabučiai- amuletai turėjo užtikrinti šios dievybės globą ir palankumą.

Matyt, kažkokia magijos galia buvo teikiama ir geležinėms apyrankėms bei antkaklėms, kurių, nors ir labai mažai, bet randama vid. geležies a. kapuose. Taip spėti leidžia Švedijos ir Suomijos IX-XI a.pr. radiniai. Ten vyrų ir moterų kapuose aptikta geležinių grandžių- “antkaklių,, iš vielos surištais galais, ant kurių užverti geležiniai, žalvariniai, sidabriniai ar net gintariniai kirveliai- Perkūno simboliai (A.Tautavičius, 1996, p. 287).

Kad gyvieji rūpinosi saugia mirusiojo kelione į mirusiųjų pasaulį rodo ne tik amuletai, bet ir atskiri drabužių elementai. Rekonstruojant žviliškių moterų VII-VIIIa. nešiotus apgalvius paaiškėjo, kad žalvarinėje apgalvio įvijoje būna įsmeigtas medinis strypelis. Buvo nustatyta, kad šis strypelis kadaginis. Tyrinėtojai teigia, kad amžinai žaliuojantis spygliuotis- kadagys- baltų gentyse sietas su dievybėmis: lietuvių papročiuose gausu įvairių apeigų, susijusių su kadagiu. Šių apeigų tikslas- nukreipti nesėkmes, linkėti gyvybingumo, klestėjimo, atgimimo, tad labai tikėtina, kad į apgalvio įviją įkištos kadagio šakelės funkcija buvo būtent tokia. Šią prielaidą patvirtina dar ir faktas, kad kaimyninėse kuršių gentyse irgi buvo paprotys mirusioms moterims prie galvos ar jos dangos pritaisyti amuletą- gintaro plokštelę.

Kelionėje į dausas mirusieji, matyt, buvo aprūpinami gėrimu. Tokia mintis kyla, stebint geriamųjų ragų padėtį kapuose. Kai kuriuose Žvilių kapinyno kapuose ragas padėtas statmenai, atremtas į mirusiojo galvą, petį ar karsto sienelę taip, lyg būtų kupinas skysčio (L.Vaitkunskienė, 1999, p. 220).

Vid. geležies a. kai kur vyravo paprotys vyrams, o kartais ir vaikams, į kapą įdėti žirgo galvą, kai kada ir kojas. Turbūt žmonės tikėjo, kad žirgas yra tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ir kad jis palengvina pomirtinę kelionę.

Ornamentika ir simbolika

Tikėjimai ir magija lėmė papuošalų ornamentiką. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog akutė, kryžius, svastika buvo saulės simboliai. Tokie motyvai dažni ir mūsų protėvių dėvėtuose papuošaluose, ypač ant moterų apyrankių ir kabučių. Saulutėmis ar žvaigždutėmis kartais buvo puošiamos ir segės, diržų apkalai, geriamųjų ragų smaigalio apkalai ir pan. (A.Tautavičius, 1996, p. 285). Žvaigždutės- saulutės motyvas ypač išplito IV-Va. Saulės ir Mėnulio simbolika Lietuvoje buvo labai populiari. Tačiau, ar kiekvienas ornamentas turėjo maginę reikšmę, ar visi bendruomenės nariai jį vienodai aiškino, teikė jam tą pačią galią, galima tik spėlioti. Ornamentų simbolika yra sunkiai nuspėjama- tai rodo kitų tautų tikėjimų tyrinėjimai. Pavyzdžiui, aiškinama, kad slavų genčių dėvėti pusmėnulio formos kabučiai buvo ir moterų papuošalas, ir jų vaisingumo simbolis. Galimas dalykas, ir lamatiečių, žemaičių, aukštaičių, žiemgalių bei kuršių nešioti klevo sėklos formos kabučiai turėjo panašią simboliką ir maginę prasmę- kartu buvo ir amuletai, saugantys vaisingumą (A.Tautavičius, 1996, p. 285).

Žyniai ir kulto vietos

Su religijos pažinimu glaudžiai siejasi kulto vietų ir apeigų atlikėjų- žynių- klausimas. Iš senesnių epochų perimtais įsitikinimais, dievybės gyveno joms priklausiusiose sferose- danguje (dausose), žemėje, vandenyne ir po žeme. Kaip ir ankstesniais laikais, turėjo išlikti šventos, jiems skirtos vietos (miškeliai, šaltiniai, pelkės, upės, ežerai ar jų įlankos), taip pat tėvų ir protėvių kapai. Prie jų turbūt ir buvo švenčiamos svarbiausios bendruomenės kalendorinės šventės- dėkojama arba prašoma pagalbos, globos. Dalis šeimyninių apeigų, ko gero, buvo atliekama namuose prie židinio. Nežinoma ar jau būta specialiai apeigoms ar dievybėms gyventi skirtų pastatų. Lietuvos piliakalniuose ir gyvenvietėse tokių kulto vietų (paprastai jomis laikomi apskriti statiniai) iš V –Xa. dar nerasta. Turbūt tokių pastatų buvo ne kiekvienoje gyvenvietėje ar pilyje, o tik pagrindinėje genties gyvenvietėje ar pilyje, kur rinkadavosi vyrai reikalų spręsti. Čia, ko gero, pagal įsigalėjusias apeigas buvo pašventinama taika, teiraujamasi ar palankūs dievai, dėkojama už sėkmę. Tap galėjo atsirasti genties ir visos genčių sąjungos kulto centrai.

Pastaruoju metu senojo baltų tikėjimo, mitologijos ir kiti tyrinėtojai vis dažniau pasisako už reikšmingą žinių vaidmenį visuomenėje. Dabar kai kas žiniams priskiria m.e. I tūkstantmečio turtingų vyrų kapus, kuriuose nėra ginklų, arba atvejį kai prūsų mirusysis palaidotas su apskrita sege , papuošta pasaulio medžio ornamentu ( A.Tautavičius, 1996, p.288). Remiantis šio meto archeologijos duomenimis, atrodo dar negalima kalbėti nei apie žymesnį žynių sluoksnį bendruomenėje, nei apie jų organizaciją, hierarchiją. Tai patvritina didelis laidosenos įvairumas, griežtesnės reglamentacijos nebuvimas.

10
Išvados

Vid. geležies a. žmonės vadovavosi tam tikrais dvasiniais orientyrais. Apžvelgus vid. geležies a. laidoseną, galima padaryti išvadą, kad žmonių gyvenime itin svarbūs buvo 3 gamtos elementai- vanduo, akmuo ir ugnis. Kapavietės kuriamos prie vandens telkinių: vanduo žmonių vaizdiniuose buvo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių skiriamoji riba ir apskritai vanduo turi platų sakralinio vertingumo spektrą. Laidojimo paminkluose aptinkama kapų su akmenų konstrukcijom ar jų fragmentais- akmens ritualinė reikšmė praeityje neabejotina (nors ji nėra tokia didelė kaip vandens ar ugnies). Ugnies svarba pasireiškė keletoje sričių: beveik visuose kapuose randama pabarstytų degėsių (tai gali būti apeigų su ugnimi ženklas), be to, vid. geležies a. vis labiau plito deginimo paprotys. Ugnies magija tarsi atkartojo saulę, jos šilumą, šviesą, tačiau tuo pačiu tai buvo visa griaunanti jėga, turėjusi užkirsti kelią mirusiojo sugrįžimui į gyvųjų pasaulį.

Nors ir buvo stengtasi atitverti mirusįjį nuo gyvųjų, kapų inventoriaus studijavimas teikia žinių, kuriomis remiantis galima tvirtinti, jog gyvieji, izoliuodami mirusįjį, stengėsi palengvinti jo pomirtinį gyvenimą: kaip įkapės dėti įvairūs amuletai,papuošalai, kiti daiktai,turėję simbolinę reikšmę. Šalia mirusiųjų randami net žirgai. Svarbiausia priežastis, vertusi gyvuosius rūpintis mirusiuoju, yra žmonių mitologinei mąstysenai būdingi vaizdiniai, tikėjimai, jog nuo mirusiųjų malonės labai priklauso likusiųjų žemėje gerovė. Ne veltui protėvių kultas-vienas svarbiausių gentinės religijos formų.

Apžvelgus dirbinių ornamentiką, galima teigti, jog ypač populiari buvo Saulės ir Mėnulio simbolika, todėl nėra abejonės, kad ir toliau buvo garbinamos dievybės, kurios valdė dangaus kūnus ir gamtos jėgas.

Laidosenos įvairumas liudija nebuvus griežtesnių tikėjimo ir religijos ribų, todėl dar negalima kalbėti apie dvasinę hierarchiją, t.y. žyniu sluoksnį.

Vadinasi, V-IXa. Lietuvos gyventojų religija turbūt buvo politeizmas, susidaręs iš dangaus, žemės, vandens bei požemio dievybių garbinimo, glaudžiai susijęs su protėvių kultu.

12
Naudota literatūra

• A.Tautavičius , Vidurinis geležies amžius Lietuvoje, 1996, Vilnius.
• L.Vaitkunskienė, Žvilių kapinynas, 1999, Vilnius.
• Red. A.Girininkas, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999m., 2000, Vilnius.
• N.Vėlius, Senovės baltų pasaulėžiūra, 1983, Vilnius.

Leave a Comment