Referatas
Etruskai
Doc. A.Merkevičius
Vilnius, 2004m.
Etruskų amatai
Kalbant apie etruskų amatus, negalima nepaminėti Vejų miesto, kuriame buvo garsioji skulptorių mokykla, iš kurios išėjo Vulka, tikrojo etruskų vaizduojamojo meno šedevro- terakotinės dievo Apolono skulptūros- autorius. Šį miestą taip pat garsino architektai ir menininkai- Kapitolijaus šventovė pastatyta tik iš Vejų kilusių amatininkų (www.etruria.com).
Nuo VII a. vidurio kitas etruskų miestas- Cerė- tapo svarbiu gamybos centru, kuriame buvo apdorojamas jo apylinkėse iškastas metalas. Nuo VI a. pr. m. e. cerėje vis daugiau gaminama molinių indų, vadinamųjų hidrijų, kurie buvo puošiami graikų vazoms būdingais motyvais.
Garsieji Tarkvinijai taip pat buvo svarbus amatų centras. Su jo bronzos dirbiniais iki VI a. pr. m. e. negalėjo konkuruoti joks kitas Etrūrijos miestas. VI a. pr. m. e. juos ėmė po truputį nurungti Cerė.
IV a. pr. m. e. klestėjo ir Volateros. Iš vietos dirbinių garsėjo raudonomis figūromis puošti moliniai indai ir nedidelės urnos, su mirusiojo skulptūrėle ant dagtelio.
Žinios apie etruskų amatus turi daug spragų. Tačiau visiškai pagrįstai galime spėti, kad Etrūrijos miestuose būta daugiausia smulkių amatininkų dirbtuvėlių, kuriose tikriausiai dirbę patys jų savininkai.
Gamybos augimui ir amatų klestėjimui reikėjo pakankamai metalo rūdos. Italija neturėjo jos labai daug, tačiau visos kasyklos buvo daugiausia etruskų teritorijoje. Geležies palyginti gausiai buvo randama kalnuotame ruože tarp Populonijos ir Ruselų. Gana turtingi buvo ir vario rūdynai Populonijos, Volaterų, Vetulonijos bei Ruselų apylinkėse. Netoli populonijos etruskai kasė ir cinką bei sidabrą. Metalų gavybos ir jų lydimo technika buvo gana primityvi. Iškasta rūda buvo lydoma nedidelėse lydimo krosnyse, kurių liekanų randama Vetulonijos, Volaterų ir Populonijos apylinkėse (www.mysteriousetruscans.com).
Iš vario, bronzos, alavo, sidabro, bet daugiausia iš geležies etruskų amatininkai darydavo įvairius ginklus, darbo įrankius, indus, o iš aukso ir sidabro- prabangos daiktus, brangenybes, kurių vertė dažnai daugiau priklausydavo nuo dailumo negu nuo pačios medžiagos.
Taip pat išradingai etruskai apdorodavo ir daug pigesnę medžiagą, kurios dosniai galėjo gauti iš savo apylinkų: iš medžio jie statėsi laivus, su kuriais įsigalėjo jūrose ir sėkmingai prekiavo. Taip pat etruskai labai gerai mokėjo apdoroti akmenį. Pastatų griuvėsiai liudija, kad etruskų akmentašiai ir architektai neblogai išmanė techniką ir meistriškai dirbo jau tada, kai kaimyninės italikų gentys gyveno primityviuose statiniuose ir kaimo tipo gyvenvietėse.
Etruskų žemė nebuvo labai derlinga. Didžioji Etrūrijos dalis- kalnai, sausringi plotai, arba atvirkščiai-balos. Taigi žemės ūkio srityje etruskai turėjo imtis tam tikrų patobulinimų: kur buvo įmanoma, jie darė žemės matavimus, žymėjo, kur kasti sausinamuosius kanalus, apskaičiuodavo, kur bus galima ir apsimokės įrengti drėkinimo sistemas, sprendė kur statyti akmenines užtvaras, kad kalnų šlaituose nebūtų griūčių. Etruskai ardavo žemę poros jaučių traukiama žagre su vienu noragu, o derlių kuldavo tiesiog išdraikę javus ir varinėdami po juos galvijus (www.geocities.com/Athens/Crete/com).
Prekybiniai ryšiai
Iš Graikijos ir pietinių Italijos miestų į Etrūriją patekdavo įvairiausių prekių. Beveik visų kasinėjimų metu rasta aibė graikiškų molinių indų- šie dirbiniai čia buvo mėgstami ir gausiai importuojami. Tarp radinių neretai pasitaikydavo ir graikiškų vazų, datuojamų VIII a. pr. m. e. pabaiga. Viena pačių garsiausių graikų vazų, Fransua vaza, taip pat buvo rasta Etrūrijoje. Šis šedevras datuajamas maždaug 570 m. pr.m.e. (www.stoke.gov.uk/museums/etruria.org).
VIII a. pr. m. e. Etrūrija užmezgė prekybinius ryšius su finikiečiais, kurie garsėjo kaip pirklių ir jūreivių tauta. Jau tais laikais, kai sąlygos suklestėti etruskų galybei dar tik kūrėsi, finikiečiai į Etrūriją atveždavo prekių iš įvairių Rytų šalių. Vėliau jų ekonominę įtaką etruskų miestams palaipsniui nustelbė graikai. Etrūrijai užmezgus santykius su Kartagina, ji ne tik buvo etruskų sąjungininkė kovoje su graikais, bet ir atgabendavo dirbinių ir žaliavų, kuriais etruskai patys negalėdavo apsirūpinti- pvz., dramblio kaulo ir stiklo papuošalų. Kol patys išmoko meistriškai apdoroti metalą, etruskai iš Kartaginos veždavosi ir metalinius indus.
Cerės mieste įkurtas Pirgų uostas padėjo palaikyti ryšius su tolimiausiais senovės pasaulio kampeliais. Į miestą patekdavo gaminiai iš artimų ir tolimų kraštų: Korinte žiestos vazos, Atikos graikų keramika, aukso bei sidabro indai iš Sirijos, Finikijos, Kipro (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 85).
Etruskų laidosena
Etruskų amžinojo poilsio vietos būdavo įrengiamos įvairiai. Patys ankstyviausi palaidojimai- tai deginti palaikai, kurių pelenai supilti į urnas, dažnai namelio formos. Vėliau pasirodė vis daugiau palaidojimų nedeginant (iš pradžių Tarkvinijuose ir Cerėje) ir su laiku tai tapo dominuojančiu papročiu, išskyrus šiaurinę Etrūrijos dalį, kur deginimo paprotys išsilaikė iki pat I a. pr. m. e. Mirusieji čia buvo laidojami alebastro urnose su įvairiais išraižymais, dar vadinamomis Volaterų urnomis.
Nuo VII a. pr.m.e. laidojant nedeginant buvo statomos apskritos patalpos, kuriose stovėjo sarkofagas su velionio palaikais. Kapai iškalti uolose arba krauti iš akmens plokščių. Lubas atstojo vadinamasis netikras skliautas. Kapo vidų su išore jungė koridorius, užsibaigiantis durimis, kurios tikra ir simboline prasme siedavo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Kartais į rūsį vedantis koridorius atstodavo pačią laidojimo kamerą. Kiek vėliau paplito prastesni kapų statiniai- akmeniniai rūsiai su durimis.
Įmantrios etruskų laidojimo apeigos leidžia manyti, jog etruskų tikėjimas buvo panašus į egiptiečių- t.y. buvo tikėta, jog žmogaus kūnas pomirtiniame gyvenime niekur nedingsta ir yra reikalingas, nes lieka kartu su siela. Visa etruskų laidosenos atributika rodo, jog tuo metu etruskai jau turėjo aukso, dramblio kaulo bei tokių egzotiškų žaliavų kaip stručio kaušinių, kriauklių iš tolimų kraštų, fajanso žaliavų (J.Burianas, B.Mouchova, 1983: 95).
Etruskams religija darė labai didelę įtaką. Daug žinių apie etruskų tikėjimą gauname iš tapytų freskų kapų rūsiuose, raižinių ant dekoratyvinių daiktų ir veidrodžių. Greta pavaizduotų dievybių dažnai parašyti jų vardai, o kartais ir trumpas tekstas. Eruskų tikėjimui buvo būdingas politeizmas, todėl gana sunku suvokti etruskų panteoną, tuo labiau, kad dauguma jų dievybių labai paveikti graikų ir italų kultų.
Etruskai laidojimo apeigų metu žaisdavo įvairius žaidimus-pvz., reikėjo lipti slidžiais mediniais stiebais, mėtyti diskus ant kuolų, svaidyti ietis ir pan. „Olimpinių žaidynių“ kape rasti piešiniai būtent ir vaizduoja kai kurias tokių žaidimų scenas. Sportiniai žaidimai užėmė svarbią vietą etruskų gyvenime, todėl jie buvo atliekami ir religinėse apeigose.
Etruskų laidosenos raidą tam tikrais laikotarpiais gerai atspindi etruskiški laidojimo paminklai (1 lentelė). Lentelėje pateikti žymiausi etruskų kapai.
LAIKOTARPIS CERĖ TARKVINIJAI KITI MIESTAI
Vila Novos kultūra Deginimo paprotys, namelio formos urnos Deginimo paprotys, urnos. Ankstyvieji palaidojimai duobėse Daugiausia deginimo paprotys
VII a. Namo formos kapas.
„Liūtų kapas“
600-520 m. pr.m.e. „Sostinių kapas“.
Kapas su graikiškomis vazomis „Olimpinių žaidynių„ kapas.
„Žonglieriaus kapas“.
„Pranašo kapas“
520-500 m. pr.m.e. Kapas su skydais ir krėslais „Kardarelio kapas“
V a. pr.m.e. Polichrominiai kapai. „Laivo kapas“.
„Leopardų kapas“ „Beždžionės kapas“
IV-III a. pr.m.e. Kapas su niša „Skydų kapas“ „Vulči kapas“
Namo formos kapas ypatingas tuo, jog turi du šoninius kambarius, kurių vienas yra su pastoge, todėl primena namą (6 pav.) Šis kapas orientuotas į vakarus, kaip ir dauguma to laikotarpio kapų. „Liūtų kapas“ turi dvi lovas, skirtas moteriai ir vyrui bei arkos formos įėjimą.
6 pav. Namo formos kapas
„Sostinių kapas“ ir Kapas su graikiškomis vazomis yra beveik identiški. Šie kapai taip pat turi du kambarius su moteriška ir vyriška laidojimo lovomis. Šalia pagrindinio įėjimo yra du šoniniai kambariai, toliau savotišku koridoriumi pasiekiami trys pagrindiniai laidojimo kambariai (7 pav.)
7 pav. Etruskų kapo schema
„Beždžionės kapo“ struktūra skiriasi nuo ankstesnių kapų- ilgas koridorius čia veda į savotišką menę, iš kurios patenkama į tris kambarius (8 pav.) Manoma, jog šis kapas atspindėjo tuometines etruskų gyvenamąsias patalpas (www.mysteriousetruscans.com).
8 pav. Etruskų kapo schema
Etruskų menas
Apie etruskų meną, kaip ir apie kitas etruskų gyvenimo sritis, daugiausia galima spręsti iš išlikusių laidojimo paminklų Dažniausiai etruskų meno raida skirstoma į du periodus- archajiškąjį (nuo VII a. iki V a. pr. m. e.) ir laisvojo stiliaus laikotarpį (nuo V a. pr.m.e.).
Niekas negali paneigti, jog graikų įtaka etruskų menui buvo didžiulė- etruskų dailės žinovai daugelio kūrinių autoriais laiko ne pačius etruskus, o Etrūrijos miestuose gyvenusius graikus. Be to, etruskų meno kūriniuose galima rasti elementų, būdingų rytų tautų kūrybai (tai galėtų būti dar vienas faktas, leidžiantis manyti, jog etruskai atėję į Italiją iš Rytų). Vis dėl to etruskų mene esama tik jam vienam būdingų bruožų, išreiškiančių tai, kas tipiška vien etruskų aplinkai.
Etruskų meno originalumas ryškiausiai matyti kūriniose, kuriuos savo dirbtuvėse padarė amatininkai, taip pat įžymiųjų etruskų kapus puošiančiose freskose. Šis savitumas pasireiškia realizmu, gebėjimu išryškinti charakteringas detales ir teikia etruskų dailei savotiško šiurkštumo. Tai vietinei italų aplinkai būdingas bruožas, kuris skiria etruskų meną nuo graikų.
Etruskų menui charakteringas ne tik realizmas, bet ir glaudus ryšys su religiniais mitų pasaulio vaizdiniais. Kartu su buitinėmis scenomis mitologija ir religija etruskų menininkams buvo didžiausias siužetų šaltinis.
Etruskų kūrybiniai sugebėjimai palietė net tokią taikomojo meno sritį kaip architektūra. Miestų ir unikalių pastatų, ypač šventovių, statybai reikėjo patyrusių architektų ir statybininkų: kai kuriuose Etrūrijos miestuose išlikę sustiprinimai su vartais rodo, kad etruskai gebėjo spręsti gana sudėtingus technikos uždavinius. Būdingiausi etruskų architektūros kūriniai yra kapų rūsiai.
Kultūros istorijoje etruskų kapų vertė nesibaigia jų statybos technikos tobulumu. Dauguma kapų –gausus informacijos šaltinis apie etruskų tapybą bei kai kuriuos žmonių gyvenimo aspektus. Pvz., „Olimpinių žaidynių kape“ rasti piešiniai ant sienų ne tik atspindi etruskų meno ypatybes, bet ir vaizduoja jų sportinius žaidimus (9 pav.) Kape su spalvintais reljefais, datuojamame IV- III a. pr.m.e., sienos ir lubas parėmę stulpai išgražinti buitinių daiktų lipdiniais(10 pav.) Manoma, jog taip bandyta sukurti jaukią namų atmosferą mirusiajam. Kape su niša dėmesį patraukia rūsio centrinės patalpos viduryje ant nedidelio paaukštinimo padaryta atvira niša. Joje stovėjo platus sutuoktinių guolis. Kapas su skydais ir krėslais įžymus neįmantriais papuošimais- sienoje iškaltais apskritais skydais ir paprastais, tačiau majestotiškais krėslais, tikriausiai simbolizuojančiais mirusiųjų kilmingumą (11 pav.) Gali būti, kad ant jų stovėjo urnos (www.mysteriousetruscans.com).
9 pav. „Olimpinių žaidynių“ kapas
10 pav. Kapas su skydais ir krėslais.
11 pav. Kapas su nuspalvintais reljefais.
Vienas seniausių freskomis išgražintų kapų yra Kapas su jaučiais, datuojamas VI a. pr. m.e. viduriu. Ant jo sienų dviejose vietose nutapyti jaučiai. Jų stilizuoti kontūrai nupiešti labai primityviai. Šiame kape taip pat labai įdomi freska, vaizduojanti trojos didvyrį. Kapas su jaučiais yra vienintelis išlikęs archejinio periodo paminklas, kuriame pavaizduota mitologinė scena. Šios temos motyvų pasitaiko ir VI a. pr. m. e. vidurio etruskų vazose, rastose Vulcų miesto apylinkėse.
Siekimas realistiškai vaizduoti tikrovę pasireiškė ne vien etruskų tapyboje, bet ir daugelyje skulptūrų. Tarp būdingiausių šios rūšies kūrinių ypač įdomūs etruskų vyrų ir moterų portretai. Meninė etruskų kūryba ir čia buvo glaudžiai susijusi su laidojimo papročiais. Skulptūros dažnai puošdavo urnas ir sarkofagus. Antropomorfinės kanopos- ovalinės urnos, savo forma primenačios žmogų. Šios urnos turėdavo dangtelį su mirusiojo žmogaus galvos atvaizdu. Daugelis šiuos etruskų darbus laiko jų portretinio meno viršūne (www.mysteriousetruscans.com).
Etruskų skulptoriai sukūrė ir garsių skulptūros darbų, kurių tobulumas tebežavi iki šiol. Garsiausia jų- Apolono statula, rasta 1916m. Vejų mieste (12 pav.)
12 pav. Apolono statula
Išvados
Etruskų kilmės klausimas iki dabar sukelia didelių diskusijų istorikų ir archeologų tarpe. Iki šiol neaišku, iš kur kilo etruskai ir kodėl būtent jie sukūrė naują kultūrą, nors Italijoje jau prieš jiems pasirodant buvo genčių, kurios turėjo ne blogesnes sąlygas sėkmingai vystytis. Kai kurie mokslininkai ieško paaiškinimo prielaidoje, jog etruskai yra kilę ne iš Italijos ir dalį žinių atsinešė iš svetur, tačiau šiai hipotezei patvirtinti trūksta argumentų.
Nor ir nėra žinoma etruskų kilmė, istoriniai šaltiniai ir archeologiniai duomenys leidžia teigti, jog etruskai turėjo stiprius miestus, kurie savo ekonominiu ir kultūriniu lygiu smarkiai pranoko kitas to meto gentis.
Etruskų amatininkai pagamindavo daugybę įvairių prekių ir tai buvo viena iš sąlygų, kuri leido etruskams intensyviai prekiauti ir pačioje Etrūrijoje, ir kituose kraštuose. Savo klestėjimo laikotarpiu etruskai daugiausia prekiavo užjūryje, nors pasinaudodavo ir sausumos keliais. Buvo išvežamos ne vien prabangos prekės, bet ir, kaip rodo daugelio vietų radiniai, apyvokos reikmenys: peiliai, kirviai, raktai, kibirai. Metaliniai etruskų dirbiniai garsėjo Graikijoje, etruskiškos prekės pasiekdavo net Afriką bei Mažają Aziją.
Etruskų profesionalumas pastebimas ne tik amatininkų darbuose. Vaizduojamasis menas paprastai laikomas vienu iš svarbiausių tautos išprusimo ir kultūros kriterijų. Būtent šioje srityje etruskų tauta iškilo labai aukštai, sukūrė meną, kuris tapo neatskiriama visos žmonijos kultūros lobyno dalimi.
Daugiausia meno dirbinių randama laidojimo paminkluose. Mirusieji buvo laidojami taip, kad galėtų tęsti savo žemiškąjį gyvenimą. Etruskai tikėjo, jog tiesioginio materialus ryšio tarp kūno ir sielos nėra, o sudeginus kūną, siela išlaisvinama. Todėl velionio pelenus jie suberdavo į urną, savo pavidalu panašią į pirkelę arba žmogaus kūną. Mirusiuosiu laidojant nedegintus, buvo statomi į namus panašūs kapų rūsiai, aprūpinti buitiniais reikmenimis, išpuošti freskomis, o mirusieji laidoti su drabužiais ir papuošalais. Todėl galima teigti, jog kaip ir kitos Viduržemio jūros tautos, etruskai tikėjo pomirtiniu gyvenimu.
Buvę grėsmingi kariai tūkstantmečio pabaigoje etruskai išsigimė, nebekariavo, nebekūrė. Prieš išnykdami, apie nulinius metus, jie perdavė savo galybės raktą romėnams. Romėnai inkorporavo etruskus kaip daugelį tautų, jiems patiko etruskų vazos, menas, raštas, erudicija. Taip etruskų tūkstantmetis baigėsi. O Apeninų pusiasalyje būtent jie, etruskai, drauge su iš pietų rezidavusiais graikų kolonistais, ir buvo barbariškų romėnų mokytojai, pralavinę šias kalnų piemenų gentis Lacijaus atšlaitėse iki pasaulinės imperijos įkūrėjų.
Naudoti šaltiniai
J.Burianas, B.Mouchova „Paslaptingieji etruskai“, Vilnius, 1983.
www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org
www.etruscanfoundation.org
www.mysteriousetruscans.com/
www.comune.santamarinella/etruscandiscoveries.org
www.antiquities.etruscan/archaeologists.org
www.geocities.com/Athens/Crete/4060/etruscan.com
www.stoke.gov.uk/museums/etruria.org
www.linotype/etruscan.com
www.etruria.com
Iliustracijų ir lentelių sąrašas
1 pav. www.mysteriousetruscans.com/
2 pav. www.etruscanfoundation.org
3 pav. www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org
4 pav. www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org
5 pav. www.etruscanfoundation.org
6 pav. www.arsmedia.net/museums/etruscaninvestigations.org
7 pav. www.comune.santamarinella/etruscandiscoveries.org
8 pav. www.antiquities.etruscan/archaeologists.org
9 pav. www.geocities.com/Athens/Crete/4060/etruscan.com
10 pav. www.stoke.gov.uk/museums/etruria.org
11 pav. www.etruscanfoundation.org
12 pav. www.linotype/etruscan.com
1 lentelė- www.mysteriousetruscans.com/