Seniausieji verslai

Seniausieji verslai

Pirmieji žmonės, atėję į Rytų Pabaltijį nuo Jutlandijos pusiasalio, atsinešė ir tradicinius Madleno kultūros verslus – būstų statybos, rūbų, ginklų ir namų apyvokos reikmenų gamybos tradicijas, medžioklės ir žvejybos patirtį. Iki mūsų dienų neišliko paleolito gyventojų būstų ar rūbų liekanų. Manoma, kad pirmieji būstai turėjo būti dengiami išdirbtais žvėrių kailiais. Iš jų žmonės taip pat darėsi rūbus. Apie šiuos verslus liudija daugybė randamų gremžtukų kailiams apdirbti, titnaginių bei kaulinių peilių. Pabaltijo Madleno ir Svidrų kultūrų žmonės buvo medžiotojų ir žvejų bendruomenės, kuurios gaminosi ietis su titnaginiais ar kauliniais antgaliais, lankus, titnaginius bei kaulinius peilius, durklus ir žeberklus. Paleolite stambiausias medžiojamas gyvūnas buvo mamutas. Lietuvoje net keliose vietose rasta mamuto griaučių liekanų. Viena iš garsiausių radimviečių yra Vilniuje. Turime duomenų apie mamuto griaučių likučius, rastus Tauragės rajono Šaukėnų kaimo apylinkėse. Šio žvėries medžioklė, be abejo, – pavojingas užsiėmimas, reikalaujantis visos medžioklių bendruomenės pastangų. Pasitraukus mamutams, pagrindiniu medžioklės laimikiu tapo šiaurės elniai. Manoma, kad medžioklė iki pat žemdirbystės atsiradimo neolite buvo svarbiausias gyventojų verslas. Jii padėjo apsirūpinti maistu, būsto statybai ir rūbų gamybai reikalingomis medžiagomis. Medžiojamų gyvūnų taukus naudojo kaip akmens amžiaus „lempas“.

Mezolito pradžioje, manoma, kad tarp 8000 ir 7000 m. pr. Kr., buvo prijaukintas šuo, kuris iki šiol yra svarbiausias medžioklio pagalbininkas. Mezolito pabaigoje, apie 50

000 m. pr. Kr., Lietuvos teritorijoje pradėti naudoti kauliniai iečių antgaliai, į kuriuos būdavo įstatomi titnaginiai ašmenėliai, o tarp 2900 ir 2100 m. pr. Kr. išrasta iečių svaidyklė. Taigi mezolitas – medžioklių bendruomenei reikšmingų poslinkių laikotarpis.

Akmens amžiaus pradžioje, kai klimatas dar nebuvo nusistovėjęs, medžioti vis kiti gyvūnai. Štai paleolite jau medžiojo ne mamutus, o šiaurės elnius. Mezolite, kai šie pasitraukė į šiauresnius kraštus, medžiojo stumbrus, šernus, taurus, stirnas. Neolito pradžioje daugiau medžiojo briedžių, šernų, kiek mažiau elnių ir nemažai ruonių. Medžiojo kilniuosius elnius, taurus, bebrus, lapes ir kiaunes.

Nėra jokių abejonių, kad pirmieji Lietuvos gyventojai nuo pat paleolito žvejojo ar kitokiais būdais (rankomis, šakėmis) gaudė žuvis. Ir vargu ar galima taip kategoriškai teigti: medžioklė buvo pagrindinis, o žvejyba – pagalbinis verslas. Abu buvo vienodai svarbūs. Žvejybos būdai gana grreitai vystėsi. Jau tarp 7000 ir 6000 m. pr. Kr. Lietuvos gyventojai žuvis gaudė su tinklais iš liepų karnų, išmoko gamintis bučius, atsirado luotai su irklais. Na, o žeberklas, kabliukas, šakės buvo žinomos iš pat pradžių. Ypač žvejyba išbujojo neolite. Jau tuomet taikytos visos iki šiol tebenaudojamos žvejybos technologijos: tinklai, bučiai, žeberklai, šakės, kabliukai.

Kažkodėl mūsų literatūra įkyriai bando įpiršti nuomonę, kad pirmasis žmonių užsiėmimas buvo rankiojimas. Tarsi žmonės būtų žolėdžiai! Ši mintis – visiškas nesusipratimas. Juk žmogus, savo aplinkos grobuonis, be gyvulinės kilmės ma

aisto negalėjo išgyventi. Tad uogos, riešutai, augalų šaknys tebuvo „garnyras“. Ką rinko pirmieji gyventojai? Manoma, kad mezolite ir neolite buvo renkami riešutai, arkliarūgštės, paparčių šaknys, laukinės slyvos, gilės ir uogos. Iš vėlyvojo neolito laikų rasta ruošiamų atsargai sukultūrintų obuoliukų. Be abejo, taip pat rinko paukščių kiaušinius, kopinėjo medų, ieškojo vaistažolių. Rankiojimas būdingas visiems istoriniams laikams.

Leave a Comment