ĮVADAS
1897 m., kūrybos pačioje atosklaidoje, padaryta tikriausiai – P. Višinskio – gražiausia Žemaitės nuotrauka. (Pagal ją ir P. Aleksandravičius modeliavo Žemaitės skulptūrą). Sodietės rūbais, ilgu languotu sijonu, su apačioje “mereškuota” prijuoste, apsirišusi tamsia skarele. Žemaitė sėdi, pasirėmusi ant aukštos kėdės atkaltės, gražiai sunėrusi rankas. Susikaupusi, lyg į ką užsisūrėjusi Žemaitė sodietė – ir kartu kažkas kitas. Tas “kitas” ne tik veide – gal dar labiau rankose. Grakštus, lengvas jų sunėrimas, dailus riešo įlinkis (nors įpusėta šešta dešimtis), ilgi, ploni pirštai, lyg dvasinės energijos laidininkai. Dešinė ranka yra pasiruošusi rašyti, paimti pieštuką, perbraukti delnu, tarsi drobę išlyginti popieriaus lapą. Glostantis, motiniškas judesys. Žemaitė sėdi priešais aparatą, bet sėdi taip, kaip yra jai įprasta, – lyg atsitraukusi, atsiskyrusi nuo kitų, įsižiūrinti. Sunertos rankos akimirksniui yra laisvos – nemezga, nesiuva, nekelia, neravi, nelaisto, neskuta, neneša. Rankomis tarsi teka vaizdai, paveikslai, mintys. 1897 m. pavasarį Julija parašė Povilui Višinskiui: “Darbuosiuos ir darbuosiuos, kiek tik beišgalėsiu, tik mano nelaimė, kad neturiu liuoso pakajaus”. Sunertos rankos turi atstoti “liuosą pakajų” – savo kambarį. …
Viktorija Daujotytė
Viena iš Lietuvos iškilių asmenybių buvo lietuvių literatūros ir visuomenės veikėja Julija Žymantienė, visiems žinoma kaip rašytoja Žemaitė. Iš nusigyvenusių bajorų kilusi, kaip paprasta valstietė nesitenkino vien kalendoriais ir sapnininkais. Sunkių kaimo moters darbų slegiama, ji vis dėlto rado laiko ir jėgų šviestis, mokytis. Lietuvių tautos šviesuolio Povilo Višinskio raginama ir mokoma, ji studijavo kitų tautų literatūra ir pati pradėjo rašyti apsakymus bei pjeses. Visuomeninime gyvenime pasižymėjo kaip aktyvi kovotoja už moterų teises, nuo jaunų dienų buvo liberalė, tvirtai nusistačiusi prieš bet kokia represiją, buvo laisva asmenybė.
I. SUNKI PRADŽIAJulija Beniuševičiūtė, trečias vaikas šeimoje, gimė 1945 m. birželio 4 dieną, Bukantėje. Nuo mažens augo smalsi, nenuorama. Pirmoji Julijos mokykla buvo namie – mokė griežtas tėvas, bet tai darė iš meilės ir didelio noro nepalikti dukros tamsios. Motina vertė mokytis poterių ir pamaldumo. Beniuševičių šeimoje dar buvo stiprios bajoriškos tradicijos, todėl ir savo vaikus stengėsi auklėti poniškai: mokė lenkų kalbos, draudė bendrauti su baudžiauninkų vaikais ir kalbėti lietuviškai. Tačiau šie draudimai mažai ką gelbėjo: valstietiška aplinka Juliją stipriau veikė už dirbtinąjį poniškumą, ir ji bendraudama su baudžiauninkų vaikais, anksti pramoko lietuvių kalbos, tiksliau žemaitiškos jos tarmės, kuria vėliau ir parašė savo puikiuosius kūrinius. Išmokusi rašto, įjunko į knygas. Vėliau mokė pusseserė, kuri buvo baigusi bajoraičių mokykla Vilniuje, bet skiepijo viską lenkiškai. Knyga stipriai Julijai žadino jausmą ir smalsumą, neleido apsnūsti, buvo dvasinė atrama. Kartu skiepijo pasiaukojimo, meilės savo krašto žmonėms idėją. Julija buvo 18 metų, kai kilo 1863 metų sukilimas, padaręs jai didelį įspūdį. Neaplenkė jis ir Šėmų, kur tuo metu Julija gyveno pas dėdyną. Plovė sukilėliams žaizdas, duodavo maisto, susiūdavo plyšusius baltinius. Žlugus sukilimo sąjūdžiui ir panaikinus baudžiavą, Lietuvoje prasidėjo naujas sunkus gyvenimo tarpsnis. Sulenkėjusių dvarininkų galia buvo palaužta, dvarai ėmė smukti. Pašlijo materialiniai reikalai ir turtingosios giminaitės, pas kuria gyveno kaip išlaikytinė ir tarnaitė jaunoji Julija. Jai teko ieškotis darbo kitur ir ji gavo auklės vietą kitame dvare. Čia ji susipažino su dvaro darbininku Laurynu Žymantu, 1863 metų sukilimo dalyviu, kurio pasakojimai apie baudžiavos laikų baisumus ir baudžiauninkų kančias ją labai veikė ir jaudino. Jie pamilo viens kitą. Kadangi Žymantas buvo kilęs iš baudžiauninkų , tai Julijos tėvai, ypač motina, dar tebesivaikiusi bajoriškų tradicijų , labai priešinosi šiai meilei. Tačiau nežiūrėdama tėvų valios, Julija 1865 metais ištekėjo už Žymanto.
Sunkus ir skurdus buvo Žymantų gyvenimas. Ilgai teko laukti Žymantienei, kol ji pagaliau pajėgė išsiveržti iš šios siauros, slegiančios aplinkos. Tačiau čia ir pasireiškė jos dvasinė jėga, joje glūdėjęs didelis menininkės talentas, kad net ištisus trisdešimt metų jos nepajėgė užėsti toji vergiška pilka buitis. Visa savo kasdienybe su kaimo žmonių gyvenimu, pati patyrusi kaimiečių vargus ir rūpesčius, savo pečiais pakėlusi jų sunkaus darbo naštą, Žymantienė negalėjo susitaikyti su šitokiu likimu. Kai kitos kaimietės moterys, sulaukusios tokio amžiaus kaip ji dažniausiai rūpindavosi tik poteriais ir laukdavo mirties. Žymantienė buvo pilna kultūros, šviesos, pažangos ir gyvybės troškulio. Per tą trisdešimt metų ji sukaupė savyje tokia turtingą, gausią gyvenimo medžiaga, kuriai tik reikėjo kibirkšties, kad ji išsiveržtu nesulaikoma vaizdų ir minčių srove. Tokia kibirkštį joje užžėbė Povilas Višinskis,kurį ji mylėjo kone labiau už savo vaikus. Į jį ji žiūrėjo kaip į neišsipildžiusių savo šviesiųjų motiniškų svajonių paveikslą. Povilas išvedė Žymantienę iš nuošalių Ušnėnų į platesnį visuomeninį pasaulį, į literatūrą. Dar būdamas Šiaulių gimnazistu, jis atveždavo kaimynei lauktuvių “pyrago” – slaptų lietuviškų laikraščių “Aušrą” ir “Varpą”, su užsidegimu aiškino jų idėjas, pasakojo apie tautos atgimimą ir kovą prieš carinę priespaudą, kaip ilgus amžius juos engė ir žemino lenkų karaliai, sulenkėję savi bajorai, o dabar skriaudžia carizmas, uždraudęs lietuvišką spaudą bei kalbą mokyklose bei įstaigose. Tai skaudūs smūgiai lietuviams kurie veržiasi į šviesesnį, kultūringesnį gyvenimą. Todėl tauta bunda ir keliasi; leidžia Prūsijoje slaptus lietuviškus laikraščius, rūpinasi jų platinimu Lietuvoje. Šie P. Višinskio žodžiai ir lietuviškų laikraščių mintys smigo į pačią Žymantienės širdį. Ji suprato savo Tėvynę ne Lenkiją, bet Lietuvą esant. Ir tie kaimiečiai, su kuriais trisdešimt metų kartu mynė vargo takus, pasirodė besą ne tik likimo broliai, bet ir artimiausi tautiečiai. Kiek kartų, prisižiūrėjusi jų gyvenimo neteisybių, ydų, tamsumo, norėjo parodyti tas blogybes, pamokyti gražesnio gyvenimo. Visa širdimi buvo su tais jaunais inteligentais, kurie taip nuoširdžiai rūpinosi po šiaudiniu stogu vargstančiais žmonėmis. Ji troško prisidėti prie jų darbų, jautė , kaip skaitant jų žodžius , atgyja jos pačios svajonės ir viltys, tik dabar ne tokios bekūnės, o daug realesnės, gyvenimiškesnės. Paskatinta P. Višinskio ką nors įdomaus parašyti iš savo gyvenimo, ėmėsi to darbo visomis jėgomis. Slegiama kasdienių ūkio darbų, nemažos šeimos rūpesčių, apsupta skurdo ir tamsos, pirmuosius savo apsakymus ji rašė vakarais po sunkių dienos darbų prie mirksinčios žibalinės spingsulės ant skalinės lentelės, nes trūko popieriaus. Namiškiai iš pradžių nesuprato jos darbo prasmės ir nevertino jo, net nuogąstavo, kad ji už tai galinti nukentėti nuo caro žandarų, nes lietuvių spauda griežtai uždrausta. Tačiau paėmusi į rankas plunksną ir perskaičiusi pirmąjį išspausdintą savo apsakymą, Žemaitė toliau su vis didėjančiu atkaklumu ir pasiryžimu stūmė savo darbą į priekį. 1897 metų vasara P. Višinskis Ušnėnuose supažindino Žemaitę su Jonu Jablonskiu, Petru Avižoniu, Stasiu Matulaičiu – žinomais ano meto nacionalinio judėjimo veikėjais. Tačiau labiausiai Višinskiui rūpėjo supažindinti Žemaitę su rašytoja Gabriele Petkevičaite – Bite. Tai dar labiau paskatina Žemaitę imtis darbo, rašyti. Žmones ir įvykius ji ima iš aplinkos, dažniausiai iš Ušnėnų kaimo. Taip gimsta “Laimė nutekėjimo”, “Velnio vestuvės, velnio laidotuvės”, “Topylis” it t.t.II. “KILK IR KELK”
Į dvidešimtąjį amžių Žemaitė žengia jau kaip žinoma rašytoja – jos apsakymai spausdinami “Varpe”, “Ūkininke”, “Vienybėj lietuvninkų”, pasirodo ir atskiromis knygutėmis; jos komedijos visoje Lietuvoje slapta vaidinamos kaimo klojimų scenose. 1901 metais Žemaitė pakelia sparnus iš Ušnėnų, niekas čia jos jau neberiša: Laurynas jau atgulė į kapus , sūnūs išklydo į žmones, dukterys ištekėjo. Kuri laiką ji tarnauja tarnaują Putvinskių dvare. Žemaitė veržiasi į Vilnių, tačiau neturėdama iš ko gyventi, turi ieškoti prieglaudos provincijoje pas pažįstamus. Ją globoja Bitė ir kt, bet tai nepakanka kad rašytoja galėtų laisvai atsidėti vien literatūros darbui. Ji vis labiau įsitraukia į visuomeninį gyvenimą.
1904 m. Lietuvoje augo anticarinės nuotaikos. Kova nesustoja ir ji vis labiau įsuka Žemaitę. Priešintis ir kovoti! Ji lyg įpareigojimą neša savyje P. Višinskio žodžius “Kilk ir Kelk”, kurie stumia prie aktyvesnės veiklos. “Utarniko vakare nulėkiau į Ušnėnus ir perėjau kalėdodama maž visą sodą, labiau ten, kurie turi vaikus” – rašė P. Višinskiui apie savo nenumaldomą stengimąsi suburti Ušnėnuose slaptą lietuvišką mokyklą. iš tokios mokyklos daug tikėjosi . “<…> labai daug gero galėtų padaryti lietuvystei, – brėžė savo mintis,- dvasią įkvėptų dideliems ir mažiems.” Sykiu tai buvo ir jos konkretus įnašas į kilnų nacionalinio judėjimo darbą. Įkūrusi mokyklą pati neturėdama patyrimo, nežinodama jokių pedagogikos dėsnių, bet degė kaip širdis, dirbo, kaip diktavo troškimas. Vargo mokykla, bet sava, lietuviška. Jaudino ją ir pačią nacionalinis pakilimas. Slaptu vaikų mokymu ir Žymantienė atviriau stojo į anticarines pozicijas. Buvo žiema, ir keliai užversti sniego kalnais, kai didžiai pavėluotai gavo pirmąjį “Vilniaus žinių” numerį. Susijaudinusi skaitė. Pirmas viešas lietuviškas dienraštis! P. Višinskis per V. Putvinskį ragino važiuoti į Vilnių, siekė pritraukti prie darbo redakcijoje, bet Žemaitė vis trypčiojo vietoje, nerasdama galutinio sprendimo. Ir vis dėlto į Vilnių ji taip ir neišvažiavo. 1905 m. pavasaris atėjo su didelėm viltim, įsuko Žemaitę savo sukūrin revoliucinis pakilimas. Ji tikėjo, kad turi ateiti nacionalinė laisvė, mintyse buvo su tais, kurie ėjo prieš valdžią. Jautėsi lyg vienu mazgu surišta su bičiuliais demokratais P. Višinskiu, J. Jablonskiu, P. Avižoniu, G. Petkevičaite. Draugavo ir su socialdemokratais J.Biliūnu, K. Jasiukaičiu, J. Krikščiūnu – Jovaru, kurie laikėsi dar aštresnės linijos, kėlė socialistines idėjas. Atsiribojo tik nuo konservatorių, tokių kaip P. Vileišis, atsižegnojo ir nuo kunigų, jos manymu – tos jėgos nelaukė tautos išsivadavimo, tūpčiojo prieš valdžią, kaip dievo duotą, ir žmonės gainiojo nuo revoliucijos. Revoliuciniai įvykiai stūmė Žemaitę prie politinės veiklos. Kinkė arklį Ušnėnuose ir lyg pasivažinėdama vežiojo proreklamacijas. Balandžio mėnesį Žemaitė sulaukė skaudžios žinios – Povilas amžinai užmerkė akis tolimam Berlyne. Širdį sugniaužė netekties skausmas! Buvo tiek pasimetusi, nenuvažiavo ir į Vilnių, įP. Višinskio laidotuves. Tik mintyse buvo ten.III. MOTERŲ JUDĖJIMAS
1905 metais Šiaulių gegužinėje lietuvės inteligentės šnekėjo apie moterų lygiateisiškumą, skaitė referatus: L. Didžiulienė, J. Juškytė, kvietė organizuotis. Toks moterų sujudimas Žemaitę ypač jaudino; juk savo apsakymuose dar ankščiau kėlė sunkią kaimo moters dalią, rodė vyrų grubumą, despotizmą, merginų skriaudas. Ir štai gera naujiena – Kaune šaukiamas pirmas lietuvių moterų suvažiavimas. Pirmas! Ir viešas! G. Petkevičaitė – Bitė įėjo į organizacinį komitetą, prigundė ir Žemaitę. Nepasiduodama Gabrielei, ir ji ėmė rašyti apie moteris, dėl kurių taip “sopėjo” širdis. “Sodžiaus mergaičių skriaudos” – taip pavadino savo referatą, kur, turėdama daug pavyzdžių, kėlė moterų nelygiateisiškumą, menką uždarbį, sunkų gyvenimą, skriaudą, kuri lyg našta užgula ir jaunystės metuose ir už vyro ištekėjus. Sakė tiesiai, kad apverktina kaimo moterų padėtis. Bet ir čia siekė būti objektyvi, įžiūrėjo daug kur ir pačių moterų kaltę, kai netikusiu elgesiu apkartina savo ir šeimos gyvenimą. Taip nejučiom atsirado ir kita tema – “Apie moterų girtuoklystę”. Negailėdama piktų žodžių, metė akmenį į moterų daržą. 1907 m. rugsėjo 23 d. (senu stil.), Kaune, miesto teatro salėje suvažiavimo atidarymas. Pirmą sykį ji kalbėjo tokiai salei, bet nesijaudino ir neieškojo gražesnio žodžio, nepasidavė ir jausmo antplūdžiui, kūrė moterų gyvenimo paveikslą, kuris pats veikė susirinkusias į suvažiavimą moteris. Kai baigė salė ūžė nuo šūksnių. Antrą dieną Žemaitė perskaitė savo pranešimą apie moterų girtuoklystę, kuris sukėlė daug diskusijų ir pasipiktinimų, ypač iš kunigų. Suvažiavimas baigėsi taikiai, socialdemokratas A. Janulaitis pasisakė prieš kunigų kišimąsi į lietuvių moterų judėjimą, su atviru džiaugsmu Žemaitė pritarė Bitei: moterys pačios gali tvarkytis, kovoti dėl demokratinių teisių. Žemaitės pranešimą išspausdino ir “Vilniaus žinios”.
Pradėjo retėti Žemaitės bičiulių ratas, atgulė P. Višinskis, V. Kudirka, J. Biliūnas. Skaudėjo širdį ir sykiu sklido pasipiktinimas pačia visuomene. Kodėl nebuvo ištiesta pagalbos ranka, jauniems, daug žadantiems inteligentams, leista badmiriauti, savo abejingumu pastūmėti į džiovos gniaužtus? “Žiburėlis” kaip įmanydamas šelpė aukomis. O kur kiti? Ponams, didžturčiams, klebonams rūpi tik savo nauda, o ne tautos šventas interesas. Iš jų nėra ko laukti ir norėti. Lieka tik ta visuomenės dalis – valstietija, darbininkai, pagaliau patys inteligentai su savo darbais ir rūpesčiais. Moterų judėjimas tik prasidėjo, bet aistros nerimo. Nieko nepešę Kaune kunigai, siekė sukurti katalikišką moterų sąjungą, o Vilniuje moterys susirinko apsvarstyti Lietuvos moterų sąjungos įstatų ir veiklos programos, tačiau taip laukiamos kaunietės Vilniuje nepasirodė. Moterų judėjimas skilo. 1908 m. balandžio pradžioje gaunamas valdžios patvirtinimas, kur uzurpuojamos moterų judėjimo teisės, o balandžio 28 d. (senuoju stil.) šaukia suvažiavimą katalikų moterų draugija ir aišku be savo pirmtakių. Sukilo Žemaitei noras važiuoti, kad ir nekviestai, bet deja nepateko ji ten. Bet metų pabaigoje ji su Bite buvo Vilniaus moterų deleguota į Peterburgą įvyksianti moterų suvažiavimą ir buvo davusi žodį Peterburgo lietuviams paskaityti referatą. Publika pačiame suvažiavime buvo nevienoda, nevienodos ir kalbos. Nepatenkino tai Žemaitės, aštresnės reikėjo kovos, akys krypo į socialisčių pusę, kurios aiškino, kad skirtingi reikalai yra buržujų ir darbininkų moterų judėjime. Dalyvavimas suvažiavime davė naudos; išgirdo kokiom nuotaikom gyvena caro Rusijos moterys. 1908 m. pavasarį Žemaitė skubėjo į Vilnių “Vilniaus žinių” redakcijos pasitarimą, kuriame tvirtai pasisakė, kad dienraščiui reikia sutelkti visas pastangas, nes reakcijai užgniaužus socialdemokratinius leidinius “Naują gadynę”, “Skardą”, dienraštis liko svarbi demokratų tribūna, ir pati jau aktyviau jame dalyvavo. Akys krypo jau ir į Amerikos lietuvius.IV. VILNIUJE
1909 m. Žemaitė vis dažniau pradeda gyventi Vilniuje, nors pastoviai čia įsikurti negali. 1912 m. galutinai išvyksta, ir jos gyvenimas Vilniuje dar labiau pasunkėja. Tačiau perbridusiai kaime vargo marias Žemaitei Miesto neturtas nebaisus. Su užsidegimu ji pradeda rengti visokius vakarus, parodas ir kita. Dažnai skaito paskaitas labdaringos “Žiburėlio” draugijos vakarėliuose, kurių pajamos eina besimokančiam jaunimui. Kartu su mokytais vyrais ji dalyvauja Lietuvių mokslo draugijos darbuose. Ji pasiryžta net aukotis visuomenės labui: sutinka būti atsakingąja “Lietuvos Žinių” redaktore, kad cenzoriui nubaudus laikraštį, eitų į kalėjimą už tikrąjį redaktorių. Tačiau gyvenimas toks nepastovus. 1914 m. vasara Europoje įsiliepsnoja pirmasis pasaulinis karas. Netrukus jo kruvina mašina atslenka ir į Lietuvą. Liūdnos buvo tos dienos Žemaitei. Degė ir rūsčiu, ir skausmu, matydama išvargusius, alkanus pabėgėlius tautiečius. Persmelkė kiaurai pabėgėlių vargai ir kančios. Stichiškai susitvėrė šelpimo komitetas, į kurį įėjo ir ji. Netausodama savo sveikatos, dabar ji ėmėsi konkretaus darbo – maitinti pabėgėlius. 1914 m. lapkričio 21 d. buvo šaukiamas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti susirinkimas. Galvota išrinkti kuo daugiau žmonių. Bet ir čia, taip nemėgstami Žemaitės kunigai pakišo koją. Teliko viena – kova. Kova prieš klera ir jo machinacijas. Vidinis postūmis vertė rašyti, atskleisti kunigų veidmainyste. Vienas svarbiausių tikslų – parodyti visuomenei M. Yčo vadovaujamo kunigų šelpimo Komiteto tikrąjį veidą. Kam skiriamos lėšos, ką šelpiama? Bedirbant užklumpa netikėta žinia – gruodžio 10 d. šaukiama į Teismo rūmų posėdį, kur bus nagrinėjama baudžiamoji byla. Posėdyje buvo pasakyta, kad pažeidė cenzūros paragrafus. Nepadėjo nei apeliacija, 1915 m. pavasarį Žemaitę dviem savaitėm uždarė į kalėjimą. Grįžusi iš kalėjimo sunkiai susirgo, todėl “Lietuvos Žinios” jos 70 metų jubiliejų paminėjo be jos.
Rugpjūčio pradžioje Vokietijos kariuomenė užėmė Kauną, veržėsi Vilniaus pusėn. Žemaitei reikėjo apsispręsti, nors ir jautė, kad tokiame amžiuje atiduoda save dideliems išbandymams, o gal tiesiog mirčiai į nagus, bet ryžosi su Bulotais važiuoti į JAV.V. AMERIKOJE
Į Ameriką Žemaitę vedė keli tikslai: norėjo padėti surinkti aukas visiems nuo karo nukentėjusiems, pasimatyti su sūnumis, parinkti aukų “Žiburėlio” studentams ir supažindinti Amerikos lietuvius su tikrąją padėtimi Lietuvoje. Žemaitės apsisprendimas keliauti į Ameriką buvo sąlygotas jos humanizmo bei noro padėti vargstančiai tautai. Rinkdama aukas, Žemaitė per pusantrų metų Amerikoje aplankė virš šimto lietuvių kolonijų. Pati savo laiškuose minėjo, kad surinko 30 tūkst. dolerių, kuriuos persiuntė per Lietuvos šelpimo fondą. Už savo pastangas susilaukė ne tiek įvertinimo, kiek kritikos – iš autoritetingų vyrų, dvasiškių, veikėjų, politikų ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Žemaitei gyvenant Amerikoje išryškėjo jos savita ideologija ir savitas politinis bei religinis užsiangažavimas, vadovavimasis savo protu. Baigusi aukų rinkimą nuo karo nukentėjusiems, Žemaitė įsijungė į Amerikos lietuvių moterų veiklą. 1918 m. Filadelfijoje vyko Lietuvių moterų progresisčių sąjungos (LMPS) suvažiavimas į kurį buvo pakviesta ir Žemaitė, vėliau jų keliai dėl nuomonių neatitikimo išsiskyrė. Veikdama su sąjungietėmis, Žemaitė keliavo ir skaitė paskaitas tose lietuvių kolonijose, kuriose veikė įvairios moterų organizacijos. Amerikoje skaitytos paskaitos – tai įžvalga į Žemaitės gyvenimo tarpsnį, kurį jinai paskyrė moterų veiklai. Ji gerai suprato moterų priespaudą ir jos priežastis. Jei ji būtų gyvenusi vėliau, ne šimtmečio pradžioje, ji būtų įvertinta kaip žurnalistė ar humanistė su sociologės polinkiais, kuri rūpinosi ne savo, bet visuomenės gerbūviu. Gyvendama Čikagoje Žemaitė ypač išryškėjo kaip pirmoji lietuvė feministė Amerikoje. Nors Žemaitė kritiškai žiūrėjo ir į Amerikos, ir Lietuvos laikinosios valdžios vedama politiką, bet totaliai smerkė tautos engėjus bolševikus ir komunistus ir tuo pačiu “Dievo Lenino ir kardinolo Trockio” pasekėjus.
Apsisuko Žemaitės Gyvenimo ratas, išsibaigė laikas Amerikoje ir ji išvyko namo. Paliko ji čia dalį savęs moterų veiklos sukūriuose bei naujų raštų lapuose, kuriuose jau gyveno išsilaisvinusi moteris. Grįžusi į Lietuvą nusivylė ja “Grįžau į Lietuvą – Lietuvos neberadau!, – guodėsi savo draugei Bitei, – “Neradau nei brolybės, nei vargai nesumažėjo, tik karo teismai… tik susišaudymai” . po visų kelionių apsistojo Marijampolėje Bulotų šeimoje, vėl sėdo prie darbo stalo – rankiojo taisė savo senus raštus, rengė naują jų leidimą, užsibrėžė aprašyti savo gyvenimą. Negalėjo ji sėdėti vienoje vietoje, netausojo savęs, užklupus sunkiai ligai Žemaitės kūnas jau nepajėgė grumtis dėl gyvybės, ir 1921 m. gruodžio 7 dieną ji mirė.IŠVADA
JULIJA ŽYMANTIENĖ – ŽEMAITĖ, tai ta asmenybė, kuri mūsų tautai ir jos istorijai paliko nemažą palikimą. Ne veltui sakoma Žemaitė – švietėja, Žemaitė – budintoja. Savo darbais ji kėlė sąmoningumą lietuvių moterų judėjime, nes suprato, kad reikia steigti moterų organizacija, nes tik išėjusios iš namų erdvės, kurioje buvo dominuojamos jei ne tėvo, tai vyro, ir jei ne vyro tai dvasios vado teisės – jos įgaus ekonominę nepriklausomybę bei individualų identitetą, ir tik tada bus įmanoma visoms pasiekti lygių teisių. Žemaitė niekada oficialiai į jokią partiją nestojo, ji kovojo už laisvą ir demokratišką Lietuvos ateitį, pati norėjo būti laisva. Žemaitės vaidmuo ir darbai iki galo nebuvo suprasti, sukilo prieš ją ne vien dvasiškija, bet ir tie, kurie palaikė jos tradicijas, (J. Vaižgantas piršo mintį, kad Žemaitė sirgo “kunigofobija”), bet iš tikro ji buvo moteris, kuriai priešinosi veikėjai, nes jie nesutiko su jos vedama išsilaisvinimo politika. Nuo jaunų dienų Žemaitė buvo liberalė, tvirtai nusistačiusi prieš, bet kokia represiją, buvo laisva asmenybė, pasikliaudama lietuviškos patarlės išmintimi “ar kam patiks, ar nepatiks, o mudu, boba, važiuosim”. Pati rašytoja Žemaitė ir kaip asmenybė, ir kaip kūrėja lieka kaip XX a. pradžios dokumentas, autentiškiausiai liudijantis epochą, kurioje ji paliko savo kūrybos ženklus, tekstus ir laiškus. Ji niekada savo pažiūrų į vatą nevyniojo : ji vienodai traktavo vyrų, visuomeninių sąlygų, bažnyčios luomo ir valdžios priespaudas ir rašė apie tai, ką ji buvo mačiusi ir patyrusi pati būdama įvairių priespaudų objektu.
TURINYS
ĮVADASI. Sunki pradžiaII. “Kilk ir kelk”III. Moterų judėjimasIV. VilniujeV. Amerika IŠVADA PRIEDAS
LITERATŪRA
1. Būtėnas J. “Žemaitė”. – Kaunas: “Egalda”, 1997 m.2. Daujotytė V. “Parašyta moterų”. – Vilnius: “Alma littera”, 2001 m.3. Jasaitis J. “Žemaitė”. – Kaunas: “Šviesa”, 1983 m.4.Noreikaitė – Kučėnas D. “Žemaitė Amerikoje”. – Chicago, Illinois, 1994m.5.Sprindis A. “Žemaitė”. – Vilnius: “Vaga”, 1988 m.6. Umbrasaitė R. “Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje”. – Vilnius: “Vaga”, 1985 m.7. Žemaitė. “Autobiografija”. – Vilnius: “Vaga”, 2000 m.