pagyrimai ir kritika

PAGYRIMAI IR KRITIKA MOKYKLOS VADYBOJE

Vienas valdymo teorijos pradininkų H.Emersonas rašo: “Kuo skiriasi gyva nuo negyvo? Visa, kas reaguoja į skatinimą, yra gyva. Visa kas gyva, nori būti skatinama”.

Vertinimas gali būti pozityvus ir negatyvus. Vertinimas laikomas pozityviu, jeigu daugiausia dėmesio skiriama pagyrimui už iniciatyvą, gerus darbo rezultatus. Negatyvus vertinimas – tai, kai pagrindinis akcentas yra nuobauda už blogą darbą, aplaidumą.

Daugelis specialistų pažymi, kad negatyvus vertinimas įgalina pasiekti tik trumpalaikių rezultatų. “Bausmėmis galima šiaip taip palaikyti nustatytą tvarką, bet jokiu būdu neįmanoma jos tobulinti”.

Negatyvus vertinimas daro teigiamą įtaką tik tuo atveju, kai tai atliekama visiškai pagrįstai, taktiškai, atsižvelgiant į situaciją ir mokytojo individualias savybes.

Taip pat vertinimas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis – tai, kai vadovas girdamas ar peikdamas pamini darbuotojo vardą, pavardę, nurodo konkrečią vietą, aplaidumo ar iniciatyvos atveju. Netiesioginis – yra beasmenis, arba skirtas keliems asmenims, praeičiai.

Pirmenybę žmonės teikia tiesioginiam vertinimui, jeigu jis yra teigiamas. Kuo didesni laimėjimai, tuo žmogui labiau reikia, kad jis būtų tiesiogiai ir viešai įvertintas. Ir atvirkščiai, padarius ką ne taip, nepasisekus, tiesioginis viešas neigiamas vertinimas nepageidaujamas. Žmogui maloniau, jeigu jo nesėkmė vertinama netiesiogiai. Tačiau, kartojant klaidą, neatsakingai žiūrint į darbą ar esant kitoms nepateisinančioms priežastims, būtina tiesiogiai, viešai ir neigiamai įvertinti.

Vertinimas turi būti adekvatus mokytojo veiklai ir elgesiui, o jei galima ir jo lūkesčiams. Pervertinimas arba nepakankamas įvertinimas visuomet neigiamai veikia žmogų.

Mokyklose susiformavo tradicija pažymėti ir pagirti darbuotoją ne už konkretų darbą ar konkrečią iniciatyvą, o apskritai už gerą darbą ketvirčio pabaigoje, švenčių išvakarėse ar išeinant į pensiją. Tai geros ir gražios tradicijos, jas reikia puoselėti ir tobulinti. Tačiau, be proginio skatinimo, skatinimo už darbą apskritai, reikėtų nepamiršti skatinti už konkretų darbą, iniciatyvą. Skatinant apskritai už darbą, neišvengiama atsitiktinumo ir neobjektyvumo, kadangi kuo ilgiau nepaskatinama, tuo sunkiau tai prisiminti, pateisinti.

Skatinimas “sulaukus progos” mažai susijęs su mokytojo kasdieniu darbu, kurį reikia labiausiai tobulinti ir skatinti.

Būtina stengtis, kad ir aplaidumas, ir nuopelnai, ir blogas, ir geras darbas būtų atitinkamai įvertinti. Jeigu mokyklos vadovas nesiims jokių priemonių, gali vienu atveju pasirodyti kaip neryžtingas, kitu – neprincipingas. Tačiau teisingai nubaudęs darbuotoją ir nepažymėjęs jo nuopelnų, jis išryškins negatyvų nusistatymą mokytojo atžvilgiu ir gali būti suprastas kaip neobjektyvus. Jeigu, nematydamas aplaidumo, vadovas pagirs mokytoją, kiti gali suprasti, jog anas globoja jį ir yra taip pat neobjektyvus. Todėl tik teisinga nuobauda ir pelnytas pagyrimas objektyviai išspręs šią situaciją.

Vien pozityvus darbuotojų vertinimas negali būti universali priemonė įvertinti pavaldinių darbui. Pernelyg dažnai giriamas darbuotojas tampa nekantrus pastaboms ir nurodymams. Formuojasi žmogus manantis, kad jis neklaidingas ir nusipelnęs tik lengvatų ir visokių teisių kolektyve. O kartais būna ir taip, kad žmogus, kartą patekęs į pirmaujančių gretas, giriamas ir garbinamas iš inercijos, iš įpročio, netgi ir tuo atveju, kai to nevertas.

Kritika – tai toks elgesys, kurio metu žmogus analizuoja kito žmogaus ar grupės veiksmą, elgesį ar mintis, vertina akcentuodamas trūkumus, negatyvius momentus ir nurodo būdus ir priemones jiems pašalinti. Šis negatyvus vertinimas gali turėti įvairią formą: viešą pasisakymą, raštišką išdėstymą ir pan. Negalima laikyti kritika grubių ir nedalykinių rietenų, ginčų, skundo kurio nors bendradarbio ar vadovo adresu, jeigu su jo turiniu ir argumentais nesusipažinęs adresatas ar nuo jo tai slepiama. Kritika – tai pirmiausia kritikuojančio ir kritikuojamojo kontaktas, jeigu ne tiesioginis, tai nors neakivaizdus.

Kritika mūsų visuomenėje atlieka šias funkcijas:

Pirmoji, ir ko gero, svarbiausia kritikos funkcija – padėti priartėti prie tiesos.

Antroji kritikos funkcija – paveikti žmogaus ar grupės mintis ir veiksmus, prieštaraujančius visuomenės interesams, netaikant ypatingų administracinių sankcijų, o sukuriant atitinkamą visuomeninę nuomonę. Šią funkciją kritika ar nuobauda atlieka tik tada, kai ji būna ryžtingai įgyvendinta.

Trečioji funkcija – auklėti ir perauklėti žmones. Auklėjamosios funkcijos tikslas paveikti žmogaus įsitikinimus. Todėl efektyvi tik tokia kritika, kuri sukelia savikritiką ir iš išorinio poveikio pereina į savianalizę ir objektyvų savo veiksmų vertinimą.

Jeigu pavaldinys nusižengė ir nusipelnė kritikos, tai jis nelaukia malonaus pokalbio su vadovu. Jis žino, kad vadovas bus griežtas, tačiau kartu tikisi, kad jis bus ir teisingas.

Mandagumas ir taktas, kantrumas ir pusiausvyra, pagarba kritikuojamojo asmenybei – tai veiksniai, formuojantys tinkamą kritikos stilių, deramą kritikuojamojo reakciją į ją ir kartu didinantys jos efektyvumą.

Ketvirtoji kritikos funkcija – grįžtamasis ryšys. Tai kritika iš apačios. Klausytis savo adresu kritikos – niekam nemalonu, tuo labiau vadovui. Tačiau jis turi gerbti kritiką, suprasti, kad ji jam naudinga objektyviai vertinant savo vaidmenį kolektyve.

Kritikos veiksmingumas nemažai priklauso nuo jos objektyvumo. Kritikuojant būtina iki minimumo sumažinti subjektyvumą, nereikalingą emocionalumą. Patartina neskubėti kritikuoti, tuo labiau bausti, taip išvengsim nuotaikos įtakos kritikai ir objektyvumui. Neteisinga kritinė pastaba, o tuo labiau nuobauda jaudina ne tik adresatą, bet ir aplinkinius, todėl atidi, detali ir objektyvi aplaidumo analizė, apimanti ir abipusišką pasiaiškinimą su darbuotoju – būtina sąlyga, garantuojanti deramą nuobaudą ir reakciją į ją.

Prie kritikos objektyvumo reikia priskirti ir galimybę prasižengusiam pasiteisinti, išdėstyti aplinkybes ir priežastis, nulėmusias tokį jo elgesį ar sprendimą. Viršininkiškas “susidorojimas” su prasižengusiu, neišklausant pasiaiškinimo, ypač žemina vadovo autoritetą.

Kritikuojant nepatariama lyginti kritikuojamojo su kitu darbuotoju, kadangi tai yra pažeminimas. Kritika turi būti individuali, vadinasi kritines pastabas reikėtų reikšti nedalyvaujant pašaliečiams.

Vieša mokytojo kritika laikytina aukščiausia nuobauda ir taikytina išimtiniais atvejais, kai neturi įtakos individualūs pokalbiai.

Mokėti kritikuoti – vadinasi, nesakyti kritinių pastabų, negatyvių replikų einant pro šalį, prabėgtomis. Tinkamiausia kritikos forma – pokalbiai. Mokyklos vadovas turi stengtis, kad pasikalbėjimo metu mokytojas prisipažintų sunkumus darbe ir pagalvotų, kaip juos įveikti ir ištaisyti klaidas. Pasikalbėjimo metu išklausomas ir pasiaiškinimas. Pasiaiškinti ir ginti save turi teisę kiekvienas. Kritikos formų diapazonas labai platus – nuo padrąsinančios pastabos iki beviltiškumo gaidos:

kritika-padrąsinimas: “Nieko. Kitą kartą padarysite geriau. O dabar neišėjo”;

kritika- vilties suteikimas: “Tikiu, kad kitą kartą tau išeis geriau”;

kritika-pagyrimas: “Darbas padarytas gerai, tačiau ne šiam atvejui”;

kritika-ironija: “Darėte, darėte ir nieko nepadarėte”;

kritika-pastaba: “Ne taip padarėte, kitą kartą pasitarkite”;

kritika-perspėjimas: “Jeigu jūs dar kartą padarysite blogai, kaltinkite save”;

kritika-klausimas: “Darbas padarytas blogai. Ką dabar rengiatės daryti?”;

kritika-reikalavimas: “Darbą jums reikės perdaryti”.

Pasakant pavaldiniui negatyvų jo darbo ar elgesio įvertinimą, svarbu, kad pavaldinys ne tik suprastų pastabą, bet ir kad priimtų jūsų poziciją. Mažai uždirbdami, jausdamiesi nepakankamai įvertinti, mokytojai ypač jautrūs kritikai. Todėl prieš papeikiant būtina paruošti emocionalųjį foną, ir tik po to patariama pereiti į nemaloniąją pokalbio dalį. H.Rodžersas rašo: “Jeigu norite skatinti žmones, įdėkite kritiką tarp dviejų pagyrimų sluoksnių”.

Apibendrinant reikėtų prisiminti, jog kaltindami sulenkiame dešinės rankos pirštus į kumštį, o ištiestą rodomąjį pirštą nukreipiame į kaltininką. Bet didysis, bevardis ir mažasis nukreipti į jus. Jie rodo tą, kuris parinko vykdytoją, kuris perdavė užduotį, kuris kontroliavo. Taigi, kritikuodami kitą, iš pradžių išmokime kritiškai pažvelgti į save.

Naudota literatūra:

R.Razauskas “365 vadovo dienos”, V., Mintis 1994.