Žalgirio mūšis

Dar kitaip vadinamame Tanenbergo mūšyje iš pradžių Vokiečių ordinas manė, kad jam teks kovoti su vienu Vytautu. Bet Jogaila pareiškė, kad jis eis išvien su Vytautu, nors ir magistras Ulrikas Jungingenas grasinimais bandė paveikti Jogailą. Bet kai Jogaila apsisprendė remti Vytautą ordinas išsiuntinėjo raštus, kaltindamas Vytautą su Jogaila, kad šie apgavikiškai remia pagonis žemaičius. Tačiau ir Jogaila su Vytautu nesnaudė, norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Vakarų, jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus, kaltindami ordiną, kad jis puoląs Lietuvą, norėdamas jąą užgrobti, o krikšionybe visai nesirūpinąs, kad penkerius metus valdydamas Žemaičius nesirūpinęs jų krikštu, nestatęs bažnyčių ir t.t.
Jau 1409 m. birželį kryiuočių žvalgai ptanešė ordino vadovams apie tvirtą Vytauto pasiryžimą kariauti. Vasaros pabaigoje Vytautas savo sąskaitas išklojo didžiajam magistrui. Rugpjūčio m. Vytautas ir jogaila kreipėsi laiškais į Europos valdovus, aiškindami kylančio karo priežastis. Vytauto laiške, parašytame panaudojant visas Europos aktų formuliavimo gražbylybes vingrybes, kryžiuočiai be skrupulų buvo vadinami priešais. Jogailos laiškas buvo santūresnis. Jis turėjo sutikti su Čekijos karaliaus Vaclovo IV pasiūlytu taarpininkavimu.
Ordinas nesiskubino pulti Žemiačių, bet pirmiausia puolė Lenkiją (1409 m.). Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta, ir netrukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. Paliaubų metu ginčą buvo pavesta spręsti imperatoriui Vaclovui, kuris Žemaičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino pripažino or

rdinui. Jogaila su Vytautu apkaltino Vaclovą šališkumu ir, nuo 1409 m. spalio 8 d. pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. birželio 24 d., ėmė ruoštis dideliam žygui. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių, imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą, bet tas, norėdamas išardyti dviejų brolių vienybę, pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karaliumi. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tusčio karaliaus titulo, tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūlymą. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo didelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai. Užtad Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiajame Tanenbergo mūšyje.

Lenkijos stojimas į karą keitė visą strateginę situaciją. Ji ne tik turėjo didesnį potencialą negu Lietuva, bet ir galėjo išvesti sunkiąją riiterių raitiją, o Lietuvai jos trūko. To neįvertino Vokiečių ordino vadovybė. Tačiau tai labai gerai suprato Vytautas ir Jogaila, pafarę viską,
kad būtent taip klostytųsi įvykiai. 1409 m. lapkričio mėnesį jie susitiko
Brastoje, kur aptarė artėjančio karo planą. Vytautas sutiko derintis prie Lenkijos karo veiksmų, jei jie būtų vedami kaip reikiant.

TANENBERGO MŪŠIS

1410 M. LIEPOS 15 D.

Sukaupę savo jėgas ir prisisamdę Vakaruose daug karių, ypač čekų, Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinskiu (prie Vyslos). Viskas buvo daroma taip slaptai, kad ordinas ni

ieko nesuuodė ir laukė užpuplimų ir iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko saugoti pilių nuo Lietuvos, o kitas paliko Pamary saugoti nuo lenkų. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. Mūšis įvyko tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.

Ordinas pasikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuomenės iš vakarų Europos. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12 000 karių. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15-20 000 karių, bet jie buvo menkiau ginkluoti. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Bet viakas išėjo kitaip. Ordinas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm susijungti, ir liepos 15 d. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Ordino kariuomenė, atėjusi vėliau, buvo išvargusi; audra ir didelis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Tuo metu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške, kuris apsaugojo nuo juos audros.

Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių, o lietuvių kariuomenę – pats Vytautas. Jogaila, specialios sargybos saugomas, išklausė net kelias mišias paeiliui, o Vytautas, keisdamas pavargstančius arklius, su keliais palydovais skrajojo tarp kariuomenės eilių, duodamas paskutinius įsakymus. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytos karo tarnybos pirmininkas, todėl jis buvo tikrasis mūšio vadas.

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis; lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau ne
edrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininai. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du klikus kardus, ragindamas nesislapstyti krūmuose, bet greičiau padėti mūšį. Jogaila ilgai delsė, bet Vytauto ragindamas, pagaliau sėdo ant arklio ir, išjojęs ant kalvos stebėti mūšio, davė ženklą jį pradėti.

Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines jėgas – sunkiai ginklauotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Čia dar tris valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuočiai jau
buvo beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo metu Vytautas atvedė
paskutinius savo rezervus, t.y. antrąsias kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę iš dešiniojo sparno lietuviai. Greičiausiai, jie bus tyčia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas, taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįšti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. jiems paspaudus, kryžiuočių tarpe kilo panika – jų eilės pakriko. Mūšio vietoje lietuvio ietim pervertas patsai magistras Ulrichas von Jungingenas ir daugybė riterių. Dalis kariuomenės dar bandė gintis, pasislėpusi už gurguolių, tačiau ir ji buvo sumušta. Tik ma
aži kryžiuočių likučiai tepaspruko, o visi kiti žuvo kovos lauke arba bėgdami iš jo.

Ordinas buvo įsitikinęs mūšį laimėsiąs ir iš anksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa turtingoji jo stovykla atiteko nugalėtojams. Be vyno ir valgymų, stovykloj buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Bet jie atiteko patiems vokiečiams.

Vytautas Žalgirio kautynėmis labai rizikavo, bet tai buvo jau apskaičiuota ir pasverta rizika, padariusi jį pasaulio istoriją nulėmusių kautynių nugalėtoju ir svarbiausiu asmeniu. Šį svaiginantį laimėjimą savo valdovui atnešė įvykdę jo rizikingus sumanymus eiliniai lietuviai ir rusų kariai, kurių tik pusė sugrįžo namo.

KARO PABAIGA

Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuoči., nes reikėjo pasiilsėti. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Mrinjenburgo link. Tuo tarpu odino vadovybę perimęs komturas Henrikas von Plauenas suskubo surinkti jėgų, ir sąjungininkams nebepasisekė paimti marijenburgo; ypač nepasisekė dėl to, kad Vytautas, dėl gerai nežinomų priežasčių, netrukus su savo kariuomene grįžo namo.Jis greičiausiai nenorėjo leisti oer daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti. Jam pasitraukus, turėjo atsitraukti ir Jogaila.Dar kiek laiko karas tęsėsi karas tarp ordino ir lenkų, bet 1411 m. pagaliau buvo pasirašyta taika.

LAIMĖJIMO REIKŠMĖ

Tanenbergo mūšyje ordino jėgos buvo sunaikintos. Nors jis ir liko gana stiprus, tačiau jau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Pralaimėjimo garsas aplekė visą pasaulį, ir visi žinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionim. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti; jau nebegalima buvo išgauti iš popiedžiaus kryžiaus žygio paskelbimo. Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš susjungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpti; atsirado nesutarimų ir jo viduje, o XVI am. Jis visiškai išnyko.

Amžininkų sąmonėje Žalgirio kautynės iš karto gavo Didžiojo mūšio vardą. Jos ilgiems šimtmečiams nulėmė visą Vidurio Europos rytinės dalies istoriją.

NAUDOTI ŠALTINIAI:

1. “Lietuvos istorija”, E.Gudavičius, Vilnius 1999 m..
2. “Lietuvos istorija”, A.Šapoka, Kaunas 1936 m..
3. Internetiniai puslapiai.

Leave a Comment