ŽALGIRIO MŪŠIS
Žalgirio mūšis įėjo į istoriją kaip didžiausias to meto mūšis, kurio metu buvo visiškai sutriuškintas Kryžiuočių (Teutonų) ordinas. Jis įvyko 1410 m. liepos 15 d. Nuo šio mūšio baigties priklausė visos Rytų Europos likimas.Mūšis įvyko dabartinės Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo kaimelio. Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis, Vokietijos ir kitose vakarų šalyse – Tannenbergo mūšis.Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Griunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo: 21.000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5000 treniruotų tarnų, kurie buvo geriau ginkluoti nei daugelis lietuvių-lenkų pėstininkų. Viso apie 32.000 žmonių. Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams, kovoje prieš pagonis, buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų.Už kelių kilometrų, šalia mažos gyvenvietės Sterbako, buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų sudėtyje buvo grėsminga armija iš 18.000 riterių, 11.000 vasalų ir 4000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11.000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1100 totorių ir apie 6000 čekų, rusų, moralų ir moldavų. Viso apie 51.000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni už kryžiuočių. Lietuviai-lenkai turėjo tik 16 patrankų. Buvo ir kitų problemų. Vokiečiai turėjo geriausius pasaulyje mūšio strategus – didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną, didįjį maršalą Frederiką von Wallenrodą, didįjį vadą Kuno von Lichtenšteiną ir aprūpinimo pajėgų maršalą Albrechtą von Švarcenbergą.Nors lietuvių-lenkų kariuomenė turėjo daugiau žmonių ( apie 50.000 prieš 32.000 kryžiuočių),kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo nemenką pranašumą.
Prieš mūšį, dvasininkui palaiminus Lietuvos – Lenkijos karius, Jogaila vadams pasakė: „Broliai, šiandien mes nugalėsime tironus, kurie pavergė mūsų šalį. Kryžiuočiai sakosi atėję čia su bažnyčios palaiminimu ir nešdami tikėjimą į mūsų šalį, bet jie čia atėjo nešdami melą. Mes kovosime tikėdami savo šalimi, o mūsų skydai bus gilus tikėjimas Jėzumi Kristumi. Už laisvę! Už pergalę!“ Jogailai tuo metu buvo 60 metų. Jis buvo vyresnis už visus ne tik savo, bet ir priešų vadus. Mūšio eiga, pasak metraštininkų, buvo tokia:5 val. ryto, kryžiuočių pulkai su vėliavomis ir arkliais pasirodė horizonte. Tai buvo nuostabus reginys. Niekada prieš tai vykusiuose mūšiuose niekas nematė tokios grėsmingos armijos – apsirengusios baltai, dėvinčios šalmus, mojuojančios kardais ir nešančios didžiules vėliavas. 6 val. ryto trys lenkų vadai paprašė karaliaus leisti pradėti vadovauti puolimui prieš kryžiuočius. „Ne!“ Toks buvo karaliaus atsakymas ir tada jis išdėstė savo strategiją:„Palaukime, kol patekės saulė. Pralauksime visą rytą vėsioje girioje. Kai juos pradės kankinti karštis ir troškulys, tik tada mes pradėsime tikrą mūšį.“Trys lenkų vadai, įskaitant grėsmingajį riterį Juodajį Zavišą, buvo nekantrūs ir jiems nepatiko tokia karaliaus strategija. Bet kai saulė darėsi vis karštesnė ir karštesnė, tada jie suprato karaliaus įžvalgumą, nes kryžiuočiai pradėjo „kepti“ saulės atokaitoje. Tuo metu Vytautas Didysis patikrino lietuvių, lenkų, čekų, rusų ir kitų dalinių vėliavas ir savo stpriu balsu morališkai palaikė kareivius. Vytautas Didysis buvo ne tik Lietuvos armijos vadas, bet ir visos jungtinės armijos lyderis. Tačiau ir Vytautui nepatiko toks delsimas, nes kryžiuočiai po 25 km. kelionės iki Griunvaldo, buvo pavargę ir buvo didžiulis šansas juos sėkmingai užpulti. Bet Jogaila nusprendė palaukti, kol karštis privers kryžiuočius nervintis.
8.30 val. kai kryžiuočiai jau buvo išpilti prakaito, didysis magistras von Jungingenas pasiuntė porą riterių į priešininkų pusę, kad sukelti provokaciją. Vienas iš riterių prisiartinęs prie lenkų, verksmingu balsu išrėkė: „Lietuviai ir Lenkai, kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila, jei jūs bijote kovoti, mūsų didysis magistras siunčia jums tam tinkamų ginklų.“ Su šiais žodžiais jis įsmeigė savo kardą į žemę ir pridūrė: „Taigi, bailiai, jei jums reikia daugiau vietos savo manevrams, didysis magistras atsitrauks vieną mylią, kad jums padėti.“ Ir pagal vieno riterio signalą, kryžiuočiai apsisuko ir atsitraukė vieną mylią atgal.Įžeidimas supykdė Juodajį Zavišą, bet Jogaila išliko ramus ir pasiuntė vieną iš savo karių atnešti kardą. Mojuodamas tuo kardu Jogaila pasakė: „Aš priimu jūsų kardą ir jūsų pasirinktą mūšio vietą, bet šios dienos mūšio baigtį aš patikėsiu dievui.“ Po šito iššūkio riteriai pasitraukė. Visi buvo pasiruošę dideliam mūšiui, galbūt didžiausiam mūšiui, kada nors įvykusių pasaulyje.Kairėje mūšio lauko pusėjo buvo išsidėstę lenkai, čekai, moralai ir moldavai. Dešinėje pusėje Vytautas Didysis vadovavo totoriams, rusams ir lietuviams. Dalis pėstininkų, daugiausiai lenkų, buvo pasislėpę girioje. Kryžiuočiai, priešingai nei lietuviai-lenkai, priekyje buvo išdėstę patrankas ir pėstininkus.Jogaila staiga davė signalą pulti, nuskambėjo riksmas „Krokuva-Vilnius“, netrukus kaip liūto riaumojimas nuaidėjo Vytauto Didžiojo „Lietuva“. Lietuviai, rusai ir totoriai puolė pirmąsias kryžiuočių eiles. Kryžiuočių patrankos suspėjo iššauti tik porą kartų, nes netrukus Vytauto kariai pasiekė pirmas kryžiuočių pozicijas. Nors buvo patirti dideli nuostoliai, tačiai tikslas pasiektas – tarp kryžiuočių pėstininkų kilo sumaištis. Von Jungingenas matydamas patrankų ir pėstininkų neveiksmingumą stabdant lietuvius, įsakė pulti kavalerijai. „Pulti lietuvius!“ rėkė įpykęs von Jungingenas ir pėstininkai bei raiteliai puolė į ataką. Nelaimingi pėstininkai, bandydami išvengti priešo, patekdavo po kavalerijos arklių kanopomis ir buvo mirtinai sutrypti. Tie, kurie išvengdavo saviškių arklių kanopų, mirtį pasitikdavo susikovę su lietuviais. Pirmoji kryžiuočių pėstininkų linija buvo sunaikinta.Tačiau, totoriai pakilę ant kalvos ir pamatę atžygiuojančius kryžiuočius, ėmė bėgti, palikę lietuvius ir rusus vienus. Tai buvo chaotiškas ir nedisciplinuotas atsitraukimas, ir keletas kryžiuočių nusivijo paskui totorius. Po kelių mylių persekiojimo, kurio metu buvo užmušta apie 50 totorių, kryžiuočiai sugrįžo į mūšio lauką.Netrukus didysis magistras į mūšį pasiuntė didelę savo armijos dalį. Mūšis buvo galingas. Nesiliaujantis kalavijų dundesys priminė griaustinio dundėjimą, arkliai žvengė ir krito ant žemės. Mūšis ranka rankon tęsėsi pusantros valandos. Kuno von Lichtenšteinas grįžęs prie stovykloje esančio didžiojo magistro pasakė: „Totoriai pasirodė kaip bailiai, bet prakeikti lietuviai gerai išmokę kovoti. Tačiau mūšis jau eina į pabaigą.“ „Mes turime juos sunaikinti!“ pasakė didysis magistras, kuris neįvertino lietuvių ir lenkų, bei šventai tikėjo, kad jo armija geriau pasiruošusi. Jis matė, kad lietuvių kariuomenė mažesnė ir prasčiau ginkluota, todėl nusprendė sutriuškinti lietuvius ir jų vadą Vytautą Didįjį, kuris vadovavo mūšiui. Kryžiuočiai pradėjo spausti lietuvius. Vytautas supratęs jų veiksmus, įsakė trauktis link girios. Didelėms lietuvių pajėgoms pradėjus trauktis, patenkinti kryžiuočiai puolė toliau. Tik nedidelės rusų iš Smolensko ir keletos lietuvių pajėgos, besikovusios šalia lenkų, liko mūšio lauke. Vienas rusų pulkas buvo visiškai sumuštas. Bet nedaug kryžiuočių persekiojo lietuvius. Kai kurie vengė girios, suprasdami kad tai galėjo būti spastai, bet persekiojimas tęsėsi ir kai lietuviai atsitraukė per Morenco upelį į Evaldos girią, atsargoje buvę lenkų riteriai puolė kryžiuočius ir prasidėjo žudynės. Apsisukę lietuviai stojo į pagalbą lenkams. Tuo tarpu pagrindiniame mūšyje devyni kryžiuočių pulkai puolė lenkus ir sėkmingai pro juos prasiveržė.Visiškam lenkų apsupimui sutrukdė trys Smolensko pulkai ir keletas neatsitraukusių lietuvių. Lenkų riteriai Marcinas iš Vrocimovičiaus ir Čemberlainas iš Krokuvos laikė Lenkijos vėliavas su baltu ereliu. Kai tai pamatė kryžiuočiai, jie pamanė, kad ten kovoja pats karalius Jogaila. Jie nežinojo, kad jis stebi mūšį nuo netoliese esančios kalvos. Vokiečių riteriai su didžiule jėga užgriuvo ant Marcino, jį nuvertė, numetė vėliavą ir manydami, kad laimėjo uždainavo „Kristus didis“. Bet kuriame kare tai reikšdavo pergalę. Bet kryžiuočiai apsidžiaugė per anksti. Krokuvos riteriai nusprendė išgelbėti vėliavą. Lenkų riteriai ryžtingai atstūmė kryžiuočius ir atkovojo vėliavą. Dainavimas nutilo ir vėl pasigirdo mūšio garsai. Tuo metu Vytautas nesnaudė ir formavo naujas lietuvių ir totorių pajėgas. Prasidėjo naujas Vytauto pulkų puolimas. Sugrįžtančių lietuvių balsai suteikė drąsos apsuptiems lenkams ir čekams. Jau buvo 2 val. po pietų, pats karščiausias laikas, ir Vytauto ir Jogailos strategija ėmė rodyti rezultatus. Ordino riteriai buvo išprakaitavę ir išvargę. Jogaila pamatęs sugrįžusį Vytautą, liepė savo riteriams įsijungti į mūšį. Kryžiuočiai ėmė trauktis. Tai pamatęs didysis magistras į mūšį pasiuntė rezervą. Mūšis tapo apylygis, pranašumas pereidavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Vokiečių vadas raportavo didžiajam magistrui: „Aš viską išsiaiškinsiu, aš garantuoju, kad lenkai ir lietuviai dabar daugiau nekovos. Jie pasislėps girioje. Mes turime juos sunaikinti.“ „Nesijaudink, mes laimėsime. Aš tai jaučiu ir mes greitai įsijungsim į mūšį, kad galutinai juos sumuštume. Pėstininkai nebekovos, jie mūsų bijo.“Jogaila Vytautas Didysis Apie 6 val. vakaro Jogaila pakeitė savo poziciją ir persikėlė ant kalvos šalia Lodvigovo, arčiau mūšio vietos, kad būtų galima tiesiogiai vadovauti mūšiui. Staiga iš girios pasirodė lenkų ir lietuvių valstiečiai, iš pradžių ėjo atsargiai, tada pusiau bėgomis, mojuodami menkais mediniais ginklais ir galiausiai bėgte su riksmais. Kryžiuočiai daug jų užmušė, bet nesugebėjo sulaikyti didžiulio jų kiekio. Kraujas ir kūnai buvo visur, beviltiški agonijos apimtų mirštančiųjų balsai girdėjosi visur. Beviltiški riksmai sklido iš kryžiuočių. „Dieve, kur mus vedi“ šaukė Kuno von Lichtenšteinas. Von Jungingenas suprato, kad dabar jam laikas stoti į mūšį. „Dabar atėjo laikas, kai mes apginsime Jėzaus Kristaus tiesas prarasdami savo gyvybes! Paskui mane!“ Nedvejodamas jis paragino savo arklį ir 16 likusių vokiečių pulkų patraukė paskui jį. Pasiekus kovos vietą, prasidėjo paskutinis mūšis. Lėtai lietuvių, lenkų, čekų, rusų, moralų, moldavų, totorių būriai apsupo kryžiuočius. Kai žiedas užsidarė, prasidėjo skerdynės. Ietys, durklai, dalgiai, viskas buvo panaudota kryžiuočių triuškinimui. 16 naujų pulkų nieko nebegalėjo pakeisti. Viskas buvo baigta. Lietuviai puolė iš kairės, o lenkai iš dešinės. Puolimas buvo toks stiprus, kad niekas nesugebėjo ištrūkti. Vytautas Didysis buvo šalia, kai žuvo didysis magistras. Priėjęs prie jo kūno Vytautas iškėlė rankas į viršų ir sušuko „Pergalė!“. Žuvus didžiajam magistrui, daugelis kryžiuočių metė ginklus į šalį ir pasidavė. Likę bandė bėgti, bet buvo persekiojami ir žudomi. Tik apie 1400 kryžiuočių išsigelbėjo ir pasiekė Malborką. Žiūrėdamas į didžiojo magistro kūną, Jogaila tarė: „ Taigi, čia tas vyras, kuris norėjo mus užkariauti ir paversti ordino vergais. Uždenkite jo kūną ir sudeginkite su pagarba.“ Von Lichtenšteino kūnas irgi buvo čia, taip pat kaip ir Švarcenbergo, von Wallenrodo, riterio Džeronimo iš Prahos, Gaboro iš Budos, Ričardo iš Jorko ir daugelis kitų.
Mūšyje žuvo 28.000 kryžiuočių ir jų padėjėjų. Žuvo daugiau kaip 50 ordino lyderių iš 60. Tai buvo galutinis Kryžiuočių (Teutonų) ordino žlugimas ir jis daugiau niekad nebeatsigavo.Iš lietuvių-lenkų žuvo apie 2/3 pėstininkų ir apie 100 totorių. Visas Lietuvos-Lenkijos armijosžuvusiųjų skaičius nežinomas, bet manoma, kad žuvo apie 20.000 karių.1411 m.vasario 1 d. buvo pasirašyta abiejų pusių taikos sutartis (Torunės taika). Lenkija ir Lietuva atgavo kai kurias teritorijas, įskaitant Žemaitiją (Lietuvai)ir dalį Pomoržės (Lenkijai), bet Malborkas liko vokiečių rankose.