I. Įvadas ir istoriografija. 1-2 psl. II. Žalgirio mūšio priežastys: 1. Trumpa ilgo konflikto istorija. 3 psl. 2. 1409 m. žemaičių sukilimas – didžiojo karo su Ordinu pradžia 4 psl. III. Rengimasis karui: 1. Karo paskelbimas ir pradžia. 5 psl. 2. Čekijos ir Vengrijos valdovų orbitražas dėl paliaubų. 5 psl. 3. Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms. 5-6 psl. 4. Kariuomenės telkimas. 6 psl. 5. Vadai ir vadovybė. 6 psl. 6. Karo strategija. 7 psl. IV. Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo: 1. Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko. 8 psl. 2. Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas. 8 psl. 3. Lietuvių manevras. 8 psl. 4. Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne. 9 psl. 5. Žygio pabaiga. 9 psl. 6. Žygis į Marienburgą. 9 psl. 7. Torno taika 10 psl. 8. Rex iustus (teisusis karalius). 10 psl. 9. Pabaiga. 10 psl. V. Išvados. 11 psl. VI. Literatūros sąrašas. 12 psl.
Įvadas: Jau žemesnėse klasėse mane domino mūšiai, kuriuos laimėdavolietuvių kariuomenė, dar pagonybės laikais, todėl ir referato tama irtikslas geriau sužinoti apie vieną tokių mūšių – tai “Žalgirio mūšis”. Manbuvo įdomu kas su kuo šiame mūšyje kariavo, dėl kokių priežaščių šis mūšisvyko, šio mūšio pabaiga.
1. Istoriografija: Aš naudojausi knyga – “Žalgirio mūšis”, kuriąrecenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. Ši knygaatskleidžia visas Žalgirio mūšio priežastis, rengimasi karui, jo eigą beipasekmes ir rezultatus.
2. Žalgirio mūšio priežastys:
Trumpa ilgo konflikto istorija:
Ordino valstybė plėtėsi prūsų žemėse. 1230 iki 1283 m. ordinasužkariavo visą Prūsiją ir artėdamas prie Nemuno tapo Lietuvos ir Lenkijospriešu. 1308 – 1309 m. ordinas užėmė Lenkiją. Ir Lietuva nuo tada tapoLenkijos sąjungininke. 1337 m. Lietuva ir Rusia buvo padovanota1 ordinui, imperatoriausLiudviko. 1343 m. – Lenkijos pamarys2 buvo perduotas Ordinui. Tas žemesatidavė Lenkijos karalius Kazimieras, pasirašydamas Kališo sutartį. 1343 m.
numalšinus estų sukilimą, Ordinas užėmė Revelį, Narvą ir kitus miestus.Ordinas nukreipė savo jėgas prieš žemaitiją, nes ji trukdė sujungti ordinovaldas Prūsijoje ir Livonijoje. XIV a. sistemingai ir tikslingai naikinama Lietuva, nes Ordinassiekė3: 1) kad lietuvių žemės būtų niekieno žemėmis. 2) dažnaispuldinėjimais lietuvių valdovus paversti nuolaidiasniais. 1340 – 1410 m. riteriai apiplėšė 135 lietuvių žemes ir vietoves.Labiausiai buvo niokojama žemaitija. 1360 m. vokiečiams neužteko žemaitijosplėšiamų žemių ir traukdavo į Vilnių, Trakus, Ukmergę, Lydą, Gardiną ir kt.Jie tai darė visoje Lietuvoje. Riterių žygiai buvo labai žiaurūs. Jų žiaurumas turėjo susilpnintilietuvių priešinimasi. Svarbiausi jų bazė Lietuvoje buvo karaliaučius. Taipjie siekė užkariauti Lietuvą, tačiau XIV a. kare su žemaičiais irlietuviais jiems nepasisekė, nes Lietuva tapo galinga Rytų Europos valtybė– Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tik prisijungus rusų žemes Lietuva tapogalinga ir pavojinga Ordinui. 1340 – 1410 m. lietuviai kartu su rusais žygiavo į Prūsiją ir tai jiedarė 55 kartus4. Šie žygiai būdavo sėkmingi.Svarbiausia Lietuvos ir Ordino konflikto priežastis buvo, kad imperatoriaiir popiežiai skatino prievartinę misiją prieš baltų tautą, nes jie stengėsiišplėšti katalikų tikėjimą Rytų Europoje. Katalikiškosios Lenkijospolitikai du kartus suklydo, bet Jogaila tapęs Lenijos karaliumi, tasklaidas ištaisė.1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P.33 2. Ten pat. P. 33. 3. Ten pat. P.36. 4. Ten pat. P.37. 3.
1409 m. žemaičių sukilimas-Didžiojo karo su Ordinu pradžia:
Žemaitija ordiną užgrobė intrigomis. Traktatai, kuriais Jogaila,Vytautas, Švitrigaila, Jogaila ir Vytautas atidavė žemaitiją ordinui, tuosudarė įspūdį, kad žemaitijos klausimą Ordinas išsprendė savo naudai. Didžiojo karo pagrindinės priežastys, ordino siekiai – nustumtiLenkiją ir Lietuvą nuo Baltijos jūros ir kontroliuoti visus išėjimus įBaltijos jūrą nuo suomių įlankos, Dauguvos bei Oderio. Ordinui buvo
svarbiausia: a) išsaugoti teritorinį ryšį su Vokietija, per Brandenburgožemę vakarinių Lenkijos žemių sąskaita; b) padedant Vokietijai sujungtivaldas Prūsijoje ir Livonijoje per žemaičių žemę. Dėl to ir kilo Ordinokonfliktas su Lenkija ir Lietuva. Ir žemaitija buvo pagrindinė to karopriežastis. Lenkija ir Lietuva sujungus jėgas buvo stipresnė už Ordiną. Bet reikėjolaiko sutelkti jėgas bendrai kovai prieš Ordiną. Reikėjo sureguliuotisantykius su stiprėjančia Rusia. 1406 – 1408 m. Vytautas kariaudamas suMaskvos Kunigaikštyste siekė garantuoti jos neutralumą kilus karui suOrdinu. Tai buvo padaryta 1408 m. rugsėjo mėnesį Ugros taika1. 1409 m. gegužės mėnesį žemaičių sukilimas buvo tiesioginis Ugrostaikos sutarties rezultatas2. Torno analisto teigimu sukilimas prasidėjoVytauto noru ir įsakymu. Jogaila ir Maskvos kunigaikštis Vosylius I-asisragino ir ankščiau Vytautą nutraukti sutartį su Ordinu. Magistrui nepatikoVytauto ryšiai su Maskva – tai rodo, kad Maskva ėjo prieš ordiną su Jogailair Vytautu. Žalgirio lauke ginkluotas susirėmimas ir konflikto priežastis buvoLenkijos ir Lietuvos unijos išbandymas. Unija apgynus savo pozicijąCentrinėje ir Rytų Europoje neleido įsigalioti Ordinui tų tautų sąskaita3.1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 60. 2. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 61.
4. Rengimasis karui Karo paskelbimas ir pradžia:
Karas kilo dėl žemaitijos.Lenkijos ir Lietuvos valdovai – Jogaila irVytautas – pradėjo karą prieš Ordiną dėl to, kad norėjo atgauti Žemaitiją. Karas buvo paskelptas ne sąjungininkų o magistro, kuris sužinojąs,kad kilus konfliktui su ordinu, Jogaila rems Vytautą ir žemaičius. 1409 m.rugsėjo. pabaigoje, karo veiksmai prasidėjo Lenkijoje –Dobrynėsžemėje.Lenkijos pasienio pilys neatlaikė Ordino staigaus puolimo ir visa šižemė buvo užimta. Tuo magistras tikėjosi Jogailą priversti atsakyti parama
Vytautui ir žemaičiams. Už prarastą žemaitiją, Dobrynė tapo įkaitu. 1409 m. spalio 8 dieną baigėsi karo veiksmai paliaubomis, o ginčasperduotas Europos valdovų arbitražui.Čekijos ir Vengrijos valdovų arbitražas dėl paliaubų:
Ordinas buvo palaikomas visos Vakarų Europos. Prieš LenkijosirLietuvos valdovus buvo nuteikta visa Europa, tai padarė Ordinasteikdamas, kad yra Rusų schizmatikų ir totorių sąjungininkai. Vienas kitą remti, sutartimi buvo pasirašę Ordinas ir Vengrijoskaralius bei šv. Romos imperijos valdytojas Zigmantas I-asis. Vengrijatikėjosi pasipelnyti ir iš Lenkijos, atimti Podolę ir Moldaviją, o už karopaskelbimą Lenkijai gauti iš Ordino pinigų. Čekijos karalius Vaclovas IV-asis, Zigmanto I-ojo brolis, taip patrėmė Ordiną. Šių abiekų valdovų neutralizuoti nepavyko ir visos pastangos,kurias dėjo Lenkijos ir Lietuvos diplomatai nuėjo niekais. Iš Europosvaldovų, sąjungininkai nesitikėjo nei karinės, nei moralinės paramos.
Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms:
1409 m. Jogaila ir Vytautas pirmą kartą iškėlė Ordinui kaltinimą –jog Ordinas visiškai nesirūpina pagonių krašte platinti krikščionybės irneatlieka jam priklausnčios paskirties. Po visą Europą, Jogailos ir Vytauyoišsiuntinėti manifestai skelbė, kad Lietuva niokojama Ordino jaukrikščioniška ir, kad šalyje vis tiek toliau platinama krikščionybė. Ideologinio karo pradžia buvo Jogailos ir Vytauto skundai per 200metų kryžiuočių užkariauta Europos opinija kratėsi pamažu jų įtakos. Kurkas tipriasni už kalaviją buvo krikščionių tikėjimas, mokslas ircivilizacija (visa tai plėtėsi prie Baltijos krantų). Kryžiuočių noras buvo vienas: padedant vakarams susigrąžintižemaitiją. Sąjungininkų stiprybė kryžiuočiams trukdė net užsiminti apieimperatotiaus Liudviko (1337 m. ) aktą, kuriuo Lietuva ir Rusia buvopadovanota Ordinui. Tai rodė, kad smarkiai pasikeitė ir karinių jėgųsantykis. Galutinai paaiškėjo jog kryžiuočiams rūpi neplatinimas katalikų
tikėjimo, o tik svetimos žemės – tai žemaitija.5. Ankščiau nieko kito nedaręs, kaip tik kaltinęs Ordinas turėjoteisintis. Roma žinojo, kad Lietuvoje buvo statomos bažnyčios. Apie taikalbėjo popiežiaus legatas; Roma apribojo katalikų tikėjimo plitimąLietuvoje ir už tai buvo pagirti Lietuvos valdovai. Vakarai jau žinojo apieJogailos nuopelnus krikščionybei. Lietuvoje plečiamas katalikų tikėjimas,Rytų Europoje įkurtas Krokuvos universitetas.
Kariuomenės telkimas:
Sąjungininkų kariomenė pranoko Ordino ir jo talkininkų pajėgas kariųgausumu ir materealiniu pasirengimu: žirgais, maisto bei pašaro atsargomisir kt. Sąjungininkų mobilizacinės galimybės viršijo Ordino mobilizacinesgalimybes, nors Ordino kraštas bbuvo gyvenamas tankiau. Karo baigtį nulėmėmateraelinė ir moralinė sąjungininkų persvara. Reikia patikėti karaliumi Jogaila, jog jis ir jo pusbrolis Vytautassavo kariuomenėje turėjo judviejų valdinius. Kitų rytų Europos tautųatstovų buvo nedaug ir jie nelėmė mūšio ir karo sėkmės. Mūšyje dalyvavolenkai, lietuviai ir rusai iš Smolensko, bei Mstslavlio ukrainiečiai, odaugiausiai buvo baltarusių. Karo sėkmę lėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovų kariuomenėsmobilizaciją. Jie patraukė į Ordino žemes. Bene pirmą kartą Lenkijos irLietuvos pajėgos buvo gerai koordinuotos. Nereikia užmiršti ir to, kad 1386m. buvo sudaryta unija su Lenkija ir, kad Žalgiris – tiesioginis unijosrezultatas. Maksimalus raitelių skaičius (raitelių mūšyje) 18000 – Lenkijosraitelių, 11000 – Lietuvos raitelių ir 21000 – Ordino raitelių. Per abipuses iš viso buvo aoie 50000 raitelių ir apie 10000 pėstininkų.
Vadai ir vadovybė:
Vyriausias karo vadas – Lenkijos karalius Jogaila – Vladislovas; jisvykdė politinę ir karinę funkciją. Vytautas buvo Jogailos padėjėjas – visossąjungininkų ir Lietuvos karioumenės vadas. Karo vadovybėje jis užėmėypatingą vietą, nes nuo kariuomenės priklausė mūšio sėkmė. Vytautas buvopavyzdingas karys mūšio lauke.
Jogaila Lenkijos komandai nekomandavo, visa tai buvo pavedęs vadams:Lenkijos kariuomenės maršalui – Zbignevui iš Bžezės ir kariuomenėsadministratoriui – Zindramui iš Maškovišių. O vytautui badėjo Vilniaus seniunas Manvydas ir Smolensko beiMstislavlio pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis – Simonas. PetrasGoštautas, Jonas Žedevidas, kauno seniūnas Sungaila, žemaičių vadasRumbaudas ir Ukmergės seniūnas Kęsgaila vadovavo atskiriema daliniams.6. Karo strategija:
Jogaila ir Vytautas sąjungininkų vadai turėjo gerai apgalvotaą iraiškų karo planą. Visa iniciatyva buvo jų rankose. Ordino magistras buvonumatęs gynybinį karą, bet silpnai jį aptarė su savo karo žinovais. Jogailos ir Vytauto siekis neblaškyti jėgų, bet po mūšio jie pasidavėnereikalingam gaištui ir Ordino pilių bei miestų užiminėjimui. Dėlstrateginio plano Jogailą ir Vytautą galima vadinti gerais viduramžiųstrategais. Viskas buvo puikiai apskaičiuota ir apgalvota. Neturime žiniųar buvo aptarta mūšio taktika, nėra jokių abejonių, kad Jogaila ir Vytautasir ją buvo numatę. Vytauto kairiuomenė išsidėstė kautynėms dešiniąjamesparne neatsitiktinai. Tai buvo susiję su vėlesnio Lietuvos kariuomenės manevru.
7. Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko:
Ordino magistras nežinojo ar sąjungininkai puls kartu ar arskirai.Vytautui žygiuojant palei Bebrą ir Narevą, Ordino šnipų pranešimai rodė,kad Vytautas atskirai nuo Jogailos įsiverš į Osterodės apylinkes. Ordinovadovybė turėjo laikyti kariuomenę išsklaidytą ir ilgai negalėjo susitelktiprieš pagrindinę sąjungininkų žygio kryptį. Vegrų pasiuntiniai tikorasidėjus žygiui bandė sutaikyti kariaujančius. Sąjungininkai būtų ėję įkompromisą, jei Ordino vadovybė būtų pažadėjusi Lietuvai atiduotižemaitiją, o Lenkijai – Dobrynę. Ulrichas fon Jungingenas buvo per daugišdidus ir savimi pasitikintis magistras, ir net negalvojo apie teritorinę
nuolaidą ir taiką. Iš šnipų magistras gavo duomenis apie sąjungininkų žygio kryptį irgalėjo sutelkti savo kariuomenę ties Kauerniku, o vėliau ties Griunfeldu irTanenbergu. Jie galėjo pastoti sąjungininkams kelią jiem palankiosegeografinėse sąlygose. Bet Lenkijos ir Lietuvos manevras nuo Kauerniko irDrevncos visiškai pasiteisino. Sudarytas žygio planas vėliau pasikeitė,tačiau upelio forsavimas ties Kauerniku buvo įsitvirtinę kryžiuočiai irgrėsė dideli nuostoliai bei didelis pavojus visai kariuomenei.Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas:
Jogaila neleido pradėti mūšio ar pasitikti dar žygiuojančiųkryžiuočių, uždelsė kautynių pradžią trim valandom, dėl taktinių sumetimų.Kaip Vytauto kariuomenė elgsis Jogaila žinojo ir laukė, kol mūšio laukesusirinks pagrindinė vokiečių kariuomenė. Puolimą pradėjo magistrasnesilaikydamas jokio savo taktikos plano. Puolimas buvo pradėtas Vytautokariuomenės sparne, tai atitiko Jogailos ir Vytauto sumanymą.
Lietuvių manevras:
Mūšis buvo pradėtas visu frontu, prieš Vytauto kariuomenę atvestasmaršalo Frydricho Valenrodo ir Jurgio Gersdorfo samdinių rinktinis pulkas.Po valandą trukusios kovos Vytauto kariuomenė iš kovos pasitraukė. Jostikslas buvo suardyti priešo eiles, išvesti dalį riterių iš mūšio lauko, irpačiai persirykiuoti. Vytauto numanytas manevras, kuris buvo žinomasJogailai – tai kariuomenę patraukti nepriverstai ar pralaimėjus. Manevrasvisiškai pavyko, riteriai patikėjo, jog Vytauto kariuomenė sumušta, ėmė jąpersekioti. Šis manevras nulėmė pergalingą mūšio baigtį.
8. Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne:
Pagrindinis mūšis vyko tarp Liudvigsdorgo ir Griunfeldo kaimų. Čiabuvo sutriuškinta Ordino kariuomenė. Kol Lenkų kariuomenė susigrupavo mūšiocentre, vokiečių puolimą prilaikė trys Smolensko pulkai, vadovaujamilietuvių kunigaikščio Lengvenio Algirdaičio. Galima išskirti šias mūšiofazes: a) Vytauto kariuomenės puolimas ir pasitraukimas; b) antra fazė;
krito didžioji Lenkų baltojo erelio vėliava ir vokiečiai užtraukė pergalėsgiesmę; c) kai magistras Ulrichas fon Jungingenas vedė iš miškeliošešiolika rezervinių pulkų ir sudarė kritišką situaciją; d) ketvirtoji fazė– Ordino kariuomenę ištiko katastrofa; e) penktoji fazė – ordino stovyklojeFrogenau žuvo likę kryžiuočiai.Žygio pabaiga:
Mūšis užtruko apie10 valandų, pradžia – apie 11 valandą, o baigėsiapie 21 valandą. Ant kalvos ties Frogenau galutinai buvo sutriuškintaOrdino kariuomenė. Bėgantys riteriai dar bandė slėptis ir gintis. Mūšyjebuvo sunaikinta rinktinė Ordino kariuomenė: žuvo beveik visi Ordino karovadai, nukauti arba paimti į nelaisvę.
Žygis į Marienburgą:
Aukštesnieji Lenkijos pareigūnai ir patarėjai mūšio lauke sulaikėJogailą trim dienom. Kiti siūlė kuo skubiau žygiuoti į Marienburgą, kolnesusirinko iš kitų pilių bėgliai ir Ordino kariai. Marienburge piliesgynėjų buvo nedaug. Jogailos vedama kariuomenė pasirodė po dešimt dienų,nors galėjo ateiti per 3-4 dienas. Jie atsidavė linksmybei, pergalėsdžiaugsmui, praleido brangų laiką ir sumenkino pergalę. Buvo labai delsiamair Dlugošas buvo tuo nepatenkintas. Jogaila visą Ordino kraštą paėmė kaiplengvą grobį. Jogaila liepė surasti magistro palaikus ir juos su bažnyčia palaidotiMarienburge. Marienburge kryžiuočių pralaimėjimu niekas negalėjo patikėti.Jogaila įsakė surašyti visus kryžiuočių belaisvius. Daugiausiai buvo čekųir sileziečių.
9. Torno taika:
Pagaliau karas baigėsi. 1411 m. vasario 1 dieną buvo pasirašyta Tornotaika. Lenkijos ir Lietuvos vardu ją sudarė Jogaila ir Vytautas, o Prūsijosir Livinijos vardu – Didysis Ordino magistras Henrikas fon Planenas.Nugalėtojai pasidalino įtakos sferas: Lenkijos karalystei atiteko – Kulmas,Michalovas, Pamarys, o Lietuvai – žemaitija ir Rytų Prūsija. Ordinas sutikoatiduoti žemes, bet nesutiko atiduoti prūsų žemių į Rytus nuo Vyslos. Tenbuvo gynybinė Ordino reikmė.
Sąjungininkai neišnaudojo pergalės Žalgirio mūšyje, todėl kad: nebuvopaimta Ordino sostinė ir aktyviai veikė Ordino magistras vietininkasHenrikas fon Planenas. Sąjungininkų kariuomenės diduma pasitraukė išPrūsijos. Ordinui pavyko susigrąžinti daugelį pilių ir miestų. Ordinas buvoremiamas vakarų bei popiežiaus su imperatoriumi. Tolesnias sąjungininkųnesėkmes lėmė: lėtas žygis į Marienburgą (apie 10 dienų), kai laikas buvolabai brangus. Lenkų noras pakeliui užimti pilis bei miestus ir prisiplėštibarangenybių. Karaliaus iždas buvo tuščias ir jis negalėjo samdyti karių.Vokiečių riteriai buvo apsukresni: būdami nugalėti, jie sugebėdavo išvežtiiš krašto turtus, kurie buvo skirti kariuomenei samdyti. Ordino išlikimąlėmė tai, kad jis turėjo stiprią pilių sistemą. Lietuva nebekariavo suOrdinu (ypač po Melno taikos 1422 m.)Rex iustus (teisusis karalius):
Jogaila rėmėsi tautomis, kurias kryžiuočiai laikė neapkenčiamomistautomis, o magistras – vakarais. Ordino ideologija rėmėsi vidurinių amžiųsamprata, jog pagonis galima krikštyti naudojant prievartą, tai įvyko pirmąkartą 1414 – 1418 m. Ši polemika buvo perkelta į tarptautinį forumą. Ideologinė kova vyko šeis klausimais: prievartinis pagonių krikštymasir jų žemių užėmimas, Neteisingas ir Teisingas karas, Ordino pirmasispralaimėjimas. Pagonių tautų likimas priklausė nuo to kaip ir kas jaskrikštys. Arenoje išryškėjo du krikštytojai – Ordinas ir Lenkija. Laimėjolenkai teikdami, kad pagonis krikštyti ne kalaviju o taikiai. Pasigirdo ir balsų, ginančių ir Lietuvos civilizaciją.
Pabaiga:
Žalgirio mūšis pakeitė daugelio tautų istoriją ir turėjo didelęreikšmę politinei centrinės ir Rytų Europos istorijai: kartu Lenija irLietuva buvo stiprasnė už Ordiną. Ordinas neteko tolesnės ekpansijosgalimybės, tačiau kurį laiką išlakė gausius miestus ir pilis.Trylikamečiame kare 1454 – 1466 Ordino valstybė virto autonomija Lenkijos
sudėtyje. Ordino siekius Rytinėje Baltijos pakrantėje sutrikdė Žalgiriomūšis. Šis mūšis išsprendė ir konkrečius Lenkijos ginčus su Ordinu. Lietuva ir Lenkija buvo pripažintomis didžiosiomis valstybėmis irvietoj Ordino buvo jom suteikta pirmenybė Rytų Europoje. 1412 m. gegužės 28 d. pats magistras pasirūpino, kad Vytautas būtųkarūnuojamas vainiku. Žalgirio mūšis epochinės reikšmės įvykis. 10.Literstūros sąrašas:1. Mečislovas Jučas “Žalgirio mūšis” 174p.
12. Išvada: Rašydama šį referatą aš pagilinau žinias apie “Žalgirio mūšį”.Sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų. Šis mūšis įėjo į Lietuvos istorijąir išliks ilgam mūsų atmintyje. Šiame mūšyje kariavo Lietuva ir Lenkijaprieš Ordiną. Sąjungininkų vadai įrodė, kad jie yra stipresni ir sumanesniuž Ordino magistrą. Visų šių faktų įrodymas – “Žalgirio mūšis”.
11.