Zalgirio muis

Įvadas: Jau žemesnėse klasėse mane domino mūšiai, kuriuos laimėdavo lietuvių kariuomenė, dar pagonybės laikais, todėl ir referato tama ir tikslas geriau sužinoti apie vieną tokių mūšių – tai “Žalgirio mūšis”. Man buvo įdomu kas su kuo šiame mūšyje kariavo, dėl kokių priežaščių šis mūšis vyko, šio mūšio

Pabaiga

1.

Istoriografija: Aš naudojausi knyga – “Žalgirio mūšis”, kurią recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. Ši knyga atskleidžia visas Žalgirio mūšio priežastis, rengimasi karui, jo eigą bei pasekmes ir rezultatus.

2.

Žalgirio mūšio priežastys

Trumpa ilgo konflikto istorija

Ordino valstybė plėtėsi prūsų žemėse. 1230 iki 1283 m. ordinas užkariavo visą Prūsiją ir artėdamas prie Nemuno tapo Lietuvos ir Lenkijos priešu. 1308 – 1309 m. ordinas užėmė Lenkiją. Ir Lietuva nuo tada tapo

Lenkijos sąjungininke.

1337 m. Lietuva ir Rusia buvo padovanota1 ordinui, imperatoriaus

Liudviko. 1343 m. – Lenkijos pamarys2 buvo perduotas Ordinui. Tas žemes atidavė Lenkijos karalius Kazimieras, pasirašydamas Kališo sutartį. 1343 m.

numalšinus estų sukilimą, Ordinas užėmė Revelį, Narvą ir kitus miestus.

Ordinas nukreipė savo jėgas prieš žemaitiją, nes ji trukdė sujungti ordino valdas Prūsijoje ir Livonijoje.

XIV a. sistemingai ir tikslingai naikinama Lietuva, nes Ordinas siekė3: 1) kad lietuvių žemės būtų niekieno žemėmis. 2) dažnais puldinėjimais lietuvių valdovus paversti nuolaidiasniais.

1340 – 1410 m. riteriai apiplėšė 135 lietuvių žemes ir vietoves.

Labiausiai buvo niokojama žemaitija. 1360 m. vokiečiams neužteko žemaitijos plėšiamų žemių ir traukdavo į Vilnių, Trakus, Ukmergę, Lydą, Gardiną ir kt.

Jie tai darė visoje Lietuvoje.

Riterių žygiai buvo labai žiaurūs. Jų žiaurumas turėjo susilpninti lietuvių priešinimasi. Svarbiausi jų bazė Lietuvoje buvo karaliaučius. Taip jie siekė užkariauti Lietuvą, tačiau XIV a. kare su žemaičiais ir lietuviais jiems nepasisekė, nes Lietuva tapo galinga Rytų Europos valtybė

– Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tik prisijungus rusų žemes Lietuva tapo galinga ir pavojinga Ordinui.

1340 – 1410 m. lietuviai kartu su rusais žygiavo į Prūsiją ir tai jie darė 55 kartus4. Šie žygiai būdavo sėkmingi.

Svarbiausia Lietuvos ir Ordino konflikto priežastis buvo, kad imperatoriai ir popiežiai skatino prievartinę misiją prieš baltų tautą, nes jie stengėsi išplėšti katalikų tikėjimą Rytų Europoje. Katalikiškosios Lenkijos politikai du kartus suklydo, bet Jogaila tapęs Lenijos karaliumi, tas klaidas ištaisė.

1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P.33

2. Ten pat. P. 33.

3. Ten pat. P.36.

4. Ten pat. P.37.

3.

1409 M. žemaičių sukilimas – didžiojo karo su Ordinu pradžia

Žemaitija ordiną užgrobė intrigomis. Traktatai, kuriais Jogaila,

Vytautas, Švitrigaila, Jogaila ir Vytautas atidavė žemaitiją ordinui, tuo sudarė įspūdį, kad žemaitijos klausimą Ordinas išsprendė savo naudai.

Didžiojo karo pagrindinės priežastys, ordino siekiai – nustumti

Lenkiją ir Lietuvą nuo Baltijos jūros ir kontroliuoti visus išėjimus į

Baltijos jūrą nuo suomių įlankos, Dauguvos bei Oderio. Ordinui buvo svarbiausia: a) išsaugoti teritorinį ryšį su Vokietija, per Brandenburgo žemę vakarinių Lenkijos žemių sąskaita; b) padedant Vokietijai sujungti valdas Prūsijoje ir Livonijoje per žemaičių žemę. Dėl to ir kilo Ordino konfliktas su Lenkija ir Lietuva. Ir žemaitija buvo pagrindinė to karo priežastis.

Lenkija ir Lietuva sujungus jėgas buvo stipresnė už Ordiną. Bet reikėjo laiko sutelkti jėgas bendrai kovai prieš Ordiną. Reikėjo sureguliuoti santykius su stiprėjančia Rusia. 1406 – 1408 m. Vytautas kariaudamas su

Maskvos Kunigaikštyste siekė garantuoti jos neutralumą kilus karui su

Ordinu. Tai buvo padaryta 1408 m. rugsėjo mėnesį Ugros taika1.

1409 m. gegužės mėnesį žemaičių sukilimas buvo tiesioginis Ugros taikos sutarties rezultatas2. Torno analisto teigimu sukilimas prasidėjo

Vytauto noru ir įsakymu. Jogaila ir Maskvos kunigaikštis Vosylius I-asis ragino ir ankščiau Vytautą nutraukti sutartį su Ordinu. Magistrui nepatiko

Vytauto ryšiai su Maskva – tai rodo, kad Maskva ėjo prieš ordiną su Jogaila ir Vytautu.

Žalgirio lauke ginkluotas susirėmimas ir konflikto priežastis buvo

Lenkijos ir Lietuvos unijos išbandymas. Unija apgynus savo poziciją

Centrinėje ir Rytų Europoje neleido įsigalioti Ordinui tų tautų sąskaita3.

1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 60.

2. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 61.

4.

Rengimasis karui

Karo paskelbimas ir pradžia

Karas kilo dėl žemaitijos.Lenkijos ir Lietuvos valdovai – Jogaila ir

Vytautas – pradėjo karą prieš Ordiną dėl to, kad norėjo atgauti Žemaitiją.

Karas buvo paskelptas ne sąjungininkų o magistro, kuris sužinojąs, kad kilus konfliktui su ordinu, Jogaila rems Vytautą ir žemaičius. 1409 m.

rugsėjo. pabaigoje, karo veiksmai prasidėjo Lenkijoje –Dobrynės žemėje.Lenkijos pasienio pilys neatlaikė Ordino staigaus puolimo ir visa ši žemė buvo užimta. Tuo magistras tikėjosi Jogailą priversti atsakyti parama

Vytautui ir žemaičiams. Už prarastą žemaitiją, Dobrynė tapo įkaitu.

1409 m. spalio 8 dieną baigėsi karo veiksmai paliaubomis, o ginčas perduotas Europos valdovų arbitražui.

Čekijos ir Vengrijos valdovų arbitražas dėl paliaubų:

Ordinas buvo palaikomas visos Vakarų Europos. Prieš Lenkijos irLietuvos valdovus buvo nuteikta visa Europa, tai padarė Ordinas teikdamas, kad yra Rusų schizmatikų ir totorių sąjungininkai.

Vienas kitą remti, sutartimi buvo pasirašę Ordinas ir Vengrijos karalius bei šv. Romos imperijos valdytojas Zigmantas I-asis. Vengrija tikėjosi pasipelnyti ir iš Lenkijos, atimti Podolę ir Moldaviją, o už karo paskelbimą Lenkijai gauti iš Ordino pinigų.

Čekijos karalius Vaclovas IV-asis, Zigmanto I-ojo brolis, taip pat rėmė Ordiną. Šių abiekų valdovų neutralizuoti nepavyko ir visos pastangos, kurias dėjo Lenkijos ir Lietuvos diplomatai nuėjo niekais. Iš Europos valdovų, sąjungininkai nesitikėjo nei karinės, nei moralinės paramos.

Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms

1409 m. Jogaila ir Vytautas pirmą kartą iškėlė Ordinui kaltinimą –

jog Ordinas visiškai nesirūpina pagonių krašte platinti krikščionybės ir neatlieka jam priklausnčios paskirties. Po visą Europą, Jogailos ir Vytauyo išsiuntinėti manifestai skelbė, kad Lietuva niokojama Ordino jau krikščioniška ir, kad šalyje vis tiek toliau platinama krikščionybė.

Ideologinio karo pradžia buvo Jogailos ir Vytauto skundai per 200

metų kryžiuočių užkariauta Europos opinija kratėsi pamažu jų įtakos. Kur kas tipriasni už kalaviją buvo krikščionių tikėjimas, mokslas ir civilizacija (visa tai plėtėsi prie Baltijos krantų).

Kryžiuočių noras buvo vienas: padedant vakarams susigrąžinti žemaitiją. Sąjungininkų stiprybė kryžiuočiams trukdė net užsiminti apie imperatotiaus Liudviko (1337 m. ) aktą, kuriuo Lietuva ir Rusia buvo padovanota Ordinui. Tai rodė, kad smarkiai pasikeitė ir karinių jėgų santykis. Galutinai paaiškėjo jog kryžiuočiams rūpi neplatinimas katalikų tikėjimo, o tik svetimos žemės – tai žemaitija.

5.

Ankščiau nieko kito nedaręs, kaip tik kaltinęs Ordinas turėjo teisintis. Roma žinojo, kad Lietuvoje buvo statomos bažnyčios. Apie tai kalbėjo popiežiaus legatas; Roma apribojo katalikų tikėjimo plitimą

Lietuvoje ir už tai buvo pagirti Lietuvos valdovai. Vakarai jau žinojo apie

Jogailos nuopelnus krikščionybei. Lietuvoje plečiamas katalikų tikėjimas,

Rytų Europoje įkurtas Krokuvos universitetas.

Kariuomenės telkimas

Sąjungininkų kariomenė pranoko Ordino ir jo talkininkų pajėgas karių gausumu ir materealiniu pasirengimu: žirgais, maisto bei pašaro atsargomis ir kt. Sąjungininkų mobilizacinės galimybės viršijo Ordino mobilizacines galimybes, nors Ordino kraštas bbuvo gyvenamas tankiau. Karo baigtį nulėmė materaelinė ir moralinė sąjungininkų persvara.

Reikia patikėti karaliumi Jogaila, jog jis ir jo pusbrolis Vytautas savo kariuomenėje turėjo judviejų valdinius. Kitų rytų Europos tautų atstovų buvo nedaug ir jie nelėmė mūšio ir karo sėkmės. Mūšyje dalyvavo lenkai, lietuviai ir rusai iš Smolensko, bei Mstslavlio ukrainiečiai, o daugiausiai buvo baltarusių.

Karo sėkmę lėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovų kariuomenės mobilizaciją. Jie patraukė į Ordino žemes. Bene pirmą kartą Lenkijos ir

Lietuvos pajėgos buvo gerai koordinuotos. Nereikia užmiršti ir to, kad 1386

m. buvo sudaryta unija su Lenkija ir, kad Žalgiris – tiesioginis unijos rezultatas. Maksimalus raitelių skaičius (raitelių mūšyje) 18000 – Lenkijos raitelių, 11000 – Lietuvos raitelių ir 21000 – Ordino raitelių. Per abi puses iš viso buvo aoie 50000 raitelių ir apie 10000 pėstininkų.

Vadai ir vadovybė

Vyriausias karo vadas – Lenkijos karalius Jogaila – Vladislovas; jis vykdė politinę ir karinę funkciją. Vytautas buvo Jogailos padėjėjas – visos sąjungininkų ir Lietuvos karioumenės vadas. Karo vadovybėje jis užėmė ypatingą vietą, nes nuo kariuomenės priklausė mūšio sėkmė. Vytautas buvo pavyzdingas karys mūšio lauke.

Jogaila Lenkijos komandai nekomandavo, visa tai buvo pavedęs vadams:

Lenkijos kariuomenės maršalui – Zbignevui iš Bžezės ir kariuomenės administratoriui – Zindramui iš Maškovišių.

O vytautui badėjo Vilniaus seniunas Manvydas ir Smolensko bei

Mstislavlio pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis – Simonas. Petras

Goštautas, Jonas Žedevidas, kauno seniūnas Sungaila, žemaičių vadas

Rumbaudas ir Ukmergės seniūnas Kęsgaila vadovavo atskiriema daliniams.

6. Karo strategija

Jogaila ir Vytautas sąjungininkų vadai turėjo gerai apgalvotaą ir aiškų karo planą. Visa iniciatyva buvo jų rankose. Ordino magistras buvo numatęs gynybinį karą, bet silpnai jį aptarė su savo karo žinovais.

Jogailos ir Vytauto siekis neblaškyti jėgų, bet po mūšio jie pasidavė nereikalingam gaištui ir Ordino pilių bei miestų užiminėjimui. Dėl strateginio plano Jogailą ir Vytautą galima vadinti gerais viduramžių strategais. Viskas buvo puikiai apskaičiuota ir apgalvota. Neturime žinių ar buvo aptarta mūšio taktika, nėra jokių abejonių, kad Jogaila ir Vytautas ir ją buvo numatę. Vytauto kairiuomenė išsidėstė kautynėms dešiniąjame sparne neatsitiktinai.

Tai buvo susiję su vėlesnio Lietuvos kariuomenės manevru.

7.

Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo

Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko

Ordino magistras nežinojo ar sąjungininkai puls kartu ar arskirai.

Vytautui žygiuojant palei Bebrą ir Narevą, Ordino šnipų pranešimai rodė, kad Vytautas atskirai nuo Jogailos įsiverš į Osterodės apylinkes. Ordino vadovybė turėjo laikyti kariuomenę išsklaidytą ir ilgai negalėjo susitelkti prieš pagrindinę sąjungininkų žygio kryptį. Vegrų pasiuntiniai tik orasidėjus žygiui bandė sutaikyti kariaujančius. Sąjungininkai būtų ėję į kompromisą, jei Ordino vadovybė būtų pažadėjusi Lietuvai atiduoti žemaitiją, o Lenkijai – Dobrynę. Ulrichas fon Jungingenas buvo per daug išdidus ir savimi pasitikintis magistras, ir net negalvojo apie teritorinę nuolaidą ir taiką.

Iš šnipų magistras gavo duomenis apie sąjungininkų žygio kryptį ir galėjo sutelkti savo kariuomenę ties Kauerniku, o vėliau ties Griunfeldu ir

Tanenbergu. Jie galėjo pastoti sąjungininkams kelią jiem palankiose geografinėse sąlygose. Bet Lenkijos ir Lietuvos manevras nuo Kauerniko ir

Drevncos visiškai pasiteisino. Sudarytas žygio planas vėliau pasikeitė, tačiau upelio forsavimas ties Kauerniku buvo įsitvirtinę kryžiuočiai ir grėsė dideli nuostoliai bei didelis pavojus visai kariuomenei.

Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas

Jogaila neleido pradėti mūšio ar pasitikti dar žygiuojančių kryžiuočių, uždelsė kautynių pradžią trim valandom, dėl taktinių sumetimų.

Kaip Vytauto kariuomenė elgsis Jogaila žinojo ir laukė, kol mūšio lauke susirinks pagrindinė vokiečių kariuomenė. Puolimą pradėjo magistras nesilaikydamas jokio savo taktikos plano. Puolimas buvo pradėtas Vytauto kariuomenės sparne, tai atitiko Jogailos ir Vytauto sumanymą.

Lietuvių manevras

Mūšis buvo pradėtas visu frontu, prieš Vytauto kariuomenę atvestas maršalo Frydricho Valenrodo ir Jurgio Gersdorfo samdinių rinktinis pulkas.

Po valandą trukusios kovos Vytauto kariuomenė iš kovos pasitraukė. Jos tikslas buvo suardyti priešo eiles, išvesti dalį riterių iš mūšio lauko, ir pačiai persirykiuoti. Vytauto numanytas manevras, kuris buvo žinomas

Jogailai – tai kariuomenę patraukti nepriverstai ar pralaimėjus. Manevras visiškai pavyko, riteriai patikėjo, jog Vytauto kariuomenė sumušta, ėmė ją persekioti. Šis manevras nulėmė pergalingą mūšio baigtį.

8.

Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne

Pagrindinis mūšis vyko tarp Liudvigsdorgo ir Griunfeldo kaimų. Čia buvo sutriuškinta Ordino kariuomenė. Kol Lenkų kariuomenė susigrupavo mūšio centre, vokiečių puolimą prilaikė trys Smolensko pulkai, vadovaujami lietuvių kunigaikščio Lengvenio Algirdaičio. Galima išskirti šias mūšio fazes: a) Vytauto kariuomenės puolimas ir pasitraukimas; b) antra fazė;

krito didžioji Lenkų baltojo erelio vėliava ir vokiečiai užtraukė pergalės giesmę; c) kai magistras Ulrichas fon Jungingenas vedė iš miškelio šešiolika rezervinių pulkų ir sudarė kritišką situaciją; d) ketvirtoji fazė

– Ordino kariuomenę ištiko katastrofa; e) penktoji fazė – ordino stovykloje

Frogenau žuvo likę kryžiuočiai.

Žygio pabaiga

Mūšis užtruko apie10 valandų, pradžia – apie 11 valandą, o baigėsi apie 21 valandą. Ant kalvos ties Frogenau galutinai buvo sutriuškinta

Ordino kariuomenė. Bėgantys riteriai dar bandė slėptis ir gintis. Mūšyje buvo sunaikinta rinktinė Ordino kariuomenė: žuvo beveik visi Ordino karo vadai, nukauti arba paimti į nelaisvę.

Žygis į Marienburgą

Aukštesnieji Lenkijos pareigūnai ir patarėjai mūšio lauke sulaikė

Jogailą trim dienom. Kiti siūlė kuo skubiau žygiuoti į Marienburgą, kol nesusirinko iš kitų pilių bėgliai ir Ordino kariai. Marienburge pilies gynėjų buvo nedaug. Jogailos vedama kariuomenė pasirodė po dešimt dienų, nors galėjo ateiti per 3-4 dienas. Jie atsidavė linksmybei, pergalės džiaugsmui, praleido brangų laiką ir sumenkino pergalę. Buvo labai delsiama ir Dlugošas buvo tuo nepatenkintas. Jogaila visą Ordino kraštą paėmė kaip lengvą grobį.

Jogaila liepė surasti magistro palaikus ir juos su bažnyčia palaidoti

Marienburge. Marienburge kryžiuočių pralaimėjimu niekas negalėjo patikėti.

Jogaila įsakė surašyti visus kryžiuočių belaisvius. Daugiausiai buvo čekų ir sileziečių.

9.

Torno taika

Pagaliau karas baigėsi. 1411 m. vasario 1 dieną buvo pasirašyta Torno taika. Lenkijos ir Lietuvos vardu ją sudarė Jogaila ir Vytautas, o Prūsijos ir Livinijos vardu – Didysis Ordino magistras Henrikas fon Planenas.

Nugalėtojai pasidalino įtakos sferas: Lenkijos karalystei atiteko – Kulmas,

Michalovas, Pamarys, o Lietuvai – žemaitija ir Rytų Prūsija. Ordinas sutiko atiduoti žemes, bet nesutiko atiduoti prūsų žemių į Rytus nuo Vyslos. Ten buvo gynybinė Ordino reikmė.

Sąjungininkai neišnaudojo pergalės Žalgirio mūšyje, todėl kad: nebuvo paimta Ordino sostinė ir aktyviai veikė Ordino magistras vietininkas

Henrikas fon Planenas. Sąjungininkų kariuomenės diduma pasitraukė iš

Prūsijos. Ordinui pavyko susigrąžinti daugelį pilių ir miestų. Ordinas buvo remiamas vakarų bei popiežiaus su imperatoriumi. Tolesnias sąjungininkų nesėkmes lėmė: lėtas žygis į Marienburgą (apie 10 dienų), kai laikas buvo labai brangus. Lenkų noras pakeliui užimti pilis bei miestus ir prisiplėšti barangenybių. Karaliaus iždas buvo tuščias ir jis negalėjo samdyti karių.

Vokiečių riteriai buvo apsukresni: būdami nugalėti, jie sugebėdavo išvežti iš krašto turtus, kurie buvo skirti kariuomenei samdyti. Ordino išlikimą lėmė tai, kad jis turėjo stiprią pilių sistemą. Lietuva nebekariavo su

Ordinu (ypač po Melno taikos 1422 m.)

Rex iustus (teisusis karalius)

Jogaila rėmėsi tautomis, kurias kryžiuočiai laikė neapkenčiamomis tautomis, o magistras – vakarais. Ordino ideologija rėmėsi vidurinių amžių samprata, jog pagonis galima krikštyti naudojant prievartą, tai įvyko pirmą kartą 1414 – 1418 m. Ši polemika buvo perkelta į tarptautinį forumą.

Ideologinė kova vyko šeis klausimais: prievartinis pagonių krikštymas ir jų žemių užėmimas, Neteisingas ir Teisingas karas, Ordino pirmasis pralaimėjimas. Pagonių tautų likimas priklausė nuo to kaip ir kas jas krikštys. Arenoje išryškėjo du krikštytojai – Ordinas ir Lenkija. Laimėjo lenkai teikdami, kad pagonis krikštyti ne kalaviju o taikiai.

Pasigirdo ir balsų, ginančių ir Lietuvos civilizaciją.

Pabaiga:

Žalgirio mūšis pakeitė daugelio tautų istoriją ir turėjo didelę reikšmę politinei centrinės ir Rytų Europos istorijai: kartu Lenija ir

Lietuva buvo stiprasnė už Ordiną. Ordinas neteko tolesnės ekpansijos galimybės, tačiau kurį laiką išlakė gausius miestus ir pilis.

Trylikamečiame kare 1454 – 1466 Ordino valstybė virto autonomija Lenkijos sudėtyje. Ordino siekius Rytinėje Baltijos pakrantėje sutrikdė Žalgirio mūšis. Šis mūšis išsprendė ir konkrečius Lenkijos ginčus su Ordinu.

Lietuva ir Lenkija buvo pripažintomis didžiosiomis valstybėmis ir vietoj Ordino buvo jom suteikta pirmenybė Rytų Europoje.

1412 m. gegužės 28 d. pats magistras pasirūpino, kad Vytautas būtų karūnuojamas vainiku.

Žalgirio mūšis epochinės reikšmės įvykis.

10.

Literstūros sąrašas:

1. Mečislovas Jučas “Žalgirio mūšis” 174p.

12.

Išvada: Rašydama šį referatą aš pagilinau žinias apie “Žalgirio mūšį”.

Sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų. Šis mūšis įėjo į Lietuvos istoriją ir išliks ilgam mūsų atmintyje. Šiame mūšyje kariavo Lietuva ir Lenkija prieš Ordiną. Sąjungininkų vadai įrodė, kad jie yra stipresni ir sumanesni už Ordino magistrą. Visų šių faktų įrodymas – “Žalgirio mūšis”.

11.