Zalgirio muis

I. Įvadas ir istoriografija.

1-2 psl.

II. Žalgirio mūšio priežastys:

1. Trumpa ilgo konflikto istorija.

3 psl.

2. 1409 m. žemaičių sukilimas – didžiojo karo su Ordinu pradžia

4 psl.

III. Rengimasis karui:

1. Karo paskelbimas ir pradžia.

5 psl.

2. Čekijos ir Vengrijos valdovų orbitražas dėl paliaubų.

5 psl.

3. Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms.

5-6 psl.

4. Kariuomenės telkimas.

6 psl.

5. Vadai ir vadovybė.

6 psl.

6. Karo strategija.

7 psl.

IV. Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo:

1. Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko.

8 psl.

2. Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas.

8 psl.

3. Lietuvių manevras.

8 psl.

4. Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne.

9 psl.

5. Žygio pabaiga.

9 psl.

6. Žygis į Marienburgą.

9 psl.

7. Torno taika

10 psl.

8. Rex iustus (teisusis karalius).

10 psl.

9. Pabaiga.

10 psl.

V. Išvados.

11 psl.

VI. Literatūros sąrašas.

12 psl.

Įvadas: Jau žemesnėse klasėse mane domino mūšiai, kuriuos laimėdavo
lietuvių kariuomenė, dar pagonybės laikais, todėl iir referato tama ir
tikslas geriau sužinoti apie vieną tokių mūšių – tai “Žalgirio mūšis”. Man
buvo įdomu kas su kuo šiame mūšyje kariavo, dėl kokių priežaščių šis mūšis
vyko, šio mūšio pabaiga.

1.

Istoriografija: Aš naudojausi knyga – “Žalgirio mūšis”, kurią
recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. Ši knyga
atskleidžia visas Žalgirio mūšio priežastis, rengimasi karui, jo eigą bei
pasekmes ir rezultatus.

2.

Žalgirio mūšio priežastys:

Trumpa ilgo konflikto istorija:

Ordino valstybė plėtėsi prūsų žemėse. 1230 iki 1283 m. ordinas
užkariavo visą Prūsiją ir artėdamas prie Nemuno tapo Lietuvos ir Lenkijos
priešu. 1308 – 1309 m. ordinas užėmė Lenkiją. Ir LLietuva nuo tada tapo
Lenkijos sąjungininke.

1337 m. Lietuva ir Rusia buvo padovanota1 ordinui, imperatoriaus
Liudviko. 1343 m. – Lenkijos pamarys2 buvo perduotas Ordinui. Tas žemes
atidavė Lenkijos karalius Kazimieras, pasirašydamas Kališo sutartį. 1343 m.
numalšinus estų sukilimą, Ordinas užėmė Revelį, Narvą ir kitus miestus.
Ordinas nukreipė savo jėgas prieš že

emaitiją, nes ji trukdė sujungti ordino
valdas Prūsijoje ir Livonijoje.

XIV a. sistemingai ir tikslingai naikinama Lietuva, nes Ordinas
siekė3: 1) kad lietuvių žemės būtų niekieno žemėmis. 2) dažnais
puldinėjimais lietuvių valdovus paversti nuolaidiasniais.

1340 – 1410 m. riteriai apiplėšė 135 lietuvių žemes ir vietoves.
Labiausiai buvo niokojama žemaitija. 1360 m. vokiečiams neužteko žemaitijos
plėšiamų žemių ir traukdavo į Vilnių, Trakus, Ukmergę, Lydą, Gardiną ir kt.
Jie tai darė visoje Lietuvoje.

Riterių žygiai buvo labai žiaurūs. Jų žiaurumas turėjo susilpninti
lietuvių priešinimasi. Svarbiausi jų bazė Lietuvoje buvo karaliaučius. Taip
jie siekė užkariauti Lietuvą, tačiau XIV a. kare su žemaičiais ir
lietuviais jiems nepasisekė, nes Lietuva tapo galinga Rytų Europos valtybė
– Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tik prisijungus rusų žemes Lietuva tapo
galinga ir pavojinga Ordinui.

1340 – 1410 m. lietuviai kartu su rusais žygiavo į Prūsiją ir tai jie
darė 55 kartus4. Šie žygiai būdavo sėkmingi.
Svarbiausia Lietuvos ir Ordino konflikto priežastis buuvo, kad imperatoriai
ir popiežiai skatino prievartinę misiją prieš baltų tautą, nes jie stengėsi
išplėšti katalikų tikėjimą Rytų Europoje. Katalikiškosios Lenkijos
politikai du kartus suklydo, bet Jogaila tapęs Lenijos karaliumi, tas
klaidas ištaisė.

1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P.33

2. Ten pat. P. 33.

3. Ten pat. P.36.

4. Ten pat. P.37.

3.

1409 m. žemaičių sukilimas-Didžiojo karo su Ordinu pradžia:

Žemaitija ordiną užgrobė intrigomis. Traktatai, kuriais Jogaila,
Vytautas, Švitrigaila, Jogaila ir Vytautas atidavė žemaitiją ordinui, tuo
sudarė įspūdį, kad žemaitijos klausimą Ordinas išsprendė savo naudai.

Didžiojo karo pagrindinės priežastys, ordino siekiai – nustumti
Lenkiją ir Lietuvą nuo Baltijos jūros i

ir kontroliuoti visus išėjimus į
Baltijos jūrą nuo suomių įlankos, Dauguvos bei Oderio. Ordinui buvo
svarbiausia: a) išsaugoti teritorinį ryšį su Vokietija, per Brandenburgo
žemę vakarinių Lenkijos žemių sąskaita; b) padedant Vokietijai sujungti
valdas Prūsijoje ir Livonijoje per žemaičių žemę. Dėl to ir kilo Ordino
konfliktas su Lenkija ir Lietuva. Ir žemaitija buvo pagrindinė to karo
priežastis.

Lenkija ir Lietuva sujungus jėgas buvo stipresnė už Ordiną. Bet reikėjo
laiko sutelkti jėgas bendrai kovai prieš Ordiną. Reikėjo sureguliuoti
santykius su stiprėjančia Rusia. 1406 – 1408 m. Vytautas kariaudamas su
Maskvos Kunigaikštyste siekė garantuoti jos neutralumą kilus karui su
Ordinu. Tai buvo padaryta 1408 m. rugsėjo mėnesį Ugros taika1.

1409 m. gegužės mėnesį žemaičių sukilimas buvo tiesioginis Ugros
taikos sutarties rezultatas2. Torno analisto teigimu sukilimas prasidėjo
Vytauto noru ir įsakymu. Jogaila ir Maskvos kunigaikštis Vosylius I-asis
ragino ir ankščiau Vytautą nutraukti sutartį su Ordinu. Magistrui nepatiko
Vytauto ryšiai su Maskva – tai rodo, kad Maskva ėjo prieš ordiną su Jogaila
ir Vytautu.

Žalgirio lauke ginkluotas susirėmimas ir konflikto priežastis buvo
Lenkijos ir Lietuvos unijos išbandymas. Unija apgynus savo poziciją
Centrinėje ir Rytų Europoje neleido įsigalioti Ordinui tų tautų sąskaita3.

1. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 60.

2. M.Jučas “Žalgirio mūšis”. Vilnius 1990 m. P 61.

4.

Rengimasis karui

Karo paskelbimas ir pradžia:

Karas kilo dėl žemaitijos.Lenkijos ir Lietuvos valdovai – Jogaila ir
Vytautas – pradėjo karą prieš Ordiną dėl to, kad norėjo atgauti Žemaitiją.

Karas buvo paskelptas ne sąjungininkų o m

magistro, kuris sužinojąs,
kad kilus konfliktui su ordinu, Jogaila rems Vytautą ir žemaičius. 1409 m.
rugsėjo. pabaigoje, karo veiksmai prasidėjo Lenkijoje –Dobrynės
žemėje.Lenkijos pasienio pilys neatlaikė Ordino staigaus puolimo ir visa ši
žemė buvo užimta. Tuo magistras tikėjosi Jogailą priversti atsakyti parama
Vytautui ir žemaičiams. Už prarastą žemaitiją, Dobrynė tapo įkaitu.

1409 m. spalio 8 dieną baigėsi karo veiksmai paliaubomis, o ginčas
perduotas Europos valdovų arbitražui.

Čekijos ir Vengrijos valdovų arbitražas dėl paliaubų:

Ordinas buvo palaikomas visos Vakarų Europos. Prieš Lenkijos
irLietuvos valdovus buvo nuteikta visa Europa, tai padarė Ordinas
teikdamas, kad yra Rusų schizmatikų ir totorių sąjungininkai.

Vienas kitą remti, sutartimi buvo pasirašę Ordinas ir Vengrijos
karalius bei šv. Romos imperijos valdytojas Zigmantas I-asis. Vengrija
tikėjosi pasipelnyti ir iš Lenkijos, atimti Podolę ir Moldaviją, o už karo
paskelbimą Lenkijai gauti iš Ordino pinigų.

Čekijos karalius Vaclovas IV-asis, Zigmanto I-ojo brolis, taip pat
rėmė Ordiną. Šių abiekų valdovų neutralizuoti nepavyko ir visos pastangos,
kurias dėjo Lenkijos ir Lietuvos diplomatai nuėjo niekais. Iš Europos
valdovų, sąjungininkai nesitikėjo nei karinės, nei moralinės paramos.

Abiejų pusių skundai Vakarų valstybėms:

1409 m. Jogaila ir Vytautas pirmą kartą iškėlė Ordinui kaltinimą –
jog Ordinas visiškai nesirūpina pagonių krašte platinti krikščionybės ir
neatlieka jam priklausnčios paskirties. Po visą Europą, Jogailos ir Vytauyo
išsiuntinėti manifestai skelbė, kad Lietuva niokojama Ordino jau
krikščioniška ir, kad šalyje vis tiek toliau platinama krikščionybė.

Ideologinio karo pradžia buvo Jogailos ir Vytauto s

skundai per 200
metų kryžiuočių užkariauta Europos opinija kratėsi pamažu jų įtakos. Kur
kas tipriasni už kalaviją buvo krikščionių tikėjimas, mokslas ir
civilizacija (visa tai plėtėsi prie Baltijos krantų).

Kryžiuočių noras buvo vienas: padedant vakarams susigrąžinti
žemaitiją. Sąjungininkų stiprybė kryžiuočiams trukdė net užsiminti apie
imperatotiaus Liudviko (1337 m. ) aktą, kuriuo Lietuva ir Rusia buvo
padovanota Ordinui. Tai rodė, kad smarkiai pasikeitė ir karinių jėgų
santykis. Galutinai paaiškėjo jog kryžiuočiams rūpi neplatinimas katalikų
tikėjimo, o tik svetimos žemės – tai žemaitija.

5.

Ankščiau nieko kito nedaręs, kaip tik kaltinęs Ordinas turėjo
teisintis. Roma žinojo, kad Lietuvoje buvo statomos bažnyčios. Apie tai
kalbėjo popiežiaus legatas; Roma apribojo katalikų tikėjimo plitimą
Lietuvoje ir už tai buvo pagirti Lietuvos valdovai. Vakarai jau žinojo apie
Jogailos nuopelnus krikščionybei. Lietuvoje plečiamas katalikų tikėjimas,
Rytų Europoje įkurtas Krokuvos universitetas.

Kariuomenės telkimas:

Sąjungininkų kariomenė pranoko Ordino ir jo talkininkų pajėgas karių
gausumu ir materealiniu pasirengimu: žirgais, maisto bei pašaro atsargomis
ir kt. Sąjungininkų mobilizacinės galimybės viršijo Ordino mobilizacines
galimybes, nors Ordino kraštas bbuvo gyvenamas tankiau. Karo baigtį nulėmė
materaelinė ir moralinė sąjungininkų persvara.

Reikia patikėti karaliumi Jogaila, jog jis ir jo pusbrolis Vytautas
savo kariuomenėje turėjo judviejų valdinius. Kitų rytų Europos tautų
atstovų buvo nedaug ir jie nelėmė mūšio ir karo sėkmės. Mūšyje dalyvavo
lenkai, lietuviai ir rusai iš Smolensko, bei Mstslavlio ukrainiečiai, o
daugiausiai buvo baltarusių.

Karo sėkmę lėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovų kariuomenės
mobilizaciją. Jie patraukė į Ordino žemes. Bene pirmą kartą Lenkijos ir
Lietuvos pajėgos buvo gerai koordinuotos. Nereikia užmiršti ir to, kad 1386
m. buvo sudaryta unija su Lenkija ir, kad Žalgiris – tiesioginis unijos
rezultatas. Maksimalus raitelių skaičius (raitelių mūšyje) 18000 – Lenkijos
raitelių, 11000 – Lietuvos raitelių ir 21000 – Ordino raitelių. Per abi
puses iš viso buvo aoie 50000 raitelių ir apie 10000 pėstininkų.

Vadai ir vadovybė:

Vyriausias karo vadas – Lenkijos karalius Jogaila – Vladislovas; jis
vykdė politinę ir karinę funkciją. Vytautas buvo Jogailos padėjėjas – visos
sąjungininkų ir Lietuvos karioumenės vadas. Karo vadovybėje jis užėmė
ypatingą vietą, nes nuo kariuomenės priklausė mūšio sėkmė. Vytautas buvo
pavyzdingas karys mūšio lauke.

Jogaila Lenkijos komandai nekomandavo, visa tai buvo pavedęs vadams:
Lenkijos kariuomenės maršalui – Zbignevui iš Bžezės ir kariuomenės
administratoriui – Zindramui iš Maškovišių.

O vytautui badėjo Vilniaus seniunas Manvydas ir Smolensko bei
Mstislavlio pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis – Simonas. Petras
Goštautas, Jonas Žedevidas, kauno seniūnas Sungaila, žemaičių vadas
Rumbaudas ir Ukmergės seniūnas Kęsgaila vadovavo atskiriema daliniams.

6.

Karo strategija:

Jogaila ir Vytautas sąjungininkų vadai turėjo gerai apgalvotaą ir
aiškų karo planą. Visa iniciatyva buvo jų rankose. Ordino magistras buvo
numatęs gynybinį karą, bet silpnai jį aptarė su savo karo žinovais.

Jogailos ir Vytauto siekis neblaškyti jėgų, bet po mūšio jie pasidavė
nereikalingam gaištui ir Ordino pilių bei miestų užiminėjimui. Dėl
strateginio plano Jogailą ir Vytautą galima vadinti gerais viduramžių
strategais. Viskas buvo puikiai apskaičiuota ir apgalvota. Neturime žinių
ar buvo aptarta mūšio taktika, nėra jokių abejonių, kad Jogaila ir Vytautas
ir ją buvo numatę. Vytauto kairiuomenė išsidėstė kautynėms dešiniąjame
sparne neatsitiktinai.

Tai buvo susiję su vėlesnio Lietuvos kariuomenės manevru.

7.

Karo žygis nuo Vilniaus ir Volbožo iki Marienburgo

Sąjungininkų kariuomenės kelias iki Žalgirio lauko:

Ordino magistras nežinojo ar sąjungininkai puls kartu ar arskirai.
Vytautui žygiuojant palei Bebrą ir Narevą, Ordino šnipų pranešimai rodė,
kad Vytautas atskirai nuo Jogailos įsiverš į Osterodės apylinkes. Ordino
vadovybė turėjo laikyti kariuomenę išsklaidytą ir ilgai negalėjo susitelkti
prieš pagrindinę sąjungininkų žygio kryptį. Vegrų pasiuntiniai tik
orasidėjus žygiui bandė sutaikyti kariaujančius. Sąjungininkai būtų ėję į
kompromisą, jei Ordino vadovybė būtų pažadėjusi Lietuvai atiduoti
žemaitiją, o Lenkijai – Dobrynę. Ulrichas fon Jungingenas buvo per daug
išdidus ir savimi pasitikintis magistras, ir net negalvojo apie teritorinę
nuolaidą ir taiką.

Iš šnipų magistras gavo duomenis apie sąjungininkų žygio kryptį ir
galėjo sutelkti savo kariuomenę ties Kauerniku, o vėliau ties Griunfeldu ir
Tanenbergu. Jie galėjo pastoti sąjungininkams kelią jiem palankiose
geografinėse sąlygose. Bet Lenkijos ir Lietuvos manevras nuo Kauerniko ir
Drevncos visiškai pasiteisino. Sudarytas žygio planas vėliau pasikeitė,
tačiau upelio forsavimas ties Kauerniku buvo įsitvirtinę kryžiuočiai ir
grėsė dideli nuostoliai bei didelis pavojus visai kariuomenei.

Mūšio pradžia. Kariuomenių išsidėstymas:

Jogaila neleido pradėti mūšio ar pasitikti dar žygiuojančių
kryžiuočių, uždelsė kautynių pradžią trim valandom, dėl taktinių sumetimų.
Kaip Vytauto kariuomenė elgsis Jogaila žinojo ir laukė, kol mūšio lauke
susirinks pagrindinė vokiečių kariuomenė. Puolimą pradėjo magistras
nesilaikydamas jokio savo taktikos plano. Puolimas buvo pradėtas Vytauto
kariuomenės sparne, tai atitiko Jogailos ir Vytauto sumanymą.

Lietuvių manevras:

Mūšis buvo pradėtas visu frontu, prieš Vytauto kariuomenę atvestas
maršalo Frydricho Valenrodo ir Jurgio Gersdorfo samdinių rinktinis pulkas.
Po valandą trukusios kovos Vytauto kariuomenė iš kovos pasitraukė. Jos
tikslas buvo suardyti priešo eiles, išvesti dalį riterių iš mūšio lauko, ir
pačiai persirykiuoti. Vytauto numanytas manevras, kuris buvo žinomas
Jogailai – tai kariuomenę patraukti nepriverstai ar pralaimėjus. Manevras
visiškai pavyko, riteriai patikėjo, jog Vytauto kariuomenė sumušta, ėmė ją
persekioti. Šis manevras nulėmė pergalingą mūšio baigtį.

8.

Kautynės centre ir kairiajame sąjungininkų sparne:

Pagrindinis mūšis vyko tarp Liudvigsdorgo ir Griunfeldo kaimų. Čia
buvo sutriuškinta Ordino kariuomenė. Kol Lenkų kariuomenė susigrupavo mūšio
centre, vokiečių puolimą prilaikė trys Smolensko pulkai, vadovaujami
lietuvių kunigaikščio Lengvenio Algirdaičio. Galima išskirti šias mūšio
fazes: a) Vytauto kariuomenės puolimas ir pasitraukimas; b) antra fazė;
krito didžioji Lenkų baltojo erelio vėliava ir vokiečiai užtraukė pergalės
giesmę; c) kai magistras Ulrichas fon Jungingenas vedė iš miškelio
šešiolika rezervinių pulkų ir sudarė kritišką situaciją; d) ketvirtoji fazė
– Ordino kariuomenę ištiko katastrofa; e) penktoji fazė – ordino stovykloje
Frogenau žuvo likę kryžiuočiai.

Žygio pabaiga:

Mūšis užtruko apie10 valandų, pradžia – apie 11 valandą, o baigėsi
apie 21 valandą. Ant kalvos ties Frogenau galutinai buvo sutriuškinta
Ordino kariuomenė. Bėgantys riteriai dar bandė slėptis ir gintis. Mūšyje
buvo sunaikinta rinktinė Ordino kariuomenė: žuvo beveik visi Ordino karo
vadai, nukauti arba paimti į nelaisvę.

Žygis į Marienburgą:

Aukštesnieji Lenkijos pareigūnai ir patarėjai mūšio lauke sulaikė
Jogailą trim dienom. Kiti siūlė kuo skubiau žygiuoti į Marienburgą, kol
nesusirinko iš kitų pilių bėgliai ir Ordino kariai. Marienburge pilies
gynėjų buvo nedaug. Jogailos vedama kariuomenė pasirodė po dešimt dienų,
nors galėjo ateiti per 3-4 dienas. Jie atsidavė linksmybei, pergalės
džiaugsmui, praleido brangų laiką ir sumenkino pergalę. Buvo labai delsiama
ir Dlugošas buvo tuo nepatenkintas. Jogaila visą Ordino kraštą paėmė kaip
lengvą grobį.

Jogaila liepė surasti magistro palaikus ir juos su bažnyčia palaidoti
Marienburge. Marienburge kryžiuočių pralaimėjimu niekas negalėjo patikėti.
Jogaila įsakė surašyti visus kryžiuočių belaisvius. Daugiausiai buvo čekų
ir sileziečių.

9.

Torno taika:

Pagaliau karas baigėsi. 1411 m. vasario 1 dieną buvo pasirašyta Torno
taika. Lenkijos ir Lietuvos vardu ją sudarė Jogaila ir Vytautas, o Prūsijos
ir Livinijos vardu – Didysis Ordino magistras Henrikas fon Planenas.
Nugalėtojai pasidalino įtakos sferas: Lenkijos karalystei atiteko – Kulmas,
Michalovas, Pamarys, o Lietuvai – žemaitija ir Rytų Prūsija. Ordinas sutiko
atiduoti žemes, bet nesutiko atiduoti prūsų žemių į Rytus nuo Vyslos. Ten
buvo gynybinė Ordino reikmė.

Sąjungininkai neišnaudojo pergalės Žalgirio mūšyje, todėl kad: nebuvo
paimta Ordino sostinė ir aktyviai veikė Ordino magistras vietininkas
Henrikas fon Planenas. Sąjungininkų kariuomenės diduma pasitraukė iš
Prūsijos. Ordinui pavyko susigrąžinti daugelį pilių ir miestų. Ordinas buvo
remiamas vakarų bei popiežiaus su imperatoriumi. Tolesnias sąjungininkų
nesėkmes lėmė: lėtas žygis į Marienburgą (apie 10 dienų), kai laikas buvo
labai brangus. Lenkų noras pakeliui užimti pilis bei miestus ir prisiplėšti
barangenybių. Karaliaus iždas buvo tuščias ir jis negalėjo samdyti karių.
Vokiečių riteriai buvo apsukresni: būdami nugalėti, jie sugebėdavo išvežti
iš krašto turtus, kurie buvo skirti kariuomenei samdyti. Ordino išlikimą
lėmė tai, kad jis turėjo stiprią pilių sistemą. Lietuva nebekariavo su
Ordinu (ypač po Melno taikos 1422 m.)

Rex iustus (teisusis karalius):

Jogaila rėmėsi tautomis, kurias kryžiuočiai laikė neapkenčiamomis
tautomis, o magistras – vakarais. Ordino ideologija rėmėsi vidurinių amžių
samprata, jog pagonis galima krikštyti naudojant prievartą, tai įvyko pirmą
kartą 1414 – 1418 m. Ši polemika buvo perkelta į tarptautinį forumą.

Ideologinė kova vyko šeis klausimais: prievartinis pagonių krikštymas
ir jų žemių užėmimas, Neteisingas ir Teisingas karas, Ordino pirmasis
pralaimėjimas. Pagonių tautų likimas priklausė nuo to kaip ir kas jas
krikštys. Arenoje išryškėjo du krikštytojai – Ordinas ir Lenkija. Laimėjo
lenkai teikdami, kad pagonis krikštyti ne kalaviju o taikiai.

Pasigirdo ir balsų, ginančių ir Lietuvos civilizaciją.

Pabaiga:

Žalgirio mūšis pakeitė daugelio tautų istoriją ir turėjo didelę
reikšmę politinei centrinės ir Rytų Europos istorijai: kartu Lenija ir
Lietuva buvo stiprasnė už Ordiną. Ordinas neteko tolesnės ekpansijos
galimybės, tačiau kurį laiką išlakė gausius miestus ir pilis.
Trylikamečiame kare 1454 – 1466 Ordino valstybė virto autonomija Lenkijos
sudėtyje. Ordino siekius Rytinėje Baltijos pakrantėje sutrikdė Žalgirio
mūšis. Šis mūšis išsprendė ir konkrečius Lenkijos ginčus su Ordinu.

Lietuva ir Lenkija buvo pripažintomis didžiosiomis valstybėmis ir
vietoj Ordino buvo jom suteikta pirmenybė Rytų Europoje.

1412 m. gegužės 28 d. pats magistras pasirūpino, kad Vytautas būtų
karūnuojamas vainiku.

Žalgirio mūšis epochinės reikšmės įvykis.

10.
Literstūros sąrašas:

1. Mečislovas Jučas “Žalgirio mūšis” 174p.

12.

Išvada: Rašydama šį referatą aš pagilinau žinias apie “Žalgirio mūšį”.
Sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų. Šis mūšis įėjo į Lietuvos istoriją
ir išliks ilgam mūsų atmintyje. Šiame mūšyje kariavo Lietuva ir Lenkija
prieš Ordiną. Sąjungininkų vadai įrodė, kad jie yra stipresni ir sumanesni
už Ordino magistrą. Visų šių faktų įrodymas – “Žalgirio mūšis”.

11.

Leave a Comment