Piramidžių kilmė. Išsidriekę Kairo priemiesčiai – nelabai kokia pradžia kelionei, vedančiai į 4500 metų senumo praeitį, kur tebestovi vienintelis išlikęs iš 7 pasaulio stebuklų. Tačiau kai šiuolaikiniai pastatai bagiasi ir atsiveria didelė Gizos plynaukštės dykuma, atsiveria iš ties nuostabus dangų remiančių piramidžių vaizdas. Gizos piramidės –
didžiausias faraonų galybės ir didybės įsikūnijimas, ir iš kur į jas bežiūrėtum: ar iš kito Nilo kranto, kai jų viršūnės išnyra iš rytmečio rūko, ar stovėdamas šalia, kai jų milžiniškos klinčių briaunos akinančioje vidudienio saulės šviesoje atrodo lyg laiptai, kylantys tiesiai dangun. Jų fonas – Vakarų dykuma, ir pirmiausia stebina ne piramidžių dydis, o jų spalva – šiltas saulės auksas, kurį išryškina milžiniškų stačiakampių blokų, iš kurių jos sukrautos, sandūrų juodi šešėliai.
Piramidės buvo faraonų kapai ir visose nuo mažiausios iki didžiausios
– stovėjo ar tebestovi sarkofagai. Šiuo metu ant daugelio tebėra palaidotų juose faraonų vardai.
I ir II dinastijos faraonai buvo laidojami plytomis ar akmenimis išmūrytuose kapuose, padalytuose į atskiras patalpas sudėti maistui, ginklams ir kitiems daiktams, kurie egiptiečių manymu buvo būtini pomirtimiame gyvenime. Šie vidun pasvirusiomis sienomis statiniai vadinami mastabomis – iš arabų žodžio “suolas”. Tokių pastatytų kapų viršutinė dalis atrodydavo kaip akmeninis gultas arba suolas, primenantis tuos, kurie stovėdavo prie arabų namų.
III ir IV dinastijos laikais, kai žymiems žmonėms buvo statoma daug mastabų, šių kapų forma labai pasikeitė. Lavonus buvo pradėta laidoti mažuose požeminiuose kambariuose, padarytuose uolingame grunte iškirstų šulinių dugne. O nedegtų plytų anstatas, anksčiau turėjęs kelias patalpas, virto masyviu, beviek aklinu statiniu; įeiti buvo galima tik į mažą aukojimo kambarį vakarų pusėje. Ilgainiui nedegtos plytos buvo pakeistos akmenimis, o vėliau mastabos virto didžiuliais stačiakampiais akmeniniais statiniais, kuriuose nebuvo jokių angų; duris turėdavo tiktai aukojimo kambarys.
Seniausuą Egipto piramidę Sakaroje, paėjus kiek tolėliau už Memfio
Nilo aukštupio link, pastatė III dinastijos įkūrėjas faraonas Džoseris
(2780 – 2720 m. pr. m. e). Tai garsioji Laiptuotoji piramidė; Ji sydaryta iš terasų, uždėtų viena ant kitos ir į viršų vis mažėjančių. Įdomu tai, kad
Laiptuotoji piramidė buvo sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė mastaba. Ji buvo statyta penkiais etapais, kol įgavo dabartinę formą. Iš pradžių
Džoseris statydinosi tokią pačią mastabą, kokių rasta Bet Chalafe, tik tai iš plytų ir forma kvadratinė, o ne pailga. Paskui nusprendė išplėsti mastabą į visas keturias šalis, todėl prietatas išeina dviem pėdom žemesnis už pirminį statin ir atsiranda pirmas laiptelis. Faraonas vėl pakeičia planą ir mauzoliejų padaro pailgą.
Valdovas ir vėl nepatentintas, jau ketvirtą kartą liepia padidinti pagrindą ir virš jo pastatyti dar vieną už kitą mažesnes tris mastabas. Pasidaro nedidelė laiptuota piramidė, kuri šįkart patinka ir valdovui. Todėl Džoseris liepia dar kartą padidinti pagrindą ir ant jo pastatyti galutinį laiptuotos šešių terasų piramidės variantą, kuris būtų apdailintas puikiu Tūros kalkakmeniu. Džoserio piramidė tokia tebestūgso ir dabar, tik nebėra likę kalkakmenio apdaro.
Kaip ir kodėl buvo statomos piramidės. Seniausua Egipte išlikusi piramidė tebestovi netoli Rombinės Snofraus piramidės. Tai Pietinė piramidė
Dahšūre. Ji pastatyta anksčiau už didžiąją, bet yra ne ką mažesnė. Kas ją statė, niekas nežino. Daug metų buvo ji priskiriama Snofrui, tačiau jo vardas buvo rastas ant Rombinės piramidės pamato akmens. Matyt Pietinę pastatė kitas III dinastijos faraonas.
Medume Snofrus pasistatydino dar vieną piramidę, kuri iš pradžių, matyt, buvo sumanyta kaip laiptuota, bet paskui kampai tarp pakopų buvo užpildyti, sienos išlygintos.
Snofraus sūnus ir įpėdinis buvo Cheopsas. Nusprendęs aplenkti visus savo pirmtakus, jis pasinaudojo Gizos aukštuma ir ten pastatė didžiausią ir aukščiausią iš visų piramidę – Didžiąją piramidę, kurios ilgis – 755 pėdos, o aukštis – 481 pėda[1]. Piramidė vadinosi “Cheopso horizontu”. Nė vienas
Cheopso įpėdinis negalėjo jo pralenkti. Tik Chefrenui, kuris valdė po
Cheopso įpėdinio, beveik pavyko pasistatyti tokią pačią piramidę. Savąją jis pastatė greta Cheopso. Iš pradžių piramidės pamato kraštinės ilgis buvo
707 pėdos, o aukštis – 471 pėda. Tačiau Chefrenas padarė suktybę: savo piramidę jis pastatė aukštesnėje vietoje, todėl dabar ji atrodo aukštesnė už pirmtakę.
Sfingės paslaptis. Prie Chefreno piramidės yra pastatytas sfinksas.
Nepaisant to, kad netekęs barzdos ir nosies, sfinkso veidas tebėra paslaptingas. Jis yra iškirstas iš kalkakmenio ir beveik 20 m. aukščio.
Didžioji Sfingė vaizduoja vieną iš saulės dievo pavidalų. Sfingė tėra simbolinė figyra. Jos veide atsispindi faraonų bruožai, ir manoma , jog tai
Chefreno veidas, nes sfinksas stovi šalia šventovės slėnio ir pylimo, vedančio į Chefreno piramidę. Napoleonas, atvykęs į Egiptą, rado iš smėlio bekyšančią Sfingės galvą, kaklą ir nedidelę nugaros dalį. Ji pradėta atkasinėti 1816 m.; po pertraukos 1853 m.; Sfingė galutinai buvo išvaduota iš smėlio nelaisvės 1866 m[2]. Tarp didžiulių Sfinkso letenų rasta akmeninė stela, kurią buvo pastatęs XVIII dinastijos atstovas Tutmosis IV.
Plokštelėje parašyta, jog valdovui prisisapnavęs dievas Horas, kuris paprašė išvaduoti jį iš smėlynų. Senoji karalystė nepaliko jokio dokumento, kuris atskleistų Didžiojo Sfinkso paslaptį, tačiau yra manoma, jog jis gynė slenksčius ir turėjo sulaikyti bet kurį įsiveržėlį, pažeidusį šventosios teritorijos neliečiamybę.
Vienas iš pirmųjų “lankytojų” europiečių buvo graikų istorikas
Herodotas. Apie piramides daugiausia žinių jis gavo iš žynių. Jie papasakojo, jog Cheopsas visus egiptiečius privertė dirbti sau, didžiulius akmens luitus jie vilko iš Arabijos kalnų akmens skaldyklų. Piramidės statyba truko 20 metų. Piramidės – tai paminklai, statyti krauju, prakaitu ir ašaromis, tai paminklai vienam asmeniui, kuris norėdamas įamžinti savo vardą, vertė dirbti šimtus tūkstančių bevardžių žmonių.
Tarp pirmųjų piramidžių tyrinėtojų reikia pažymėti Džovanį Belconį, kuris atrado įėjimą į Didžiąją piramidę.
Stebina Didžiosios piramidės tobulas orietavimas pasaulio šalių atžvilgiu. 1925 m. S. G. Koulas nustatė, kiek buvo suklysta orientuojant
Didžiosios piramidės šonus pasaulio šalių atžvilgiu:
šiaurinį šoną – 0(2(28( į pietvakarius;
rytinį šoną – 0(5(30( į šiaurės vakarus;
pietinį šoną – 0(1(57( į šiaurės vakarus;
vakarinį šoną – 0(2(30( į šiaurės vakarus[3];
Pytris kruopščiai išstudijavo apdailos plokštes, kuriomis kažkada buvo apdengta piramidė. Tos, kurios yra prie pagrindo, tebestovi savo vietoje.
Jos apdailintos neapsakomai puikiai. Sprendžiant iš sienų tapybos atrodo, kad egiptiečiai kokių sudėtingesnių mechanizmų neturėjo, tiktai svertus, pavolus ir nuožulniąsias plokštumas.
I ir II dinastijų faraonų mastabos formos antkapiai buvo sumanyti kaip amžina mirusių valdovų buveinė. Toje buveinėje ir aplink ją turėjo vykti faraonų pomirtinis gyvenimas. Tačiau vėliau, gal tarp II ir III dinastijų, imta vaizduotis, kad po mirties faraonas įsikūnija saulės dieve.
Labai viliojanti yra prielaida, kad Laiptuotoji piramidė buvo laiptai į dangų. Yra žinoma, kad faraonas Džoseris statydinosi įvairius antkapius:
mastabą Bet Chalafe, laiptuotąją piramidę Sakaroje ir dar vieną mastabą
Laiptuotosios piramidės aptvaro viduje. Gal tuo metu dėl viešpatavimo grūmėsi dvi religinės sistemos, ir Džoseris mėgino išsirinkti geriausią pomirtinį gyvenimą?
Piramidžių statymo priežastis kyla iš egiptiečių religinių įsitikinimų. Jie manė, kad žmogus savo gyvenimą tęsia amžinybėje, o ten, “aname pasaulyje”, gali egzistuoti vien tas, kas prieš mirdamas apsirūpino viskuo, be ko neįmanoma išsiversti. Šias reikmes sudarydavo viskas, ką velionis vartodavo žemėje. Tačiau pirmiausia reikėdavo apsaugoti kūną nuo įvairių kenksminkų poveikių.
Viena iš “kosminių” piramidžių kilmės teorijų teigia, jog trys didžiosios Gizos piramidės atkartoja tris Oriono žvaigždyno žvaigždes (senovės Egipte jos buvo vadinamos Ozirio diržu). O Nilo upė simbolizuoja paukščių taką.
XIX a. izoderikai ir šiaip keistuoliai manė, jog Didžioji piramidė negali būti kas nors kita, kaip nuskendęs plūduras, kad Nojaus arka potvynio metu rastų kelią, o raudono granito sarkofagas skirtas ryšiui su
Moze palaikyti. Mūsų dienomis mediumai tvirtina, kad sunkiuosius piramidės akmenis sukrovė ateiviai, kadangi norėjo jos viduje paslėpti atominį reaktorių.
Piramidės buvo skirtos tik vienam žmogui – faraonui ir jo ka.
Piramidė – seniausias pasaulyje didžiulis statinys iš akmenų. Tai pirmasis žmogaus bandymas iš akmenų pastatyti monumentalų statinį. Dabar po piramides vaikšto turistai, jos atrodo tarsi suprantama gamtovaizdžio dalis. Bet taip ir lieka paslaptis, kaip jas pastatė.
“Mirusiųjų miestas”. Visi Luksoro statiniai stovi rytiniame Nilo krante. Daugiau kaip du tūkstančius metų egiptiečiai karta po kartos čia laidojo savo balzamuotus numirėlius. Čia, uolų šešėlyje, ilsisi faraonai, jų žmonos ir vaikai, didžiūnai ir paprasti miestelėnai, o reljefai ir piešiniai jų kapuose mums pasakoja apie vienos iš seniausių civilizacijų kasdieninio gyvenimo smulkmenas.
Kai kurie kapai yra Vidurinės karalystės, bet daugiausia – Naujosios karalystės. Jie nesislepia po masyviomis mastabomis; tai gilios kalkmenyje iškirstos požeminės galerijos ir kambariai. Kalvų šlaituose prie Nilo yra diduomenės kapai. Faraonai buvo laidojami slėnyje prie vakarinės kalnų dalies – “Karaliaus vartų”.
Be faraonų kapų, kurie sudaro ypatingą grupę, Tėbų kapus galima apytikriai suskirstyti į du pagrindinius tipus.
Pirmajam priklauso diduomenės ir aukštųjų valdininkų kapai.
Juose paprastai yra aukojimo kambarys, papuoštas freskomis arba reljefais, vaizduojančiais sceneles iš pomirtinio gyvenimo, kurį tikėjosi nugyventi mirusysis. Toliau būdavo vienas arba kartais keletas patalpų, skirtų mumijai ir laidojimo reikmenims.
Labiau paplitęs kapų tipas buvo bendri palaidojimai, kuriuose gaudavo amžiną atilsį vyrai ir moterys, negalėję pasistatydinti atskirų mauzoliejų.
Čia daugybė mumijų gulėdavo rietuvėmis ant grindų iki lubų, kaip audeklų rietimai parduotuvėje. Kai mumijos rinkoje pabrango, kapus ėmė plėšti vietos gyventojai.
Laimė, ne visus kapus nusiaubė. Juos kasinėjo ir restauravo mokslininkai. Šiuos kapus dabar saugo Senienų taryba. Jie vadinami
“Diduomenės kapais”, bet iš tikrųjų tai mažos laidojimo šventyklos.
Karalių slėnis. Čia, atkampaus slėnio aukštutinėje dalyje, ant aukščiausios Tėbų kalvų viršūnės, lyg kokios natūralios piramidės prieglobstyje ilsisi per 30 faraonų, o tarp jų ir – patys didieji Egipto valdovai.
Paskutinis faraonas čia buvo palaidotas prieš tris tūkstančius metų.
Pirmasis faraonas, ryžęsis nutraukti senovinę tradiciją, tikriausiai buvo Tutmozis I[4]. Tačiau tikrai nežinoma, kam šovė į galvą tokia mintis:
pačiam faraonui ar jo architektui. Jo parinkta vieta buvo amfiteatre tarp uolų, ir tenai nueiti žmonės galėjo tik tarpeklio dugne esančiu siauru taku, kuris aplenkia nekropolį iš šiaurės rytų, o paskui pasuka į pietus ir tik tada pasiekia Karalių slėnį.
Pradedant Tutmoziu I, visi XVIII ir XX dinastijos faraonai liepdavo savo kapus iškirsti Kralių slėnyje ir kiekvienas stengdavosi pranokti pirmtaką. Iš pradžių svarbiausia buvo išsaugoti palaidojimo vietos paslaptį. XVIII dinastijos pirmųjų faraonų, Tutmozio I, Tutmozio III,
Amenchotepo II ir karalienės Hačepsutos, kapai išdėstyti nuošaliuose, slėpininguose užkampiuose, jų įėjimai atrodė nepastebimi. Tačiau, paaiškėjus, kad toks atsargumas negelbsti nuo kapų plėšikų, kuriems tikriausiai padėdavo papirkti valdininkai ir sargyba, kapų slėpimu rūpintis liaustasi. XIX dinastijos laikais Ramesidai savo mauzoliejus statė atvirai ir drąsiai abiejose slėnio pusėse; iškirsdavo ilgas ir plačias požemines galerijas, einančias į uolų vidurį daugelį metrų, o rūpindamiesi palaikų saugumu, labiausiai kliaudavosi slaptais laiptais ir masyviais sarkofagais.
Anapus uolų virtinės atsirado didelės, fasadais į Nilą atgręžtos šventyklos. Dabar pasiimti aukų valdovų vėlės turėjo eiti per kalnagūbrį, tačiau tikriausiai tai nebuvo laikoma dideliu nepatogumu.
Po XX dinastijos faraonai Karalių slėnyje nebuvo laidojami. Valdant paskutiniesiems Ramziams, valdovų kapų plėšimai padažnėjo, o plėšikai pasidarė labai įžūlūs.
Pamažu Karalių slėnis su apiplėštais ir nusiaubtais kapais buvo apleistas. Nei faraonų galybė, nei dievų baimė, nei pagarba mirusiems negalėjo sutramdyti žmonių godumo.
Nors Karalių slėnyje nerasi nė dviejų vienodų kapų, jų visų bendras planas primena didžiausią ir sudėtingiausią Sečio I kapą (tai vienas iš puikiausių palaidojimų visame Karalių slėnyje). Visur daugybė nuožulnių, laiptais sujungtų koridorių, visur yra šulinys, užmūrytų praėjimų ir slaptų nusileidimų plėšikams apgauti. Pagaliau visi kapai turi laidojimo kambarį sarkofagui, o greta – kambarių laidojimo rakandams.
Karalių kapų freskos nutapytos prieš tris tūkstančius metų, tačiau mums leidžia pažvelgti į tokią tolimą praeitį, kad, pačios su ja palygintos atrodo, kaip šiuolaikinės. Jose yra atgarsių iš žilos senovės, kada Nilo slėnyje nebuvo net civilizacijos užuomazgų.
Tutanchamono kapas. Tai visų archeologijos atradimų istorijos viršūnė.
Jį atrado Hovardas Karteris ir lordas Karnarvonas , nugriovę lūšnas.
Darbininkai vos ne po pirmo kirtiklio smūgio aptiko įėjimą į Tutanchamono kapą, patį turtingiausią faraonų kapą Egipte. Už dviejų užantspauduotų durų jie rado lobių kambarį. Kruopščiai apžiūrėję visas sienas, aptiko trečias užantspauduotas duris. Įsitaisę stiprias elektrines lempas, jie, ištyrę trečiąsias duris, bemaž prie žemės pamatė dar vieną angą, taip pat užanspauduotą, tiesa, matyt, kiek vėliau, nei pačios durys.
Netrukus jie padarė dar vieną svarbų atradimą. Vienas tyrinėtojas smalsaudamas dirstelėjo po didžiuliais neštuvais, kurių čia buvo treji, ir išvydo plyšį. Apspitę rastąjį plyšį ir pašvietę eletros lempa, pamatė šoninį kambariuką, mažesnį už pirmąjį, bet taip pat pilną visokiausių buities daiktų ir brangenybių.
Tutanchamono kapas buvo kasinėjamas keletą žiemų. Jame buvo rasta medinė skrynia, viena iš vertingiausių Egipto meno pavyzdžių. Ne mažiau reikšmingas radinys buvo ir trys dideli gultai bei keturi vežimai, kurie buvo per dideli ir neišardyti netilpo kape.
Atėjo laikas atidaryti užanspauduotas duris. Tai, ką Karteris išvydo buvo visiškai neįtikėtina ir neįsivaizduojama, net visiškai nesuprantama.
Karteris matė priešais žibančią sieną, kurios visos niekaip negalėjo apžvelgti, nors dairėsi į kairę ir į dešinę. Jis stovėjo prieš masyvų aukso mūrą. Jie iš tiesų stovėjo priešais angą į būstą, kur buvo karstas. Ir tai, kas atrodė panašu į mūrą, iš tiesų buvo priekinė siena neįprastai didelio karsto, turbūt brangiausio iš visų, kuriuos buvo regėjusi žmogaus akis.
Karsto, kuriame buvo sudėti mažesni karstai ir pagaliau sarkofagas su mumija. 1926 – 1927 metų žiemą buvo žengti svarbūs žingsniai: atidaryta auksinė karsto skrynia, išimti vienas iš kito brangūs karstai ir ištyrinėta
Tutanchamono mumija. Mumija gulėjo nuostabiame sarkofage: galva ir rankos buvo visiškai plastiškai suformuotos, o kūnas kūnas pavaizduotas kaip plokščias reljefas. Sukryžiuotose rankose jis laikė karališkąsias insignijas: krivulę ir mėlynu fajansu inkrustuotą vėduoklę. Veidas buvo gryno aukso, akys iš aragonito obsidiano, antakiai ir vokai iš lazurito spalvos stiklo. Šis spalvotas veidas atrodė sustingęs, panašus į kaukę, bet kartu ir gyvas[5].
Mumijos prakeikimas. Praėjo metai po šio atradimo, ir Karnarvonas sunegalavo. Pusryčių metu jo temperatūra pakildavo iki 38 laipsnių. Tai tęsėsi 12 dienų. Gydytojai įtarė jog lordas įsipjovė skusdamasis, o gal jį sugėlė moskitai. Karnarvonas mirė 2 val. ryto. Kai giminės Kaire susirinko prie mirštančiojo lovos, mieste dėl nepaaiškinamų priežasčių dingo elektra (tiesa, niekur neminima, kad kas tų paaiškinimų iš elektrikų būtų prašęs).
O gimtuosiuose Lordo namuose, Anglijoje, Karnarvono mylimas foksterjeras pradėjo staugti, o po to krito negyvas. Tai buvo tik pirmoji iš paslaptingų mirčių, siejamų su Tutanchamono kapu, serijos. O juk Lordas
Karnarvonas net nebuvo užėjęs į laidojimo rūsį…
Kita auka – Arturas Mace, amerikietis archeologas, kuris padėjo išlaužti įėjimą į rūsį. Jis staiga pradėjo skųstis išsekimu, vėliau patyrė komą ir mirė. Priežasčių taip niekas ir nenustatė.
Rentgenologas Archibaldas D. Reidas, kuris švietė Tutanchamono mumiją, patyrė silpnumo priepuolį ir mirė grįždamas į Anglija 1924 m. Per pora metų mirė trylika žmonių , prisidėjusių prie faraono kapo tyrinėjimo. O iki 1929
m. mirusiųjų skaičius pasiekė 22. Archeologai griežtai atmetė žurnalistų spėliones apie “mumijų prakeikimą”, bet ar tikrai tai galėjo būti itk atsitiktinumas?
Savo knygoje “Faraonų prakeikimas” tyrinėtojas Philipas Vanderbungas pažymi, jog daugelis archeologų, kasinėjusių Egipte, mirė per anksti. Visi jie dažnai skųsdavosi išsekimu, todėl autorius daro išvadą, jog senovės
Egipto žyniai galėjo turėti nuodų ar grybų sporų, kurie išsaugojo savo poveikį per amžius…
Philipo hipotezę tiesiog žiauriai sukritikavo Kairo muziejaus direktorius, daktaras Gamalas Mehrezas.
– Pažiūrėkite, man jau 52 metai ir visą savo gyvenimą aš kasinėju kapus, dirbu su mumijomis. Esu gyvas įrodymas, kad tas prakeikimas –
nesąmonė,- tvirtino Gamalas… Po keturių savaičių jis mirė nuo kraujotakos sutrikimo…
Keisčiausia, kad pas Howardas Karteris – žmogus, kuris atrado
Tutanchamono kapą, atidarė sarkofagą, apžiūrėjo mumiją, išnešė lobius –
mirė nuo senatvės sulaukęs 66 metų amžiaus. O ir rimti mokslininkai kol kas nerado jokių “prakeikimo” įrodymų.
IŠVADA. Kodėl panašūs statiniai yra Pietų Amerikoje, ką reiškia tai, jog patalpintos į piramidės formos indą (tikslai atkartojantį piramidės kontūrus), gėlės skleidžia daug intensyvesnį aromatą? Dabar žmonės lengvai pastato dangoraižius, aukštesnius už Cheopso piramidę, bet dar lengviau juos sugriauna. Mano nuomone, pirmieji piramidžių statytojai buvo tobulesni už mus.
Laikui bėgant, faraonai suprato, kad ir kaip atrodys kapas, vis tiek jis bus išplėštas, niekas neatbaidys plėšikų.
Rašydama šį referatą aš sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų apie egiptiečių kapus. Egiptas yra labai įdomi šalis ir, norint jį gerai ištyrinėti, reikėtų sugaišti nemaža laiko.
Literatūros sąrašas
1. K. Ceramas “Dievai, kapai ir mokslininkai” 376 p.
2. Jean Vercoutter “Užmišto Egipto beieškant” 176 p.
3. Cyril Aldred “Egiptiečiai” 224 p.
4. Renzo Rossi “Egiptiečiai” 122 p.
5. Leonardas Kotrelas “Faraonų laikais” 246 p.
6. “Didžiosios pasaulio paslaptys” 319 p.
[1] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 43, 246 p.
[2] Renzo Rossi “Egiptiečiai”, V., 2000, P. 62, 122 p.
[3] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 48, 246 p.
[4] L. Kotrelas “Užmirštieji faraonai”, V., 1987, P. 74, 246 p.
[5] K. Ceramas, “Dievai, kapai ir mokslininkai”, V., 1962, P. 173, 376 p.