Egiptieciu kapai

Piramidžių kilmė. Išsidriekę Kairo priemiesčiai – nelabai kokia
pradžia kelionei, vedančiai į 4500 metų senumo praeitį, kur tebestovi
vienintelis išlikęs iš 7 pasaulio stebuklų. Tačiau kai šiuolaikiniai
pastatai bagiasi ir atsiveria didelė Gizos plynaukštės dykuma, atsiveria
iš ties nuostabus dangų remiančių piramidžių vaizdas. Gizos piramidės –
didžiausias faraonų galybės ir didybės įsikūnijimas, ir iš kur į jas
bežiūrėtum: ar iš kito Nilo kranto, kai jų viršūnės išnyra iš rytmečio
rūko, ar stovėdamas šalia, kai jų milžiniškos klinčių briaunos akinančioje
vidudienio saulės šviesoje atrodo lyg laiptai, kylantys tiesiai dangun. Jų
fonas – Vakarų dykuma, ir pirmiausia sttebina ne piramidžių dydis, o jų
spalva – šiltas saulės auksas, kurį išryškina milžiniškų stačiakampių
blokų, iš kurių jos sukrautos, sandūrų juodi šešėliai.

Piramidės buvo faraonų kapai ir visose nuo mažiausios iki didžiausios
– stovėjo ar tebestovi sarkofagai. Šiuo metu ant daugelio tebėra palaidotų
juose faraonų vardai.

I ir II dinastijos faraonai buvo laidojami plytomis ar akmenimis
išmūrytuose kapuose, padalytuose į atskiras patalpas sudėti maistui,
ginklams ir kitiems daiktams, kurie egiptiečių manymu buvo būtini
pomirtimiame gyvenime. Šie vidun pasvirusiomis sienomis statiniai vadinami
mastabomis – iš arabų žodžio “suolas”. Tokių pastatytų kapų viršutinė
dalis atrodydavo kaip akkmeninis gultas arba suolas, primenantis tuos, kurie
stovėdavo prie arabų namų.

III ir IV dinastijos laikais, kai žymiems žmonėms buvo statoma daug
mastabų, šių kapų forma labai pasikeitė. Lavonus buvo pradėta laidoti
mažuose požeminiuose kambariuose, padarytuose uolingame grunte iškirstų
šulinių dugne. O nedegtų plytų anstatas, an

nksčiau turėjęs kelias patalpas,
virto masyviu, beviek aklinu statiniu; įeiti buvo galima tik į mažą
aukojimo kambarį vakarų pusėje. Ilgainiui nedegtos plytos buvo pakeistos
akmenimis, o vėliau mastabos virto didžiuliais stačiakampiais akmeniniais
statiniais, kuriuose nebuvo jokių angų; duris turėdavo tiktai aukojimo
kambarys.

Seniausuą Egipto piramidę Sakaroje, paėjus kiek tolėliau už Memfio
Nilo aukštupio link, pastatė III dinastijos įkūrėjas faraonas Džoseris
(2780 – 2720 m. pr. m. e). Tai garsioji Laiptuotoji piramidė; Ji sydaryta
iš terasų, uždėtų viena ant kitos ir į viršų vis mažėjančių. Įdomu tai, kad
Laiptuotoji piramidė buvo sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė mastaba. Ji
buvo statyta penkiais etapais, kol įgavo dabartinę formą. Iš pradžių
Džoseris statydinosi tokią pačią mastabą, kokių rasta Bet Chalafe, tik tai
iš plytų ir forma kvadratinė, o ne pailga. Paskui nusprendė išplėsti
mastabą į visas keturias šalis, todėl prietatas išeina dviem pėdom žemesnis
už pirminį sttatin ir atsiranda pirmas laiptelis. Faraonas vėl pakeičia
planą ir mauzoliejų padaro pailgą. Valdovas ir vėl nepatentintas, jau
ketvirtą kartą liepia padidinti pagrindą ir virš jo pastatyti dar vieną už
kitą mažesnes tris mastabas. Pasidaro nedidelė laiptuota piramidė, kuri
šįkart patinka ir valdovui. Todėl Džoseris liepia dar kartą padidinti
pagrindą ir ant jo pastatyti galutinį laiptuotos šešių terasų piramidės
variantą, kuris būtų apdailintas puikiu Tūros kalkakmeniu. Džoserio
piramidė tokia tebestūgso ir dabar, tik nebėra likę kalkakmenio apdaro.

Kaip ir kodėl buvo statomos piramidės. Seniausua Egipte išlikusi
piramidė tebestovi netoli Ro
ombinės Snofraus piramidės. Tai Pietinė piramidė
Dahšūre. Ji pastatyta anksčiau už didžiąją, bet yra ne ką mažesnė. Kas ją
statė, niekas nežino. Daug metų buvo ji priskiriama Snofrui, tačiau jo
vardas buvo rastas ant Rombinės piramidės pamato akmens. Matyt Pietinę
pastatė kitas III dinastijos faraonas.

Medume Snofrus pasistatydino dar vieną piramidę, kuri iš pradžių,
matyt, buvo sumanyta kaip laiptuota, bet paskui kampai tarp pakopų buvo
užpildyti, sienos išlygintos.

Snofraus sūnus ir įpėdinis buvo Cheopsas. Nusprendęs aplenkti visus
savo pirmtakus, jis pasinaudojo Gizos aukštuma ir ten pastatė didžiausią ir
aukščiausią iš visų piramidę – Didžiąją piramidę, kurios ilgis – 755 pėdos,
o aukštis – 481 pėda[1]. Piramidė vadinosi “Cheopso horizontu”. Nė vienas
Cheopso įpėdinis negalėjo jo pralenkti. Tik Chefrenui, kuris valdė po
Cheopso įpėdinio, beveik pavyko pasistatyti tokią pačią piramidę. Savąją
jis pastatė greta Cheopso. Iš pradžių piramidės pamato kraštinės ilgis buvo
707 pėdos, o aukštis – 471 pėda. Tačiau Chefrenas padarė suktybę: savo
piramidę jis pastatė aukštesnėje vietoje, todėl dabar ji atrodo aukštesnė
už pirmtakę.

Sfingės paslaptis. Prie Chefreno piramidės yra pastatytas sfinksas.
Nepaisant to, kad netekęs barzdos ir nosies, sfinkso veidas tebėra
paslaptingas. Jis yra iškirstas iš kalkakmenio ir beveik 20 m. aukščio.
Didžioji Sfingė vaizduoja vieną iš saulės dievo pavidalų. Sfingė tėra
simbolinė figyra. Jos veide atsispindi faraonų bruožai, ir manoma , jog tai
Chefreno veidas, nes sfinksas stovi šalia šventovės slėnio ir pylimo,
vedančio į Chefreno piramidę. Napoleonas, atvykęs į Egiptą, rado iš s
smėlio
bekyšančią Sfingės galvą, kaklą ir nedidelę nugaros dalį. Ji pradėta
atkasinėti 1816 m.; po pertraukos 1853 m.; Sfingė galutinai buvo išvaduota
iš smėlio nelaisvės 1866 m[2]. Tarp didžiulių Sfinkso letenų rasta akmeninė
stela, kurią buvo pastatęs XVIII dinastijos atstovas Tutmosis IV.
Plokštelėje parašyta, jog valdovui prisisapnavęs dievas Horas, kuris
paprašė išvaduoti jį iš smėlynų. Senoji karalystė nepaliko jokio dokumento,
kuris atskleistų Didžiojo Sfinkso paslaptį, tačiau yra manoma, jog jis gynė
slenksčius ir turėjo sulaikyti bet kurį įsiveržėlį, pažeidusį šventosios
teritorijos neliečiamybę.

Vienas iš pirmųjų “lankytojų” europiečių buvo graikų istorikas
Herodotas. Apie piramides daugiausia žinių jis gavo iš žynių. Jie
papasakojo, jog Cheopsas visus egiptiečius privertė dirbti sau, didžiulius
akmens luitus jie vilko iš Arabijos kalnų akmens skaldyklų. Piramidės
statyba truko 20 metų. Piramidės – tai paminklai, statyti krauju, prakaitu
ir ašaromis, tai paminklai vienam asmeniui, kuris norėdamas įamžinti savo
vardą, vertė dirbti šimtus tūkstančių bevardžių žmonių.

Tarp pirmųjų piramidžių tyrinėtojų reikia pažymėti Džovanį Belconį,
kuris atrado įėjimą į Didžiąją piramidę.

Stebina Didžiosios piramidės tobulas orietavimas pasaulio šalių
atžvilgiu. 1925 m. S. G. Koulas nustatė, kiek buvo suklysta orientuojant
Didžiosios piramidės šonus pasaulio šalių atžvilgiu:

šiaurinį šoną – 0(2(28( į pietvakarius;

rytinį šoną – 0(5(30( į šiaurės vakarus;

pietinį šoną – 0(1(57( į šiaurės vakarus;

vakarinį šoną – 0(2(30( į šiaurės vakarus[3];

Pytris kruopščiai išstudijavo apdailos plokštes, kuriomis kažkada buvo
apdengta piramidė. Tos, kurios yra prie pagrindo, tebestovi savo vietoje.
Jos apdailintos neapsakomai puikiai. Sprendžiant iš sienų tapybos atrodo,
kad egiptiečiai kokių sudėtingesnių mechanizmų neturėjo, tiktai svertus,
pavolus ir nu
uožulniąsias plokštumas.

I ir II dinastijų faraonų mastabos formos antkapiai buvo sumanyti kaip
amžina mirusių valdovų buveinė. Toje buveinėje ir aplink ją turėjo vykti
faraonų pomirtinis gyvenimas. Tačiau vėliau, gal tarp II ir III dinastijų,
imta vaizduotis, kad po mirties faraonas įsikūnija saulės dieve.

Labai viliojanti yra prielaida, kad Laiptuotoji piramidė buvo laiptai
į dangų. Yra žinoma, kad faraonas Džoseris statydinosi įvairius antkapius:
mastabą Bet Chalafe, laiptuotąją piramidę Sakaroje ir dar vieną mastabą
Laiptuotosios piramidės aptvaro viduje. Gal tuo metu dėl viešpatavimo
grūmėsi dvi religinės sistemos, ir Džoseris mėgino išsirinkti geriausią
pomirtinį gyvenimą?

Piramidžių statymo priežastis kyla iš egiptiečių religinių
įsitikinimų. Jie manė, kad žmogus savo gyvenimą tęsia amžinybėje, o ten,
“aname pasaulyje”, gali egzistuoti vien tas, kas prieš mirdamas apsirūpino
viskuo, be ko neįmanoma išsiversti. Šias reikmes sudarydavo viskas, ką
velionis vartodavo žemėje. Tačiau pirmiausia reikėdavo apsaugoti kūną nuo
įvairių kenksminkų poveikių.

Viena iš “kosminių” piramidžių kilmės teorijų teigia, jog trys
didžiosios Gizos piramidės atkartoja tris Oriono žvaigždyno žvaigždes
(senovės Egipte jos buvo vadinamos Ozirio diržu). O Nilo upė simbolizuoja
paukščių taką.

XIX a. izoderikai ir šiaip keistuoliai manė, jog Didžioji piramidė
negali būti kas nors kita, kaip nuskendęs plūduras, kad Nojaus arka
potvynio metu rastų kelią, o raudono granito sarkofagas skirtas ryšiui su
Moze palaikyti. Mūsų dienomis mediumai tvirtina, kad sunkiuosius piramidės
akmenis sukrovė ateiviai, kadangi norėjo jos viduje paslėpti atominį
reaktorių.

Piramidės buvo skirtos tik vienam žmogui – faraonui ir jo ka.
Piramidė – seniausias pasaulyje didžiulis statinys iš akmenų. Tai pirmasis
žmogaus bandymas iš akmenų pastatyti monumentalų statinį. Dabar po
piramides vaikšto turistai, jos atrodo tarsi suprantama gamtovaizdžio
dalis. Bet taip ir lieka paslaptis, kaip jas pastatė.

“Mirusiųjų miestas”. Visi Luksoro statiniai stovi rytiniame Nilo
krante. Daugiau kaip du tūkstančius metų egiptiečiai karta po kartos čia
laidojo savo balzamuotus numirėlius. Čia, uolų šešėlyje, ilsisi faraonai,
jų žmonos ir vaikai, didžiūnai ir paprasti miestelėnai, o reljefai ir
piešiniai jų kapuose mums pasakoja apie vienos iš seniausių civilizacijų
kasdieninio gyvenimo smulkmenas.

Kai kurie kapai yra Vidurinės karalystės, bet daugiausia – Naujosios
karalystės. Jie nesislepia po masyviomis mastabomis; tai gilios kalkmenyje
iškirstos požeminės galerijos ir kambariai. Kalvų šlaituose prie Nilo yra
diduomenės kapai. Faraonai buvo laidojami slėnyje prie vakarinės kalnų
dalies – “Karaliaus vartų”.

Be faraonų kapų, kurie sudaro ypatingą grupę, Tėbų kapus galima
apytikriai suskirstyti į du pagrindinius tipus.

Pirmajam priklauso diduomenės ir aukštųjų valdininkų kapai.
Juose paprastai yra

aukojimo kambarys, papuoštas freskomis arba reljefais, vaizduojančiais
sceneles iš pomirtinio gyvenimo, kurį tikėjosi nugyventi mirusysis. Toliau
būdavo vienas arba kartais keletas patalpų, skirtų mumijai ir laidojimo
reikmenims.

Labiau paplitęs kapų tipas buvo bendri palaidojimai, kuriuose gaudavo
amžiną atilsį vyrai ir moterys, negalėję pasistatydinti atskirų mauzoliejų.
Čia daugybė mumijų gulėdavo rietuvėmis ant grindų iki lubų, kaip audeklų
rietimai parduotuvėje. Kai mumijos rinkoje pabrango, kapus ėmė plėšti
vietos gyventojai.

Laimė, ne visus kapus nusiaubė. Juos kasinėjo ir restauravo
mokslininkai. Šiuos kapus dabar saugo Senienų taryba. Jie vadinami
“Diduomenės kapais”, bet iš tikrųjų tai mažos laidojimo šventyklos.

Karalių slėnis. Čia, atkampaus slėnio aukštutinėje dalyje, ant
aukščiausios Tėbų kalvų viršūnės, lyg kokios natūralios piramidės
prieglobstyje ilsisi per 30 faraonų, o tarp jų ir – patys didieji Egipto
valdovai.

Paskutinis faraonas čia buvo palaidotas prieš tris tūkstančius metų.

Pirmasis faraonas, ryžęsis nutraukti senovinę tradiciją, tikriausiai
buvo Tutmozis I[4]. Tačiau tikrai nežinoma, kam šovė į galvą tokia mintis:
pačiam faraonui ar jo architektui. Jo parinkta vieta buvo amfiteatre tarp
uolų, ir tenai nueiti žmonės galėjo tik tarpeklio dugne esančiu siauru
taku, kuris aplenkia nekropolį iš šiaurės rytų, o paskui pasuka į pietus ir
tik tada pasiekia Karalių slėnį.

Pradedant Tutmoziu I, visi XVIII ir XX dinastijos faraonai liepdavo
savo kapus iškirsti Kralių slėnyje ir kiekvienas stengdavosi pranokti
pirmtaką. Iš pradžių svarbiausia buvo išsaugoti palaidojimo vietos
paslaptį. XVIII dinastijos pirmųjų faraonų, Tutmozio I, Tutmozio III,
Amenchotepo II ir karalienės Hačepsutos, kapai išdėstyti nuošaliuose,
slėpininguose užkampiuose, jų įėjimai atrodė nepastebimi. Tačiau,
paaiškėjus, kad toks atsargumas negelbsti nuo kapų plėšikų, kuriems
tikriausiai padėdavo papirkti valdininkai ir sargyba, kapų slėpimu rūpintis
liaustasi. XIX dinastijos laikais Ramesidai savo mauzoliejus statė atvirai
ir drąsiai abiejose slėnio pusėse; iškirsdavo ilgas ir plačias požemines
galerijas, einančias į uolų vidurį daugelį metrų, o rūpindamiesi palaikų
saugumu, labiausiai kliaudavosi slaptais laiptais ir masyviais sarkofagais.
Anapus uolų virtinės atsirado didelės, fasadais į Nilą atgręžtos
šventyklos. Dabar pasiimti aukų valdovų vėlės turėjo eiti per kalnagūbrį,
tačiau tikriausiai tai nebuvo laikoma dideliu nepatogumu.

Po XX dinastijos faraonai Karalių slėnyje nebuvo laidojami. Valdant
paskutiniesiems Ramziams, valdovų kapų plėšimai padažnėjo, o plėšikai
pasidarė labai įžūlūs.

Pamažu Karalių slėnis su apiplėštais ir nusiaubtais kapais buvo
apleistas. Nei faraonų galybė, nei dievų baimė, nei pagarba mirusiems
negalėjo sutramdyti žmonių godumo.

Nors Karalių slėnyje nerasi nė dviejų vienodų kapų, jų visų bendras
planas primena didžiausią ir sudėtingiausią Sečio I kapą (tai vienas iš
puikiausių palaidojimų visame Karalių slėnyje). Visur daugybė nuožulnių,
laiptais sujungtų koridorių, visur yra šulinys, užmūrytų praėjimų ir slaptų
nusileidimų plėšikams apgauti. Pagaliau visi kapai turi laidojimo kambarį
sarkofagui, o greta – kambarių laidojimo rakandams.

Karalių kapų freskos nutapytos prieš tris tūkstančius metų, tačiau
mums leidžia pažvelgti į tokią tolimą praeitį, kad, pačios su ja palygintos
atrodo, kaip šiuolaikinės. Jose yra atgarsių iš žilos senovės, kada Nilo
slėnyje nebuvo net civilizacijos užuomazgų.

Tutanchamono kapas. Tai visų archeologijos atradimų istorijos viršūnė.
Jį atrado Hovardas Karteris ir lordas Karnarvonas , nugriovę lūšnas.
Darbininkai vos ne po pirmo kirtiklio smūgio aptiko įėjimą į Tutanchamono
kapą, patį turtingiausią faraonų kapą Egipte. Už dviejų užantspauduotų durų
jie rado lobių kambarį. Kruopščiai apžiūrėję visas sienas, aptiko trečias
užantspauduotas duris. Įsitaisę stiprias elektrines lempas, jie, ištyrę
trečiąsias duris, bemaž prie žemės pamatė dar vieną angą, taip pat
užanspauduotą, tiesa, matyt, kiek vėliau, nei pačios durys.

Netrukus jie padarė dar vieną svarbų atradimą. Vienas tyrinėtojas
smalsaudamas dirstelėjo po didžiuliais neštuvais, kurių čia buvo treji, ir
išvydo plyšį. Apspitę rastąjį plyšį ir pašvietę eletros lempa, pamatė
šoninį kambariuką, mažesnį už pirmąjį, bet taip pat pilną visokiausių
buities daiktų ir brangenybių.

Tutanchamono kapas buvo kasinėjamas keletą žiemų. Jame buvo rasta
medinė skrynia, viena iš vertingiausių Egipto meno pavyzdžių. Ne mažiau
reikšmingas radinys buvo ir trys dideli gultai bei keturi vežimai, kurie
buvo per dideli ir neišardyti netilpo kape.

Atėjo laikas atidaryti užanspauduotas duris. Tai, ką Karteris išvydo
buvo visiškai neįtikėtina ir neįsivaizduojama, net visiškai nesuprantama.

Karteris matė priešais žibančią sieną, kurios visos niekaip negalėjo
apžvelgti, nors dairėsi į kairę ir į dešinę. Jis stovėjo prieš masyvų aukso
mūrą. Jie iš tiesų stovėjo priešais angą į būstą, kur buvo karstas. Ir tai,
kas atrodė panašu į mūrą, iš tiesų buvo priekinė siena neįprastai didelio
karsto, turbūt brangiausio iš visų, kuriuos buvo regėjusi žmogaus akis.
Karsto, kuriame buvo sudėti mažesni karstai ir pagaliau sarkofagas su
mumija. 1926 – 1927 metų žiemą buvo žengti svarbūs žingsniai: atidaryta
auksinė karsto skrynia, išimti vienas iš kito brangūs karstai ir ištyrinėta
Tutanchamono mumija. Mumija gulėjo nuostabiame sarkofage: galva ir rankos
buvo visiškai plastiškai suformuotos, o kūnas kūnas pavaizduotas kaip
plokščias reljefas. Sukryžiuotose rankose jis laikė karališkąsias
insignijas: krivulę ir mėlynu fajansu inkrustuotą vėduoklę. Veidas buvo
gryno aukso, akys iš aragonito obsidiano, antakiai ir vokai iš lazurito
spalvos stiklo. Šis spalvotas veidas atrodė sustingęs, panašus į kaukę, bet
kartu ir gyvas[5].

Mumijos prakeikimas. Praėjo metai po šio atradimo, ir Karnarvonas
sunegalavo. Pusryčių metu jo temperatūra pakildavo iki 38 laipsnių. Tai
tęsėsi 12 dienų. Gydytojai įtarė jog lordas įsipjovė skusdamasis, o gal jį
sugėlė moskitai. Karnarvonas mirė 2 val. ryto. Kai giminės Kaire susirinko
prie mirštančiojo lovos, mieste dėl nepaaiškinamų priežasčių dingo elektra
(tiesa, niekur neminima, kad kas tų paaiškinimų iš elektrikų būtų prašęs).
O gimtuosiuose Lordo namuose, Anglijoje, Karnarvono mylimas foksterjeras
pradėjo staugti, o po to krito negyvas. Tai buvo tik pirmoji iš
paslaptingų mirčių, siejamų su Tutanchamono kapu, serijos. O juk Lordas
Karnarvonas net nebuvo užėjęs į laidojimo rūsį.

Kita auka – Arturas Mace, amerikietis archeologas, kuris padėjo
išlaužti įėjimą į rūsį. Jis staiga pradėjo skųstis išsekimu, vėliau patyrė
komą ir mirė. Priežasčių taip niekas ir nenustatė.

Rentgenologas Archibaldas D. Reidas, kuris švietė Tutanchamono mumiją,
patyrė silpnumo priepuolį ir mirė grįždamas į Anglija 1924 m. Per pora metų
mirė trylika žmonių , prisidėjusių prie faraono kapo tyrinėjimo. O iki 1929
m. mirusiųjų skaičius pasiekė 22. Archeologai griežtai atmetė žurnalistų
spėliones apie “mumijų prakeikimą”, bet ar tikrai tai galėjo būti itk
atsitiktinumas?

Savo knygoje “Faraonų prakeikimas” tyrinėtojas Philipas Vanderbungas
pažymi, jog daugelis archeologų, kasinėjusių Egipte, mirė per anksti. Visi
jie dažnai skųsdavosi išsekimu, todėl autorius daro išvadą, jog senovės
Egipto žyniai galėjo turėti nuodų ar grybų sporų, kurie išsaugojo savo
poveikį per amžius.

Philipo hipotezę tiesiog žiauriai sukritikavo Kairo muziejaus
direktorius, daktaras Gamalas Mehrezas.

– Pažiūrėkite, man jau 52 metai ir visą savo gyvenimą aš kasinėju
kapus, dirbu su mumijomis. Esu gyvas įrodymas, kad tas prakeikimas –
nesąmonė,- tvirtino Gamalas. Po keturių savaičių jis mirė nuo kraujotakos
sutrikimo.

Keisčiausia, kad pas Howardas Karteris – žmogus, kuris atrado
Tutanchamono kapą, atidarė sarkofagą, apžiūrėjo mumiją, išnešė lobius –
mirė nuo senatvės sulaukęs 66 metų amžiaus. O ir rimti mokslininkai kol kas
nerado jokių “prakeikimo” įrodymų.

IŠVADA. Kodėl panašūs statiniai yra Pietų Amerikoje, ką reiškia tai,
jog patalpintos į piramidės formos indą (tikslai atkartojantį piramidės
kontūrus), gėlės skleidžia daug intensyvesnį aromatą? Dabar žmonės lengvai
pastato dangoraižius, aukštesnius už Cheopso piramidę, bet dar lengviau
juos sugriauna. Mano nuomone, pirmieji piramidžių statytojai buvo tobulesni
už mus.

Laikui bėgant, faraonai suprato, kad ir kaip atrodys kapas, vis tiek
jis bus išplėštas, niekas neatbaidys plėšikų.

Rašydama šį referatą aš sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų apie
egiptiečių kapus. Egiptas yra labai įdomi šalis ir, norint jį gerai
ištyrinėti, reikėtų sugaišti nemaža laiko.

Literatūros sąrašas

1. K. Ceramas “Dievai, kapai ir mokslininkai” 376 p.

2. Jean Vercoutter “Užmišto Egipto beieškant” 176 p.

3. Cyril Aldred “Egiptiečiai” 224 p.

4. Renzo Rossi “Egiptiečiai” 122 p.

5. Leonardas Kotrelas “Faraonų laikais” 246 p.

6. “Didžiosios pasaulio paslaptys” 319 p.

———————–
[1] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 43, 246 p.
[2] Renzo Rossi “Egiptiečiai”, V., 2000, P. 62, 122 p.
[3] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 48, 246 p.
[4] L. Kotrelas “Užmirštieji faraonai”, V., 1987, P. 74, 246 p.
[5] K. Ceramas, “Dievai, kapai ir mokslininkai”, V., 1962, P. 173, 376 p.

Leave a Comment