Piramidžių kilmė. Išsidriekę Kairo priemiesčiai – nelabai kokiapradžia kelionei, vedančiai į 4500 metų senumo praeitį, kur tebestovivienintelis išlikęs iš 7 pasaulio stebuklų. Tačiau kai šiuolaikiniaipastatai bagiasi ir atsiveria didelė Gizos plynaukštės dykuma, atsiveriaiš ties nuostabus dangų remiančių piramidžių vaizdas. Gizos piramidės –didžiausias faraonų galybės ir didybės įsikūnijimas, ir iš kur į jasbežiūrėtum: ar iš kito Nilo kranto, kai jų viršūnės išnyra iš rytmečiorūko, ar stovėdamas šalia, kai jų milžiniškos klinčių briaunos akinančiojevidudienio saulės šviesoje atrodo lyg laiptai, kylantys tiesiai dangun. Jųfonas – Vakarų dykuma, ir pirmiausia stebina ne piramidžių dydis, o jųspalva – šiltas saulės auksas, kurį išryškina milžiniškų stačiakampiųblokų, iš kurių jos sukrautos, sandūrų juodi šešėliai. Piramidės buvo faraonų kapai ir visose nuo mažiausios iki didžiausios– stovėjo ar tebestovi sarkofagai. Šiuo metu ant daugelio tebėra palaidotųjuose faraonų vardai. I ir II dinastijos faraonai buvo laidojami plytomis ar akmenimisišmūrytuose kapuose, padalytuose į atskiras patalpas sudėti maistui,ginklams ir kitiems daiktams, kurie egiptiečių manymu buvo būtinipomirtimiame gyvenime. Šie vidun pasvirusiomis sienomis statiniai vadinamimastabomis – iš arabų žodžio “suolas”. Tokių pastatytų kapų viršutinėdalis atrodydavo kaip akmeninis gultas arba suolas, primenantis tuos, kuriestovėdavo prie arabų namų. III ir IV dinastijos laikais, kai žymiems žmonėms buvo statoma daugmastabų, šių kapų forma labai pasikeitė. Lavonus buvo pradėta laidotimažuose požeminiuose kambariuose, padarytuose uolingame grunte iškirstųšulinių dugne. O nedegtų plytų anstatas, anksčiau turėjęs kelias patalpas,virto masyviu, beviek aklinu statiniu; įeiti buvo galima tik į mažąaukojimo kambarį vakarų pusėje. Ilgainiui nedegtos plytos buvo pakeistos
akmenimis, o vėliau mastabos virto didžiuliais stačiakampiais akmeniniaisstatiniais, kuriuose nebuvo jokių angų; duris turėdavo tiktai aukojimokambarys. Seniausuą Egipto piramidę Sakaroje, paėjus kiek tolėliau už MemfioNilo aukštupio link, pastatė III dinastijos įkūrėjas faraonas Džoseris(2780 – 2720 m. pr. m. e). Tai garsioji Laiptuotoji piramidė; Ji sydarytaiš terasų, uždėtų viena ant kitos ir į viršų vis mažėjančių. Įdomu tai, kadLaiptuotoji piramidė buvo sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė mastaba. Jibuvo statyta penkiais etapais, kol įgavo dabartinę formą. Iš pradžiųDžoseris statydinosi tokią pačią mastabą, kokių rasta Bet Chalafe, tik taiiš plytų ir forma kvadratinė, o ne pailga. Paskui nusprendė išplėstimastabą į visas keturias šalis, todėl prietatas išeina dviem pėdom žemesnisuž pirminį statin ir atsiranda pirmas laiptelis. Faraonas vėl pakeičiaplaną ir mauzoliejų padaro pailgą. Valdovas ir vėl nepatentintas, jauketvirtą kartą liepia padidinti pagrindą ir virš jo pastatyti dar vieną užkitą mažesnes tris mastabas. Pasidaro nedidelė laiptuota piramidė, kurišįkart patinka ir valdovui. Todėl Džoseris liepia dar kartą padidintipagrindą ir ant jo pastatyti galutinį laiptuotos šešių terasų piramidėsvariantą, kuris būtų apdailintas puikiu Tūros kalkakmeniu. Džoseriopiramidė tokia tebestūgso ir dabar, tik nebėra likę kalkakmenio apdaro. Kaip ir kodėl buvo statomos piramidės. Seniausua Egipte išlikusipiramidė tebestovi netoli Rombinės Snofraus piramidės. Tai Pietinė piramidėDahšūre. Ji pastatyta anksčiau už didžiąją, bet yra ne ką mažesnė. Kas jąstatė, niekas nežino. Daug metų buvo ji priskiriama Snofrui, tačiau jovardas buvo rastas ant Rombinės piramidės pamato akmens. Matyt Pietinępastatė kitas III dinastijos faraonas. Medume Snofrus pasistatydino dar vieną piramidę, kuri iš pradžių,matyt, buvo sumanyta kaip laiptuota, bet paskui kampai tarp pakopų buvoužpildyti, sienos išlygintos. Snofraus sūnus ir įpėdinis buvo Cheopsas. Nusprendęs aplenkti visussavo pirmtakus, jis pasinaudojo Gizos aukštuma ir ten pastatė didžiausią iraukščiausią iš visų piramidę – Didžiąją piramidę, kurios ilgis – 755 pėdos,o aukštis – 481 pėda[1]. Piramidė vadinosi “Cheopso horizontu”. Nė vienasCheopso įpėdinis negalėjo jo pralenkti. Tik Chefrenui, kuris valdė poCheopso įpėdinio, beveik pavyko pasistatyti tokią pačią piramidę. Savąjąjis pastatė greta Cheopso. Iš pradžių piramidės pamato kraštinės ilgis buvo707 pėdos, o aukštis – 471 pėda. Tačiau Chefrenas padarė suktybę: savopiramidę jis pastatė aukštesnėje vietoje, todėl dabar ji atrodo aukštesnėuž pirmtakę. Sfingės paslaptis. Prie Chefreno piramidės yra pastatytas sfinksas.Nepaisant to, kad netekęs barzdos ir nosies, sfinkso veidas tebėrapaslaptingas. Jis yra iškirstas iš kalkakmenio ir beveik 20 m. aukščio.Didžioji Sfingė vaizduoja vieną iš saulės dievo pavidalų. Sfingė tėrasimbolinė figyra. Jos veide atsispindi faraonų bruožai, ir manoma , jog taiChefreno veidas, nes sfinksas stovi šalia šventovės slėnio ir pylimo,vedančio į Chefreno piramidę. Napoleonas, atvykęs į Egiptą, rado iš smėliobekyšančią Sfingės galvą, kaklą ir nedidelę nugaros dalį. Ji pradėtaatkasinėti 1816 m.; po pertraukos 1853 m.; Sfingė galutinai buvo išvaduotaiš smėlio nelaisvės 1866 m[2]. Tarp didžiulių Sfinkso letenų rasta akmeninėstela, kurią buvo pastatęs XVIII dinastijos atstovas Tutmosis IV.Plokštelėje parašyta, jog valdovui prisisapnavęs dievas Horas, kurispaprašė išvaduoti jį iš smėlynų. Senoji karalystė nepaliko jokio dokumento,kuris atskleistų Didžiojo Sfinkso paslaptį, tačiau yra manoma, jog jis gynėslenksčius ir turėjo sulaikyti bet kurį įsiveržėlį, pažeidusį šventosiosteritorijos neliečiamybę. Vienas iš pirmųjų “lankytojų” europiečių buvo graikų istorikasHerodotas. Apie piramides daugiausia žinių jis gavo iš žynių. Jiepapasakojo, jog Cheopsas visus egiptiečius privertė dirbti sau, didžiuliusakmens luitus jie vilko iš Arabijos kalnų akmens skaldyklų. Piramidėsstatyba truko 20 metų. Piramidės – tai paminklai, statyti krauju, prakaituir ašaromis, tai paminklai vienam asmeniui, kuris norėdamas įamžinti savovardą, vertė dirbti šimtus tūkstančių bevardžių žmonių. Tarp pirmųjų piramidžių tyrinėtojų reikia pažymėti Džovanį Belconį,kuris atrado įėjimą į Didžiąją piramidę. Stebina Didžiosios piramidės tobulas orietavimas pasaulio šaliųatžvilgiu. 1925 m. S. G. Koulas nustatė, kiek buvo suklysta orientuojantDidžiosios piramidės šonus pasaulio šalių atžvilgiu: šiaurinį šoną – 0(2(28( į pietvakarius; rytinį šoną – 0(5(30( į šiaurės vakarus; pietinį šoną – 0(1(57( į šiaurės vakarus; vakarinį šoną – 0(2(30( į šiaurės vakarus[3]; Pytris kruopščiai išstudijavo apdailos plokštes, kuriomis kažkada buvoapdengta piramidė. Tos, kurios yra prie pagrindo, tebestovi savo vietoje.Jos apdailintos neapsakomai puikiai. Sprendžiant iš sienų tapybos atrodo,kad egiptiečiai kokių sudėtingesnių mechanizmų neturėjo, tiktai svertus,pavolus ir nuožulniąsias plokštumas. I ir II dinastijų faraonų mastabos formos antkapiai buvo sumanyti kaipamžina mirusių valdovų buveinė. Toje buveinėje ir aplink ją turėjo vyktifaraonų pomirtinis gyvenimas. Tačiau vėliau, gal tarp II ir III dinastijų,imta vaizduotis, kad po mirties faraonas įsikūnija saulės dieve. Labai viliojanti yra prielaida, kad Laiptuotoji piramidė buvo laiptaiį dangų. Yra žinoma, kad faraonas Džoseris statydinosi įvairius antkapius:mastabą Bet Chalafe, laiptuotąją piramidę Sakaroje ir dar vieną mastabąLaiptuotosios piramidės aptvaro viduje. Gal tuo metu dėl viešpatavimogrūmėsi dvi religinės sistemos, ir Džoseris mėgino išsirinkti geriausiąpomirtinį gyvenimą? Piramidžių statymo priežastis kyla iš egiptiečių religiniųįsitikinimų. Jie manė, kad žmogus savo gyvenimą tęsia amžinybėje, o ten,“aname pasaulyje”, gali egzistuoti vien tas, kas prieš mirdamas apsirūpinoviskuo, be ko neįmanoma išsiversti. Šias reikmes sudarydavo viskas, kąvelionis vartodavo žemėje. Tačiau pirmiausia reikėdavo apsaugoti kūną nuoįvairių kenksminkų poveikių. Viena iš “kosminių” piramidžių kilmės teorijų teigia, jog trysdidžiosios Gizos piramidės atkartoja tris Oriono žvaigždyno žvaigždes(senovės Egipte jos buvo vadinamos Ozirio diržu). O Nilo upė simbolizuojapaukščių taką. XIX a. izoderikai ir šiaip keistuoliai manė, jog Didžioji piramidėnegali būti kas nors kita, kaip nuskendęs plūduras, kad Nojaus arkapotvynio metu rastų kelią, o raudono granito sarkofagas skirtas ryšiui suMoze palaikyti. Mūsų dienomis mediumai tvirtina, kad sunkiuosius piramidėsakmenis sukrovė ateiviai, kadangi norėjo jos viduje paslėpti atominįreaktorių. Piramidės buvo skirtos tik vienam žmogui – faraonui ir jo ka.Piramidė – seniausias pasaulyje didžiulis statinys iš akmenų. Tai pirmasisžmogaus bandymas iš akmenų pastatyti monumentalų statinį. Dabar popiramides vaikšto turistai, jos atrodo tarsi suprantama gamtovaizdžiodalis. Bet taip ir lieka paslaptis, kaip jas pastatė. “Mirusiųjų miestas”. Visi Luksoro statiniai stovi rytiniame Nilokrante. Daugiau kaip du tūkstančius metų egiptiečiai karta po kartos čialaidojo savo balzamuotus numirėlius. Čia, uolų šešėlyje, ilsisi faraonai,jų žmonos ir vaikai, didžiūnai ir paprasti miestelėnai, o reljefai irpiešiniai jų kapuose mums pasakoja apie vienos iš seniausių civilizacijųkasdieninio gyvenimo smulkmenas. Kai kurie kapai yra Vidurinės karalystės, bet daugiausia – Naujosioskaralystės. Jie nesislepia po masyviomis mastabomis; tai gilios kalkmenyjeiškirstos požeminės galerijos ir kambariai. Kalvų šlaituose prie Nilo yradiduomenės kapai. Faraonai buvo laidojami slėnyje prie vakarinės kalnųdalies – “Karaliaus vartų”. Be faraonų kapų, kurie sudaro ypatingą grupę, Tėbų kapus galimaapytikriai suskirstyti į du pagrindinius tipus. Pirmajam priklauso diduomenės ir aukštųjų valdininkų kapai.Juose paprastai yra aukojimo kambarys, papuoštas freskomis arba reljefais, vaizduojančiaissceneles iš pomirtinio gyvenimo, kurį tikėjosi nugyventi mirusysis. Toliaubūdavo vienas arba kartais keletas patalpų, skirtų mumijai ir laidojimoreikmenims. Labiau paplitęs kapų tipas buvo bendri palaidojimai, kuriuose gaudavoamžiną atilsį vyrai ir moterys, negalėję pasistatydinti atskirų mauzoliejų.Čia daugybė mumijų gulėdavo rietuvėmis ant grindų iki lubų, kaip audeklųrietimai parduotuvėje. Kai mumijos rinkoje pabrango, kapus ėmė plėštivietos gyventojai. Laimė, ne visus kapus nusiaubė. Juos kasinėjo ir restauravomokslininkai. Šiuos kapus dabar saugo Senienų taryba. Jie vadinami“Diduomenės kapais”, bet iš tikrųjų tai mažos laidojimo šventyklos. Karalių slėnis. Čia, atkampaus slėnio aukštutinėje dalyje, antaukščiausios Tėbų kalvų viršūnės, lyg kokios natūralios piramidėsprieglobstyje ilsisi per 30 faraonų, o tarp jų ir – patys didieji Egiptovaldovai. Paskutinis faraonas čia buvo palaidotas prieš tris tūkstančius metų. Pirmasis faraonas, ryžęsis nutraukti senovinę tradiciją, tikriausiaibuvo Tutmozis I[4]. Tačiau tikrai nežinoma, kam šovė į galvą tokia mintis:pačiam faraonui ar jo architektui. Jo parinkta vieta buvo amfiteatre tarpuolų, ir tenai nueiti žmonės galėjo tik tarpeklio dugne esančiu siaurutaku, kuris aplenkia nekropolį iš šiaurės rytų, o paskui pasuka į pietus irtik tada pasiekia Karalių slėnį. Pradedant Tutmoziu I, visi XVIII ir XX dinastijos faraonai liepdavosavo kapus iškirsti Kralių slėnyje ir kiekvienas stengdavosi pranoktipirmtaką. Iš pradžių svarbiausia buvo išsaugoti palaidojimo vietospaslaptį. XVIII dinastijos pirmųjų faraonų, Tutmozio I, Tutmozio III,Amenchotepo II ir karalienės Hačepsutos, kapai išdėstyti nuošaliuose,slėpininguose užkampiuose, jų įėjimai atrodė nepastebimi. Tačiau,paaiškėjus, kad toks atsargumas negelbsti nuo kapų plėšikų, kuriemstikriausiai padėdavo papirkti valdininkai ir sargyba, kapų slėpimu rūpintisliaustasi. XIX dinastijos laikais Ramesidai savo mauzoliejus statė atviraiir drąsiai abiejose slėnio pusėse; iškirsdavo ilgas ir plačias požeminesgalerijas, einančias į uolų vidurį daugelį metrų, o rūpindamiesi palaikųsaugumu, labiausiai kliaudavosi slaptais laiptais ir masyviais sarkofagais.Anapus uolų virtinės atsirado didelės, fasadais į Nilą atgręžtosšventyklos. Dabar pasiimti aukų valdovų vėlės turėjo eiti per kalnagūbrį,tačiau tikriausiai tai nebuvo laikoma dideliu nepatogumu. Po XX dinastijos faraonai Karalių slėnyje nebuvo laidojami. Valdantpaskutiniesiems Ramziams, valdovų kapų plėšimai padažnėjo, o plėšikaipasidarė labai įžūlūs. Pamažu Karalių slėnis su apiplėštais ir nusiaubtais kapais buvoapleistas. Nei faraonų galybė, nei dievų baimė, nei pagarba mirusiemsnegalėjo sutramdyti žmonių godumo. Nors Karalių slėnyje nerasi nė dviejų vienodų kapų, jų visų bendrasplanas primena didžiausią ir sudėtingiausią Sečio I kapą (tai vienas išpuikiausių palaidojimų visame Karalių slėnyje). Visur daugybė nuožulnių,laiptais sujungtų koridorių, visur yra šulinys, užmūrytų praėjimų ir slaptųnusileidimų plėšikams apgauti. Pagaliau visi kapai turi laidojimo kambarįsarkofagui, o greta – kambarių laidojimo rakandams. Karalių kapų freskos nutapytos prieš tris tūkstančius metų, tačiaumums leidžia pažvelgti į tokią tolimą praeitį, kad, pačios su ja palygintosatrodo, kaip šiuolaikinės. Jose yra atgarsių iš žilos senovės, kada Niloslėnyje nebuvo net civilizacijos užuomazgų. Tutanchamono kapas. Tai visų archeologijos atradimų istorijos viršūnė.Jį atrado Hovardas Karteris ir lordas Karnarvonas , nugriovę lūšnas.Darbininkai vos ne po pirmo kirtiklio smūgio aptiko įėjimą į Tutanchamonokapą, patį turtingiausią faraonų kapą Egipte. Už dviejų užantspauduotų durųjie rado lobių kambarį. Kruopščiai apžiūrėję visas sienas, aptiko trečiasužantspauduotas duris. Įsitaisę stiprias elektrines lempas, jie, ištyrętrečiąsias duris, bemaž prie žemės pamatė dar vieną angą, taip patužanspauduotą, tiesa, matyt, kiek vėliau, nei pačios durys. Netrukus jie padarė dar vieną svarbų atradimą. Vienas tyrinėtojassmalsaudamas dirstelėjo po didžiuliais neštuvais, kurių čia buvo treji, irišvydo plyšį. Apspitę rastąjį plyšį ir pašvietę eletros lempa, pamatėšoninį kambariuką, mažesnį už pirmąjį, bet taip pat pilną visokiausiųbuities daiktų ir brangenybių. Tutanchamono kapas buvo kasinėjamas keletą žiemų. Jame buvo rastamedinė skrynia, viena iš vertingiausių Egipto meno pavyzdžių. Ne mažiaureikšmingas radinys buvo ir trys dideli gultai bei keturi vežimai, kuriebuvo per dideli ir neišardyti netilpo kape. Atėjo laikas atidaryti užanspauduotas duris. Tai, ką Karteris išvydobuvo visiškai neįtikėtina ir neįsivaizduojama, net visiškai nesuprantama. Karteris matė priešais žibančią sieną, kurios visos niekaip negalėjoapžvelgti, nors dairėsi į kairę ir į dešinę. Jis stovėjo prieš masyvų auksomūrą. Jie iš tiesų stovėjo priešais angą į būstą, kur buvo karstas. Ir tai,kas atrodė panašu į mūrą, iš tiesų buvo priekinė siena neįprastai dideliokarsto, turbūt brangiausio iš visų, kuriuos buvo regėjusi žmogaus akis.Karsto, kuriame buvo sudėti mažesni karstai ir pagaliau sarkofagas sumumija. 1926 – 1927 metų žiemą buvo žengti svarbūs žingsniai: atidarytaauksinė karsto skrynia, išimti vienas iš kito brangūs karstai ir ištyrinėtaTutanchamono mumija. Mumija gulėjo nuostabiame sarkofage: galva ir rankosbuvo visiškai plastiškai suformuotos, o kūnas kūnas pavaizduotas kaipplokščias reljefas. Sukryžiuotose rankose jis laikė karališkąsiasinsignijas: krivulę ir mėlynu fajansu inkrustuotą vėduoklę. Veidas buvogryno aukso, akys iš aragonito obsidiano, antakiai ir vokai iš lazuritospalvos stiklo. Šis spalvotas veidas atrodė sustingęs, panašus į kaukę, betkartu ir gyvas[5]. Mumijos prakeikimas. Praėjo metai po šio atradimo, ir Karnarvonassunegalavo. Pusryčių metu jo temperatūra pakildavo iki 38 laipsnių. Taitęsėsi 12 dienų. Gydytojai įtarė jog lordas įsipjovė skusdamasis, o gal jįsugėlė moskitai. Karnarvonas mirė 2 val. ryto. Kai giminės Kaire susirinkoprie mirštančiojo lovos, mieste dėl nepaaiškinamų priežasčių dingo elektra(tiesa, niekur neminima, kad kas tų paaiškinimų iš elektrikų būtų prašęs).O gimtuosiuose Lordo namuose, Anglijoje, Karnarvono mylimas foksterjeraspradėjo staugti, o po to krito negyvas. Tai buvo tik pirmoji išpaslaptingų mirčių, siejamų su Tutanchamono kapu, serijos. O juk LordasKarnarvonas net nebuvo užėjęs į laidojimo rūsį… Kita auka – Arturas Mace, amerikietis archeologas, kuris padėjoišlaužti įėjimą į rūsį. Jis staiga pradėjo skųstis išsekimu, vėliau patyrėkomą ir mirė. Priežasčių taip niekas ir nenustatė. Rentgenologas Archibaldas D. Reidas, kuris švietė Tutanchamono mumiją,patyrė silpnumo priepuolį ir mirė grįždamas į Anglija 1924 m. Per pora metųmirė trylika žmonių , prisidėjusių prie faraono kapo tyrinėjimo. O iki 1929m. mirusiųjų skaičius pasiekė 22. Archeologai griežtai atmetė žurnalistųspėliones apie “mumijų prakeikimą”, bet ar tikrai tai galėjo būti itkatsitiktinumas? Savo knygoje “Faraonų prakeikimas” tyrinėtojas Philipas Vanderbungaspažymi, jog daugelis archeologų, kasinėjusių Egipte, mirė per anksti. Visijie dažnai skųsdavosi išsekimu, todėl autorius daro išvadą, jog senovėsEgipto žyniai galėjo turėti nuodų ar grybų sporų, kurie išsaugojo savopoveikį per amžius… Philipo hipotezę tiesiog žiauriai sukritikavo Kairo muziejausdirektorius, daktaras Gamalas Mehrezas. – Pažiūrėkite, man jau 52 metai ir visą savo gyvenimą aš kasinėjukapus, dirbu su mumijomis. Esu gyvas įrodymas, kad tas prakeikimas –nesąmonė,- tvirtino Gamalas… Po keturių savaičių jis mirė nuo kraujotakossutrikimo… Keisčiausia, kad pas Howardas Karteris – žmogus, kuris atradoTutanchamono kapą, atidarė sarkofagą, apžiūrėjo mumiją, išnešė lobius –mirė nuo senatvės sulaukęs 66 metų amžiaus. O ir rimti mokslininkai kol kasnerado jokių “prakeikimo” įrodymų.IŠVADA. Kodėl panašūs statiniai yra Pietų Amerikoje, ką reiškia tai,jog patalpintos į piramidės formos indą (tikslai atkartojantį piramidėskontūrus), gėlės skleidžia daug intensyvesnį aromatą? Dabar žmonės lengvaipastato dangoraižius, aukštesnius už Cheopso piramidę, bet dar lengviaujuos sugriauna. Mano nuomone, pirmieji piramidžių statytojai buvo tobulesniuž mus. Laikui bėgant, faraonai suprato, kad ir kaip atrodys kapas, vis tiekjis bus išplėštas, niekas neatbaidys plėšikų. Rašydama šį referatą aš sužinojau daug įdomių dalykų bei faktų apieegiptiečių kapus. Egiptas yra labai įdomi šalis ir, norint jį geraiištyrinėti, reikėtų sugaišti nemaža laiko.
Literatūros sąrašas
1. K. Ceramas “Dievai, kapai ir mokslininkai” 376 p. 2. Jean Vercoutter “Užmišto Egipto beieškant” 176 p. 3. Cyril Aldred “Egiptiečiai” 224 p. 4. Renzo Rossi “Egiptiečiai” 122 p. 5. Leonardas Kotrelas “Faraonų laikais” 246 p.
6. “Didžiosios pasaulio paslaptys” 319 p.
———————–[1] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 43, 246 p.[2] Renzo Rossi “Egiptiečiai”, V., 2000, P. 62, 122 p.[3] L. Kotrelas “Faraonų laikais”, V., 1987, P. 48, 246 p.[4] L. Kotrelas “Užmirštieji faraonai”, V., 1987, P. 74, 246 p.[5] K. Ceramas, “Dievai, kapai ir mokslininkai”, V., 1962, P. 173, 376 p.