XIX a. neatpažįstamai pasikeitė Vakarų Europa

Klaipėdos “Vyturio” vidurinė mokykla
11c klasė

XIX a. neatpažįstamai pasikeitė Vakarų Europa

Referatas

Darbą atliko:
Mantas Jurkus

Klaipėda
2001

XIX a. Europa pasikeitė visom prasmėm: politiškai, geografiškai, sociališkai, moksliškai ir kultūriškai. Šiuo laikotarpiu įvyko labai daug perversmų, karų, buvo padarytas didžiulis žingsnis moksle.

Napoleono I valdymo laikais (1799 – 1814) Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybė. Jos valdomos teritorijos driekėsi nuo Atlanto vandenyno iki pat Nemuno. Prancūzija valdė visą vakarų Europą, išskyrus Angliją, Austrijos Imperiją, Prūsiją, Portugaliją ir Sardinijos bei Sicilijos salas. Taip buvo tik iki Napoleono I žygio į Rusiją – Prancūzijos pralaimėjimo. Tačiau kool Vienos kongresas sprendė, kaip “sutvarkyti” Europą po visų karų, Napoleonas I, ištremtas į Elbos salą, netikėtai grįžo valdyti Prancūzijos. Sugrįžimas truko tik 100 dienų, bet Napoleonas I per tą laiką spėjo pakeisti konstituciją, paskelbti spaudos laisvę. Po Vaterlo mūšio jis buvo ištremtas į šv.Elenos salą.

XVIII a. antroje pusėje – XIX a. Prancūzijos valdymas keitėsi daug kartų: absoliutinė monarchija (Liudvikas XVI), respublika (jakobinų diktatūra, direktorija, konsulatas), imperija (Napoleonas I), konstitucinė monarchija(Liudvikas XVIII, Karolis X), buržuazinė monarchija (Liudvikas Pilypas), respublika (Luji Bonapartas), imperija (Napoleonas III), reespublika.

Napoleonas ir jo karai smarkiai pakeitė Europą: dėl Anglijos kontinentinės blokados, Anglijoje vėliau prasidėjo pramonės perversmas; panaikinta Šventosios Romos imperija, įkurta Reino sąjunga, iš kurios vėliau išsivystė Vokietija; priimtas civilinis kodeksas, įtvirtinęs Europoje kapitalistinės santvarkos principus; sukurta Šventoji Sąjunga, prižiūrėjusi Eu

uropos tautų ramybę.

Šitaip Europa atrodė po Vienos kongreso:

Pramonės perversmas – tai milžiniškų ekonominių, socialinių pokyčių epocha, kiek skirtingu metu apėmusi Vakarų Europą ir Šiaurės Amerikos šalis. Neatpažįstamai pasikeitė žmonių ūkis, buitis, gyvenimo sąlygos, o šalys, kurios praktiškai gyveno iš žemdirbystės, virto išsivysčiusiomis, pramonės šalimis. Dauguma kaimo žmonių persikraustė į miestus, ieškodami pragyvenimo šaltinio, darbo. Tačiau darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai sunkios. Todėl jie ėmė kovoti už savo teises, už geresnį gyvenimą. Vystantis ekonomikai gerėjo žmonių gyvenimo sąlygos, pasiekta didelė pažanga moksle, technikoje.
Pramonės perversmas prasidėjo XVIII a. pabaigoje Anglijoje, turėjusioje daug kolonijų visame pasaulyje ir dėl to nuo kitų valstybių išsiskyrė kur kas didesne, išplėtota prekyba. Anglija, kaip jūrų valstybė, visomis jėgomis stengėsi, kad nei Prancūzija, nei kitos Europos šalys joos nepralenktų. Napoleonas, pralaimėjęs Trafalgaro mūšį, 1806 m. įvedė ir stiprino Anglijos ekonominę blokadą. Dėl jos Anglijos ekonomika turėjo žlugti, bet įvyko priešingai – gamyba ir gavyba dar labiau išaugo, suklestėjo kontrabanda, dėl karo imta gaminti daug ginkluotės, taigi darbo buvo visiems. Kadangi Anglijos žemės ūkis nebuvo išvystytas, anglai, anksčiau grūdus pirkę iš kontinentinės Europos, ėmė plėsti, vystyti žemės ūkį. Už maisto produktus buvo gaunamos didžiulės pajamos, todėl žemės ūkiu susidomėjo bajorija ir buržuazija. Dirbdami ūkiuose valstiečiai taip pat šiek tiek praturtėjo. Be

e to, panaikinus viduramžiškus draudimus kurti šeimas, bei pažengus medicinai (1796 m. išradus skiepus), Anglijos gyventojų skaičius ėmė smarkiai augti, o mirtingumas – mažėti(vėliau ir visoje Europoje – žr.1 ir 2 grafiką).

1 grafikas. 2 grafikas.

Taigi vystytis ir plėstis pramonę vertė ir darbo jėgos perteklius. Anglija buvo turtinga ir gamtiniais ištekliais – akmens anglimi, geležies rūda. Dėl to išradus garo mašiną, ji pradėta naudoti akmens anglies ir geležies rūdos gavyboje, kitose pramonės šakose, pradėti statyti garlaiviai, tiesiami geležinkeliai, kurie buvo naudojami gabenti akmens anglį ir geležies rūdą. Be to, geležinkelis sudarė galimybes žmonėms masiškai keliauti, kraustytis, skatino luominių skirtumų nykimą, demokratizmą, nes juo galėjo naudotis visų visuomenės sluoksnių atstovai. Žodžiu blokados metu Anglijos ekonomika labai sustiprėjo, pradėtos naudoti mašinos. Visgi mašinų naudojimas turėjo ir neigiamą pusę – viena mašina pakeisdavo daug darbininkų, dėl to vėliau daug žmonių tapo bedarbiais. Anglijoje pramonės perversmas įvyko, bet tuo metu kitos Europos šalys atsiliko toli nuo Anglijos. Po Vienos kongreso, panaikinus blokadą, Anglija ir kitos Europos šalys prekių įvežimą apribojo muitais, nes jas užplūdo pigios ir kokybiškos anglų prekės, dėl kurių smulkūs vietiniai gamintojai bankrutuodavo. Kontinentinei Europai iškilo klausimas: “Kaip paspartinti ekonomikos pažangą, kaip pasivyti Angliją, kad ir kitos valstybės galėtų sėkmingai konkuruoti?”. Tai įgyvendinti nebuvo lengva, nes Anglija labai ribojo ir net dr

raudė išvežti naujausias mašinas. Taip pat labai griežtai draudžiama buvo inžinieriams išvykti iš Anglijos ir padėti kitų šalių pramonininkams susipažinti su technikos naujovėmis, jas diegti. Tačiau apribojimai nelabai teveikė – ir mašinų, ir inžinierių “eksportas” vyko. Daugelis mašinų buvo išvežama nelegaliai, o anglų inžinieriai buvo priviliojami mokant jiems didžiulius pinigus ir atlyginimus. Pavyzdžiui Prancūzijoje XIX a. trečiajame dešimtmetyje buvo net keli tūkstančiai anglų inžinierių, apmokiusių prancūzus, kaip naudotis naujausiomis mašinomis. Kitas anglų vijimosi būdas – ekonominis šnipinėjimas – buvo labai paplitęs Prūsijoje. Į Angliją buvo siunčiami prūsų šnipai, kad šie sužinotų apie naujausius išradimus ir jų panaudojimą. Europa ėmė vytis Angliją, tačiau pasivyti jos nepavyko niekam.
Iki pat XIX a. antros pusės darbininkai, daugiausiai į miestus atsikėlę kaimiečiai (urbanizacija vyko gana sparčiai – žr.3 grafiką), gyveno labai skurdžiai. Daugiausiai jie gyveno miesto pakraščiuose pastatytuose daugiabučiuose namuose. Vienai darbininkų šeimai būdavo skiriamas tik vienas kambarys, kuris nebūdavo didelis. Statant tokius namus nebuvo laikomasi jokių reikalavimų išskyrus vieną: kiemas turėjo būti bent tokio dydžio, kad į jį sugebėtų įvažiuoti gaisrinė. Žmonės gyveno visiškai antisanitarinėm sąlygom. Kambarys būdavo nedidelis, be apšvietimo(saulės spinduliai labai retai tepatekdavo pro langą), be ventiliacijos (taigi ir be gryno oro), stovėdavo keli būtiniausi baldai (spinta, stalas, kelios kėdės ir lova), daug žiurkių ir kitokių graužikų, parazitų, ligų pl
latintojų. Praustis praktiškai netekdavo, nes nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Be to, tokius namus nuolatos niokodavo gaisrai.
3 grafikas.

Darbo sąlygos irgi buvo labai sunkios. Darbo diena trukdavo 12-14, ar net 16 valandų. Nors vaikai iki 12 metų turėdavo dirbti ne ilgiau kaip 8 valandas, dažniausiai jie dirbdavo visą darbo dieną. Vaikų budrumas būdavo palaikomas mušant, dirbti tekdavo labai kenksmingomis sąlygomis (pvz. šachtose, kur pilna dujų ir dulkių, labai kenkiančių plaučiams, sunkinančių kvėpavimą ir netgi galinčių sprogti). Atlyginimai būdavo labai maži, o blogai dirbantys netekdavo darbo. Prasčiausia buvo vaikų ir moterų padėtis: nors jie dirbdavo ir ilgiau nei vyrai, atlyginimą gaudavo perpus mažesnį. Jie buvo labiausiai išnaudojami.
Darbininkai visoje Europoje buvo labai nepatenkinti savo padėtimi. Kadangi pramonės perversmas prasidėjo Anglijoje, todėl ir darbininkai anksčiausiai sujudo ten. XIX a. pradžioje susiformavo mašinų daužytojų – luditų – judėjimas. Luditai pagrindiniu nelaimių šaltiniu laikė mašinas. Judėjimą labiausiai rėmė buvę amatininkai, nes jie negalėjo konkuruoti su fabrikais, ir buvo priversti eiti dribti paprastais samdomais darbininkais. Iki pat 1825 m. luditai niokojo fabrikus, naikindami ir gadindami mašinas. Žinoma, nebuvo pasiekta jokių rezultatų, nes sudaužę mašinas ir sugriovę fabrikus darbininkai likdavo be darbo, todėl jis greitai baigėsi.
Taip pat XIX a. pradžioje pradėjo kurti profesines sąjungas (tredjunionus), reikalaudami išplėsti rinkimų teises sumažinant turto cenzą. Tredjunionų veiklai ir jų įtakos sustiprėjimui didžiulę įtaką padarė čartistų judėjimas. Jis susiformavo po 1832 m. atliktos rinkimų sistemos reformos, kuri nepatenkino darbininkų interesų – liko aukštas turto cenzas. Darbininkai pradėjo kovą dėl visuotinės rinkimų teisės vyrams: buvo parengtas dokumentas su reikalavimais (chartija), nuo kurio sąjūdis ir buvo pavadintas čartizmu. Beje, čartistų organizacija buvo pirmoji pasaulyje darbininkų partija. Vyriausybė ir parlamentas nepatenkino chartijos reikalavimų, tačiau turėjo padaryti tam tikrų nuolaidų: nustatė samdomų darbininkų amžių, uždraudė vaikų ir moterų darbą kasyklose, apribojo darbo dieną iki 10 val.

Taigi kaip ir visas pramonės perversmo procesas, taip ir politinės reformos Anglijoje nuvilnijo ir per kontinentinę Europą. Pasikeičia Europos politinis gyvenimas: įvedama visuotinė rinkimų teisė, susiformuoja naujos politinės jėgos, atstovaujančios įvairius visuomenės sluoksnius. Jos randasi vystantis ekonomikai, formuojantis naujiems visuomenės sluoksniams, gausėjant sunkiai dirbantiems darbininkams. Ryškiausios jų: konservatizmas, liberalizmas ir socializmas.

Konservatizmo pradininku laikomas anglų filosofas E.Berkas (1729-1797). Pirmiausia konservatizmas buvo liberalizmo kritikas ir oponentas, o vėliau tapo socializmo oponentu. Konservatizmas stengėsi išlaikyti senas tradicijas, vengti visokių naujovių. Svarbiausia vertybe buvo laikomas nusistovėjęs žmonių tarpusavio ryšio tvarkos ir stabilumo išsaugojimas ir puoselėjimas. Svarbiausia vyriausybės užduotis – saugoti nusistovėjusią tvarką, o geriausia vyriausybė ta, kuri valdo nuolat: tada užkertamas kelias piktnaudžiavimui valdžia. Iki XIX a. antros pusės tai buvo palanki bajorijai politinė teorija, bet vėliau ji perėmė kai kurias liberalizmo propaguotas vertybes (demokratija, lygiateisiškumas prieš įstatymus, asmens laisvė). Šia politine teorija besivadovaujančios politinės partijos (konservatoriai ir krikščionys demokratai) buvo ir tebėra labai populiarios daugelyje šiuolaikinių demokratinių valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija ir kt.).
Liberalizmas atsirado dar XVIII a. pabaigoje. Žymiausieji pradininkai, Dž.Lokas, Dž.S.Milis, Adamas Smitas, bei jų pasekėjai liberalinę visuomenę apibūdino taip:
Visi žmonės gimsta lygūs ir laisvi. Kiekvienas žmogus atsako pats už save ir už savo veiksmus. Kiekvienam žmogui, tol, kol jis nepažeidžia teisingumo įstatymų, paliekama visiška teisė siekti užsibrėžto tikslo ir savo veikla bei kapitalu konkuruoti su bet kieno kito kapitalu. Taigi veikliems žmonėms leidžiama kilti hierarchijos laiptais, o tai jau didina socialinę nelygybę. Iš valstybės reikalaujama tik vieno – leisti veikti ir nesikišti į visuomenės ūkinį gyvenimą. Svarbiausias valstybės uždavinys yra saugoti visų žmonių laisvę, kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito žmogaus laisvei. Geriausia valdymo forma – demokratija, kurioje yra įteisintas valdžios pasiskirstymas į tris nepriklausomas ir viena kitą kontroliuojančias šakas (kad būtų užkirstas piktnaudžiavimas valdžia):įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę.
Liberalizmas atspindėjo stiprėjančios buržuazijos interesus ir tapo jos ideologija, kadangi ji buvo suinteresuota valstybės nesikišimu į verslo reikalus bei į kapitalistų ir darbininkų santykius.
A.Smitas teigė:
“Valdovui telieka tik trys pareigos:
1. Ginti visuomenę nuo prievartos ir priešo užpuolimo;
2. Apsaugoti kiekvieną visuomenės narį nuo neteisybės bei priespaudos;
3. Rūpintis kai kuriais viešaisiais darbais, kuriais niekada nesusidomėtų atskiras žmogus ar nedidelė žmonių grupė.”
Darbininkų skurdas buvo laikomas nekompetencijos ir tingumo pasekmėmis. Taip pat liberalizmas skatino šalis tarpusavyje prekiauti, siekiant stiprios ekonomikos.

Socializmas pradėjo formuotis įvairiems mąstytojams bandant išspręsti problemą – kaip pagerinti darbininkų likimą. Pirmaisiais socializmo teoretikais laikomi prancūzai Furjė, Kabė, Sen-Simonas, bei anglas Ovenas. Jie įsivaizdavo, kad gamybos priemonės (žemė, kasyklos, gamyklos) turi priklausyti valstybei, tvarkančiai ekonomiką taip, kad būtų naudinga visiems, ir teisingai paskirstys pelną. Žymiausieji socializmo teoretikai vokiečiai Marksas ir Engelsas kelia tuos pačius reikalavimus, tačiau kritikuoja priemones, numatytas tiems tikslams pasiekti. Jie aiškina, kad istorija yra ne kas kita, kaip ilga socialinių klasių kova ir kad industrinėje epochoje susiduria buržuazija (kapitalistai) ir proletariatas. Marksas tvirtino, kad proletariato pergalė neišvengiama, o po jos atsirasianti beklasė ir teisinga visuomenė, ir kad pergalės reikia siekti revoliucinės prievartos būdu.

Be šių trijų ideologijų XIX a. atsiranda ir radikalizmas (žr.1 lentelė), anarchizmas ir kt., tačiau jos nebuvo tokios ryškios.

1 lentelė. Konkuruojančios XIX a. ideologijos

Konservatoriai Liberalai Radikalai
Ideali santvarka absoliuti monarchija konstitucinė monarchija demokratinė respublika
Aukščiausioji valdžia dieviškos kilmės, patikėta valdovui tautinė, patikėta elitui liaudies
Balsavimas – pagal turtinį cenzą visuotinis
Švietimas patikėtas Bažnyčiai mokslo (ypač vidurinio) laisvė mokslo laisvė (pradinis privalomas, nemokamas)
Spauda Cenzūra laisvė (garantuota) laisvė
Socialiniai sluoksniai žemvaldžių aristokratija miesto buržuazija (“gerovės žmonės”) vidurinioji klasė ir liaudis

Napoleonas prieš savo nuvertimą kalbėjo, jog ten, kur kilo Didžioji prancūzų revoliucija, ten ji suliepsnos nauja jėga. Ir jis neklydo: 1830, 1848 m. revoliucijos, įsiplieskusios Paryžiuje nuvilnija per daugumą Europos šalių. Dėl šio laikotarpio XIX a. dažnai vadinamas Tautų pavasariu.
Iki 1485 m. Prancūzijos ekonomika klesti – tiesiami geležinkeliai, vystoma tekstilė ir metalurgija. Karalius Luji Pilypas bando valdyti vienas ir nepatvirtina visuotinės balsavimo teisės. 1846 m. netikėtai prasideda sunki ekonominė krizė, nes dėl pražūtingo nederliaus smarkiai pašoka maisto produktų kainos. Valstybė ir privatūs asmenys, investavę kapitalą į pramonę ir geležinkelius, beveik visus pinigus išleidžia maisto produktams pirkti, o tai suparalyžiuoja ekonomiką ir sukelia nedarbą. Skurdas užgriūva milijonus žmonių. 1848 m. vasario mėn. Prancūziją sukrečia revoliucija: nuverčiamas Luji Pilypas. Europoje tuo metu taip pat buvo sudėtinga padėtis: italai ir vokiečiai buvo nepatenkinti nacionaliniu susiskaldymu, o daugiatautėse imperijose (ypač Austrijoje) pavergtos tautos siekė išsikovoti nepriklausomybę. Taigi revoliucijos atgarsiai nuaidi per visą žemyną ir atsiliepia visur, išskyrus Angliją ir Rusiją. Visi Italijos regionai sukyla prieš austrų viešpatavimą ir valdovų absoliutizmą. Sardinijos-Pjemonto karalystė paskelbia karą Austrijai, tuo išreikšdama italų patriotų viltis. Vokietijos valstybių valdovai priversti suteikti konstitucijas; Frankfurte posėdžiauja visuotiniu balsavimu išrinktas parlamentas, siekiantis suvienyti šalį. Po Meternicho padu atsidūrusios Austrijos valstybės visą laiką buvo absoliutizmo citadelė. Vis dėlto Vienoje kyla revoliucija, Meternichas išvejamas, imperatorius priverčiamas suteikti konstituciją. Austrų imperijos slavai susirenka Prahoje ir reikalauja autonomijos, o vengrai tuo metu pakyla į kovą už nepriklausomybę. Prasideda maištai Habsburgų valdose Šiaurės Italijoje. Austrijos likimas atrodo nulemtas. Tačiau Dunojaus monarchiją išgelbsti ištikimai ją sauganti kariuomenė bei žaibiška Rusijos caro Nikolajaus I parama. Austrų kariuomenė išvaiko slavų kongresą Prahoje, sutriuškina pjemontiečius ir italų patriotus. Dviejų galingų Rusijos armijų padedami, austrų kariškiai sunaikina vengrų valstybę. Austrijos sėkmės padrąsinti vokiečių kunigaikščiai apriboja gyventojų teises. Paleidžiamas Frankfurto parlamentas: štai kas lieka iš vokiečių svajonės pasiekti vienybę taikiomis priemonėmis.
1848 metų revoliucijos Europoje:

Nepaisant visų revoliucijų metu patirtų nesėkmių, svajonė apie “Didžiąją Vokietiją” išlieka. Kelias jai įgyvendinti pirmiausia tiesiamas ekonomikos srityje: 1834 m. įkurta Vokietijos muitų sąjunga galiausiai apima daugumą Vokietijos valstybių. Labiausia suvienyti Vokietiją siekia Prūsija, o Austrija – labiausiai priešinasi ir stengiasi išlaikyti po Vienos kongreso susikūrusią silpną Vokietijos sąjungą. Prūsija rengiasi karui su Austrija. Karalius Vilhelmas I be išlygų palaiko savo ministrus: Bismarką, Roną ir Moltkę. Karo ministras Ronas ir generalinio štabo viršininkas Moltkė sukuria stipriausią Europoje, moderniai aprūpintą armiją. Tuo tarpu kancleris Bismarkas ruošia diplomatinę dirvą: jis užmezga draugiškus santykius su Rusija ir Italija, kuri jį remia norėdama atgauti austrams priklausančią Veneciją; taip pat užsitikrina Napoleono III neutralumą, pažadėdamas jam Belgiją ir Liuksemburgą. 1866 m., kai jau viskas paruošta, kyla Austrijos-Prūsijos karas. Nors dauguma Vokietijos valstybių palaiko austrus, prūsų armija laimi greitą pergalę, nes sumaniai naudojasi geležinkeliais ir telegrafu. Po pralaimėjimo prie Sadovos Austrija kapituliuoja. Bismarkas neužima jokios Austrijos teritorijos, tačiau atima iš jos teisę dalyvauti Vokietijos reikaluose. Prijungęs prie Prūsijos kai kurias mažąsias Vokietijos valstybes, jis įkuria Šiaurės Vokietijos Sąjungą, kurioje vyrauja Prūsija. Pietinės Vokietijos valstybės pasirašo su Prūsija karinės sąjungos sutartis, todėl vienybė tampa beveik pasiekta. Tačiau norėdamas sutvirtinti sąjungą Bismarkas bando pradėti karą prieš bendrą priešą – Prancūziją. Napoleonas III reikalauja Bismarko žadėtų teritorijų (Belgijos ir Liuksemburgo). Šis apšmeižia prancūzų imperializmą Vokietijos ir Anglijos viešosios nuomonės akyse, o po to pateikia spaudai iškraipytą ir dėl to prancūzus įžeidžiančią telegramą (Emso depešą), tuo išprovokuodamas Napoleoną III paskelbti karą Prūsijai (1870 m. liepos 19 d.) Tokiu būdu šis, kaip agresorius, netenka visos Europos palankumo. Liepos ir rugpjūčio mėn. prūsų ir Vokietijos armijos smarkiai puola ir sumuša prancūzų kariuomenės būrius. Napoleonas Sedane paimamas nelaisvėn. Rugsėjo 4 d. paskelbiama apie Prancūzijos Respublikos įkūrimą, bet karinė padėtis nesikeičia: Prūsijos kariuomenė apsupa ir apgula Paryžių, o kitos vokiečių armijos okupuoja didelę Prancūzijos dalį į šiaurę nuo Luaros. Prancūzų mėginimai išlaisvinti Paryžių nesėkmingi. 1871 m. sausio 18 d. Versalyje Vokietijos kunigaikščiai, pripažindami svarbų Prūsijos vaidmenį, paskelbia Prūsijos karalių Vilhelmą I Vokietijos imperijos imperatoriumi. 1871 m. gegužės 5 d. pasirašoma taika su Prancūzija. Tačiau ši Frankfurto taikos sutartis Prancūzijai pražūtinga: ji praranda Elzasą ir trečdalį Lotaringijos, turi sumokėti 5 milijardų aukso frankų kontribuciją ir trejus metus kęsti dalies teritorijos okupaciją. Šitaip buvo suvienyta Vokietija.

Europa vadinama Senuoju žemynu, XIX a. tapo ne tik senuoju, bet ir valdančiuoju žemynu. Pramoninės Vakarų Europos valstybės, o ypač Anglija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai, Ispanija, Portugalija, tampa galingomis metropolijomis, turinčiomis nemažai kolonijų visame pasaulyje. Kolonijos dažniausiai būdavo geras žaliavų (gamtinių turtų arba žmonių, vergų) šaltinis šioms valstybėms. Praktiškai kolonijose nedidelis kiekis europiečių išnaudodavo milijonus vietinių gyventojų. Ispanijai ir Portugalijai pradėjus dekolonizaciją, “kolonizacija” įgyja neigiamą reikšmę, todėl Europos valstybės naujus užkariavimus ima kurti tikrąsias “imperijas”. Toks užkariavimų troškimas vadinamas imperializmu.
Buvo ne vien kolonijinės valstybės, bet ir pusiau kolonijinės (pvz. Kinija, Persija, Osmanų imperija), kurios išlieka nepriklausomos, tačiau valdžios organai nebevadovauja ekonomikai. Pramonės valstybės, kaip atlygį už negrąžinamas skolas, perima šių valstybių muitų ir finansų kontrolę, o vėliau Europos valstybės pasidalindavo ekonominės įtakos zonas. Tai jau būsimojo teritorinio padalijimo pradžia. Europiečių ekonominė įtaka stipri net ir nepriklausomose Balkanų ir Lotynų Amerikos valstybėse. Vieni kolonijose siekė staigiai praturtėti, o kiti svajojo apie ateitį, kai metropolija kartu su kolonijomis sudarys laisvų valstybių federaciją.
Šitaip Europa buvo pasidalinusi pasaulį XIX amžiuje:

XIX a.pirmojoje pusėje intensyviai brendo dvasinė kultūra. Tarp įvairiausių jos formų pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais labiausiai paplito romantizmas. Pasirodęs dar XVIII – XIX amžių sandūroje, jis suklestėjo XIX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Kaip kultūros reiškinys, romantizmas išsiskyrė nepaprastu formų gausumu. Meninės kūrybos sferoje jis sudarė specifinę literatūros, vaizduojamojo meno, muzikos, teatro srovę. Drauge romantizmas reiškėsi ir kaip ideologijos forma: susiformavo filosofinių-estetinių idėjų politinės ekonomijos ir istorijos mokslo romantinė kryptis.

Romantizmas atsirado dėl didelių idėjinių pokyčių, Švietimo ideologijos krizės:
vis labiau aiškėjo, kokie nepagrįsti švietėjų teiginiai apie tai, kad netrukus nugalės proto, lygybės ir socialinio teisingumo principais besiremianti visuomenė. Buržuazinėje santvarkoje, kuri formavosi laimėjus Prancūzijos revoliucijai ir vykstant pramonės perversmui, atsiskleidė gilūs prieštaravimai ir neigiami bruožai :nesulaikomas viršūnių turtėjimas ir didėjantis bedalių skurdas, asmenybės ir visuomenės susvetimėjimas, pinigavimasis ir prekeiviškumas. Šie buržuazinės visuomenės bruožai kėlė pažangiosios inteligentijos nusivylimą, vertė nesitaikstyti su nepatrauklia tikrove. Tokios nuotaikos atsispindėjo literatūroje laisvę mylinčių, kenčiančių dėl prieštaravimų tarp jų aukštų idealų ir visuomenės netobulumo, apimtų melancholijos, dvasinio liūdesio, “pasaulinio skausmo” romantinių herojų paveiksluose. Ši besąlygiško buržuazinio pasaulio neigimo dvasia ryškiausiai ir giliausiai atsiskleidė Dž.Bairono kūryboje.

Ypatinga reikšmė kūryboje buvo teikiama vaizduotei, fantazijai, tačiau laikantis istorinės tiesos. Nuolatinis grįžimas į istorinę praeitį – vienas būdingų romantizmo bruožų. Romantikai, nukentėję sugriovus feodalinę santvarką troško susigrąžinti tai, ką prarado. Jie (pvz. Šatobrianas ir Novalis) gynė krikščionybę, vaizduodami ją kaip švietėjiškų ir revoliucinių idėjų alternatyvą, kelią į taiką ir harmoniją, šaltinį. Susižavėjimas istorine praeitimi praturtino įvairias kultūros sritis: atsirado naujas literatūros žanras – istorinis romanas, imta plačiai domėtis liaudies kūryba.

Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose romantizmas labai pakito: imta optimistiškai žiūrėti į ateitį. Ši tendencija ypač išryškėjo V.Hugo ir Žorž Sand dramose bei romanuose, H.Heinės, A.Mickevičiaus, Š.Petefio poezijoje, kupinoje nuojautos, kad po Europos tautų revoliuciją netrukus atgims žmonija. Romantizmo tendencijų įvairovė atsispindi Žeriko ir Delakrua tapyboje, Vėberio, Berliozo, Šuberto, Šumano, Vagnerio, Verdžio muzikoje. Romantizmas praturtino pasaulinę kultūrą išliekamos reikšmės dvasinėmis vertybėmis ir nutiesė naujus kelius jai augti.
Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose grožinėje literatūroje šalia romantizmo įsitvirtino realizmas. XIX a. realizmas rėmėsi klasicizmo, XVIII a. švietėjiško realizmo ir romantizmo laimėjimais, tačiau turėjo ir visiškai naujų bruožų. Būdingas platus tikrovės vaizdavimas, daugiausiai liečiant socialinę problematiką. Realizmas atsirado Prancūzijoje ir Anglijoje įsigalint buržuazinei santvarkai. Tačiau realistų kūriniuose ji, kaip ir kapitalizmo pasekmės, tikrai nėra giriama. Atskleista socialinė nelygybė, egoizmas, veidmainystė – neatskiriamos buržuazinės tikrovės savybės. Realistai suprato, jog žmogaus elgesį, psichologiją lemia buitinės sąlygos, priklausymas tam tikrai socialinei aplinkai. Į realizmą įsiliejo ir svarbiausi XIX a. pirmosios pusės mokslo laimėjimai – evoliucijos idėja ir istorizmas. Didžiųjų realistų kūryba kupina humanizmo ir socialinio teisingumo idealų. Balzakas ir Dikensas savo knygose parodė kylantį proletariatą. Tačiau jie darbininkus vertino tik kaip kenčiančią masę, sugebančią kelti tik stichiškus, aklus maištus prieš priespaudą. XIX a. literatūra pradėjo daryti visuomenei vis didesnę idėjinę ir moralinę įtaką.

XIX a. anglų literatūra gyveno klestėjimo laikus. Džordžas Baironas (1788 – 1824) ir Persis Šelis (1792 – 1822) – didieji to meto poetai, smerkė tuometinę Anglijos santvarką, buržuazinį demokratinį režimą. Perėjimas iš romantizmo į realizmą išryškėjo Valterio Skoto (1771 – 1832) kūryboje. Jis objektyviai vaizdavo liaudies sukilimus, jų vadus, kūrė ryškius liaudies paveikslus (“Puritonai” ir kt.). 28 jo romanuose ryški realistinė tendencija eina lygia greta su romantizmu.

Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose anglų literatūroje įsitvirtino kritinis realizmas. Tam laikui priklauso Čarlzo Dikenso, anglų kultūros nacionalinio pasididžiavimo, kūryba. Jis kūrė puikius socialinius romanus, kuriuose buvo “skurdžių gynėjas nuo aukštuomenės, melo ir veidmainystės baudėjas”. Jis buvo puikus satyrikas ir humoristas. Pateikdamas savo romanus kaip šeimos kroniką, Viljamas Tekerėjus (1811 – 1863), kreipė satyrą į turtuolių parazitiškumą, veidmainystę, garbėtroškumą, demaskavo tuometinę Angliją, kaip “prakeiktą snobų visuomenę” (“Snobų knyga”, “Tuštybės mugė”).

To meto Anglijos tapyboje vyravo peizažas, domėjimasis gamta.

Taigi šitokia Europa liko po XIX a., 1900 m.:

Literatūros sąrašas:

“Istorija 3”, Vilnius, Baltos lankos 1995 m.
“Naujųjų amžių istorijos skaitiniai: nuo didžiųjų geografijos atradimų iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos”, Kaunas, Šviesa 1999 m.
“Naujųjų amžių istorija; Europos ir Amerikos šalys; I-asis periodas”, Vilnius, Mintis 1989 m.
“Naujųjų amžių istorija nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos”, Vilnius, Kronta 1999 m.
“Istorija. Trumpas kursas”, Vilnius 1999 m.
“Lietuviškoji tarybinė enciklopedija”, Vilnius, Mokslas.

Leave a Comment