Vydūnas

Vydūnas-ypatingas žmogus mūsų kultūroje. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas visiškoje užmarštyje. Po Antro pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Lentynose gulėjo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo neįdomu pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Vydūno gyvenimas buvo labai paprastas. Tikroji jo pavardė-Storosta, vardas-Vilhelmas, gimė 1868m. Prabėgus vaikystei, nuo 1888 iki 1892m. mokytojavo Kintuose (Šilutės raj. ), o iki 1912m. -Tilžės deevynmetėje vidurinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus, buvo išleistas į pensiją. 1918m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1924-1927m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, saanskrito kalbų. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902m. Tilžėje pats įstegė teosofų būrelį. Jis skaitė viešas filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905.m. pradėjo leisti teosofinį dvimėnesinį žurnalą “Šaltinis”, o šiam su

ustojus, nuo 1907m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928m. Kauno Universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net Nobelio premijai. Jau 1940m. tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs filosofiniai veikalai: “Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose” ir “Svarstymai apie sąmonės slėpingumą”. Abiejų likimas tragiškas-pirmo visas tiražas žuvo karo metu, antro rankraštis poo griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambus istorijos veikalo – “50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio, literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai-“Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas”, “Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu”, “Kalėjimas-laisvėjimas”, “Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius”, “Didysis klausimas”,-paskelbta nemaža straipsnių lietuviškojoje išeivijos spaudoje. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vydūnas daug dirbo, tačiau, susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, jis mirė 1953m. vasario 20d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio.
Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį su
udaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos straipsnių. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kurį galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir netgi sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos neryškumas, griežtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir panašiai. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai neįprastai, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis. Filosofija Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais. Vydūnas labiau primena senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį, kiek labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti. Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad “skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei”. Vydūno samprotavimai nelaikytini filosofija, juose nevertėtų ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, nes jo dėstymo stilius buvo daugiau literatūrinis negu filosofinis. At
tidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja, kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių bei religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis. Viename iš pagrindinių savo filosofinių veikalų “Sąmonė” Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs “visai naujų, grynai savo pažinimų”, kad jo veikaluose “atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai”. Iš tų “visokių amžių mąstytojų išmanymų” visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats autorius specialiai neryškino. Įstabu tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kūrybinio palikimo pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Vydūnas susiformavo kaip originalus praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuvių kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes dar labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmo vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą. Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti na
acionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo koncepcijos, kurios praktinis pritaikyms, anot jo, turėtų tautą ne tik išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai. Filosofiniai ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi. Į tą filosofiją tarsi vedė pačios aplinkybės, besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje. Tėvas vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. Pats Vydūnas gilinosi į savo vidines būsenas, galvojo apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausia bandė ieškoti Biblijoje. Taip pat analizavo istorikų veikalus, viename iš jų J. H. Kurco veikale, Vydūnui imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, savo filosofijoje aiškina dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Tokie ieškojimai Vydūną atvedė į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinės idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija.
Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškmis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų šventraščius, aprašymus bei interpretacijas. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus. Mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo prasmę. Taip pat į jo akiratį patenka tautos problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė filosofas V. Vuntas ir istorikas K. Lamprechtas. Leipcige naujų impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės problematikoje vykusi – ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia veikusiais teosofais. Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo pobūdžiu jos “pataikė” į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo vidinį nusiteikimą.
Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją, religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją. Teosofija Vydūną bus patraukusi kaip “sufilosofinto” religingumo forma, kaip doktrina, skelbusi, jog neteikia pirmumo jokiai iš religijų, kurios skirtingomis “kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje (trilogija “Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuose ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė į tą, versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį. Gilindamasis į teosofų veikalus, Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys teosofai ėmė iš įvairių šaltinių. Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė į pirminius indų filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija, visos kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek aktualios, kiek patvirtina tai, ką teigia ši filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur esama ryškių sąsksmbių su Rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas nuodugniai susipažįsta su graikų antikine filosofija, kurioje jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų, Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas atidžiai studijuoja ir naujųjų amžių filosofų veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus koncepcijomis.
Labiausiai jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai, kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu, buvo tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip pat reikėjo vidinės stiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti aiškinimu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema (jų yra aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus išsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visai idealistinei indų filosofijai būdingas bruožas – jos glaudus ryšys su religija, religinės ir etinės problematikos susipynimas joje – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Būtent indų filosofijos paveiktas, jis kaip tikslingiausią kelią pasirenka savo tautos moralinio atgimimo ugdymą. Ieškodamas būdų, įgalinančių užguitą lietuvį atsispirti nacionaliniam pavergimui, mąstytojas ima raginti tėvynainius kelti savo kultūrą, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, siekti žmogiškojo tobulumo, būti moraliai aukštesniems už pavergėjus. Būtent ši gyvenimo aktualijose gimusi nuostata nulėmė ir humanistinį Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką – išsiaiškinti ir pagrįsti žmogiškumo esmę, rodyti kelius į ją, išryškinti tautos paskirtį žmogiškumo raidoje ir būties kontekste. Tų problemų sprendimo Vydūnas daugiausia ir ėmė mokytis kaip tik iš senosios indų filosofijos. Nes žiūrint į jo filosofiją kaip į susiformavusią sistemą, kaip į rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos jo amžininkų, Indijos nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų – induizmo reformatorių. Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno, tiek kitų santykis su sava kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionaline priespauda principai. Ne aklai perimti, o modifikuoti ir pritaikyti dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą – esminis induizmo reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo jų panaudojo ir Vydūnas. Jis tarp savo tautiečių propagavo universalią žmoniškumo pasaulėžiūrą, kurios pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senosios indų filosofijos postulatai. Naujoji pasaulėžiūra turėtų ne slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę. Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų analogijos turi ne tik tipologinį, bet ir genetinį artimumą – tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruoju šaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jos sluoksnį, kuris vienija visas jos sistemas, o vieną konkrečią iš tų sistemų ir jos reikšmingiausius paminklus.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš viduramžiais susiformavusių filosofinių idealistinių sistemų. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas idėjas. Kiekvieno 19-20a. veikusio induizmo reformatoriaus filosofija iš esmės yra sava šaltiniuose išdėstytų vedantos postulatų interpretacija, orientuota į filosofinį, didžiąja dalimi etinį, nacionalinio judėjimo prasmės ir uždavinių pagrindimą. Labiausiai šiam pagrindimui buvo eksplotuojamos “Bagavadgitos” idėjos. Naujai traktuojamą jos vedantą interpretatoriai vadindavo kas neovedanta, kas integraline vedanta ir panašiai. Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Ypatingą “Bagavadgitos” reikšmę Vydūno filosofinėje biografijoje rodo faktas, kad ją jis išvertė į lietuvių kalbą. Vydūno filosofija artima Ramanudžios sukurtam, taip pat “Bagavadgitos” pagrindą sudarančiam, ribotam monizmui, kuris, postuluodamas vieningą dvasinę būtį, neneigia pasaulio realumo. Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus psaulis esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios gamtos, augalinės gyvybės, gyvuliškojo veiklumo bei geismų ir žmoguje besireiškiančio proto sferos. Dvasios sričiai – visagalybės, išminties, meilės sferos. Tos septynios sferos, sudarančios visatą, reiškiasi ir žmoguje, kurį Vydūnas traktuoja kaip tos visatos modelį – mikrokosmosą. Pati žmogiškumo esmė jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis – kūnas (negyvoji gamta), gyvybė, instinktai, protas – yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė esmė matosi iš žmogaus savimonės, išmintingumo, intuicijos, dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti grožį. Žmogaus dvasinė esmė – absoliuto, arba dieviškumo kibirkštis. Tas žmogus, anot Vydūno, besisolidarizuojančio su indų idealistinėmis filosofijos sistemomis priklauso tiek dvasinei,tiek materialiai absoliuto sferoms, yra tarsi šių sferų jungiamoji grandis.
Remdamasis šia vedantiškąja žmogaus ir būties samprata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją, sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kultūra yra būtina. Jos raidos pradžią Vydūnas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo procesą. Šiame santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip kultūros vertybes.
Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnas neneigia ir daiktiškosios kultūros, t. y. civilizacijos, reikšmingumo, tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui gresia dvasinės kultūros krize. Tokios krizės apraiškas bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek grožine, tiek filosofine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros augimą ir stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas – žmoniškumo, t. y. dvasinės žmogaus esmės, stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės, kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančiomis kultūros sferomis Vydūnas laiko mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti, įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį, arba gamtos, pasaulį. Menu toji žmoniškumo įsikūnijanti, besimaterizuojanti kuriamuose objektuose – meno kūriniuose, kuriuose ji tampanti ir jutiminio suvokimo objektu. Dorovė – tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškają, t. y. gamtiškąja žmogaus dalimi, parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje, tiek žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės esama tik ten, kur žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas teikia individualiam jo tobulėjimui, savo etinėje koncepcijoje, kuri yra kultūros koncepcijos dalis, parodo, kaip žmogus turi įveikti gamtiškumo galias ir padaryti kuo tvirtesnį ir laisvesnį savo tikrąjį aš, dvasinį savo pradą. Tai labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais, nesavanaudišku veikimu, meile, pažinimu, dvasingumo įtvirtinimu.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tautai. Ją mąstytojas laiko neleistina apeiti grandimi žmogaus kelyje į vienovę su visa žmonija bei kosminiu universalumu. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties doutybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsiskiria jos nepakartojami bruožai. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei su pasauliu. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta gyvenimiška empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia – ir jo tautinės kultūros gaivintojo misijos gilus suvokimas.
Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos jis pats išdėstė “Raštuose”. Vydūno “Raštuose” atskleidžiamas visas tos filosofijos subtilumas ir sugestyvumas. Jie atlieka tą misiją, kurią pats autorius jiems skyrė – “tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą”. Kitaip tariant, “Raštai” ir kiti Vydūno veikalai turėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinį palikimą, bet ir tautai ugdant žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą. Įtaigiau veikiančio mąstytojo, kaip Vydūnas, šiam ugdymuisi tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

Leave a Comment