Vytauto epocha

1. Vytauto atėjimas į valdžią.
Vytautas gimė 1350 metais. Visas jo gyvenimas buvo ilga kova su Jogaila dėl didžiojo kunigaikščio sosto . Vytauto valdžia išryškėja po Krėvos sutarties. Kadangi Jogaila supranta, kad Lietuvai reikia galingo ir stipraus valdovo, o Skirgaila šiomis savybėmis nepasižymi, tai juo paskiriamas Vytautas. Nes konkuruojančioje kovoje tarp Skirgailos ir Vytauto didesnį pranašumą įgyją Vytautas, kuris sugeba reprezentuoti bajorų teises. Vytauto ryžtas ir sugebėjimai nulemia Jogailos apsisprendimą. Tačiau jam iš kelio reikia patraukti Skirgailą, kuris žemaičių buvo pripažintas kunigaikščiu ir nueiti ilgą keelią norint gauti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą.

1.1 Kryžiuočių Ordino parama ir Lietuvos puolimas.
Kadangi Vytautas dar neturi didelės paramos jam reikalinga Lenkijos ir Kryžiuočių Ordino parama. Pastarasis kaltino Jogailą pažado nesilaikymu. Lenkijos karalius vis nesiryžo apsikrikštyti. O Vytautas priėmė visas Ordino pasiūlytas sąlygas ir atgaudamas valdžią pažadėjo Ordinui atiduoti Žemaitiją iki nevėžio ir Užnemunę. 1383 metais Vytautas apsikrikštija Vygando vardu. Kryžiuočių Ordinas su Vytauto pagalba tikėjosi valdyti žemaičius, o remdami Vytautą jie paskelbia karą Jogailai, taip tikėdamiesi užimti Vilnių. Deja, Jogaila pasirodo galingesnis prriešas negu jie manė, tad vietoje Vilniaus jiems tenka pasitenkinti Trakais. Tačiau ir jie neilgai išbūna Vytauto rankose, atsitraukus Ordinui Skirgaila juos atsiima. Taigi Vytautas nieko nelaimi Lietuvoje, tačiau toks Vytauto puolimas priverčia Lenkijos karalių rimtai susimąstyti, jog jis gali bū

ūti labai rimtas priešas. O nugalėtam Vytautui tenka apsigyventi Naujojo Marienburgo pilyje prie Nemuno ir ruoštis naujoms kovoms.

1.2 Derybos su Jogaila.
Netrukus po Vytauto praleimėjimo pas jį ėmė traukti Lietuvos bajorai. Vieni pirmųjų buvo Kestučio ir Vytauto artimieji, kurie Lietuvoje buvo persekiojami ir žudomi. Jis vis labiau darosi populiaresnis tarp bajorų. Tačiau, netgi nugalėtas Vytautas 1384 m. ima tartis su Jogaila, Kryžiuočių Ordinui nieko nežinant. Vytautas sutinka pripažinti Lenkijos karalių didžiuoju kunigaikščiu, tačiau kartu pareikalauja gražinti jam Kęstučio žemes. Vytautas gauna Gardino ir Bresto žemes, o Trakai buvo atidėti vėlesniam laikui. Po įvykusių derybų Vytautas apsimeta, kad vis dar kariauja su Jogaila, tačiau sudegina kelias Ordino pilis, tarp kurių ir Naujasis Marienburgas. Nuvykęs į Gardiną jis tampa sritiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiu ir laukia paažadėtųjų Trakų.

1.3 Maskva.
Vytautas taip ir nesulaukia iš Jogailos Trakų, tad savo politiką kunigaikštis kreipia ta linkme, kuri ji padėtų jam užimti Lietuvos sostą. Nepaklusdamas Jogailai Vytautas suartėja su Maskva. Vytautas ima vesti derybas su Maskva, taip užsitraukdamas Jogailos nepasitenkinimą, nes Lenkija varžėsi su Maskva dėl Lenkijos įtakos Rusijoje. Be to, Lenkijos karalius, netekęs valdžios Lietuvoje, remiasi Lenkijos kariuomene, kurios dalinius siųsdavo i Vilniaus sritį, taip primesdamas Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos ir užsitraukdamas LDK bajorų nepasitenkinimą. Tokia situacija suskuba pasinaudoti Vytautas, „siūlydamas ba

ajorams tautiškąją lietuvių politiką. Jis surinko didelį nepatenkintų feodalų būrį ir norėjo jėga atsiimti ne tik Trakus, bet ir Vilnių. Tačiau 1389 m. perversmas nepavyko, nes jį susekė Jogailos broliai ir atskubėjo prie Vilniaus su didelėmis karinėmis jėgomis. Vytauto gyvybei iškilo pavojus, todėl 1390 m. jis antrą kartą pabėgo pas kryžiuočius“ .

1.4 Kryžiuočių Ordino reikalavimai.
Vytautas pasiūlęs Ordinui atnaujinti jų sutartį, tikisi atgauti Kęstučio žemes. Tačiau Vytautas buvo praradęs Ordino pasitikėjimą, tad turi tapti vokiečių riterių vasalu, bei duoti užstatą – įkaitus. Jais tampa Vytauto žmona, brolis su sūnumi, sesuo ir 100 bajorų. Už tai Vytautas gauna pilį netoli Kauno.
1390 m. Vytautas ištekina savo dukterį už didžiojo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, taip norėdamas parodyti, kad turi stiprų sąjungininką rytuose, kuris privertė sunerimti Jogailą.
Vytautas ėmė rengti žygius į Lietuvą. Lietuvoje jis buvo sutinkamas maloniai, nes lietuviams jau buvo įgrysusi lenkų įtaka. Lietuvoje Vytautas surado dar viena pagalbininkę kovai su Jogaila, tai buvo Žemaitija. Ji sudarė sutartį su Vytautu ir Ordinu pažadėdama kovoti su jų bendru priešu – Lenkija.

1.5 Nepasitenkinimas Lenkijoje.
Jogaila supranta, kad jo šansai išsilaikyti Lietuvoje vis mažėja. Prisidėjo dar ir tai, kad po nesėkmingu kovų Lietuvoje nepasitenkinimas kilo Lenkijoje. Joje vyravo nuomonė, kad Lenkijos karalius per daug jėgų eikvoja Lietuvoje, kurioje turėtų valdyti jo vietininkas. Labai nenoriai Lenkijos kariai eidavo ka

ariauti į Lietuvą, nes dauguma jų žūdavo, o į Vytauto pusę pereidavo vis daugiau lietuvių. Tai tarsi bajorų kerštas, kad Jogaila išvyko į Lenkiją atsiųsdamas jiems svetimšalius. Supratęs situaciją Vytautas tuo pasinaudojo. Bandydamas gelbėti susidariusią padėtį savo vietininku Jogaila paskyrė pusbrolį ir pradėjo slaptas derybas per Mozūrų kunigaikštį Henriką, kuris buvo Ordino pusėje. O be to jis vedė Vytauto seserį. Ordino rankose buvo likę Vytautos brolis ir keli bajorai, tad Vytautui nebuvo sunku atsiskirti nuo kryžiuočių. Ordinas buvo labai tuo nepatenkintas tačiau negalėjo nieko padaryti.

1.6 Vytautas ir Jogaila.
1392 m. Vytautas susitaikė su Jogaila. Tais pačiais metais rugpjūčio 4 d. Buvo pasirašytos Astravo sutartys. Vieną pasirašė Jogaila su Vytautu, o kitą jų žmonos Jadvyga ir Ona. Šiomis sutartimis buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakus ir tėvo Kęstučio žemes, o kaip Jogailos vietininkui ir vasalui jam atiteko ir Vilnius. 1392m. valdydamas šias žemes jis tapo Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu. Pagal sutartį po Vytauto mirties LDK atitenka Lenkijai.

2. Vytauto vidaus politika.
„Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytautas stengėsi atsikratyti Lietuvos priklausomybės nuo Lenkijos. Jis ėmė centralizuoti valdžią“ . Jam prillausė Vilnius, o kitų sričių kunigaikščiai tapo jo vasalais. Vasalai mokėjo mokečius, atliko karinę tarnybą, tačiau neturėjo užsienio politikos. Vytauto atrama buvo bajorai, kuriuos jis skirdavo aukštais pareigūnais. Jis kaip ir Jogaila valstiečius dovanojo bajormas. Ta

ačiau kaip ir bet kurioje valstybėje ne visiems patiko tokia Vytauto politika. Ypač tam priešinosi Algirdo sūnūs, tad Vytautas vietoje dalinių kunigaikščių pradėjo skirti vietininkus, kurie vykdydavo jo valią. Toks vietininkų skyrimas ir dalinių kunigaikščių ardymas materialiai stiprino valstybę. Vytautas sudarė didžiojo kunigaikščio tarybą, kurią sudarė bajorai ir kunigaikščiai. Vadovaujantį vaidmenį turėjo bajorija, kuri nustūmė kunigaikštį į antrąją vietą.

2.1 Kova dėl valdžios.
Kovodamas su Jogaila dėl valdžios Vytautas pasinaudojo lietuvių nepasitenkinimu Lenkijos kariuomene. Tačiau tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jis anaiptol jų neišvijo, bet kvietėsi pas save ir netgi juos apdovanojo. Lenkijos kariuomenės įgulos tapo Vytauto įrankiu, kuriuo jis labai sėkmingai naudojosi. Didysis kunigaikštis neturėjo stiprios karinės armijos, tad jam prireikė lenkų riterių. „Jis pradėjo kurti trutingų žemvaldžių sluoksnį, dalijo bajorams veldamus, kurie ir sukūrė riterį. Deja, Vytautas tų laikų nebesulaukė“ .
Valdžios pradžioje Vytautas buvo labai atsargus ir viską darė tiktai Jogailos vardu, o kai sustiprėjo jis tapo tikru valdovu. Tada netgi Lenkijos karalius be Vytauto žinios nebeturėjo jokios valdžios Lietuvoje. Kadangi Vytautas turėjo autoritetą tarp bajorų, jis laikėsi savarankiškos užsienio politikos. Tačiau tai sulaukė Lenkijos ir Jadvygos nepasitenkinimo, kurie jau ne kartą bandė kištis į Lietuvos reikalus siekdami apriboti Vytauto valdžią. Jadvyga pareikalavo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis mokėtų vasalinę duoklę, tačiau Vytautas nepakluso, tuo parodydamas, kad jis vienintelis turi valdžią LDK, kuri vis dar yra savarankiška ir nuo niekino nepriklausoma valstybė. Atrodo, kad viskas tuo ir pasakyta, bet Vytauto veiksmus teisiškai ribojo Krėvos unijos aktas, tad jis buvo priverstas teisiniu aktu bandyti nusikratyti priklausomybės nuo Lenkijos karalystės.

2.2 Lenkija.
1399 m. mirė Jogailos žmona Jadvyga. Jogailos padėtis Lenkijoje susvyravo, nes nebuvo vaikų kurie galėtų paveldėti sostą. Kadangi Lenkijos ponai buvo nepatenkinti Vytauto savarnkiškumu, tad stengėsi apibrėžti Lietuvos santykius su Lenkija, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neatsiskirtų. Kai lietuviai pralaimėjo Vorsklos mūšį su mongolais, feodalai stengėsi užsitikrinti lenkų paramą. Jogaila buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, tad po derybų tarp lenkijos ir Lietuvos 1401 m. buvo pasirašytas Vilniaus – Radamo susitarimas. Šia sutartimi buvo patvirtintas LDK valstybinis savarankiškumas, Vytautas pripažintas Lietuvos valdovu ir Jogailos vietininku, o pats Jogaila aukščiausias Lietuvos kunigaikštis. Kaip ir kitose sutaryse buvo pažymėta, kad po Vytauto mirties jo sostas atitektų Lenkijos karaliui, o jei ankščiau mirtų Jogaila lenkai pasižadėjo nerinkti valdovo be Vytauto ir bajorų pritarimo. „Akivaizdu, kad 1401 m. susitarimas atspindi lenkų ponų siekimą likviduoti Lietuvos valstybingumą. Lietuvos valstybinis atskirumas pripažintas kaip laikinas, galiojanti tik iki Vytauto mirties. Sutartis nepanaikino didelių nesutarimų tarp Lietuvos ir Lenkijos“ . Tačiau pakeisti to fakto, kad Vytautas buvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, lenkai negalėjo. Kadangi Lietuva atsisakyti savarankiškos valstybės gyvenimo Lietuva nesutiko, jos ateitis tapo neaiški.
2.3 Kryžiuočių sutriuškinimas.
1394 m. vasarą kryžiuočiai surengė didelį žygį į Lietuva, tačiau sutriuškinti jiems jos nepavyko, nes Jogaila atsiuntė savo kariuomenę kuri sustabdė kryžiuočių puolimą. Šis puolimas buvo paskutinis didesnis Ordino žygis į Lietuvą, tad matydami, kad jėga jiems nepavyks užkariauti Lietuvos ieškojo diplomatinio būdo kaip išsikovoti Žemaitiją. Vytautas kartu su Lietuvos bajorais toliau bandė stiprinti valstybę ir apginti jos savarnkiškumą nuo Lenkijos. Taip pat jie norėjo apsidrausti nuo Vytauto varžovo, Jogailos brolio Švirtigailos, kuris ieškojo pagalbos pas Ordiną. Tad Vytautas su bajorais ryžtasi sudaryti taiką su kryžiuočiais. Parsideda LDK ir Ordino derybos.
1398 m. pasirašoma Salyno sutartis pagal kurią Ordinui atitenka Žemaitija. Šioje sutartyje taip pat kalbama apie paramą kovojant dėl rusų žemių. Po Salyno sutarties kryžiuočiai siekia įsigalėti Žemaitijoje. Vytautas su Ordinu sugyveno taikiai, kol turėjo svabių interesų rytuose ir santykiuose su Lenkija.
1401 m. žemaičiai sukilo ir Vytauto padedami išvijo kryžiuočius iš savo žemių. Tuo metu kryžiuočiai vėl ėmė puldinėti Lietuvą, tik šį kartą jie rėmė Švitrigailą, kurį jie buvo linkę matyti didžiuoju kunigaikščiu. Kai jungtinė kariuomenė pasiekė Vilnių 1404 m. Jogaila su Vytautu sudarė taikos sutartį su Ordinu, pagal kurią Žemaitija vėl atiteko kryžiuočiams. Tačiau karas tarp LDK vis dėlto brendo. Kryžiuočiai sparčiai ruošėsi karui su Vytautu, bandydami įšsiaiškinti kokią poziciją užims Lenkija kare. Jogaila buvo tvirtai įsitikinęs jog rems Vytautą kare su Ordinu.
Tačiau Ordinas nesutriko ir pasiuntė galingą kariuomenę prieš Lenkiją, o Lenkija užklupta tokio staigaus puolimo negalėjo pasipriešinti. Tad magistras pareikalavo, kad Lenkija atsisakytų remti žemaičius ir Vytautą. Tačiau 1409 m. Vytautas su Jogaila sudarė slaptą karo planą prieš kryžiuočius, tad Ordinas tikėjosi jog šios abi valstybės veiks pavieniui.
„Kadangi suvienytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės buvo už Ordiną galingesnės, jos negalėjo leisti jam savivaliauti“ .Ordinas nesitikėjo, kad Lenkija ir Lietuva Žalgirio mušyje susivienys ir pasinaudoję kariniu manevru sutriuškins Kryžiuočių Ordiną. „Šis Žalgirio mūšis buvo istorinis tautų gyvenimo posūkis, palaidojęs Ordino nenugalimumo mitą“ .

2.4 Lenkijos ir Lietuvos santykiai po Žalgirio mūšio. Horodlės aktas.
Po Žalgirio mūšio pakito Vytauto kaip politiko ir Lietuvos politinė padėtis. Didysis Lietuvos kunigaikštis siekė pasirašyti naują sutartį su Lenkija, kuri užtikrintų visišką Lietuvos nepriklausomybę. Tokio akto atsiradimą ypač paspartino Kryžiuočių Ordinas, kuris ypač siekė tarpusavyje sukiršinti Lenkiją su Lietuva. Abi valstybės matė didelį karo pavojų, kuris reikalavo suvienyti jėgas, tad 1413 m. buvo pasirašyta Horodlės sutartis, liudijanti, kad abiejų valstybių santykiai geri. Horodlėje buvo pasirašyti trys aktai: Jogailos ir Vytauto, bei atskirai Lietuvos didikų ir Lenkijos ponų. Valdovų sutartyje rašoma, kad sudaroma pakartotina Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, norint apsaugoti lietuvių žemes nuo kryžiuočių ir kitų priešų, kurių tikslas sunaikinti ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, bet ir Lenkijos teritoriją.
Vėlgi, Horodlės sutartis rodo lenkų feaodalų norą laikyti Lietuvą Lenkijos sąjungininke ir sustiprinti savo įtaką LDK. Kita vertus, Horodlės unijoje Lietuvos feodalai siekia išlaikyti valstybinį savarankiškumą ir jį garantuoti ateičiai. Jogaila ir Vytautas lygiateisiai veikėjai. Ponų ir bajorų dokumente yra rašoma, kad abi pusės suteiks viena kitai karinę paramą ir bendrą užsienio politiką.
Tačiau Hordolės aktas turėjo ne tik teigiamą pusę. Lietuvos valstybingumas buvo sustiprintas, bet lenkų ponais siekė susilpninti Lietuvos valstybingumą šalies viduje. Buvo įvestas Lenkijai būdingas politinės – ekonominės santvarkos elementas. „LDK bajorai Vytauto valdymo laikais jau buvo įgyję didelę reikšmę, valdovas su jais tarėsi visais svarbiais reikalais. Tačiau Lietuvos bajorai turėjo mažesnes teises negu Lenkijos bajorai. Feodaliniai santykiai Lenkijoje buvo labiau išsivystę negu Lietuvoje, lenkų šlėkta naudojosi plačiomis privilegijomis. Lenkijoje su bajorais tarėsi karalius. Todėl lenkai stengėsi Lietuvos bajorus patraukti į savo pusę, išplėsti jų teises“ .
Taip pat buvo paskelbtas LDK administracinis pertvarkymas lenkų pavyzdžiu.Valstybės žemės buvo dalijamos į vaivadijas, jų vietininkai buvo vadinami vaivadomis, o svarbiausia vaivadijų pilimi buvo kaštelionas. Buvo įkurtos Vilniaus, Trakų vaivadijos ir Žemaičių seniūnija. Pagrindiniais valstybės įstatymais tapo bajorų privilegijos, ribojančios didžiojo kunigaikščio valdžią ir užkirtusios kelią į vienvaldystę. Horodlės aktas ypač pabrėžė Lietuvos katališkumą, nes vaivadomis, kaštelionais ir Ponų tarybos nariais tapdavo tik katalikai.
Horodlėjė derybų metu 47 lietuvių bajorai gavo lenkų bajorų herbus, tad ši luominė giminystė turėjo suartinti abiejų valstybių feodalus bei sustiprinti Lietuvos ir Lenkijos ryšius. Lietuvos didikai patvirtino ištikimybę Jogailai, Vytautui ir jų įpėdiniams, pažadėjo remti Lenkijos bajorus ir nepradėti karo be jų žinios, o Lenkijos ponai pasižada remti Lietuvos kilminguosius.
Taigi Lietuva buvo savarankiška valstybė, o jos valdovas buvo Vytautas, savo valdžioje turėjęs visą LDK. Vienintelis dalykas jungęs Lietuvą su Lenkija buvo Jogaila, kuris buvo Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis.
Politiniais tikslais Vytautas pripažino Jogailos aukštesnę padėtį, tačiau Jogaila Lietuvoje be Vytauto žinios nieko negalėjo padaryti. Galima sakyti, kad Horodlės sutartimi buvo pasirašytas laikinas kompromisas tarp lenkijos ir Lietuvos. Kadangi Lenkija neturėjo pakankamai galios užgrobti LDK, o ir Lietuva buvo per silpna imtis reguliuoti savo valstybinius santykius su Lenkija. Ši sutartis buvo naudinga Lietuvai, nes sudarę šią sąjungą su lenkais lietuviai galėjo tikėtis pagalbos kovojant su kryžiuočiais. Todėl abiejų valstybių santykių klausimas ilgai buvo iš esmės nesprendžiamas.
Gyvenimo pabaigoje didžiausią dėmesį Vytautas skyrė santykiams su Lenkija stabilizuoti, kurie komplikavosi po Melno taikos pasirašymo, kuri buvo pasirašyta Vytautui sutriuškinus Vokiečių ordiną. Vytautas taikiai sugyveno su Ordinu, o Lenkija atvirkščiai. Norint įgyvendinti 1422 m. Melno sutartį reikėjo nustatyti tikslias valstybines sienas.

2.5 Nesėkmingas Vytauto bandymas karūnuotis.
1429 metais sausio mėnesį įvyko Lietuvos, Lenkijos valdovų ir imperatoriaus Zigimanto suvažiavimas, kuriame buvo svarstomi Prūsijos kryžiuočių ir Lenkijos nesutarimai dėl sienų, o suvažiavimo pabaigoje buvo aptartas Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi siūlymas. Šios idėjos autorius buvo pats imperatorius Zigimantas, manydamas, kad vainuokuodamas Vytautą jis sumažins Lenkijos įtaką Rytų ir Vidurio Europoje. Šis planas susilaukė ir Kryžiuočių ordino paramos, nes jis tikėjosi, kad tai suardys Lenkijos ir Lietuvos uniją. Lietuvos bajorai taip pat teigiamai žiūrėjo į tokį imperatoriaus pasiūlymą ir stengėsi paveiktį Vytautą, kuris į viską žiūrėjo labai atsargiai ir neskubėjo vainikuotis. Jogaila pritarė tam, nes jį įkalbėjo pats Zigimantas. O be to, Lenkijos karaliui buvo naudinga, kad Vytautas taptu Karaliumi, nes tada po jo mirties vienas iš Jogailos sūnų taptų LDK karaliumi.
Tačiau grįžęs namo Jogaila atšaukė savo sutikimą, kad Vytautas vainikuotųsi karaliumi, nes jį spaudė Ponų Taryba. Vytautas tokį Jogailos žodžių švaistymąsi labai pasmerkė, nes jie kartu žemino Lenkiją bei jos valdovą.
Vytauto karūnavimas turėjo įvykti 1430 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. LDK valdovas sukvietė daug užsienio šalių atstovų, tačiau Lenkijoje lenkų ponai sulaikė Zigimanto I pasiuntinius, vežusius Vytautui imperatoriaus aktus ir karališkas regalijas. Tad Vytauto karūnavimas neįvyko ir buvo atidėtas. Tačiau 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė. Buvo manoma, kad 80 metų Vytautas nukrito nuo žirgo ir mirė. Vytauto kūnas buvo laikomas Trakuose, o vėliau pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje po švento Mykolo altoriumi.

2.6 Vytauto reikšmė Lietuvai.
1430 m. LDK buvo galinga valstybė, o 1429 m. Lucko suvažiavime Lietuva buvo paskelbta valstybe ir tik Vytauto mirtis sutrukdė jai tapti karalyste. Kryžiuočių ordinas jau nebekėlė pavojaus. Pradėjo vystitis amatai ir prekyba, raštai, atsirado pirmosios mokyklos, rašomi metraščiai. Kadangi norėdamas tapti didžiuoju kunigaikščiu Vytautas ieškojo paramos tarp bajorų, jis gausiai apdovanojo juos valstiečiais. Viską jis darė tvirtai ir negailestingai. „Kaip Lietuvos valdovas jis nenusilenkdavo prieš nieką, ar tai buvo popiežius, ar Romos ciesorius. Gal dėl to jo galvos nepuošė karalių karūna. Jis buvo realus politikas ir karūnos netroško, kol to nereikalavo Lietuvos garbė“ .Vytauto dėka paspartėjo šalies ekonominė, socialinė, kultūrinė raida, o be to jis rado geriausius būdus kaip išspręsti politines problemas. Vargu ar kitas kunigaikštis būtų susidorojęs su tais uždaviniais, kuriuos išsprendė Vytautas, todėl „jis ir vadinamas politiniu genijumi“ .

Taigi Vytautas skynėsi kelią į valdžią kovodamas su visais savo priešais, nes jo tikslas pateisino visas priemones. Kadangi buvo daug norinčių sukliudyti kunigaikščiui tapti Lietuvos valdovu, šis kelias jam tikrai nebuvo lengvas. Jo priešai tokie kaip Lenkija ir Kryžiuočių Ordinas, tapdavę kartu ir jo sąjunginkais stengėsi Vytautą paveikti jiems naudinga linkme, tačiau didelio ryžto ir sumanumo dėka Vytautas pasiekė tai ko norėjęs, tik nelaiku atėjusi mirtis jam sukliudė vainikuotis Lietuvos karaliumi, nors visų jis jau buvo pripažintas karaliumi, o karūnavimas buvo reikalingas, nes to reikalavo Lietuvos garbė.
Jis sutriuškino Kryžiuočių Ordiną, parodydamas, kad nenugalimų priešų nėra tik reikia mokėti su jais kovoti, kiekvienas priešas turi savo silpnąją vietą, o Ordino silpnoji vieta buvo ta, kad jis tikėjo nutraukęs Lietuvos ir Lenkijos sąjungą. Tačiau negalima taip neigiamai vertini Ordiną, nes jis taipogi prisidėjo prie Vytauto atėjimo į valdžią. Tik didėjant kryžiuočių norui valdyti Vytautą, o per jį ir Lietuvą jis pralaimėjo. Vytautas pasirodė stiprus ir galingas valdovas tikrąją šių žodžių prasme.
Sąjunga su Lenkija Vytautui atnešė žalos ir naudos. Žiūrint iš vienos pusės Lenkija buvo matoma kaip priešas, kuris nenorėjo paleisti Lietuvos nuo savo vadelių, nes suprato, kad Lietuva gali būti labai galinga sąjunginkė, tad įvairiausiais būdais stengėsi joje įvesti savo tvarką. Tačiau kartu ji suteikė Lietuvai pagalba, kurios jai ypač reikėjo Žalgirio mūšyje kovojant su priešais.
Vytautui valdant Lietuva tapo nepriklausoma ir savarankiška valstybe ir turėjo didžiausią teritoriją per visą savo gyvavimo laikotarpį. Galima sakyti, kad Vytauto laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasiekė labai daug, o tam reikėjo didelių valdovo pastangų.

Leave a Comment