Apskaitos organizavimas

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1.BUHALTERINĖS APSKAITOS RAIDA 5

1.1.Buhaltrinės apskairos raida Lietuvoje 6

1.1.1.Apskaitos raida iki Lietuvos Nepriklausomybės paskaelbimo 6

1.1.2. Apskaitos raida tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais 7

1.1.3.Apskaitos tvarkymas sovietų valdžios metais 8

1.1.4.Apskaitos tvarkymas atkūrys Lietuvos Nepriklausomybę 9
2. APSKAITOS ORGANIZAVIMAS 11

2.1.Sąskaitybos procedūros, atliekamos per visą atasakaitinį laikotarpį 12

2.1.1.Ūkinių operacijų fiksavimas pirminiuose apskaitos dokumentuose 12

2.1.2.Ūkinių operacijų registravimas žurnaluose ir sąskaitose 15

2.2.Sąskaitybos procedūros, atliekamos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje 16

2.2.1.Bandomasisi balansas 16

2.2.2.Sąskaitų koregavimas 17

2.2.3.Darbinė atskaitomtbės lentelė 19

2.2.4.Pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymas 21

2.2.5.Turto ir nuosavybės sąskaitų uždarymas 23

2.2.6.Finansinė attskaitomybė 23

2.3.Sąskaitybos procedūros,atliekamos kito ataskaitinio laikotarpio pradžioje 24

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 26

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 27

ĮVADAS

Rinkos ekonomikos sąlygomis didžiąją dalį infornacijos pateikia buhalterinė apskaita.Mokslininkai iki šiol nesugalvojo vieno tikslausbuhalterinės apskaitos apibrėžimo, nusakančio apibendrintus buhalterių tikslus, todėl pasaulinėje praktikoje tokių apibrėžimų yra daug.Buhalterinės apskairos įstatyme pateikiamas toks apibrėžimas:
Buhalterinė apskaita ( toliau apskaita ) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimoir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimtiir ( arba )finansinei atskaitomybei sudaryti.
Buhalterinė apskaita yra informacinės sistemos dalis, teikianti 70-80 procentų informacijos apie įmonės ūkinę irr finansinę veiklą.Taigi buhalterinės apskaitos paskirtis – vykdyti informacines funkcijasir sisteminti informaciją mums reikiama kryptimi.

Apskaitos informaciją tvarko specialistai, kurių profesijos pavadinimas lietuvių kalboje yra daugiareikšmis. Žodis „ buhalteris“ kilęs iš vokiečių kalbos. Jis reiškia žmogų,laikantį ir pildantį knygas, t.y.tik fiksuojantį ūkines operacijas ap

pskaitos knygose. Tačiau plėtojantis gamybai neužtenka tik fiksuoti operacijas ir įvykius, prireikia ir apibendrintos bei visapusiškai įvertintos informacijos, be kurios neįmanoma kvalifikuotai nuspręsti, kaip padidinti pelną.
Apskaita padeda realizuoti kontrolę – viena iš keturių pagrindinių valdymo funkcijų, be kurios dar yra organizavimas, planavimas ir stimuliavimas.vedant buhalterinę apskaitą, reikia vadovautis bendraisiais apskaitos principais, nes jie sudaro buhalterinės apskaitos pagrindą.
Bendriausi apskaitos principai :
1) įmonės;
2) veiklos tęstinumo;
3) periodiškumo;
4) pastovumo;
5) piniginio mato;
6) kaupimo;
7) palyginimo;
8) atsargumo;
9) neutralumo;
10) turinio svarbos.
Apskaitinė informacija turi būti tinkama, objektyvi, palyginama, pateikiama laiku, išsami ir vertinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.O norint tinkamai užfiksuoti duomenis, reikia apskaitą organizuoti, vadovautis apskaitos proceso nuoseklumu.

1.BUHALTERINĖS APSKAITOS RAIDA

Apskaita atsirado daugiau kaip 1 tūkstantis metų prieš Kristų.Tai nulėmė natūralus žmonių poreikis žinoti, ko ir kiek jie turi, kiek išleidžia ir kiek gauna pajamų.Tuos, kurie mokėjo šį darbą atlikti, senovėje vaadino raštininkais, iždininkais, vėliau – ekonomais, sąskaitininkais.Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Babilonijoje, Irane buvo daug raštininkų, apskaitininkų, užsiimančių ūkio veiklos apskaita ir atskaitomybių sudarymu. Jie priklausė privilegijuotajam arba vidutiniajam visuomenės luomui.pletojantis ūkinei veiklai, atsirado kontoros, ir manoma, kad jose jau buvo darbo pasidalijimas: vieni skaičiuodavo operacijas, susijusias su įplaukomis, kiti – su išlaidomis, treti tikrindavo, ar tiksliai atliekami darbai.Ūkinės lėšos buvo grupuojamos atskirai fiksuojant operacijas, susijusias su jų gavimu ir išleidimu, tobulėjo kontrolė, buvo atliekamos inventorizacijos.

Žlugus Romos imperijai, penktojo amžiaus pabaigoje sulėtėjo gamybinių jėgų vy

ystymasis, sustojo mokslo ir amatų raida.Tai lėmė ir apskaitos sąstingį.Net iki XIII amžiaus apskaita buvo tvarkoma tik vienuolynuose, kurie tuo metu buvo stambiausi žemvaldžiai.Be to, ji buvo naudojama tvarkant valstybės iždą. Šio laikotarpio pradžioje smulki gamyba išsiversdavo ir be buhalterinės apskaitos, dažniausiai amatininkai ar pirkliai ją tvarkydavo patys. Tik gerokai vėliau šiam darbui imta samdyti profesionalius buhalterius. Ilgainiui atsirado apskaitos darbuotojų artelės, kurių nariai atlikdavo įvairių apskaitos darbų užsakymus.Šiuo laikotarpiu dar nebuvo bendrų apskaitos taisyklių, kiekvienas buhalteris dirbdavo remdamasis savo patirtimi.Viduramžių pabaigoje susikūrė specialios mokyklos, Italijoje – net buhalterių akademijos, kurios suvienijo apskaitos darbuotojus ir gynė jų teises. Šią profesiją imta labai vertinti. XV amžiaus pabaigoje atsirado dvejybinė (itališkoji) apskaitos sistema.Pirmą kartą 1494 metais ją paskelbė garsus italų matematikas Lukas P ačoilis savo knygoje“Aritmrtikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma“.Itališkoji apskaitos sistema turėjo labai didelį poveikį apskaitos raidai. Dvejybinė apskaita XVI-XV amžiuje pradėta taikyti manufaktūrose gaminamos produkcijos savikainai skaičiuoti. Daug apskaitos vadovėlių įvairiomis kalbomis išleista XVI – XVIII amžiuje.

Kapitalistinių santykių raida teigiamai veikė ir buhalterinės apskaitos plėtrą. Jau XIX amžiuje apskaitininkai išmoko apskaičiuoti pelną lygindami pardavimo kainą su kaina sau – t.y. su tuo, kas dabar vadinama savikaina. Buhalterinės apskaitos duomenis imta sisteminti ne tik konkrečių įmonių, bet ir valstybių mastu, apibendrinti statistinės ap
pskaitos lygiu. Pradėti rimti teoriniai tyrinėjimai, sukurta naujų apskaitos teorijų.

1.1.Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje

Buhalterinės apskaitos Lietuvoje raidą, jos svarbiausius bruožus plačiai aprašė Vilniaus universiteto profesorius Jonas Mackevičius [30] knygoje“ Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje“. Ją paskaičius, išaiškėja, kad Lietuvos ūkinės apskaitos raida susijusi su Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Graikijos prekybos ir prekinių piniginių santykių plėtojimu. Baudžiaviniai feodaliniai santykiai Lietuvoje įsigalėjo gerokai vėliau negu kaimyninėse slavų ir germanū šalyse, todėl apskaita Lietuvoje atsirado kur kas vėliau negu išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse.

Lietuvos buhalterinės apskaitos raidos procesą galima suskirstyti i šiuos svarbiausius etapus:
1)iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo;
2)tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais;
3)sovietų valdžios metais;
4)atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

1.1.1.Apskaitos raida iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo

Ūkinės apskaitos atsiradimas siejamas su kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, maisto atsargų, gyventojų surašymu. Visi šie objektai buvo registruojami inventoriuose.Taip atsirado inventorinė apskaita. Inventoriai buvo sudaromi į vežant į Lietuvą prekes ( druską, geležį, audinius, įvairius ginklus ).

Intensyvėjant ūkinei veiklai, atsirado poreikis dokumentuoti. Ūkinės apskaitos klausimais pradėjo rūpintis valstybė. Tuo tikslu pradėtos steigti raštinės. Raštinėse dirbo specialūs šios srities žinovai: raštininkai, sekretoriai ir perrašinėtojai.Tokios raštinės atsirado Algirdo ir Kęstučio laikais. Galutinės Valstybės raštinės susikūrė XV amžiuje. Jū pagrindu susikaupė archyvas, vadinamas Lietuvos Metrika.

Lirtuvos Metrikoje svarbią vietą užima gaunamų dokumentų originalai, kurie registruojami aktų knygose.Didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštinės specialiose ak

ktų knygose XVI amžiuje registruojami ne tik gaunami, bet ir išsiunčiami dokumentai. Inventorinė apskaita pamažu tobulėjo. Šiuo laikotarpiu visus turimus dokumentus pradėta rūšiuoti pagal pobūdį ir įrišinėti į atskiras knygas.

Plėtojant ir tobulinant inventorinę apskaitą, nemažą reikšmę turėjo periodiškas gyventojų surašymas. Šie surašymai buvo susiję su mokesčių iš valstiečių rinkimu. Į atskirus sąrašus buvo įrašoma šeimos galva ( dūmo šeimininkas). Atsirado sąrašai, kuriuose valstiečiai buvo grupuojami pagal turimą turtą.

Įsigalėjus feodaliniams sąntykiams, inventorinė apskaita pamažu peraugo į ūkinę apskaitą. Tuo
metu sėkmingiausiai apskaita buvo tvarkoma Lietuvos dvaruose. Daugiausiai dėmesio skiriama žemės plotų ir žemės ūkio produktų apskaitai. Ypač kruopščiai tvarkoma baudžiauninkų atliekamų darbų apskaita. Ląžo apskaitai buvo naudojama speciali knyga, kurioje buvo žymimas dirbtų dienų skaičius. Ląžo knygoje kiekvienam baudžiauninkui buvo skiriamas atskiras puslapis, kuriame buvo daromi chronologiniai įrašai. Visuose Lietuvos dvaruose XVI – XVII amžiuje buvo tvarkomos ne tik ląžo, bet ir derliaus, mokesčių, baudžiauninkų judėjimo, paveldo, notarinės ir kitos knygos. Daugėjant dvaro knygų, joms pildyti dvarininkas pasitelkdavo raštininkus. Šį darbą atlikti buvo parenkami ir mokomi gabesni baudžiauninkų vaikai.

Didelę įtaką Lietuvos apskaitos raidai darė vienuolynai, kurie turėjo nemažai įvairaus turto ir vykdė plačią veiklą. Tvarkant vienuolynų ūkį, reikėjo tikslių duomenų apie piniginius ir materialinius išteklius. Grynųjų pinigų`apskaitą tvarkė iždininkas. Tam buvo naudojama pinigų knyga. Joje buvo detaliai aprašoma, kokiu tikslu išmokėti pinigai, iš kur ir kaip jie gauti. Kai kurie vienuolynai turėjo dvi pinigų knygas – gavimo ir išlaidų. Produktų apskaitai buvo kitos knygos. Specialioje valgyklos knygoje buvo žymima, kiek maisto produktų suvartoja vienuoliai.

Vienuolynuose apskaita buvo gana tvarkinga, nes kai kurie vienuoliai, palyginti su dvarininkais, buvo labiau išsilavinę.

Gamybinė apskaita Lietuvoje atsirado apie XVII amžiaus vidurį. Jos plėtrai didžiausią įtaką įvairiais laikotarpiais darė Prancūzijos, Vokietijos ir rusijos apskaita.

1.1.2.Apskaitos raida tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais

Buhalterinėje apskaitoje naudojamų registrų pildymo tvarką daugiausia lėmė įmonių dydis. Didelių įmonių apskaita gerokai skyrėsi nuo vidutinių ir mažų įmonių. Didžiosios įmonės, panaudodamos užsienio kapitalą, visokiais būdais stengėsi išstumti iš rinkos mažesnes įmones, todel didelių įmonių sparčiai daugėjo, pavyzdžiui, 1935 – 1937 metais jų skaičius padidėjo 2 kartus, o vidutinių – tik 0,5 karto.Daugiausia buvo maisto (apie 50%) ir lengvosios pramonės (16%) įmonių.

Atsižvelgiant į samdomų darbuotojų skaičių, visos įmonės buvo skirstomos į 9 kategorijas.Pavyzdžiui, pirmai kategorijai priklausė įmonės, turinčios nuo 500 iki 1000 darbuotojų. Septintos kategorijos įmonėse dirbo ne daugiau kaip 10 darbuotojų, aštuntos kategorijos – 2,4 darbuotojo. Devintai kategorijai buvo priskirtos amatininkų dirbtuvės, kurios neturėjo teisės samdyti darbuotojų. Kiekvienos kategorijos įmonių apskaitos tvarkymo taisyklės buvo numatytos 1924 m. Buhalterinės apskaitos įstatyme. Pavyzdžiui, 1 – 4 kategorijos pramonės įmonės privalėjo tvarkyti šias knygas:1)Memorialą (žurnalą), 2) Kasos, 3)Didžiąją, 4)Medžiagų, 5) Gamybos išlaidų, 6) Pagamintos produkcijos, 7) Prekių pardavimo, 8)Atsiskaitymų, 9) Korespondencijos.

Tuo metu buvo siūloma naudotis vokiškąja arba prancūziškąja apskaitos formomis, tačiau dėl metodinių rekomendacijų ir aukštos kvalifikacijos specialistų stokos jas buvo sunku pritaikyti. Todėl įvairioms buhalterinės apskaitos operacijoms aprašyti buvo naudojami savo gamybos dokumentai ir pagalbinės knygos.

Hitlerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, visos didelėd įmonės tapo grobiu ir buvo paskelbtos Vokietijos nuosavybe. Daugelis jų pradėjo vykdyti Vokietijos karinius užsakymus, dirbo labai sunkiomis sąlygomis, dažniausiai nuostolingai. Jų gaunamos pajamos nekompensavo gamybos išlaidų, įmonės klimpo į skolas, todėl buvo uždaromos, o visi įrenginiai, žaliavos, technologija ir darbininkai išvežami į Vokietiją. Didelių įmonių buhalterijose dirbo vokiečių įgaliotiniai. Kartu su Lietuvos finansų inspektoriais jie tikrino įmonių finansinę veiklą ir būklę. Finansinę apskaitą 1942 metais sudarė ne tik balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita, bet ir inventorizacijos apyrašas. Apyraše tirėjo būti parodytas visas įmonės ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, įmonės debitorinis ir kreditorinis įsiskolinimas. Buhalterijoje pradėjo dirbti airių kilmės žmonės. Apskaita tvarkoma tik Vokietijos markėmis. Įmonėse taikoma labai griežta komercinės paslapties sistema. Šiam laikotarpiui būdingas apskaitos duomenų falsifikavimas. Karo metais užpildytos apskaitos knygos buvo sugadintos ar sunaikintos.

1.1.3.Apskaitos tvarkymas sovietų valdžios metais

Lietuvą 1940 m. Inkorporavus į Sovietų Sąjungos sudėtį, visi buhalterinės apskaitos klausimai Lietuvoje neatskiriamai susiejami su sovietinės buhalterinės apskaitos organizavimo sistema. Visi komunistų partijos ir sovietų vyriausybės nutarimai, potvarkiai ir kiti direktyviniai dokumentai, reglamentuojantys buhalterinės apskaitos tvarkymą, tapo privalomi visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Šis Lietuvos buhalterinės apskaitos raidos etapas truko ištisus 50 metų. Du svarbiausi jo bruožai, darę didžiausią įtaką buhalterinės apskaitoas plėtrai, tai : 1) griežto centralizuoto vadovavimo ir jos reglamentavimo sustiprinimas ir 2) pastangos buhalterinės apskaitos teoriją ir metodilogiją susieti su politika. Centralizuoto vadovavimo buhalterinei apskaitai stiprinimas buvo tiesiogiai susijęs su įvairių naujų direktyvinių dokumentų, reglamentuojančių atitinkamus buhalterinės apskaitos klausomus, leidimu. Jų įgyvendinimas nulėmė daugybę pakeitimų buhalterinės apskaitos sistemoje. Tai, kad buhalterinėje apskaitoje, kaip ir daugelyje kitų veiklos sričių, nebuvo stabilumo, menkino jos svarbą ir prestižą.

Bendra, griežta, ir centralizuota politika nuskurdino sovietinę buhalterinę apskaitą, darė neigiamą įtaką jos teorijai plėtoti. Didžiausia žala padaryta sąjunginių respublikų nacionalinės buhalterinės apskaitos raidai. Šiuo laikotarpiu ypač nepriekaištingai reikėjo laikytis centrinių SSRS
Institucijų direktyvų ( instrukcijų, nuostatų, nutarimų ). Ilgainiui tai tapo norma, privalomu dalyku, o apie nacionalinę respublikų buhalternės apskaitos sistemos plėtrą ir tobulinimą nustota kalbėti. Todėl per visą šį laikotarpį buhalterinės apskaitos klausimams gerokai mažiau dėmesio skyrė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, buvo priimami faktiškai bevek tokie pat kaip ir sąjunginiai (tik išversti į lietuvių kalbą) direktyviniai dokumentai.

Vis dėlto per šį laikotarpį Lietuvoje pasiekta ir kai kurių laimėjimų. Buvo taikomas medžiagu apskaitos ir pridukcijos savikainos kalkuliavimo metodas bei žurnalinė – orderinė, perforacinė ir automatizuota lentelinė apskaitos formos, kuriamos centralizuotos buhalterijos.

1.1.4.Apskaitos pertvarkymas atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę

Atkūrus 1990 m. Kovo 11 dieną Lietuvos Nepriklausomybę, buhalterinei apskaitai iškilo naujų uždavinių, atsirado kitokių reikalavimų. Rinkos ekonomikos sąlygomis negali bųti veiklos sričių, kur nereikėtų buhalterinės apskaitos informacijos. Lietuvos apskaitos pertvarkymo procese galima išskirti šiuos 3 pagrindinius etapus:
apskaitos pertvarkymas (nuo 1990 m. Iki 1991 m. Rudens);
normatyvinių aktų priėmimas (nuo 1991 m. Rudena iki 1995 m.);
normatyvinių aktų taikymas ir jų tobulinimas (nuo 1995 m. Vidurio iki šių dienų).

Pirmame etape iškilo klausimai, kokia turi būti Lietuvos buhalterinės apskaitos sistema, kokie pagrindiniai jos principai ir ypatybės. Svarbiausi nuveikti šiuo laikotarpiu darbai – parengti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, buhalterinės apskaitos sąskaitų plano, buhalterinio balanso formos, apskaitos organizavimo individualiose ir mažose įmonėse nuostatų projektai. Taip pat numatyti ir pagrindiniai teoriniai Lietuvos apskaitos pertvarkymo darbai, etapai ir kitos nuostatos.

Antrame etape priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. Gruodžio 17 d. Nutarimas „Dėl buhalterinės apskaitos ir atsakomybės organizavimo“. Jame Lietuvos Respublikos finansų ministerija buvo įpareigota imtis priemonių pritaikyrti Lietuvoje pirmuosius tarptautinius apskaitos standartus. Vėliau 1992 m. birželio 18 d. Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 1993 m. Sausio 1 d. 1993 m. Spalio 27 d. Priimtas nutarimas „Dėl įmonių, turinčių juridinio ąsmens teises, metinės finansinės atskaitomybės“( šiuo nutarimu buvo patvirtinta nauja metinės atskaitomybės sudarymo ir pajamų bei sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka ). Be to, Finansų ministerija patvirtino naują pavyzdinį buhalterinės apskaitos sąskaitų planą.

Pažymėtinas ir kitas labai svarbus šio etapo bruožas – apskaita tapo nauja ir pelninga verslo rūšimi. Susikūrė nemažai įvairių apskaitos įmonių. Tai teigiamas demokratinės visuomenės reiškinys, padedantis ugdyti buhalterio profesijos prestižą.

Trečio etapo pradžia reikėtų laikyti Finansų ministerijos 1995 m. Birželio 29 d. išleistą įsakymą „ Dėl audito ir apskaitos instituto steigimo“. Susikūrus šiai institucijai, pradėti rengti nacionaliniai apskaitos ir audito standartai, audito ir apskaitos įstatymai, Buhalterių ir auditorių profesinės etikos kodeksas ir daugelis kitų metodinių priemonių, būtinų apskaitai tvarkyti.

Tobulinant naują Lietuvos apskaitos sistemą, būtina :
1) vadovautis Tarptautiniais apskaitos standartais (TAS ),Europos Sąjungos direktyvų nuostatomis, Verslo apskaitos standartais ( VAS );
2) remtis apskaitos tvarkymo Lietuvos įmonėse istorine ir praktine patirtimi;
3) įvertinti Lietuvos ekonomines sąlygas ir ypatybes;
4) suderinti apskaitos nuostatas, sąvokas ir terminus su Lietuvos Respublikos galiojančiais įstatymai, statistine atskaitomybe, mokesčių ir kitais norminiais aktais.

2.APSKAITOS ORGANIZAVIMAS

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama tam tikra tvarka ir nuosekliai.Kaip ir kiekvienoje kitoje srityje čia reikia laikytis tam tikrų apribojimų ir nuostatų.kiekvienas apskaitos principas turi būti įgyvendintas, kitaip jis apskritai prarastų prasmę. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir apskaičiuoti įmonės veiklos duomenis , kad būtų patenkinti įvairių apskaitos duomenų poreikiai ,ir pateikti įvairaus išsamumo informaciją iš anksto nustatytu laiku, norom nenorom pasidaro būtina įvesti tam tikrą tvarką. Jos svarbu laikytis visose buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose. Ši apskaitos duomenų fiksavimo tvarka visosr jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės parengimo – dar vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.
Šis procesas numato, kad kiekvienoje įmonėje turi būti nustatytas įvairių buhalterinės apskaitos procedūrų eiliškumas, tiksliai reglamentuojant , kokie darbuotojai kokius darbus turi atlikti. Visą apskaitos procesą galima išskaidyti į keletą sudedamųjų dalių, nors ir priklausančių viena nuo kitos, tačiau savarankiškų atliekamų darbų atžvilgiu.

Kiekviena apskaitos proceso sudedamoji dalis savaime yra sudėtinga ir jos atlikimasreikalauja daug darbo. Dar labiau šios buhalterinės apskaitos savybės sustiprėja, kai visos apskaitos duomenų apdorojimo procedūros sujungiamos į vieną visumą, nes jos viena nuo kitos nėra ribojamos nei duomenų judėjimo, nei vykdomų darbų požiūriu: ūkinės operacijos fiksuojamos ir einamoji buhalterinė apskaita vedama net ir sudarant finansinę atskaitomybę. Tuo metu buhalterijos turi atlikti daugybę perskaičiavimų ir koregavimų, kurie reikalingi paskutinės ataskaitinio laikotarpio dienos balanso, pelno (nuostolio) ir pinigų srautų ataskaitų duomenims patikslinti. Tokie koregavimai atliekami keletą mėnesių, kurių metu įmonės veikla, taigi ir einamoji buhalterinė apskaita negali būti sustabdytos. Todėl netrumpą laiką buhalterijos turi atlikti dvigubą darbą, kai tenka itin racionaliai paskirstyti apskaitos darbuotojus. Padėtį neretai komplikuoja tai, kad kai kuriose įmonėse apskaitos darbus, ypač kai kurias rutinines apskaitos procedūras, atlieka skirtingos, kartais ir žemos, kvalifikacijos apskaitininkai. Br to kiekvienoje buhalterijoje fiksuojama gana daug komercinių ir tarnybinių paslapčių, o tai apriboja galimybę trumpam laikui samdyti pašalinius asmenis. Del to apskaitos organizavimo klausimai visuomet turi būti labai dėmesingai nagrinėjami, ypač bent kiek didesnėse buhalterijose, kuriose tenka derinti kelių ar net keliolikos apskaitos darbuotojų veiklą. Buhalterijų darbo organizavimo išeities taškas – apskaitos proceso nuoseklumas.Jis organizuojamas:
1) Ūkinių operacijų fiksavimas pirminiuose apskaitos dokumentuose;
2) Ūkinių operacijų registravimas žurnaluose ir sąskaitose;
3) Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje kai kurių sąskaitų duomenys koreguojami parengiant darbinę atskaitomybės lentelę;
4) Uždaromos ataskaitinio laikotarpio sąskaitos;
5) Parengiama finansinė atskaitomybė;
6) Naujo ataskaitinio laikotarpio veiklos apskaitai atidaromos anksčiau uždarytos sąskaitos.
2.1.Sąskaitybos procedūros, atliekamos per visą ataskaitinį laikotarpį

2.1.1.Ūkinių operacijų fiksavimas pirminiuose apskaitos dokumentuose.
Senovės lotynų posakis „verba volant, skripta manent“ – žodžiai nuskrenda, raštas lieka – tikriausiai apibūdina buhalterinę apskaitą, nes šioje srityje duomenims dokumentuoti skiriamas išskirtinis dėmesys.tiek daug dėmesio buhalterinės apskaitos duomenims tinkamai dokumentuoti, taip pat apskaitos dokumentams išsaugoti skiriama neatsitiktinai. Pirmiausia buhalterinėje apskaitosje registruojami labai reikšmingi kiekvienam žmogui dalykai – jo turtas, taip pat įsipareigojimai kitiems asmenims.Be to, pasitaiko atvejų, kai tokių ar panašių duomenų prireikia po daugelio metų, pavyzdžiui, apskaičiuojant pensiją gali reikėti dešomtmečių senumo informacijos. Jeigu duomenys nebūtų tinkamai dokumentuoti, bet kas galėtų pakeisti jų turinį. Tada atsivertų itin didelės galimybės apgaulei ir tiesą būtų labai sunku įrodyti netgi teismuose.
Dėl tų priežasčių ūkinius faktus apskaitoje galima fiksuoti tik remiantis atitinkamais pirminiais dokumentais.Pirminiais dokumentais vadinamos sąskaitos, važtaraščiai ir kiti įmonės gauti ar išrašyti dokumentai, kuriais grindžiamos ūkinės operacijos. O jei jų vykdymą patvirtinančių dokumentų nėra, operacijos laikomos neįvykusiomis.Nors ūkinės operacijos paprastai fiksuojamos pagal pirminius dokumentus, tačiau būna ir tokių, kurių dokumentuoti neimanoma arba netikslinga. Sakykim, ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidų apskaičiavimas. Šiuo atveju operacija bus grindžiama ilgalaikio turto įsigijimą patvirtinančiais dokumentais.

Sąskaita faktūra priskiriama specialiems apskaitos dokumentams. Jos forma nėra griežtai reglamentuota, tačiau sąskaita gali būti surašoma tik ant specialiai tam skirtų dokumentų blankų.
Sąskaita faktūra naudojama prekių, paslaugų ( išskyrus telekomunikacijų paslaugų teikimą masiniams vartotojams) ir kito turto pardavimams imonėms, įstaigoms ir organizacijoms įšforminti. Ją privalo išrašyti visų tipų įmonės, įstaigos ir organizacijos, neįsiregistravusios PVM mokėtojomis.Pardavėjas paprastai išrašo du šio dokumento egzempliorius, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka pardavėjui. Prireikus galima išrašyti ir daugiau egzempliorių.
Sąskaita faktūra išrašoma, kai:
· Parduodamos prekės, gaminiai ar kitas turtas, suteikiamos paslaugos, atliekami darbai įmonėms, įstaigoms ir prganizacijoms, išskyrus atvejus, kai nustatyta tvarka pardavimas įforminamas kasos aparato kvitu;.
· Pardavimas įforminamas kasos aparato kvitu, tačiau pirkėjas pageidauja dar ir sąskaitos faktūros ( ši nuostata netaikoma automobilių kurui, parduodamam mažmeninėje prekyboje);
· Kredito įstaigos parduoda turtą, suteikia paslaugas klientui, neturinčiam sąskaitos toje kredito įstaigoje.

Mokėjimo pavedimas priskiriamas tipinės formos apskaitos dokumentams.Jo formos
įmonės negali keisti. Mokėjimo pavedimo sanprata nusakyta LR mokėjimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Tai bankinis dokumentas, kuriuo bankui pavedama tam tikrą sumą pervesti iš įmonės sąskaitos į nurodytą kitą sąskaitą. Juo grindžiamos atsiskaitymų su tiekėjais bei kitos sąskaitinių pinigų pervedimo operacijos. Mokėjimo pavedimai išrašomi keturiais egzemplioriais, o jeigu pinigai pervedami tame pačiame banke,- trimis.
Mokėjimo pavedimas užpildomas ir pateikiamas bankui, kai :
· Mokamas avansas tiekėjams pagal sudarutas sutartis;
· Atsiskaitoma su tiekėjais už prekes ir paslaugas;
· Mokami mokesčiai biudžetui;
· Grąžinamos skolos į banko sąskaitas;
· Grąžinami pinigai į pirkėjų sąskaitas už nekokybiškas prekes ar paslaugas;
· Pervedami pinigai iš vienos tos pačois įmonės sąskaitos į kitą;
· Kitais mokėjimų iš banko sąskaitas atvejais.

Kiekvieną kartą, kai į įmonės sąskaitą įplaukia pinigų arba kai jie išmokami iš sąskaitos, bankas parengia specialų dokumentą – įšrašą iš įmonės sąskaitos banke, kuriuo informuoja įmonę, kiek pinigų įplaukė bei kiek išleista ir nurodo pinigų likutį įmonės sąskaitoje banke.Jeigu per dieną įplaukia ir išleidžiama ne viena, bet keletas ar net keliasdešimt sumų, parengiamas vienas tos dienos banko išrašas, kuriame nurodomos įplaukusios ir išleistos pinigų sumos, prie kiekvienos sumos dar parašomas ir dokumento, kurio pagrindu buvo atlikta kiekviena operacija su pinigais banke, numeris.Išrašu bankas informuoja įmonę apie tai, kiek pinigų tam tikrą dieną yra sąskaitoje, taip pat, kiek jų sumažėjo ar padaugėjo.Buhalteriai, gavę pirminius dokumentus, atlieka įrašus sąskaitose( sąskaitų korespondensijas), pažymėdami banko išraše ties atitinkamomis sumomis kokiu nors sutartiniu ženklu, kad ši įraše nurodyta suma jau atsispindi sąskaitose. Šitaip ir patikrinama, ar bankas teisingai atspindėjo visas sumas išraše iš įmonės sąskaitos.
Kasos išlaidų orderis priskiriamas tipiniams apskaitos dokumentams. Jo forma patvirtinta Finansų ministerijos 1994 06 30 raštu Nr.49N, todėl įmonėse negali būti keičiama. Patys blankai gali būti spausdinami spaustuvėje, kompiuteriu ar dauginami kitomis priemonėmis.
Kasos išlaidų orderis naudojamas fiksuojant grynųjų pinigų išmokas iš kasos. Jis turi būti išrašomas kiekvieną kartą išmokant pinigus, nepriklausomai nuo to, ar yra kitų šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, tarkime gautų sąskaitų, kasos aparatų čekių ar kvitų. Patariama visus tas pačias išlaidas patvirtinančius dokumentus laikyti susegtus kartu.
Kasos išlaidų orderis išrašomas, kai:
· Išmokami pinigai fiziniams asmenims pagal autorines, rangos, pirkimo – pardavimo sutartis;
· Išmokami avansai ūkio išlaidoms, komandiruotėms;
· Išmokami atlyginimai darbuotojams, o išmokama suma neįtraukta į bendrą žiniaraštį;
· Išduodami grynieji pinigai darbo dienos pradžioje atsakingiems asmenims – grąžai;
· Išduodami pinigai atluginimams padaliniuose išmokėti;
· Išduodami pinigai į banko sąskaitą įnešti.
Kasos išlaidų orderis taip pat naudojamas ir išlaidoms valiuta įforminti. Jis išrašomas:
· Išduodami komandiruotės į užsienį avansą;
· Išduodant avansą atsiskaitymams užsienyje;
· Išduodant pinigus į valiutinę sąskaitą įnešti.

Kasos pajamų orderis priskiriamas specialiems apskaitos dokumentams,jo forma bei blankai griežtai reglamentuoti ir įmonėse negali būti keičiami.Jis naudojamas išrašomas užpajamuojant grynųjųnpinigų įnešimą į kasą. Kasos pajamų orderis sudarytas iš dviejų dalių: paties orderio ir kvito. Orderis lieka įmonėje, o kvitas atiduodamas pinigus įnešusiam asmeniui.
Kasos pajamų orderis naudojamas įmokoms grynaisiais pinigais į įmonės kasą pajamuoti. Jis išrašomas,kai:
· Į kasą gaunami pinigai iš atsiskaitomosios sąskaitos pagal čekį;
· Priimami pinigai iš klientų už prekes ir paslaugas nenaudojant kasos aparato;
· Priimamos išankstinės įmokos pagal sutartis;
· Susigrąžinamos anksčiau paskolintos lėšos;
· Priimami grynieji pinigai iš atskaitingų asmenų, kurie su klientais atsiskaito išrašydami Grynųjų pinigų gavimo kvitus ( forma Nr.10 );
· Pinigai inkasuojami iš elektroninių kasos aparatų;
· I kasą priimami atskaitingiems asmenims išduotų ir nepanaudotų grynųjų pinigų likučiai;
· Priimami iš atlyginimus išmokančių darbuotojų neišmokėti atlyginimai, jei jie buvo išduoti iš kasos pagal Kasos išlaidų oprderį;
· Kitais grynųjų pinigų gavimo į kasą atvejais.

2.1.2.Ūkinių operacijų registravimas žurnaluose ir sąskaitose

Įvairiuose apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys kaupiami ir sisteminami specialiuose buhalterinės apskaitos registruose – žurnaluose, sąskaitoseir kituose.Buhalterinės apskaitos formos kabai įvairios.

Pirmoji – pati paprasčiausia, tačiau praktijoje labai reta – forma numato tiesioginį duomenų perkėlimą iš pirminių apskaitos dokumentų į buhalterines apskaitos sąskaitas, kitaip sakant, į Didžiosios knygos sąskaitas,Šiuo terminu beveik visose kalbose nuo seno vadinama buhalterinės apskaitos sąskaitų visuma.Tokios sąskaitos kompiuterių naudojimo sąlygomis dažnai įgauna visiškai kitokį pavidalą.

„Klasikinis buhalterinės sąskaitos atvaizdas:

Didžiosios knygos sąskaitos
SĄSKAITA Nr._
DATA TURINYS PP DEBETAS KREDITAS LIKUTIS

DEBETAS KREDITAS

Jos forma labai plačiai naudojama Lietuvos Respubliokos ir daugelio kitų šalių įmonėse.Tokia buhalterinės apskaitos registro forma vadinama saldine.Tipinėje buhalterinės sąskaitos formoje įrašoma tik piniginė joje atspindimų objektų išraiška.
Kiekvienos kitos buhalterinės apskaitos formos atveju priėmus ir patikrinus pirminį dokumentą, operaciją atspindinčius duomenis pirmiausia reikia užregistruoti specialiose buhalterijos knygose – žurnaluose .Kitaip būtų neįmanoma sukaupti apibendrintų duomenų,o jukakcininkai ar kreditoriai labai retai domisi viena operacija.Jiems rūpi apibendrinta informacija apie įmonės veiklos rezultatus.pati paprasčiausia tokio tipo buhalterinės apskaitos forma, kai pirminiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys registruojami pirmiausia Bendrajame žurnale, o tik paskui perkeliami į Didžiosios knygos sąskaitas.
Bendrasis žurnalas – kitokia registrų forma, nei buhalterinės apskaitos sąskaitų, nes juose neišvedami likučiai. Jie vadinami kontokorentiniais registrais.
Kontokorentinė registro forma:
DATA TURINYS DEBETAS KREDITAS

Duomenys žurnaluose kaupiami pagal dokumento gavimo eiliškumą, arba jų gavimo seką,buhalteriai dažniau sako – chronologine tvarka.Tokia tvarka leidžia greitai, be didesnio vargo užfiksuoti ūkinę operaciją apskaitos registruose ir prireikus prie jos grįžti po tam tikro laiko.Nedidelėse įmonėse, kur operacijų būna nedaug, dažniausiai pildomas vienas – Bendrasis – žurnalas.Jame registruojamos visos ūkinės operacijos.Iš bendrojo žurnalo matyti, kokių dokumentų pagrindu buvo sudarytas vienas ar kitas įrašas, taip pat į kokią sąskaitą ta suma bus perkelta iš žurnalo.Bendrajame žurnale registruojamos įvairios bei nebūdingos įmonėms operacijos, palūkanų, kitų sąnaudų kaupimasis, ilgalaikio ar kito turto perleidimas, pajamų ir sąnaudų uždarymas, klaidų taisymas ir kitos operacijos.

2.2.Sąskaitybos procedūros, atliekamos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje

2.2.1.Bandomasis balansas

Apsakaitininkai sudaro jį norėdami įsitikinti, kad nebuvo padaryta aritmetinių klaidų ir ar visi duomenys teisingai perkelti iš bendrojo žurnalo į sąskaitas.Jis gali būti sudaromasir parengiant atskirą pagalbinę lentelę. Bandomajame balanse surašomi visų sąskaitų likučiai: sąskaitų debeto likučiai – bandomojo balanso debeti pusėje, sąskaitų kredito likučiai – bandomojo balanso kredito pusėje.
Bendra bandomojo balanso skilties debeto stulpelio suma turi būti lygi bendrai kredito stulpelio sumai. Priešingu atveju reikia patikrinti:
– Ar sudarant balansą nebuvo padaryta aritmetinių klaidų;
– Jei neatitikimas susidarė ne dėl aritmetinių tikslumų, būtina patikrinti, ar teisingai sąskaitose atspindėtos ūkinės operacijos;
– Ar visos sąskaitos, turinčios likučius, įtrauktos į bandomąjį balansą. Taisant reikia suskaičiuoti visas į bandomąjį balansą surašytas sąskaitas. Jų skaičius turi sutapti su įmonės naudojamų sąskaitų, turinčių likučius, skaičiumi.
– Ar debetinis likutis neįrašytas į kredito skiltį, ir atvirkščiai šia klaidą galima rasti apskaičiavus skirtumą tarp Debeto ir Kredito skilčių,ir gautą skaičių padalijus iš 2. Jeigu bandomajame balanse yra skaičius, indentiškas gautajam, tai didelė tikimybė, kad pastarasis įrašytas ne į tą skiltį.
– Ar perrašant sąskaitų likučius į bandomąjį balansą, nesupainiota kablelio vieta, arba skaičių seka.
– Gal neteisingai apskaičiuotas kokios nors sąskaitos likutis. Reikia patikrinti, ar visi įrašai iš bendrojo žurnalo perkelti į sąskaitas, ir vėl apskaičiuoti sąskaitų likučius.
– Gal operacija užfiksuota nesilaikant dvejybinio įrašo taisyklės, kitaip tariant debeto suma nelygi kredito sumai. Šiuo atveju reikia atidžiai peržiūrėti bandomąjį žurnalą.

2.2.2.Sąskaitų koregavimas

Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus, apskaitininkai peržiūri daugelį sąskaitų ir patikslina jose užregistruotus likučius. Toks sąskaitų likučių patikslinimas vadinamas sąskaitų koregavimu..Koreguojančius įrašus skirstome į:
1) Ilgalaikio turto nusidėvėjimo;
2) Apmokėtas, bet dar neuždirbtas pajamas;
3) Sukauptos, bet dar neapmokėtos pajamos;
4) Sukauptos, bet dar neapmokėtos sąnaudos;
5) Apmokėtos, bet dar nepatirtos būsimųjų laikotarpių sąnaudos.

Visi šie koregavimai susiję su tikslaus pajamų ir sąnaudų dydžio nustatymu bei turto, kuriuo disponuoja įmonė, įvertinimo arba įmonės įsipareigojimų patikslinimu.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų paskirstymas.Įsigyjant ilgalaikio turto, sąskaitose registruojamos visos su jo įsigijimu susijusios išlaidos.Šis turtas vėliau bus ilgai vienaip ar kitaip naudojamas įmonės veikloje uždirbant pajamas.Todėl šio turto įsįgijimo išlaidų į to laikotarpio , kai jis buvo įsigytas , sąnaudas neįskaičiuojame.Juk pajamų, taigi ir pelno, šis turtas uždirbs net kelerius metus.Todėl tik sunaudota per tam tikrą laiką ilgalaikio turto dalis apskaitoje turi būti registruojama kaip sąnaudos, skirtos to laikotarpio pajamoms uždirbti.Ilgalaikio turto dalis priskiriama tam tikro laikotarpio sąnaudoms sąskaitų koregavimo būdu – debetuojamos atitinkamos sąnaudų sąskaitos ir kredituojamos turto sąskaitos.Reiškia, kad nudėvėtoji ilgalaikio turto dalis apskaitoje registruojama nr kasdien, bet pasibaigus kuriam nors ataskaitiniam laikotarpiui.Ilgalaikio turto nusidėvėjimą apskaitininkai paprastai apskaičiuoja ir registruoja sąskaitose kiekvieną mėnesį, nes tik taip jie gali bent apytiksliai apskaičiuoti kiekvieno mėnesio rezultatus.Toks apskaitoje jau užregistruotas turto sumos perskaičiavimas ir yra laikomas sąskaitų koregavimu.Pvz.:

Įsigytas administraciniams tikslams pastatas už 150000 Lt.Jo naudingo naudojimo laikas – 15 metų. Kiekvienais metais reikės įskaičiuoti į sąnaudas po 10000Lt, t.y.833Lt per mėnesį (150000:15:12)
Registruojamos pastato nusidėvėjimo sąnaudos:
D 6115 ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos 833( kiekvieną mėnesį jos didėja)
K 1217Įsigijimo savikainos nusidėvėjimas(-) 833 (kiekvieną mėnasį jis didėja)

Apmokėtos, bet dar neuždirbtos pajamos. Būna atvejų, kai klientai pasitikėdami įmone, iš anksto sumoka jai už ateityje atliktinus darbus ar patiektiną produkciją.Tokie apmokėjimai dažniausia būna susiję su ilgai atliekamais darbais: remontu, muoma, apsauga, draudimu ar ilgalaike reklama.Išankstiniai apmokėjimai apskaitoje registruojami ne kaip skolos, nes tai nėra tam tikros sumos pasiskolinimas, o kaip apmokėtos, bet dar neuždirbtos pajamos, kurias reikės uždirbti ateinančiais laikotarpiais.
Sukauptos, bet dar neapmokėtos pajamos. Pasitaiko atvejų, kai įmonės pateikia prekes arba paslaugas, o apmokama už jas vėliau. Jei tokios paslaugos ilgalaikės, reikia atlikti koreguojančius įrašus.
Sukauptos, bet dar neapmokėtos sąnaudos. Šios grupės koreguojantieji įrašai užfiksuoja atvejus, kai įmonė patiria sąnaudas einamuoju ir ankstesniais laikotarpiais, o pinigai išmokami tik būsimais laikotarpiais.Tai mokėtinos palūkanos už banko kreditus. Jos skaičiuojamos pagal tokią formulę:

S=P*N/M*D
Čia: S- palūkanų sąnaudos, susikaupusios per mėnesį,

P- paskolos suma,

N- metinių palūkanų procentas,

M- dienų metuose skaičius,

D- paskolos naudojimo dienų skaičius
Apmokėtos, bet dar nepatirtos būsimųjų laikotarpių sąnaudos.Tai iš anksto apmokėtos sumos, kurios bus pripažintos sąnaudomis kitais ataskaitiniais laikotarpiais. Išankstinius apmokėjimus už nuomą, draudimą, laikraščių ir knygų prenumeratą kiekvkeno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje taip pat dalimis reikia pripažinti sąnaudomis.Apmokėtos, bet dar nepatirtos sąnaudos skaičiuojamos pagal formulę:
S=A/T
Čia: S- ataskaitiniam laikotarpiui tenkanti iš anksto apmokėtųišlaidų suma,
A- iš anksto apmokėtų išlaidų suma,
T –laikotarpių skaičius ( metai, ketvirčiai, mėnesiai)
2.2.3.Darbinė atskaitomybės lentelė
Norint sudaryti finansines ataskaitas, vadovaujantis sąskaitose užfiksuotais duomenimis, pirmiausia reikia įsitikinti, ar teisingai sąskaitose užfiksuoti duomenys.Iš esmės sąskaitose užfiksuotas operacijas tikrina nepriklausomi auditoriai, kai finansinė atskaitomybė jau būna visiškai parengta ir jai įteisinti reikia tik auditorių išvados.Todėl apskaitininkai iki auditinio patikrinimo parengia darbinę atskaitomybės lentelę:

Įmonės „____________________________________“
20 m._________________________________
Darbinė atskaitomybės lentelė

(litais)

Sąsk.pav. Sąsk.nr. Band.balansas Koregavimai Kor.Band.balansas Pelno atask.sąsk. Balanso sąsk.

D K D K D K D K D K

Į šią lentelę surašomi visi sąskaitų likučiai lentelės sudarymo dieną.Po to toje pačioje lentelėje atliekami būtini koregavimai ir vadovaujantis koreguoto bandomojo balanso duomenimis, parengiama pelno/nuostolio ataskaita bei balansas.Tokia darbinės atskaitomybės lentelė gali būti sudaroma nebūtinai pasibaigus oficialiai nustatytam laikotarpiui, prieš viešai skelbiant finansinę atskaitomybę. Ji gali būti sudaroma ir dažniau, pavyzdžiui,kiekvienos savaitės pabaigoje, tam,kad galima būtų bent apytikriai, tačiau operatyviai nustatyti įmonės veiklos rezultatus.

Sąskaitų pavadinimai.Šioke lentelės skiltyje iš viršaus į apačią sueašomos visos įmonėje naudojamos sąskaitos.Pradžioje surašomos trumpalaikį turtą atspindinčios sąskaitos, žemiau ilgalaikio turto sąskaitos su to turto nusidėvėjimą atspindinčiomis sąskaitomis.
Po jų paprastai surašomos sąskaitos, atspindinčios įmonės įsiskolinimus, dar žemiau – savininkų nuosavybę atspindinčios sąskaitos. Po turto ir nuosavybės sąskaitomis surašomos pajamų ir sąnaudų sąskaitos, kurių nereikia koreguoti, o po pastarosiomis paliekamos koreguojamos sąskaitos.

Bandomasis balansas. Jis gali būti sudaromas ir parengiant atskirą pagalbinę lentelę. Tačiau norint įsitikinti, ar teisingai užfiksuoti koregavimai ir tam tikslui rengiant kopreguotą bandomąjį balansą, bandomojo balanso likučius vis tik reikės perrašyti į darbinę atskaitomybės lentelę. Bandomajame balanse surašomi visų sąskaitų likučiai: sąskaitų debeto likučiai – bandomojo balanso debeto pusėje, sąskaitų kredito likučiai – bandomojo balanso kredito pusėje.Bendra bandomojo balanso skilties debeto stulpelio suma lygi bendrai kredito stulpelio pusėje.

Koregavimai.Šiuose debeto ir kredito stulpeliuose surašytos su koregavimais susijusios sumos.Koregavimo metu užfiksuotos papildomos pajamos ir sąnaudos surašomos iš karto po tiesiogiai ( br koregavimo ) pajamas ir sąnaudas atspindinčių sąskaitų.Naujai įrašytų sąskaitų debetiniai likučiai surašomi Koreguoto bandomojo balanso skilties Debeto stulpelyje, o kreditiniai kredito stulpelyje.Prie koreguojamų turto ir nuosavybės sąskaitų Koregavimų skilties debeto ir kredito stulpeliuose ( priklausomai nuo to – debetuota ar kredituota buvo koreguojamoji sąskaita ) surašomos koreguojančiuos sumos.

Koreguotas bandomasis balansas.Jis lungia bandomojo balanso ir koregavimų skiltyje esančias sumas, kurios apskaičiuojamos pagal taisykles:
· jeigu bandomajame balanse ir koregavimų skiltyje abi sumos įrašytos debete, tai jos sudedamos ir įrašomos į koreguoto bandomojo balanso debeto stulpelį.
· Jeigu bandomajame balanse r koregavimų skiltyse abi sumos įrašytos į kredito stulpelį, tai jos sudedamos ir įrašomos i koreguoto bandomojo balano skilties kredito stulpelį.
· Jeigu bandomojo balanso skiltyje suma įrašyta į debeto stulpelį, o kiregavimų skiltyje- į kredito ir atvirkščiai, tai sumos atimamos viena iš kitos ir priklausomai nuo susidariusio likučio skirtumas koreguotame balane įrašomas į debeto arba kredito stulpelį.
· Bendra koreguoto balanso debeto suma turi būti lygi bendrai kredito sumai.Dabar koreguotame bandomajame balanse visos sąskaitos yra galutinai apskaičiuotos ir gali būti perkeltos į pelno ataskaitos bei balanso skiltis.

Balanso sąskaitos likutis.Kad nustatytume įmonės turtą bei jo priklausomybę, užpildome darbinės lentelės balanso sąskaitos skiltis.Į balanso skiltį iš koreguoto bandomojo balanso perkeliamos turto ir nuosavybės sąskaitų sumos.Turto sąskaitų likučiai surašomi balanso sąskaitų debeto stulpelyje, o nuosavybės sąskaitų likučiai ir bendra jų suma rodo, kokia turto suma įmonė disponuoja. Balanso sąskaitų skilties kredito stulpelyje surinkti visi nuosavybės sąskaitų likučiai, kurių bendra suma turi būti lygi turto sąsakaitų kiučių sumai.
Jei yra tam tikras turtas, tai jis būtinai turi kam nors priklausyti. Taip ir įmonės turtas – dalis gali priklausyti įmonės savininkams, dalis bankui, dalis įmonės tiekėjams. Taigi jeigu paaiškėja, kad turto suma (debeto stulpelio suma) yra didesnė už nuosavybės į tą turtą sumą(kredito stulpelio suma), tai ta dalis priklauso įmonei(įmonės savininkams) ir tai yra uždirbto pelno suma.Gautas grynasis pelnas parodomas balanso sąskaitų skilties kredito stulpelyje.
Jeigu turto suma yra mažesnė už nuosavybės į tą turtą sumą, vadinasi, dalis turto buvo prarasta. Toks atvejis galimas tik tada, kai įmonė dirbo nuostolingai. Ir jeigu apskaitoje nebuvi įvelta klaidų, tai pelno ataskaitoje nustatyta nuostolio suma ir atitiks trūkstamą turto sumą.
Jei patirtas nuostolis, tai jis parodomas balanso sąskaitų skilties debeto stulpelyje. Uždirbtas pelnas ar patirtas nuostolis sulygina balanso sąskaitų skilties debeti ir kredito stulpelio sumas.
Iš koreguoto balanso į pelno ataskaitos sąskaitos skiltis perkeliami visi pajamų ir sąnaudų sąskaitų likučiai. Debeto stulpelyje surašomi sąnaudų sąskaitų likučiai, kredito – pajamų sąskaitų likučiai.

Jeigu bendrosios debeto ir kredito stulpelio sumos būtų lygios, tai reikštų, kad uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį pajamos yra lygios patirtoms sąnaudoms – kitaip tariant, kad įmonė negavo nei pelno, nei patyrė nuostolį. Jei debeto stulpelio bendra suma didesnė už kredito stulpelio bendrą sumą, vadinasi įmonės pajamos yra didesnės už toms pajamoms uždirbti patirtas sąnaudas, ir įmonė gavo pelną. Taigi suma, kurios trūksta, kad debeto ir kredito sumos būtų lygios, parodo pelno arba nuostolio dydį.Ji užrašoma pelno ataskaitos debeto ar kredito stulpelyje tam, kad būtų sulygintos debeto ir kredito bendros sumos ir išreikštas pelnas arba nuostolis.

Debete įrašyta debeto ir kredito bendras sumas sulyginanti suma reiškia įmonės gauto pelno dydį. Kredite irašyta debeto ir kredito bendras sumas sulyginanti suma reiškia įmonės patirto nuostolio dydį.

Praktikoje esant nedideliam koreguojančių įrašų skaičiui, Koreguoto bandomojo balanso skiltis gali būti nepildoma, iš karto užpildant pelno ataskaitos skiltį ir balanso skiltį.

2.2.4.Pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymas

Pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymo esmė yra ta, kad šiose sąskaitose turi būti kaupiamos tik ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtų pajamų ir joma uždirbti patirtų sąnaudų sumos. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui , visos to laikotarpio pajamų ir sąnaudų sumos turi būti iškrliamos iš pajamų ir sąnaudų sąskaitų , kitaip tariant, sąskaitų likučiai turi būti prilyginti 0. Taigi sutvarkytospajamų ir sąnaudų sąskaitos vėliau naudojamos kitoataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoma kaupti. Todėl kartais vadinamos tranzitinėmis sąskaitomis.

Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos kiekvienam ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus, naudojant specialiai tam skirtą Pajamų ir sąnaudų suvestinę, kurioje debete surenkamos visos sąnaudų sąskaitos iš koreguotų sąnaudų sąskaitų, kredite surenkamos visos pajamų sąskaitos iš koreguotų pajamų sąskaitų.

Surinkus sąskaitoje Pajamų ir sąnaudų suvestinės visas tam tikro laikotarpio pajamas bei su jų uždirbimu susijusias sąnaudas reikia tik palyginti šios sąskaitos Debeto ir Kredito pusių bendras sumas ir nustatyti uždirbtą pelną arba patirtą nuostolį.
Jri bendra debeto suma > už kredito sumą, vadinasi įmonėje susidarė daugiau sąnaudų nei pajamų ir todėl patyrė nuostolį.
Jei bendra kredito suma < už debeto sumą, vadinasi įmonė gavo pelną, kadangi ataskaitinio laikotarpio pajamos viršijo sąnaudas.Taikant toką rezultatų sumavimo metodiką , galima palyginti gautas pajamas su sąnaudomis ir tuo pačiu metu paruošti pajamas ir sąnaudas kaupiančias sąskaitas naujo ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų apskaitai.

Pajamų ir sąnaudų suvestinės uždarymas

Įpajamų ir sąnaudų suvestinę perkeliamos tik vieno laikotarpio pajamos ir sąnaudos. Palyginus uždirbtas laikotarpio pajamas su patirtomis sąnaudomis, gautas rezultatasturi atspindėti savininkų nuosavybėje ją didindamas arba mažindamas. Taigi Pjamų ir sqnaudų suvestinė taip pat tranzitinė, tik jos veikimo laikotarpis gerokai trumpesnis už pajamų ir sąnaudų veikimo laiką, jeigu pajamų ir sąnaudų sąskaitose atitinkamų pajamų ir sąnaudų sumos gali būti kaupiamos per ataskaitinį laikotarpį,tai į Pajamų ir sąnaudų suvestinės sąskaitoje pajamų ir sąnaudų sumos surašomos tik šio laikotarpio pabaigoje.
Apskaičiuotas pelnas arba nuostolis turi būti iškeliamas į Nepaskirstyto pelno sąskaitą.Kartu Pajamų ir sąnaudų suvestinė uždaroma ir paruošiama kito ataskaitinio laikotarpio pabaigos pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymui.
Jeigu Pajamų ir sąnaudų suvestinės sąskaitoje sudaro kredito likutis , tai ši sąskaita debetuojama, kredituojant nepaskirstytojo pelno sąskaitą.
Nepaskirstytojo pelno sąskaita yra nuosavybę atspindinti sąskaita ir todėl nepaskirstytojo pelno padidėjimas rašomas į sąskaitos kreditą.Nepaskirstytasis pelnas – tai pelnas, kurio savininkai nepaskirstė ir nenaudoja jo asmeniniams tikslams, bet skiria gamybai plėsti.
Jeigu Pajamų ir sąnaudų suvestinės sąskaitoje būtų susidaręsdebeto likutis, taiši sąskaita ją uždarant būtų kredituojama, debetuojant Nepaskirstytojo pelno sąskaitą , kurioje buvo užfiksuotas per ankstesnius laikotarpius sukauptas nepaskirstytas pelnas.Per ataskaitinį laikotarpį patirtas nuostolis mažina ankstesniais laikotarpiais uždirbtą nepaskirstytąjį pelną.

2.2.5.Turto ir nuosavybės sąskaitų uždarymas

Turto bei nuosavybės sąskaitos negali būti uždaromos per Pajamų ir sąnaudų suvestinę, nes jos neturi nieko bendro su pajamomis ir sąnaudomis.Turto ir nuosavybės sąskaitos uždaromos per sąskaitą Nr.392 turto ir nuosavybės suvestinė.
Kiekvieną uždaromą nuosavybės sąskaitą reikia debetuoti, kredituojant Turto ir nuosavybės suvestinę, prilyginant 0 visų šių sąskaitų likučius.Sąskaitos Nr.Turto ir nuosavybės suvestinė debeto bendra suma turi būti lygi kredito bendrai sumai.Tačiau nei įmonės turtas, nei nuosavybė niekur nedingsta, todėl prasidėjus naujam ataskaitiniam laikotarpiui pirmiausia turi būti vėl atidaromos visos turto ir nuosavybės sąskaitos, nes jas uždarius šiose sąskaitose yra nuliniai likučiai.Atidarant turto ir nuosavybės sąskaitas, atliekami atvirkštiniai uždarymams įrašai.Šios procedūros negalima atlikti rengiant krtvurtines ar mėnesines finansines ataskaitas.

2.2.6.Finansinė atskaitomybė

Balansas
Balansas- finansinė atskaita, kurioje užfiksuotas įmonės turtas, skolos ir savininko nuosavybė tam tikru laiko momentu. Balansas yra naudingas finansinių ataskaitų informacijos vartotojams, parodo įmonės turtą ir kas yra jos savininkas.Imon4 gali disponuoti labai įvaitiu turtu, todėl norint j1 vis1 pavaizduoti balanse, turtas turi būti sugrupuotas – sujungtas į tam tikras grupes.Visas ilgai įmonės veikloje naudojamas turtas sujungiamas į gana stambius balanso straipsnius.Norint parengti balansą, pirmiausia būtina suskaičiuoti visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė atskaitinio laikotarpio pabaigoje, nustatyti, kokia turto dalis buvo sunaudota per ataskaitinį laikotarpį.Reikia įvertinti ir visas įmonės skolas bei įsipareigojimus.Balansas kurių nors metų gruodžio 31 d. tik pateikia informaciją apir įmonės turtą, jos nuosavybę bei įsipareigojimus. Tačiau pats balansas baigiamas rengti iki akcininkų susirinkimo, t.y. kitų metų pradžioje, o viešai, kaip ir visa finansinė atskaitomybė, paskelbiamas per mėnesį po to, kaijį patvirtina akcininkai.

Pelno/ nuostolio ataskaita
Pelno/ nuostolio ataskaitoje pateikiamos pajamos, kurias įmonė uždirbo per ataskaitinį laikotarpį, sąnaudos, patirtos šioma pajamoms uždirbtiir gautas veiklosataskaitiniu laikotarpiu rezultatas ( pelnas arba nuostolis).
Pelno/ nuostolio ataskaita apskaičiuojama:
1.Pardavimo ir paslaugų pajamos – tai rodo tik tipinės veiklos pajamas, iš per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių ir suteiktų paslaugų.
Atimam 2. Parduotų prekių ir atliktų darbų savikainą- tai atspindi ataskaitinio laikotarpio sunaudotos žaliavas, komplektuojančius gaminius ir perparduoti skirtas prekes, uždirbant pajamas.
Skirtumas tarp pardavimo ir paslaugų pajamų, atėmus parduotų prekių ir atliktų darbų savikainą yra Bendrasis pelnas.
Iš bendrojo pelno atimam veiklos sąnaudas. Tai sąnaudos, kurių neįmanoma priskirti prie ataskaitinio laikotarpio parduotų prekių ir atliktų darbų savikainai, bet jos yra susijusios su visa tipine įmonės ūkine veikla.Veiklos sąnaudos skirstomos į pardavimo ,bendrąsiasir administracines.
Pridedam kitas veiklos pajamas arba atimam kitas veiklos sąnaudas.Šis rodiklis parodo įmonės netipinės veiklos per ataskaitinį laikotarpį rezultatą.
Pridedam finansinės ir investicinės veiklos pajamas arba atimam finansinės ir investicinės veiklos sąnaudas. Čia parodoma uždirbtos pajamos arba sąnaudos, vykdant finansinę arba investicinę veiklą.Finansinė veikla apima veiksmus, susietus su įmonės vertybių įsigijimu, keitimu ar skolinimu/Šias pajamas sudaro palūkanas.
Atimam netekimus arba pridedam pagautę. Netekimai- ypatingieji praradimai, Pagautė- ypatingas pelnas.
Atlikus šiuos veiksmus gaunamas ataskaitinių metų pelnas( nuostolis) prieš apmokėjimą. Iš jo atimam pelno mokestį( dabar 15% ,nori padaryti 19 %) ir gauname grynąjį ataskaitinių metų pelną arba nuostolį

2.3.Sąskaitybos procedūros, atliekamos kito ataskaitinio laikotarpio pradžioje

Nemažai su ataskaitiniais finansiniais metais susijusių buhalterinių procedūrų atliekama ne einamaisiais metais, bet kitų, einančių po ataskaitinių, metų pradžioje.Ataskaitiniai
Finansiniai metai turėtų būti užbaigti inventirizacija, nors kartais aplinkybės susiklosto taip, kad ir ši procedūra persirita per finansinių metų ribą ir užbaigiama ne ataskaitiniais , bet kitais, sekančiais metais.Darbinė atskaitomybės lentelė rengiama ir sąskaitos koreguojamos jau sekančiais po ataskaitinių metais, bet visos šios procedūros turi būti datuojamos ataskaitinio laikotarpio paskutine diena: finansiniams metams sutampant su kalendoriniais- gruodžio 31 dieną. Kitaip būtų neišvengiama painiavos, nes po ataskaitinių metų nuo pat sausio pradžios buhalteriams reikia registruoti jau naujųjų metų ūkinius faktus, taip pat nirodant jų datas.Paprasčiausiai sąskaitų koregavimas neatliekamas per vieną dieną, realiai jis užtrunka kelis mėnesius, bet informaciniame buhalterinės apskaitos modelyje finansinių metų pabaigos riba neperžiangiama.Tačiau būna tokių faktų ir ūkinių operacijų, kurie iš tikrųjų vyksta kitais, einančiais po ataskaitinių, finansiniais metais, tai pirmiausia pobalansiniai įvykiai ( faktai, įvykstantys tarp finansinių metų pabaigos ir finansinės atskaitomybės patvirtinimo), kai kurie faktai būna klaidingai užregistruoti.Kartais tokios klaidos aptinkamos iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo, bet pasitaiko, kad jos išaiškėja jau patvirtinus atskaitomybę ir tuomet ataskaitinių metų registruose jų taisyti negalima.finansiniams metams pasibaigus daugelio įmonių finansinės ataskaitos audituojamos.Po akcininkų patvirtinimo finansinės ataskaitos įgyja juridinę galią, jos gali būti viešai platinamos, nes tiksliai ir teisingai atspindi realią įmonės būklę.Naujo ataskaitinio laikotarpio pradžuioje veiklos apskaitai atidaromos anksčiau uždarytos sąskaitos.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Netgi keletas specialistų, racionaliai suburtų kuriam nors tikslui pasiekti, gali nuveikti labai daug, bent jau gerokai daugiau, nei kiekvienas iš jų dirbdamas atskirai.Mat šiuo metu ima veikti visose gyvenimo srityse, ypač ekonomikoje,plačiai žinomas sinergizmo (gr. syn. – kartu, energeia – veikimas) principas.Tačiau tam, kad į didesnius ar mažesnius kolektyvus suburti žmonės, tarp jų ir buhalteriai, dirbtų efektyviai, jų veikla turi būti tinkamai organizuota: kiekvienam turi būti aiškiai pasakyta, už ką jis atsako, ką turi daryti ir kokia jo atsakomybė už patikėta veiklos barą.
Net ir labai kvalifikuoti specialistai ne ką nuveiks, jeigu jų darbas nebus tinkamai organizuotas.Nors ir nekvalifikuotų specialistų neišgelbės net ir tobuliausias jų darbo organizavimas.Žinių, sąžiningo darbo ir to darbo tinkamo organizavimo sąveika- būtina kiekvienos racionalios veiklos sąlyga.Tačiau organizavimas – taip pat nevienareikšmis dalykas, nes aukštos klasės specialistų veikla gali būti nukreipta nebūtinai visuomanei ar įmonei tinkama linkme.Toks jų darbo sujungimas gali būti ne tik nenaudingas, bet netgi žalingas, o kartais ir pavojingas.Todėl buhalterinės apskaitos, kaip ir kiekvienos kitos žmonių veiklos srities, organizavimo klausimams reikia skirti ypatingą dėmesį.
Dabartinės konkurencijos sąlygomis be buhalterinės apskaitos neįmanoma sėkmingai plėtoti verslo.O norint sėkmingai vesti buhalterijos apskaitą, būtina žinoti buhalterinės apskaitos proceso nuoseklumą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1.Aldona Ivanauskienė.Buhalterinės apskaitos pradmenys.Vilnius, 2004.

2. Gediminas Kalčinskas.Buhalterinės apskaitos pagrindai.Vilnius, 2003.
3.www.mokslo. centras.lt.
4. R.Raudeliūnienė. Finansinė apskaita. Vilnius 2003.
5. www. VKC.lt. Buhalterinė apskaita.Vilnius 2003.

Leave a Comment