Vytautas

934 0

Vytauto vaikyste yra labai ma?ai ?inoma. Gimes apie 1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip u?silikusios ?inios sako, Vytautas buvo neaukto ugio, dailiu ir energingu veido bruo?u. Turejo dideles, gyvas ir protingas akis. I veido atrode moterikas; niekas nepa?ino, kai jis apsitaises savo ?monos palydoves rubais pabego i kalejimo.Visa Vytauto figura atsiviete pasitikejimu savim, energija, gyvumu, drasa, rizikingumu ir savigarba, ?od?iu, – ka?kokia didingo valdovo viesa. Nors i pa?iuros ma?o augumo, bet savyje slepe did?ia dvasia. Buvo protingas ir ?monikas. Isidemetinas jo suusivokimas ir orientacija: i karto jis ispresdavo kelius reikalus. Dejuodavo net kry?iuociai, nespedavi jo ?ygiu ir elgesiu observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokejo laika taip suvartoti, jog ne minute nenueidavo niekais. Pasi?ymejo stropiu valdymu: savo pareigu neu?mirdavo nei namuose, nei kelioneje. Ar klausydamas ?moniu skundu ir praymu, ar duodamas atsakymus ir patarimus – visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis u?sipelne dideles pagarbos tiek savuju, tiek svetimuju tarpe. Laisvesni laika, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo med?iokleje arba ?aizdamas achmatais. Bet visur kur matesi saikas. Vyytautas neprotingu laike toki monarcha, kuris del med?iokles mesdavo i ali valstybes reikalus.

Palaike gerus santykius ir su pirkliais. Ju padedamas isigijo didelius turtus: aukso, sidabro, brangiu akmenu, audeklu, kailiniu ir kitokiu brangenybiu, kurias paskui kitiems dalindamas rode dideli dosnuma. Valgydamas ir

r gerdamas susivalde, per visa savo gyvenima nevartojo vyno ir jokio kito gerimo, o tik vandeni. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranee visus savo laiko valdovus. Su savikiais elgesi gana rusciai: ne vieno nusikaltelio nepalikdavo nenubaudes ir kalte buvo sunku nuo jo paslepti. Svecius priimdavo vaiingai ir gra?iai.

Nuo pat jaunystes Vytauatas mego karo dalykus, ginklus. ioje srityje nauji iradimai ypac ji domindavo. Visokiu karo dalyku mielai mokydavoji ir lengvai juos isisavindavo. Ypac jis sekdavo Vakaru Europos iradimus ir paprocius.

Kiekviename jo svarbesniame ?ygyje galima pastebeti karo dalyku, kulturos, mokslo pamegimas. Cia ir paaikeja, del ko jis i vinos puses gerbe karikius, riterius, o i kitos – mokslo vyrus; ir vienu ir kitu jo dvare netrukdavo ir i ivairiu kratu atsilankydavo.

Mokejo ne tik vookieciu, bet ir lotynu kalba. Galejo moket ir rusu, nes su ju kunigaikciais vede daug reikalu ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokejes ir totoriu kalbos, nes jo dvare totoriu daug pasimaiydavo ir nuolat budavo kun. tarnyboj; o i kun. kancialerijos, kaip u?simena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinejami totoriu kalba ratai.

Visi mokslai kunigaikciui tiek turejo reikmes, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo at?vilgiu buvo tikras kry?iuociu mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir yktus, bet ?inodamas reikalus, da
a?nai griebdavosi samojaus ir lakonikumo. Kai ant Dniepro savikiai ji atkalbinejo del didekiu alciu mesti kova su totoriais, Vytautas atreme: todel ir reikia kariauti, nes jeigu nugalesim, gausime triumfa ant dvieju prieu; jei busime nugaleti, kalbes apie mus, kad mus nugalejo du prieai: altis ir totoriai. Kai karta jam ka?kas primine jo dideli dosnuma dalinant totoraims ?emes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakes, kad gerumu galima ir laukinius ?veris suvelninti. O kai vel karta jo akyse ka?kas gyre viena ikalbinga kunigaikti, Vytautas trumpai tare, kad jam patinkas ma?iau ikalbingas, bet u?tatai tiesakalbis.

Vytautas, du kart i Lietuvos pabeges, ibuvo apie ketverius metus Prusuose. Tenai, kry?iuociu tarpe, jis iejo gera ir drausminga gyvenimo mokykla, kuri jam padejo atsivaduoti tevike.

Prusuose Vytautas turejo progos ir su ivairiu kratu ?monemis susitikti ir isineketi. Jam buvo idomu, kokia kitu kratu politika, siekimai, kultura. Sveciai Vytautui buvo atviri, nes mate, kad ji gerbia kry?iuociai, pavesdami jam net tarpusavio gincus spresti. ?od?iu, jis Prusuose mito vakaru kulturos vaisiais, ypac materialine kultura, kuria paskui kele savo krate, statydamas ba?nycias, pilis ir t.t.

Imoko cia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios veliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riteriu, kurie idid?iai putesi, dedamiesi esa tikrosios religijos neejai ir skelbejai, tu
urejo ir Vytauto budui atsiliepti. Jau i prigimimo nemenka jo ambicija cionai dar labiau sustiprejo. Apskritai imant, Vytautas budamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbtus, i itos mokyklos iejo tikras tu laiku europietis, susipa?ines su Vakaru siekimais ir politinemis bei diplomatinemis pinklemis.

Pavirutinikai pa?velgus atrodo, kad Vytautas blakosi, yra napastovus: tai bega pas vokiecius, tai gri?ta atgal. I tikruju taip nera. Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo – tevikes. Jis ne valandai neu?mirta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas riasi su vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi ivairiomis priemonemis: kariauja, derasi, politikuoja, ieko alininku (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilau?imo metai – jis galutinai atsisake nuo sajungos su Ordinu, susitaike su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tevike, bet ir v

. . .

Naudota literatura:

1. Vytautas Didysis A.apoka Vilnius, 1988m.

254 psl. 4 pstr.

255 psl. 3 pstr.

256 psl.

257 psl. 1,2 pstr.

258 psl. 1,5 pstr.

2. Lietuvos Didysis kunigaiktis Vytautas kaip politikas Vilnius, 1989m. 148 psl. 3 pstr

Join the Conversation

×
×