Vytautas

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350 m., jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra atsišvietė pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba, žodžiu, – kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo, bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinas jo suusivokimas ir orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus. Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavi jo žygių ir elgesių observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas atsakymus ir patarimus – visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vyytautas neprotingu laikė tokį monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.

Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas ir ge

erdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavosi ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.

Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų, kultūros, mokslo pamėgimus. Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės gerbė kariškius, riterius, o iš kitos – mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, beet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėti ir rusų, nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kancialerijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnai gr
riebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį atkalbinėjo dėl didekių šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė: todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai: šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoje, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesakalbis.

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri jam padėjo atsivaduoti tėviškę.

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas riterių tarpe, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo ir
r Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra napastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip nėra. Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo – tėviškės. Jis nė valandai neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi, politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai – jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai – jo draugai. Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 – 1392m. jis lyg medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, ir visas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos vadytojas. Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu ik
ki tol Vytautas atrodė napastovus, besiblaškantis, aviantiūristas, tai nuo 1392 metų jis virsta rimtu, pilno masto valdovu – monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje – štai vedamosios politokos mintys.

Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius. Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis valdė kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be pasigailėjimo šalino savo giminaičius kungaikščius nuo užimamų vietų, sukilusius žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo pykčio bijodavo. Pasireiškęs jo veiksmuose žiaurumas sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras šeiminkas ir finansistas: pinigų jam netrukdavo – jis galëjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų negailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę, užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas (Lucke).

Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir isireiškimo dalis.

Krėvos unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau jam ir lietuvių visiuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę. Be to, Vytautas, dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad ji gali būti atstumta nuo krašto interesu ir pakeista Jogailos atsiųstais lenkais, negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte padėties ir tvarkos. Šitų nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir sunkių kovų, nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik savo tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais. Jo sudaryta su Jogaila Ostravos suatrtimi (1392 m.) buvo padėtas ir pargindas Lietuvos nepriklausomybei atstatyti. Be to, ši sutartis turėjo užtikrinti ir taiką, ir tvarką išvargintam ir nualintam ilgų naminių karų kraštui. Jogailai išėjus į Lenkiją, tvarka viduje dar labiau pašlijo, nes jo paskirti visoki seniūnai lenkai ir Skirgaila sukėlė krašte tik dar didesnį nepasitenkinimą ir bruzdėjimą; sričių kunigaikščiai ėmė nebeklausyti Jogailos ir atsimesti nuo Lietuvos. Kad būtų galima išvengti didesnės netvarkos ir net Lietuvos sukilimo, reikėjo tvirtos rankos ir valios. Tokias ypatybes kaip tik turėjo Vytautas, kuris šiuo momentu ir tapo Lietuvos valdytoju.
Vytautas, siekęs užimti didžiojo kunigaikščio sostą, pasinaudojo nepasitenkinimu Skirgailos valdžia, būrė aplink save visus nepatenkintus Jogailos vietininku, o 1389 m. pabaigoje pradėjo atvirą kovą. Tačiau kova nesisekė ir 1390 m. jis antrą kartą paprašė Ordino pagalbos. Vytautas su Oridino kariuomene daug kartų puolė Lietuvą. 1391 m., norėdamas sustiprinti įtaką slavų žemėse, Vytautas ištekino savo dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Galiausiai, Vytauto suburtos koalicijos spaudžiamas, Jogaila nesileido ir 1392 m. pasiūlė Vytautui užimti Skirgailos vietą. 1392 m. rugsėjo 4 d. Vytautas ir Jogaila sudarė Astravo sutartį. Pagal ją Vytautas gavo teisę valdyti visą LDK bei tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”, tačiau po jo mirties Lietuva turi atitekti Lenkijai. Vytautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją valdžią ir visada jį palaikyti. Sutartis buvo aptvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Be Jogailos ir Vytauto, tą susitarimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos – Jadvyga ir Ona. Tuo būdu Vytautas gavo daugiau, negu iš pradžių buvo tikėjęsis.
Durklai,
dvišakė alebarda,
kardas – jataganas.
Faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytautą kaip visiškai nepriklausomą nuo Lenkijos karaliaus valdovą. Jau pirmaisiais valdymo metais Vytautas vykdė savarankišką užsienio politiką: sutartis su Ordinu jis pasirašinėdavo tik savo vardu, nepridėdamas Jogailos vardo, kaip kad darydavo jo pirmtakas Skirgaila.
Vidaus politikoje Vytauto valdžią pirmiausia pajuto LDK sričių kunigaikščiai. Dauguma jų buvo Gediminaičiai ir turėjo labai didelę valdžią vietose, todėl dažnai ignoruodavo savo didijį kunigaikštį. Tai trukdė valstybės centarlizacijai ir modernizacijai. Vytautas jėga nuvetrė daugelį tokių vietos kunigaikščių ir pakeitė juos tiesiogiai jam pavaldžiais ir lojaliais žmonėmis.
Siekdamas sustiprinti bajorijos paramą, Vytautas ėmė dalyti žemes svarbiausiems kariuomenėje ir administracijoje tarnaujantiems bajorams. Iki tol kunigaikščiai nedalydavo žemių ne Gediminaičių giminės atstovams, todėl paprasti bajorai žemvaldžiai turėjo nedaug žemės. Taip Vytautas padėjo pagrindą didikų atsiradimui: XIV – XV a. sandūroje išaugo pirmos didelės bajorų žemvaldžių giminės, tokios kaip Radvilos ir Goštautai.
1392-1398 m. Vytautui pavyko centarlizuoti LDK žemes ir visiškai perimti jų valdymą. Nors Vytautas tapo faktiniu Lietuvos valdovu, jis neskubėjo atimti iš Jogailos juridinių teisių į Lietuvą. Jogaila buvo suinteresuotas remti Vytautą. Tikėtina, jog neturėdamas palikuonių jis bijojo, kad po mirties Lenkija neprisijungtų Lietuvos – gediminaičių dinastijos bastiono. Kaip tik todėl jis skatino Lietuvos suvereunumo išlaikymą ir neprieštaravo jo plėtimui. Yra žinoma, kad jau 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežiumi dėl Vytauto paskelbimo Lietuvos karaliumi.

Dusyk Vytauto apgautas, Ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. Vytautui grįžus į Lietuvą, kitais metais Ordino kariuomenė sudegino Gardiną, Merkinę ir Lydą; trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių, tačiau neįstengė paimti. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti, bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė, ir visą paruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę.
Tuo metu Ordinui buvo jau sunkiau kariauti. Mat, po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propogandą Vakaruose, kaltindami Ordiną, kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. Jie galų gale pasiekė tai, kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė Ordinui kariauti su Lietuva.Oridinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebe turėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. Tad, Vytautui sutinkant atiduoti Ordinui Žemaičius, jam nebebuvo jokios prasmės nesitaikyti.
Ir Vytautui taika buvo reikalinga, nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją; todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Ordino siūlomos salygos buvo gana sunkios, tačiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygu. Jis tikėjosi, kad, susitikinęs su Ordinu, nukariaus Rusiją, o tada atsiims iš Ordino, ką dabar jam turi atduoti.
Ir Vytautui taika buvo reikalinga, nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją; todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Ordino siūlomos salygos buvo gana sunkios, tačiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygu. Jis tikėjosi, kad, susitikinęs su Ordinu, nukariaus Rusiją, o tada atsiims iš Ordino, ką dabar jam turi atduoti. 1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. Susitarimas buvo Salune (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartimi. Ja Vytautas sutiko užleisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; Ordinui, be to, buvo palikta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės krantas). Už tai Ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet net padėti Vytautui rytuose.
1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. Susitarimas buvo Salune (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartimi. Ja Vytautas sutiko užleisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; Ordinui, be to, buvo palikta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės krantas). Už tai Ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet net padėti Vytautui rytuose.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392-1430) laiškas Vokiečių ordino magistrui Konradui fon Jungingenui, Kaunas, 1404 m. rugpjūčio 17 d. Vytautas Didysis sutinka būti Ordino sąjungininkas ir kovoti su visais jo priešais, išskyrus Romos Katalikų Bažnyčią, Šv. Romos imperiją ir “brolį” Jogailą, Lenkijos karalių. Tarp liudininkų yra ir antrasis Vilniaus vyskupas pranciškonas Jokūbas (1399-1407). Slaptasis Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvas (Geheimes Staatsarchiv Preušischer Kulturbesitz, XX. Hauptabteilung: Staatsarchiv Königsberg, Schiebl. 53, nr. 5).

Vytauto santykiai su Jogaila. Salyno sutarties sudarymo metu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vietininku. Ta proga reikia pasakyti, kad tada, kai jo interesams būdavo patogu, jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyzdžiui , jei kada Ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino, jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios); bet kada reikalaudavo ginti savo ir Lietuvos reikalus, jis tos priklausomybės nepaisydavo. Taigi Ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodeliu neminimas. Vyatutas pats, nesikalausęs Jogailos, padarė su Ordinu taiką ir net užleido Ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus.
Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto, tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat, jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Lenkijoje jį labai varžė ponai, todėl jis pats norėjo, kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Kadangi Vytautas visada sakėsi esąs tik jo vietininkas, tai Jogaila jam nekliudė. Jogaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos, tikėjosi, kad jei ne jis pats, tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą, Vytauto sutvarkytą Lietuvą.

Vytautas tam sudarė Salyno sutartį su Ordinu, kad galėtų laisvai veikti rytuose. Čia, dar tebekariaudamas su sritiniais kunigaikčiais, jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. Dėl Smolensko jis buvo susitaręs su savo žentu, Maskvos kunigaikščiu Vosylium, tačiau buvo išvengta karo; Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių perspektyvų.
Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas Tochtamyšas. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą, o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui, kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį pries totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Įsidėmetina, kad tai buvo pirmas atsitikimas, kada kryžiaus žygis prieš netikėlius totorius buvo vadovaujamas Lietuvos valdovo.
Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skaudžiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir daugybė kunigaikščių. Pats Vytautas su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo, pasinaudoję nakties tamsa.
1404 m. buvo pasiektas naujas susitarimas, kuris buvo patvirtintas 4 atskirais dokumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkų bajorai. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo pasirašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žuvęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą surašė Radome. Todėl šis susitarimas yra vadinamas Vilniaus Radomo susitarimu. Juo buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po mirties visa Lietuva turėsianti grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkų karaliams. Tuo būdu Lietuvos savarankiškumas buvo paskelbtas tik laikinis – iki gyvos Vytauto galvos. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. Vytautas su tuo sutiko, nes tikėjosi vėliau viską pakeisti, o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė.

1404 m. buvo sudaryta Racionžo taika, iš esmės pakartojusi Salyno taikos nuostatas. Nors pasirašyta sutartis ir neišsprendė LDK ir Ordino konflikto, tačiau užtikrino Vytautui laisvas rankas Rytų fronte.
Kelis metus pakovojęs Rytuose ir 1408 m. sudaręs taiką su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasijumi I, Vytautas vėl ėmėsi karinių veiksmų prieš Ordiną. 1409 m. prasidėjo žemaičių sukilimas ir tais pat metais Ordinas įsiveržė į Lenkijos valdomą Dobrynės žemę. 1410 m. liepos 9 d. jungtinės LDK ir Lenkijos karalystės pajėgos įsiveržė i Ordino teritoriją ir pradėjo žygį i sostinę Marienburgą. Liepos 15 d. įvyko priešininkų mūšis Žalgirio lauke. Kautynių vietą, be abejo, pasirinko kryžiuočiai. Vieta jiems buvo patogi, nes čia sąjungininkai negalėjo manevruoti, be to, tarp miškų ir pelkių tik pro čia buvo galima traukti į Marienburgą. Neaišku, kiek tiksliai karių dalyvavo šiose kautynėse, tačiau sutariama, kad Ordino ir sąjungininkų karinių jėgų santykis buvo 2 : 3. Jogaila su Vytautu buvo sutarę savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). Viskas buvo daroma taip slaptai, kad Ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko saugoti pilių nuo Lietuvos, o kitas paliko Pamary saugoti nuo Lenkijos. Bet sajungininkų planas buvo kitoks. Mūšis įvyko Ordino žemėje, tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.
Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas ir Maškovičių, o lietuvių kariuomenę – pats Vytautas. Vytautas buvo sudarytosios karo tarnybos pirmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mūšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmiausia priklauso Vytautui.

Ordinas buvo įsitikinęs mūšį laimėsiąs ir iš anksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa turtingoji jo stovykla atiteko nugalėtojams.
Vienose didžiausių viduramžių Europos kautynių buvo sutriuškinos mažai sau lygių turėjusios Ordino pajėgos. Žuvo didysis magistras Ulrichas fon Jungigenas bei daug vyresniųjų. Sąjunginkų rankose atsidūrė Ordino kariuomenės vėliavos, daug riterių buvo paimta į nelaisvę. Nors sąjungininkams ir neužteko jėgų užimti Marienburgą, tačiau ši pergalė Žalgirio lauke galutinai sustabdė du šimtus metų trukusią Ordino agresiją Rytų Europoje.
Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp Ordino ir lenkų, bet 1411 m. pagaliau buvo pasirašyta Torunės taikos sutartis. Ordinui ji buvo palyginti lengva: jis turėjo sumokėti 100 000 kapų skatikų karo išlaidų, grąžino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. Bet kadangi nei Vytautas, nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių, tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų, Ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių.
Konstancos suvažiavimas, vykęs 1414 – 1418 m., Žemaitijos nepriklausomybės klausimo neišsprendė. Tačiau šį susirinkimą galima laikyti politine ir moraline Lietuvos pergale, nes pirmą kartą tokio lygio Europos valstybių forume žemaičiai ir lietuviai patys atstovavo savo valstybei. Žemaičių lūpomis buvo išdėstyta santykių su Ordinu istorija, išvardytos skriaudos ir viešai pareikšta, jog lietuviai ir žemaičiai sudaro vieną tautą. Buvo nespręsta pavesti Jogailai ir Vytautui pakrikštyti Žemaitiją. 1417 m. buvo įkurta Medininkų vyskupystė ir raip galutinai sugriauti Ordino, kaip misionieriaus, skverbimosi į Žemaitiją pamatai.
Pasibaigus Konstancos susirinkimui, vėl prasidėjo diplomatinė kova su Ordinu. Išsekus politinėms priemonėms, 1422 m. sąjungininkai vėl isiveržė į Ordino teritoriją. Po keleto mėnesių, Ordinui paprašius, buvo sudaryta Melno taika. Šia taika galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klausimas. Ja Lietuvos siena su Ordinu buvo nustatyta ir ilgus amžius išliko maždaug ta pati, kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vokietijos. Vadinasi, Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug
tokia, kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija, o Žemaitijoje – tokia, kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. Šia sutartimi Lietuva galutinai atgavo Žemaitiją, bet jai buvo paliktas tik siauras pajūrio ruožas – nuo Palangos iki Šventosios. Ši taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu. Visiems laikams jis buvo priverstas atsisakyti savo pretenzijų į LDK žemes.
Baigęs ilgą bylą su Ordinu dėl Žemaičių, Vytautas vėl galėjo laisvai nekreipti savo dėmesį į rytus. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą, į kurį teišsiruošė vos 1426 m. Paties Pskovo jis nepaėmė, pasitenkindamas 1 000 rublių kontribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma).
1428 m. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Naugardą. Iš jo buvo paimta net 10 000 rublių kontribucijos.
Lietuvai tapus katališkai valstybei, joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Jau pirmąja 1387 m. Jogailos privilegija, o vėliau ir 1413 m. Horodotės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams.
1429 m. įvykusiame Lucko suvažiavime tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiausiųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Sumanymą iškelė imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė, bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba, kuriai vadovavo Lietuvos savarankiškumo priešas, vysk. Zbignevas Olesnickis. Lenkų ponai įrodinėjo, kad Vytauto karūnavimas būtų prieštaringas Lietuvos ir Lenkijos sutartims, nes tada Lietuva, esą galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių, o ne tą, kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klausimas Lucke liko neišspręstas; jis turėjo būti išspręstas vėliau. Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą, prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Vytautas jau buvo paskyręs karūnacijos terminą (rugsėjo 8 d.), susikvietė svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos, su karūnacijos dokumentais. Bet lenkai buvo pasiryžę jokiu būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius, ir Vytautas su svečiais jų nesulaukė. Tačiau Vytautas net ir po neketino nusileisti. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną kitais keliais, nebe per Lenkiją. Buvo tuojau paskirta jam nauja karūnacijos data, bet Vytautas jos jau nesulaukė.
Vytautas mirė 1430 m. spalio mėn. 27 d.; mirė jau senelis, turėdamas 80 metų su viršum. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant peties, kiti susitrenkimą. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaizdoje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais, jis nuvargo ir, raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus i Trakus, nukrito nuo žirgo. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti, todėl važiavo žmonos vežime. Nyvykęs į Trakus, atsigulė ir daugiau nebekėlė.
Baigdama šį referatą, norėčiau pastebėti, kad Vytatuto asmuo, kaip žmogaus ir kaip valstybės vyro – politiko ar diplomato, kultūrininko ar karininko – nėra galutinai mums paaiškėjusi, nors apskritai yra galima susidaryti apie patį asmenį ir jo veikimą visai aiškų vaizdą. Vytauto asmeny ir jo plataus masto veikime slepiasi dar daug neaiškumų, kurie sukelia nemaža abejonių ir svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko mane tarti apie jį galutinį žodį. Todėl aš manau, kad mūsų istorikai šioje srityje dar nemaža ras sau gražaus ir dėkingo darbo.

Leave a Comment