Demokratija

Graikija – pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas. Gausybė kalnų užima aštuonis dešimtadalius visos šalies teritorijos. Šitie kalnai, dažniausiai aukšti, kaip ir 2920 metrų siekiantis Olimpo kalnas, mitologinė graikų dievų buveinė, nesidriekia iki pat jūros, vienur kitur juosdami nedideles pajūrio lygumas; lygumos, klvos ir plokščiakalniai sudaro likusį Graikijos gamtovaizdį. Nelygus ir susiskaidęs reljefas trukdo sritims vienai su kita susisiekti. Dažnai, beje, patogiau apiplaukti kraštą negu leistis tiesiai per kalnus.
Graikijoje visada juntama alsuojanti jūra. Nė vienas šalies gilumos gilumos taškas nėra nutolęs nuuo Viduržemio jūros daugiau kaip per 65 kilometrus. Graikija – kraštas jūroje, kuri vadinama keliais vardais: į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Poloponeso pusiasalio – Jonijos jūra, į rytus – Egėjo jūra. Be to, Graikijai priklauso dugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus: tai Jonijos salos ir Kaklados bei Sperados Egėjo jūroje.
Antika (lotyniškai antiquus – senas) vadinamas graikų ir romėnų istorijos bei kultūros Viduržemio jūros pakrantėse klestėjimo tūkstantmetis, maždaug 500 m. pr. kr. – 500 m. po Kr. Per šį laiką graikai ir romėnai sukūrė pamatus mūsų vakarietiškajai kultūrai. Tradiciškai antikos isstorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Jas sieja daug politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Yra išlikę daug to meto rašytinių dokumentų. V a. pr. Kr. graikai Herodotas ir Tukididas ėmė rašyti istoriją (istorija – „tyrinėjimas“), o vėliau jų pavyzdžiu pasekė ki

iti graikų ir romėnų istorikai. Keli romėnų imperatoriai patys buvo istorikai. Išliko daugybė literaturinių ir filosofinių raštų, kurie gali suteikti nemažai žinių apie to meto visuomenę ir mąstyseną.
Įvairios graikiškai kalbančios gentys įsiveržė į dabartinę Graikijos teritoriją keliomis bangomis po 2000 m. pr. Kr. Jie užmezgė ryšius su jūrų pirkliais kretiečiais ir finikiečiais ir patys tapo gerais jūrininkais.
Pirmoji Europos civilizacija susikūrė Kretoje apie 2000 m. pr. Kr. Sala buvo padalyta į daug mažų valstybėlių su rūmais, kurie vaidino pagrindinį vaidmenį redistribucinėje ekonomikoje. Valstiečiai tiekdavo gūdus ir alyvų aliejų, o valdovai sudarydavo sąlygas amatams ir prekybai vystytis. Mainais už alyvų aliejų Kretos gyventojai įsigydavo vario, alavo, dramblio kaulo ir aukso. Iš jų nagingi amatininkai gamindavo meniškus dirbinius ir didelę paklausą turinčius ginklus. Žemyne gyvenentys graikai saavo civilizaciją kūrė šios bronzos amžaus rūmų kultūros, pasižyminčios ryškiais klasikiniais skirtumais, pavyzdžiu.
Savarnkiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI – IV a. pr. Kr.). vėliau ant senovės graikijos griuvėsių įiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Makedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nestuo laiku tolydžio vyko helenizacija (graikų kalba ir kultūra plito tarp kitų tautų).
Heheleninės civizacijos formavimąsi labiau skatino visuomeninės aplinkybės. Tačiau negalima atmesti ir gamtos bei geografinių sąlygų poveikio. Heleninės civilizacijos raidą lėmė trys šio pobūdžio veiksmai: 1. ribotas tinkamos dirbti že
emės plotas; 2. palankios sąlygos jūrų kominikacijoms; 3. smarkūs sezoniniai klimato svyravimai.
Žemės trūkumas iš pradžių vertė graikus plėstis užimant silpnesniųjų kaimynų teritoriją. Kai jų ekspanciją sustabdė aukų bei konkurentų priešinimasis, rasta vidinių raidos rezervų. Silpnesnį žemės ūkį kompensavo prekyba bei pramonės gamyba. Šiuo atžvilgiu labai padėjo jūrų komunikacijos. Prie klimato svyravimų įpratę graikai gerai jautėsi įvairiomis klimato sąlygomis, t.y. Galėjo gyventi bet kur.
Pirmoji Europos civilizacija susikūrė Kretoje apie 2000 m. pr. Kr. Sala buvo padalyta į daug mažų valstybėlių su rūmais, kurie vaidino pagrindinį vaidmenį redistribuchinėje ekonomikoje. Valstiečiai tiekdavo grūdus ir alyvų aliejų, o valdovai sudarydavo sąlygas amatams ir prekybai vystytis. Mainais už alyvų aliejų Kretos gyventojai įsigydavo vario, alavo, dramblio kaulo ir aukso. Iš jų nagingi amatininkai gamindavo meniškus dirbinius ir didelę paklausą turinčius ginklus. Žemyne gynenantys graikai savo civilizaciją kūrė šios bronzos amžiaus rūmų kultūros, pasižyminčios ryškiais klasikiniais skirtumais, pavyzdžiu.
XIII – XII a. pr. Kr sandūroje, įsiveržus dorėnams, žlugo Egėjo (Kretos- Mikėnų) civilizacija. Mokslaininkai iki pat šių dienų ginčijasi: koks ryšys buvęs tarp Egėjo ir heleninės civilizacijos? Vieni abi visuomenes laiko tuo pačiu sociolkultūriniu vienetu, patyrusiu laikiną smūgį, regresavusiu, bet vėl atsikūrusiu. Kiti, mano, kad Egėjo ir heleninė civilizacija buvusios skirtingi socialkultūriniai dariniai. Šios nuomonės reiškėjai remiasi archeologinių tyrimų duomenimis. Žemyninėje Graikijoje rasta gy
yvenvietčių liekanų su vienas ant kito slūgsančiais Mikėnų bei vėlesnės, vadinamosios geometrinės keramikos (XI a. pr. Kr.) kultūriniais sluoksniais. Kultūrinių tradicijų ryšio tarp jų nepastebėta. Todėl labiausiai tiktų manyti heleninę civilizaciją buvus ne tiesioginiu Ėgėjo civilizacijos tęsiniu, o dukterine civilizacija. Egėjo civilizacijai žlugus, prasidėjo politinis anarchizmas, genčių migracija žemyninėje Graikijoje. Istorikas Dž. Miurėjus laikotarpį nuo XII a. pr. Kr. iki VIII a. pr. Kr.vidurio pavadino „tamsiaisiai amžiais“. Ši sąvoka nėra istorinė, ji tik rodo, kad trūkst rašytinių duomenų epochos rekonstrukcijai. Bene vienintelis šaltinis ilgą laiką buvo Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“.
Pirmieji mums likę graikų poezijos paminklai yra „Iliados” ir „Odisėjo” poemos. Jos parašytos X-VIII a. Padavimai sako, kad „Iliadą” ir „Odisėją” sudėjęs aklas dainius rapsodas Homeras. Senovėje tuo neabejojo, ir niekas nedrįso Homero neigti, bet vėliau jau patys graikai nežinojo, kur yra Homero tėvynė, ir net 7 miestai ėmė dėl jo ginčytis. II a. pr. Kr. 2 graikų gramatikai jau tikino, kad „Iliada” esanti sukurta vieno poeto, „Odisėjas” – kito.
Naujausiais laikais yra dvi nuomonės: vieni mano, kad poemas parašė vienas asmuo, kiti – kad jos yra liaudies kūrinys, tik vėliau nusiklausytas ir surašytas. Prancūzas Abbė d’Aubignac XVII a. pab. pirmasis, o paskui vokiečių filologas K. Wolfas ėmė teigti ir įrodinėti antrąją nuomonę (1795). „Iliada”, girdi, es
santi tik palaidų giesmių lipdinys, be aiškaus plano ir vieningumo, taigi, ne vieno žmogaus sukurta. O Homero vardas reiškiąs neregį; ir Homero rapsodija esanti ne kas kita kaip rinkinys neregio dainų, dainuojamų galiūnų rūmuose. Tokią daugybę dainų – nurodinėja jie – vienas žmogus ir nebūtų galėjęs išlaikyti atmintyje, o rašto anais laikais dar nebuvę. Tik paskiau tas liaudies dainininkų giesmes surašęs vienas asmuo, sutvarkęs jas bent paviršutiniškai. Dabar vėl daugiau surandama įrodymų, kad poemos iš liaudies giesmių yra sukurtos vieno žmogaus.
Nors trūksta įrodymų, kad Homeras buvo gyvas žmogus, kuris sukūrė šitą veikalą, mums vis dėlto nekliūva grožėtis puikiausia pasaulio poema, kuri išgyveno arti trijų tūkstančių metų ir nėra užmiršta milijonų veikalų tarpe.

Atėnai.
Senas Mikėnų epochos miestas.
V a. pr. Kr., Periklio laikais, Atėnai buvo miestas valstybė, kurią sudarė pats miestas ir visi Atikos kaimeliai, iš viso apie 400 000 gyventojų, vadinamų „atėniečiais“ net ir oficialiuose tekstuose. Esant tokiam dideliam gyventojų skaičiui, Atėnai priversti ekspansiją jūroje kompensuoti rimtą žemės ūkio išteklių stygių. Štai kodėl dirbdavo visas miestas: žemdirbiai ir ypač amatininkai bei pirkliai.
Vidurinėje Graikijoje yra Atikos sritis, o joje – Atėnų miestas. Atėnai tik už 6 kilometrų nuo jūros. Miesto gatvės negrįstos ir be šaligalvių. Dauguma jų siauros, kreivos ir dulkėtos.
Namai dažniausiai vieno dviejų aukštų. Durys atsiveria į vidinį kiemelį. Per jas namai apšviečiami ir vėdinami. Pirmojo uašto kambariai be langų, dėl to karštomis vasaros dienomis vėsu. Užtat gatvės atrodė niūrokai.
Iš bet kurios Atėnų vitos matyti Akropolis – įtvirtinta, aukštutinė miesto dalis ant kalvos. Čia stovi deivės Atėnės šventykla – Partenonas, kurime laikomas iždas.
Argone, centrinėje Atėnų aikštėje, vyko ne tik turgūs, joje rinkosi ir tautos susirinkimas – aukščiausioji Atėnų valdžia. Į jį rinkosi vyresni kaip 20 metų vyrai. Susirinkimai buvo šaukiami 3-4 kartus per mėnesį. Tautos susirinkime kiekvienas jo dalyvis galėjo pasisakyti ir balsuoti už ar prieš bet kurį siūlymą. Sprendimas priimamas balsų duguma.
Graikija nebuvo vientisa valstybė su viena valdžia, viena kariuomene, viena sostine. Senovės Graikiją sudarė daugybė tokių savarankiškų sričių kaip Atika ir Lakonija.
Kiekvienos srities centras buvo miestas. Jis vadovavo aplinkiniams kaimams, gyvenvietėms todėl, kad mieste buvo pagrindiniai valdžios organai. Mieste galėjo gyventi karaliai arba rinktis tautos susirinkimai, posėdžiauti įvairios tarybos ir teismai. Tokios bendruomenės, kurios gyveno vienoje nedidelėje teritorijoje, turinčioje bendrą valdžią, vadinamos miestais-valstybėmis. Senovės Graikijoje buvo per 200 miestų-valstybių, arba, kaip graikai patys vadino, polių.
Piliečių tėra 40 000; tai vyrai, sulaikę 18 metų amžiaus, gimę iš tėvų atėniečių; jų vaikų ir žmonų būdavo apie 80 000. Nuosavybę – žemę ir namus – turėti galėjo tik piliečiai; taigi turtų teikiama valdžia susikaupdavo dažniausiai jų rankose. Be to, V a. pr. Kr. demokratijos sistemoje jiems būdavo pripažystamos lygios teisės. Jie galėjo davyvauti eklezijoje, visų piliečiu susirinkime. Tai aukščiausioji politinė valdžia. Jie posėdžiavo bulėje, 500 piliečių taryboje, išrinktoje burtų keliu. Jie sverstydavo bylas heliėjoje, teisme, kurį sudaro 6000 teisėjų. Jie išsirenkdavo iš savo tarpo dešimt strategų, kurie vadovaudavo kariuomenei ir laivynui. Senovės graikai piliečio teisę laikė šventa ir rūpestingai ją saugojo. Įrašomi į piliečių sąrašus graikai iškilmingai sakydavo:
„Aš nepadarysiu gėdos šventam ginklui ir nepaliksiu draugo mūšyje, ginsiu ir vienas, ir su kitais viską, kas šventa ir paveldėta, nemenkinsiu Tėvynės galybės.“
Be piliečių, Atėnuose gyveno apie 80 000 metekų – tai laisvieji Graikijos polių gyventojai. Metekais buvo vadinami svetimšaliai, kurie teturėjo vieną teisę, prilyginančią juos piliečiams – mokėti mokesčius. Pagaliau Atėnuose buvo 200 000 vergų. Kiekviena šeima turėjo keletą vergų; daugelis jų tarnaudavo valstybei. Su jais būdavo elgemasi kaip su daiktais. Būdavo dvejopų įrankių: gyvų ir negyvų.
Graikijoje buvo perdaug gyventojų. Viesiems neužtekdavo žemės ir trūko maisto. Dėl dirbamos žemės ir ganyklų tarp graikų valstybėlių neretai kildavo karai. Kai kada burtų keliu būdavo sprendžiama kam reikės išsikraustyti.
Naujose kolonijose, ypač prie Juodosios jūros, buvo storas dirvožemio sluoksnis. Šios sritys tiekdavo grūdus metropolijoms. Tai nebuvo kolonijos tikrąja šio žodžio prasme, greičiau – laisvi kraštai, prekiajantys grūdais ir metalais su Graikija.
Kolonizacijos principas paprastas: svarbiausias miestas, metropolis, paskiria išsikeliantiems piliečiams vadą, kuris vertas tapti naujo miesto steigėju. Pirmoji graikų kolonija, Pitekūzai, priešais Kumus, Italijoje, buvo įsteigta išeiviu iš Eubojos salos, chalkidės miesto, 775 m . pr. Kr.
Taigi 775 – 450 m. pr. Kr. graikų pasaulį, kurį istorikai vadina „archajine Graikija“, sudaro šimtai miestų, beje dažnai besivaržančių tarpusavyje, išsibarsčiusių nuo Ispanijos iki Juodosios jūros krantų. Sicilijoje ir pietų Italijoje graikų miestų tokia daugybė, kad jie sudaro vadinamąją „Didžiąją Graikiją“.
Tarp metropolijų, kurios versdavosi „pramonine“ gamyba, ir kolonijų, tiekiančių žaliavas ir vietinius produktus, veikiai užsimezga gyvi prekybiniai mainai. Prekyba taip suklesti, kad apie 690 m. pr. Kr. Mažojoje Azijoje pradedamos kalti monetos: netrukus jos išplinta visame graikų pasaulyje. Lydijos karaliaus Krezo turtai (VI a. pr. Kr.) tapo legenda.
Šio laikotarpio pradžioje kiekvienas šių miestų buvo nepriklausomas, jį valdė karalius, kurio valdžia paveldima: tai monarchija. Paskui daugelyje vietų turtingi žemių savininkai, kilmingieji, arba aristokratai, ima valdyti drauge, bet valdžia lieka paveldima: tada monarchiją pakeičia aristokratija. Ji gyvena privilegijuotos klasės gyvenimą: žaidimai, kovos vežimų lenktynės, medžioklė, laisvalaikis. VII ir VI a. uzurpatoriai, tironai, kilę is kilmingų klasės, įtvirtina asmeninę, nepaveldimą valdžią, remdamiesi žmonių nepasitenkinimu: atsiranda nauja valstybės valdžios forma – tironija. Ši evoliucija baigėsi demokratija, tai yra piliečių valdymu, kaip atėnuose V a., paskui ir kituose miestuose. Bet demokratija įmanoma tik todel, kad egzistuoja vergovė, leidžianti laisviesiems piliečiams dalyvauti politiniuose susirinkimuose, posėdžiauti teismuose, eiti aukštas administracines pareigas, kariauti ir būti žemės šeimininkais.

Viename kitame kalnuotos Graikijos slėnyje, prisirišę prie savo nedidelių žemės sklypelių, atskirti nuo kaimynų, nedidelėmis bendruomenėmis gyveno graikai. Smulkesnių naminių gyvulių – ožkų ir avių – čia laikė visi, nes tik šių gyvulių bandos galėjo ganytis plikuose kalnuose. Arklių ir galvijų kaimenės buvo matomos tik keliose Graikijos lygumose: Tesalijoje, Bojotijoje, Mesėnijoje.
Žembirbystės ir gyvulinkystės srityje graikai neįvedė jokios revoliucinės naujovės, bet suglvoja žemę dirbti terasomis, išranda geležinį noragą vietoj arklo, girnas ir spaustuvą. O amatininkai, susibūrę į mažas dirbtuvėles pagal profesiją, gamina dažnai puikios kokybės daiktus: pieštas vazas, bronzos dirbinius, ypač nuostabiai pdoroja akmenį statyboje ir skulptūroje.
Gerose žemėse kviečių buvo sėjama nedaug. Užtat miežių ir sorų – gausiai. Iš jų miltų graikai gaminosi pagrindinį maistą – gamindavosi paplotėlius.
Be javų, jau seniausiais laikais buvo auginami alyvmedžiai ir vynuogės. Alyvas ir iš jų išspaustą aliejų žmonės vartojo maistui, apšvietimui, kūno priežiūrai. O vynuogių skynimo metas – tikra šventė. Vynuoges graikai traiškydavo kubiluose basi dainuodami ir šokdami
Aliejus ir vynas buvo laikomi molinėse amforose. Molio graikams, kaip ir Mesopotamijos gyventojams, netrūko. Iš visų amatininkų dirbinių šiandien geriausiai žinomi graikų puodžių darbai. Visose Viduržemio jūros pakrantėse aptinkama jų šukių. Graikai – jūros tauta. Prie jūros būdvo daugybę nemažų, gerai suplanuotų uostų uostų, o svarbiausia, išgalvojo triremą, irkluojamos karinės navigacijos šedevrą. Jų laivai būdavo panašūs į dideles valtis, su stiebu ir bure. Principas čia toks: sutalpinti kuo daugiau – apie 170 – irkluotojų kuo mažesnėje erdvėje ir turėti laivą, galintį vienu akimoju įsirėžti į priešo laivo korpusą. Laivo paskuigalyje – vairininkas. Jis vairuodavo laivą dideliu irklu. Aleksandrijos Ptolemėjas IV pastatė milžinišką triremą: 128 m ilgio laivą su 4000 irkluotojų ir galintį gabenti 2850 kareivių.
Pakrančių gyventojų svarbus užsiėmimas – žūklė. Graikai valgė ne tik įvairias žuvis, bet ir moliuskus, sraiges, vėžius.
Visa jėga graikų genialumas atsiskleidė statyboje. Pirmosios jų šventyklos buvo molinės arba nedegtų plytų, paskui, pradedant VI a. – jau akmeninės. Didžiojo techninio perversmo esmė buvo ta, kad išrasti kėlimo prietaisai – skridinys ir skrysčiai – leido didinant traukos jėgą ir mažinant judėjimo greitį užkelti ligi 30 tonų sveriančius akmenis ant kolonų viršaus; pačios kolonos taip pat buvo pastatytos užkeliant cilindrus vieną ant kito. Naudodami šiuos skridinius, svertus ir kitus krumpliaračius, Pilypo II ir Aleksandro Makedoniečio karo inžinieriai konstravo grėsmingus karo pabūklus. Kad šventykla išsiskirtų iš kitų pastatų, garikai ją statydavo anr aukštų pamatų. Šventyklas puošdavo sulptūromis ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Apie statybinį graikų genijų byloja ir tobulas Partenono planas. Daugybė architektūrinių subtilybių pataiso kai kurias optines apgaules, dėl kurių susidro iškreiptas vaizdas. Pavyzdžiui, stereobatas nėra griežtai horizontalus: šoniniuose fasaduose jis yra 11 cm, o galiniuose per vidurį – 6 cm aukštesnis. Kolonos taip pat nežymiai palinkusios į vidų, kad būtų atitaisytas optinis įspūdis, jog jos svyra į išorę; pratęstos jos susitiktų 1500 metrų aukštyje. Statybai reikia be galo daug mežiagų. O vežti akmenis sunku. Šiam reikalui buvo naudojami keturračiai vežimi, kurių pirmagalys mobilus tepasidrė XVII a. Dviračiais vežimais pervežmi tik žmonės ir lengvos prekės. Be to, netobuli pavalkai arklį smaugte smaugdavo.
Graikų šventyklos – stačiakampės. Iš visų pusių jas juosia portikai – kolonos šonuose. Stogai – dvišlaiciai, o stogo šlaitai ir karnizas sudaro trikampį – frontoną. Šventyklos buvo skiriamos ne tikintiesiams, o dievams. Tai lyg dievų buveikės, todėl į šventyklas negalėdavo patekti nusikaltę žmonės. Į daugelį šventyklų nebuvo įleidžiami svetimšaliai, vergai ar net moterys. Apeigos dažniausiai vykdavo prie šventyklų ar centrinėse miestų aikštėse prie dievų statulų.
Remdamiesi egiptiečių ir mesopotamiečių sukauptomis žiniomis, graikai davė mokslui naujų idėjų. Apie 300 m. pr. Kr. Euklidas parašė savo pirmąją geometriją ir padarė perversmą matematikoje. Tuo pačiu metu Ktesibijas išrando hidraulinį mechanizmą su cilindru ir stūmokliu, tačiau nesuvokė, kad tai garo mašina, kuri po dvidešimties šimtmečių metų varė traukinius. Matematikai, fizikai, chmeikai, inžinieriai, gydytojai, astronomai varžėsi žiniomi su filosofais, istorikais, geografais, poetais ir muzikais. Visi tie archemidai, sokratai, tukididai, hipokratai, pitagorai ir dar tiek kitų, kad taip pat visi tie kuklūs amatininkai buvo tokie genialūs, jog sukūrė graikų pasaulio stebklą. Iš tiesų III a. pr. Kr. kai kurie Aleksandrijos mokslinini jau turėjo visas prielaidas be jokio parėjimo perkelti antikinį graikų pasulį į moderniuosius laikus.
Švelniam klimatui tinkamas graikų rūbas nė iš tolo nepanašus į mūsiškį. Tiek vyrų, tiek moterų dažniausiai dėvimas drabužis buvo chitonas. Šį kelius, net kulnus siekiantį apdarą per juosmenį susiverždavo juosta, kad nekliudytų vaikščioti ir dirbti. Ant chitonų vilkdavosi viršutinį rūbą, nelyginant paltą – himatiją, o moterys nešiojo dar peplą. Tik kariai dėvėjo trumpą apsiaustą – chlamidę.
Namie graikai vaiščiojo basi. Gatvėje avėjo sandalus – pagal pėdos formą išpjautą padą su dirželiais šonuose pririšti prie kojos.
Be ypatingos priežasties graikai niekada nedengdavo galvos. Kas vaikščiojo su kepure, tas keleivis, svetimšalis. Tik amatininkai ir jūreiviai dėvėjo smailias odines kepurėles – pilas.
Seniausiais laikai vyrai nešiojo ilgus, palaidus plaukus. Kiek vėliau paplito mada plaukus kirpti trumpai, dažnai dar apie kaktą buvo suraitomos garbanos. Vyrai dažniausiai želdindavo barzdas, kurias rūpestingai pakirpdavo, nusmailindavo. Vien su ūsais, be barzdos, graiko nepamatysi.
Moterų plaukai – dažniausiai ilgi. Palaidais plaukais į gatvę jos išeidvo retai – tik per šventes; šiaip juos surišdavo ar susukdavo į mazgą, dažnai per vidurį perskyrusios skastymą.

ATĖNŲ ANTIKOS DEMOKRATIJA

Demokratija parėmė archontų tarybą bei aukščiausiąją aristokratų valstybės kolegiją. Kaip ir praėjusiais šimntečiais valstybei vadovavo devyni archontai, tačiau tik formaliai, nes jų įgaliojimų sritis, jų reali valdžia nuo karo pradžios vis siaurėjo. Nuo 487 iki 86 metų pr. Kr archontai jau buvo ne renkami, o skiriami burtais, iš pradžių, tiesa, tik iš dviejų pasiturinčių klasių piliečių. Šis pasikeitimas rodo, kad archonto pareigos vis mažiau siejosi su realiu vadovavimu valstybei. Praėjus trims dešimtmečiams, 457 – 56 metais pr. Kr., burtais skiriami skiriami valdininkai galėjo būti ir iš trečiosios klasės – zeugitų. Vėlesniais laikais be atskiro įsako teisę užimti archonto postą gavo visi piliečiai.
Periklio laikais ir ypač ketvirtajame amžiuje archontams iš esmės teliko tik tradicinės, daugiausia sakralinės, pareigos; be to, jie ruošdvo teismui ir paskirstydavo kompetentingiems organams bylas. Tačiau iš seno archontai dar vis buvo gerbiami. Kad ir nedaug realios valdžios jie turėdavo, kiekvienas Atėnų pilietis labai didžiuodavosi, jei burtai lemdavo užimti šią vietą, o praėjus vieneriems tarnybos metams – tapti areopago nariu. Areopagas irgi buvo tik garbinga praeities liekana; be ypatingų teismo bylų, jis nespręsdavo jokių praktiškų klausimų ir politiniams įvykiams didesnės įtakos nedarė.
Archontų pareigos aiškiai rodo, kokios veikimo sferos būta ankščiau. Pirmasis archontas, tai yra archontas eponimas, kurio vardu būdavo pavadinami tarnybos metai, kadaise iš tiesų buvo vastybės galva.
Atnrasis archontas, archontas basilėjas, vadindavosi buvusio karaliaus vardu (basileus) ir eidavo jo sakralines funkcijas.
Trečiasis archontų kolegijos narys buvo polemarchas. Jo tikroji ir pirminė veiklos sritis, vadovavimas karybai, penktajame amžiuje atiteko strategams.
Be eponimo, basilėjo ir polemarcho, archontų kolegijoje buvo dar šeši tesmotetai. Jie nuo pat pradžios daugiausia rūpinosi teisngumu ir įstatymų leidyba. Pirmučiausia kontroliavo įstatymus ir kiek įmanoma šalindavo jų prieštaravimus; tikrindavo galiojančius įstatymus ir, atsiradus reikalui, siūlydavo pasenusius panaikinti, išleisti naujus. Pamatę, kad laužm konstitucija ir siūlomi žalingi įstatymai, tesmotetai turėdavo protestuoti. Jie turėjo taip pat rūpintis, kad įsigaliotų su kitomis valstybėmis pasirašytos sutartys, todėl pateikdavo atitinkamus skundus, ruošdavo jų teisminį nagrinėjimą ir kalbėdavo teisme kaip ekspertai.
Visąsvarbiausią politinę valdžią suėmė vėliau įsteigtoji valdininkų taryba. Kuo labiau menko archonto pareigų svarba, tuo galingesni darėsi dešimt stategų, kurie Klistenio konstitucijos reformos metu buvo tik kariuomenės vadai. Jų vaidmens išaugimas visiškai suprantamas, nes nuo karų su persais pradžios nuolatinės karo padėties sąlygomis strategai ėmė vadovauti ne vien kariuomenei, bet ir finansų bei užsienio politikai. Pareigų svarba leido jiems be niekur nieko dalyvauti Penkių šimtų tarybos posėdžiuose, pateikti siūlymus tautos susirinkimui. Beveik visi kiti pareigūmai būdavo skiriami burtais, o kariuomenės vadai – renkami, kadangi šias pareigas eiti galėjo tik nepaprastų sugebėjimų ir neribotą tautos pasitikėjimą turįs žmogus.
Visų startegų padėtis buvo vienoda ir visi turėjo tokias pat teises. Ypač iškilo tik pirmasis startegas, kurį liaudis laikė savo pasitikėjimo saugotoju ir įžymiausiu valstybės vyru. Konkrečias karines užduuotis dešimčiai strategų skirstydavo tautos susirinkimas; jis spręsdavo, kuris strategas vadovaus būsimam karo žygiui, ir dažnai vieną jų pasirinkdavo vadovauti visai kariuomenei. Strategau autokratai tuėjo teisę savo sferos klausimus spręsti nepriklausomai nuo Penkių šimtų tarybos ir tautos susirinkimo.
Vadinamieji kaimo teisėjai (dikastai kat demou), kurių iš pradžių buvo 30, vėliau – 40, eidavo iš bendruomenės į bendruomenę ir smulkesnes bylas spręsdavo vietoje, todėl valstiečiams nereikėdavo vykti į miestą. Panašų vaidmenį turėjo ir taikos teisėjai (diaitetai), burtais skiriami iš vyresnių kaip šešiasdešimties metų piliečių. Jie siekdavo sutaikyti puses, kad aukštesniems teismams nereiktų gaišti laiko nereikšmingoms byloms. Penkių advokatų (eisagogeus) pareiga buvo pateikti bylas atitinkamiems teismams; jas išnagrinėti reikėjo per vieną mėnesį. „Venuolika vyrų“ (hoi hendeka) turėjo kompetenciją prižiūrėti kalėjimus, pasmerkti išaiškintus nusikaltėlius ir vykdyti nuosprendžius. Visuomeninių pastatų priežiūra, gatvių švara, turgaus nuostatų laikymusi, matų ir svorių kontrole, javų tiekimu rūpindavosi įvairūs tvarkos organai.
Prieš gaudamas pareigas, pilietis (tiek renkamas, tiek skiriamas burtais) būdavo patikrinamas, ar turi tam teisę. Tinkamumo patikrinimą (dokimasia) paprastai darydavo liaudies teismas, o skiriant archontą – taryba ir teismas. Taryba spręsdavo balsuodama atvirai, teismas – slaptai. Prieš pradėdami eiti paeigas, valdininkai turėdavo prisiekti, kad tarnaus sąžiningai ir gerbs įstatymus.
Neskaitant kai kurių senesnių titulų, tarnybos apskritai buvo visuomeninės. Niekas neturėjo teisės vienu metu eiti dvejas pareigas, ir niekas neturėjo teisės tas pačias pareigas eiti kelis kartus, išskyrus kariuomenės vadus.šiuo draudimu siekta neleisti įsigalėtiasmeninei valdžiai. Tai galėjo būti ir pagrindas nuolat kontroliuoti valdininkus.
Valdymo aparato branduolį sudarė taryba (boule). Dauguma sričių, kur reikėjo dirbti nuolatos, taryba galėjo veikti savo nuožiūra, taip darydama, ji nepažeisdavo tautos susirinkimo paskutinio sprendimo teisės, nes tiktai parengdavo klausimą, o paskui pateigdavo tautos susirinkimui. Tai kiek reglamentavo ir tvarkė tautos susirinkimo darbą, kuriam be tokios tvarkančios rankos kartais iškildavo chaoso pavojus. Tarybos pareiga taip pat buvo vykdyti tautos susirinkimo nutarimus, ji turėjo laikytis tautos susirinkimo nurodymu, tačiau kartais susirinkimas leisdavo tarybai veikti kiek savarankiškiau ir net duodavo tam tikrų įgaliojimų.
Tarybos žinioje buvo finasiniai klausimai, ji nustatydavo valstybės pajamų šaltinius, tavrkė visas valstybės kasos įplaukas, įsakydvo atitinkamiems valdininkams parduoti konfiskuotą turtą, mokėjo valstybės skolas ir t.t. be to rūpinosi uostais, laivynu, raitija. Ji palaikė diplomatinius santykius su užsienio šalimis, priimdavo pasiuntinius ir pristatydavo juos tautos susirinkimui, sudarydavo ir išklausydavo atėnų pasiuntinių ataskaitas apie užduočių įvykdymą. Rūpinosi ir sakraliniais reikalais, iškilmių rengimu, užsakydavo statyti visuomeninius pastatus. Valdininkai duodavo tarybai veiklos ataskaitas ir gaudavo iš jos reikalingų nurodymų. Taryba savo ruožtu duodavo finansinės veiklos atasjkaitą tautos susirinkimui.
Virš visų šių įstaigų – tiek valdininkų, tiek tarybos – stovėjo aukščiausias Atėnų valstybės organas – tautos susirinkimas, eklezija (ekklesia). Jis apėmė valstybės piliečių viumą: jo narys galėjo būti kiekvienas Atėnų pilietis, sukakęs dvidešimt metų. Senais laikais tautos susirinkimą dažniausiai šaukdavo aukštesnieji valdininkai, jeigu reikėdavo sužinoti jo nuomonę, ką svarbaus nutarti arba paskelbti kokį visus dominantį dalyką. Demokratijos laikais ši tvarka, aišku, pasikeitė: tautos susirinkimas reguliariai rinkdavosi apsvarstyti einamų reikalų ir priimti nutarimų. Be nepaprastųjų posėdžių, tautos susirinkimas rinkdavosi keturis kartus per vieną pritaniją, t.y. keturiasdešimt – penkiasdešimt kartų per metus.susinkimai vykdavo ant Pnikso kalvos už kelių šimtų metrų nuo Akropolio.
Svarbiausias buvo pirmasis kiekvienos pritanijos susirinkimas. Jame atėniečiai aptardavo javų atsargas, turto konfiskavimą ir paveldėjimo klausimus, įvertindavo valstybės saugumą, balsuodavo, ar valdininkai tinkamai eina pareigas, ir nagrinėdavo skundus dėl sunkių nusikaltimų valstybei (eisangelia). Paprastai pirmajame pritanijos susirinkime nuspręsdavo ar reikia keisti įstatymus, pagrindiniame šeštosios prietrijos susirinkime – ar reikia daryti ostrakizmą. Atskirų pritanijų antrajame, trečiajame ir ketvirtajame susirinkime negrinėdavo įvairius piliečių prašymus, religinius reikalus bei valstybės užsienio bei vidaus padėties problemas.
Visiems piliečiams garantuota nevaržoma žodžio laisvė (perrhesia) ir teoriškai griežtai reglamentuota sussirinkimo eiga is tiesų ne visada buvo pripažįstama. Kartais suirdavo net darbotvarkė, o rektarčiais susirinkimas virsdavo audringų, net negražių rietynių arena.žiūrėti tvarkos turėdavokiekvienas pirmininkas, kuris galėdavo pasitelkti iš buvusių valstybinių vegrų sudarytą „lankininkų“, dažniausiai skitų kilmės, tvarkdarių būrį. Su mažesnia netvarka jie susidorodavo , tačiau sunkiais atvejais, kurių rektarčiais pasitaikydavo, nieko nebegalėdavo padaryti.
Sužinojusi tarybos požiūrį, išklausiusi kalbėtojų nuomones, liaudis atsikirai balsuodavo kiekvieną siūlymą.Dažniausiai susirinkusieji keldavo rankas (cheirotonia), o jeigu reikėdavo, spęsdavo asmens klausimą slaptu balsvimu, mesdavo į urną balsavimo akmenėlius. Tautos susirinkimas galėdavo priimti nutarimus dėl įstatymų (nomoi), dėl bendrųjų nurodymų arba sprendimų (psephismata) ir dėl atskirų bylų. Įstatymų leidyba tautos susirinkime buvo gana paini ir suvaržyta tam tikrų formalumų. Pirmajame kiekvienų metų taitos susirinkime buvo galima siūlyti išleisti naujus įstatymus, keisti arba panaikinti senus; kad reikia priimti ar atlmesti atitinkamus siūlymus , liaudis spręsdavo atviru balsavimu. Jei priimdavo, siūlytojas pateikdavo tarybai įstatymo projektą, kuris kartu su tarybos įvertinimu būdavo pateikiamas trečiajam tų metų tautos susirinkimui. Tautos susirinkimo priimtą projektą gaudavo prisiekusiųjų teismas, kuris, vadovaujamas įstatymų leidėjų (nomotetų), nutardavo teisminio nagrinėjimo tvarka. Teismo aprobuotas siūlymas įsigaliodavo kaip įstatymas. Kelti didelės svarbos siūlymus buvo gana rizikinga.Neteisėtus tautos nutarimus ir jų siūlytojus vienerių metų laikotarpiu galėjo kiekvienas apskųsti kvalifikuodamas kaip įstatymų pažeidimą (graphe paranomon). Kaltu pripažintam apskųstajam grėsdavo didelė piniginė bauda, kai kada net mirties bausmė. Kadangi Atėnai neturėjo vieningos, susistemintos ir, užrašytos konstitucijos, šia teise kai kas galėdavo piktam pasinaudoti politinių kovų metu. Tačiau jei siųlymo niekas neapskųsdavo , nutarimas, priimtas teismo, tapdavo įstatymu ir patekdavo į valstybės archyvą, t. y. į Metrooną, dievų motinos šventyklą; ypač svarbūs būdavo iškalami stelose, kad žmonės visada juos matytų.
Atėnų tautos susirinkimas, kaip jau minėjau, buvo ir aukščiausias teismo forumas. Tačiau dauguma piličių (aišku būdavo išimčių) naudojosi teise ne tautos susirinkime, o prisiekusiųjų teisme, heliėjoje (heliaia), kuriame dalyvaudavo šeši tūkstančiai piliečių, sulaukusių trisdešimties metų. Kandidatai į šį teismą siūlydavosi patys, bet būdavo atrenkami burtais. Heliėjai priklausė nemaža dalis, kai kas sako, net dauguma miestuose gyvenančių pilnateisių piliečių. Žinoma, bylas jie nagrinėdavo ne visi kartu, o pasidaliję į grupes. Tačiau net ir jose dar būdavo po kelis šimtus narių, vadinamųjų heliastų, kartais mažiau, o ypatingais atvejais ir daugiau. Patį prisiekusiųjų teismą sudarė penki tūkstančiai burtais išrinktų piliečių, o iš šeštojo tūkstančio būdavo papildomos grupės, jei tikrųjų narių dėl kokių nors priežasčių trūkdavo. Teismas paprastai vadovaudavo nomotetai, kurie turėdavo paruošti bylas: priimti skundą, apklausinėti liudininkus, surinkti įrodymus.
Nuosprendžio vykdymu rūpindavosi atitinkama įstaiga. Pareikšti civilinį ieškinį galėjo tikpats nukentėjėlis. Tokiais atvejais pirmoje instancijoje bylą nagrinėdavo vienas išrinktųjų taikos teiėjų. Tik tada, kai būdavo pareiškiamas protestas, byla antrojoje instancijoje patekdavo į prisiekusiųjų teisma. Paskirta piniginė bauda ar turtas, dėl kurio pareikštas ieškinys, atitekdavo bylos laimėtojui, kuris turėdavo rūpintis ir nutarties vykdymu. Heliėja nagrinėdavo daugiausia svarbesnes politines bylas, kiti teismai (areopagas, efetai, kaimo teisėjai ir t. t.) – specialiasnes arba mažesnės svarbos bylas.
Kiekvienas prisiekusysis teisėjas turėjo „asmens pažymėjimą, bukmedžio lentelę su užrašytu vardu, tėvo vardu ir demo vardu, nes oficialiai Atėnų piliečiai vadindavosi, pavyzdžiui šitaip: Demosthenes Demosthenous Paianieus, t. y. Demostenas Demosteno sūnus iš peanijos demo. Čia būdavo viena iš pirmųjų dešimties graikų abėcėlės raidžių (nuo alfos iki kapos). Kiekviena raidė reiškė filę, o filės duodavo maždaug po tiek pat teisėjų.

Atėnų demokratijos siaurumas (nemaža gyventojų dalis neturėjo valstybės piliečių teisių, tironiškai elgtasi su sąjungininkais) šią valstybę daro labai tolimą tam, ką šiandien vadiname demokratija. Tačiau tik taip žiūrėti į klasikos laikų Atėnus būtų nusižengimas istorijai ir neteisinga. Neabejotinas ribotumas negali sumenkinti didelio ir pozityvaus Atėnų demokratijos vaidmens, kurį ji atliko savo laiku ir vėliau kaip politinis buržuazinės visuomenės pavyzdys. Politinių teisių suteikimas viisems suaugusiems vyramsvalstybės piliečiams ano meto sąlygomis buvo neregėta demokratija. Šis skirtumas darosi labai akivaizdus , kai Atėnus palygini su tokiomis arstokratinėmis graikų valstybėmis, kaip Sparta ar Tesalija. Net jeigu atėnų piliečiai sudarė Atikos gyventojų mažumą, dalyvaujanti valdyme tautos dalis vis tiek buvo gana didelė, kai imi lyginti su kitomis to meto valstybėmis.
Istorinė Atėnų demokratijos reikšmė ta, kad ji, nors ribota, buvo pirmas mėginimas klasikinėje visuomenėje ir kovoje su diduomene duoti valstybės piliečiams laisvę, lygybę ir nepriklausomumą. Tai pirmas reikšmingas bandymas pasaulio istorijoje rasti žmonėms prideramą bendrabūvio formą. Ji du tūkstanmečius buvo pavyzdys ir teikė idėjų pažangiems sąjūdžiams.

Leave a Comment