Vilnius

Vilnius

Pirmą kartą Vilnius buvo paminėtas XII amžiuje rašytiniuose šaltiniuose. O 1323-aisiais Vilniui buvo suteiktas miesto vardas. Ir per kelis šimtus metų jis tapo vis stiprėjančiu ir augančiu miestu ir 1579 metais čia įkuriamas universitetas, – jis buvo pirmasis toks Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir gana greitai tapo svarbiu Europos ir kultūros židiniu.Jis buvo ir politiškai naudingas. XVI amžiuje buvo leidžiami statutai iš kurių paskutinysis iš jų galiojo iki XIX amžiaus.Taip pat tuo metu Vilnius buvo atviras ir iš Rytų, ir iš Vakarų atvykstantiems kitataučiams. Dėl to bėgant laikui mieste ėmė kurtis stiprios lenkų, rusų, žydų, vokiečių, karaimų ir kt. bendruomenės. Kadangi kiekvienas jų savaip prisidėjo prie Vilniaus formavimosi, tai suklestėjo. Miestas sparčiai augo – XIX a. pradžioje jis buvo trečias pagal dydį Rytų Europos regione. Didesni tebuvo Maskva ir Sankt Peterburgas.

Šiuo metu Vilnius yra Lietuvos respublikos sostinė. Šiuo metu jis yra didžiausias Lietuvos miestas. Čia gyvena 600.000 žmonių. Iš jų 52,8 % yra lietuviai, 19,2 % lenkai, 19,2 % rusai, 4,8 % baltarusiai, 0,7 % žydai, o likę 3,3 % – kitų tautybių atstovai. Dabar Vilnius apima 392 kvadratinius kilometrus. 20,2 % miesto yra užstatyta, o likusią dalį užima žalieji plotai (43,9 %) ir vandenys (2,1 %).Vilniuje yra 21 seniūnija. Tai sparčiai augantis ir modernėjantis miestas.

Vilnius miesto herbe yra pavaizduota Šv. Kristupas (Kristoforas), brendantis vandeniu ir nešantis ant pečių Kūdikėlį Jėzų. Herbas miestui buvo suteiktas septintais gyvavimo metais, t.y. 1330 m. Dar Lietuvai esant pagoniškai valstybei, t.y. iki XIV a. pabaigos, Vilniaus herbas vaizdavo senovės lietuvių pasakų galiūną Alkį, ant pečių nešantį per upę savo žmoną Janterytę.

Bažnyčios

Vilnius visada buvo atviras įvairioms kultūroms, papročiams ir tautoms. Tą puikiai atspindi Vilniaus bažnyčios, kurių be galo daug gražių yra sostinėje. Ne visos bažnyčios ir maldų namai veikia iki šiol. Vienos restauruojamos, kitos buvo smarkiai nuniokotos tarybiniais metais. Tačiau, kaip ir kiekviename viduramžių mieste, bažnyčios ir vienuolynai kūrė savitą miesto charakterį, bažnyčių bokštai – miesto nuotaiką. Dekoratyvūs bažnyčių fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, puošdami Vilniaus siluetą.

Arkikatedra – bazilikaKatedra randasi Gedimino kalno. Tai pirmoji katalikiška bažnyčia Lietuvoje, statyta XIV a., Lietuvai priėmus krikščionybę. Daug kartų sudeginta ir vėl atstatyta, iki šių dienų ji išlaikė klasikinį stilių. Galima aplankyti Katedros požemius, kur savo artimuosius laidojo Lietuvos valdovai. Sienose išliko kai kurių požemio kapų epitafijų. Katedroje eksponuojama dalis vertingų Lietuvos dailės muziejaus paveikslų. Ši katedra yra svarbiausių tautos įvykių liudininkė. Katedros Varpinės bokštas statytas ant pilies apsauginės sienos pamatų. Pradėtas XIII a., galutinai baigtas XIX a. Bokšte yra didelis laikrodis, kuris muša valandas visam miestui.

Šv. Onos bažnyčia

Baigta statyti Jogailaičių dinastijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) laikais. Šv. Onos bažnyčia yra nuostabiausias gotikinės architektūros kūrinys Lietuvoje. Pastato fasadui panaudotos skirtingos 33 profilių plytos. Susikertančios arkos, liauni bokšteliai sugriauna bet kokią plokštumos iliuziją, o vakaro metą fasade įspindusi saulė viską paverčia tarsi gyva laužo liepsna.

Bernardinų bažnyčia

Bažnyčia ir vienuolynas pradėti statyti 1469 m. vienuolių bernardinų. Degę, perstatinėti ir besiplėsdami, bažnyčia ir vienuolynas beveik pasiekė Šv. Onos bažnyčią. Dabar restauruojama.

Aušros vartai

Aušros vartai – XVI a. renesanso paminklas. Aušros vartų koplyčia pastatyta ant vartų, seniau vadintų Aušros arba Medininkų vartais; tokių vartų miesto mūre buvo net devyneri. XIX a. pradžioje miesto mūras ir vartai buvo nugriauti. Išliko tik dalis miesto sienos su koplyčia, garsia įspūdingu Dievo motinos Marijos paveikslu. XVII a. vietinio meistro auksakalio padengtas auksu Šv. Mergelės Marijos paveikslas laikomas stebuklingu ir pritraukia daug katalikų iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Manoma, kad anksčiau šioje vietoje buvusi meilės deivės Mildos šventykla. 1668 m. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas finansavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybą. Nors pastato išorė taipogi patraukli, jo vertę lemia bažnyčios vidus. Apie 2000 skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą.

Šv. Davsios bažnyčia

Pastatyta XIV a. 1501 m. ji atiteko dominikonams, kurie šalia pasistatė vienuolyną. Po karų ir gaisrų atstatyta 1770 m. bažnyčia įgavo vėlyvojo baroko ir rokoko dekorą.

Šv. Mykolo bažnyčia

Bažnyčia pastatyta 1594-1625 m. kaip kanclerio Leono Sapiegos šeimos mauzoliejus. Jos požemiuose įruošti rūsiai. Vyrauja gotikos ir renesanso stiliai. Prie didžiojo altoriaus (marmūrinio) yra Leono Sapiegos ir abiejų jo žmonų antkapis. Dabar čia įrengtas architektūros muziejus.

Lietuvos nacionalinis muziejus

Muziejus įkurtas 1855 m. žymaus Lietuvos kultūros tyrinėtojo, kultūros istoriko, savo krašto patrioto, plačių mokslinių interesų ir kolekcininko Eustachijaus Tiškevičiaus(1814-1873) kaip senienų muziejus. 1846 m. jis savo namuose Vilniuje atidarė lietuviškų senienų kabinetą. Privatus ir neoficialus muziejus negalėjo aprėpti plačių E.Tiškevičiaus bei jo bendraminčių mokslinių ir kultūrinių aspiracijų, todėl 1848 m. jis kreipėsi į carinę administraciją siūlydamas įsteigti Vilniuje muziejų. Muziejų įkurti pavyko tik po kelerių metų: 1855 m. gegužės 11 d. caras pasirašė įsaką dėl Senienų muziejaus ir Vilniaus archeologijos komisijos įkūrimo. Čia saugoma daugiau kaip 785 tūkst. eksponatų. Pastovioje ekspozicijoje unikalūs eksponatai chronologine tvarka atspindi Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją nuo 10 tūkst. m. prieš Kristų iki 1940 m. Pastoviai rengiamos teminės parodos. Lietuvos nacionalinis muziejus yra didžiausias šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo šaltinis, sistemingai kaupiantis, saugantis, tiriantis, eksponuojantis ir populiarinantis valstybės istoriją ir kultūrą atspindinčius eksponatus. Tuo pačiu tai ir seniausias muziejus Lietuvoje, kurio ištakos – 1855 m. kultūros istoriko grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva įkurtas Vilniaus senienų muziejus. Lietuvos nacionalinis muziejus atviras visiems norintiems giliau pažinti ir suprasti Lietuvos istoriją, kultūrą arba tiesiog pasigrožėti įstabiais protėvių dirbiniais.Pagrindinės muziejaus ekspozicijos bei pats muziejus yra įsikūręs Lietuvos istoriniame centre – Vilniaus pilių komplekso pastatuose, greta Vilniaus arkikatedros.

Muziejaus adresas:Lietuvos nacionalinis muziejusArsenalo g. 1, LT-2001 Vilnius

Radvilų rūmai

17 a. I pusėje šis renesansinės architektūros pastatas buvo kur kas puošnesnis ir didesnis – tai iš tiesų buvo rūmai. Juos pasistatydino Jonušas Radvila (1612-1655) – Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada. Rūmai puikavosi neilgai – 17 a. II pusėje prasidėję karai juos smarkiai nuniokojo. Pirmame muziejaus aukšte yra 165 kilmingos šeimos atstovų portretai, kitose salėse – XVI-XIX a. užsienio šalių dailė.

Taikomosios dailės muziejus

Pirmame aukšte eksponuojami XIII a. – XIX a. pab. vokiški bei prancūziški baldai ir porcelianas, antrame aukšte – 9-ojo dešimtmečio lietuviški audiniai bei keramika. Po pastatu atrastos pirmosios Vilniaus gyvenvietės liekanos.

Vilniaus televizijos bokštas

1991 m. sausio 13 d. sovietų tankai apsupo TV bokštą. Sūsidūrimo metu žuvo 14 nekaltų civilių žmonių. Dabar jų pavardėmis pavadintos gatvės Karoliniškėse, netoli šio bokšto. Aplink TV bokštą yra monumentai žuvusiems, o bokšto viduje – nedidelė fotografijų paroda. Saulėtomis dienomis nuo 165 m aukštyje esančios bokšto apžvalgos aikštelės matyti nuostabi Vilniaus panorama. Viso TV bokšto aukštis – 326.47 m.Pagrindinis TV uždavinys visą laiką buvo tas pats – plėtoti radijo ir televizijos priemonių tinklą, kad radijo ir televizijos laidas girdėtų ir matytų kuo daugiau Lietuvos gyventojų.Vilniaus TV bokštas – aukščiausias statinys Lietuvoje.Pirmas betono kubas į bokšto pamatus buvo supiltas 1974 m. gegužės 31 d, o Valstybinės komisijos priėmimo eksploatuoti aktas pasirašytas 1980 m. gruodžio 30 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba šį aktą patvirtino 1981 m. sausio 30 d.Vilniaus TV bokšto statybos užbaigimas suteikė galimybes: a) padidinti vienu metu veikiančių teleprogramų skaičių iki keturių,b) padidinti jų priėmimo aprėptį iki 80 km, žymiai pagerinti vaizdo priėmimo kokybę;

c) padidinti radiofonijos programų, transliuojamų ultratrumpųjų bangų diapazone, skaičių iki keturių, padidinti.

Vilniaus miesto įkūrimas

Apie Vilniaus miesto įkūrimą pasakojama labai populiari legenda. Kitados Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio šventose giriose. Pavargęs po visą dieną trukusios sėkmingos medžioklės Didysis Kunigaikštis ten pat ir apsinakvojo. Kietai užmigęs, sapne jis išvydo kalno viršūnėje stovintį didžiulį geležinį vilką, kurio viduje per visus aplinkinius laukus ir girias skardeno šimtas kitų vilkų. Pabudęs Kunigaikštis paprašė krivių krivaičio Lizdeikos atskleisti sapno paslaptį. O šis paaiškino esą, “Kas valdovui ir Lietuvos valstybei dievų lemta, tegu ir įvyksta: geležinis vilkas reiškiąs pilį ir miestą, kurį valdovas šioje vietoje įkursiąs. Tas miestas būsiąs lietuvių žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti po visą pasaulį.”

Autorius:Valdas