Bioprodukcinis ūkis

Autorius: Valdas

Bioprodukcinis ūkis

I. Bioprodukcinio ūkio svarba bei sturktūra

Bioprodukcinis ūkis yra pasaulio ūkio materialinių vertybių gamybos šaka . Jį sudaro žemės ūkis, miškų ūkis, žvejyba ir žuvivaisa. Sunku šiandien surasti šalį,kurioje žmonės nesiverstų kuria nors iš šių šakų. Bioprodukcinis ūkis tiekia maistą, drabužius, neretai būstą, šilumą ir pan.
Šis ūkis glaudžiai susijęs su gamta. Nors mokslo ir technikos pažanga sumažino bioprodukcinio ūkio priklausomybę nuo gamtos išteklių ir gamtos sąlygų, išliko būdingų ūkininkavimo ypatybių ir suniai sutvarkommų problemų .

Žemės ūkis įvairiuose klimato juostose
Arktinėj kllimato juostoj, kur beveik ištisus metus vyrauja neigiama temperatūra, verstis žemės ūkiu neįmanoma. Be to, šioje klimato juostoje gyvena labai mažai žmonių. Šiaurės pusrutulio arktinių platumų gyventojai, susitelkę arčiau jūros, verčiasi žvejyba.
Subarktinėj klimato juostoj vietiniai gano ir augina šiaurės elnius.
Vidurinėse platumose yra didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai. Apie 500mln. Ha – ariama žemė ir apie 700mln. Ha – pievos ir ganyklos. Spygliuočių miškų juostose dirvožemis nėra labai derlingas, todėl žemdirbystėj tinkamos žemės čia nedaug. Plačialapių miškų ir stepių juostos žemė deerlinga,todėl miškai beveik iškirsti, o stepės išartos. Nors didžiausi žemės ūkio naudmenų plotai yra vidurinėse platumose, tačiau čia nuimamas tik vienas derlius per metus.
Subtropikų klimato juostoj yra nemaži naudmenų plotai. Jų vertė priklauso nuo krituliu kiekio ir jų pasiskirstymo pe

er metus. Ypač palankūs žemės ūkiui yra drėgnieji subtropikai.
Subekvatorinėje klimato juostoje yra dideli žemės ūkio naudmenų plotai. Ištisus metus šilta, ryškus šiltasis ir drėgnasis laikotarpis. Per metus nuimamas tik vienas derlius, bet jei laukai yra drėkinami, galima gaut ir antrą.
Pusiaujo klimato juostoj žemdirbystėj trukdo drėgmės perteklius, nėra nei pievų ,nei ganyklų. Dideliuose miškuose gyvenantys gyventojai renka miško gerybes,verčiasi medžiokle ir žvejyba.

Žemės ūkio ypatumai ir jo reikšmė
Pasaulio žemės ūkyje dirba apie 900mln. Žmonių. Iš jame dirbančių ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus bei žemės ūkio pajamų dalies bendrajame vidaus produkte sprendžiama apie šalies ekonomikos lygį . kuo daugiau žmonių dirba žemės ūkyje, tuo šalies ekonomika silpnesnė ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, ekonomiškai stiprių v. Europos šalių žemės ūkyje vidutiniškai dirba 5-7% visų dirbančių žmonių, Jaaponijoje – 5% , JAV – 3%, Lietuvoje – 23%. Ekonomiškai atsilikusiose šalyse šis rodiklis labai didelis, neretai siekia 60-70%
Žemė – svarbiausia gamybos priemonė. Žemė gali būti privati, bendruomenei arba valstybei. . tai priklauso šalies politinės santvarkos.
Ekonomiškai stipriose valstybėse žemės ūkio naudmenos dažniausiai priklauso stambiem žemvaldžia-m. Fermerių ūkiai ir žemės ūkio bendrovės samdo darbo jėgą. Šiose valstybėse nemažai žemės priklauso ir valstybei.
Ekonomiškai atsiliekančiose valstybėse dažniausiai stambiems žemvaldžiam priklauso žemė, kurą jie nuomoja mažesniem arba bežemiams valstiečiams. Neretai mažažemių valstiečių žemė superkama, o jie patys tampa pigia darbo jė

ėga ir yra samdomi dirbti savo buvusią žemę.
Kai kuriose socialistinės santvarkos šalyse privačios žemės nuosavybės nėra. Žemė priklauso valstybei arba kooperatyvams. Pokomunistinėse vidurio Europos šalyse žemė yra sparčiai grąžinama buvusiems savininkams ir privatizuojama.
Kai kuriose nuo civilizacijos nutolusiose tautelėse žemė priklauso giminės bendruomenei.
Svarbiausios žemės ūkio šakos
Kiekvienos valstybės žemės ūkį sudaro dvi glaudžiai susijusios šakos – augalininkystė ir gyvulininkystė. Jos sklaidomos į daugybę šakų ir pošakių. Skirtingą valstybių šakinę žemės ūkio struktūrą lemia gamtos sąlygos, tradicijos, istorinės raidos ypatybės.
Pasaulio nacionalinės rinkos formavimasis įtraukė valstybes į tarptautinį darbo pasidalijimą. Tai lėmė daugelio šalių žemės ūkio specializaciją. Todėl, pavyzdžiui, Brazilija, Brundis, Ruanda specializuojasi auginti kavą. Ekvadoras – bananus it t. t.
Žemės ūkyje sparčiau didėja gyvulininkystės reikšmė. Šį procesą lėmė žemės ūkio intensivumas ir žemės ūkio produktų paklausos kaita. Todėl ekonomiškai stipriose šalyse svarbiausia žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė,o atsilikusiose – žemdirbystė.

II. Svarbiausios šiltųjų kraštų kultūros

Šiltųjų kraštų kultūromis vadinamos vidutinių platumų klimato juostoje natūraliai neaugančios šilumamėgės žemės ūkio kultūros. Tai javai (sorgai, soros, lęšiai), aliejiniai (žemės riešutai), cukriniai (cukrašvendrės), pluoštiniai (medvilnė, džutas), kaučiukiniai (kaučiukmedis), tonizuojantieji (arbata, kakava, kava), citrusiniai (apelsinai, citrinos, greipfrutai, mandarinai), augalai. Prie jų priskirtini ir bananai. Svarbiausios yra ne visos išvardytos kultūros, bet tik kava, kakava, bananai, cukranendrės, arbata, žemės riešutai, medvilnė ir

r kt. Plati jų auginimo geografija: pusiaujo, subekvatorinė, atogrąžų ir subtropikų klimato juostos.

Kava – svarbiausia tonizuojanti kultūra
Kavos gimtinė yra Etiopija, kur ji buvo auginama jau prieš tūkstantį metų. Manoma, kad žodis < kava > kilęs iš Etiopijos Kafos provincijos pavadinimo. Europoje kava ilgai buvo vadinama < moko >, nes XI a. Į Jemeną patekusią kavą į kitus kraštus gabendavo per Mochos uostą. Vėlyvaisiais viduramžiais kavą jau vartojo Anglijoje, Italijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse. Didėjant paklausai, ją imta auginti plantacijose. Vieną pirmųjų plantacijų XVII a. Įveisė olandai Javos salose. XVIII a. Pradžioje kava pateko į Prancūzų Gvianą, o iš jos – į Braziliją ir čia puikiai prigijo.

Kava auginama 76 šalyse. Tiesiogiai tuo veršiasi apie 25mln. žmonių. Pridėjus dar ir ją auginančių šeimų narius, būtų per 100mln. Kavą eksportuoja apie 50 valstybių. Kai kurioms šalims – Etiopijai, gvatemalai, Kolumbijai ir Ugandai – kavos eksportas yra viena iš svarbiausių pajamų šaltinių. Tarptautinėje prekyboje kava yra viena iš svarbiausių prekių.

Nors kava kilo iš Afrikos, tačiau net 2/3 kavos išaugina Lotynų Amerikos šalys. Jos yra ir svarbiausios kavos pupelių eks[portuotojos. Nemažai kavos išauginama Afrikoje bei Pietryčių Azijoje.

Daugiausia kavos suvartoja ne ją auginančios šalys, bet ekonomiškai stiprios. Kavą auginačios šalys už kavą gauna nemažų pajamų, už kurias perka įvairias mašinas, prietaisus, vaistus, pr

ramonės gaminius, maisto produktus ir kt. Tačiau jau keli dešimtmečiai kavos kaina pasaulio rinkoje mažėja, todėl mainų santykis tarp ekonomiškai stiprių (importuojančių) ir atsiliekančių (auginančių) šalių blogėja pastarųjų nenaudai. Siekiant išlaikyti kavos pasiūlos ir suvartojimo pusiasvyrą, susidariusią problemą sprendžia eksportuojančių ir importuojančių šalių sutartis. Ji įpareigojo kavą auginančias šalis eksportuoti tam tikrą (abiem pusėms priimtiną) kavos kiekį. Tačiau ne visada šios sutarties paisoma.

Svarbiausios kavą auginančios Pietų Amerikos ir Afrikos šalys sumažino kavos tiekimą pasaulio rinkai, todėl jos kaina šiek tiek pakilo. Tačiau dabartinė kavos kaina pasaulio rinkoje nepadengia kai kurių auginančių šalių gamybos išlaidų. Pastaruoju metu ypač pelnosi žalių kavos pupelių supirkėjai, perdirbėjai ir prekiautojai gatava produkcija.

Kavos versle pasaulio rinkoje dominuoja keturios JAV ir dvi Šveicarijos maisto pramonės bendrovės, kurios diktuoja kavos augintojams prekybos sąlygas – superka tik žalias pupeles.

Kakava – svarbi eksporto prekė
Kakavos gimtinė – Meksika. Vidurio ir Pietų Amerikos šalyse kakavmedis buvo auginamas dar gerokai prieš atvykstant europiečiams. Apie skonines kakavos pupelių savybes žinojo dar actekai bei majai ir patį kakavmedį vadino < šokolado > medžiu. Iš jo vaisių jie gamindavo skanų gėrimą, o kakavos pupeles naudojo vietoj pinigų. Pavyzdžiui, už 100 pupelių galėjo nusipirkti net vergą.

Į Europą kakavos pupeles XVI a. atvežė ispanų konkistadorai. Tik daugiau kaip po šimto metų kakava paplito Europoje. Pirmąsias plantacijas europiečiai įveisė XIX a. Gvinėjos įlankos pakrantėje priklausančiose kolonijose.

Kakavmedžiai auginami atogrąžų srityse, kur vidutinė metinė oro temperatūra 24-28 *C šilumos ir tolygiai per metus iškrinta kritulių. Kakavmedžiai nepakelia tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, todėl dažniausiai auginami ūksmingose drėgnuose miškuose.

Daugiausia kakavos augina ir eksportuoja Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Nigerija ir Kamerunas. Dideles plantacijas turi Brazilija, Indonezija ir Malaizija. Tačiau šios šalys eksportuoja nedaug kakavos, nes daug suvartoja pačios. Daugiausia kakavos importuoja ekonomiškai stiprios valstybės.

Arbata
Arbatkrūmiai auginami ne tik atogrąžų, bet ir subtropikų srityse. Arbatmedžio tėvynė yra Pietryčių Azija, kurioje arbata buvo auginama beveik prieš 6 tūkst. metų. VII-X a. arbata buvo plačiai vartojama Kinijoje, iš kurios maždaug tuo pačiu metu pateko į Japoniją ir Korėją. Europiečiai iki Didžiųjų geografinių atradimų arbatos nežinojo. Ir tik XVI a. portugalai iš kelionių į Kiniją ir Pietryčių Azijos kraštus kartu su prieskoniais bei kitais augalais atvežė ir arbatos. Ji greitai paplito žemyne ir tapo labai populiariu gėrimu. Pirmąsias arbatos plantacijas XIX a. įveisė olandai Javos saloje. Jų pavyzdžiu netrukus pasiekė anglai Indijoje ir Ceilone (Šri Lankoje). Po to arbata išplito kitose Azijos šalyse – ji imta auginti Afrikoje ir Pietų Amerikoje.

Daugiausia arbatkrūmių augina Azijos šalys. Pagal arbatos eksportą pasaulyje pirmauja Indija, Šri Lanka, Kinija ir Kenija, o daugiausia jos suvartoja Didžioji Britanija, Rusija, JAV ir arabų šalys.

Medvilnė
Medvilnė – pluoštinis augalas, auginamas Afrikos, Amerikos, Australijos, Azijos atogrąžų ir subtropikų klimato juostose (nuo 41* š. pl. iki 36* p. pl).

Medvilnė pradėta auginti Indijoje ir Kinijoje prieš 5 tūkst. metų. Tai vienmetė kultūra, reikli dirvai, drėgmei ir šilumai. Vidutinė vegetacijos laikotarpio temperatūra – 25-30 *C šilumos. Sausringose srityse dirva drėkinama.

Medvilnė – tekstilės pramonės žaliava. Iš jos gaminami verpalai ir audiniai. Iš 1 kg pluošto pagaminama iki 12 m audinio, o iš 100 kg sėklų išspaudžiama 19 kg aliejaus. Išspaudos naudojamos gyvuliams šerti. Iš stiebų gaminamas popierius, statybinės medžiagos, lakas, acto rūgštis ir kt.

Daugiausia medvilnės užaugina Azijos šalys. Didelius plotus medvilnės plantacijos užima JAV, Meksikoje ir Brazilijoje. Ypač aukštos kokybės ilgapluoštė medvilnė auginama Egipte, Peru, Uzbekijoje.

Daugiausia medvilnės eksportuoja JAV, Kinija ir Pakistanas. Svarbiausios medvilnės importuotojos Azijoje yra Japonija, Tailandas, Indonezija, o Europoje – Italija, Vokietija, Prancūzija ir Lenkija.

III. Javų ūkis

Javų ūkis tai viena iš žemdirbystės šakų. Ji aprūpina gyventojus grūdais. Grūdai žmogui labai reikalingi, nes juose gausu įvairių maistinių medžiagų. Iš jų kepama duona bei konditerijos gaminiai, taip pat naudojami kaip pašaras gyvuliams. Javai pasaulyje užima apie pusę visos pasaulio ariamos žemės. Svarbiausiomis javų rūšimis laikomi kviečiai, kukurūzai, soros, ryžiai, avižos, miežiai. Ryžiai, kviečiai ir kukurūzai yra svarbiausias daugelio tautų maistas.

Grūdų ūkio plėtros ir specializacijos lygis įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, Europoje, Šiaurės Amerikoje daugiausiai auginami kviečiai, avižos ir rugiai. Azijoje išgaunama apie 90% pasaulio ryžių, Afrikoje didžioji dalis sorų.

Kviečiai

Kviečiaia-tai viena seniausių ir viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Iš istorijos pamokų žinome, kad kviečiai jau prieš 4-6 tukst. metų buvo sėjami Egipte. Lietuvoje ju aptikta I-XIII a. piliakalniuose. Iš kart po Didžiųjų geografinių atradimų ši kultūra prasiveržė ir į Naujajį pasaulį bei kitas atrastas žemes.

Kviečiai auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, kur dėl didelio šalčio negalėtų augti nė vienas augalas. 70 šalių kviečių auginimas yra svarbi žemės ūko šaka.

Svarbiausios kviečių atmainos yra minkštieji ir kietieji kviečiai. Kviečių buna vasarinių, žieminių ir kitokių formų. Iki šiol žinoma apie 4000 kviečių veislių. Rinkoje labiau vertinami kietieji kviečiai, kadangi jie yra baltymingesni už minkštuosius. Jie naudojami aukščiausios klasės miltams gaminti,kruopoms. Atliekos susidariusios po jų perdirbimo yra panaudojamos gyvulių pašarams gaminti. Minkštųjų kviečių grūdai purūs, miltingi, tačiau juose yra kiek mažiau baltymų, todėl duonos ir pyrago gaminiai yra prastesnės kokybės. Vis dėlto geriausios kokybės duona kepama iš minkštųjų ir kietųjų kviečių mišinio. Kietieji kviečiai dera ne visur ir jų išauginama daug mažiau, tai dar viena jų vertinimo priežastis.

Pasaulyje yra dvi kviečių auginimo juostos. Viena jų driekiasi Šiaurės pusrutulyje per JAV, Kanadą,Europą,Pietvakarių,Pietų ir rytų Azijos valstybes. Pietų pusrutulio kviečių juostą sudaro 3 arealai: Argentina, PAR, Australija. Šiaurės Amerikoje didžiausios kviečių auginimo sritys yra Vidurio lygumos or Kanados stepės. Ši kultūra čia užima milžiniškus plotus. JAV ir Kanada daugiausiai augina kietųjų kviečių. Šie grūdai realizuojami ne tik vidaus rinkoje tačiau nemažai ir eksportuojama. Nemažai kviečių išaugina Kinija, Indija, Rusija tačiau tik savo poreikiams. Dug grūdų eksportuoja Australija bei Argentina, o importuoja Azijos,AfriosLotynų Amerikos atsiliekančios šalys, kurios negali pakankamai jų išsiauginti pačios. Daug kviečių importuoja Japonija bei Europos šalys.

Ryžiai

Ryžiai yra daugiau nei pusės pasaulio gyventojų maistas. Daugiausiai ryžių išauginama Azijoje. Apie 90% šio žemyno gyventojų mityba tiesiogiai priklauso nuo jų derliaus. Ryžiai naudojami maistui (miltai,krakmolas,alus), iš jų pudros gaminama kosmetika,iš aliejaus žvakės ir muilas,šiaudais dengiami stogai, šeriami gyvuliai. Ryžiai yra vienintelis kultūrinis augalas, auginamas vandens apsemtame lauke. Jiems būtina didesnė kaip 20 C vidutinė paros temperatūra,drėgnas augimo ir sausas – brendimo laikotarpis. Auginami vandens (auga nuolat užtvindytuose laukuose) ir kalnų ryžiai. Pastarieji mažiau derlingi, nes derlius priklauso nuo kritulių kiekio ir drėgmės. Vandens ryžių derlius būna didesnis, reikalauja daugiau darbo. Palankiomis sąlygomis per metus galima išauginti net tris ryžių derlius.

Daugiau nei 90% ryžių išauginama ekonomiškai atsilikusiose Azijos valstybėse. Didžiausi šios kultūros pasėlių plotai yra didžiųjų Rytų ir Pietryčių Azijos upių slėniuose ir deltose. Šiuose kraštuose ryžių auginimas primityvus-reikalauja daug rankų darbo. O JAV,Japonijoje,Ispanijoje,Italijoje,Australijoje ryžių auginimas labai mechanizuotas. Atsiliekančios šalys beveik visą ryžių derlių suvartoja pačios. Tik Tailandas,Indija bei Vietnamas yra vieni svarbiausių ryžių eksportuotojų pasaulyje. Indonezija,Kinija ir Iranas nemažai ryžių importuoja. Kadangi ekonomiškai atsilikusiose šalyse žmonių skaičius padidėja maždaug api 60mln. Ypač svarbu didinti ryžių derlingumą. Norint, kad artimiausiu metu Azijos gyventojai išvengtų bado,reikėtų, kad XXI a. pirmoje pusėje ryžių derlius smarkiai padidėtų. Tačiau jis ne didėja,o mažėja.

Kukurūzai

Kukurūzus jau prieš 3000-5000m. iki Kr. Augino Amerikos indėnai. Į Europą kukurūzai pateko Didžiųjų geografinių atradimų dėka, t. y. Xva. Pabaigoje. Kukurūzai-svarbiausi subtropikų klimato javai. Tai šilumą mėgstantys augalai, todėl sėjami kai dirva buna pakankamos temperatūros. Šiuo metu žinoma, kad pasulyje yra auginama apie 20000 kukurūzų ir jų hibridų rūšių. Didžiausi kukurūzų pasėlių plotai yra JAV,į pietus nuo Didžiųjų ežerų, kur driekiasi jų auginimo juostos. Šiai kultūrai čia labai palankios augimo sąlygos. JAV nuima apie puse pasaulio kukurūzų derliaus. Daugiausiai kukurūzų savo reikmems sunaudoja Azijos ir Afrikos valstybės. JAV ir Europos šalyse ši kultūra daugiausiai panaudojama pašarams. Iš viso pasaulio kukurūzų derliaus apie 25% skiriama maistui, apie 60%-pašarui,15% panaudojama pramonėje. Daugiausiai kukurūzų eksportuojančios šalys yra:JAV,Prancūzija,Argentina, importuojančios:Pietų Korėja,Japonija.

IV. Gyvulininkystė – pieno ir mėsos ūkio pagrindas

Gyvulininkystė glaudžiai susijusi su augalininkyste ir maisto pramone. Ji yra svarbiausia ekonomiškai stiprių šalių žemės ūkio šaka. Danijoje gyvulininkystei tenka 90% žemės ūkio produkcijos, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – po 80%, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje – po 70%, JAV – apie 50%. Plačiai gyvulininkystė plėtojama pusdykumių ir dykumų šalyse, kur nepalankios sąlygos augalininkystei.
Gyvulininkystės produkcija – mėsa, pienas, kiaušiniai, žaliava kitomis pramonės šakoms – vilnos, odos, kailiai ir kitkas. Pagrindinės gyvulininkystės šakos yra galvijininkystė, kiaulininkystė ir avininkystė.

Galvijų auginimas – svarbiausia gyvulininkystės šaka
Pasaulyje auginama 1,4 mlrd. galvijų, kurie teikia 1/3 visos pasaulyje pagamintos mėsos ir beveik visą pieną. Palankiausios sąlygos pieninei ir mėsinei galvijininkystei plėtoti yra vidutinių platumų klimato juostos miškų bei miškastepių zonos.
Pieninė galvijininkystė yra įsikūrusi gyvenamuose Europos ir Šiaurės Amerikos srityse, kur yra pieno produktų paklausa. Daugiausiai pieno pagamina JAV, Indija, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Brazilija. Kai kurios Rytų Europos šalys (Gudija, Rusija, Ukraina), kurių žemės ūkio lygis yra žemas nepatenkina savo gyventojų poreikių ir importuoja daug pieno ir pieno produktų.
Pienas yra žaliava sviestui ir sūriams gaminti. Kasmet vidutiniškai pagaminama 6-7 mln. tonų sviesto ir 15 mln. tonų sūrio. Daugiausiai sviesto ir sūrių gamina ekonomiškai tvirtos šalys. Sviesto daugiausiai eksportuoja Naujoji Zelandija, Airija, Olandija, Danija, o sūrių – Olandija, Šveicarija, Prancūzija.
Daugėjant gyventojų galvojama kaip padidinti gyvulių produktyvumą. Pavyzdžiui Lietuvoje iš vienos karvės per metus primelžiama 3000 kg pieno, Danijoje – 6700 kg, Izraelyje – 9000 kg.
Kai kurių Australijos, Kanados, JAV rajonų specializacija – ganyklinė galvijininkystė. Daugiausiai mėsos gaminančios valstybės Kinija, JAV, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Rusija. Pats didžiausias mėsos “fabrikas” yra Argentinoje. Daugiausiai jautienos gamina Kinija, Brazilija, JAV, tačiau nieko neeksportuoja, nes viską pačios suvartoja. Daugiausiai mėsos vienam žmogui gamina Naujoji Zelandija (385 kg), Danija (360 kg), Airija (300 kg).
Kiaulininkystė mažiau priklausoma nuo gamtos sąlygų, negu galvijininkystė. Kiaulininkystė plėtojama prie didelių pramonės centrų, pašarų auginimo rajonuose, prie maisto pramonės įmonių.
Didelė kliūtis kiaulininkystei plėstis yra kai kurių šalių tradicijos ir įsitikinimai. Kiaulės neauginamos islamo šalyse, Koranas draudžia musulmonams valgyti kiaulieną.
Pasaulyje auginama apie 900 mln. kiaulių, kurios duoda 2/5 viso pasaulio pagaminamos mėsos. Pusę jų auginama Kinijoje, ten yra ir didžiausias pasaulyje kiaulininkystės rajonas. Kinija 8 kartus lenkia antroje vietoje esančia JAV. Daugiausiai kiaulių augina Kinija, JAV, Brazilija, Vokietija, Rusija. Apie 30% pasaulio kiaulių išauginama Europoje. Daugiausiai eksportuoja Kinija, Danija, Olandija.
Avininkystė – svarbi gyvulininkystės šaka, teikianti vilnas, kailius, mėsą, pieną, taukus. Pasaulyje auginama apie 1mlrd. avių. Daugiausiai auginama Kinijoje, Australijoje, Irane, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje. Didžiausia avininkystės sritis yra Australijos savanos ir pusdykumės. Fermose auginama nuo 10-20 iki 50-100 tūkst. avių. Pagrindiniai avies vilnos eksportuotojai tai Naujoji Zelandija, Australija ir Urugvajus.

V. Žvejyba ir akvakultūra

Jau žiloje senovėje žmonės gaudė žuvis. Nauja pramonės žvejybos epocha prasidėjo XIX ir XX a. sandūroje kai burlaivius pakeitė garlaiviai.
Žvejyba yra svarbi ekonomikos dalis, duodanti žmonėms maisto ir darbo. Dabar jūros gėrybės sudaro tik 2% pasaulio mitybos raciono, tačiau jos teikia net apie 20% reikalingų gyvulinių baltymų. Todėl 80% per metus sugautos jūros gėrybės skiriamos maistui. O atsilikusioms Afrikos ir Azijos šalims jūra yra vienintelis prasimaitinimo šaltinis. Iš jūrų ir vidaus vandenų gėrybių gaminamas pašaras, žuvų miltai, taukai, vaistai, papuošalai ir kt. Biologinio vandenyno išteklių užtektų 30 mlrd. žmonių. Pasaulio vandenyne yra 140 tūkst. gyvūnų rūšių. 99% perlų pasaulyje yra surenkami Japonijoje.
Žuvys ir kitos jūros gėrybės vandenynuose pasiskirsčiusios netolygiai. Tai priklauso nuo planktono gausos, vandens temperatūros, druskingumo, vandens, apytakos, skaidrumo jūros gylio.
Produktyviausios vandenynų vietos yra žemynų šelfai. Juose sugaunama apie 90% visų žuvų ir jūros gėrybių. Svarbūs žvejybos rajonai yra didelių upių žiotys bei šaltosios jūrų srovės, kurių deguonies prisotintame vandenyje gausiau planktono. Tolstant nuo kranto produktyvumas mažėja. Anksčiau daugiausiai žuvų ir jūros gėrybių buvo sugaunama Atlanto vandenyne, dabar jo produktyvumas sumažėjo. Dvigubai daugiau žuvų sugaunama Ramiajame vandenyne. Patys produktyviausi plotai yra Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose. Taip pat žuvingi yra Ramiojo vandenyno pietrytiniai plotai. Daugiausiai žuvų ir jūros gėrybių sugauna Kinija, Peru, Čilė, Japonija, JAV.
Kasmet žuvų sugaunamas kiekis vis didėja. Šiandien sugaunama 100 mln. tonų žuvų. Jeigu žuvys taip intensyviai bus gaudomos ir ateityje jų gali greitai nebelikti.
Vis daugiau šalių mažėjančių Pasaulio vandenyno žuvų išteklius kompensuoja akvakultūra. Tai dirbtinis žuvų ir kitų jūros gėrybių veisimas, jų aklimatizavimas, povandeninių fermų įrengimas, gyvūnų gyvenimo ciklo kontrolė. Jei akvakultūra plėtojama druskingame jūros vandenyje, tuomet ji vadinama marikultūra.
Marikultūra atsirado Japonijoje. Dabar apie 80% akvakultūros teikia Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Indija, Filipinai. Vidaus vandenyse augina karpiu, kitas žuvis, o fermose lašišas, ungurius, krevetes, krabus, austres, midijas. Mažiausiai akvakultūra išplėtota Europoje ie Šiaurės Amerikoje. Tačiau vis daugiau tokių fermų atsiranda Italijoje, Prancūzijoje, Danijoje Skandinavijos šalyse, JAV, Didžiojoje Britanijoje.
Žuvys yra gaudomos taikant valą su kabliukais, traukiant tinklą, naudojant plaukiojantį tinklą, naudojant gaubiamąjį tinklą.

VI. Miškai – pasaulio turtas.

Miškas visais laikais buvo svarbus žmogui. Su juo susiję daugybė verslų: miško kirtimas, sodinimas ir priežiūra, medienos apdirbimas ir kt. Miškų ūkis yra svarbi daugelio šalių specializacijos šaka, duodanti dideles pajamas ir garantuojanti visos šalies ekonomikos funkcionavimą.

Miškai ir jų ištekliai
Žemėje miškai auga 4,2 mlrd. Ha plote. Tai sudaro 30% sausumos ploto. Miškų yra visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausią plotą jie užima Azijoje, o mažiausią – Australijoje. Tačiau žemynų plotas skiriasi todėl būtina įvertinti kokį jo plotą užima miškas – koks žemyno miškingumas. Pagal šį rodiklį miškingiausia yra Pietų Amerika. Taip pat svarbu yra ir medienos atsargos, kurios didžiausios yra Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
Daugiausia miškų yra vidutinėje ir atogrąžų juostose. Pagal tai skiriamos šiaurės ir pietų dvi miškų juostos.
Šiaurės miškų juosta – daugiausia spygliuočiai, jų plotai tūkstančius kilometrų nusidriekia Rusijos ir Kanados teritorijomis. Taip pat daug spigliuočių miškų yra Šiaurės Europos šalyse – Švedijoje ir Suomijoje. Kadangi jie yra vėsesnio klimato juostose, todėl jie auga lėtai, o jų produktyvumas mažas. Vidutinių platumų miškams išlikti padejo nelabai tinkamas dirvožemis. Labiau paveikti mišrieji ir plačialapių bei subtropikų miškai. Dėl intensyvios ūkinės veiklos šių miškų gerokai sumažėjo Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Pietų miškų juosta driekiasi išilgai pusiaujo. Didžiausias masyvas auga Amazonės žemumoje. Pietų juostos miškai vadinami įvairiai: drėgnaisiais atogrąžų, nuolat žaliuojančiais miškais, “Žemės plaučiais”. Šis vaizdingas pavadinimas liudiją, koks svarbus atogrąžų miškų vaidmuo Žemės ekologiniai pusiausvyrai.

Miškai pavojuje
Sparčiausiai šiuo metu naikinami atsiliekančių šalių atogrąžų ir subtropikų miškai. Jie kertami neracionaliai – atrenkamos tik vertingiausios, tinkamos apdoroti arba eksportuoti medžių rūšys. Dažnai kirtavietės yra gana toli nuo apdorojimo rajonų, todėl medienai išvežti tiesiami keliai. Jais į atogrąžų miškus plūsta vargingi ir bežemiai valstiečiai. Jie iškerta bei degina miškus – įsiruošia dirbamos žemės plotus. Todėl XX a. Pab. Atogrąžų miškų plotai kasmet sumažėja maždaug po 200 tūkst. Kvadratinių kilometrų. Nustatyta, kad Pietų Amerikoje, Pietų bei Pietryčių Azijoje per pastaruosius 15 – 20 metų miškų plotai sumažėjo beveik perpus, o Afrikoje dar labiau.
Labiausiai kertami miškai Amazonijoje (Brazilijoje), per metus net 80 tūkst. Kvadratinių kilometrų miško – kas minutę iškirsto miško plotas prilygsta futbolo aikštei. Jei atogrąžų miškai bus ir toliau kertami tokiais tempais tai po 50 metų jų neliks. Todėl įvairios pasaulio organizacijos kasmet skiria nemažai lėšų šiems miškams išsaugoti ir jiems atsodinti. Tačiau daugelis, ypač ekonomiškai atsilikusių valstybių nepaiso raginimų tausoti atogrąžų miškus.
Po ilgų stebėjimų ir tyrimų paaiškėjo, kad miškai nyksta dėl daugelio viena su kita susijusių priežasčių. Svarbiausia jų – didelė oro tarša. Ji stipriai pažeidė Vokietijos (53% miškų ploto), Čekijos, Lenkijos ir Slovakijos (apie 75%), Danijos ir Didžiosios Britanijos (po 50%) bei kitų šalių miškus.

Daugelis ekonomiškai stiprių valstybių ragina drauge imtis teisinių priemonių oro taršai mažinti. Pavyzdžiui, Japonija ir kai kurios Europos valstybės, Šiaurės amerikos bei kitos šalys gamina daugiau automobilių su katalizatoriais ir išmetamųjų dujų valymo įranga. Pramonės įmonės vis dažniau įsirengia oro valymo įrennginius.

Ekonomiškai silpnų šalių miškų kirtimo priežastys:
1) plečiami žemės ūkio plotai, nes reikia išmaitint vis didėjantį gyventojų skaičių.
2) vis daugiau žemės ūkio produktų auginama aksportui.
3) plečiami ganyklų plotai reikalingi vis didėjančioms gyvulių bandoms
4) medieną būstui šildyti ir maistui ruošti naudoja per 2 mlrd. Žmonių, nes kitokio kuro nėra arba jis brangus.
5) mediena yra daugelio atsiliekančių šalių tarptautinio atsiskaitymo priemonė.

VII. Badas – žmonijos problema

Žmonija į XXI amžių žengia turėdama kosmoso įsisavinimo programas, pažangias technologijas, pasaulinį informacijos tinklą ir branduolinį ginklą. Paradoksalų, kad tuo pačiu metu vis dažnėja pranešimų apie skurdą, vargą, neprievalgį ir badą.
Žmogaus mitybai yra svarbu maisto sudėtis ir kiekis. Mediciniškai žmogui reikia 2300 – 2600 kcal arba 70 – 100 g baltymų per parą. Tačiau šis kiekis skiriasi nuo gyvenamosios vietos, žmogaus masės, ūgio, įpročių. Svarbiausias gyvybinių procesų reguliatorius ir naujų ląstelių statybinė medžiaga yra baltymai. Jų žmogui per para vidutiniškai reikia 25 – 30 g per parą. Mokslininkai yra nustatę, kad vaikystėje patirtas baltymų trūkumas palieka žmogų invalidu – smegenyse sumažėja medžiagų, skatinančių atmintį, vaizduotę, reakcijos greitį ir kt.
Žemėje be geografinių zonų, klimato ir kt juostų yra bado juosta. Ji juosia visą pasaulį ir apima apie 50 valstybių. Jų gyventojai badauja arba gyvena pusbadžiu. Ši problema opiausia Afrikoje – į pietus nuo Saharos esančiose valstybėse – vadinamoje Sahelio srityje. Pasaulyje maisto pagaminama pakankamai tačiau badaujančiose šalyse jo trūksta, nes ekonomiškai stipriose valstybėse yra maisto perteklius. Stiprių valstybių ūkininkai pagamina maisto 50 – 150 žmonių, o atsiliekančiųjų tik 2 – 5 žmonėms.
Norint pamaitinti visus pasaulio žmones reikia padidinti žemės ūkio gamybą. Tačiau silpnose šalyse tai padaryti sunku, nes čia reikia daug investuoti norint sukurti ūkį. Taip pat reikalinga modernesnė technika ir technologijos kurie padėtų padidinti žemės ūkio produkciją. Taip pat būtų galima maisto ieškoti vandenynuose, tačiau atsilikusios valstybės neturi modernaus laivyno, o ir pasaulio vandenyno žuvų laimikio riba yra pasiekta.
Daug pasaulio stiprių valstybių skyria pagalbą badaujančioms šalims, tačiau šios pagalbos nepakanka. Geriau būtų leisti badaujantiesiems patiems užsiauginti maisto kuriant naujus ūkius.

Naudota literarūra: www. mygeography. com

10 kl. Vadovėlis

Trumpas geografijos kursas

Geografijos referatas

Bioprodukcinis ūkis

Turinys:
I. Biorprodukcinio ūkio svarba bei struktūra
II. Svarbiausios šiltųjų kraštų kultūros
III. Javų ūkis
IV. Gyvulininkystė – pieno ir mėsos ūkio pagrindas
V. Žvejyba ir akvakultūra
VI. Miškai – pasaulio turtas
VII. Badas – žmonijos problema

Leave a Comment