Vilniaus universitetas

Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos

Istorijos referatas

„Vilniaus universitetas XVI – XVII a.“

Darbą atliko:

3C klasės mokinys Justas Stočkus

Darbą priėmė:

Istorijos mokytojas Erikas Gaigalas

Rokiškis 2005/2006

Planas

Įvadas..............................1 psl.
Universiteto steigimas..............................2 psl.
Dėstomieji dalykai ir pratybos..........................3 psl.
Profesoriai, studentai, mokymas........................4 psl.
Dėl teisės ir medicinos fakultetų įkūrimo....................7 psl.
Švietimas universitete..............................7 psl.
Akademijos reikšmė lietuvių kalbos ir literatūros raidai iki XVII a. vidurio....9 psl.
Išvados..............................11 psl.
Literatūros sąrašas..............................12 psl.

Įvadas

Šiame referate norima supažindinti su Vilniaus universitetu XVI – XVII a. Referate pasakojama apie universiteto steigimą, jame dirbusius profesorius, bei besimokiusius studentus. Aprašoma apie dėstomus dalykus ir jų reikšmę tuometiniam jaunimui. Referatas skkirtas tam, kad skaitytojas suprastų, kaip buvo mokomasi seniau, ir galėtų palyginti to meto mokslą su dabartiniu mokslu. Skaitytojui norima parodyti, kaip veikė tuometinė Vilniaus universiteto sistema, kiek daug buvo įdėta pastangų, kad universitetas iškiltų ir tobulėtų.

Universiteto steigimas

1578 m. liepos 7 d. Lvove Steponas Batoras vyskupui V. Protasevičiui buvo išdavęs raštą to meto buvusiai Vilniaus kolegijai reorganizuoti. Bet tas raštas buvo ne galutinis, reikėjo, kad jį patvirtintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, kuriuo tuomet buvo reformatų rėmėjas Mikalojus Radvila Rudasis. Jis su viicekancleriu Eustachijumi Valavičiumi neatsisakė minties įsteigti Vilniuje reformatų universitetą.

Vilniaus vyskupas, gavęs karaliaus sutikimą paaukštinti mokyklą, pasirūpino praplėsti kolegijos patalpas, užrašė papildomų pajamų iš dvarų ir pradėjo eiti prie fakultetinio dėstymo. Steponas Batoras, būdamas Vilniuje, 1579 m. balandžio 1 d. paruošė naują ak

kademijos atidarymo privileginį raštą, bet Lietuvos didikai M. Radvila su E. Valavičium atsisakė jį tvirtinti, ir raštas numatytą dieną liko nepaskelbtas. Reformatai prašė leisti jiems atidaryti universitetą. Steponas Batoras tuomet vyko į karą prie Polocko ir, nenorėdamas konflikto gilinti, reikalą atidėjo. Rudenį po sėkmingo žygio karalius sugrįžo į Vilnių ir pareikalavo tvirtinti balandžio 1 d. raštą. Reikalavimą rėmė karaliaus teisė skirti ir atleisti aukštuosius valstybės pareigūnus. Vicekancleris E. Valavičius pakluso ir antspaudą ant privilegijos uždėjo.

Stepono Batoro rašte skelbiama: „Kadangi didžiai gerbiamas Kristuje tėvas ponas Valerijonas, Vilniaus vyskupas, mūsų senatorius, [.] Vilniaus mieste pasikvietęs įkurdino šv. Jėzaus draugijos profesorius dėstyti šventajai teologijai ir humanitariniams mokslams, kaip filosofija ir laisvieji menai, jiems pastatė kolegiją ir suteikė visa kita, kas atrodė svarbu tam, kad galėtų paatogiai įsikurti, jaunuomenę tinkamai pamaldumo ir rašto mokyti ir dėstyti visokios rūšies mokslus, išskyrus jurisprudenciją ir mediciną, [tai] iš jo tokių pastangų ir tokio karšto užsimojimo [mes] gavome didelį džiaugsmą [.] Todėl nutarėme pasirūpinti duoti, leisti ir suteikti, kiek nuo mūsų priklauso, šiai Vilniaus mokyklai [.], kad šv. Jėzaus draugijos tėvai imtų dėstyti visus dalykus, [turėdami] akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir padėtį, kokią turi kitos kolegijos mūsų karalystėje“. Toliau sakoma, kad Vilniaus universitetas naudosis tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis, ko
okiomis naudojasi Krokuvos universitetas, kad iš visų mokslų – teologijos, metafizikos, fizikos ir logikos, išskyrus teisę ir mediciną, – būtų suteikiami bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai. Visi profesoriai ir studentai atleidžiami nuo bet kokios bažnytinės ir pasaulietinės jurisdikcijos, nuo bet kokių mokesčių ir rinkliavų. Jų valdytoju ir teisėju bus rektorius, skiriamas ordino.

Apie privilegiją buvo pranešta popiežiui. Tų pačių metų spalio 29 dieną popiežius Grigalius XIII išleido bulę, pakeliančią Vilniaus kolegiją universitetu. Bulėje sakoma, kad aukščiausios teisės universitete suteikiamos ordino generolui, kuris galės keisti statutą. Vilniaus universitetas turįs būti nepriklausomas nuo vyskupų, metropolitų, kitų universitetų ir pasaulietiškos valdžios. Visas šios mokyklos pavadinimas buvo toks: Alma academia et universitas Vilnensis societatis Iesu. Jis jungė tris mokslo įstaigų sąvokas: kolegiją, universitetą ir akademiją. Vilniaus kolegija liko gimnazijos tipo vidurine mokykla, kurią baigus buvo galima stoti į universitetą. Vilniaus aukštosios mokyklos dvigubas vardas galėjo reikšti kontrreformacinės praktikos akcentavimą ir, labai galimas daiktas, apsidraudimą nuo kitos akademijos atsiradimo.

Vilniaus aukštosios mokyklos patekimas į jėzuitų rankas nebuvo vien Lietuvai būdingas reiškinys. Kontrreformacijos metu nemaža Vakarų Europos universitetų atsidūrė tiesioginėje arba netiesioginėje jų valdžioje. Nekalbant apie Sorbonos universitetą Paryžiuje, kuris buvo teologijos centras nuo pat įsteigimo, XVI a. jėzuitams pateko Prahos, Vienos, Viurcburgo ir daugelis kitų senų universitetų. Krokuvos universitetas buvo taip pa
at žymioje jų įtakoje.

Jėzuitų ordinas stengėsi užvaldyti visas aukštąsias mokyklas Europoje, bet tai jam nepavyko. Išliko ir protestantų universitetų, iš kurių arčiausias lietuviams buvo Karaliaučiaus universitetas, taigi jis buvo ir rimčiausias Vilniaus universiteto konkurentas.

Dėstomieji dalykai ir pratybos

Stepono Batoro privileginiame rašte buvo pasakyta, kad Vilniaus universitete nebus dėstoma teisė ir medicina, kad bus tik du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Tas pats sakoma ir jėzuitų ordino programoje. Teisės ir medicinos fakultetai buvo tik tuose senuose universitetuose, kuriuos jėzuitai paimdavo savo įtakon, arba tuose, kuriuose, norėdami atsispirti prieš konkuruojančius reformatų universitetus, jėzuitai patys steigdavo reikalo verčiami.

Svarbiausia jiems buvo teologijos fakultetas. Reformatų erezijos plaukė ne iš filosofijos, o iš teologijos.

Teologijos fakulteto reikėjo ne tik bažnyčiai, bet ir viešpataujančiai feodalų klasei. Iš pradžių teologijos fakultetas turėjo 4 katedras: dvi dogmatinės teologijos, vieną Šventojo rašto ir vieną hebrajų kalbos. Po dvejų metų buvo įkurtos dar dvi katedros: moralinės teologijos ir poleminės teologijos. Į teologijos fakultetą galima buvo įstoti, tik baigus filosofijos fakultetą, kuriame programa buvo daug platesnė, negu kolegijoje. Kolegiją baigus, filosofijos fakultete reikėjo mokytis trejus metus. Kolegijoje išėjus filologiją, toliau buvo einama filosofija, apimanti visus ano meto pasaulietiškus mokslus: matematiką, fiziką, logiką, psichologiją ir kitas naujai iškylančias disciplinas.

Akademijoje visas mokslas buvo dėstomas lotynų ka

alba. Be teorinio dėstymo, buvo praktinių pratybų, atliekamų studentų būreliuose, vadintose akademijomis. Tokiuose būreliuose ir buvo mokomasi vietinėmis kalbomis sakyti pamokslus ir skelbti „dievo žodį“ valstiečiams jiems suprantama kalba. Nebuvo lenkų kalbos katedros, tuo labiau negalėjo būti lietuvių. Tarp šių kalbų jėzuitai darė didelį skirtumą. Lenkų kalbą jie laikė valstybės ir viešojo gyvenimo kalba, o lietuvių kalbos jiems tereikėjo religijai platinti. Į lietuvių kalbą išverstus pamokslus ir evangelijas jie skyrė kunigams, o katekizmus ir elementorius – visiems kitiems. Kitokių vadovėlių ar pasaulietinio turinio knygų ta kalba jie neleido ir nesiruošė leisti. Visa, kas už akademijos buvo skiriama valstybės ir visuomenės gyvenimui, jie skelbė lenkų kalba.

Maža to, jėzuitų pedagogai žinojo, kad svetimos kalbos mokymą reikia pradėti nuo išmokymo skaityti gimtąja kalba. Todėl jie leido evangelijas ir elementorius – dvikalbius katekizmus – su lenkiškais ir lietuviškais tekstais greta. Besimokantis rašto turėjo išmokti lenkiškai.

Filosofijos fakultete išmokęs gerai lotyniškai, susipažinęs su romėnų ir graikų literatūra, literatūros teorija, istorija, retorika ir su to meto mokslų visuma – filosofija, studentas buvo laikomas pakankamai apsišvietusiu žmogumi. Bajorai ir miestiečiai, neketinę būti kunigais, tuo ir pasitenkindavo. Jie galėjo didžiojo kunigaikščio ir didikų dvaruose, tuomet atstojusiuose valstybines įstaigas, užimti labai vertinamas urėdų, sekretorių ir mokytojų vietas.

Jėzuitams rūpėjo, kad Lietuvos bajorų jaunimas nevyktų studijuoti į užsienio, ypač protestantų universitetus, todėl jie turėjo stengtis, kad mokslo lygis filosofijos fakultete nebūtų žemesnis, nei užsienio kolegijose. Patraukti bajorišką jaunimą buvo galima ne tik propaganda ir tolerancija, bet ir mokslu akademijoje.

Iš pradžių jėzuitai negalėjo griebtis smurto, kaip tai jau buvo daroma užsienio šalyse. Didikai Lietuvoje, rėmę reformatus, galėjo prieš smurtą panaudoti karinę jėgą. Todėl jėzuitai norom nenorom turėjo griebtis intelektualumo, remtis moksliniu pranašumu.

Protestantai ir pravoslavai galėjo mokytis tik kolegijoje ir filosofijos fakultete. Norėdami stoti į teologijos fakultetą, jie turėjo pereiti į katalikų tikėjimą ir priimti dvasininko šventinimus. Tuo metu nebuvo pasauliečių, kurie būtų baigę aukštuosius teologijos mokslus. Pasauliečiais, arba baltaisiais kunigais, buvo vadinami parapijų ir kapitulų kunigai nevienuoliai.

Akademijos rektorių skyrė jėzuitų ordino generolas. Artimiausiu rektoriaus pagalbininku buvo kancleris, turėjęs sekti, kad būtų gerai organizuota studijos, disputai, viešieji aktai, kad teisingai būtų suteikiami mokslo laipsniai.

Profesoriai dažnai keitėsi. Neretai keitimosi priežastis buvo pažiūrų skirtumas ir sena profesorių keliavimo po universitetus tradicija. Prie vienos vietos jų nerišo nei kalba, nei šeima, nei turtas. Visi jie buvo ordino nariai, visiems jiems buvo privalomos vienodos teologijos ir filosofinės pažiūros, tačiau proto įžvalgumas, mąstymas ir tiesos pajautimas negalėjo būti vienodas. Todėl akademijoje net tarp teologijos profesorių atsirasdavo nukrypimų, polinkių į erezijas. Sienos neapsaugojo nei jų, nei studentų nuo mieste, valstybėje ir Europoje ėjusios pažiūrų ir idėjų kovos.

Profesoriai, studentai, mokymas

XVI a. pabaigoje akademijoje dirbo 11 – 12 profesorių, XVII a. pradžioje – 14 – 15, o įsteigus teisės fakultetą – 18. jau iš pat pradžių akademijos vadovai susidūrė su gana sudėtinga pajėgaus ir autoritetingo profesorių kolektyvo sutelkimo problema. Tik ją išsprendus buvo galima sėkmingai varžytis su užsienio universitetais ir atitraukti nuo jų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kaimyninių kraštų jaunimą. Vietoje nei laisvųjų menų, nei filosofijos ir teologijos dėstytojų dar nebuvo, todėl jų teko kviestis iš kitur. Pirmasis universiteto rektorius buvo lenkas Petras Skarga – Pavenskis. Nemaža profesorių lenkų dėstė universitete per visą šį ankstyvąjį jo istorijos laikotarpį. Kai kurie jų pasirodė labai teigiamai, pavyzdžiui, mozūras Motiejus Sarbievijus, baigęs Vilniaus universitetą ir dėstęs čia 1627 – 1635 m. retoriką, filosofiją ir teologiją, išgarsėjo kaip poetas. Šiaip universiteto profesorių būta airių ir anglų, belgų ir danų, ispanų ir italų, norvegų ir portugalų, škotų ir švedų, vokiečių ir kt. Žinomas yaip pat vienas kitas rusinas (baltarusis ar ukrainietis). Pavyzdžiui, lvovietis Martynas Smigleckis. Po ketverių penkerių metų nuo kolegijos perorganizavimo į akademiją užsieniečių labai sumažėjo. Pirmiausia jų neliko kolegijos klasėse. 1583 m. čia dėsto lenkai M. Rypinskis, J. Lesievskis, J. Osnicijus, P. Gnoinskis ir lietuviai J. Kiniška, B. Rudamina ir A. Marijanas. 1587 m. retoriką dėsto rusas A. Almanijus, poetiką – M. Bilducijus iš Vilniaus, sintaksę – A. Poklateckis iš Poznanės, gramatiką – kaunietis L. Monikovijus.

Pirmas žymesnis lietuvis akademijoje buvo Jonas Gruževskis, dėstęs teologijos dalykus, kurį laiką ėjęs akademijos prokanclerio ir dukart rektoriaus pareigas (1618 – 1625). Palyginti kuklesnę vietą universitete užėmė trijų kalbų žodyno autorius Konstantinas Sirvydas. Tą patį galima pasakyti ir apie Joną Jaknavičių, buvusį Kražių, Smolensko ir Vilniaus kolegijų rektorių. Į XVII a. pirmos pusės pabaigą akademijos gyvenime pasižymėjo lietuvių kilmės teologas ir istorikas Albertas Kojelavičius – Vijūkas. Svarbų vaidmenį tuometiniame akademijos gyvenime suvaidino ir žemaitis Žygimantas Liauksminas.

Ne mažesnių rūpesčių akademijos vadovybei sudarydavo ir studentų parinkimas. Nepaisant geros profesūros ir studijų propagavimo, akademijos auditorijos buvo apytuštės. Kolegijose besimokančiuosius jėzuitai stengėsi paveikti, kad jie stotų į ordiną, tačiau, nepaisant pastangų, ordinas patraukdavo nedaug ką, daugiausia beturčius, kuriems, įstojus į ordiną, atkrisdavo pragyvenimo rūpesčiai. Eksternus sudarė šlėktos ir miestiečių vaikai. Tik nedaugelis jų siekė filosofijos bakalauro ar magistro laipsnių, o kiti mokėsi tam, kad pramoktų lotynų kalbos, „laisvųjų menų“.

Grafiškai pavaizduotas akademijos studentų pasiskirstymas kursais primintų piramidę, kurios apatinė dalis, t.y. pirmosios kolegijos klasės,- plati, o juo aukščiau, tuo smailiau. Pavyzdžiui, 1618/19 mokslo metais gramatikos klasėse buvo 830 moksleivių, sintaksės klasėje – 126, poetikos – 91, retorikos – 53. Akademinį fizikos kursą klausė 58, kazuistikos (moralinės teologijos) – 28 ir dogmatinės teologijos – 24 studentai. Besimokančių kolegijoje ir akademijoje daugėjimą rodo lentelė.

Metai Moksleivių ir studentų skaičius
1570 160
1574 360
1576 500
1590 600
1597 800
1618 1210
1626 720

Staigus moksleivių mažėjimas ypač ryškus Vilniaus kolegijoje XVII a. trečiajame dešimtmetyje. Jis paaiškinamas ne šios mokyklos smukimu, o naujų kolegijų įsikūrimu.

Apie mokymo procesą XVI – XVII a. žinių labai nedaug.

Pagal Ratio studiorum kolegijoje ir akademijoje studijos turėjo prasidėti rudenį be didelių iškilmių, o baigti jas reikėjo ne vėliau kaip liepos 31 d. moksleivių švente ir skirstymu. Didžiosios atostogos truko 4 – 5 savaites. Velykų ir Kalėdų atostogų neturėta. Mokymo programa neperkrauta. Kolegijos klasėse mokymo laikas neprašoko 27,5 val. per savaitę. Labiausiai apkrautose teologijos studijose per dieną būdavo ne daugiau kaip keturios penkios paskaitos po vieną dvi valandas. Šeštadienis paprastai skiriamas ne paskaitoms, o medžiagai kartoti, patikrinimams, disputams.

Štai 1583 m. paskaitų ir pratybų tvarkaraštis „Index lectionum et exercitationum scholasticarum“ aukštesnėse kolegijos klasėse ir akademijos filosofijos bei teologijos fakultetuose.

Poetikos klasė

7 val. Knyga apie poezijos meną ir prozodiją.

9 val. Cicerono knyga „Apie draugystę“ (De amicitia)

14 val. Vergilijaus „Aeneis“

15 val. Pakartojimas ir pratybos

Retorikos klasė

7 val. Cicerono veikalų komentavimas pagal Soarijų.

9 val. Cicerono kalbų pirmasis tomas.

14 val. Julijaus Cezario komentarai.

15 val. Paskaitų pakartojimas.

Filosofijos fakultetas

9 val. Aristotelio Stagiriečio „Logika“, kurią baigus bus pereita prie Aristotelio

„Fizikos“ knygų.

14 val. Tas pat, kas pirmoje paskaitoje.

Po kiekvienos paskaitos pakartojimas.

Teologijos fakultetas

7 val. Kontraversinės (poleminės) teologijos kursas. Apie dogmas, kurias neigia

šiuolaikiniai eretikai.

9 val. Dogmatinės teologijos kursas. Dievo ir šventosios trejybės paslaptys pagal

Tomą Akvinietį.

14 val. Apie teisingumą ir teisę. Pagal Tomo Akviniečio 2-osios dalies 2-ąją

knygą.

15 val. Šventoji kanonų teisė.

Be to, kas savaitę pirmąją popietinę valandą turi būti aiškinamos „Egzegezės“ iš šv. Luko evangelijos.

Mokymo programoje prideramas dėmesys skiriamas taip pat kalboms ir tai ne vien lotynų – pagrindinei visų dalykų dėstomajai kalbai,- bet taip pat graikų, kuri dėstyta kasdien popietinėmis valandomis, o teologijos fakultete dar ir hebrajų kalbai, dėstomai sekmadieniais bei šventadieniais. Retkarčiais įvedami rusų, vokiečių ir lietuvių kalbų kursai.

Paskaitos buvo diktuojamos, jas reikėjo beveik atmintinai išmokti. Be paskaitų, būdavo ir pratybų, kurios dažnai virsdavo disputais. Baigę discipliną studijuoti, studentai turėjo laikyti egzaminą, o išklausę visą filosofijos ar teologijos kursą – laikyti egzaminą ir apginti tezes (iš pradžių spausdinimas sąsiuviniais po 20-30 puslapių). Egzaminas – tai atsakinėjimas į klausimus, o tezių gynimas – sugebėjimas įrodinėti, daryti išvadas bei apibendrinimus. Tezių (assertiones) gynimas priminė dabartinio diplominio darbo arba disertacijos gynimą. Jis buvo organizuojamas viešai, visuomenei sudominti akademija. Tris keturis kartus per metus organizuoti iškilmingi disputai akademijai garsinti, o be to, eretikams ir schizmatikams, jų „melagingiems mokymams“ demaskuoti bei pasmerkti.

Jėzuitai savo mokyklose įvedė nuolatinį sekimą, neretai virstantį tiesiog šnipinėjimu. Kiekvienoje klasėje arba auditorijoje sėdėjo patikėtiniai, kurie slaptai užrašydavo smulkiausius savo kolegų trūkumus ar šiaip ką nusikalstamo, o vėliau viską pranešdavo pedagogams ir prefektams. Kiti sekliai sekė moksleivių elgesį bažnyčioje per pamaldas, ekskursijose ir net bursos miegamajame. Tokia praktika negalėjo nekelti moksleivių tarpusavio nepasitikėjimo, slapukavimo, neapykantos.

Mokykla stengėsi laikyti auklėtinius griežtoje drausmėje. Jei studentas neateidavo į mokyklą tris dienas ir neprisistatydavo prefektui, rektorius jį galėdavo išmesti iš mokyklos ir apie jo pašalinimą painformuoti magistratą. Tačiau šalinama buvo labai retai; jėzuitams rūpėjo auklėti. Studentą už nusižengimą galėjo teisti tik akademija. Suimtus studentus, pavyzdžiui, už dalyvavimą riaušėse prieš kitatikius, rektorius išreikalaudavo, atiduodavo akademijos teismui ir dažnai išteisindavo.

Suprantama, kad akademijoje nemažą vaidmenį vaidino religinis auklėjimas. Visų akademijos profesorių ir studentų dalyvavimas religinėse šventėse ir pasaulietinėse iškilmėse buvo būtinas.

Dėl teisės ir medicinos fakultetų įkūrimo

Vienas pagrindinių akademijos uždavinių buvo ruošti kvalifikuotus teologus. Teisininkų ir medikų ruošimu akademijoje iš pradžių visiškai nesidomėta; nei teisės, nei medicinos mokslams dėstyti akademija neturėjo savo specialistų, o įsileisti jų iš šalies, ypač pasauliečių, nesinorėjo.

Vis dėlto kokios priežastys privertė jėzuitus susirūpinti teisės ir medicinos fakultetų įkūrimu? Pirmiausia, žinoma, valstybės ir visuomenės poreikiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labai trūko teisininkų ir medikų, todėl įtakingieji visuomenės sluoksniai pradėjo kelti šių specialistų ruošimo reikalą; jėzuitai į tai negalėjo neatsižvelgti. Kita svarbi priežastis, privertusi Vilniaus jėzuitus susirūpinti šiomis specialybėmis,- tai stiprėjantis visuomenės nusistatymas prieš jų švietimo sistemą ir prieš bandymus įsitvirtinti Krokuvos universitete, įkurti akademiją Poznanėje ir monopolizuoti aukštąjį mokslą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Vienas svarbiausių argumentų prieš jėzuitų aukštojo mokslo sistemą buvo tai, kad jų tvarkoma Vilniaus akademija, neturėdama būtinų universitetams fakultetų, negali pretenduoti į universiteto vardą.

Jėzuitų archyve Romoje yra išlikęs pranešimas, kad 1618 m. J. Valančius buvo „nusprendęs padidinti Vilniaus akademiją dviem skyriais [t. y. Fakultetais], kuriuose būtų dėstoma dieviškoji ir žmogiškoji teisė ir gydymo mokslas“. Tačiau įsteigti šių fakultetų nepavyko.

Švietimas universitete

Kalba, literatūra, retorika kolegijoje ir akademijoje tebuvo pagalbinės disciplinos, todėl pirmajame aukštosios mokyklos laikotarpyje neatsirado nė žymesnių filologijos tyrinėtojų. Filologines disciplinas akademijos vadovybė leisdavo dėstyti ką tik kolegiją baigusiems žmonėms, pradedantiems studijuoti filosofiją. Manyta, kad filologinius dalykus gali dėstyti kiekvienas, kas su ja besimokydamas buvo bent kiek susipažinęs. Tokie dėstytojai, žinoma, kaip mokslininkai, nepasižymėjo. Bet Vilniaus akademija parengė ir puikių lotynų kalbos mokovų, o grakščiais iškalbos meistrais ji net atkreipė į save Vakarų Europos dėmesį.

Lotynų kalba buvo tarptautinė kalba, vartojama diplomatijoje, moksle, administracijoje, ja reiškėsi visas kultūrinis Europos gyvenimas. Suprantama, kad kolegijų ir akademijų organizatoriai lotynų kalbos mokymui skirdavo daug dėmesio. Vadinamajame Ratio studiorum lotynų kalbai mokyti buvo skiriami visi penkeri metai kolegijoje: treji metai elementariajam lotynų kalbos kursui, vieneri – stilistikai ir vieneri – retorikai, kuri turėjo vainikuoti lotynų kalbos mokslą. Toks penkerių metų kursas 1570 m. buvo ir Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Bet netrukus, kaip rodo jėzuitų archyve Romoje išlikęs 1583 m. dokumentas, vietoj penkerių metų buvo įvestas šešerių metų kursas: retorikos ir poetikos klasėms čia, kaip ir visur kitur, skiriama po vienerius metus, bet gramatika einama ne trejus, o ketverius metus. Be abejo, tuo norėta sustiprinti lotynų kalbos gramatikos mokymą.

Pirmaisiais kolegijos veiklos metais buvo suvaidintas spektaklis, kuriuo pradedama ne tik akademijos mokyklinio teatro, bet ir apskritai Lietuvos teatro istorija. 1570 m. spalio 18 d., prieš pat mokslo metus, kolegijos kieme suvaidinta „Comoedia Hercules“, parašyta, greičiausiai, italo S. Tučio. Nuo to laiko, kaip ir kitose Europos mokyklose, čia buvo praktikuojamas scenos menas – deklamacijos, dialogai, tragedijos, komedijos. Nors teatrą ir varžė griežta ordino reglamentacija, tačiau iš jėzuitų vadovybės priekaištų mokyklų vadovams matyti, jog pasaulietinės idėjos ir naujovės skverbėsi į jų mokyklinius teatrus.

Akademijos poveikis lietuvių kalbos ir literatūros raidai aiškiai matyti iki pat XVII a. vidurio. Joje gavo aukštąjį išsilavinimą ano meto lietuvių filologijos ir raštijos kūrėjai, čia buvo spausdinama lietuviškų knygų. Tačiau akademijos santykiai su lietuvių kalba ir literatūra ir apskritai su visu lietuvių kultūriniu gyvenimu yra prieštaringi.

Akademijos, įsteigtos visų pirma kovai su reformacija Lietuvoje, kūrimosi laikotarpis sutapo su lietuvių raštijos pradine stadija. Mokykla iš pradžių nepritapo prie lietuvių literatūrinio gyvenimo. Turėjo praeiti gana ilgas laiko tarpas, kol ji tą sąlytį rado.

Filosofija mūsų krašte atsirado palyginti vėlai. Tik priėmus krikščionybę ir pradėjus XIV – XVI a. siųsti lietuvių bajoraičius į Vidurio (Prahos, Krokuvos) ir Vakarų Europos (Leipcigo, Vitenbergo, Paryžiaus), Leideno, Bolonijos, Padujos ir kt.) universitetus arčiau susipažinta ir su filosofijos dalykais. Tačiau kol Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo aukštosios mokyklos, filosofijos raidai nebuvo sąlygų.

Universitete iš karto buvo įsteigtas filosofijos fakultetas, čia iš pat pradžių studentai pasauliečiai sudarė daugiau nei pusę studentų, ir jų procentas vis didėjo. Iki 1587 m. filosofijos fakultete studentų kasmet buvo ne daugiau kaip 50, o XVII a. jų skaičius žymiai padidėjo; pasitaikydavo, jog laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro laipsnis būdavo suteikiamas iš karto 20-30 studentų, o kai kada ir dar didesniam skaičiui. Kadangi nuo 1639 m. kasmet buvo trys kursai, tai neretai fakultete studijuodavo apie 100 studentų, iš jų – nemaža lietuvių. 1671 m. laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsniai buvo suteikti filosofijos profesoriaus žemaičio A. Čirskio vadovaujamiems studentams Danieliui Gedminui, Jonui Beinoriui, Steponui Skirmantui, Aleksandrui Brazgiui ir kitiems.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. sparčiai vystėsi fortifikacija ir balistika, geodezija ir kartografija – praktinės sritys, kurios negalėjo išsiversti be matematikos ir astronomijos. Matematikos mokslų užuomazgą Lietuvoje rodo ir Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią universiteto bibliotekai. Jos rinkiniuose būta antikos matematikų Euklido ir Ptolomėjaus veikalų, vėlyvųjų viduramžių astronomijos rėmėjo Kastilijos karaliaus Alfonso X leidinių.

Tačiau kolegijos ir iš jos išaugusios akademijos įkūrimas reiškė naują šuolį Lietuvos matematikos ir gamtos mokslų istorijoje: jie, kad ir sudarydami filosofijos kurso dalį, pasidarė dėstomaisiais dalykais.

Dar prieš įsteigiant akademiją, kolegijoje 1570 m. dėstė matematikos profesorius Stanislovas Varševickis, o po jo – Vaitiekus Teoboltas. Matematikos katedra kolegijoje buvo įsteigta 1574 m., ir tada dėstė joje kiek laiko poznanietis Leonardas Krakeris. 1577 m. į Vilnių atvyko škotas Jokūbas Bosgravė, tapęs akademijoje jos pirmuoju matematikos profesoriumi.

Tik nuo XVII a. pradžios išliko kiek paskaitų užrašų, kurie leidžia spręsti apie matematikos ir gamtos mokslų paskaitų turinį. Seniausiame išlikusiame filosofijos kurse (1602 m.) kalbama apie Žemės formą ir dydį, dėstoma aristotelinė pasaulio sistema, bet šalia senųjų scholastikos autoritetų minima ir naujesnių laikų mokslininkų. Šiame kurse yra skyrius apie „meteorus“, atseit apie „žemesniuosius“ dangaus reiškinius, kuriems priskiriamos ir kometos; Aristotelis jas laikė Žemės garais, degančiais karštesniame „kosmose“.

Akademijoje įsteigtas teisės fakultetas nesusilaukė iš jėzuitų nei pritarimo, nei paramos; pats jo mecenatas akademijos vadovams taip pat nebuvo parankus žmogus. Mat, K. L. Sapiega įsteigė teisės fakultetą, norėdamas pagerbti savo tėvo, Lietuvos kanclerio, Leono Sapiegos (1557 – 1633) atminimą. Leisdamas 1588 m. trečiąjį Lietuvos Statutą, L. Sapiega įžangoje kreipėsi į karalių Zigmantą Vazą ir Lietuvos bajorus, išdėstydamas savo pažiūras į valstybę, valdžią ir teisę. L. Sapiega propagavo teisinės valstybės idėją, valstybės ir piliečių santykius grindė protu, teigė, jog valstybė ir valdovas nepriklausą nuo dievo, atmetė teiginį, kad kiekviena valdžia iš dievo. Dievo vardą jis traktavo etine, dorovine, bet ne teologine prasme. Pažymėtina, jog panašias pažiūras vėliau išplėtojo žymus anglų filosofas materialistas Tomas Hobsas (1588 -1679). Mirus fakulteto mecenatui K. L. Sapiegai, akademija nebesirūpino profesoriais pasauliečiais, kanonų teisės katedrą prijungė prie teologijos fakulteto; vėliau, po 1677 m., politinę teisę liautasi skaityti.

Dar tik įkūrę kolegiją, jėzuitai ėmė rūpintis, kad joje būtų dėstoma ir teologija.

Teologijos kurso klausytojų atsirado tik keliolika. Trūkstamų profesorių Lietuvos jėzuitų vadovybė pakvietė iš užsienio: atvyko ispanas G. Alabijanas, portugalas E. de Vega, lenkai S. Grodzickis ir J. Rabas, anglas A. Brokas. Kolegijoje buvo pradėtos statyti naujos klasės ir valgykla.

Įsteigus akademiją, teologijos fakultete iš pradžių buvo tik dogmatinės teologijos ir Šventojo rašto katedros. 1581 m. buvo įsteigtos dar dvi teologijos katedros – moralinės teologijos ir poleminės teologijos.

Akademijos teologijos fakultete viešpatavo Tomo Akviniečio doktrinos ispaniškais komentavimas. Iš tikrųjų dėl autoritarinio metodo buvo dėstoma ne teologija, bet Tomo Akviniečio teologija; teologijos traktatai vadinti: „Teologijos traktatas, aiškinantis trečiąją Tomo Akviniečio veikalo dalį. Apie sakramentus“, „Teologijos traktatas, apimantis angeliškojo daktaro veikalo pirmąją dalį. Apie nusidėjimus“ ir pan.

Akademijos reikšmė lietuvių kalbos ir literatūros raidai iki XVII a. vidurio

Bendrajame lietuvių kalbos mokslo ir literatūros aruode akademijos ir katalikų literatų dalis maždaug iki XVII a. vidurio yra didesnė, negu reformatų. XVII a. vidurys – riba lietuvių raštijos, literatūros, kultūros istorijoje. Iki to laiko Lietuva ir Rytų Prūsija dar tebejaučia renesanso epochos dvelkimą. Raštijos žanrais Lietuvos reformatai stengėsi neatsilikti nuo katalikų. Į M. Daukšos katekizmą jie atsakė M. Petkevičiaus katekizmu, į M. Daukšos postilę – J. Morkūno postile, atsvarą S. M. Slavočinskio „Giesmėms“ sudaro S. Jaugelio-Telegos giesmynas, o K. Sirvydo postilei i iš dalies S. Minvydo ir J. Božimovskio postilė. Tačiau reformatų leidiniai atsilieka literatūriniu, originalumo ir reikšmingumo požiūriu. Taip yra, be abejo, dėl to, kad reformatai neturėjo Lietuvoje savo aukštosios mokyklos. XVII a. jie jau buvo varžomi ir persekiojami.

Svarbiausia tai, jog nėra žinoma, kad reformatai būtų rašę lietuvių kalbos gramatiką ar žodyną. Šį renesanso ir humanizmo epochos iškeltą uždavinį – tobulinti kalbą – vis dėl to pirmoji ėmėsi spręsti akademija (K. Sirvydas).

Palyginti gyvai ir organizuotai plėtojosi lietuvių kultūra Rytų Prūsijoje, kur taip pat veikė aukštoji mokykla – liuteroniškas Karaliaučiaus universitetas. Jau pati šio universiteto veiklos pradžia susijusi su žymiaisiais lietuvių raštijos pradininkais S. Rapolioniu, A. Kulviečiu, M. Mažvydu. Aktyviai darbavosi taip pat Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai B. Vilentas, J. Bretkūnas, S. Vaišnoras, L. Zengštokas, J. Rėza, D. Kleinas, M. Švoba ir kiti. Jų pasiekimai pranoksta akademijos pasiektą lygmenį. Šalia katekizmų, giesmynų ir postilių jau XVI a. pabaigoje J. Bretkūnas, pasekdamas pažangiu M. Liuterio pavyzdžiu, išvertė į lietuvių kalbą visą Bibliją. Tik Rytų Prūsijos valdžia nepakankamai rėmė lietuvių literatūros kūrimąsi, ir J. Bretkūno vertimas liko neišspausdintas. Bet vis dėlto padaryta namaža. K. Sapūnas apie 1643 m. parašė lietuvių kalbos gramatiką, išspausdintą 1673 m. Pagaliau D. Kleinas, tarsi grįždamas į renesanso ir humanizmo epochą, išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką (1653), parašė vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, dėjo pastangas kelti lietuvių raštų bendrąją kultūrą, pradėdamas giesmynų kalbinę-poetinę reformą (1666). Pasaulietinio Karaliaučiaus universiteto, jo auklėtinių nuopelnai lietuvių kultūriniam gyvenimui buvo didesni, negu jėzuitų valdomos Vilniaus akademijos.

***

Universiteto įkūrimas net ir mūsų laikais didelis ir reikšmingas įvykis miesto,krašto ar valstybės gyvenime. Tuo reikšmingesnis jis būdavo viduramžiais. Nepaprastą, tiesiog išimtinę universiteto reikšmę švietimui, mokslui ir apskritai kultūrai rodo tradiciškas, nuo viduramžių jam prigijęs maloninis vardas – alma mater, motina maitintoja.

Išvados

 Universiteto raida buvo ilga ir sunki
 Universitete dirbo specialistai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio
 Universitete dirbantys specialistai siekė, kad studentai pasisemtų kuo daugiau žinių ir taptų labiau apsišvietę
 Su kiekvienais universiteto gyvavimo metais jame norinčių mokytis studentų tik daugėjo
 Tuomet Vilniaus universitetas buvo pati geriausia mokymosi įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
 Žinios apie Vilniaus universiteto istoriją yra labai svarbios net ir šiomis dienomis

Literatūros sąrašas

Vilniaus universiteto istorija 1579 – 1803

Vilniaus universiteto rūmai

Leave a Comment