Vilniaus universitetas- Lietuvos mokslo židinys, todėl savo darbe didžiausią dėmesį skirsiu jo istorijai. Ši aukštoji mokykla labai susijusi su Lietuvos praeitimi. Ta tema rašė daugybė autorių: A.Šidlauskas, V.Daugirdaitė- Sruogienė, E.Gudavičius ir kt. Būtent šių mokslininkų darbais rėmiausi ruošdama referatą. Viduramžių universitetai ėmė steigtis nuo 12a., nes tada stipriai pradėjo augti miestai. Įdomu tai, jog mokymo pradininkai buvo pirkliai. Šiems žmonėms reikėjo dirbti su sąskaitų knygomis, o su raštu atkeliavo ir mosklas. Universitetuose studentai kalbėjo ir dažnai bendravo lotynų kalba. Viena pirmųjų aukštųjų mokyklų viduramžiais- Akademija buvo įsteigta Prancūzijos karaliaus Karolio Didžiojo nurodymu. Universitetai turėjo keturis fakultetus: Filosofijos, Teologijos, Teisės ir Medicinos. Tai rodo, kad viduramžiais mokslas buvo jau nemažai pažengęs. Vilniaus universiteto įkūrimą lėmė daug priežasčių. Manau, pirmiausia derėtų paminėti gyventojų poreikių plėtimąsi, kuris skatino kurti mokslo įstaigas. Prasidėjus naujam Lietuvos švietimo raidos etapui ir kilus reformacijos judėjimui, paplito renesanso idėjos: atgaivinti antikos kultūrą ir meną, didesnį dėmesį skirti žemiškajam gyvenimui. Tai dar viena iš universiteto įkūrimo priežasčių. Vilniaus aukštoji mokykla buvo įsteigta 1579m. karaliaus Stepono Batoro nurodymu. Abejonių nekelia faktas, kad jis taip pasielgė norėdamas padaryti nuolaidą lietuvių bajorams ir didikams, kurie buvo nepatenkinti tuo, kad Liublino unija apribojo LDK valstybingumą. Prieš įsteigiant aukštąją mokyklą, ten buvo įsikūrusi jėzuitų kolegija, bet po reformacijos kralius ją pertvarkė į universitetą. Kai kurių šaltinių teigimu, tai buvo pirmoji akademija Rytų Europoje. Popiežius ir jėzuitai tikėjosi universitetą paversti katalikybės skleidimo centru, bet Vilniaus aukštoji mokykla tapo tikro mokymo ir mokslo įstaiga. Universitete veikė du fakultetai- filosofijos ir teologijos. Pirmajame studentai mokėsi graikų kalbos, gerai rašė ir kalbėjo lotyniškai, buvo perpratę retoriką, logiką, nagrinėję antikos literatūrą, filosofijos pagrindus. Tačiau medicina ir teisė universitete nebuvo dėstomos.
Mokslininkai mano, kad iš pradžių studentų istorijos pagrindas buvo Biblija. Universitete mokiniai mokėsi ir tai, kas joje parašyta, ir apie knygos autorius. Abejonių nekelia faktas, kad pirmuoju Vilniaus aukštosios mokyklos rektoriumi buvo paskirtas Krokuvos jėzuitas Petras Skarga. Universitete taip pat dėstė žymus oratorius ir retorikas meistras Žygimantas Liauksminas. Europoje išgarsėjo lotyniškai rašęs Vilniaus aukšosios mokyklos auklėtinis ir profesorius Motiejus Kazimieras Sanbievijus. Jis buvo popiežiaus Urbono 8-ojo premijos laureatas pramintas “Sarmantų Horacijumi”. Poetas studijavo Vilniuje ir Braunsberge, o 1627m. pradėjo dėstyti Vilniaus Alma Mater. Iš pradžių universitete profesoriavo užsieniečiai, tačiau netrukus atsirado dėstytojų ir iš LDK. Dauguma studentų buvo lenkai ir lietuviai. Pagrindinė mokymo forma- paskaitos ir viešas mokslo ar meno klausymų svarstymas. 1579m. aukštojoje mokykloje mokėsi 160 studentų, o 1597m. jų buvo jau 800. Dabar universitete yra maždaug virš 15000 studentų. Vilniaus aukštoji mokykla turėjo turtingą biblioteką. Didžiąją jos dalį sudarė karaliaus Žygimanto Augusto dovanotos knygos. Visą universiteto mokslo ir pedagogų personalą sudarė 1677 žmonės (tarybiniais laikais). Vilniaus aukštojoje mokykloje buvo rengiamos 31 specialybės. Tai rodo aukštą švietimo raidos lygį. Viduramžiais studentai neturėjo dabartinių gyvenimo sąlygų. Dauguma jų buvo vargšai. Vieni moksleiviai ieškodavo darbo mieste, kiti elgetavo. Tik retas atvejis buvo, kai mokslą finansuodavo valstybė. Kai kurie turtingieji norėdami padėti tokiems studentams steigė kolegijas- bendrabučius. Vilniaus universitetas buvo vienintelė LDK aukštoji mokykla ir mokslo židinys, davęs daug protingų, išsilavinusių žmonių.