ĮVADAS 3TEORINĖ DALISI. SKYRIUS. Neoklasikinė doktrina 41. Centralizuotos planinės sistemos samprata 42. Rinkos ekonomikos samprata 43. Pereinamojo laikotarpio neoklasikinė doktrina 54. Reformos principai ir prielaidos 8II. SKYRIUS. Reformos Lietuvoje 91. Kainų reforma 92. Pinigų sistemos reforma 103. Finansų – kredito sistemos reforma 104. Užsienio ekonominių ryšių sistemos reforma 115. Administracinė reforma 126. Apskaitos ir statistikos sistemos reforma 137. Socialinio saugumo sistemos ir darbo rinkos sistemos reforma 148. Privatizacija 159. Struktūrinės reformos 1610. Agrarinės politikos reforma 1711. Prekybos reforma 18III.SKYRIUS. Lietuvos užsienio prekyba………………………………………………………….….141. Užsienio prekyba 1998 m. ………………………………………………………………………..…141.1. Užsienio prekybos balansas…………………………………………………………………141.2. Užsienio prekybos balansas 1999 I ketv……………………………………………………151.3. Svarbiausi užsienio prekybos partneriai………………………………………………….…152. Paskutiniai Statistikos departamento duomenys susiję su Lietuvos užsienio prekyba……………….163. Eksporto – importo politikos vertinimas verslininkų akimis…………………………………………194. Užsienio prekybos įtaka Lietuvos įmonėms………………………………………………………….21PRAKTINĖ DALIS1. AB “Vilniaus baldų kombinatas” užsienio ir vidaus prekyba………………………………………….231.1. Importas…………………………………………………………………………………….231.2. Eksportas……………………………………………………………………………………24REKOMENDACIJA…………………………………………………………………………………….27IŠVADOS……………………………………………………………………………………………….28LITERATŪRA………………………………………………………………………………………….30
Į V A D A S
Ekonomikai pereinant į rinkos santykius ir įgyvendinant ekonominę reformą, Lietuvos Respublikos socialinėje ir gamybinėje sferose pradėjo formuotis naujo pobūdžio santykiai. Ekonominės reformos įgyvendinimas, kaip vidinis veiksnys, turėjo tiesioginės įtakos šalies ekonominei būklei ir gyvenimo lygio kitimui. Lietuvos geopolitinė ir geoekonominė padėtis leido reikštis išoriniams veiksniams, o tai veikė socialinę ekonominę būklę. Be to, kuro ir energijos išteklių, žaliavų kainų kitimas (artinimas prie pasaulinių kainų lygio) sukėlė didelius ūkio šakinės struktūros, produkcijos bei paslaugų savikainos pokyčius ir lėmė gyvenimo lygio nuosmukį.Suprantama, ekonomika yra evoliucinis o ne revoliucinis procesas, teigiamiems pokyčiams reikia nemažai laiko, per kurį reikia parengti būtinas prielaidas ir sąlygas, kad pradėtų gerai funkcionuoti nauja ekonominė – rinkos sistema.Visos Rytų Europos šalys patyrė panašias problemas:milžiniška infliacija, bevertė vietinė valiuta, neefektyviai dirbanti valstybinė pramonė, neegzistuojantis finansinis sektorius, ir kitos problemos. Darbo tikslas – remiantis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis parodyti, kokios buvo pagrindinės pereinamojo laikotarpio (pereinant nuo planinės ekonominės sistemos į rinkos ekonomiką) ekonominės problemos Lietuvoje.
Pirmoje savo darbo dalyje naudojausi šiomis knygomis: E. Maldeikis ir kt., Kapitalo Lietuva. Sprendimų technologija,В.В. Радаев и др. Экономика переходного периода – Москва 1995Antrame skyriuje trumpai apžvelgiau užsienio prekybą naudodamasis: Kuvykaitė R., Ryšių su užsieniu organizavimas (paskaitų konspektas); Bagdonas V., Verslas Europoje; Zaicevas S., Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas (paskaitų konspektas); Lietuvos informacijos institutas, Vadovams apie valdymą ir ekonomiką Nr.2 // Kaip patekti į tarptautinę rinką.Trečią skyrių t.y. Lietuvos užsienio prekybą studijavau remdamasi Statistikos departamento prie LRV, parengtais duomenimis, o taip pat knyga Adlys P., Grigienė O., Jančauskas E., Verslo plėtra: nuomonės, tendencijos, problemos; bei dienraščiu “Verslo žinios”.Kursinio darbo praktinę dalį parašiau remdamasi duomenimis gautais įmonėje kurioje dirbu.T E O R I N Ė D A L I S
I. SKYRIUS
. Neoklasikinė doktrina
1. Centralizuotos planinės sistemos samprata
Paprastai prekyba suprantama ūkinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu, arba tiesiog prekiavimas. Tačiau mokslinė prekybos samprata yra daug išsamesnė, gilesnė ir nevienareikšmė.Mokslinėje literatūroje skiriama prekybos funkcinė ir institucinė samprata. Pirmuoju atveju prekyba suprantama ūkinė veikla, pasireiškianti tam tikros ekonominės funkcijos (prekių mainų) vykdymu nepriklausomai nuo to, kas šia veikla užsiima (prekių gamintojai ar tarpininkai). Antruoju atveju prekybos samprata siejama tik su specialių, tarpininkaujančių institucijų (prekybos įmonių, organizacijų) veikla. Be to , skiriama prekybos samprata plačiąja ir siaurąja prasme.Prekyba plačiąja funkcine prasme – tai ūkinių gėrybių mainai tarp ūkio subjektų. Ūkinės gėrybės – tai darbo produktai, reikalingi žmonių poreikiams tenkinti. Jie paprastai skirstomi į daiktines ūkines gėrybes (gamybos priemones ir vartojimo reikmenis), paslaugas ir teises (patentus, licencijas ir pan.).Mainai – tai vienų pagamintų ūkinių gėrybių keitimas į kitas. Tiesioginiai prekių mainai, kai prekė mainoma į kitą prekę (Pr – Pr), buvo būdingi pradinei prekinės prekybos pakopai. Išsivysčiusiame prekybiniame ūkyje mainai paprastai vyksta tarpininkaujant pinigams (Pr – P – Pr). Būtent tokie mainai ir būdingi šiuolaikinei prekybai.
Ūkio subjektais, dalyvaujančiais ūkinių gėrybių mainuose, gali būti namų ūkiai, įmonės ir valstybės institucijos. Namų ūkiu suprantama asmenų, kurie kartu gyvena ir bendrai tvarko savo gyvenimo ūkinius reikalus, bendrija. Šie ūkiai gali būti daugiaasmeniai ir vienasmeniai. Namų ūkis dažnai sutampa su šeima. Įmonė yra ūkio vienetas, kuris gamina prekes ar teikia paslaugas rinkai. Organizuodama savo veiklą įmonė siekia tenkinti namų ūkių, valstybės institucijų, taip pat kitų įmonių paklausą.Taigi šiuo atveju prekybos samprata labai plati. Ji apima ne tik prekybą vartojimo reikmenimis, gamybos priemonėmis, bet it paslaugų teikimą, teisių pardavimą.Prekyba siaurąja funkcine prasme – tai tik daiktinių ūkinių gėrybių, t. y. gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų, mainai.Prekyba institucine prasme – tai institucijos (prekybos įmonės, prekybos organizacijos), kurių ūkinė veikla išimtinai ar iš esmės yra prekyba siaurąja funkcine prasme. Šios įmonės įgyja prekes tam, kad jas vėl parduotų.2. Prekybos funkcijos ir jų vykdymas
Prekybos funkcijomis suprantami uždaviniai, kuriuos ji turi spręsti ūkyje kaip gamybą ir vartojimą jungianti grandis. Svarbiausias prekybos uždavinys yra prekių paskirstymas, kurį reikia suprasti kaip prekių pateikimą vartotojui ūkine – organizacine ir fizine prasme. Specialiojoje ekonominėje literatūroje prekybos funkcijos pateikiamos daug išsamiau, detalizuojant prekių paskirstymo turinį. Prekyba ūkyje atlieka šias funkcijas:1) teritorinio išlyginimo,2) laiko išlyginimo,3) kiekybinio išlyginimo,4) kokybinio išlyginimo,5) informacijos.Teritorinio išlyginimo funkcija susijusi su būtinumu pašalinti prekių gamybos ir jų vartojimo vietų neatitikimą. Minėtas neatitikimas reikalauja organizuoti prekių perkėlimą, jų transportavimą.Šios funkcijos apimčiai didesnę ar mažesnę įtaką turi:• nuotolis tarp gamybos ir vartojimo vietų,• gyvenviečių dydis,• susisiekimo keliai ir jų būklė,• transporto priemonių vystymas,• transportavimo išlaidos,• atskirų prekių transportabilumas.Laiko išlyginimo funkciją lemia tai, kad prekių gamybos laikas ir jų įsigijimo bei vartojimo laikas daugiau ar mažiau nesutampa. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o jų paklausa nuolatinė, kitų prekių gamyba pastovi, o jos perkamos ir vartojamos tik tam tikrą sezoną. Visa tai reikalauja kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti.
Kiekybinio išlyginimo funkcija susijusi kiekiniu ir gamybiniu neatitikimu. Prekių gamybą dideliais kiekiais reikia priderinti prie jų paklausos ir vartojimo mažais kiekiais. Kartais kyla ir priešingas uždavinys, reikia rinkti ir pateikti vartotojui – perdirbimo pramonei – kiek galima stambesnėmis partijomis.Kokybinio išlyginimo (asortimento pertvarkymo) funkcija kyla dėl būtinumo gamybinį asortimentą, kuris formuojamas orientuojantis į žaliavų ir technologijos ypatumus, pertvarkyti į prekybinį asortimentą, atsižvelgiant į vartotojų poreikius, jų paklausos ypatumus.Informacijos funkcija susijusi su būtinumu prekių vartotojams gauti žinių apie prekes, jų vartojamąsias savybes, laikymo sąlygas, vartojimo būdą ir pan., o prekių gamintojams – apie pirkėjus, jų paklausą. Plečiantis prekių gamybai ir vartojimui, įvairėjant prekių asortimentui, sudėtingėjant ūkiniams ryšiams, dėl nuolatinių gamybos, vartojimo, paklausos pokyčių šios funkcijos reikšmė nuolat didėja.Prekybos įmonės (institucinė prekyba) yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis prekybos funkcijų vykdytojas. Juo labiau, kad kai kurios iš jų, pvz., teritorinio išlyginimo, laiko išlyginimo, informacijos nėra visiškai būdingos tik prekybinei veiklai. Todėl prekybos funkcijas iš dalies atlieka ir gamintojai, vartotojai, taip pat specializuotos paslaugų įmonės. Pavyzdžiui, perkeliant prekę iš gamybos vietos į jos vartojimo vietą, vienu ar kitu transportavimo etapu gali dalyvauti ir gamintojas, ir specializuota transporto įmonė, ir prekybos įmonė, pagaliau ir vartotojas , pats pargabenantis nusipirktą prekę į namus.Esant tiesioginei prekių realizacijai, gamintojas siekia pats atlikti visas arba bent daugumą prekybos funkcijų.Prekybininkas, organizuodamas savo įmonės darbą, turi apsispręsti, ar visas funkcijas vykdys pats, ar dalį jų perleis kitiems vykdytojams, taip pat visas ar dalį pasirinktų funkcijų atliks.Atliekamas funkcijas konkrečioje didmeninės ar mažmeninės prekybos įmonėje iš esmės sąlygoja tokie veiksniai: prekės, vartotojai (pirkėjai) ir konkurencija.Prekybos įmonės veiklai esminę reikšmę turi realizuojamų prekių asortimentas. Todėl prekybos įmonė prieš pasirinkdama funkcijas turi apsispręsti, kokiomis prekėmis prekiaus.Pasirinkdama funkcijas prekybos įmonė turi orientuotis į pirkėjus ir vartotojus. Todėl prieš priimant sprendimą dėl funkcijų apimties ir jų vykdymo intensyvumo, reikia žinoti savo pirkėjų struktūrą, jų paklausos ypatumus.Pagaliau būtina žinoti pasirinktos veiklos sferos konkurencijos būklę. Todėl būtina žinoti konkuruojančių pasirinktos prekybos šakos įmonių skaičių, jų sudėtį pagal teisinį statusą, dydį ir kt. požymius, naudojamos realizavimo politikos ypatumus ir kt.Be to, reikia atsižvelgti ir realiai įvertinti savo įmonės galimybes (įmonės dydį, apsirūpinimą kapitalu, personalu, patalpų būkle ir pan.), teisines prekybinės veiklos reglamentavimo sąlygas ir kt.Praktika rodo, kad kai kurios įmonės, neatsižvelgdamos į rinkos sąlygas, nori vykdyti pernelyg plačias funkcijas. Pavyzdžiui, neretai mažmeninės prekybos įmonės siekia turėti platų ir gilų prekių asortimentą, tikėdamosis tokiu būdu pritraukti daugiau pirkėjų, daryti didesnę prekių apyvartą. Tačiau dažnai išaiškėja, kad nekritiškai formuojamas prekių asortimentas tampa ekonomiškai mažai efektyvus, sąlygoja nerentabilų darbą. Yra įmonių, kurios sąmoningai riboja savo funkcijas siekdamos sudaryti galimybes pirkėjams palankesnėmis kainomis įsigyti prekes ir pasiekti gerų ekonominių rezultatų. Prekybos funkcijų ribojimas gali padėti įmonei geriau organizuoti veiklą. Pavyzdžiui, naudojant savitarną, informacinė funkcija dažniausiai perkeliama pirkėjams ir gamintojams.Į prekybos funkcijų pasidalijimą, jų perdavimą kitoms prekybos įmonėms, gamintojams, vartotojams ar paslaugų įmonėms reikia žiūrėti kaip į realizavimo priemones, kurių tikslas didinti įmonės efektyvumą. Funkcijų išskaidymas tikslingas, kai šias funkcijas perimti įmonės gali jas atlikti ekonominiu požiūriu efektyviau negu jas perduodanti įmonė. Funkcijų pasidalijimas gali būti vienpusis, kai prekybos įmonė tam tikras funkcijas (visiškai ar iš dalies) perduoda kitoms įmonėms. Pavyzdžiui, įmonė naudojasi specialios reklamos firmos paslaugomis arba užsako mokslinio tyrimo institutui surinkti informaciją apie prekybos įmonės įtakos zoną, potencialius pirkėjus, konkurentus ir pan.Esant dvipusiam funkcijų pasidalijimui, prekybos įmonė tam tikras funkcijas atlieka kooperuodamasi su kitomis įmonėmis, rinkos partneriais.Sprendžiant prekybos įmonių pasidalijimo ir jų perdavimo klausimus, reikia turėti galvoje, kad apskritai visos prekybos funkcijos turi būti vykdomos, todėl jei tam tikroje įmonėje kai kurių iš jų visiškai ar iš dalies bus atsisakyta, tai jos turės būti vykdomos kitose įmonėse. Jei prekybos įmonė labai apribos savo funkcijas, gali iškilti jos išstūmimo iš rinkos pavojus.3. Prekybos rūšys
Dauguma firmų stengiasi pagaminti ir parduoti gana geras prekes už pirkėjams prieinamą kainą. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei prekės tinkamu laiku atsiduria pirkėjams patogioje vietoje.
3.1. Didmeninė prekyba
Didmeninė prekyba – tai veikla, susijusi su prekių pardavimu gamybiniams vartotojams arba prekybiniams tarpininkams.Didmeninė prekyba skiriasi nuo mažesnės prekybos tuo, kad :• ji nesusijusi su prekių pardavimu galutiniam vartotojui – gyventojui;• didmeninių sandorių mastas kur kas didesnis, prekybos zona platesnė;• mažiau lėšų skiria rėmimu.Didmenininkai reikalingi, nes:• smulkus gamintojas nepajėgus taikyti tiesioginį marketingą (tiesioginį pateikimą);• dauguma gamintojų lėšas skiria gamybai plėtoti, o ne didmeninei prekybai organizuoti;• didmenininkų veikla efektyvesnė dėl didesnio prekybinių operacijų masto, platesnių kontaktų su mažmenininkais, specialių žinių ir sugebėjimų;• dauguma mažmenininkų linkę pirkti visą prekių asortimentą iš vieno didmenininko.Didmenininkų atliekamos funkcijos yra šios:• prekių pardavimas ir rėmimas;• prekių pirkimas ir jų asortimento formavimas;• stambių prekių partijų skaidymas į mažesnes;• sandėliavimas;• transportavimas;• finansavimas;• rizikos prisiėmimas;• informacijos apie rinką teikimas;• valdymo ir konsultacinių paslaugų teikimas.Pastaruoju metu didmeninė prekyba plečiasi (didėja). Tam įtakos turi:• masinė gamyba ir jo plėtotė stambiose, nuo vartotojų nutolusiose įmonėse;• tarpinių gamintojų ir vartotojų skaičiaus didėjimas;• gamybos atsargų didėjimas;• būtinumas pritaikyti prekę prie tarpinių ir galutinių vartotojo poreikių, įvertinant prekių kiekio ir jų įpakavimo reikalavimus.
Didmeninės prekybos firmų rūšys yra šios:• didmeniniai prekybininkai;• brokeriai ir agentai;• gamintojų didmeniniai sk