Rotušės pastato istorija
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 metų privilegijoje dėl namų užsienio pirkliams apsistoti Vilniuje pastatymo nurodyta, kad magistratas jau turėjo rotušės rūmus. Rotušė minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1545 m. rašte. Kad dabartinėje vietoje XVI a. antroje pusėje stovėjo rotušė, matyti iš Archeografinės komisijos aktuose paskelbto 1585 m. dokumento bei 1572 m. Brauno ir Hohenbergergo Europos miestų atlase publikuoto Vilniaus miesto plano.
Tai buvo gotikinės architektūros pastatas su būdingomis šiam stiliui formomis bei elementais. Į viršų stiebėsi aukštas, jau renesansinėmis formomis apvalksytas bokštas.
Žygimanto Vazos 1630 m. privilegijose nurodytas, kad rotušės pastatas buvęs dviejų aukštų. Jame buvo vaito su suolininkais teismas, burmistrų įstaiga, pirklių taryba, archyvas, ginklų sandėliai (ceikhauzas). Prie rotušės vartų buvo kalėjimas ebeki kitos patalpos, o priešais vartus – gėdos stulpas. Priešais rotušę dviem eilėmis stovėjusios mieto lėšomis pastatytos krautuvėlės, toliau – rinkoje – prekybinės būdelės bei atviri prekystaliai.
Didysis Vilniaus gaisras, smarkiai nusiaubęs miestą 1610 m. palietė ir rotušę. Ji nukentėjo ir per 1655–1661 m. karą: buvo gerokai apgriautas bokštas, ypač viršutinė, medinė jo dalis. 1662 m. miesto magistratas bokštą atstatė.
1668 m. rotušę nusiaubė gaisras. Nuo XVIII a. vidurio Vilniuje aktyviai vystėsi amatai, daugėjo amatininkų – ėmė augti magistro pajamos. Tuo metu rotušė dekoruota., pakeista bokšto skarda, stogo čerpės. 1707 miesto gaisras ssunaikino bokšto laikrodį, nuniokojo pastatą. Rotušės atstatymu susirūpinta XVIII a. II dešimtmetyje – į bokštą įkelti varpai, suremontuotas laikrodis.
Rotušė nedaug nukentėjo ir per 1748 m. birželio 6 d. gaisrą, sunaikinusį didžiąją miesto dalį. Deja, Vilnius išlikusia rotuše džiaugėsi tik vienerius metus. 1749 m. birželio 8 d., prie Subačiaus vartų kilęs gaisras vėl nusiaubė miestą, neaplenkdamas ir rotušės. Sudegė jos bokštas su laikrodžiu, labai nukentėjo pirklių archyvas ir visas pastatas.
1749 m. birželio mėn. Buvo nutarta rotušę skubiai atstatyti. Žymus ano meto Vilniaus architektas J.K.Glaubicas apsiėmė parengti atstatymo projektą.
Rotušei atstatyti Vilniaus valdžia gavo nemažas pinigų sumas iš valstybės iždo, dalis reikalingų lėšų buvo surinkta iš miesto gyventojų.
1752 m. J.K.Glaubicas parengė rotušės bokšto atstatymo projektą. Jį priėmus, prasidėjo statybos darbai.
J.K.Glaubico rekonstruotas bokštas buvo mūrinis. Jo viršutiniai trys tarpai – aštuoniakampiai, viduje su skliautais, sutvirtintais geležinėmis sankabomis. Virš pirmoj tarpsnio buvo įmontuotas laikrodis. Bokšto viršutiniame tarpsnyje kabojo du varpai. Vario skarda dengtą bokštą vainikavo vyčio pavidalo vėtrungė.
Architektas J.K.Glaubicas statybos nebaigė 1755–1769 m. rotušės atstatymo darbams vadovavo architektas T.Ruselis. Atstatytas rotušės bokštas pamažu pradėjo svirti. Šį faktą iškėlė ir ano meto spauda, tačiau ryžtingų priemonių imtis neskubėta. Magistratas vis nesiryžo imtis priemonių bokštą – miesto papuošalą, J.K.Glaubico neseniai kapitališkai atstatytą, nugriauti. 1871 m. gegužės mėn. gale L.Stuoka-Gucevičius apžiūrėjęs pasvirusį bokštą, priėjo išvadą, kad jį dar galima mėginti gelbėti.
1781 m. birželio 9 d., L.Stuokai-Gucevičiui vadovaujant, prasidėjo bokšto tvirtinimo darbai trukę visą savaitę. Deja, jie pasibaigė nesėkmingai. Naktį iš birželio 17 į 18 atplyšo apie 9 pėdų mūro masė ir virsdama ant rotušės, apgriovė atskiras jos patalpas. Architektas L.Stuoka-Gucevičius nusprendė, kad po šios nelaimės bokšto išgelbėti jau negalima. 1781 m. birželio 19 d. ankstų rytą miestą sukrėtė griūvančio bokšto trenksmas. Avarijos metu buvo apgriautas rotušės pastatas, nukentėjo magistrato bei pirklių archyvai.
Tų metų liepos 4 d. miesto valdžia paprašė L.Stuoką-Gucevičių suprojektuoti naują bokštą. Deja, komisija projektą atmetė.
1786 m. L.Stuoka-Gucevičius parengė kelis naujus rotušės atstatymo projektus.
Svarbiausias reikalavimas priimant projektus buvo ekonomiškumas. Naujoji rotušė turėjo patenkinti magistrato ir miesto poreikius, tačiau jos statyba negalėjo būti perdaug brangi.
1788 m. statybos darbams magistratas išleido daugiau kaip 22 tūkst. Auksinų. Deja, kitais metais darbus teko nutraukti. Vilnių palietė ir šalyje kilę neramumai: antrasis Lietuvos–Lenkijos padalijimas. (1793) 1794 m. sukilimas ir trečiasis valstybės padalijimas bei Lietuvos prijungimas prie Rusijos (1795).
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos miesto administravimas liko magistrato žinioje. 1797 m. rotušės statybai buvo gauta 50 tūkst. Rublių paskola. Projekto autorius L.Stuoka-Gucevičius entuziastingai ėmėsi vadovauti statybos darbams. Tačiau užbaigti šio kūrinio architektui nebuvo lemta. Sunkios ligos pakirstas, vos sulaukęs keturiasdešimt penkerių metų amžiaus 1798 m. gruodžio 10 d. mirė.
Rotušė buvo baigta statyti 1799 m., o interjero dekoratyviniai darbai dar vyko ir XIX a. pradžioje.
Centrinis įėjimas į pirmąjį aukštą, kaip ir dabar, buvo iš aikštės (rytų pusėje). Trejos durys vedė į erdvų ruimą, kurio skliautus rėmė keturios keturkampės kolonos. Tai buvo kvadratinė dengto kiemo tipo patalpa su įvažiavimais iš šiaurinio ir pietinio fasadų. Čia buvo miesto “svarstyklės”. Šioje patalpoje sverdavo ir seikėdavo (už tai sumokėjus nustatytą mokestį) atvežtas į rinką parduoti prekes. Įvažiuodavo per vieną įvažiavimą, o išvažiuodavo priešingame rotušės šone per kitą angą.
Ruimo vakarinėje sienoje buvo trejos durys. Per viduriniąsias buvo patenkama į krautuvę. Iš abiejų jos šonų buvo po nevienodo dydžio patalpą. Mažesnioji (prie pietinės krautuvės sienos) skirta ano meto “standartinėms” svarstyklėms – bezmėnams ir kitoms svėrimo priemonėms saugoti. Čia laikydavo patikrintus svarsčius – etalonus: mažyčius brangiems smulkiems daiktams sverti ir keliasdešimties svarų arba “kelių akmenų” svorio svarsčius naudotus metalams ir kitoms sunkioms prekėms sverti. Kitame krautuvės šone buvusioje didesnėje patalpoje pagal dydį buvo sudėtos skysčiams seikėti metalinės puskvortės, kvortos, pusgorčiai, gorčiai, taip pat javams seikėti vartotos pusstatinės ir kiti saiko matai. Stovėjo čia uolekties etalonas ir kitų ilgio matų pavyzdžiai. Reikalui esant, rotušėje galėdavo patikrinti Kauno, Rygos, Karaliaučiaus, Gdansko, kai kurių kitų miestų, su kuriais Vilnius turėjo glaudžius prekybinius ryšius, saiko, svorio bei kitus matus.
Pietrytiniame pastato kampe buvo dviejų kambarių rotušės raštininko būstas. Jį nuo kitų patalpų skyrė minėtas “svarstyklių” ruimas ir įvažiavimas. Pietinėje rotušės dalyje už įvažiavimo dvi patalpas užėmė miesto sargybos, o trečioje buvo sargybų viršininko būstas. Už jo buvusi patalpa naudota priešgaisriniams reikalams. Joje laikė kibirus, baslius, kopėčias ir kitas priešgaisrinės apsaugos priemones. Greta šios patalpos ir sargybų viršininko būsto buvo didoka stačiakampė kalėjimo patalpa. Iš pietrytinio jos kampo laiptai vedė į požemio kalėjimą kriminaliniams nusikaltėliams.
Vakarinėje rotušės dalyje, kur įėjimas buvo iš užpakalinio fasado, į viršų vedė laiptų narvelis. Iš jo prieangio per siaurą patalpą laiptais buvo patenkama į rotušės rūsius, naudotus įvairiems miesto savivaldybei priklausiusiems reikmenims laikyti.
Pirmame aukšte vakarinėje bei šiaurinėje rotušės dalyje, be minėtos krautuvės ir patalpų miesto administracinėms reikmėms, dar buvo devynios krautuvės su atskirais įėjimais iš lauko, kurias magistratas išnuomodavo miesto pirkliams.
Antras rotušės aukštas. Patekdavo į jį pastato šiaurės rytų kampe buvusia gražia laiptine. Čia buvo vienuolika įvairaus dydžio patalpų, skirtų miesto savivaldos bei Vilniaus pirklių reikalams.
Laiptais užlipus į erdvų vestibiulį, buvo galima pakliūti į dvi sales (reprezentacinę ir pirklių).