Vilniaus bažnyčių paveldosaugos istorinė raida

VILNIAUS BAŽNYČIŲ PAVELDOSAUGOS ISTORINĖ RAIDA

KURSINIS DARBAS

TURINYS

Įvadas 3Sakralinio kultūros paveldo reikšmė 4Paveldosaugos pradžia ir jos raida nuo XVII a. iki XX a. 6 Paveldosaugos raida nuo 1900 iki 1918 m. 12 Paveldosaugos raida tarpukario laikotarpiu – 1918-1940 m. 13Paveldosaugos raidos ypatumai tarpukario laikotarpiu Vilniaus krašte – 1918-1940 m. 14Paveldosaugos raida sovietmečio laikotarpiu – 1940-1988 m. 16Paveldosaugos raida sąjūdžio ir nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1900 m. 22Išvados 26Nuorodos 33Literatūros sąrašas 34

Įvadas

Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba. Daugelį amžių Vilnius skaudžiai kentėjo nuo gaisrų, piktų priešų iš rytų, vakarų ir šiaurės. Jie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus. Tačiau šio didžiulio lobio nepajėgė sunaikinti nei priešų antpuoliai, nei nesuskaitomi gaisrai, nei ilgas svetimšalių valdymo laikotarpis. Didelė dalis gražiausių architektūros paminklų yra išlikę iki mūsų laikų. Nuo senų laikų Vilnius garsus savo bažnyčiomis, kurių čia priskaitoma keliasdešimt. Meniniu architektūriniu požiūriu Vilniaus bažnyčios – viena vertingiausių Lietuvos sakralinio architektūros paveldo objektų grupių, net sovietmečiu turėję „sąjunginės reikšmės “ ar „respublikinės reikšmės” paminklo statusą. Tačiau šiuo laikotarpiu Vilniaus bažnyčioms padaryta didžiausia žala – dauguma jų uždarytos, paverstos sandėliais, išgrobstytos, suniokotos. Paminklosaugininkams pavyko išsaugoti tik dalį sakralinio architektūros paveldo šedevrų. Sakralinis architektūros paveldas – istorijos atspindys, leidžiantis suvokti praeities reikšmę šiuolaikiniam gyvenimui. Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat jaučiamas šio neįkainuojamo paveldo grėsmingas nykimas. Tai kelia nerimą ir priverčia giliau paanalizuoti šio kultūros paveldo paveldosaugos raidą, šiuolaikinę būklę bei aktualius jo išsaugojimo klausimus. Vilniaus sakralinės paskirties pastatų paveldosaugos raida istoriniu-socialiniu ir teisiniu aspektu dar mažai tyrinėta. Šiame darbe, remiantis istorine, moksline ir metodine literatūra, istorinių šaltinių interpretacija ir kritika, paveldosaugą reglamentuojančiais dokumentais, publicistine medžiaga, atskirų Vilniaus bažnyčių istorijos ir jų paveldotvarkos pavyzdžiais norima atskleisti įvairių laikotarpių Vilniaus bažnyčių paminklosaugos istorinę raidą, priežastis, nulėmusias to meto valdžios bei visuomenės pažiūrą į sakralinio pobūdžio architektūros vertybes, politines-socialines sąlygas, įtakojusias paveldosaugos teisės aktų parengimą ir paveldotvarkos darbus. Tiriant kiekvieną istorinį laikotarpį, atlikta Katalikų bažnyčios padėties politinėje ir socialinėje sferoje analizė, trumpa Vilniaus bažnyčių architektūrinės kaitos bei sakralinio architektūros paveldo objektų tvarkymo analizė. Kiekvienu nagrinėjamu laikotarpiu pateikiama Lietuvos paveldosaugos teisinės padėties ir jos palyginimo su analogiška paveldosaugos situacija Europoje analizė. Tokia analizė leidžia suvokti sakralinės architektūros paveldotvarkos reikšmę ne tik vietiniame, bet ir platesniame kontekste. Šiandien, kai Lietuva įsijungia į eurointegracinius procesus, tai yra ypač svarbu.

Sakralinio kultūros paveldo reikšmė

Sakralinis Lietuvos kultūros paveldas – valstybės ir joje gyvenančių tautų istorinės raidos ir kūrybos rezultatas, visuomenės evoliucijos liudytojas. Tai – tautos pasididžiavimas. Sakralinis kultūros paveldas nepaprastai svarbus visais požiūriais: istoriniu, archeologiniu, meniniu, moksliniu socialiniu. Jis yra autentiškas materialus istorijos dokumentas, rodantis šalies savitumus ir išskirtinumą, jo kultūros įvairovę. Sakralinis paveldas, tarnaudamas Bažnyčios bendruomenei, atlieka svarbų vaidmenį socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime. Valstybės ir Bažnyčios abipusė pagarba ir sakralinio meno populiarinimas yra būtini.Vilniaus bažnyčios – tai tarytum atvira knyga, gyvais vaizdais atskleidžianti Europos stilių istoriją nuo gotikos iki klasicizmo. Pirmieji rašytiniai duomenys, apie tai, kad Vilniuje, „mūsų karališkajame mieste”, buvo bažnyčia ir pilis, rūmai, gyvenvietės, yra išlikę 1323 m. kunigaikščio Gedimino rašytame laiške.[1] Vilniuje daugiausia bažnyčių pastatyta LDK laikotarpiu, kai įvedus krikščionybę: „griuvo senosios lietuvių šventyklos, jų vietoje statytos katalikiškos.” [2] Vilniaus bažnyčios – tai daugelio kartų architektų patirties sankaupa, didžiulis paveldėtas lobis visiems, kas yra pasiryžęs studijuoti meno istoriją iš pačių meno šedevrų. Gotiškoji architektūra Vilniuje pradėjo plisti XIV a. antroje pusėje ir klestėjo iki XVI a. antrosios pusės. Mūsų laikus tepasiekė nedidelis vėlyvosios gotikos paminklų skaičius. Vilniuje išliko vienuolika gotikos epochoje pastatytų bažnyčių, tačiau tik trijose – Šv. Mikalojaus, Šv. Onos ir Bernardinų – geriau išliko pirmapradės gotikos formos. Viena seniausių Vilniaus bažnyčių – Šv. Mikalojaus yra žymi ne tik dėl to, kad čia yra išlikęs pirmykštis gotikinis charakteris. Ši bažnyčia ypač brangi lietuvių tautai, nes čia nuo pat šio šimtmečio pradžios buvo laikomos lietuviškos pamaldos. Vilniaus priespaudos metais tai buvo viena iš nedaugelio tautinės sąmonės švyturių. Viena nuostabiausių Vilniaus sakralinės architektūros paminklų – Šv. Onos bažnyčia. Čia architektūriškai dekoratyvinis vėlyvosios gotikos stilius ne tiktai pasiekė savo prašmatniausią stadiją – vadinamą „liepsnojantį stilių”, bet ir toli pralenkė pačius aikštingiausius to stiliaus pavyzdžius Vakarų Europoje. Tai gotikos šedevras. Nepaprastai puošnus fasadas yra viena svarbiausių Vilniaus įžymybių, išgarsėjusi toli už Lietuvos ribų. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei Bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis yra unikalus Vilniaus senamiesčio urbanistinis kompleksas, neturintis analogijų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje statytoje iš plytų gotiškoje architektūroje. Bernardinų bažnyčioje yra vienintelis Lietuvoje išlikęs gotikinės vienuolyno bažnyčios elementas – senosios klausyklos, į kuris nuodėmklausiai patekdavo tiesiai iš vienuolyno koridoriaus. Iš XVI a.pradžios vidaus dekoro itin vertinga sienų tapyba, gotikinė freska, sukurta al secco (sausos freskos) technika. Tai vienintelis mūsų krašte išlikęs didelės apimties ir išplėtotos idėjinės programos vėlyvųjų viduramžių sieninės tapybos pavyzdys.Iš XVI amžiuje sukurtų stambių lietuviško renesanso paminklų iki mūsų laikų nebeišliko beveik nieko. Artima savo stiliumi renesansui Šv. Mykolo bažnyčia. Pamatus jai 1594 m. padėjo DK kancleris ir etmonas Leonas Sapiega. Bažnyčios viduje yra išlikę puošnūs marmuriniai altoriai. Bažnyčia kaip meno paminklas svarbi tuo, kad čia persipina trys stiliai – renesanso, gotikos ir baroko. Vilnius nuo seno yra vadinamas „baroko miestu”, kadangi čia barokas XVII-XVIII amžiuje čia taip stipriai „įleido šaknis” į daugumą architektūrinių paminklų, o ypatingai – į sakralinės architektūros paminklus – bažnyčias. Puošnus, efektingas baroko stilius atitiko bažnyčios ir dignitorių reikmes. Iš Europos baroko Vilnius perėmė ir pritaikė sau tik tas savybes, kurios buvo jam priimtinos, sukūrė savo barokinį stilių. Geriausias Vilniaus brandaus baroko architektūros ir dailės pavyzdys – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1668-1686). Tai europinio lygmens architektūros ir dailės šedevras. Bažnyčios interjere italų skulptoriai sukūrė apie 2000 unikalių stiuko lipdinių. Italų skulptorių dėka, „Bažnyčios vidaus kompozicija ypatingai graži: tai lyg didžiulis baroko stiliaus teatras, kur visa bažnyčia groja, dainuoja, sako monologus ir dialogus.” [3] Skulptūrinė bažnyčios dekoracija pagrįsta ikonografine bei istorine programa. Skulptūros vaizduoja ne tik Biblijos ir šventųjų gyvenimą, bet ir Lietuvos ir Vilniaus istoriją. Tikras XVII a. baroko perlas – Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčia, pastatyta 1620-1630 m. Zigmanto Vazos iniciatyva šventojo Kazimiero palaikams saugoti. Viena gražiausių vėlyvojo baroko bažnyčių – Šv.Jono, kurioje gotiška struktūra jungiasi su vėlyvojo baroko formomis ir klasicizmo fragmentais. Bažnyčia ypatinga savo dešimties altorių kompozicija. „Šv. Jono bažnyčios pagrindinis fasadas – vienas originaliausių Šiaurės Rytų Europoje”. [4] Šv. Teresės bažnyčia, Dominikonų bažnyčia, Šv. Rapolo bažnyčia išpuoštos ypatingai puošniu vėlyvojo baroko stiliumi, vadinamu rokoko. Vėlyvojo baroko stilius taip pat būdingas daugeliui Vilniaus bažnyčių bei vienuolyno pastatų ansambliams: Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiai, Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno pastatų ansambliui, Šv. Dvasios bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno pastatų ansambliui. Šv. Trejybės bažnyčios ir Trinitorių vienuolyno pastatų ansambliui. Švietimo epocha išugdė klasicizmo meno stilių, kuriam būdingas graikų ir romėnų tolimojo meno garbinimas. Ši epocha Lietuvoje tęsėsi nuo 1770 m. iki 1860 m. Viena žymiausių klasicizmo stiliaus kūrinys – Vilniaus Katedra, perstatyta XVIII a. pabaigoje. Tai brandžiausias lietuvio architekto L. Stuokos – Gucevičiaus kūrinys. Katedros architektūra darni, monumentali ir didinga. Joje gausu didelės meninės vertės dailės paminklų – paveikslų, skulptūrų, antkapių, memorialinių lentų, lipdinių, freskų.Nepaprastai svarbu išsaugoti sakralinio kultūros paveldo autentiškumą, savitumą ir įvairovę. Pagal tai, kaip valstybė vertina, rūpinasi ir saugo kultūros paveldą, galima spręsti ir apie tos šalies kultūrą. Lietuva, kaip ir bet kuri kita šalis savo kultūros paveldą privalo išsaugoti kaip visos žmonijos paveldo dalį. Europos dokumentuose pabrėžiama integruotos paminklosaugos svarba subalansuotai atskirų šalių plėtrai, stengiantis išsaugoti kultūros paveldo savitumą ir įvairovę. Taip nusakoma XXI amžiaus šiuolaikinės paminklosaugos strateginė kryptis.

Paveldosaugos pradžia ir jos raida nuo XVII a. iki XX a.

Paveldosaugos procesas Vakarų Europoje formavosi ir pradėjo reikštis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tai lėmė industrinės eros pradžia, tradicinius gamybos būdus atskyrusi nuo moderniųjų. Susidariusi distancija tarp seno ir naujo tapo prielaida paveldosaugos teorijai ir praktikai. Industrializacija, modernėjimas ir nacionalinių vertybių kūrimasis lėmė paveldosaugos atsiradimą. Paminklų restauravimo metodikos bei principų sukūrimo pradininku yra laikomas prancūzų architektas E.E.Violletle-Duc (1814-1879). Jis buvo vienas geriausių prancūzų gotikos žinovų, kuris nevengdavo restauruojamus paminklus patobulinti ir pagražinti.Lietuva šioje srityje atsiliko nuo Vakarų Europos valstybių. Lietuvos nepakankamas industrializacijos bei modernėjimo lygis nesuformavo pakankamo atotrūkio tarp praeities ir dabarties, nežadino paveldosaugos procesų atsiradimą. Lietuvoje tradicinė gyvensena lėmė, kad senas nebenaudojamas objektas buvo keičiamas nauju. Baroko architektūros laikotarpiu (XVII-XVIII a.) Lietuvoje dar nebuvo praeities paveldo ir jo išsaugojimo sampratos. Gotikinės bažnyčios buvo perstatomos barokiniu stiliumi. Baroko epocha Lietuvoje prasidėjo XVII a. ir tęsėsi iki XVII a. paskutinių dešimtmečių. Ji buvo paruošta savojo istorinio laikotarpio tikrovės ir apėmė visas dvasinio gyvenimo sritis. Baroko stiliaus atsiradimas Lietuvoje siejamas su jėzuitų veikla. Atvykę į Vilnių 1569 metais, jėzuitai pradėjo energingą ir sėkmingą kovą su protestantizmu. Siekdama laimėti šią kovą, Katalikų bažnyčia rėmėsi palaipsniui atstatoma savo ekonomine galia, valdovo parama, visuomeniniu bei ideologiniu poveikiu. Reformacijos idėjos XVI amžiuje buvo paviliojusi beveik visus didikus, kurių lėšomis daugiausia buvo statomos bažnyčios. To paties amžiaus pabaigoje daugelis Lietuvos bajorų sugrįžo į Katalikų Bažnyčios prieglobstį, savo ištikimybę Romai išreikšdami itin gyva bažnyčių statyba. Per XVII a. teisiškai įtvirtinta bajoriškoji demokratija amžiaus pabaigoje realiai virto didikų oligarchija. Turtingiausių didikų šeimų rankose telkėsi ekonominiai ištekliai, administracinė ir teisinė galia. XVII a. antrojoje pusėje Katalikų Bažnyčia LDK buvo išsikovojusi privilegijuotą padėtį ir toliau siekė monopolijos pasaulėžiūroje bei visuomenės dvasinio gyvenimo valdyme. Katalikų Bažnyčia buvo vienas stambiausių žemvaldžių. Visos pagrindinės jos institucijos turėjo savo valdas ir statėsi pastatus. Bendroji bažnytinė žemėvalda konkuravo, o kartais ir pralenkė pasaulietinių didikų namus. Katalikų Bažnyčia siekė patraukti žmones pastatų įspūdingumu, architektūros, muzikos ir dailės harmonija. Visuomenės struktūra, dominuojantys didikų bei bajorų luomai, karališko dvaro, bažnytinės hierarchijos bei kitų institucijų ekonominis pajėgumas nulėmė pagrindinių architektūros užsakovų ir mecenatų sudėtį. LDK buvo viena ryškiausių meno plėtros regionų, o “Vilnius buvo viena iš pagrindinių statybų aikštelių.” [5] Bažnyčia tapo didžiausiu statybų užsakovu. Ta aplinkybė, kad užsakovas buvo institucija, užtikrino statybų tęstinumą, sudarė galimybę statyti didelius sakralinės paskirties objektus. Per XVII a. pirmąją pusę baigė susiformuoti parapijinių bažnyčių sistemos pagrindas, nedaug tepakitęs per kitą šimtmetį. Daugelis bažnyčių ir cerkvių su vienuolynais sudarė ištisus architektūrinius ansamblius. Katalikų Bažnyčia nebuvo vienintelė bažnyčia: ir toliau veikė protestantų maldos namai, stačiatikių bažnyčia. Nevientisa konfesiniu požiūriu visuomenės sudėtis skatino kultūrinius ryšius su užsienio valstybėmis. Katalikų Bažnyčia palaikė ryšius su Italija, Prancūzija, Vokietija. Šios kultūrinių ryšių kryptys apibrėžė ir architektūros baroko stiliaus ištakas. „Barokinių bažnyčių architektūra pasiekė iki tol Lietuvoje nematytą įvairumą ir puošnumą.” [6] Intensyviai steigiamos vienuolijos ir statomi vienuolynai: Vilniuje, kur jie veikė nuo XIV amžiaus, XVII a. viduryje jų buvo 93. Visoje LDK teritorijoje per XVII a. vienuolynų skaičius išaugo nuo 36 iki 201. Didelę reikšmę statant bažnyčias, turėjo vienuolijos, turėjusios nuosavas meno programas ir architektus. Tai sąlygojo jų užimama privilegijuota padėtis visuomenėje. Bažnyčių ir vienuolynų statyba tęsėsi iki švedų ir rusų antplūdžio, kurie net šešerius metus (1655-1661) laiko užgrobę Vilnių, smarkiai jį apiplėšdami. Daugelis bažnyčių buvo apgriautos ar sudegintos. Sunaikinta, pagrobta, išvežta svetur gausybė kultūros bei meno vertybių, bažnyčių varpai, stogų skarda. Etmonui Mykolui Pacui išvijus grobikus, prasideda dar puikesnių bažnyčių statyba. Karų metu didžioji dalis sugriautų ar sudegintų gotikos ir renesanso architektūros stiliaus bažnyčių bei vienuolynų buvo neatstatyta. Po šių karų miesto formavime padaryta pažanga, padidėjus planingos statybos vaidmeniui. Vilniuje po XVII a. vidurio karo buvo pastatytos 8 didelės bažnyčios, dauguma su vienuolynais, o po Šiaurės karo – vėl apie 10 bažnyčių, kai kurios senosios buvo perstatytos. XVII a. viduryje Vilniuje buvo 23 katalikų bažnyčios, 10 cerkvių, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų maldos namai, sinagoga. Iki XVII a. pabaigos rekonstruotos karo metu apgriautos arba sudegintos Šv. Mykolo, Bernardinų, Šv. Kazimiero bažnyčios, perstatytos Šv. Dvasios ir Evangelikų liuteronų bažnyčios. Nukentėję bažnyčios nuo plėšimų ir gaisrų atstatomas pagal naują skonį ir išpuošiamos pagal vėlyvojo baroko skonį. Brandaus baroko laikotarpiu (1650-1690 m.) išliko kūrybinės sąsajos su Italija, išsiplėtė ryšiai su Lenkija. To meto bažnyčioms būdinga kryžiaus planas, trinavė bazilikinė erdvė, du bokštai, kupolas, plastikos puošnumas. Pastatų ir kai kurių dalių apdailai buvo naudojamos brangios atvežtinės medžiagos – marmuras ir smiltainis. Marmuras buvo gabenamas iš Italijos ir Karpatų. Pvz., spalvotu marmuru puoštos Šv.Teresės bažnyčios fasadų detalės. Iš švediško smiltainio sumūrytas Šv. Teresės bažnyčios cokolis. Šv. Kazimiero koplyčios interjeras puoštas švedišku granitu ir spalvotu marmuru, atgabentu iš Italijos ir Karpatų.Po didžiosios rusų invazijos 1668 m. padėtas naujos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kertinis akmuo. Bažnyčios fundatoriumi buvo LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas, kuris savo testamente “įsakęs save palaidoti požemyje po to paties Šv. Petro ir Povilo slenksčiu, kur jo paskutinio poilsio vieta buvo paženklinta tiktai akmens plokšte su įrašu: ”čia guli nusidėjėlis”. [7] Bažnyčios vidaus dekoravimas vyko virš 100 metų. Prie bažnyčios pastatytas Laterano kanauninkų vienuolynas, arkadų galerija sujungtas su bažnyčia. Vėlyvojo baroko laikotarpiu (1690-1770 m.) kūrybos ryšiai dar labiau išplito ir pasiekė Prancūziją, Saksoniją. Pastebimai padidėjo bažnyčių kompozicijos originalumas, grakštumas, plano ir erdvės įvairumas, bokštų vertikalumas. Šv. Teresės bažnyčia, Dominikonų bažnyčia, Šv. Rapolo bažnyčia išpuoštos ypatingai puošniu vėlyvojo baroko stiliumi. Šios permainos gerokai pakeitė Vilniaus vaizdą: įvairesnės tapo erdvės, atsiskleidė barokinių pastatų tūriai, bokštai. Ypač ryški buvo Šv. Kazimiero bažnyčia su vienuolynu. B.Kviklio teigimu, XVIII a. viduryje „Vilnius vėl atrodė šauniai.” [8] Pirmoje XVIII a. pusėje Vilnių buvo užplūdusi eilė nelaimių: dažnai įsiverždavo švedų, saksų ir rusų kariuomenės ir naikindavo jo turtus. Badas, baisi epidemija nusinešė į kapus dešimtis tūkstančių žmonių. Didelę žalą Vilniaus pastatams padarė praūžę gaisrai, kilę 1715, 1737, 1741, 1748, 1749 metais. Daugelis bažnyčių po gaisrų buvo rekonstruotos ir išpuoštos barokinio stiliaus dekoru. Pavyzdžiui, Šv. Jono bažnyčia po gaisrų rekonstruota pagal A.Glaubico projektą. Interjere įrengtas unikalus dešimties altorių ansamblis, kuris gerai įkomponuotas į gotikinę bažnyčios vidaus struktūrą. Pagrindinis fasadas išpuoštas vėlyvojo baroko formomis – skulptūromis, kartušais, metalo plastikos dirbiniais. Rekonstruota bažnyčios varpinė. Nuo XVIII a. vidurio prasidėjo naujų bažnyčių statyba, kurios “ nė per žingsnį neatsilikdavo nuo Vakarų Europos architektūrinės raidos, neretai netgi pralenkdamos ją fantazijos drąsa ir formų išradingumu.” [9] Iki XVII-XVIII amžių ribos Vilniuje pastatytos Trinitorių, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios su vienuolynais, Misionierių, Šv. Baltramiejaus, Misionierių, Šv. Dvasios, Evangelikų liuteronų bažnyčios. Centrinėje miesto dalyje rekonstruotos karo metu apgriautos Šv. Mykolo, Bernardinų, Šv. Kazimiero bažnyčios. Rusams sudeginus Šv. Kotrynos bažnyčią, atstatyta nauja barokinio stiliaus bažnyčia. Perstatyta Šv.Mikalojaus bažnyčia. Įgriuvus Šv. Onos bažnyčios navos skliautams, netrukus jie išmūryti naujai. Kartu rekonstruotas ir visas interjeras: nutinkuotos ir išbaltintos sienos, pastatyti nauji barokiniai altoriai. Įrengti trys nauji mūriniai barokiniai altoriai. Bernardinų bažnyčia ne kartą karų bei okupacijų metu buvo niokojama. XVIII a.antroje pusėje bažnyčios altoriai buvo dar kartą perstatyti, įrengtas naujas vėlyvojo baroko stiliaus vidaus ansamblis: sakykla, klausyklos, suolai ir vienuolika altorių. Bažnyčios fasade nutapyta freska, vaizduojanti Nukryžiuotąjį.

Iki ankstyvojo klasicizmo bruožų atsiradimo XVIII a. visa statybinė kūryba buvo pagrįsta kolektyvine religine dvasia, sukūrusia sakralinės architektūros paminklus. Vėliau ši dvasia sunyko. XVIII a. pabaigoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis buvo gana specifinė. Dvasininkija buvo pasidavusi luominiams interesams ir gerokai nutolusi nuo pagrindinės Bažnyčios nuostatos, kad visi žmonės lygūs. Katalikų dvasininkai, atsitvėrę nuo žemesniojo sluoksnio, norėjo vieni patys naudotis bažnyčios turtais, dažnai nusižengdavo katalikybės principams. Nebuvo laikomasi Tridento susirinkimo nuostatų: vyskupai įsigydavo net po kelias beneficijas. Dėl bažnytinių beneficijų grobstymo kentėjo religijos reikalai ir parapijų administravimas. Nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. antrojo dešimtmečio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plito švietimo kultūra. Tai buvo sąjūdis, atspindėjęs feodalizmo irimą ir kapitalizmo gimimą, šių dviejų visuomenės ideologijų sankirtą. Augo konfliktai tarp bajorijos ir dvasininkų. Bajorai siekė apriboti dvasininkijos privilegijas, pajungti bažnyčią savo interesams. Kritines pastabas dvasininkijos atžvilgiu reiškė ir reformų šalininkai. Jie peikė dvasininkus, kad šie statydinasi didesnius ir ištaigingesnius negu bažnyčios rūmus, surenkamas iš visuomenės lėšas naudoja asmeninėms reikmėms, nesirūpina skurstančiais, engia valstiečius. Naujiems ir pažangiems santykiams plisti trukdė baudžiava. Su politinėmis ir socialinėmis reformomis vyko permainos ir mene. Prancūzų Revoliucijai iškėlė naujus kultūrinius idealus, kurios pasiekė ir Lietuvą. Švietimo visuomeninė jėga XVIII a. antrojoje pusėje atvėrė kelią naujam ir racionaliam meno stiliui – klasicizmui. Susiklosčius palankioms sąlygoms, klasicizmo plitimą spartino naujo stiliaus propaguotojai mecenatai, užsakovai, priklausę pasaulietinei ir bažnytinei diduomenei, kuri tuo metu buvo monopolizavusi ne tik ekonomikos, bet ir kultūros valdymą. Dalis vietinių architektų mokėsi Italijoje, Prancūzijoje. Per šias studijas jų kūryba prisipildė brandaus, monumentalaus klasicizmo bruožais. Visa didybe iškilo Laurynas Stuoka-Gucevičius, suprojektavęs Vilniaus Katedrą (1777 m.), Verkių rūmus, rotušę. Projektuojant Vilniaus Katedros rekonstrukciją, buvo išsaugota gotikinė erdvės ir plano struktūra, išsaugotas koplyčių interjeras. Kultūros paveldo istorijoje tai buvo didelis įvykis. Klasicizmo architektūra klestėjo iki XIX a. vidurio, kada Lietuvoje feodalizmą keitė kapitalizmas. Vienas po kito vykę Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimai alino ir taip jau nuskurdintą kraštą. Feodalai vis rečiau ryždavosi statyti puošnias bažnyčias bei kitus pastatus. Iki XVIII a. paskutiniojo ketvirčio feodalizmo gamybiniai santykiai išsėmė Lietuvos ūkio pažangos galimybes. Ūkio atstatymas XVIII a. paskutinį ketvirtį sutapo su Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimais. Po 1772 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, Lietuvoje įsigaliojo Jekaterinos II išleistos taisyklės bei dekretas, pagal kuriuos buvo normuojamas katalikų gyvenimas, skiriami dvasininkai, uždrausti santykiai su Romos popiežiumi. Tuo buvo siekta, kad bažnyčios ir vienuolynai negalėtų pripažinti kitokios valdžios, esančios už imperijos ribų. 1795 m. padalijus Lietuvos ir Lenkijos valstybę, didikų mecenatų gerokai sumažėjo. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo prijungus Lietuvą prie carinės Rusijos imperijos ir sumažėjus ryšiams su Lenkija, Lietuvos architektūrą paveikė Peterburgo klasicizmo tradicijos. XIX a. carinė administracija nesirūpino bažnyčiomis, jos buvo verčiamos cerkvėmis ar kitokios paskirties objektais. Kaip istorinės vertybės buvo propaguojami objektai, susiję su Rusija ir stačiatikybe. Taip carinė valdžia rodė nepalankumą Lietuvos kultūriniam palikimui.Antikatalikiška Rusijos politika pasikeitė po Jekaterinos II mirties, Pavlui I pasiskelbus „Bažnyčios galva”. Tačiau “Vatikano ignoravimas griovė katalikybės pamatus.” [10]XIX a. pradžioje Lietuvoje pastebimi pirmieji paveldosaugos pradmenys: siekiant išsaugoti istorinį paveldą, Lietuvoje pradėtas naudoti konservavimo metodas. 1816-1817 m. konservuoti Vilniaus Aukštutinės pilies du bokštai ir stiprintas pilies kalno šlaitas. 1855 m. įsteigta Lietuvos laikinoji archeologinė komisija, kuri gyvavo 10 metų, nes po 1863 m. sukilimo, kaip carinės valdžios represija, komisija buvo likviduota. Šios komisijos veikla davė pradžią archeologiniams kasinėjimams. Katalikų Bažnyčia, kaip viešpataujanti religija, suvaidino reikšmingą vaidmenį XIX amžiaus Lietuvos istorijoje. Toliau kintant ir deformuojantis feodalinei visuomenės sandarai, bažnytinė katalikų organizacija tapo realia politinio ir socialinio gyvenimo jėga, be kurios nebuvo įmanomas pačios visuomenės funkcionavimas. Daugumoje Vilniaus vyskupystės bažnyčiose vyravo lenkiško nacionalizmo pozicijas gynusi katalikų dvasininkija. Ekonominė bažnyčios padėtis liko nepakitusi, todėl ir svarbiausios jos ydos, pasireiškusios praeito šimtmečio pabaigoje, nepakito ir išlaikė visą pusamžį. Lietuvos bažnyčia buvo sumaterialėjusi. Kai kurie bažnyčios dignitoriai, pavyzdžiui, vyskupas Kasauskas ir prelatas Kontrimas, liūnai pagarsėjo kaip kolaborantai su rusais.Pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais Rusijos pradėta administracinė – juridinė reforma pradžioje nepalietė Bažnyčios turto, kadangi Bažnyčia palengvino rusų politikams valdyti Lietuvos katalikus ir pasirengti puolimui prieš jų teises po 1831 m. sukilimo nuslopinimo. Nuslopinus sukilimą, dauguma vienuolynų bei parapijų buvo uždaryta, iš jų atimtos žemės. Bažnyčios valdų nusavinimu buvo siekiama visiškai pajungti Katalikų Bažnyčią carinės valstybinės valdžios valiai. Suvaržyta konfesinė veikla sudavė skaudų smūgį Katalikų Bažnyčiai. Tačiau ši vyriausybės akcija pagreitino Katalikų Bažnyčios modernėjimo procesą, nutraukė archaiškas feodalizmo laikų tradicijas ir prisidėjo prie pačios dvasininkijos atgimimo. Praradusi dalį materialinių vertybių, katalikų dvasininkija drąsiau stojo į rusų politikos opoziciją ir daugiau dėmesio skyrė dvasiniams reikalams. Pavyzdžiui, „kunigus aktyviai įsitraukti į blaivybės judėjimą paskatino kartu su žemėvalda prarasti bravorai bei karčemos.” [11] Pasikeitė ekonominiai interesai įtakojo dvasininkijos atgimimą. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia, pradėjusi visuotinio rusinimo politiką, siekė visai sunaikinti Katalikų Bažnyčią, pakirsti jos dominuojantį vaidmenį visuomenės gyvenime, sudaryti sąlygas plisti stačiatikybei ir įtvirtinti Stačiatikių Bažnyčios viršenybę. Šių tikslų buvo siekiama, ribojant ir varžant Katalikų Bažnyčios veiklą, draudžiant statyti bažnyčias bei jas verčiant cerkvėmis, neleidžiant ryšių su Vatikanu, diskriminuojant katalikų tikėjimą išpažįstančius asmenis, uždraudžiant lietuvišką spaudą. Carinės valdžios ir dvasininkijos atstovai Vilniaus barokines bažnyčias su dvejetu labai aukštų, virš fasado iškeltų bokštų laikė triumfuojančiais katalikybės simboliais. Todėl užsimota jas užslopinti, surusinant Vilniaus peizažą, šalimais pastatant pseudobizantiškas kresnas cerkves su margais svogūniniais kupolais. Uždaryta Šv. Kazimiero bažnyčia. 1864-1868 m. pagal architekto N. Čagino projektą bažnyčia rekonstruota ir joje įkurtas Šv. Nikolajaus soboras. Šio perdirbimo metu pažeminti bokštai, bažnyčia vainikuota svogūno formos šalmais, sunaikinta 10 mūrinių altorių, puošnus XVII a. vidurio LDK lauko etmono Vincento Gonsievskio antkapis, pastatytas ikonostasas. Bažnyčios fasadas neatpažįstamai pasikeitė. Siekiant susilpninti katalikų bažnyčios ekonominę galią bei idėjinę įtaką liaudies masėms, griežtai reglamentuojama vienuolynų veikla, atimamas jų turtas, keičiama jų paskirtis. Vienuolynai neteko daug žemių, turėtų juridinių privilegijų, teisės kurti įvairias mokyklas. Prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios buvusęs vienuolynas atimtas iš katalikų ir paverstas kareivinėmis. Uždarytas Vilniaus Bernardinų vienuolynas, jo pastatuose įkurtos rusų kareivinės. Taip pat uždraustos brolijos kaip antivyriausybinės organizacijos. Rusų valdžia tokiomis represijomis galėjo varžytis su Bažnyčia dėl įtakos liaudžiai. Nepataisomai sužalota daug paminklinės vertės pastatų: nugriauti Žemutinės pilies Valdovų rūmai, miesto gynybinių sienų dalys, cerkve paversta Šv. Ignoto bažnyčia. Taip carinė valdžia rodė nepalankumą Lietuvos kultūriniam palikimui. Kaip istorinės vertybės buvo propaguojami objektai, susiję su Rusija ir stačiatikybe. Vykdoma rusifikavimo politika darkė Vilniaus istorinė kraštovaizdį. Namai ir bažnyčios buvo nudažyti Lietuvai neįprastomis, nebūdingomis spalvomis. Pasikeitė Vilniaus miestovaizdis: “namams kylant aukštyn, senosios dominantės – išlakios bažnyčios, rotušė, pilių kalvos tarsi smegtelėjo, susigūžė ir sumenko.” [12]

Paveldosaugos raida nuo 1900 iki 1918 m.

1893 m. per visą Europą nuskambėjus Kražių skerdynių įvykiams, privertė caro vyriausybę daryti kai kurias nuolaidas Katalikų Bažnyčios atžvilgiu: nustota kovoti su kryžių statyba, panaikintas draudimas statyti bažnyčias ir privalomas katalikų mokinių cerkvių lankymas caro švenčių dienomis. Esminis lūžis įvyko XX amžiaus pradžioje – nuo 1905 m. daugiau ar mažiau buvo pripažįstama asmens ir sąžinės laisvė. Daugelis katalikų, priverstų tapti stačiatikiais, grįžo į katalikybę. Rusų Stačiatikių Bažnyčia per trumpą laiką neteko savo „laimėjimų”, pasiektų per 40 prievartos metų. Katalikų Bažnyčios veiklos sąlygos tapo palankesnės. Atlietuvėjusi Bažnyčia daug dėmesio skyrė mokyklai ir spaudai. Po 1905-1907 m. revoliucijos revoliucinius kunigų veiksmus parėmė ir Lietuvos bažnytinė vadovybė, suinteresuota padidinti katalikiškos akcijos bendradarbių būrį ir susigrąžinti valdytą nuosavybę.

XX a. pradžioje Lietuvoje architektūros paveldosauga “žengė pirmuosius ir gana nedrąsius žingsnius”. [13]. Tai lėmė daugelis priežasčių – neadekvati europinei paveldosaugos samprata, menkos juridinės ir ekonominės galimybės, patirties ir specialistų stoka. Tvarkymo būdai nepasižymėjo įvairove ir sudėtingumu, palyginus su to meto Europos paveldosaugos situacija. Sakralinės paskirties architektūros paminklai beveik nebuvo tvarkomi. Tai iš esmės nulėmė neigiama Katalikų Bažnyčios atžvilgiu carizmo politika. Rusijos imperija blogai rūpinosi net savo pačios paveldu – ji buvo viena iš nedaugelio Europos valstybių, neturėjusi paveldosaugos įstatymo. Ypač Vilniaus paveldui pakenkė XIX a. paskutinio dešimtmečio ir XX a. pirmojo dešimtmečio pastatų perdirbimai ir statybos. Paveldotvarkos darbų pradžia Lietuvoje ypatinga tuo, kad ji pagrįsta „moksliniu restauravimu”. Vienas pirmųjų restauruojamų objektų buvo Šv. Onos bažnyčia bei Šv. Mykolo bažnyčia. Tai svarbūs įvykiai sakralinio architektūros paveldo srityje. Šv. Onos bažnyčios restauravimo metu (1903 –1909) buvo nustatytas labai teisingas restauravimo principas, būtent – „… sunaikintų dalių atstatymas ir pažeistų dalių restauravimas privalo būti atliktas be jokių pakeitimų ar priedų taip, kad pirminės pastato formos visiškai nepakistų, o nevykusių ankstesnių restauravimų gotikinio stiliaus neatitinkantys pėdsakai būtų pašalinti.” [14] Tačiau restauravimo metu padaryta ir nemažai klaidų. Dėl architektų restauratorių neapdairumo buvo neteisingai nustatyta išorės sienų plytų spalva, šalinamos ne tik svetimos apnašos, bet ir tam tikra autentiškos substancijos dalis, savavališkai pažemintas bažnyčios stogas, pakeistas jo nuolydis, padidinta išorinė pastogė. Be jokio pagrindo buvo pakeista pagrindinio įėjimo vidurinė arka iš pirminės pusiau ovalios į pusiau apskritą. Po visų šių operacijų bažnyčioje neliko pusės autentiškos mūro substancijos. 1915 m. vokiečiai Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė Vilniaus įgulos evangelikų liuteronų maldos namais. 1917 m. ji grąžinta katalikams, nugriautas ikonostasas, atstatyti kai kurie autentiški interjero elementai. .

Paveldosaugos raida tarpukario laikotarpiu – 1918 – 1940 m.

Iškovojus nepriklausomybę, įstatymai tapo palankūs Katalikų Bažnyčiai ir vienuolynams. Vienuolynų skaičius 1919-1940 m. išaugo nuo 4 iki 103. Žemės reformos įstatymas reikalavo grąžinti bažnyčioms ir vienuolynams carinės Rusijos valdžios organų atimtas žemes ir pastatus. Vienuolijos buvo traktuojamos kaip švietimo ir labdaros įstaigos. Vyskupų kurijos, švietimo ministerija bei savivaldybės vienuolynams skirdavo naujus žemės sklypus, pastatus, pinigų sumas. Vienuolijos buvo atleistos nuo mokesčių. Vyriausybė protegavo vienuolynų kūrimąsi, nes jų veikla buvo socialiai naudinga valdančiajam aparatui ir atitiko jo ideologinę politiką. Vienuoliai aktyviai įsijungė į socialinės globos organizavimą, žymiai išplėtė pradinių ir profesinių mokyklų tinklą. Idealistiškai traktuodami visuomenės raidos jėgas, vienuoliai teigė, jog bažnyčia savo autoriteto jėga galinti sutaikinti antagonistines visuomenės klases, nes tarėsi turinti vienodą įtaką tiek darbo žmonėms, tiek valdančiąjai klasei.” [15] Labdaringa vienuolijų veikla mažino socialinę įtampą visuomenėje. Lietuvos valstybė ėmė rūpintis istoriniu praeities paveldu, tame tarpe – ir bažnyčiomis. 1918 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu prie Švietimo ministerijos buvo įkurta Valstybinė archeologijos komisija. Komisijos tikslas buvo “rinkti, saugoti ir tyrinėti praeities liekanas”. Tačiau komisijos nuostatai kultūros palikimui nesuteikę pakankamų juridinių bei ekonominių sąlygų. Komisija apsiribojo informacijos apie kultūros paveldo objektus kaupimu, kultūros paminklų registravimu. Lietuvos Respublikos 1919 m. rugpjūčio18 d. įstatymu įsteigiama Valstybinė archeologijos komisija, jos pirmininku paskiriamas archeologas T.Daugirdas. Tai buvo Lietuvos Valstybinės paveldosaugos pradžia. Švietimo ministerijoje įsteigiama Referentūra paminklų apsaugai. 1918–1940 m. laikotarpiu valstybinės paveldotvarkos priemonės Lietuvoje buvo iš viso taikytos 24 architektūros objektams, 4 – gynybiniams ir 20 – sakralinių objektų. Kiekvieno konkretaus objekto apsauga buvo taikyta kraštutiniu atveju, t.y. iškilus avarinei grėsmei, tačiau santykinai didelis sakralinių objektų skaičius visame tvarkomų objektų skaičiuje rodo valstybės dėmesį šios paskirties paveldo palikimui. Didžiausi to meto kultūros paveldo apsaugos laimėjimai buvo 1928 m. publikuoti darbai „Lietuvos archeologijos medžiaga” ir „Lietuvos archeologijos žemėlapis”. Kultūros paminklų apsaugos įstatymo projektas 1939 m. buvo įteiktas Vyriausybei, tačiau jį priimti buvo delsiama.1936 m. priimamas šio Didžiojo kultūros muziejaus įstatymas, o vėliau ir statutas, pagal kurį muziejuje įsteigiama Lietuvos paminklų konservatoriaus pareigybė ir skyrius. Tarpukario laikotarpiu kultūros paveldas nors ir buvo teisiškai apsaugotas, tačiau praktiškai įstatymai neveikė. Teisės aktai nenurodė realių priemonių užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Kadangi architektūros objektams reikėjo neatidėliotinos apsaugos, o galimybės buvo ribotos, todėl dominavo remonto, konservavimo darbai. Objektai tvarkomi be projekto. Analogiška situacija Europoje buvo susiklosčiusi XIX a. pabaigoje. „Taigi „Lietuva vienintelė Europoje nesugebėjo deramai sureguliuoti paveldosaugos srities ir šiuo atžvilgiu kokybiškai atsiliko net nuo artimiausių panašaus istorinio likimo valstybių.”[16]

Paveldosaugos raidos ypatumai tarpukario laikotarpiu Vilniaus krašte – 1918 – 1940 m.

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte didelis dėmesys buvo skiriama lenkų kultūros ir lenkiškojo nacionalizmo pozicijų plėtrai. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte nuo 1922 m. įsigaliojo Lenkijos valstybės paveldosaugos sistema, kurią reglamentavo įstatymai ir specialios taisyklės. Lenkijos įstatymų specifinis bruožas buvo plati relikto samprata. Ji apėmė įvairias objektų rūšis – nuo toponimikos, architektūros darnos, etnografijos reliktų iki kultūrinio kraštovaizdžio. Rusijos aneksijos laikais padaryti Vilniaus senamiesčio pakeitimai buvo įvertinti neigiamai, todėl siekta panaikinti ar sušvelninti pastatams padarytą žalą. „Pilsudskis dėl antirusiškų nuostatų propagavo aktyvios kovos dėl nepriklausomybės koncepciją ir būsimą valstybę įsivaizdavo kaip Lenkijos ir Lietuvos, padalytos į tris administracinius teritorinius vienetus (lietuviškąjį su centru Kaune, lenkiškąjį, su centru Vilniuje ir gudiškąjį su centru Minske) federaciją.” [17]Istorinėmis gamtinėmis teritorijomis rūpinosi vaivadijų konservatoriai, kuriems įstatymas leido imtis ir skubių paveldosaugos priemonių. Šiuo laikotarpiu svarbus vaidmuo teko Stepono Batoro universitetui. Dalės fakultete buvo pradėtas dėstyti pastatų konservavimas. Vilniaus vaivadijos konservatorius ir universiteto dėstytojas J.Remeris subrandino paveldo inventorizavimo idėją. Didelę įtaką Vilniaus paveldo išsaugojimui turėjo ryškios asmenybės – menininkai, mokslininkai, ypač Universiteto profesoriai, plačiai publikuodami apie Vilniaus paveldo išsaugojimo problemą. Jų nuomonė dažnai nulemdavo sprendimus. Didžiausias autoritetas buvo Ferdinandas Ruščicas, kuris kartu su savo bendraminčiais iš esmės paveikė tuometinę Vilniaus paveldosaugą. 1930-1931 m. paskelbtame leidinyje „Ochrona zabytkow sztuki” atliktų darbų suvestinėje pažymėta, kad Vilniuje per 10 metų buvo konservuota ir restauruota 21 nuo karo nukentėjusi ar buvusi blogos būklės bažnyčia, 11 civilinių pastatų. Periferijose remontuotos 7 bažnyčios. 1934 m. susirūpinta Verkių – Kalvarijų – Trinapolio likimu. Visa ši teritorija kartu su Trinapolio Šv. Trejybės bažnyčia, Trinitorių vienuolyno pastatais bei koplyčiomis buvo paskelbta reliktu. Tai liudija apie gerą paveldosaugos objektų teritorijos visumos įvertinimą. Ypač svarbus dokumentas, reglamentuojantis paveldosaugą – 1936 m. reliktu paskelbtas Vilniaus senamiestis, kurio saugos būtinumą pagrindė Vaivadijos įsakas. Darbams vadovavo architektai ir dailės istorikai. 1934 m. rengiami vieni pirmųjų senovės paminklų apsaugos kursai. Vilniaus krašte paminklotvarkos darbai vykdomi remiantis moksliniais principais, dominuojant konservavimo darbų krypčiai. Tiriamos, konservuojamos Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos, restauruojami universiteto pastatai, rotušė ir kiti objektai. Po 1931 m. potvynio, kai Vilniaus katedros pastatas tapo avarinės būklės, jame atlikti dideli konservavimo ir stiprinimo darbai, įrengta daugybė gręžtinių gelžbetoninių polių. Šv. Teresės bažnyčioje atlikti sudėtingi sieninės tapybos restauravimo darbai. Iš dalies remontuoti Vilniaus universiteto pastatai ir Šv. Jono bažnyčia, atlikti Bernardinų vienuolyno restauravimo ir pritaikymo darbai. Paminklotvarkos darbai taip pat atlikti Šv. Teresės, Trinitorių, Vizitiečių, Misionierių bažnyčiose, Aušros vartų koplyčioje. Restauruota Šv. Kazimiero bažnyčia: atkurtos skulptūros, pašalintas ikonostasas. Vakarais apšviečiami žymiausi architektūros paminklai – Katedra, Šv. Onos, Šv. Teresės bažnyčios, Aušros Vartai. 1938 m. Vilniaus miesto tarybos nutarimu buvo priimtas potvarkis ”Dėl pastatų išorės pavidalą įtakojančių pastatų fasadų elementų bei su pastatais susietų įrenginių statymo taisyklių Vilniaus mieste”. Šios taisyklės, reglamentuojančios pastatų išorės fasadų elementų estetiškumą ir statinių fizinį saugumą, ne visada buvo palankios ar net žalingos kultūros paveldui, kadangi statybos ir sanitarijos reglamentus rengdavo Vidaus reikalų ministerija, kuri paveldu nesirūpino. Vidaus reikalų ministerijos įsaku buvo įpareigota visus medinius pastatus apkalti lentelėmis, nutinkuoti ir nudažyti aliejiniais dažais. Kitu įsaku buvo nurodyta aptverti valdas metalo tinklo tvoromis. Tai sukeldavo įvairius nesutarimus bei konfliktus. Pavyzdžiui, Bonifratrų vienuolyno valdžia įteikė Vilniaus vaivadijos įstaigai protestą, dėl reikalavimo istorinę mūrinę akliną vienuolyno sieną pakeisti ažūriniu metalo tinklu. Vilniaus paveldosaugos būklę neblogai įvertino čia 1940 m. apsilankę Lietuvos kultūros paminklų konsevatorius V.Jonynas bei Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vedėjas P.Karazija. 1939 m. P.Ruseckas rašė „Apskritai miestas daug geriau sutvarkytas, maloniau atrodo, negu prieškariais laikais. Tikras prasimanymas, kad Vilnius griūnąs.” [18] V.Pryšmanto teigimu „Vilniaus okupantai – lenkai, pretenduoti būti kultūringa tauta, mūsų kultūros paminklus gerbė ir juos rūpestingai saugojo visomis galimomis priemonėmis.” [19]

Paveldosaugos raida sovietmečio laikotarpiu – 1940 – 1988 m.

1940 m. birželio mėnesį sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo naujas Katalikų Bažnyčios etapas, kurio esminis bruožas – egzistencija ateistinio totalitarinio režimo sąlygomis. Sovietų valdžia siekė kuo greičiau integruoti okupuotus kraštus į bendrą socialinę, ekonominę ir teisinę sistemą. Nuo pat pirmų dienų imta smarkiai apribota pastoracinė dvasininkų veikla, šiukščiai reguliuotas katalikų vidaus gyvenimas. Parapijų, seminarijų, vienuolynų turtas konfiskuotas, atimtos bažnyčių ir vienuolynų žemės, dvasiškiams nutrauktos algos ir pensijos. Stengtasi dvasininkus panaudoti sovietinės propagandos ir agitacijos skleidimui. Karas sutrukdė šiuos procesus, tačiau po jo – jie dar labiau paspartėjo, kadangi darbo rezultatus į Maskvą reikėjo pateikti iki 1949 m. Pagal 1948 m. priimtą Vilniaus bažnyčių dislokacijos planą turėjo likti tik 10 bažnyčių ir 1 vienuolynas. Lietuvoje 1940 m. iš įstatymo ir kelių teisės aktų buvo suformuotas valstybinės paveldosaugos teisinis pagrindas, kuris veikė tik vienerius metus. 1940 m. birželio mėnesį sovietams okupavus Lietuvą, tuometinė, vadinamoji Liaudies vyriausybė, pasirašo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą, pagal kurį įsteigiama „Kultūros paminklų apsaugos įstaiga”. Ši įstaiga sutelkia dėmesį kultūros paminklų apskaitai ir pagal savo jėgas dalyvauja inventorizuojant nacionalizuotus dvarus. Jos darbuotojams pavyko nemažai meno vertybių perduoti muziejams. Vakarų Europoje paveldosauga jau buvo pergyvenusi pirmąjį raidos etapą. Daugelyje Europos šalių paveldosauga valstybės lygiu pradėta reguliuoti dar XIX amžiuje. Iki Antrojo pasaulinio karo paveldosaugos įstatymai jau veikė daugelyje Vakarų Europos valstybių. Lietuva šioje srityje labai atsiliko. Antrojo pasaulinio karo nelaimės neaplenkė Vilniaus bažnyčių. Daugelis buvo apgriautos, suniokotos. Tačiau nemažiau religinio kulto pastatai nukentėjo nuo tuometinių valdžios netinkamų sprendimų. Įtvirtindami sovietinę santvarką Lietuvoje, valdžios atstovai siekė kuo labiau susilpninti Katalikų Bažnyčios įtaką visuomenei. Tam pasitarnavo bažnytinių turtų nacionalizacija, dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenių registracija, pastoracinės veiklos apribojimas, vienuolijų likvidavimas, bažnyčių uždarinėjimas. Radikaliausia pokario metais sovietinės valdžios vartota antibažnytinės politikos priemonė – bandymas sunaikinti Bažnyčios visuotinumą, atribojant ją nuo Šventojo sosto ir sukuriant vadinamą tautinę Bažnyčią. Apribotas Bažnytinės hierarchijos formavimas bei valdymas, įvesta kunigų skyrimo kontrolė, jų registracija, privalomas bažnytinių komitetų įkūrimas. Katalikų dvasininkija, atkakliai pasipriešinusi valdžios bandymams padaryti ją paklusnią, buvo priskirta prie aršiausių priešų. Nesunaikinta ji liko tik dėl totalitarinės sistemos dviveidiškumo, pasauliui demonstruojamos pseudodemokratijos. Siekiant palaužti Bažnyčios valią, buvo naudojamos represinės priemonės: „1944-1953 m. laikotarpiu buvo suimti ir represuoti net 362 kunigai.” [20] Atgautoje sostinėje lietuviai dar neturėjo tvirtų pozicijų. Beveik visos Vilniaus bažnyčios buvo lenkiškos. Tarpukariu lietuviams priklausė tik Šv. Mikalojaus bažnyčia. Pokario metais dauguma vienuolių lenkų išvažiavo į Lenkiją. Dauguma bažnyčių liko pustuštės, todėl pagal to meto įstatymus, jas buvo lengva uždaryti. Tautiškai susiskaldžiusi Vilniaus dvasininkija ir tikintieji nesugebėjo pasipriešinti valdžios veiksmams. Neturėdama legalios religinės spaudos, Bažnyčia negalėjo informuoti tikinčiųjų ir protestuoti. Bažnyčių uždarymas buvo teisiškai reglamentuotas ir galėjo būti atliktas dėl įstatymų pažeidimų, religinės bendruomenės iširimo. Bažnyčių uždarymą lėmė papildomi valdžios veiksmai ir priemonės: mokesčiai, registracijos savivalė, dvasininkijos skaičiaus planavimas. Mokesčių politika turėjo vienintelį tikslą – kuo greičiau nušalinti tikinčiuosius, kad jie bažnyčios atsisakytų savo noru, mokesčių nemokėjimu. Sunki ekonominė pokario situacija, visuotinė baimės atmosfera pasitarnavo tam, kad prievartinis ir grubus bažnyčių uždarymas istoriškai atrodė kaip pačių tikinčiųjų palaikomas dalykas – „nemoka mokesčių, vadinasi, jiems bažnyčių nė nereikia.” [21] Visi dvasininkų prašymai sumažinti mokesčius būdavo atmetami. Mokesčių politika buvo veiksminga „įteisinta” bažnyčių uždarymo priemonė. Pagal 1948 m. įsaką „Dėl maldos namų, vienuolynų ir religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizacijos”, Lietuvoje nacionalizuota apie 900 maldos namų, vienuolynų ir religinių bendruomenių pastatų. Vilniaus vietoje 41 tuo metu veikusios bažnyčios nuspręsta palikti 10 parapijinių bažnyčių ir 1 vienuolyną. 1948 – 1949 metais uždaryta 20 katalikų bažnyčių. Šv. Jonų bažnyčia, esanti prie Vilniaus universiteto, Šv. Kotrynos bažnyčia, esanti šalia buvusios gimnazijos, uždarytos anksčiau kitų, siekiant išvengti dvasininkijos ir vienuolių įtakos jaunimui. Taip pat skubėta uždaryti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, nes ji „stovi aikštėje, kur vyksta paradai ir iškilmės”. [22] Ją norėta net nugriauti. Dėl didelio uždaromų bažnyčių skaičiaus valdžios atstovai teisinosi tuo, kad netoliese esama ir veikiančių bažnyčių. Uždarytų bažnyčių tarpe tik trys iš jų buvo smarkiai nuo karo nukentėję: Šv. Stepono, Augustijonų ir Trinapolio. Veikti liko tik 8 bažnyčios. Bendras uždarytų Vilniaus bažnyčių skaičius įvairiuose šaltiniuose siekia nuo 41 iki 48. Žymių sąjunginės reikšmės architektūros paminklų, tokių kaip Šv. Petro ir Povilo, Šv.Onos, Šv. Teresės bažnyčios, nebuvo uždarytos, gal būt, todėl, kad jų „pavertimas sandėliai net ir tais laikais nebūtų buvęs nepastebėtas.” [23] Siekiant nesusidurti su visuomenės pasipriešinimu, bažnyčios uždaromos paskubomis, neinventorizuojant jose esančio turto. Iš kai kurių bažnyčių neleista nieko išnešti. Tai skatino nebaudžiamai grobstyti ar sunaikinti didelės meninės vertės sakralinio meno kūrinius – paveikslus, skulptūras. Uždarytų bažnyčių likimą lėmė valdžios institucijos. Kultūros paveldo išsaugojimo atstovai bei paminklų apsaugos darbuotojai negalėjo apsaugoti bažnyčių nuo apiplėšimų ir niokojimo. Jie visada rizikavo būti apkaltintais religijos ir Bažnyčios gynimu. Nors TSRS buvo pasirašiusi daugelį tarptautinių paminklų apsaugos konvencijų, įpareigojančių saugoti kultūros paveldą, tačiau jas buvo stengiamasi pritaikyti socialistinės santvarkos kūrimui ir įtvirtinimui. Pagarsėjusiame memorandume 1988 m. menotyrininkas V.Drėma rašė „Paminklų apsaugos valdyba nieko nepadarė, kad 1954 m. uždarytose bažnyčiose Vilniuje apsaugotų jų vertingą meninį interjerą bei jose esančias menines vertybes, tokiuose objektuose, kaip Augistijonų, Bazilijonų, Bernardinų, Šv. Mykolo, Šv. Baltramiejaus, Misionierių bažnyčiose, kaip Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur sunaikinti 3 dideli altoriniai I.Slendzinskio paveikslai, kaip iš Šv. Mikalojaus bažnyčios altorių dingo 6 figūrinės R.Jakimavičiaus skulptūros, kaip inspektorius archit. Vaškevičius, perduodamas Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią vaisių ir daržovių sandėliui, nepastebėjo Didžiajame altoriuje R.Šmuglevičiaus ir P.Lampo paveikslų, J.Hedelio skulptūrų bei archit. Herdegeno altoriaus ir nuostabios drožtinės medinės sakyklos…” [24]Prie Katalikų Bažnyčios naikinimo procesų ypač prisidėjo Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotinis B.Pušinis, pasižymėjęs, žymiai didesniu antikatalikišku aktyvumu, nei to reikalavo Maskva. Taip pat „architektūros valdybos viršininkas J.Klumpis ir jo uolus inspektorius A.Janikas sutartinai bendradarbiavo „tvarkydami” Vilniaus paminklus. Per penkiolika metų (1944-1959 m.) su jų žinia buvo išsprogdinti Vilniaus senosios sinagogos mūrai bei Vivulskio Trys Kryžiai Pilkajame kalne, nugriautos šventųjų skulptūros nuo šventyklų fasadų. Vilniaus bažnyčios paverstos prekių sandėliais, o Katedroje norėta įrengti variklių remonto dirbtuves.” [25]Visai kitokia ideologinė politika būdavo vykdoma Stačiatikių atžvilgiu. Cerkvių vadovybei pavykdavo susitarti su valdžios atstovais ir įgyti nemažą lengvatų. Iki septintojo dešimtmečio Lietuvoje nebuvo uždarytos veikiančios cerkvės. Tokia nelygiavertė valdžios politika kėlė rimtą Lietuvos katalikų nepasitenkinimą. Didžiausią žalą uždarytoms bažnyčioms padarė netinkamas jų panaudojimas. Bažnyčias eksploatuojančių centrinių organizacijų viršininkai svetimtaučiai nevertino Lietuvos istorijos bei kultūros. Nors pagal valdžios nutarimus dauguma uždarytų bažnyčių turėjo būti paverstos kultūrinėmis įstaigomis – muziejais, koncertų salėmis, bibliotekomis, tačiau dauguma iš jų buvo paverstos prekių sandėliais. Beveik visos uždarytos bažnyčios atiteko ūkinės paskirties organizacijoms, paverstos sandėliais, išgrobstytos, suniokotos. Prekių svoris slėgė bažnyčių grindis, pro neremontuojamus stogus patekusi drėgmė gadino interjero detales, likusius paveikslus, freskas. Sovietinės sistemos aplaidumas ir neūkiškumas lėmė sakralinių vertybių vagystes bei niokojimą. Bernardinų bažnyčia – vienas gražiausių gotikinių sakralinių pastatų Lietuvoje, 1949 m. buvo uždaryta. Visi altorių paveikslai ir skulptūros buvo išimti ir išblaškyti po kitas bažnyčias ir muziejus. Penkis dešimtmečius ji stovėjo uždaryta, apiplėšta ir išniekinta, vėliau buvo atiduota Vilniaus Dailės akademijai ir paversta sandėliu. 1949 metais sovietų valdžia šv. Kazimiero bažnyčioje įrengė vyno sandėlį, sunaikino visą bažnyčios inventorių.

Sovietų okupacijos metais paminklosauga buvo kuriama iš naujo, pagal sovietinius teisinius aktus. Sovietinė komandinio valdymo sistema turėjo didelę įtaką ir paveldotvarkai. Sovietinės santvarkos laikotarpiu valdžios sluoksniuose sakralinis architektūrinis religinis paveldas buvo vertinamas neigiamai. 1947 m. SSRS architektūros reikalų komitetas paskelbė 20 istorinių miestų sąrašą, į kurio sudėtį įėjo ir Vilnius. Tais pačiais metais komitetas paskelbė 11 Lietuvos objektų ar jų kompleksų sąjunginės reikšmės paminklais. 1948 m. SSRS Ministrų Taryba patvirtino kultūros paminklų nuostatus, o 1949 m. tokius nuostatus priėmė ir Lietuvos Vyriausybė. 1949-1967 m. paveldosaugą reglamentavę nuostatai akcentavo paveldo apskaitą, paremtą elementiniu principu, akcentuojant reprezentacinę, ideologinę kultūros paminklų funkciją. Paminklosauginė veikla daugiausia šia kryptimi ir buvo vykdoma. Šiuo laikotarpiu paminklosaugininkams pavyko išsaugoti tik dalį sakralinio architektūros paveldo. Nukentėjo ne tik katalikų, bet ir kitų konfesijų (stačiatikių, sentikių, evangelikų liuteronų, judėjų, totorių, karaimų) bendruomenės, praradusios savo pastatus, maldos namus bei jose esančias vertybes. Su Paminklų apsaugos skyriumi sudarytos nuomos apsaugos sutartys reikalavo prižiūrėti ir remontuoti nuomojamus kulto pastatus, tačiau pastatus nuomojančios įstaigos to nedarydavo. Iš pradžių valstybinė paminklosauga decentralizuota: prie tuometinės Vyriausybės veikianti Architektūros reikalų valdyba atsakė už architektūros paveldą, Meno reikalų valdyba – už dailės paveldą, o Kultūros švietimo reikalų komitetas – už archeologijos ir istorijos paminklų apsaugą. Sąjunginės ar respublikinės reikšmės kultūros paminklo statusą turintį pastatą galėjo remontuoti tik speciali organizacija – 1950 m. Lietuvoje įkurta Specialioji mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė (SMRGD). Pirmaisiais pokario metais ne tik sakralinio bet ir viso architektūros paveldo tvarkymo darbai beveik nevyko. Nuo karo nukentėjusių bažnyčių restauravimas būdavo vilkinamas metų metus, nuolat mažinamas finansavimas. Pokario laikotarpiu daugiausia vykdomi konservavimo ir sugriautų objektų atstatymo darbai. Tyrimo ir projektavimo darbams stigo specialistų bei lėšų. Planų vykdymas neigiamai veikė darbų kokybę, pasitaikydavo neatliktų darbų, “prirašymų”. Stigo kvalifikuotų restauratorių bei kokybiškų restauravimo medžiagų. Tuo metu Lietuva dar neturėjo profesionaliai parengtų restauratorių. Buvo parengtos tik nedaugelio objektų paveldotvarkos ataskaitos. Pirmaisiais Sovietinės okupacijos dešimtmečiais buvo remontuota ir restauruota tik keletas Vilniaus bažnyčių: Vilniaus Katedra, Šv. Kotrynos, Šv. Pilypo, Šv. Jokūbo, Šv. Jono, Šv. Kazimiero, Visų Šventųjų, Šv. Petro ir Povilo, Bazilijonų. Daugumą šių bažnyčių sovietinė valdžia buvo atėmusi iš religinių bendruomenių ir pavertusi jas sandėliais. Po Stalino mirties, 1954 m. N.Chruščiovui pasmerkus ateistinės propagandos veiksmus ir išpuolius prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius, Katalikų Bažnyčia pajuto palengvėjimą: nustotos uždarinėti bažnyčios, atsirado galimybė remontuoti senas bažnyčias ir net leista Klaipėdoje statyti naują bažnyčią. Suaktyvėjus pastoracinei veiklai, bažnyčios nebeišgalėdavo talpinti visų tikinčiųjų. Tačiau į dvasininkų prašymus atidaryti daugiau bažnyčių nebuvo atsižvelgiama. Didžioji dalis sakralinio paveldo objektų visuomenei ir toliau liko neprieinami. Sakralinio paveldo paminklosaugos būklė Lietuvoje nežymiai pradėjo keistis į gerąją pusę: “1956 m. Bažnyčių remontui išleista net 6 mln. rublių.” [26] Tačiau, dažniausiai, restauravimas ir remontas apsiribodavo pastato išore. SMRGD nesuspėdavo laiku įvykdyti planinių užduočių. Net ir veikiančių bažnyčių restauravimo darbai užsitęsė iki pat 8-9 dešimtmečių. Pvz., valstybės lėšos Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios – europinio lygmens architektūros ir dalės paminklo remonto darbams buvo skirtos 1958 m., tačiau bažnyčios interjero restauravimo darbai buvo pradėti tik 1976 m. ir tęsėsi iki 1984 m. Restauruotas visas bažnyčios interjero skulptūrinis lipdybinis dekoras, suremontuotas stogas. 1960 m. prasidėjo naujas sovietinės valdžios religinės politikos kurso sugriežtėjimas, vadinamas „buldozeriniu ateizmu”, sietinas su bendru režimo kontrolės sustiprėjimu visose vidaus gyvenimo sferose. Neleista atidaryti naujai pastatytos Taikos Karalienės bažnyčios Klaipėdoje, sustiprinta pastoracinės veiklos kontrolė, įvestos represinės priemonės: baudos, registracijos pažymėjimų atėmimai. Užsimota likviduoti šventąsias vietas. 1961 m. nugriauti kryžiai Kryžių kalne, 1963 m. slapta sunaikintos Kalvarijų koplyčios. Sustiprėjo ateistinė propaganda. 1961 m. LTSR Ministrų Taryba patvirtino pirmąjį respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, iš kurio, Maskvai spaudžiant, buvo išbraukta 18 bažnyčių. 1962 m. uždarytoje Šv.Kazimiero bažnyčioje atidarytas centrinis ateizmo muziejus. Kitose uždarytose bažnyčiose muziejai imta steigti tik 8-ame dešimtmetyje. Muziejams pasirinktos dažniausiai tos bažnyčios, kurių buvimo vieta sutapo su turistiniais maršrutais senamiestyje. Vilniaus Katedra paversta paveikslų galerija. Nuo 1963 m. iki 1990 m. kultūros paminklų apsauga rūpinosi prie Kultūros ministerijos įkurta Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba. 1967 m. Lietuva savarankiškai priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Sovietų Sąjunga tokio įstatymo neturėjo. Šis įstatymas gerokai papildė ir patikslino kultūros paminklų apskaitos, apsaugos ir paminklotvarkos darbų nuostatus, suteikė geresnį juridinį apsaugos pagrindą. Juridiškai buvo patvirtinti kultūros paveldo sąrašai.Speciali mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė 1969 m. reorganizuojama į Paminklų restauravimo valdybą, vėliau – į Respublikinį paminklų restauravimo trestą. Tais pačiais metais šioje sistemoje tyrimo ir projektavimo darbams įsteigiamas Paminklų konservavimo institutas, vėliau – AB „Paminklų restauravimo institutas”. Tokia valstybinė paminklotvarkos įstaigų sistema buvo iki 1990 m. pradžios. SSRS priėmus naują Kultūros paminklų apsaugos įstatymą, 1977 m. gruodžio 22 d. toks įstatymas, papildžius jį 15 straipsnių, buvo priimtas ir Lietuvoje.Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio suaktyvėjus paveldotvarkos veiklai, sakralinių architektūros objektų tvarkymo darbai tapo sudėtingesni ir kompleksiškesni. Atliekami visapusiški tyrimai, restauravimo veikla grindžiama moksliniais argumentais. Šiame laikotarpyje susikūrė kultūros paminklų tyrimo, paminklotvarkos darbų projektavimo ir įgyvendinimo sistema. Bendradarbiaujant su užsienio specialistais, buvo parengti vietiniai paminklų restauravimo specialistai. Įsikūrus restauracinių dirbtuvių tinklui, padidėjo restauravimo darbų apimtys. Tvarkant istorinius paminklus, neretai keista jų paskirtis. Palyginus su Vakarų Europos valstybėmis, Lietuvos architektūros objektų panaudojimo tendencija analogiška to meto europinei praktikai, tačiau čia šiam procesui žymiai įtakojo ideologiniai motyvai. Iš žymiausių restauravimo darbų išsiskiria Vilniaus universiteto ansamblis su Šv. Jono bažnyčia, restauruoti universiteto 400 m. jubiliejui 1979 m. Už atliktus restauravimo darbus buvo įteiktas Europos aukso medalis. Svarbiausi restauratoriai – R.Jaloveckas, A.Švabauskienė, E.Urbonienė. Sovietinei valdžiai uždarius Šv. Jono bažnyčią, joje buvo didžiausio to meto laikraščio „Tiesa” popieriaus sandėlis, kur buvo laikomi sunkūs popieriaus ritiniai laikraščiams spausdinti. Artėjant Vilniaus universiteto jubiliejui ir bažnyčios pastate nusprendus įkurti Mokslo ir Universiteto istorijos muziejų, pavyko iš bažnyčios iškelti popieriaus sandėlį ir per 10 metų restauruoti bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo atlikti ir archeologiniai bei architektūriniai tyrimai, kad būtų galima suprojektuoti pastato centrinį šildymą naujos konstrukcijos grindų storyje, kuo mažiau pažeidžiant bažnyčios rūsius ir laidojimo kriptas. Bažnyčios interjerų restauravimą galima vadinti Lietuvos paminklinio interjero restauravimo mokykla. Čia atlikti paminklotvarkos darbai buvo susiję su architektūra, skulptūra, vargonų restauravimu, lipdyba, dirbtiniu marmuru, auksavimu, vitražais, sienine tapyba – freska ir polichrominiu dekoru.Paminklotvarkos darbai buvo atlikti Vilniaus Katedroje, Šv. Kazimiero, Šv. Petro ir Povilo, Visų Šventųjų, Šv. Mikalojaus bažnyčiose, Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių ir vienuolyno ansamblyje, Jėzuitų vienuolyne prie Šv. Rapolo bažnyčios. Dideli restauravimo darbai buvo atlikti Jėzuitų noviciate, kuris buvo pritaikytas Technikos bibliotekai. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia – viena seniausių Vilniaus gotikinių bažnyčių. Pokariu atlikti tik remonto-restauraciniai darbai. Tiriant ir nagrinėjant bažnyčios frontoną, buvo nustatytos buvusio laiptuoto frontono liekanos. Vilniaus Liuteronų bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjo: sugriauta dalis pastato, stogas, jo skliauto dalis ir aplinkiniai pastatai. 1950 m. valdžia buvusioje bažnyčioje įkūrė vieną Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės gamybinę bazę. Restauratoriai įrengė tarp aukštų perdangą ir medžio dirbinių cechelį, o kieme – betono ir skiedinio mazgą. Vėliau antrajame aukšte buvo įrengta sporto salė, o dar vėliau – paveikslų ir kitų dailės kūrinių restauravimo skyrius. Sugrąžinus pastatą liuteronų bendruomenei, buvo parengtas bažnyčios restauravimo projektas. Remiantis natūros ir istoriniai duomenimis pavyko restauruoti bažnyčios interjerą. Sakralinio architektūrinio paveldo restauravimo metu restauratoriai padarė nemažai klaidų. Architektai restauratoriai, nelabai įsigilinę ir ištyrę Vilniaus Katedros pastato bei jo defektų specifiką ėmėsi savaip „taisyti ir gerinti” paminklo architektūrą. 1950 m. nuo portiko viršaus buvo nugriautos trys skulptūros. 1955 m. nuspręsta Katedrą perduoti Vilniaus dailės muziejui ir įrengti joje Valstybinę paveikslų galeriją. Katedros dailės rinkiniai muziejaus žinion buvo perduoti gerokai apnykę. Didesnio formato paveikslai katedroje buvo palikti be tinkamos apsaugos. Didelė žala padaryta Šv.Kazimiero koplyčios išorės sienoms. Jos buvo tiesiog sužalotos, nukapojant Lauryno Stuokos-Gucevičiaus laikais padarytas švediško smiltainio plokštes ir sienas padengiant akmeninių skulptūrų restauravimo medžiaga minerosu. Plečiant kondicionavimo kamerai skirtą patalpą, buvo išgriauta apie 20 kvadratinių metrų didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūsių mūrų. Rūsiai apdengti betoninėmis plokštėmis ir pakelti į 1 m virš žemės paviršiaus aukštį. Taip buvo uždengtas Katedros rytinio fasado cokolis ir dirbtinai pakeistos jo proporcijos. Tuo pat metu šoninėse kolonadų galerijose buvo įrengtos ažūrinės geležinės tvorelės, kokių niekada Katedra neturėjo. Paminklas prarado dalį istorinės ir meninės vertės. Pažeista L.Stuokos-Gucevičiaus meninė koncepcija: “taigi dėl restauratorių kaltės Katedra neteko savo išvaizdos monumentalumo.” [27] Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, per beveik 500 metų išsaugojo autentiškas ir nepakeistas svarbiausias architektūros kompozicijos formas, nors ir buvo daug kartų remontuojama. Vis dėlto per šiuos remontus, rekonstrukcijas bei restauracijas į bažnyčios autentišką substanciją buvo įterpta gausybė naujų plytų, cemento ir geležinių konstrukcijų, taip pat nemažai jos autentiškų konstrukcijos ir architektūros formų sunaikinta, pašalinta arba pakeista naujomis detalėmis, niekada paminkle nenaudotomis, siekiant „išgryninti” jos stilių. Buvo pakeistos ir kai kurios proporcijos.

Paveldosaugos raida sąjūdžio ir nepriklausomybės laikotarpiu

Lietuvoje jau nuo septintojo dešimtmečio vidurio iniciatyva priklausė ne režimui, o Bažnyčiai. Vyriausybė, veikiama Sąjūdžio, pakeitė antibažnytinės politikos pobūdį. Katalikiškam opoziciniam judėjimui pasitarnavo periodinis leidinys Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, pradėtas leisti 1972 m. Jis tapo svarbiausia kovotojų dėl tikinčiųjų teisių komunikacijos priemone. Tačiau esminis Bažnyčios padėties gerėjimas prasidėjo tik 1988 metais. Tam įtakos turėjo pablogėjusi Sovietų Sąjungos tarptautinė padėtis, suaktyvėjusi apaštalinė veikla, popiežiumi išrinkus Karolį Voitylą. Beveik pusę amžiaus trukusį konfliktą su sovietų režimu laimėjo Katalikų Bažnyčia. Šis režimas turėjo skaudžių pasekmių. Trukdymai rengti kunigus, ryšių su išoriniu pasauliu kontrolė sulėtino Bažnyčios atsinaujinimo procesą. Dėl valstybės mastu vykdytos ateistinės propagandos ir Bažnyčios izoliavimo nuo visuomenės jai nebuvo sudarytos palankios sąlygos gyvam ir sąmoningam tikėjimui. Tačiau lietuvių tautos ištikimybė persekiotam tikėjimui padėjo jam iš naujo prisikelti ir sutvirtėti, daugumą privertė atsiversti ir pasukti tikėjimo keliu. Tautos tikėjimo pakilimą liudija didelis veikiančių bažnyčių skaičius, naujai pastatytos ir statomos bažnyčios, didelis bažnyčiose aukojamų mišių skaičius. Pvz. Vilniaus Katedroje kiekvieną sekmadienį mišios aukojamos net 7 kartus. Palyginimui galima pasakyti, kad Čekijos sostinėje Prahoje Šv. Stepono Katedroje sekmadieniais aukojamos tik vienos mišios. Užgimęs Sąjūdis aktyviai kėlė iš užmaršties ir Lietuvos istorinę praeitį, jos palikimo apsaugos problematiką, analizuojančią paminklosaugos ir restauratorių veiklą. 1989 m. sudaryta komisija peržiūrėti paminklosaugos ir paminklotvarkos sistemas bei darbo kryptis. Komisija darbą baigė 1990 m. balandį, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Pagal komisijos pasiūlymus prie Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo įkuriama Kultūros paveldo apsaugos inspekcija, o prie Vyriausybės įsteigiamas Paminklotvarkos departamentas. 1990 m. priimamas Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos Laikinasis įstatymas, skirtas šios inspekcijos veiklos nuostatams. Abi institucijos energingai ėmėsi veiklos, nors ir iš dalies dubliavo savo funkcijas, o tai supriešino šias institucijas. Lietuvos Respublikos Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, priimtame 1994 m., išplėsta kultūros paveldo sąvoka. Įstatyme reglamentuota, kad materialinės kultūros paveldas – tai iš praeities išlikę materialūs objektai ir su jais susijusios vietos, turintys istorinę, archeologinę, etnologinę, mitologinę, memorialinę, religinę, architektūrinę, urbanistinę, meninę ir mokslinę vertę. Naujasis įstatymas remiasi elementinės svarbiausių objektų apsaugos principais, kuriuos suformavo simbolinė paveldo samprata. Pagal šį įstatymą buvo reorganizuota paminklosaugos valstybinio valdymo sistema: įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija, Kultūros paveldo inspekcija sujungiama su buvusiu Paminklotvarkos departamentu, valstybiniam paminklosaugos valdymui įsteigiamas naujas Kultūros vertybių apsaugos departamentas (toliau – KVAD). 1993 m. priimamas Saugomų teritorijų įstatymas, kuriame atsispindėjo teritorinio planavimo principai. 1996 m. priimamas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Šiais trimis įstatymais suteiktas pakankamas Lietuvos kultūros paveldo apsaugos juridinis pagrindas. Tačiau prieštaravimai įstatymuose tarp planavimo principų buvo viena iš priežasčių, lėmusių tam tikrą chaosą ir dabartinėje Lietuvos paveldosaugoje. Mano nuomone, tai rodo, kad Lietuvoje vis dar įsigalėjęs iš sovietmečio laikotarpio paveldėtas elementinis požiūris. Šis požiūris į kultūros objektus Vakaruose vyravo iki XX a. 6-7 dešimtmečio. Dabartinėje Lietuvos paveldotvarkoje laikomasi minimalios paveldo objekto keitimo krypties. Tai atitinka vyraujančias tendencijas Europoje. KVAD, Kultūros centro pateiktais duomenimis 1999 m. gruodžio 31 d. į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytos 3696 vertybės ar jų kompleksai bei 966 vertybės ar kompleksai paskelbti paminklais. 1996 m. spalio mėnesį buvo saugoma 14.534 kultūros paveldo objektų, iš jų registre buvo 546 vertybės. Ši registro situacija kėlė ir tebekelia susirūpinimą tiek Valstybinei paminklosaugos komisijai, tiek Kultūros ministerijai. 1992 m. Lietuvai tapus UNESCO nare, ji prisijungė prie Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų konvencijos ir taip pat tapo ICCROM nare. 1994 m. Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio, kultūros ir gamos paveldo paminklų sąrašą. Todėl atsirado dar didesnė atsakomybė už senamiesčio, o kartu ir už jame esančių bažnyčių išsaugojimą. Valstybės finansinė parama kultūros vertybių, paminklų išsaugojimui žymesnė nuo 1993 m. Iš biudžeto tam tikslui kasmet skiriama apie 14 – 16 milijonų Lt. Nemaža dalis paveldo objektų yra prastos fizinės būklės, todėl šių lėšų pilnai nepakanka. Pastarųjų metų rodikliai rodo, kad sumažėjo valstybės finansuojamų restauruotinų architektūros objektų skaičius. Vyrauja avarinės būklės likvidavimo darbai, konservavimo ir dalinio restauravimo darbai.Nepriklausomybės laikotarpiu pagerėjo paminklotvarkos darbų kokybė. Nuo 1995 m. pradėta licencijuoti paminklotvarkos darbus atliekančias įmones ir atestuoti specialistus. Tačiau specialistų rengimas bei jų kvalifikacijos kėlimas tebeliko aktualus iki šiol. Atgavus nepriklausomybę, tikintiesiems pradėta grąžinti bažnyčias ir restauruoti religinėms bendruomenėms sugrąžintus kulto pastatus. Pirmoji – 1988 m. buvo grąžinta Vilniaus Katedra. Atlikti Katedros (G.Laucius), Šv. Kazimiero (V.Spudas), Visų šventųjų (A.Švabauskienė), Liuteronų (A.Katilius) bažnyčių restauravimo bei Trinapolio komplekso restauravimo darbai. 1988 metais po rekonstrukcijos šv. Kazimiero bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Rekonstrukcijos metu po didžiuoju altoriumi atsitiktinai buvo rasta XVII a. I pusės laidojimo kripta su unikaliais piešiniais ant sienų, vaizduojančiais Nukryžiuotąjį, Prisikėlusį Kristų, Mergelę Mariją, vienuolių figūras. 1994 m. į Bernardinų bažnyčią sugrįžo šv.Pranciškaus Mažesnieji broliai. Buvo perengtas projektas restauruoti bažnyčios pastatą ir jį pritaikyti muziejaus ir parodų veiklai. Tada pradėti ir nuodugnesni tyrimai, pastato stogo ir išorės restauravimo darbai. Vienas pirmųjų vienuolyno restauravimo darbų šeštajame dešimtmetyje buvo gotikinio dviaukščio fasado atidengimas ir fragmentinis restauravimas. Nepriklausomybės metais buvo restauruotas vertingas vienuolyno buvusio refektoriumo gotikinės architektūros fragmentas. Nemažai bažnyčių paveldotvarkos darbų nuveikta 2003 metais. Šv. Mikalojaus bažnyčioje atlikti konservavimo ir restauravimo darbai, siekiant atkurti autentišką XVII – XVIII amžiaus sieninį dekorą. Restauruotas konsekracijos kryžius, XVIII amžiaus baliustrada ir du kryžiai, esantys Triumfo arkos šonuose. Dabartiniai restauravimo darbai gana metodiškai sprendžia konservavimo ir restauravimo problemas, taiso ankstesnių remontų broką. Šv.Kryžiaus Atradimo bažnyčioje tvarkant fasadą, rasta XVIII amžiaus polichrominė dekoratyvinė iliuzorinė (optinė) tapyba. Viršutiniuose bažnyčios bokštuose aptikti meniškai nutapyti barokiniai langai ir karnizo frizo juosta, baliustrados fragmentai. KVAD planuoja ieškoti papildomų lėšų, kad būtų atkurtas autentiškas bažnyčios eksterjero dekoras.Restauruotas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolas. Paskutinį kartą kupolas ir kiti lipdiniai buvo restauruoti prieš 20 metų. Išimti ir restauruoti kupole esantys langai, nudažyti kupole esantys skulptūriniai lipdiniai. Bažnyčia sušvito nenusakomu grožiu.Restauruotas Vilniuje esančios Šv.Mikalojaus stačiatikių cerkvės vitražas “Jėzus Išganytojas”, sukurtas 1865 metais.Paskutinį dešimtmetį Katedros pastato būklė kėlė didelį visuomenės susirūpinimą. Tačiau valstybės ir Valstybinės paveldo institucijos dėmesio nebuvo sulaukta. Todėl 2003 m. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kreipėsi į tikinčiuosius, visus geros valios žmones vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas savo darbais bei lėšomis paremti pastangas atnaujinti, restauruoti Vilniaus Katedrą. Visi remonto darbai buvo atlikti tik už paaukotas lėšas (per 1 milijoną litų). 2003 metais atliktais remonto darbais buvo pagerbtas Katedros architekto L. Stuokos-Gucevičiaus gimimo 250-osios metinių atminimas. Saugant restauruojant bei populiarinant ant sakralinį paveldą, labai svarbus Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas Pasak arkivyskupo F. Marchisano iš Vatikano, apsilankiusio Vilniuje 2003 m. gegužę, palyginti su kitomis posovietinėmis valstybėmis, Vilniaus bažnytinis paveldas yra gerai išsaugotas. Jo nuomone, Bažnyčiai Lietuvoje ypač aktualūs dokumentai „Pastoracinė bažnytinių archyvų funkcija” (1997) ir „Bažnytinio kultūros paveldo inventorizavimo ir katalogizavimo būtinumas ir svarba” (1999). Šie dokumentai pabrėžia ganytojišką Bažnyčios paveldo reikšmę, o tai yra pagrindinė Bažnyčios misija nuo apaštalų laikų. 2003 m. pabaigoje buvo patvirtintas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas. Kultūros ministrės R.Žėkaitienės nuomone – “tai svarbiausias praeitų metų paveldosaugos įvykis”. [28] Tai jau trečiasis teisinis senamiesčio paveldo apsaugos dokumentas, parengtas per nepriklausomybės laikotarpį. Tokio lygio dokumento neturi joks kitas Lietuvos paveldo objektas. Svarbiausias šio reglamento tikslas – suderinti Vilniaus senamiesčio plėtros ir saugos darbus. Dokumentas reglamentuoja senamiesčio planavimo, regeneracijos, tvarkymo, kultūros apsaugos principus, nustato pastatų priežiūros, panaudojimo ir tvarkymo reikalavimus.

Kultūros vertybių apsaugos programai 2004 metais finansuoti skirta 18.405 tūkstančiai litų. KVAD parengtam programos projektui iš esmės pritarė Valstybinė paminklosaugos komisija.Vilniuje šiais metais tęsiami Pranciškonų vienuolyno ansamblio, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Bernardinų, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčių restauravimo darbai. Numatoma konservuoti ir restauruoti Chodkevičių sarkofagus, Vilniaus Katedroje – atnaujinti Šv. Kazimiero koplyčios interjerą. Taip pat numatyta atlikti bažnyčių restauravimo darbus ir kituose miestuose – Kauno Arkikatedroje, Joniškio sinagogų komplekse, Rumbonių Šv.Trejybės, Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo, Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčiose. Ekspertų komisijai įvertinus Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios stogo techninę būklę, pasiūlyta nedelsiant parengti stogo tvarkymo projektą ir atlikti projekte numatytus darbus. Tačiau be visų teigiamų paveldosaugos procesų pastebimi ir neigiami reiškiniai. Privatizacijos procesas išryškino paveldosaugos ir komercinių interesų priešpriešą, sąmoningą paveldosaugos įstatymų nesilaikymą ir paveldo naikinimą, siekiant greitesnės naudos, kuri daug didesnė nei bauda už teisės pažeidimus. Paveldosauga susiduria su privačios nuosavybės, rinkos ekonomikos, finansavimo problemomis. Senamiestis, Naujamiestis, Žvėrynas pagal paveldo apsaugos įstatymą turėtų būti saugomos kaip istorinės vietovės. Tačiau paskutiniu metu Vilniuje pasireiškė senamiesčio darkymo procesai – neleistinos daugiaaukščių pastatų statybos miesto centre ir jo apsaugos zonoje, ištisinių vitrinų įrengimo senamiesčio pastatų sienose. Vilniaus dangoraižiai atsirado ten, kur draudžia įstatymas, o savivaldybės rengiamas reglamentas siūlo ten statyti ir toliau. Šv. Rapolo bažnyčios foną sudarkė eilė daugiaaukščių vitrininių pastatų. Tarptautinio paveldo apsaugos ekspertės J. Markevičienės nuomone, Lietuvoje aplinkosaugos ir paminklosaugos institucijos yra silpnos. “Jos negali atsispirti kapitalo galiai, todėl dažnai pasirenka mažesnę “blogybę” – tenkina investuotojo įnorius ir nesilaiko įstatymų, darkant Vilniaus senamiestį, leidžiant neleistinas statybas miesto centre ir jo apsaugos zonoje.”[29] Didesnis sakralinio paveldo reikšmės supratimas bei ekonominis rėmimas, daugiausia priklausys nuo tolesnės šalies politinės ir ekonominės raidos, taip pat ir nuo mūsų pačių požiūrio, nuoširdaus darbo bei atsakomybės. Todėl svarbu, kad į Vilniaus bažnyčių paveldo išsaugojimą įsijungtų ne tik valstybė, paveldosaugos įstaigos, bet ir plačioji visuomenė.

Išvados

Paveldosaugos procesas Vakarų Europoje formavosi ir pradėjo reikštis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tai lėmė industrinės eros pradžia, tradicinius gamybos būdus atskyrusi nuo moderniųjų. Susidariusi distancija tarp seno ir naujo tapo prielaida paveldosaugos teorijai ir praktikai. Paveldosaugos atsiradimą lėmė industrializacija, modernėjimas ir nacionalinių vertybių kūrimasis. Lietuva šioje srityje atsiliko nuo Vakarų Europos valstybių. Lietuvos nepakankamas industrializacijos bei modernėjimo lygis nežadino paveldosaugos procesų atsiradimą. Lietuvoje tradicinė gyvensena lėmė, kad senas nebenaudojamas objektas buvo keičiamas nauju. Kad baroko architektūros laikotarpiu dar nebuvo praeities paveldo ir jo išsaugojimo sampratos, mano nuomone, akivaizdžiai rodo gotikinių ir renesansinių bažnyčių barokizavimas. XVII a. pabaiga ir XIX a. Lietuvoje yra kultūros paveldo domėjimosi, supratimo ir pirmųjų paveldotvarkos darbų pradžia. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio Lietuvos kultūra pergyveno dvi reikšmingas epochas: baroko ir švietimo. Abi epochos išugdė meno stilius, atitinkančius jų pasaulėžiūrą bei estetinius idealus: baroko epocha – baroką, švietimo epocha – klasicizmą. XVII a. antrojoje pusėje Katalikų Bažnyčia LDK buvo išsikovojusi privilegijuotą padėtį ir toliau siekė monopolijos pasaulėžiūroje bei visuomenės dvasinio gyvenimo valdyme. XVII a. tapo intensyviu sakralinių statybų laikotarpiu: atstatomos, rekonstruojamos bažnyčios, steigiami vienuolynai. Katalikų Bažnyčia siekė patraukti žmones pastatų įspūdingumu, architektūros, muzikos ir dailės harmonija. Kultūriniai ryšiai su Italija bei Prancūzija apibrėžė Vilniaus bažnyčių architektūros kryptis, padėjo išugdyti žymius architektus. Nors didelę žalą Vilniaus bažnyčioms padarė praūžę karai su rusais ir švedais bei gaisrai, iki XVII-XVIII amžių ribos Vilniuje pastatyta ar atstatyta dauguma baroko stiliaus bažnyčių, išlikusių iki mūsų laikų. Iki ankstyvojo klasicizmo bruožų atsiradimo XVIII a. visa statybinė kūryba buvo pagrįsta kolektyvine religine dvasia, sukūrusia sakralinės architektūros paminklus. Vėliau ši dvasia sunyko.Projektuojant Vilniaus Katedros rekonstrukciją, buvo išsaugota gotikinė erdvės ir plano struktūra, išsaugotas koplyčių interjeras. Tai, mano nuomone, labai svarbus įvykis paveldosaugos istorijoje.XVIII a. pabaigoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis buvo gana specifinė. Dvasininkija buvo pasidavusi luominiams interesams ir gerokai nutolusi nuo pagrindinių Bažnyčios nuostatų. Katalikų dvasininkai, atsitvėrę nuo žemesniojo sluoksnio, norėjo vieni patys naudotis bažnyčios turtais, dažnai nusižengdavo katalikybės principams.Po 1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Lietuva buvo įjungta į carinės Rusijos imperijos sudėtį ir neteko valstybinio savarankiškumo. Todėl sąlygų paminklosaugai atsirasti tuo metu nebuvo. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia, pradėjusi visuotinio rusinimo politiką, siekė visai sunaikinti Katalikų Bažnyčią, pakirsti jos dominuojantį vaidmenį visuomenės gyvenime, sudaryti sąlygas plisti stačiatikybei ir įtvirtinti Stačiatikių Bažnyčios viršenybę. Šių tikslų buvo siekiama, ribojant ir varžant Katalikų Bažnyčios veiklą, nusavinant jų turtą, draudžiant statyti bažnyčias bei jas verčiant cerkvėmis, vienuolynus – kareivinėmis, nutraukiant ryšius su Vatikanu, diskriminuojant katalikų tikėjimą išpažįstančius asmenis, uždraudžiant lietuvišką spaudą. Carinė valdžia rodė nepalankumą ne tik sakralinės paskirties paveldui, bet ir visam Lietuvos kultūriniam palikimui. Sužalota daug paminklinės vertės pastatų. Kaip istorinės vertybės propaguojami objektai, susiję su Rusija ir stačiatikybe. Vykdoma rusifikavimo politika sudarkė Vilniaus istorinį kraštovaizdį. Katalikų Bažnyčia, kaip viešpataujanti religija, suvaidino reikšmingą vaidmenį XIX amžiaus Lietuvos istorijoje. Bažnyčios valdų nusavinimas, vykdytas po 1831 m. sukilimo nuslopinimo, pagreitino Katalikų Bažnyčios modernėjimo procesus, nutraukė archaiškas feodalizmo laikų tradicijas ir prisidėjo prie pačios dvasininkijos atgimimo. Praradusi dalį materialinių vertybių, katalikų dvasininkija drąsiau stojo į rusų politikos opoziciją ir daugiau dėmesio skyrė dvasiniams reikalams.XIX a. pradžioje Lietuvoje pastebimi pirmieji paveldosaugos pradmenys: siekiant išsaugoti istorinį paveldą, pradėtas naudoti konservavimo metodas, įsteigta Lietuvos laikinoji archeologinė komisija, gyvavusi 10 metų ir davusi pradžią archeologiniams kasinėjimams. Lietuva į sudėtingą paveldosaugos raidą įsitraukė sąlygiškai labai pavėlavusi. Dėl neadekvačios europinei paveldosaugos sampratos, menkų juridinių ir ekonominių galimybių, patirties ir specialistų stokos XX a. pradžioje Lietuvoje architektūros paveldosauga kūrėsi lėtai. Sakralinės paskirties architektūros paminklai beveik nebuvo tvarkomi. Tai iš esmės nulėmė neigiama Katalikų Bažnyčios atžvilgiu carizmo politika. Tvarkymo būdai nepasižymėjo įvairove ir sudėtingumu, palyginus su to meto Europos paveldosaugos situacija. Kadangi taikytos minimalios priemonės, paveldotvarkos srityje nepasiekta pozityvių rezultatų. Svarbiausi šio laikotarpio įvykiai sakralinės architektūros paveldotvarkos srityje – Šv. Onos bažnyčios bei Šv. Mykolo bažnyčios restauravimas, pagrįsti “moksliniu restauravimu”. Tačiau Šv. Onos bažnyčios restauravimo metu padaryta ir nemažai klaidų, kurios smarkiai sumenkino meninę paminklo vertę.1918 m. atgavusi nepriklausomybę, Lietuvos valstybė ėmė rūpintis istoriniu praeities paveldu, tame tarpe – ir bažnyčiomis. Nors tarpukario laikotarpiu kultūros paveldas ir buvo teisiškai apsaugotas, tačiau praktiškai įstatymai neveikė. Teisės aktai nenurodė realių priemonių užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Analogiška situacija Europoje buvo susiklosčiusi XIX a. pabaigoje. Lietuva vienintelė Europoje nesugebėjo sureguliuoti paveldosaugos srties ir todėl kokybiškai atsiliko nuo kitų valstybių. Šiuo laikotarpiu paveldosaugos veikla apsiribojo inventorizavimu. XX a. pirmosios pusės laikotarpio paveldosauga Lietuvoje paveldo suvokimo prasme ir teisinio reglamentavimo lygiu atitiko XIX a. Europos paveldosaugos lygį. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte galiojo Lenkijos valstybės paveldosaugos sistema. Nežiūrint kai kurių paveldosaugą reglamentuojančių dokumentų netobulumo, sakralinio architektūrinio paveldo išsaugojimo požiūriu, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte atliktus paveldotvarkos darbus galima vertinti pozityviai. Svarbu tai, kad didelis dėmesys buvo skiriamas architektūrinio paveldo bei gamtos išsaugojimui, dirbtinio rusiško kolorito bei reklamų panaikinimui, etnografiniam miesto formos sluoksnio bei miesto erdvės sandarai. Remiantis moksliniais principais, dominuojant konservavimo darbų krypčiai, konservuota ir restauruota nemažai nuo karo nukentėjusių ar buvusių blogos būklės bažnyčių, vienuolynų. Mano nuomone, šiame laikotarpyje svarbu tai, kad atsirado ir susiformavo Vilniaus miesto kaip dvasios būvio ir vienybės su gamta samprata. Šią formą sudarė architektūros šedevrų, želdynų, reljefo bei erdvės vienybė. 1940 m. birželio mėnesį sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo naujas Katalikų Bažnyčios etapas, kurio esminis bruožas – egzistencija ateistinio totalitarinio režimo sąlygomis. Totalitarinis sovietų režimas, marksistinę istoriosofiją paskelbęs vienintele moksline pasaulėžiūra, siekė pagal ją Lietuvių tautą pajungti valstybės kontrolei. Įtvirtindami sovietinę santvarką Lietuvoje, valdžios atstovai siekė kuo labiau susilpninti Katalikų Bažnyčios įtaką visuomenei. Tam pasitarnavo bažnytinių turtų nacionalizacija, dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenių registracija, pastoracinės veiklos apribojimas, vienuolijų likvidavimas, bažnyčių uždarinėjimas, represinės priemonės – dvasininkų areštai ir ištrėmimai. Buvo bandoma sunaikinti Katalikų Bažnyčios visuotinumą, atribojant ją nuo Šventojo sosto ir sukuriant vadinamą tautinę Bažnyčią. Pagal Vilniaus bažnyčių dislokacijos planą, vietoje 41 tuo metu veikusios bažnyčios buvo nuspręsta palikti tik 10 parapijinių bažnyčių ir 1 vienuolyną. Prie Katalikų Bažnyčios naikinimo procesų ypač prisidėjo Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotiniai, pasižymėję, žymiai didesniu antikatalikišku aktyvumu, nei to reikalavo Maskva. Bažnyčių uždarymo skubotumas, neinventorizuojant jose esančio turto, skatino nebaudžiamai grobstyti ar sunaikinti didelės meninės vertės sakralinio meno kūrinius. Beveik visos uždarytos bažnyčios atiteko ūkinės paskirties organizacijoms, paverstos sandėliais. Sovietinės sistemos aplaidumas ir neūkiškumas lėmė sakralinių vertybių vagystes bei niokojimą. Labiausiai Vilniaus bažnyčioms pakenkė netinkama paskirtis bei eksploatacija. Kultūros paveldo išsaugojimo atstovai bei paminklų apsaugos darbuotojai negalėjo apsaugoti bažnyčių nuo apiplėšimų ir niokojimo, nes jie rizikavo būti apkaltintais religijos ir Bažnyčios gynimu.

Sakralinio kultūros paveldo objekto samprata buvo iš esmės paneigta. Nors Vilnius buvo įtrauktas į SSRS istorinių miestų sąrašą, valdžios sluoksniuose sakralinis architektūrinis religinis paveldas buvo ne tik vertinamas neigiamai, bet buvo vykdomas šio paveldo tikras genocidas, žymiai didesnis, palyginus su carinės okupacijos metu vykdomu kultūros paveldo genocidu. Mano nuomone, pati didžiausia materialinė bei moralinė žala Vilniaus sakraliniam kultūros paveldui padaryta sovietmečio laikotarpiu.Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje paveldosauga formuota pagal sąjunginį modelį. 1949-1967 m. paveldosaugą reglamentavę nuostatai akcentavo paveldo apskaitą, paremtą elementiniu principu, akcentuojant reprezentacinę, ideologinę kultūros paminklų funkciją. Nors TSRS buvo pasirašiusi daugelį tarptautinių paminklų apsaugos konvencijų, įpareigojančių saugoti kultūros paveldą, tačiau jų nebuvo laikomasi. Pirmaisiais pokario metais ne tik sakralinio bet ir viso architektūros paveldo tvarkymo darbai beveik nevyko. Nuo karo nukentėjusių bažnyčių restauravimas būdavo vilkinamas metų metus, nuolat mažinant jų finansavimą. Tyrimo ir projektavimo darbams stigo specialistų bei lėšų. Neskubama restauruoti net tas didelės meninės vertės bažnyčias, kurios buvo įtrauktos į sąjunginės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. Sakralinio architektūrinio paveldo restauravimo metu restauratoriai padarė nemažai klaidų. Nuo 1963 m. iki 1990 m. kultūros paminklų apsauga rūpinosi prie Kultūros ministerijos įkurta Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba. Mano nuomone, svarbus ir drąsus 1967 m. Lietuvos vyriausybės žingsnis – Kultūros paminklų apsaugos įstatymo, kurio Sovietų Sąjunga dar neturėjo, priėmimas. Šis įstatymas suteikė geresnį juridinį apsaugos pagrindą, gerokai papildė ir patikslino kultūros paminklų apskaitos, apsaugos ir paminklotvarkos darbų nuostatus. Ypač svarbu, kad juridiškai buvo patvirtinti kultūros paveldo sąrašai. Dėl valstybės mastu vykdytos ateistinės propagandos ir Bažnyčios izoliavimo nuo visuomenės jai nebuvo sudarytos palankios sąlygos gyvam ir sąmoningam tikėjimui. Tačiau beveik pusę amžiaus trukusį konfliktą su sovietų režimu laimėjo Katalikų Bažnyčia. Ji liko nesunaikinta tik dėl totalitarinės sistemos dviveidiškumo, pasauliui demonstruojamos pseudodemokratijos. Mano nuomone, prie Bažnyčių išsaugojimo ypač prisidėjo tikinčiųjų bendruomenės, sugebėjusios sunkiais pokario metais išlaikyti bažnyčias, sumokėti didžiulius mokesčius. Palaikomos tikinčiųjų Vilniaus bažnyčios išstovėjo, išsaugojo vertingą nacionalinės kultūros paveldą, sugrįžo į visapusiškos – religinės, kultūrinės, švietėjiškos – veiklos sferą. Lietuvių tautos ištikimybė persekiotam tikėjimui padėjo jam iš naujo prisikelti ir sutvirtėti, daugumą privertė atsiversti ir pasukti tikėjimo keliu. Atgavus nepriklausomybę, tikintiesiems pradėta grąžinti bažnyčias ir restauruoti religinėms bendruomenėms sugrąžintus kulto pastatus. Lietuvai tapus UNESCO nare, ji prisijungė prie Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų konvencijos ir taip pat tapo ICCROM nare. Vilniaus senamiestį įrašius į UNESCO Pasaulio, kultūros ir gamos paveldo paminklų sąrašą, atsirado dar didesnė atsakomybė už senamiesčio, o kartu ir už jame esančių bažnyčių išsaugojimą. Dabartinį Lietuvos kultūros paveldo apsaugos juridinį pagrindą sudaro 3 įstatymai: Lietuvos Respublikos Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Reorganizuota paminklosaugos valstybinio valdymo sistema: įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija, Kultūros paveldo inspekcija sujungiama su buvusiu Paminklotvarkos departamentu, valstybiniam paminklosaugos valdymui įsteigiamas naujas Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Tačiau formuojant naujus teisinius dokumentus, nebuvo laikomasi vienos paveldosauginės koncepcijos: vienas įstatymas reglamentavo sisteminį paveldo formavimą (būdinga Vakarų valstybėse), kitas įstatymas – tradicinį elementinį. Prieštaravimai įstatymuose tarp planavimo principų buvo viena iš priežasčių, lėmusių tam tikrą chaosą ir dabartinėje Lietuvos paveldosaugoje. Mano nuomone, tai rodo, kad Lietuvoje vis dar įsigalėjęs iš sovietmečio laikotarpio paveldėtas elementinis požiūris. Šis požiūris į kultūros objektus Vakaruose vyravo iki XX a. 6-7 dešimtmečio. Tai rodo, kad Lietuva paveldosaugos srityje vis dar atsilikusi nuo Vakaruose šiuo metu būdingų tendencijų. Lietuva į sudėtingą paveldosaugos raidą įsitraukė sąlygiškai neseniai ir labai pavėlavusi. Europinių procesų lygį ji atitiko tik XX a. 7-8 dešimtmetyje – kai valstybės saugomi paveldo objektai buvo tvarkomi, saugant jų autentiškumą. Lietuva šiuo atžvilgiu atsilieka nuo pažangių paveldosauginių tendencijų. Dabartinėje Lietuvos paveldotvarkoje laikomasi minimalios paveldo objekto keitimo krypties. Tai atitinka vyraujančias tendencijas Europoje. Nepriklausomybės laikotarpiu pagerėjo paminklotvarkos darbų kokybė. Licencijuojamos paminklotvarkos darbus atliekančios įmonės ir atestuojami specialistai, kurių kvalifikacijos kėlimas tebeliko aktualus iki šiol. Lietuvoje vyrauja avarinės būklės likvidavimo darbai, konservavimo ir dalinio restauravimo darbai.Nors nepriklausomybės laikotarpiu susirūpinta bažnyčių būkle, tačiau, mano nuomone, joms skiriama pernelyg mažai dėmesio. Daugelis bažnyčių dėl ankstesnių neprofesionalių restauravimo darbų neteko daug autentiškų meninių elementų. Todėl daugeliui Vilniaus bažnyčių turi būti grąžintas jų monumentalumas. Dar nemažai bažnyčių stovi apleistos ir tuščios, laukiančios savo restauravimo eilės. Graudžiai atrodo miesto cente stovinti apleista Šv. Kotrynos bažnyčia, taip ir nesulaukianti savo restauravimo eilės. Pilnai atidarius duris šaltuoju metų laiku, į daugelio bažnyčių vidų veržiasi šaltis ir drėgmė, kurie kenkia vidinėms bažnyčių sienoms, viduje esantiems paveikslams bei kitoms meno vertybėms. Vienas svarbiausių paveldotvarkos darbų stabdis – lėšos. Šiems darbams paaukotų lėšų neužtenka. Didelį nerimą kelia valstybės finansuojamų restauruotinų architektūros objektų skaičius mažinimas, kultūros paveldo vertybių mažėjimas Nekilnojamo kultūros paveldo registre. Todėl kultūros paveldo institucijos turėtų labiau akcentuoti bažnyčių paveldotvarkos darbų poreikį, kad tam būtų skiriama pakankamai lėšų. Privatizacijos procesas išryškino paveldosaugos ir komercinių interesų priešpriešą, sąmoningą paveldosaugos įstatymų nesilaikymą ir paveldo naikinimą, siekiant greitesnės naudos. Paveldosauga susiduria su privačios nuosavybės, rinkos ekonomikos, finansavimo problemomis. Paskutiniu metu Vilniuje pasireiškė senamiesčio darkymo procesai. Vilniaus dangoraižiai atsirado ten, kur draudžia įstatymas, o savivaldybės rengiamas reglamentas siūlo ten statyti ir toliau. Tai, mano nuomone, rodo, kad Lietuvoje aplinkosaugos ir paminklosaugos institucijos yra silpnos, tenkina investuotojo įnorius ir nesilaiko įstatymų. Todėl būtina toliau tobulinti esamus paveldo srities įstatymus, papildyti ir tikslinti paminklosaugos strategiją bei politiką, padaryti veiksmingesnę paminklosaugos valstybinio valdymo sistemą, aktyviau įsitraukti į šį procesą visuomenei.Lietuvos valstybei kaip vienai iš postkomunistinių valstybių iškilo sunkus uždavinys: kurti Lietuvos istorinę kultūrą, pritaikant naujausias istorijos tyrimų žinias dabarties poreikiams, įsijungti į eurointegracinių paveldosaugos procesų sampratą. Todėl šiuo metu ypač aktuali tampa paveldošvieta. Didesnis Valstybės dėmesys, kaip ir didesnis paveldo reikšmės supratimas bei ekonominis rėmimas, daugiausia priklausys nuo tolesnės šalies politinės ir ekonominės raidos, taip pat ir nuo mūsų pačių nuoširdaus darbo bei atsakomybės. Mano nuomone, Naujasis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas turėtų užtikrinti jame esančių sakralinės paskirties pastatų jų priežiūrą, paveldotvarką bei išsaugojimą. Tolesnė Lietuvos sakralinio kultūros paveldo ateitis bei paveldosaugos perspektyvos priklausys nuo tobulesnių, geriau tarpusavyje suderintų įstatymų, darnesnės paminklosaugos institucijų veiklos, geresnės darbuotojų kompetencijos ir didesnio valstybės dėmesio, aiškesnio kultūros paveldo reikšmės supratimo ir ekonominio rėmimo. Didelis veikiančių bažnyčių skaičius, naujai pastatytos ir statomos bažnyčios, didelis bažnyčiose aukojamų mišių skaičius rodo tautos tikėjimo pakilimą. Todėl sakralinis kultūros paveldas, mano nuomone, privalo išlaikyti funkcinę prigimtį, kuri ir dabar ir ateityje turi būti gyva.

Nuorodos1. Kviklys B. Mūsų Lietuva, I tomas. Vilnius: „Mintis”, 1989 m., p.88.2. Kviklys B. Mūsų Lietuva, I tomas. Vilnius: „Mintis”, 1989 m., p.89.3. Lietuvos architektūros istorija /II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p.147.4. Lietuvos architektūros istorija /II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p.96.5. Lietuvos architektūros istorija /II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 12. 6. Lietuvos architektūros istorija /II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p.54.7. Vorobjovas M., Vilniaus menas. Kaunas: „Spindulys”, 1940. p.37.8. Kviklys B. Mūsų Lietuva, I tomas. Vilnius: „Mintis”, 1989 m., p.66.9. Vorobjovas M., Vilniaus menas. Kaunas: „Spindulys”, 1940 p.45.10. Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. Vilnius: „ Baltos lankos”, 1996 m. p.171. 11. Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. Vilnius: „ Baltos lankos”, 1996 m.p.167. 12. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ “Petro spauda”, 1998 m. p.273. 13. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija. Vilnius: „Urbanistika ir architektūra”, 2003 m. Nr.3. 14. Drėma V. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais. Vilnius: „Mokslas”, 1991m., p.151. 15. Laukaitytė R. Vienuolijų ideologinė veikla Lietuvoje 1919-1940 m. Lietuvos TSR „Žinijos” draugijos valdyba, 1987 m. p.15

16. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija. Vilnius: „Urbanistika ir architektūra”, 2003 m. Nr.3. 17. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ “Petro spauda”, 1998 m. p. 272.18. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ “Petro spauda”, 1998 m. 297.19. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ “Petro spauda”, 1998 m. p. 297..20. Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė palitika Lietuvoje (1944-1990). Vilnius :Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002. p.2021. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas somietmečiu (1944 – 1990 ), p.3422. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas somietmečiu (1944 – 1990 ), p.3323. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas somietmečiu (1944 – 1990 ), p.3524. Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais. Vilnius: Kultūros paminklai, 1994 m. Nr.1, p.146.25. Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais. Vilnius: Kultūros paminklai, 1994 m. Nr.1, p.146.26. Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė palitika Lietuvoje (1944-1990). Vilnius :Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002 p.54.27. Drėma V, Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim?. Vilnius: Žurnalas „Švyturys”, 1988, Nr. 22. 28. Senamiestis bus tvarkomas civilizuotai. Savaitraštis „Vilniaus žinios”, 2004 m., balandžio 9 d., Nr.14. 29. Ramoškevičiūtė D. Vilnius seka Lotynų Amerikos pavyzdžiu. Vilnius: Lietuvos žinios Nr.9, 2004 01 13.

Literatūros sąrašas

Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. Vilnius: „ Baltos lankos”, 1996 m.Belickas A. Vilniaus vienuolijų likimas. „Literatūra ir menas”, 1990 m. balandžio 28 d. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas somietmečiu (1944 – 1990 ). Vilnius: “Liaudies kultūra”, 2002/5. Drėma V, Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim?. Vilnius: Žurnalas „Švyturys”, 1988, Nr. 22-23. Drėma V. Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais. Vilnius: „Mokslas”, 1991m.Glemža J.R., Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais. Vilnius: Kultūros paminklai, 1994 m. Nr.1.Kuizinaitė M. „Alpinistą lengviau išmokyti dažyti nei dažytoją- kopti”. Dienraštis “Lietuvos rytas”, 2004 m. sausio 31 d., Nr. 25. Kuizinaitė M. Šventovėje pritaikomos ir technikos naujovės. Dienraštis „Lietuvos rytas”, Vilnius, 2003 m. gruodžio 6 d., Nr. 285. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ “Petro spauda”, 1998 m. Kviklys B. Mūsų Lietuva, I tomas. Vilnius: „Mintis”, 1989 m. Lietuvos architektūros istorija /II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.Laukaitytė R. Vienuolijų ideologinė veikla Lietuvoje 1919-1940 m. Lietuvos TSR „Žinijos” draugijos valdyba, 1987 m. Laukaitytė R. Vienuolynų likvidavimas Lietuvoje pokario metais.//Iš Lietuvos istorijos tyrinėjimų. Vilnius: 1991 m. Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras, Kultūros paminklai /1. Vilnius: „Savastis”, 1994. Ramoškevičiūtė D. Vilnius seka Lotynų Amerikos pavyzdžiu. Vilnius: Lietuvos žinios Nr.9, 2004 01 13.Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija. Vilnius: „Urbanistika ir architektūra”, 2003 m. Nr.3. Senamiestis bus tvarkomas civilizuotai. Savaitraštis „Vilniaus žinios”, 2004 m., balandžio 9 d., Nr.14. Skrinskias R.G., Piligrimo vadovas. Kaunas: „Judex”, 1999.Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m. Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1998 m. Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990). Vilnius :Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002. Vilniaus pilys, vadovas. Vilnius: Draugija „Pilis”, 2002.Vorobjovas M., Vilniaus menas. Kaunas: „Spindulys”, 1940.Interneto tinklapiai: http://ldmuziejus.mch.mii.lt/index.htm; www.heritage.lt.