Viljamas Harvėjus

Viljamas Harvėjus

Viljamas Harvėjus gimė 1578 metų balandžio 1 dieną Folkstoune, klestinčio pirklio šeimoje. Jis, vyriausias sūnus ir svarbiausias įpėdinis. Ne taip, kaip broliai, buvo abejingas šilko kainoms ir labiau linkęs į pokalbius su frachtuotų škunų kapitonais. Viljamas Harvėjus su džiaugsmu pakeitė verslą į Kenterberio koledžo suolą, o vėliau perėjo ir į Kembridžo universitetą. Tūrėdamas dvidešimt metų jis buvo gerai įsisavinęs visas natūrfilosofijos ir viduramžių logikos tiesas. Viljamas Harvėjus tapo išsilavinusiu žmogumi. Jį traukė gamtos mokslai. Būtent ten jis tikėjosi rasti erdvės savo skvarbiam protui. To meto mokinių papročiu Viljamas Harvėjus išsiruošė į penkerių metų kelionę, kurioje tikėjosi sustiprinti savo medicinos žinias. Jis buvo nuvykęs į Prancūziją, po to į Vokietiją, vėliau, susižavėjęs įžymaus anatomo Fabricijaus d’Akvapendentės paskaitomis, ilgiau apsistojo Padujoje. Keliaudamas jis perskaitė daug knygų ir taip labai sutvirtino žinias apie mediciną. Londone, tūrėdamas Padujos ir Kembridžo universiteto diplomus, Viljamas Harvėjus tapo gydytoju. Po dviejų metų jis buvo priimtas į Londono gydytojų kolegiją, paskirtas vyriausioju gydytoju šventojo Bartolomėjaus ligoninėje. 1628 metais, Frankfurte, po ilgų tyrimų ir kruopštaus darbo, jis išleido knygą “Gyvūnų širdies ir kraujo judėjimo anatomijos tyrimas”. Paskui Viljamą Harvėjų sudomino gemalų vystymosi problemos, tačiau įsiliepsnojęs pilietinis karas trukdė dirbti. Vis dėl to jis formulavo savo paprastą ir amžiną dėsnį: “Kas gyvi – iš kiaušinio”.Paskui Karolis I Viljamą Harvėjų paskyrė Oksfordo koledžo dekanu, tačiau netrukus jis sužinojo, kad jo iškilmingasis globėjas buvo nukirsdintas ant ešafoto.O švęsdami pergalę, Kromvelio šalininkai apiplėšė ir sudegino Viljamo Harvėjaus namą. Ugnyje žuvo rankraščiai ir paskutiniųjų metų bandymų užrašai. Embriologijos knygą vėliau jis rašė jau iš atminties.

Paskutiniais metais Viljamas Harvėjus gyveno atsiskyręs, vis dar daug dirbo. 76- erių metų jis buvo išrinktas Londono medicinos kolegijos prezidentu, tačiau jis atsisakė šio posto. “…šios pareigos per sunkios seniui… Aš labai jaudinuosi dėl kolegijos, kuriai priklausau, ateities, ir nenoriu, kad ji žlugtų, man būnant pirmininku.1657 metų birželio 3 dieną prabudęs Viljamas Harvėjus pajuto, jog negali kalbėti. Jis suprato, kad tai jo gyvenimo pabaiga. Atsisveikino su artimaisiais paprastai, lengvai, kiekvienam rado nedidelę dovanėlę ir mirė tyliai, ramiai.

Naudota literatūra:

J. Golovanovas “Etiudai apie mokslininkus”

Enciklopedija

L.Molienė ir S.Molis “Žmogaus biologija ir sveikata”