Sausio 13

Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis. Netekti jos – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę. Lietuvis – savo tėvų žemės šeimininkas, jis čia gyvens ir kurs.

1990 m. kovo 11 dieną Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Maskva ėmėsi žygių nuslopinti “sukilusią respubliką”. Lietuvoje dislokuotų TSRS karinių dalinių vadovybė ėmė sąmoningai didinti įtampą, bandyti išprovokuoti susirėmimus, kad galėtų įvesti karinį valdymą. Ypač padėtis paaštrėjo 1990 m. gruodžio mėnesį. 1991 m. sausio 10 dieną TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas tiesiogiai kreipėsi ultimatyviu laišku į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siūlydamas “tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus”.Sausio 12 dieną 11 val. 15 min. iš karinio Šiaurės miestelio gauta informacija, kad Vilniuje rengiamos karo pratybos, todėl gatvėse pasirodys šarvuota technika. Jau 11 val. 45 min. šarvuočiai apsupo automatinę telefono stotį Viršuliškėse, 12 val. 45 min. įsiveržė į Spaudos rūmus.1991 m. sausio 13-osios naktį KGB specialiosios paskirties grupė “Alfa” apsupo Vilniaus televizijos bokštą ir jį gynusius civilius. Šturmo metu žuvo ir mirė nuo sužalojimų 14 žmonių. Tai – Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Macinkevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius.Lietuvos Generalinė Prokuratūra, po ilgų ir kruopščių tyrimų, su visu atsakingumu pareiškė, kad kruvinosios nakties padarinius sukėlė TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmai. TSRS kariuomenė prie Respublikos ryšių objektų atvyko, vykdydama iš anksto suplanuotos ir kruopščiai parengtos operacijos planą, siekdama nuversti teisėtai išrinktą Parlamentą ir Vyriausybę.

Daugiau kaip 1000 žmonių paliudijo, jog šturmuodami bokštą kariškiai šaudė iš šaunamųjų ginklų, tankų, mėtė sprogstamuosius įtaisus ir kitus daiktus, skirtus kūną žaloti. Tyrimo metu apklausti visi liudytojai ir nukentėjusieji paliudijo, kad šaudė tik kareiviai, o ginantys TV bokštą civiliai gyventojai buvo beginkliai, susirinkę taikiai saugoti pastatus, nes buvo įspėti, kad šie pastatai bus puolami.Nė vienas tarybinis kareivis prie TV bokšto nežuvo ir nebuvo sužalotas. TSRS Generalinio prokuroro tvirtinimas apie tai, kad žmonės Vilniuje buvo tyčia stumdomi po tankais, nepagrįstas. Nustatyta, kad kartu su Loreta Asanavičiūte tankas parbloškė ir sužalojo dar dvi moteris ir vyrą, kurie stovėjo greta. Nukentėjusieji bei 10 liudytojų parodė, kad tankistas užvažiavo ant stovėjusiųjų ir prispaudė juos vikšrais. Šis įvykis užfiksuotas dviejų fotografų, jį paliudija ir tanko ekipažo pokalbis su vadovybe.Dar šiandien šūvių pėdsakai matomi tarp TV bokšto antrojo aukšto langų. Žuvusiojo V.Maciulevičiaus brolis paliudijo, jog desantininkai paleido 3-4 salves virš gynėjų galvų. Po vienos iš salvių jis pamatė, kad greta jo stovėjęs brolis parkrito, jam iš skruosto fontanu liejosi kraujas. Teismo medicininė ir balistinė ekspertizės patvirtino, kad V. Maciulevičius žuvo nuo sužeidimo į galvą iš viršaus nuo rikošetuojančios kulkos.Šturmo metu bokšto viduje, siųstuvų salėje buvęs Siuntimo tarnybos viršininkas Algirdas Ramanauskas prisimena: “mes buvome užsibarikadavę. Išlaužė duris, bet 15 min. mūsų nerado, nes ceche buvo tamsu, užgesinome šviesą. Mūsų neradę, ėmė šaudyti pro langus į lauką…, manėme, kad mus sušaudys.”Tik 1991 m. rugpjūčio 23 dieną, nepavykus Maskvos perversmui, TSRS kariuomenė pasitraukė iš Vilniaus televizijos bokšto.Filmavimo kamerų dėka visas pasaulis sužinojo tiesą apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Istorija ir laikas pateiks nuosprendį nusikaltėliams.
Dar ir dabar tikriausiai daugelio mūsų atmintyje tebėra gyvi kraupūs 1991 m. nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją įvykiai. Apie kruvinąjį sekmadienį liudija Vilniaus universiteto docentas, buvęs tremtinys Algirdas Šukys.“Tą naktį drauge su daugybe žmonių, studentais budėjau prie Televizijos bokšto. Buvo linksma: jaunimas šoko, beveik visi dainavo, degė laužai. Tvirtai tikėjome, kad Televizijos bokštui, esant tokiam dideliam susibūrimui, negali atsitikti taip, kaip Spaudos rūmams. Juos kareiviai užpuolė nelauktai ir taip staigiai, jog žmonės nesuspėjo atbėgti į pagalbą. Prieš vidurnaktį pasklido gandai – puolimo galima laukti arčiau ryto – apie 3-4 -tą valandą, atseit tada kai dalis žmonių jau bus pavargę ar net išsiskirstę. Sužinoję apie tai, būrelis, ypač arti bokšto gyvenantys senesnieji žmonės, nuėjo namo. Ne snausti, o išgerti kavos bei arbatos, šiek tiek sušilti, kad sugrįžtų budėti iki ryto, o jei reiks, tai ir toliau. Tą patį padariau ir aš. Nuėjau į neseniai mūsų. kaip tremtiniu šeimai skirtą butą Lazdynuose. Į ji mes dar nespėjome visiškai persikelti, bet ten jau laukė giminaičiai, aš laukiau sūnaus Vytauto. Sausio 12-ji buvo mano gimimo diena.Pasigirdo šūviai, iššokau į gatvę, puoliau į pirmą pravažiuojančią mašiną. Per porą minučių nulėkėme prie kalno. Mašiną palikome, patys per miškelį pasileidome bokšto link. Kažkokia moteris mums šūktelėjo, kad būtume atsargūs – miškelyje jau gali tūnoti desantininku pasala! Laimei, niekas nepastojo kelio. Mes greitai pribėgome prie vielinės tvoros. Ja aptverta bokšto teritorija. Bet mes jau puikiai žinojome plyšį, šmurkštelėjom. Iš visų pusių bokšto link bėgo daugybė žmonių. Po kelių minučių mes buvome jau prie paties bokšto. Kol mes bėgome, kalno papėdėje prie to pagrindinio įėjimo i Televizijos bokšto teritoriją, griaudėjo šūviai. Burzgė karinė technika,švysčiojo prožektoriai, kilo tirštų dūmų debesys. Šalia bokšto nei karinės technikos, nei desantininku dar nesimatė. Stovėjome susikibę rankomis. Apsupom bokštą gyvu kelių eilių žiedu, skandavome: “Lietuva, Lietuva, Lietuva!”
O iš apačios, nuo gatvės, girdėjosi žmonių šauksmai, šūvių tratėjimas, prožektorių apšviesti kylantys dūmų kamuoliai. Prie bokšto vis bėgo ir bėgo žmones. Nežinojusieji apie plyšį tvoroje rikiavosi šalia – prie bokšto tvoros.Staiga pasigirdo tankų burzgimas. Kraupiai supyškėjo šūviai tiesiai į bokštą. Plieniniai žvėrys atšliaužė. Jie išniro iš kitos kalno pusės, nuo miškelio, kur dar neseniai buvo tylu. Tankai išvertė tvorą, maurodami dideliu greičiu apsupo bokštą. Su tankais, tanketėmis atlėkė ir dengtos mašinos -furgonai, pasipylė desantininkai. Jie buvo šalmuoti, storai apsirengę. Pažiro sušaudyti žibintai. Pyškindami į viršų, kartu su tankais ir šarvuočiais, kareiviai artėjo mūsų žiedo link. Mes stovėjome susikibę rankomis ir skandavome: “Gėda, gėda, gėda!”Pabiro bokšto langu stiklai. Pradėjo kristi mūro atplaišos, mūsų žiedas skilo į dvi dalis. Vienas, mažesnis būrys, apsaugotas apatiniu bokšto lubų. pasiliko prie bokšto sienos. Pirmosios gretos žengėme keletą žingsniu pirmyn, nepaleisdami vienas kito rankų. Prislinko tankų ir desantininkų vora. Be paliovos tratino į viršų. Kai kurie – į apačią, į kojas.Kur tankams ir desantininkams pavyko pralaužti mūsų žiedą, nemačiau. Staiga išvydau -tankai jau ne tik prieš mane. Jie stūgavo ir už mūsų nugarų. O siaube, važiuodami iš šono, jie stumia mūsų žmones! Moterys, vaikai pradėjo bėgti. Tankai šliaužė tiesiai į juos. Susidarė spūstis. Vieni bėgdami klupo ir griuvo, kiti bandė užstoti kelią krūtine. Treti, suvokdami tokios aukos beprasmiškumą, tempė juos į šalį. Mes, keli vyrai, susikabinę rankomis, stovėjome prieš atžleganti didžiulį tanką. Matėme – mūsų apsaugos žiedas suplėšytas į gabalus, nežinojome, ką toliau daryti. Moterys pradėjo šaukti, kad pasitrauktume, neduotume savęs sutraiškyti. Mūsų vora pasisuko į bokštą. Tankas prašliaužė pro pat nosis. Aš vos spėjau atitraukti koją nuo vikšrų, kai iš kairės, visai šalia, išgirdau riksmą. Pasisukęs pamačiau gulinčią moterį ar mergaitę. (Tanko šešėlyje buvo sunku įžiūrėti jos veidą). Pastebėjau šviesią skarą ar kepuraitę, tamsų ar pilką švarką. Jos kojos buvo po vikšrais! Vyrai bandė stumti tanką, beviltiškai traukti iš po jo žmogų. Aš pradėjau kumščiais daužyti tanko viršų rusiškai šaukti, kad po vikšrais – moteris! “Kuda liezeš, ch…. pūlių na tebia, padla staryj, žalko, sam sdochneš_ – klaikiai plūsdamasis šoko desantininkas. Treniruotas smogikas skaudžiai niūktelėjo man kupron, spyrė keliu i pilvą ir nustūmė. Tankas nuvažiavo nuo moters. Bet prieš pajudėdamas į priekį, jis šiek tiek pasistūmėjo atgal ir… dar labiau užvažiavo ant jos. Vyrai pagriebė sužeistą moterį ir nunešė. Jau girdėjosi šūksniai:__Greitąją, greitąją!” Ūmai iš dešinės pasigirdo salvė. Vienas šalmuotas desantininkas šovė į vyriškį. Atrodo, jis vilkėjo tamsiai rusvu lietpalčiu. Viskas mirguliavo sukiojamų prožektorių ir trasuojančių kulkų šviesoje. Ryškią šviesą tą pačią akimirką keitė tamsa, ją – vėl akinanti šviesa. Vyriškis sukniubo. Jį taip pat nunešė. Stovėjęs mūsų gretose jaunas, gražiai nuaugęs vyriškis desantininko uniforma, su “telniaška” ir medaliais ant krūtinės šoko prieš tanką ir sukniubo: “Bratcy čto vy delajctc! Streliajcte svoich! Ja žc svami šiuži!. May daže na Afgane tak ne delali. Davite i menia!”.Prie jo pripuolė desantininkas. Regis, nesuspėjo įspirti, nes mūsų vyrai nusitempė “afganistanietį” atgal. Jis stovėjo ir raudojo. Stambios ašaros riedėjo skruostais. Kažkoks barzdotas vyras bandė jį nufotografuoti.
Mes vėl susikibome rankomis. Pradėjome skanduoti: “Lietuva, Lietuva, Lietuva bus laisva!” Šalia manęs stovėjo jauna moteris raudonu paltu.Staiga švystelėjo raudona raketa. Pasigirdo komanda: “Očistijt teritorijų”.Šalmuoti desantininkai, keletas nešalmuotų tankistų, atrodžiusių ir besielgusių ne taip žiauriai prišoko prie mūsų, prikišdami automatus prie mūsų veidų. Jie šaukė: “Nazad, ši re šag!” Tas pats desantininkas, kuris prieš tai buvo mane apdaužęs, puolė: “Nazad, suka, a to zastrieliu”. Aš jam pasakiau “Streliaj, synok, esli možeš, esli tebe matj eto prostit. A mnie uže vsio ravno”. Ir tikrai, po viso to, kas jau buvo įvykę, man buvo vis tiek, liksiu gyvas ar ne. Desantininkas riktelėjo, kad jis neturi motinos, jis iš vaikų namų. Po to prikišęs automatą iššovė pro pat mano ausį. Tuo pat metu trenkė šalia stovėjusio tanko patranka. Pakilo tirštas dūmų debesys. Kažkas suriko: “Dujos, dujos!” Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį ir gerklę. Mes pradėjome skubiai trauktis, bėgome atakupsti, veidu Į priešą. Išlėkę iš dūmų debesies, pastebėjome, jog desantininkai ir tankistai be dujokaukių. Nurimome. Be reikalo. Į mus patraukė tankai ir pradėjo mus vaikyti tarp medelių. Desantininkai vis tratino ir tratino. bjauriai keikdamiesi ir kartodami: “Vot vam svoboda i nezavisiinostj”. Iš kažkur atsirado milicininkas. Jo kepurėje buvo ne vytis, o penkiakampė žvaigždutė. Patarė mums neleisti į prieki jaunų vyrų. Esanti instrukcija šaudyti į juos. Įdomu, ar jis ne iš tų milicininkų, kurie buvo apsupę Spaudos rūmus. Tie milicininkai (aš su jais asmeniškai išsikalbėjau po Spaudos rūmų užėmimo) savo autobusais atvažiavo iš Šalčininkų. Jie buvo instruktuoti šilčiau apsirengę, nes reiksią saugoti žmones nuo ginkluotų susirėmimų su kariuomene. Tai dar kartą įrodo, kad KPSS ir Šalčininkų vadovai aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvoje perversmą.
Žingsnis po žingsnio tankai ir desantininkai nustūmė mus prie tvoros kampo. Dešinioji tvoros pusė jau buvo išversta. Čia kareiviai sustojo įvykdė “užduotį”. Jų žodžiais tariant “išviję mus iš savo žemės”. Mes pradėjome ginčytis. Šnekėjom, jog tai mūsų žemė, o ne jų. Pradėjom aiškinti, jog taip elgtis gali tik fašistai. Jie nesileido į kalbas. Tada mes uždainavome. Desantininkai nutarė užsirūkyti, bet netūrėjo degtukų. Kažkuris iš mūsų mestelėjo jiems dėžutę. Jie užsirūkė ir dėžutę švystelėjo atgal. Vienas iš jų, matyt, vyresnysis, kažkur nuėjo. Tada desantininkai pradėjo teisintis jog jie – kariškiai ir tik vykdo įsakymą.Mes nespėjome pratęsti diskusijos. Nuo bokšto pasigirdo garsiakalbis. Iš pradžių lietuviškai, po to rusiškai. Pranešė, kad visą valdžią Lietuvoje paėmė “nacionalinis Lietuvos gelbėjimo komitetas”. Tačiau dauguma nepatikėjo. Negi jau užimta Aukščiausioji Taryba. Negali būti! Nusileidome nuo kalno. “Pasigavę” pravažiuojančias mašinas, atvykome į nepriklausomybės aikštę. Lengviau atsidusome – čia radome dar tebegyvuojančią Nepriklausomą Lietuvą. Ją giname ir ginsime tiek, kiek reikės…”Tą pačią naktį buvo planuota užpulti ir Aukščiausios Tarybos rūmus. Tačiau didelis aukų skaičius bei itin gausūs žmonių susibūrimai sukliudė šiam veiksmui.Gynėjų žuvimo vietas šiandien žymi nedideli granito obeliskai bei šalia pasodinti medžiai: ten kur krito vyrai – auga ąžuolai, o Loretos Asanavičiūtės žuvimo vietoje – liepaitė. Žuvusiųjų tarpe dominuoja vilniečiai. Jų vardais šiandien pavadintos Karoliniškių mikrorajono gatvės.

Parašė Gytis ir Tadas

Naudota literatūra:InternetasDienraštis “Lietuvos rytas”