Viduramžių teatras

Viduramžiu drama
Viduramžių teatras ir dramaturgija buvo gerokai primityvesni palyginti su antikos laikais. Smulkesnieji vaidinimai iš dalies atsirado iš krikščionių pamaldų, bažnytinės liturgijos (pavyzdžiui, dialoginės giesmės ir replikos tarp dvasininko ir choro, vaizdingos Biblijos teksto pantomimos, rodomos netoli altoriaus). Dėl tos priežasties ankstyvoji (X-XI a.) viduramžių drama yra vadinama liturgine.
XII a. vaidinimai dar labiau paplito. Didėjantis publikos dėmesys vertė juos kartoti šventoriuje ar miesto aikštėse. Nuo lotynų pereita prie tautinių kalbų, vaidinimuose pradėjo dalyvauti nebe dvasininkai, o paprasti miestiečiai, ypač amatininkai. XIIII a. teatrinę veiklą visai perėmė cechai. Paprastai vaidinimai buvo rengiami per bažnytines šventes.
XIV-XV a. drama supasaulėjo. Vaidinimas, į kurį anksčiau buvo žiūrima rimtai, palengva virto liaudies pasilinksminimu. Sceninis apipavidalinimas buvo itin sąlygiškas. Miesto aikštėje pastatytoje simultaninėje scenoje vienu metu buvo vaizduojamos kelios menkai dekoruotos veiksmo vietos – prie jų padėdavo lenteles, pavyzdžiui, „Paryžius”, „Jeruzalė” ir kt. Trečiame, ypatingame lygmenyje būdavo „dangus”, „žemė” ir „pragaras”. Scenos skylėse įsitaisydavo nuodėmės, kilnios sielos virvėmis būdavo kilstelimos „dangopi”. Judamąją sceną sudarė vežimais traukiamos platformos, kurios (ppavyzdžiui, kaip bažnytinių švenčių procesijos dalis) griežta tvarka pravažiuodavo pro publiką ir kiekvienoje vietoje buvo suvaidinama kokia nors scena.
Iš biblinių epizodų sudarytos pjesės buvo vadinamos misterijomis (lot. ministerium – tarnyba). Seniausioji išlikusi misterija „Vaidinimas apie Adomą” (XII a. vidurys) vaizduoja Adomo ir

r Ievos nuopuolį. Sujungus atskirus epizodus XV a. Prancūzijoje susiklostė dideli misterijų ciklai. Ankstyviausia iš jų – „Senojo testamento misterija”, kurią sudaro 40 savarankiškų vaidinimų, atspindinčių visus svarbiausius Senojo testamento įvykius.
Miraklių (lot. miraculum – stebuklas) tematika buvo nepaprasti apaštalų ir Dievo Motinos darbai. Į juos buvo įpinama daug istorinių padavimų, panaudojami ir populiarūs riterinių romanų nuotykių motyvai bei fantastika. Pirmiausia minėtinas prancūzų rašytojo Rutebeufo (Riutbefo) „Miraklis apie Teofilį” (XIII a.); tai, matyt, pirmas kūrinys, kuriame vaizduojama žmogaus ir velnio sutartis, t.y. panaudota sielos pardavimo nelabajam tema. Šio miraklio pagrindas – legenda apie vienos Mažosios Azijos vyskupystės ekonomą Teofilį, kuris buvo melagingai apkaltintas ir atleistas iš pareigų, todėl supykęs ėmė ieškoti velnio pagalbos. Pjesė gyvai perteikia Teofilio svarstymus ir abejones. Velnio priesakuose Teofiliui slypi ironiškos užuominos appie tai, kaip tapti turtingam ir susilaukti žemiškos sėkmės.
XVI a. pabaigoje apie sielos pardavimą velniui pasakoja vokiečių liaudies knyga „Daktaras Faustas”. Iš jos Shakespeare’o laikų dramaturgas Christopheris Marlowe (Kristoferis Marlou) paėmė temą savo pjesei „Tragiška daktaro Fausto istorija”. Kiek vėliau, remdamasis įvairiais šaltiniais, šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Calderonas (Kalderonas) pjesėje „Stebuklingasis magas”. Viską paskui susintetino Goethe savo „Fauste”.
Trečiasis iš pagrindinių viduramžių dramos žanrų buvo moralitė; tai pamokomo pobūdžio pjesė, kurioje veikia daug alegorinių veikėjų (kaip ir an
nksčiau parašytame „Rožės romane”).
Vėlesniuose mirakliuose gausu komiškų nutikimų. XIV-XV a. Prancūzijoje ir Vokietijoje labai populiarūs saviti farso ir soti žanrai; šių žanrų dramas Paryžiuje, pavyzdžiui, vaidino pusiau profesionali trupė „Nerūpestingi vyrukai”, kurią sudarė jauni apsišvietę žmonės bei studentai.
Farsai (pranc. farce – pokštas, komiškas vaidinimas) – tai trumpos aštriai komiškos buitinės pjesės, kurių nuolatiniai veikėjai buvo nuodėmingas vienuolis, pedantiškas advokatas, pagyrūnas kareivis, neištikima žmona ir kt. Žinomiausias prancūzų farsas – anoniminis „Ponas Patelenas”.
Soti, arba komedijose apie kvailius (pranc. sot – kvailys, bukagalvis), tekstas buvo improvizuojamas, o po juoko, pasimaivymo skraiste slypėdavo aštri politinė satyra; tokias soti kūrė, pavyzdžiui, XV a. pabaigos rašytojas Pierre’as Gringoire’as (Pjeras Grenguaras), kurį Victoras Hugo pavertė romano „Paryžiaus Dievo motinos katedra” personažu.
Vėlyvųjų viduramžių komiškasis teatras, regis, labai panašus į Italijos Renesanso (XVI a.) populiariąją commedia dell’arte (komedija del arte).

Leave a Comment