Pasaulio ūkio šaliu geografija

1. Pasaulio ūkio samprata, jo esmė.
Pasaulio ūkis – nacionalinių ūkių, siejamų geografinio pasidalijimo ir glaudžių tarpusavio ryšių sistema. Ji apima prekybinius, finansinius, kapitalo ir investicijų, darbo išteklių, mokslo ir technikos ryšius, kurie sieja skirtingo ekonominės plėtros lygio valstybės ir regionus, vienaip ar kitaip veikia jų ūkio struktūrą ir plėtotę. O valstybės jungiasi (integruojasi) į įvairius ekonominius susivienijimus ieškodamos naudos ir spartesnės plėtotės būdų.Pasaulio ūkis dar dažnai vadinamas ekonomika – tai visuomenės reiškinys, užtikrinantis jos narių gyvybinius poreikius, iš dalies skatinantis jų veiklą, pasikeitimą jos prroduktais ir idėjomis.Pasaulyje nuolat vyksta kūrimas, gamyba ir mainai. Nėra valstybės, kuri naudotųsi ir išgyventų tik iš savo išteklių, materialinių ir dvasinių vertybių. Tam naudojama prekyba, finansai, teisė – sauga, ryšiai ir kiti veiksniai. Tarp pasaulio valstybių veikia vieninga gamybos arba kūrybos pasiskirstymo mainų sistema.

2. Pasaulio ūkio formavimosi ir raidos etapai.
Pasaulio ūkio raida apima visą civilizacijos istoriją. Jo formavimasis susijęs su darbo pasidalijimu. Tobulėjant įrankiams, augant žmonių poreikiams, atsirado amatai, su jais ir mainai.Vientisam pasaulio ūkiui atsirasti prireikė 19 amžių. Didžiųjų geografinių attradimo laikotarpis nulėmė pagrindines pasaulio ūkio susidarymo prielaidas. Naujos atrastos žemės ir nauji prekybiniai keliai padėjo Europai atsikratyti monopolinių Rytų prekių. Iš Lotynų Amerikos plūstelėjęs auksas ir sidabras paspartino amatų pramonės plėtotę. Didieji geografiniai atradimai iš esmes pakeitė Europos ūkio st

truktūrą. Laivybą ir ryšiai su kolonijomis ir tolimais regionais lėmė sparčią tarptautinių mainų plėtrą. Mokslo it technikos pažangą XVIII a.sukėlė pirmąjį pramonės perversmą, prasidėjo masinė pigių prekių gamyba.Smarkiai išaugo gamybos specializacija ir teritorinis pasiskirstymas.Gamybos plėtra ir tobulėjantis transportas suformavo pasaulio rinką. Svarbiausia buvo prekių ir žaliavų mainai tarp metropolijų ir kolonijų. Keletą šalių valdė milžinišką pasaulio dalį, iš kurios gaudavo pinigų žaliavų,o kolonijų rinkoje realizavo savo gaminius.Dėl to kolonijų ūkis smuko, jį žlugdė prievartinė įvežamų pramonės gaminių gausa. Tokia metropolijų ekonominė politika nuskurdino kolonijų gyventojus, suformavo labai siaurą,masažinį ūkį.Vientisas pasaulio ūkis susiformavo XIX ir XX a.sandūroje. XXa.3 dešimtmetyje prasidėjęs pramonės automatizavimas ir elektrifikavimas tapo antruoju pramonės perversmų.Žmogų daugelyje kenksmingų gamybos barų pakeitė robotai,prasidėjo masinis visų žmogaus veiklos sferų kompiuterizavimas.Tai buvo trrečiasis pramonės perversmas.Vystosi aptarnavimo sfera atsiranda popramoninė visuomenė. Nuolatinis tarpusavio konkuravimas ir tarpusavio priklausomybė suformavo tarptautinį veiklos pasidalijimą.Jis glaudžiai susijęs su tarptautinė ūkio specializacija. Ją nulemia geografinė padėtis,gamtos ištekliai,istorinė šalių raida,darbo jėgos gausa,gyventojų darbo įgūdžiai,tradicijos ir kt.Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje valstybinių ūkiai labai susipynę,didelė valstybių tarpusavio ekonominė priklausomybė.Toks reiškinys vad.Ekonominė integracija.Labiausiai integruotos yra ekonomiškai stipriuos valstybės. Efektyvios integracijos pav. ES šiuo metu yra daugiau negu 20 didelių tarpvalstybinių ekonominių susivienijimų. Pergyvenęs visą eilę technologinių perversmų,dabartinis pasaulio ūkis mokslo ir skaitmeninių technologijų dėka įž
žengė į naujausią savo raidos epochą.

3. Pasaulio ūkio tendencijos.
Ūkis yra visuomeninis reiškinys, dažnai vadinamas ekonomika. Nėra valstybės, kuri galėtų kelti gyventojų gerovę naudodamasi tik savo ištekliais, tik savo sukurtomis materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Pasaulyje nuolat gaminama, kuriama, mainoma. Sėkmę užtikrina prekyba, , finansai, ryšiai, teisėsauga ir kt. Gaminantys ir mainantys bendrauja tarpusavyje, o tai lemia pažangą. Pastaruoju metu stiprėja valstybių ūkio tarpusavio priklausomybė. Gamyba, paskirstymas, mainai ir vartojimas veikia kaip bendra sistema.
Ūkio tendencijos:
1)nuolat didėjantys ekonomikos mastai 1997 – 98 m gamybos apimtys siekė 25 trilijonų dol, dabar virš 40 tril. dol. Tai lemia didelė pridėtinė vertė. G-bos apimtys atsispindi prekyboje. Sparčiai plėtojasi turizmo šaka.
2) stiprėjantys globalizacijos procesai , ekonomikoje neišvengiami, nes stambiausi gamintojai nori išlaikyti ir plėsti gamybos rinkas. Ekonomiką diktuoja TNK, visos valstybės veikia pagal šių kompanijų norus, planus. Jos valdo strateginius sektorius: energetikos, resursų, tiekimo sistemų. (Mc Donalds, IBM, Maikrosoft, Jonson&jonson). Ekonomikos globalizacijoje atsispindi nacionaliniai, rasiniai, socialiniai netolygumai.
3) netolygus pramonės pasiskirstymas ¾ pramonės tenka Š. Amerikai, Europai ir Japonijai, skirtumai ir toliau didėja. Tai kelia pasipriešinimą, nesantaiką.
4) regionalizacija stiprūs ekonominiai regionai turi didelę įtaką tam tikram ekonominiam reiškiniui. Jų sprendimai gali lemti ekonominius klausimus (OPEC neišgauna daugiau naftos, kad pakeltų jos kainą.).
5) privatizacijos ir ekonominių reformų apėmė visą XX amžių ir tęsiasi iki dabar.
6) Ūkio konversija. 20 a. buvo 2

grupuotės – socialistinė ir kapitalistinė, tarp jų vyko konfrontacija. To pasekoje susiformavo kariniai kompleksai – šaltojo karo atspindys. Po Berlyno sienos nugriovimo konfrontacijos neliko, prasidėjo konkurencija. Dalis karinių kompleksų buvo pertvarkoma į kitos paskirties gamybą.
7) intensyvi privataus kapitalo migracija. Yra daug užsienio įmonių valstybėse, todėl nėra daug nacionalinio kapitalo įmonių. Didžiausią nacionalinį kapitalą išsaugojusi Japonija. Investicijos, paskolos, kita finansinė pagalba dabar vyksta iš išvystytų valstybių į išvystytas. 8 – 9 dešimtmetyje judėjo iš išvystytų į besuvystančias. Išimti – investicijos į naftą išgaunančias šalis. Tais pačiais keliais judantis kapitalas stimuliuoja tų pačių šalių ekonomiką, kuriai augant vietinės rinkos tampa perpildytos ir jų ek. Atsiduria stagnacijoje. Atsiranda prielaidos šešėlinei ekonomikai.
8) Pasaulinė įsiskolinimo krizė, Nėra šalies kuri nebūtų skolinga. 2002m tik Šveicarija ir Norvegija neturėjo tarptautinių skolų. Daugiausia įsiskolinusios JAV, Kanada, Vokietija.
9) bankų, valiutų krizės. Įsigali dėl šešėlinės ekonomikos, kai finansinės operacijos vykdomos nesiremiant ekonomika. Vienų bankų krizė atsiliepia kitiems.
10) Ekonominio vystimosi nevienodumai juos lemia gamtiniai, darbo jėgos, soc – kultūriniai, kapitalo, informaciniai – technologiniai resursai. Išryškėjo 6 dešimtmetyje, kai pradėjo stiprėti regionai.
11) darbo jėgos migracija vyko nuolat. Yra 3 sudedamosios dalys: išvystytos šalys, besivystančios ir silpnai išvystytos. Darbo jėga juda iš didesnės masės į mažesnę.
12) Kriminogeninė ekonomika – šešėlinė ek, korupcija, apgaulės, klastojimai, pinigų padirbinėjimai.

4. Ūkio reformos, privatizacijos ir liberalizacijos procesai.
Susiformavus pasaulio ūkiui, skiriamos 3 ekonomikos bangos: 19 a. pab – 20 a. pr

r. iki pirmos pasaulinės krizės 1929 m. Ekonomika patyrė labai didelius pokyčius, atsirado automatizacija, sparčiai padidėjo prekių skaičius, žmonėms nereikėjo dirbti rankomis, atsirado laiko darbo vietos tobulinimui. Anglijos ekonomika pakibo ant plauko, juos pralenkė vokiečiai, o pastaruosius, pasinaudoję I Pasaulinio karo krize pralenkė amerikiečiai ir nuo to laiko lyderiauja pasaulyje. Įsivyrauja ekonomikos liberalizavimo idėjos – reikia leisti pasireikšti privačiam sektoriui, kuris mažai reguliuojamas. 1929 m susiformavo 1-ji pasaulinė krizė – atsirado poreikis naujų ekonomikos organizavimo formų, smarkiai brango produkcija, kitose šalyse buvo produkcijos perteklius. Ekonomika nesugebėjo įjungti savireguliacijos mechanizmų. Privatus sektorius negalėjo jos suvaldyti. JAV krizė buvo įveikta atlikus reformas nacionalizacijos būdu: valstybė perėmė privačias įmones. Pelningos šakos buvo valstybės prioritetas – alkoholio g-ba. Europoje krizė tęsėsi ilgiau, stiprėjo komunizmo idėjos, prasidėjo 2 pasaulinis karas. Geresnėje padėtyje atsidūrė Anglija, nes buvo nuošaly, ji padėjo atsikurti kitoms V. Europos šalims. Ekonomika kilo Japonijoje, Australijoje, Kanadoje. Susidarė stambių blokų ekonominis tinklas. Ekonomika augo žymiai greičiau, nei galėjo apsirūpinti energetinėmis žaliavomis, todėl susidarė 2-ji pasaulinė krizė dėl energetinių resursų trūkumo 1973 – 74m. JAV turėjo didelę įtaką savo šalies ekonomikai, nes visi resursai buvo valstybės sektoriuje. Smarkiai brango naftos produktai (Brazilijoje 18 kartų). Naftą eksportuojančios šalys prarasdavo pelną, nes kol pinigai prasisukdavo per bankus ir grįždavo, patirdavo nuostolių. Todėl atsirado neoliberalizmas, privatizacijos procesai. Valstybės įtakos mažinimas vyko ne tik liberaliose bet ir konservatyviose šalyse (Britanija). 1975 – 76 m. dalis išvystytų valstybių išbrido iš gilios krizės. Ekonomikos kilimas vyko iki 1994 – 95 m. 1996 m ekonomikos krizė susijusi su ekonomikos pertvarkymais. Stiprėjo konkurencija, išaugo Kinija, įsivyravo ekonominiai karai (viščiukų ir plieno). Britanija vienintelė neišgyvena krizės, JAV krizė, nes nėra ekonomikos stimulų. Ji reiškiasi kariniame sektoriuje (Irakas, Afganistanas). Iškilo šalys, kurios savo pramonę pradėjo vystyti kaimyninių šalių pagalba (Japonijos). Dėl krizės šios šalys savo produkciją parduoda tik savo regiono viduje (pietryčių, pietų Azija). Dėl krizės nukentėjo ir L. Amerikos šalys, kuriose buvo ypač liberali ekonomika (Argentina). Atėjęs užsienio kapitalas ėmė vadovauti valstybei, visai nesirūpino socialiniais klausimais. Krizė paaštrėjo 2001 – 02 m. padeda Pasaulio bankas, kreditoriai. Taip pat krizė R. Europos šalyse (Rus, Ukrain). Vid. Europoje šalys, kurios atsisuko į V. Europą – padėtis gera, o tose šalyse kur reformos vyko nekryptingai (Rumunija, Albanija, Balkanai) ekonomika vystoma lėčiau. Pasaulio bankas finansuoja 4 tipų reformines programas:1. pereinamosios ek. šalių Vid. ir R. Europos, 2. L. Amerikos šalys, kurios vykdė liberalizacijos procesus ypač prekybos ir siekė ekonominio stabilumo, 3. Afrikos valstybių į pietus nuo Sacharos. reikalaujama panaudoti vidinius resursus, sutvarkyti socialinę struktūrą, siekti politinio stabilumo. Afrikai tenka mažiausiai lėšų. 4. Musoninės Azijos šalys, kurios teikia prioritetą pramonės kūrimui ir plėtrai bei šiuolaikiniam bioprodukciniam ūkiui. (Kinija, Indonezija, Malaizija). Visos valstybės ir regionai, kuriuos remia Pasaulio bankas yra pereinamosios ekonomikos šalys.

5. Kriminogeninė ekonomika.
T.y. neoficiali, šešėlinė ekonomika, korupcija, klastojimai.Apie XVIII-IX a. buvo pradėta fiksuoti korupcija (tirti reiškinį). Kai padidėjo ekonomikos mastai, korupcija įgavo t.p. globalinį mastą. Ji yra gyliai įsišaknijusi visuomenėje, jos atšaka- valdžios korupcija. Daugumose šalių ji yra persekiojama, bet tik keleta š. persekioja ją už savo š. ribų (JAV, Švedija). Jos apimtys didžiulės, ypač išsivysčiusiose valstybėse, bet pats mechanizmas išsiplėtoja besivystančiose. Labiausiai persekiojama JAV. Mažiausia korupcija pasižimi Skandinavijos šalys, Šveicarija. Šešėlinė ekonomika susiformuoja tada, kai atsiranda mokėsčiai. Visos šalys turi ją. Jos mastai didesni ten kur didesnė ek., bet intensyvumas skiriasi. Išsivysčiusiose ir arčiau jų esančiose valstybėse normalu jeigu šešėlinė ekonomika sudaro iki trečdalio visos ekonomikos, ją dar galima kontroliuoti. Besivystančiose šalyse gali sudaryti pusę ir daugiau. Mažiausia yra griežto valdymo šalyse: Kinijoje, Kuboje, Baltarusijoje. Labiausia demokratiškose v. sąlygos didėti jai yra ypač palankios. Visą laiką yra ieškoma priežasčių. Pagrindinė- žmogaus prigimtis. Formalios- valstybės stabilumas, teisiniai pagrindai, žmonių informatyvumas, kultūra. Šešėlinę ekonomiką valstybėje apskaičiuoja ekspertų grupė. Šešėlinės ek. dalis- pinigų plovimas, nelegalių pinigų įteisinimas. Nelegalių pinigų legalizavimas- dalis šešėlinių pinigų pereina į legalią ekonomiką.

6. Rodikliai apibūdinantys ekonominius procesus ir pasaulio ūkį
BVP – per tam tikrą laiką šalyje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų visuma, išreikšta pinigine verte. BVP parodo valstybės ūkio ekonominį lygį, struktūrą, padeda nustatyti darbo našumą ir produktyvumą. Arba, tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. Trumpiau tariant, BVP – tai pajamos, gautos šalies viduje (kai neapskaitomas ekonominių užsienio ryšių saldas). Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui.
BVP/1 gyventojui – yra BVP dalis, kuri tektų kiekvienam šalies gyventojui, jei joje pagamintos prekės ir paslaugos būtų išdalytos po lygiai. BVP vienam gyventojui yra vienas iš būdų parodyti, koks vidutinis šalies gyventojų gyvenimo lygis..
BNP (Bendrasis nacionalinis produktas) – visos produkcijos kiekis, pagamintas per nurodytą trumpą laikotarpį, panaudojant įvairių kintamųjų gamybos išteklių kiekį.
BGT (būsima gyvenimo trukmė arba tikėtina gyvenimo trukmė) – tikimybinis rodiklis, kuris parodo, kiek vidutiniškai metų gyvens kiekvienas gimęs, jeigu visą būsimą tiriamosios kartos gyvenimą mirtingumo lygis kiekvienoje gyventojų amžiaus grupėje liks nepakitęs.
Vaikų mirtingumas 1000 kūdikių rodo kiek valstybėje 1000 gimusių kūdikių jų miršta. Kuo valstybė ir jos sveikatos apsaugos sistema labiau išvystyta tuo šis rodiklis mažesnis ir atvirkščiai.
Raštingumas rodo, kiek suaugusiųjų, vyresniųjų kaip 15 metų, moka skaityti ir rašyti. Pvz. JAV raštingumas siekia 99%, o Džibutyje tik 19%.
BR (vidutinis raštingumas) – kiek žmonių turi bet kokį išsilavinimą.
TR (tretinis raštingumas) – kiek žmonių moka skaityti, rašyti.
PGP (perkamosios galios paritetas 1 gyv./doleriais) – tai nacionalinių valiutų perskaičiavimo kursai, pašalinantys kainų lygių skirtumų tarp šalių poveikį ir leidžiantys atlikti realius apimties palyginimus. Perkamosios galios paritetai rodo, kiek konkrečios šalies valiutos vienetų reikia tam, kad būtų galima įsigyti tą patį prekių ir paslaugų rinkinį, kurį galima įsigyti už šalies bazinės valiutos vienetą arba už šalių grupės bendros dirbtinės valiutos vienetą. PGP apskaičiuojami kaip bendro prekių ir paslaugų rinkinio kainų, išreikštų šalių nacionaline valiuta, santykių vidurkiai. Prekių ir paslaugų rinkinys turi būti palyginamas tarp šalių ir galintis reprezentuoti kiekvieną iš jų.

7. Pasaulio ūkio sistemos struktūra.
Skiriami 4 sektoriai.
1-apima gamtinių resursų naudojimą;
2-apdirbamoji pramonė ir statyba;
3- visos pagr. paslaugos;
4- informacinės technologijos.
Laikotarpiai pasaulio ūkyje pagal vyraujančią struktūrą- taip ir vadiname, pvz. agrarinė visuomenė, agrarinis laikotarpis. Pramoninė visuomenė- ūkis, tuo metu daugiausia gyventojų dirbo su pramone susijusiose šakose ir t. t. skaitoma, kad tik Amerikoje yra susiformavusi informacinė visuomenė.

8. Pasaulio ūkio veiklos erdvės.
Pasaulio ūkio veiklos vientisumą užtikrino 3 pagr. erdviniai tipai: * geografinė;* ekonominė; * informacinė. Geografinė erdvė apima įv. dalykus, visos veiklos geografinės veiklos: sausumos, vandens, oro. Apjungia įv. komunikacines sistemas ( transporto, ryšių ir pan.). labiausiai nagrinėjama sausumos erdvė. Ekonominė erdvė- ją sudaro įv. ekonominės pasaulio institucijos, įmonių ekonominė veikla, iv. Finansinės rinkos. Svarbu vientisa valiutos sistema, kurią sudaro: stambūs pinigai (svarai sterlingai); mažiau stambūs ( Japonijos iena, Vok. markė); greitai nuvertėjantys (Rusijos, Ukrainos); bendrasis vienetas: ES- euras, Afrikos finansinės bendrijos frankas. Informacinė erdvė- susijusi su informacijos srautų valdymu, kaupimu, apdorojimu, panaudojimu. Kas valdo informacijas, tas valdo pasaulį.

9. Geografinė pasaulio ūkio erdvė.
Geografinė erdvė apima įv. dalykus, visos veiklos geografinės veiklos: sausumos, vandens, oro. Apjungia įv. komunikacines sistemas ( transporto, ryšių ir pan.). labiausiai nagrinėjama sausumos erdvė.

10. Ekonominė pasaulio ūkio erdvė.
Čia įeina žmonių ekonominė veikla, įskaitant finansinių institucijų veiklą, įmonių ir transnacionalinių korporacijų veiklą, įvairiausios rinkos, socialinės struktūros veiklos. Ši erdvė yra daugiau žmogaus veiklos erdvė:
1)žaliavos;
2)gamyba;
3)produktas;
4)realizacija.
Šiame cikle sukasi žmonių veikla. Per finansines institucijas eina pinigai. Čia vykdomos operacijos, tarpininkai.Įeina:bankai,investicinės bendrovės, draudimo kompanijos. Visą funkcionavimą užtikrina vientisa pinigų sistema (pati svarbiausia – valiutos, ją galima naudoti kaip ekvivalentą). Valiutos susideda iš 1)nacionalinių ir 2)internacionalinių.
1) Nacionaliniai piniginiai vienetai: 1) stabilūs (doleriai, litai, svarai sterlingai); 2) mažiau stabilūs (tie, kurie patiria ilgalaikį nuosmukį: Prancūzijos, Vokietijos nacionaliniai vienetai); 3) greitai nuvertėjantys (kurie greitai neatlaiko išbandymų valstybės ekonomine prasme: Rytų Europos vienetai: grivinai Ukrainos, Moldovos, bet išskyrus Baltarusijos).
2) Internacionalinė valiuta: euras (ji funkcionuoja uždaroje erdvėje); Šiaurės Afrikos frankas. Iki reformų buvo ekiu (tarptautinių atsiskaitymų vienetas). Valiutos fondas atlieka valiutų perskaičiavimo operacijas. Didelė reikšmė – stambių draudimo kompanijų. Loido tipo kompanijos – patikimiausios draudimo kompanijos. Jos užkariauja pasaulio rinką.

11. Informacinė pasaulio ūkio erdvė. Informaciniai srautai – dideli. Problema: atrinkti reikiamą informaciją ir ją efektyviai susisteminti. “Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį”.
Informacija – priemonė, būdas siekti tam tikrų tikslų, prekė bei kaupimo vienetas (kaupiama kaip kapitalas). Ideologiniai karai pasaulyje atspindi informacijos perteikimo reikšmę. Ideologiniai karai – pralaimėjusiųjų pusėje.

12. Pasaulio ūkio ryšiai.
Bet kuri ekonominė veikla siejama ryšiais. Jie visą laiką buvo iki pat Pasaulio ūkio susiformavimo. Svarbiausi būtų: * tarptautinis darbo pasidalijimas; * gamybiniai; *prekybiniai; * finansiniai; *mokslo ir technikos; * informaciniai. Tarptautinis darbo pasidalijimas-darbo vieneto skaida pasaulyje. Gali būti: ilgalaikė, tradicinė, netradicinė. Prekybiniai- susideda iš 3 dalių: eksportas, importas, reeksportas. Finansiniai- apima įv. struktūrinius bankus, kredito įmones, vertybinių popierių biržas, investicijų fondus, draudimo įmones, elektroninė bankininkystė ir t. t. mokslo ir technikos ryšiai- ne tik pasaulio ūkio, bet ir visos žmonijos varomoji jėga. Genetika ir bioinžinerija suiję su žemės ūkiu ir medicina. Informaciniai –sieja skirtingo išsivystymo lygio valstybes ir regionus, įmones, organizacijas. Apima informacijos srautus ir jų indėlį į pasaulio ūkį. Šie ryšiai neleis sužlugti ūkiui, jie kaip jungiamoji grandis.

13. Globalizacijos procesai pasaulio ūkyje.
Pasaulio ūkis globalizacijoj apima: – resursus, gynybą, prekybą,vartojimą, organizacinius darinius (Tarpt.vadyba, TNK, regioninės institucijos: kiek jos yra globalizacijos sudėty). Nustatoma pg. globalumą, pg. stambiausias kompanijas: pg. šalies bendroves turinčias užsienio dukterines kompanijas. Savo šalyje turi mažumą. Stambiosios susiję su užsienio kapitalu(išsk.Japoniją,Norvegiją-nacionalinių kompanijų vyravimas).Naujai ateinančiose nebuvo sukaupta nacionalinio kapitalo, o legalus-išplaunamas.Besivystančiose dar dideli skirtumai užsienio įmonių naudai. Išsivysčiusios investuoja į išvystytas .Uždaras ratas, nes ¾ kapitalo i6vystytose.Vadinasi stimulo dar daugiau.Besivystančios turi ieškoti vidinių resursų.
Pokyčiai:
-40proc.pagamintų automobilių parduodama užsieny;
labai tamprūs gamybiniai ryšiai, sunku atskirti nacionalinius interesus(Toyota-daugiau JAV nei Japonijoj ar V.Europoj);
-Elektronika:didelė konkurencija.Kito. Buvo prestižas,o šiandien būtinybė.Kaina kito santykinai 4-5kartus.
-Tobulesni produktai:sparti rinkos plėtra, specializacija, tarpt.ryšiai ir geografiškumas.
-Kainos krenta, o apyvarta auga.Reikalinga specializacija.Kas gamina “Viską”-bankrutuoja.Konkurencinis privalumas.Ryšiai negali pasireikšti iki begalybės.Nėra standarto kiekvienai daliai.
-Chemijos pramonė:1)pastovios naujovės2)didelės galimybės(pažangios technologijos naftos).Turi būti mokslinis potencialas, nes stipri konkurencija, sparti rinkos plėtra, koncentracija, tarptautiniai ryšiai, geografiškumas.
Prekyba:pagrindiniai rodikliai:
-labai intensyvus pokytis:precedento neturintys lygiai gamybos atžvilgiu, o prekiaujamos produkcijos dalis privačios gamybos didesnė nei bet kada anksčiau.
-sparti technologinė raida
-visuotinas šalies dalyvavimas globalizacijoj
-infrastruktūra apkrauta max, nepriekaištingai atlieka funkcijas
-pasaulinės prekybos organizacijos vis labiau veikia kaip globali institucija ir siekia užtikrinti bendras taisykles visame pasaulyje ir prekybos liberalizavimo intensyvumą:taisyklėms reikalaujama liberalizacijos.
Globalizacija:
-nauja žmonijos istorijos epocha (kraštutiniu atveju tradicinės nacionalinės valstybės tampa neįmanomomis); naudojamasi pasaulio standartais.
-gal tai tik nacionalinių ūkių sąveika (tada G. Tik mitas, pagrindas-internacionalizacija);
Problema: pasaulio raidos pasekmėj pasikeitė aplinka;
-sparčių ek.,soc.,politinių pokyčių pagrindinė varomoji jėga(nauja pas.tvarka ir nauja visuomenė).
Skirtingi žmonės skirtingu laiku mato tą patį objektą kitaip.
1.globalus amžius?2.integraciniai blokai?3.istorinės globalios tarpusavio sąsajos?
Pasaulionio ir vietinio lygių reiškiniai:
ES procesas: globalizacijos ar regionalizacijos pasekmė? Iš vienos pusės lokalumas: veiklos kryptys, sąsajos su komponentais, teritorinis apibrėžtumas. Tačiau susiformavo G. įtakoj. Privalo jungtis, kad turėtų atsvarą. Mozaikos dalis. Vienas kitą papildo.
OPEC-prieštaringas G. ekonominis veiksnys. Siekiai būti savo regine, bet daro įtaką pasauliniu mąstu.
Savybės: 1.globalus kapitalas, valdžia, pilietinė visuomenė (ant šio pagrindo formuojasi valstybė): Keris, Bušas

2. didesnė tarpusavio priklausomybė: ES (25 valstybės. 3 siekia įstoti, kitos neatmeta galimybės prisijungti. Priklausomybė pakerta atskirų valstybių geopolitinius siekius. Vienintelė Jungtinė Karalystė nepasiduoda. Aukojami nacionaliniai prioritetai.
Problemos: idealios visuomenės koncepcijos-Hantingtono pas. Tvarkos-priešprieša tarp Europos ir JAV. V.Europos elitas priešinasi natūraliai, arba nesuprasdamos konteksto. Pvz. Rugsėjo 11d.: Europos žiniasklaida: “terorizmas blogai”. Antrą savaitę-pasitenkinimas, kad JAV gavo ko nusipelnė. Tarptautinis nesaugumas išlieka. V.Europoj masinė psichozė. Bijoma reiškinio (ne veiksmo)-importo problemos ir kt. JAV atsakinga už pasaulio tvarką po II pasaulinio karo. JAV sukuria infrastruktūrą ir tada Europa nori dalyvauti. Žiūrima tik ekonominės naudos. Suformuotas “saugumas”. Bet nežiūrima kas suformavo. Europoj daug rasinių, etninių grupių. Amerika su tuo susitvarko, o Europa?
Atskirtis tarp JAV ir Europos didėja ir problemos gilėja; ką gali nacionalinės vyriausybės?JAV-daug, Europa-nieko, išsk.Jungtinę Karalysę).
-varančioji jėga-1.kapitalas

2.technologijos

3.kombinuotos moderniosios jėgos
Materiali informacinė visuomenė. Ateity-dvasinė. Papildomos jėgos-švietimo kokybė ir nauja informacija.
-Geopolitinis modelis:1.senų hierarchijų išnykimas

2.nauja pasaulinė tvarka
(1.pas.ek.tvarka: senosios hierarchijos ekonomiškai susiformavo po II pas.karo: nugalėtojų(D.Britanija, Rusija, Prancūzija, JAV) ir pralaimėjusiųjų(Vokietija, Italija, Japonija): nugalėtosios ekonomiškai priklausė nuo laimėjusių-perdalinimai: Vokietija į Rytų ir Vakarų, Korėja į Šiaurės ir Pietų. Vyko kova tarp komunistinių ir kapitalistinių valstybių. Šiandien: nėra II pas. Karo nugalėtojų ir pralaimėtojų. Pirmauja ir JAV, ir Vokietija, D.Britanija, Japonija.Neliko socialistinės ir komunistinės priešpriešos. Nefunkcionuoja globaliu mąstu).
Kas ateityje?
1.nacionalinės valstybės pabaiga?2.valstybių ir pasaulinių galių transformacija?3.totalaus ūkio sukūrimas?totalios kultūros sukūrimas?
G.poveikiai:
-valstybių suartėjimas arba konfrontacija
-“geležinio narvo” koncepcija
-visuomenių suartėjimas arba konfrontacija(įsiliejimas: V.Europoj, Ispanijoj valstybės pamoka mokykloj; kultūros nebūtinai suderinamos)
-“geležinės rankos” koncepcija
Kokios priemonės taikomos neklusniom valstybėm?
Izoliacija-taikus būdas(judėjimo laisvės, prekybos apribojimai);Karinis.
Pagrindinės globalizacijos dimensijos:
1.globalinių tinklų ekstensyvumas
2.globalinis tarpusavio sąveikos intensyvumas
3.globalių srautų greitis(transportavimas)
14.Globalizacijos aiškinimas imperijų veikla:

14. Globalizacijos aiškinimas imperijų veikla.

Globalinė politika/ Istoriškumas
ankstyvosios imperijos Graikų, Aleksandro Makedoniečio, Romos, Sen.Kinijos, Persų, Bizantijos, Osmanų, Rusijos. (Kinija kūrė etninę imperiją, t.y. tautiniu pagrindu).
kolonijinės imperijos;
moderniosios imperijos (ankstyvosios) – integracinės – Sovietų sąj.,Vokietijos, Jugoslavijos. Šiandien jos tik padariniai.
Moderniosios imperijos – integracinės: ES, NVS, Britų sandrauga (niekaip nežlunganti, sėkmingai besiplėtojanti)
– Protestantiškųjų imperijų iškilimas – vyrauja visuomenių asmeniškumo ir verslo etika (vakarų imperijos dominavimas)
– Kova už erdves.

-Šiandien visuomenės asmeniškumą grindžia visuomeniškumu. Verslo etika. Lietuvoje dar nėra. Tai ekonominis pagrindas.
Mono inperija – JAV, Kinija (Įgyvendina savo veiksmus be problemų).
Monokultūrinės – Jungtinė Karalystė, Rusija, Prancūzija (Turi imperinio pobūdžio priklausinių tinklus).
Apibendrinant: Formuojasi:
Futuristinės(grėsmingosios) – Irano-Irako imperija,R. Azijos imperija, Arabų puslankio imperija (Irano-Irako pokario pabaigos turi būti įgyvendinamas dvasinis pasaulietiškumas, nes joms susijungus-galinga, radikali, siekianti pertvarkyti pasauly imperija.Vidurio rytų teritorija-kovos laukas. Sėkmingiausias karas ne “namie”.Pasirinkta Iranas-Irakas, nes po 10-20 metų karas būtų pietų Europoj. Per Vakarų saugumą JAV mato savo saugumą. Arabijos puslanky dar vyraus Amerikos civilizacinė įtaka(išsk. Vidurio Rytus-Irako siena).
Futuristinės hegemonės-JAV-Amerikos imperija,V.Europa-Europos imperija,Rusija-Š. ir V. Azijos imperija,Musulmoniškoji-racionalioji imperija(jei racionalumas iškiltų kaip vertybė)
Išvada: Šiuolaikinė globalizacijos samprata siejama išimtinai su europinės civilizacijos (kultūros) hegemonija.
Kontrišvada: Šiuolaikinėje globalizacijos arenoj vykstantys procesai palaipsniui krypsta musulmoniškosios civilizacijos (kultūros) naudai.

15. Militaristinė globalizacija.
Svarbu: *kariniai santykiai tarp politinių pasaulio sistemos darinių; *globalinis karinių galių kūrimo procesas ( valstybės kurios kuria, tuo naudojasi, naudoja valstybių viduje). Aspektai: karo sistemos globalizacija; ginkluotės kaita; karinės galios panaudojimo reguliavimas; globalinio konflikto amžius. Karai ir šaltasis karas. I-sis Pasaulinis- daug valstybių, primityvus, jau buvo tankai. II-sis Pasaulinis- suklesti visame pajėgume, okupuotų teritorijų resursų panaudojimas (to nebuvo anksčiau), intensyvi diplomatinė veikla, panaudoti nauji ginklai (tame tarpe cheminiai, biologiniai, branduoliniai). Šaltasis karas- intensyvus ginkluotės bazės stiprinimas, diplomatinis karas, informacijos ir technologijos varomoji jėga, atsiranda III pasaulinio karo grėsmė, gali įsijungti visas pasaulis. „Karštieji karai“- stambūs kariniai konfliktai nuo 1990 iki dabar: Afganistanas, Persų įl., Balkanai. Globalusis terorizmas- didžiausia klaida, kad buvo leista jam įsigalėti. Saugumo organizacijos: JTO- realioje grėsmėje, neturi galios; NATO- veikimo nežinome, Atskiros šalys- siunčia kariškius į misijas. Dabartinė karinė globalizacija: *gynybos politika, *karinių pajėgų efektyvumas, * saugumas , *ginkluotės raida, *“pokario visuomenės“. Reikalinga: lėšos, veiksmų derinimas, efektyvių žmogiškųjų išteklių, kitų šalių taikingumas. Bendrąja prasme apima: resursai, gamyba, prekyba, vartojimas, organizaciniai dariniai.

16. Kultūros globalizacija.
Kultūra t.p. neliko globalizacijos nuošaly. Pirmiausia globalizacijos procesai matomi per vakarietiškos kultūros skverbimąsi pasaulyje. Veiksmingiausios terpės kultūrai plysi – ekonominė ir socialinė. Dabar matome pokyčius įvairiose srityse, pvz.: firminių prekinių ženklų plytimas ir pripažinimas pasaulyje pasaulyje įvairių reiškinių (koncertai, sport. varžybos). Svarbiausi sportiniai renginiai pasaulyje transliuojami 160 valstybių. Įvairių tautų žmonių pripažinimas pasaulyje, ypač menininkų. Globalizacijos pristabdyti neįmanoma, ypač globalizacijai padėda plysti internetas, kurį apribot t.p. neįmanoma. Plyntanti pasaulyje vakarietiška kultūra nepriimtina visiems, pvz.: atsilikusiems šalims. Besivystančiose šalyse ji atrodo kaip gerovės simbolis. Kalba – vienas iš šio reiškinio plytimo laidininkų. Anglų, ispanų, vokiečių, portugalų, prancūzų – jos tampa bendrosiomis kalbomis ir deda antspaudą ant kultūros pagrindų. Anglų kalba vartojama kaip mokslo kalba, pereina į technologijas. Ji priverčia kitas kalbas lygintis prie jos. Turizmo verslas. Pasaulinis turizmas pasižymi konservatiškumu: daugelis žmonių juda savo regiono ribose. Bet jau vakarų žmonės pasirenka daugiau kt. Kultūrų teritorijas. Vienas iš globalizacijos reiškinių: Mcdonallds‘o plytimas pasaulyje, Coca kolos gėrimą žino 80 proc pasaulio žmonių. T.p. virtuvė, pvz.: rytietiška virtuvė, plyntanti per restoranus: mes iš rytietiškos virtuvės galime perimti dalį jų kultūros. Labai imponuoja kai kurių žmonių religiniai – dvasiniai aspektai ir didelę dalį savo patirties jie skleidžia plačiai visuomenei, pvz.: kažkokia tai Lietuvos rašytoja per savo kūrinius propoguoja tibetetišką kultūrą. Kiberkultūra ( kompiuteriniai tinklai, sukuriami kompiuteriniai žaidimai), kuri remiasi kompiut. scenarijumi. T.p. l. plynta interneto kavinės, klubai, tampa kiberkultūros židiniais. Žmonės yra labai pasiduodantys kitai kultūrai. Dabar žmonės yra išsilavinę ir nori išbandyti ir pažinti naują dalyką. Kultūrinės erdvės padeda susilieti vieną su kita. Turime teritorijas, kur susiformuoja pereinamos kultūros sritys: tarp Rusijos ir Vidurinės Azijos. Rusifikacija yra palikusi tam tikrą antspaudą, o t.p. ir vietinės Kaukazo kultūros palieka savo antspaudą ir žmonės iš ten išvažiavę pasiima dalį kultūros. Pereinamoji zona : Rusija – Mongolija – Kinija, kur kultūros irgi persipyna. Į pietus nuo Sacharos: Malis, Nigeris, Čadas, kur dauguma gyventojų – musulmonai, bet nevengia pirmykščių religijų. Kultūrą jie gali priimti tam tikru momentu: vienu metu jie gali būti musulmonai, kt. – pirmykšt. kult. atstovais. Dabartiniu metu vakarietiška kultūra dominuoja Š ir P Amerikoje, bet P Am dar lieka ir vietinė pirmykštė kultūra. Juodosios rasės atstovai t.p. įnešė savo kutūrą. Visos kultūros asimiliuojasi, susimaišo ir daro atspindį bendrai kultūrai. Taigi skirtinguose regionuose yra skirtingi kultūros atspindžiai. Sprendimai priimami aukščiausių valdymo instituciju. Siūloma suartinti kultūras, kad jos kuo mažiau skirtųsi. Jos niveliuojant galima pasiekt bendros globalios gerovės. Kultūros globalizaciją atspindi tarptautinės pagalbos organizacijos tokios, kaip UNESCO, kurios priima visas kultūras. Kultūrų įvairovė susideda iš:
1) dvasinių vertybių (kalbos, etika, religija, menas, papročiai); 2) materialinių vertybių (kultūrinė aplinka, gamyba, verslo santykiai). Dvejuose reiškiniuose vertybės pasiskirsto: socialinėje – dvasinės vertybės, ekonominėje sistemoje – materialinės. Apjungus šias sistemas tarptautinės organizacijos tampa laidininkais, kurie nori pajungti visas valstybes. Išskiriamos kelios kultūros zonos, kur vyksta globaliniai procesai: 1) vakarų krikščioniškoji zona (didžioji Europos dalis, Š., P. Amerika, Australija, N.Zelandija); 2) Lot.Amerikos zona kaip atskira zona, nes ten yra daug vietinės kultūros liekanų, nors dominuoja vakarietiška; 3) Eurazinė (Rusijos kutūros formavimo įrakoje); 4) Islamo zona (Afrikoje nuo Senegalo iki Kinijos, Indijos ribų); 5) Indijos zona (Indijos kultūra susideda iš savo mažų dalių, kurias vienija religija); 6) R.Azijos zona (Kinija, Japonija.) budizmo, islamo; 7) Afrikos zona (Juodoji Afrika); 8) Australijos zona (Nuo Filipinų iki Tasmanijos apima visas Ramiojo vandenyno salas).

17. Tarptautinis darbo pasidalijimas. Jis apima darbo vieneto sklaidą pasaulyje ir jos specifiką. Nulemia tarptautinę kiekvienos šalies ūkio specializaciją (matome pagal eksportą). Specializacija: 1) ilgalaikė- parodo ilgalaikę valstybės specializaciją (Lietuva- maisto pramonė); 2) tradicinė- mažėjanti- šakos, kurios buvo svarbios, o dabar jų reikšmė mažėja ( Lietuva- elektronika; metalurgija- Vokietijoje, Rūro srityje buvo 21 kombinatas, liko 4).Vidinė reikšmė lieka, o mažėja tarptautinė; 3) netradicinė- didėjanti- šiuolaikinė (Lietuva- transportas ir logistika, prekybos tarpininkai; Japonija- tikslioji ir kompiuterinė technika; Malaizija- įv. buitinė technika ir t.t.) . Darbo pasidalijimas l. palengvina ūkyje vykstančius procesus. L. plataus darbo pasidalijimo siekia mažesnės valstybės, o didelėms valstybėms tai nelabai svarbu, nes jos labiau žiūri vidinę rinką.

18. Pasaulio ūkio resursai. Bet kokia ūkinė veikla organizuojama semiantis veiklos resursais. Kaip panaudoti optimaliai tai parodo ankstesnės klaidos. Visus resursus galima suskirstyti: gamtiniai, darbo jėgos, finansiniai (kapitalas), informaciniai. Jie buvo nevienareikšmiai visais laikais. Anksčiau labai svarbūs buvo gamtiniai, darbo jėgos, dabar daug svarbesni yra finansiniai.

♦ Gamtiniai resursai lemiamą galią turėjo ankstyvoje veikloje, bet dabar yra ne tiek svarbūs. Japonija, Korėja gamt. res. turi nedaug, bet pilnai išvystė ūkį. Kai kaikurios turtingos gamtos gerybėmis valstybės neišbrenda iš skolų (Persų įlankos šalys, turtingos tik Arabų Emiratų šalys).

♦ Daugiausiai darbo jėgos yra valstybėse turinčiose daugiausiai gyventojų, tačiau ji nekvalifikuota. Kvalifikuotumas būdingas Š. Amerikai, Europai. Profesinis parengimas ir darbo įgūdžiai turi būti nuolat tobulinami. Norvegijoje priėmė nutarimą, kad universitetinės išsilavinimas bus privalomas. Tobulinimosi sistema – Japonijoje, perkvalifikavimo centrai. Valstybė investuoja į žmogų. Į JAV daugiausia vykdavo aukštos kvalifikacijos žmonių – nereikėdavo investuoti – jie gaudavo jau „produktą“. Proto nutekėjimas iš silpnesnių valstybių į stipresnes – kai į gimtą šalį nebegrįžta. Labai daug kvalif. darbo jėgos neteko Rusija, Lietuva ir kt. postkomunistinės šalys. Migracijos išsilavinimo tikslais (7-8 dešimt). Iš mažųjų Azijos tigrų ir didesnių Azijos šalių į Japoniją išvykdavo mokytis daug žm., bet grįždavo dirbti į savo šalį. Toks reiškinys labiau paplitęs V.Europoj tarp Europos šalių.Daug atvyksta iš azijinių šalių, nes mokslas yra pigesnis. Migracijos ieškant darbą tame pačiame regione – V. Europa.

♦ Finansiniai. Šalys gali naudotis savo sukauptais piniginiais resursais, jie vadinami vidiniais ar kitais turtiniais resursais. Užsienio (išoriniai) turtiniai resusai. Kiekviena valstybė stengiasi naudoti savo resursus. Paskolos – ekonomikos stimuliatorius, be jų negali išsiversti nei viena šalis. Paskolos gali virsti skolomis (kai laiku negražinama, nemokami procentai). Didžiausia skolininkė JAV, Kanada, Australija, Brazilija, Rusija. Kapitalas tapo pačiu svarbiausiu resursu. Turtiniai resursai didele dalimi kaupiasi ne tik valstybės viduje, bet ir tarptautinėse finansinėse struktūrose.

♦ Informaciniai, kurie ateityje taps patys svarbiausi, nors ir dabar yra labai svarbūs, susiję su teritorinėmis ir praktinėmis žiniomis, tos žinios negali būti atsietos. Pažangiausia panaudojimo sistema – moksliniai, techniniai parkai. MTP= išsilavinimas + mokslas + gamyba = rezultatai.
1. aukštos, aukščiausios kvalifikacijos specialistai; 2.išradimai,kurie po to paverčiami patentais, mokslo pasiekimai; 3.eksperimentinis produktas, kuri nėra ypatingai sertifikuota , bet ji nauja ir perspektyvi; 4.prekinė produkcija.
Viskas gaunama viename komplekse. Tai kuriama informacinių resursų pagrindu. Pasaulyje daug išradimų nepasiekia vartotojo. Daugiausia įdiegia naujovių iki 40 % JAV, Japonija 15%, tačiau JAV ~12% karinei pramonei. Tokie parkai skaidosi į mažas įmones prie didelių. Škotijos „ Silicio slėnis“ vid. darbuotojų sk. yra 3,5 žmogaus. Manoma, kad tokios įmonės gauna didžiausia pelną.

19. Gamtiniai pasaulio ūkio resursai. Gamtos ištekliai – gamtos lementai ar jų grupės, kurios gali būti naudojamos žmonių reikmėms tenkinti. Tai Saulės ir Žemės gelmių energija, naudingosios iškasenos, klimatas, vanduo, dirvožemis, augalija, gyvūnija, kraštovaizdžiai ir pan. Gamtinių resursų tipologija pagal N.F. Reimersą ir V.V. Volskį: energetiniai ištekliai – nafta, gamtinės dujos, anglis,durpės, degieji skalūnai, upių hidroenergija, atominė energija, geoterminė energija, potvynių ir atoslūgių bei vandenyno srovių energija, vėjo energija; vandens ištekliai – vandenynų ir jūrų vandenys, ežerai, dirbtiniai tvenkiniai ir saugyklos,upės; žemės ir dirvožemių ištekliai – dirvožemiai, geomorfologinės reljefo struktūros, geomorfologinės giluminės struktūros; mineraliniai ištekliai – metalinės rūdos (juodųjų ir spalvotojų, retųjų ir tauriųjų metalų rūdos), nerūdinės iškasenos (chemijos pramonės žaliavos, techninės ir statybinės žaliavos); biologiniai ištekliai – augalija, kultūrinių augalų veisimas, genetinė – rūšinė augalų sudėtis, gyvūnų biomasė, gyvūnijos ūkis (akva-, marikultūros), genetinė – rūšinė gyvūnų sudėtis; klimatiniai ir rekreaciniai ištekliai – išsemiamieji, neišsemiamieji, rekreaciniai; erdvės ir laiko ištekliai – teritorijos, vandens ir kosminės erdvės, laiko. Anglis – pasaulinės ištyrinėtos anglies atsargos viršija 5 trilijonų t., o tikėtinų yra~ 1,8 trilijonų t. Anglies atsargos rastos 75 valstybėse. Didžiausios radimvietės yra šiose šalyse (mlrd.t.): JAV -445, Kinija-272, Rusija- 200, PAR-130, Vokietija-100, Australija-90, D. Britanija-50, Indija-25, anglies atsargos yra didesnės nei bet kurių kitų energetinių išteklių.Nafta – jos atsargos 300 mlrd.t. Paplitimas: Persijos įl., Meksikos įl. Afrika, Aliaska, V. Sibiras, Saudo Arabija, Šiaurės ir Kaspijos j., Arkties vandenynas.Gamtinės dujos – atsargos 270 mlrd.t., paplitimas: Rusija, V. Azija, Š. Afrika, Lot. Amerika, P. Europa.Degieji skalūnai -atsargos 40 trl.t., paplitimas- Suomija, Estija ir kt. Atominė energija- paplitimas: JAV, Prancūzija, Japonija, Vokietija,D. Britanija, Rusija, Kanada.Geoterminė energija – paplitimas: Islandija,JAV, Italija, Japonija, Prancūzija. Vėjo energ.- JAV, P. Ispanija, Danija, Vokietija.Mineraliniai ištekliai – atsargos 250 mlrd.t. paplitimas: Švedija, Prancūzija, Vokietija, Š. Amerika, Brazilija, Rusija, Kinija, Australija.

20. Darbo jėgos pasaulio resursai.
Daugiausiai darbo jėgos yra valstybėse turinčiose daugiausiai gyventojų, tačiau ji nekvalifikuota. Kvalifikuotumas būdingas Š. Amerikai, Europai. Profesinis parengimas ir darbo įgūdžiai turi būti nuolat tobulinami. Norvegijoje priėmė nutarimą, kad universitetinės išsilavinimas bus privalomas. Tobulinimosi sistema – Japonijoje, perkvalifikavimo centrai. Valstybė investuoja į žmogų. Į JAV daugiausia vykdavo aukštos kvalifikacijos žmonių – nereikėdavo investuoti – jie gaudavo jau „produktą“. Proto nutekėjimas iš silpnesnių valstybių į stipresnes – kai į gimtą šalį nebegrįžta. Labai daug kvalif. darbo jėgos neteko Rusija, Lietuva ir kt. postkomunistinės šalys. Migracijos išsilavinimo tikslais (7-8 dešimt). Iš mažųjų Azijos tigrų ir didesnių Azijos šalių į Japoniją išvykdavo mokytis daug žm., bet grįždavo dirbti į savo šalį. Toks reiškinys labiau paplitęs V.Europoj tarp Europos šalių. Daug atvyksta iš azijinių šalių, nes mokslas yra pigesnis. Migracijos ieškant darbą tame pačiame regione – V. Europa.

21. Finansiniai pasaulio ūkio resursai.
Kreditiniai – finansiniai santykiai tai ekonominių ryšių forma pasireiškianti paskolomis ir kreditais.Valstybės,norėdamos sparčiau plėtoti savo ekonomiką,prašo paskolų iš kitų valstybių arba tarptautinių finansinių organizacijų.Viena iš tokių organizacijų yra Tarptautinis rekonstrukcijjos ir plėtros bankas.Jo svarbiausias tikslas-skatinti jam priklausančių šalių gamybos plėtotę.Kita tarptautinė finansinė organizacija yra tarptautinis valiutos fondas.Jis rūpinasi jam priklausančių šalių bendradarbiavimu,teikia joms paskolas.Kreditiniai-finansiniai santykiai reiškiasi ir vis didėjančiu pirmaujančių šalių kapitalo išvežimu į kitas šalis,nebūtinai silpniausias.Kapitalas investuojamas į kitų šalių ekonomiką įvairiomis formomis:perkant žemę ir įmones, statant bendras įmones,steigiant bankus ir pan.
Visos įmonės,kurios su finansais veikia pagal finansų rinkos dėsnius.Svarbiausia tarptautinės valiutos ir akvivalentai.Dabar svarbiausias ekvivalentas JAV$.Jo pagrindu vyksta sandoriai,investicijos ir kiti procesai.Finansai apima visus pagrindinius šiuo metu regionus;Š.Amerika,Vidurio ir R.Europa,P.R. ir R. Azija.Jie finansų rinkoje užima apie 92proc.Tik 8proc.tenka kitam pasauliui.
Išsivysčiusiose šalyse daugiau užsienio kapitalo nei vietinio.Vokietijoj,Jungtinėj Karalystėj buvo daug nacionalinio kapitalo įmonių.Dabar situacija keičiasi.Didžiausią nacionalinį kapitalą išsaugojo Japonija ir D7 šalys.Internacionalinis kapitalas gali būti įvairių šalių.Investicijos,paskolos,kitokia finansinė ekonominė pagalba šiuo metu vyksta pagrindinėmis kryptimis iš išvystytų šalių į ekonomiškai išvystytas valstybes.Nesenai vis didėjo užsienio šalių investicijos į besivystančias šalis,bet tai neatsiperka.Problėma tame, kad cirkuliacija uždarame rate ir nuolat tais pačiais keliais judantis kapitalas stimuliuoja tų pačių šalių ekonomiką,kuriai augant vietinės rinkos būna perpildytos ir galų gale atsiduria aklavietėje.Realizuoti produkciją besivystančiose šalyse nuostolinga.Tai sukuria šešėlinę ekonomiką.
Nėra nei vienos šalies,kuri nebūtų skolinga.Kai kurios gali neturėti tarptautinių skolų,bet vidines visos.JAV turi apie 1mlrd skolos,bet tai problemų nekelia.Problema su silpnai išsivysčiusiom šalim,kurios nesugeba skolų grąžinti.Labiausiai įsiskolinusios Brazilija,Meksika,Argentina.

22. Pasaulinė rinka.
Susideda iš keletos specifinių rinkų: finansų, prekinės, darbo, kultūrinių ir dvasinių vertybių, informacijų. Pati rinka egzistuoja kaip vientisa sistema, tačiau atskiros dalys veikia pagal savo specifikas. Finansų rinkos f- ja palankiausiomis sąlygomis pritraukti įv. kapitalą. Labai svarbus vaidmuo valiutų rinkoms, kurios įtakoja valiutų kursus ir daro įtaką importui ir eksportui. Prekybinėje rinkoje vyrauja gatavos ir pusfabrikačių produkcijos. Daugiausiai sandorių prekiaujant nafta ir jos produktais, automobiliais. Mažai kvalifikuota darbo jėga sunkiai randa darbo. Informacinė rinka nepaprastai išsiplėtus. Mastai ir įtaka didžiulė. Informacinė kova kultūroje kiekviena bando propaguoti savo idealus, išryškėjo kova tarp skirtingų religijų, vyrų ir moterų lygių teisių kova. Informacijos labai pereina į virtualią tikrovę.

23. Pasaulio finansinė rinka.
Finansų rinkos mechanizmo paskirtis – greitai pritraukti reikiamą kiekį kapitalo palankiausiomis sąlygomis. Kapitalo perteklius fiksuojamas finansų sektoriuje. Bet kuriuo metu laisvų pinigų – kapitalo yra apie 10 proc. Valiutų rinkoje esantys procesai įtakoja pasaulio ekonomiką. Labai svarbus vaidmuo valiutų rinkoms, kurios įtakoja valiutų kursus ir daro įtaką importui ir eksportui. Finansinės rinkos vienetai (bankai, biržos ir t.t.) išlaiko koncentraciją išvystytų šalių sektoriuje.

24. Pasaulio prekybos rinka (mažai).
Pasaulio prekybos rinka susideda iš: materialinių produktų prekybos ir paslaugų prekybos. Tarptautinėje arenoje iki šiol vyksta prekyba gaminiais. Vidinė rinka šalyse sudaro 70 – 90 proc aktyvios rinkos. Ispanijoje Franko režimas neleido išsiplėtoti tarptautinei prekybai.
Kas yra vykdoma prekybos sistemoje eksporto metu? Kiekviena valstybė turi eksporto gaminių strategiją, kuri grindžiama moderniškumu ir t.t. savikaina —— pridėtinė vertė ——- galutinė kaina. Lietuvoej pridėtinė vertė yra nedidelė. Tam, kad apsaugoti savi vidinę rinką, šalys riboja įv prekių įvežimą ir nustato kvotas. Tam yra atitinkami standartai. Pvz. jei šalyje yra gaminami kompiuteriai, tai įvežti galima tik geresnius. Prekybinėje rinkoje vyrauja gatavos ir pusfabrikačių produkcijos. Daugiausiai sandorių prekiaujant nafta ir jos produktais, automobiliais ir jų įranga.

25. Darbo jėgos rinka.
Nusistovėję darbo rinkos mechanizmai yra Š. Amerikoje, V Europoje. Čia subalansuota darbo pasiūla ir paklausa. Tokiose šalyse, kur vyksta pertvarka ar yra ekonominis nestabilumas, atsiranda neigiamų, nesisteminių dalykų. Darbo jėga renkasi darbą, kuris geriau apmokamas. Paprastai abipusiai susitarimai yra tik oficialūs (Lietuvoje). Dauguma eina į darbą kaip į prievartą. Santykiai visai kitokie nei JAV. Atlyginimai visai neatitinka darbo sandorių, užimamo laiko ir skiriasi nuo kitų šalių atlyginimų. Nedarbo lygis – tai bedarbių skaičius. Aktyvi darbo jėga nuo 14 iki 67 metų. Tačiau ji yra tada kai turi darbą. Išvystitose šalyse nedarbas sudaro 5 – 8 proc. Jei daugiau kaip 8, tai yra papildomos išlaidos valstybei. Lt nedarbas yra 6 proc, Vilniuje – 2,8 proc.

26. Kultūrinių ir dvasinių vertybių rinka.
Ypač suaktyvėjo per psatarąjį dešimtmetį (žlugo Soviet. sistema, sugriuvo jos vertybinės sist. ir atėjo naujos ). Žuvo daug rytų kultūros aspektų, labiau įsivyrauja vakarietiški aspektai. Rytų kultūros suaktyvėjimas pasaulyje Islamiškosios k. atvirumas Žmonių vertybinių sistemų tradiciškumas įneša monotoniją, kuri slopina tų vertybinių siekių potencialą ir patys žmonės iš vidaus stengiasi dalyvauti toje rinkoje. Suaktyvėjo meno rinka , tarptautiniai aukcionai. Vertybės gali keliauti iš vienos vietos į kitą. T.p. svarbūs globolizacijos procesai šioje rinkoje; galima jau kalbėti apie globalios kultūros, kurios prasiskverbia į kitas. (jaunimo- hipi, pankai, rokeriai ir kt.). Tos kultūros t.p. ateina per įv. virtuves. Plitimas vyksta per meną, animac. filmus, televiziją. Dvasinių vertybių rinkoje jaučiamas nestabilumas, ir ne tik pereinamosios ekonomikos valstybėse, bet ir išsivysčiusiose, dėl demokratijos pasinaudojimo. Tarp jaunimo atsiranda neapibrėžtų dvasinių vertybių grupės (juda nuo vienų prie kitų). T.p. įtakoja pasaulinio masto renginiai (sportiniai, parodos), kur susitinka daug skirtingų vertybių atstovų.

27. Pasaulio informacijos rinka.
Vyksta “info” karas tarp rytų ir vakarų. Vakarai šiame kare pralaimi. Musulmoniškame pasaulyje info plinta per žmones, o vakaruose per tarpininkus žmonės gauna info. JAV žiniomis imli pramonė sudaro 30 proc, ES – 15, japonijoje – 22, Lt – 6.
Pramoninė žvalgyba – kai stengiamasi sužinoti konkurentų naujienas, atradimus.
Technologinės priemonės labia plinta. Info šiandien tampa prekė. Intelektualuas produkto kaina šiandien pati didžiausia. Info rinkoje cirkuliuoja info šablonai (dalys). Info rinka siejama su info visuomenės informavimu. Negana turėti info, reikia ją sudėti, pritaikyti.

28. Integraciniai procesai pasaulio ūkyje.
Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje atskirų valstybių ūkiai labai susipynę, didelė valstybių tarpusavio ekonominė priklausomybė. Toks reiškinys vadinamas ekonomime integracija. Labiausiai integruotos yra ekonomiškai stiprios valstybės. Efektyvios integracijos pavyzdys yra Europos Sąjunga. Jos 15 narių bendradarbiauja ne tik ūkio, bet ir tarptautinės politikos srityje. Integracija padėjo Europos Sąjungai tapti rimta JAV ir Japonijos konkurente.
1992 m trys Š. Amerikos šalys – JAV, Kanada ir Meksika – sukūrė laisvos prekybos erdvę NAFTA. Integruojasi ir kitų regionų valstybės. Šiuo metu yra daugiau kaip 20 didelių tarpvalstybinių ekonominių susivienijimų.
Pasaulio ūkio integracija turi garantuoti tarptautinį ekonominį saugumą, kad nė viena šalis negalėtų pakenkti kitų šalių ekonominiams interesams. Tai turi užtikrinti kuriama tarptautinė teisinė sistema, tarptautinės ekonominės organizacijos, bendrų bankų veikla.

29. Transnacionalinės korporacijos.
Dabartiniame globaliniame ūkyje jos laikomos vienu iš stipriausių pokyčių veiksnių. Tai pasireiškia jų skaičiaus ir ekonominės įtakos augimu. Transnacionalinių korporacijų atsiradimą ir globalinę veiklą lemia trys esminės priežastys: spartėjančių technologinių pokyčių iššaukti nauji gamybos metodai; didėjantis kapitalo tarptautinis mobilumas, palengvinęs investavimą užsienyje; lengvesniu tampantis transportas ir komunikacijų panaudojimas. Įvertinant regionalizacijos tendencijas, matome, jog transnacionalinių korporacijų stiprėjimas toliau mažina nacionalinės centralizuotos valstybės vaidmenį ir imidžą, bei silpnina prielaidą, kad nacionalinė valstybė turi sugebėjimą kontroliuoti savo privataus verslo sektorių. Šios korporacijos dažniausiai nėra lojalios konkrečiai valstybei, bet akcininkams, kurių interesus ji atstovauja, o jų mobilumas įgalina jas “vetuoti” tai, ką nustato vyriausybės. Regionai adaptuojasi prie transnacionalinių korporacijų, kad pasiektų didesnį ekonominį ir politinį gyvybingumą, ir tuo pačiu tampa globalinės visuomenės strateginiais centrais. Nacionalinių ekonomikų lygis auga tik transnacionalinių korporacijų (TNK) dėka. Kitaip jos vadinamos tarptautinėmis arba tarpnacionalinėmis korporacijomis. TNK pasižymi didžiuliais vadybiniais įgūdžiais, finansiniais ir techniniais ištekliais bei atlieka ypač svarbias operacijas vadovaudamosios suderinta pasauline strategija. Tipiški korporacijų pavyzdžiai – „IBM“, „Exxon“, „General Motors“, „Toyota“, „Fiat“ ir t.t. Transnacionalinių korporacijų vystymuisi didelę įtaką daro spartus ūkinio gyvenimo internacionalizavimas ir liberalizavimas įvairiose pasaulio šalyse, bei informaciojos ir ryšių priemonių vystymasis. Šiuo metu TNK korporacijos kontroliuoja nuo 1/5 iki 1/4 BVP dalies, o tarptautinėje prekyboje – 1/3. Tokiu atveju, TNK tampa svarbia pasaulinės veiklos dalimi. Jų interesai gali ir nesutapti su kitų pasaulinės veiklos dalių (nacionalinių ekonomikų, tarptautinių organizacijų ir integruotų susivienijimų) interesais. TNK ne tik skatina išorinę ekonominę šalių veiklą, bet dažnai tampa nepavaldžios tų valstybių reguliavimui. Tačiau TNK neišstūmė smulkių ir vidutinių kompanijų iš tarptautinės prekybos. Smulkusis ir vidutinis verslas vis dar atlieka gana svarbų vaidmenį tarptautinėje prekyboje. Tačiau tokio verslo veiklą vis dažniau kontroliuoja TNK.
Didžiausios tarpnacionalinės organizacijos: American international Group; Exxanmobil;Bank of America; BP; HSBC; Fannie; Royal etch / Schell group; ING; Citigroup; General Electric; Microsoft; Johnson.
30. Pasaulinė ekonominė tvarka.

31. Naujosios pasaulio tvarkos koncepcijos.
Pasaulio ūkį aiškinančios koncepcijos
 Koncepcijos (teorijos):
 Imperializmo ir neokolonizacijos koncepsija.
 Modernizacijos teorija .Atstovai: M.Vėberis, T. Pirsonas.
 Neoevoliucijos teorija
 Priklausomybės metateorija
 Pasaulinės sistemos
 Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija.
 Globalinė tarpusavio priklausomybės koncepcija. ( S. Chofmanon, R.Kuperis).
 Lygiateisiško bendradarbiavimo koncepcija. ( L. Pirson)

Imperializmo ir neokolonizacijos koncepcija
Ši koncepcija paaiškina pasaulio struktūrą, kaip kovą tarp pirmaujančių valstybių:
1. dėl naujų rinkų;
2. dėl žaliavų resursų;
3. dėl kapitalo panaudojimo sferų;
4. dėl politinės ir kultūrinės įtakos stiprinimo

Modernizacijos teorija
Modernizacijos teorija formuojasi tarp dviejų aspektų: tradicinio ir šiuolaikiško.
Teorija sieja šiuolaikinį ekonomikos augimą su dvasinėmis vertybėmis, o ne su materialinėmis ir taip pat šis augimas siejamas su socialinės struktūros perinimu prie mobilizuoto tipo.
Pasak šios koncepcijos, tradicinė visuomenė yra valdoma individų, kurie nepasiruošė permainoms, o šiuolaikinė visuomenė yra valdoma individų, kurie taiko naujas idėjas ir daiktus įtakojant racionaliam mąstymui ir praktikai.
Modernizacijos teorija bando atverti žmogiškus resursus ir struktūrinius procesus, kurie sukilę vidinius pokyčius visuomenėje ir socialinėse struktūrose ir priveda juos prie šiuolaikinio tipo.

Pasaulinės sistemos
Pasaulinės sistemos koncepcija buvo pasiūlė I.Valerštainas. Jis pagal dinaminius pasikeitimus pasaulio valstybes padalino į centrines (Pasaulio centrai), periferines ir pusiau periferines. Daugiausia ši koncepcija skiria dėmesio pusiau periferinių šalių analizei, t.y. šalims Pirmojo ir Antrojo pasaulio – Airija, Portugalija, Balkanų šalys, buvusios TSRS šalys. Ši koncepcija nusako pusiau periferinių valstybių priklausomą vystymą Pasaulio sistemos viduje, kurios pagrindu yra laikomas tarptautinis darbo pasidalijimas. Šioms šalims būdinga, kad į jas persikrausto gamybiniai procesai, naudojantys pigią, mažai kvalifikuota darbo jėgą.

Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija
Naujo tarptautinio darbo pasidalijimo teorija sukūrė F.Frobelas. Ši teorija atkreipia dėmesį į paskutinius pasikeitimus globalinės gamybos strategijoje per paskutinį dešimtmetį. Šios teorijos šalininkai Pasaulio sistemą dalina į centrą, periferiją, pusiau periferiją. Jie nemato Trečio pasaulio vystymo perspektyvų, bet tuo pačių metų jie tyrinėja įvairių grupių valstybes.

Globalinė tarpusavio priklausomybės koncepcija
Globalinio tarpusavio priklausomybės terminą sukūrė amerikietis S.Hoffmanas, bet jo koncepcija atskleidė R.Kuperis. Tarpusavio priklausomybės didėjimas priverčia mokėjimo balansą patekti į privačią ir stiprią įtaką iš išorės, šiuo pasiekoje vyriausybė priverstą daugiau dėmesio kreipti problemai kaip išlaikyti išorinę pusiausvyrą, kaip koordinuoti visų įrankių (kurie yra valstybių įtakoje) visumos naudojimą.

32. Imperializmo ir neokolonializmo teorija. Modernizacija (paskaitos).
Imperializmo ir neokolonijizmo teorija – ją pasaulinis ūkis aiškina kaip kovą tarp pagrindinių valstybių už rinkas, žaliavas, dėmesį sutelkia į politinę – kultūrinę ekspansiją. Klesti XIXa per monopoliją. Bendrararbiavimas buvo metropolijos link: 1. Per ekonominius ryšius, 2. Politinius(karai), 3. Sociokultūrinius (kalba, naujovės, gyvenimo būdas). Žlugus sistemai išnyksta politinis priklausomybės ryšys, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai nepergeriausi. Kolonijos nepriklausomos, bet metropolija nori išsaugoti ryšius ir pradeda neokolonijizmo teoriją – stiprėja ekonominiai ryšiai. EKONOMINĖS POLITIKOS PRIVALUMAI METROPOLIJAI: 1. lengvai pasiekiami ištekliai, 2. pastovi rinka, 3. papildomai įgauna savo geopolitinius centrus nesavo teritorijoje, 4. gali užsitikrinti politinius balsus. NAUDA KOLONIJOMS: 1 ekonominiai stimulai (atsiveža kapitalą, sukuria darbo vietas, atveža kultūrinius steriotipus, kuriuos lydi technikos naujovės), 2 kolonijos gali tikėtis paramos, 3 nutiesiamas tiltas į pažangesnį pasaulį. TRŪKUMAI: 1 sistema neskatina mokslinės techninės pažangos ir intelektualių produktų kūrimo, 2 pastoviai palaiko įtampą tarp skirtingų įsitikinimų žmonių, 3 ekonominė priklausomybė gali paveikti atskirus ūkio sektorius, 4 santykiai dažnai prieštarauja bendražmogiškoms nuostatoms (metropolija – aukštesnė rasė). Modernizacijos teorija – pagrįsta bipoliariniu principu (2 taškų principu). Atskiros valstybės turi skirtingą suvokimą ir atsiranda prieštaravimai. Tai naujos gyvenimo kokybės pasiekimas konkrečioje visuomenėje. Po tam tikro laiko naujovė tampa tradicija. Taip įvyksta materialiniai ir vertybiniai pokyčiai. Visiška modernizacija tada, kai nauja tradicija naudojasi daugiau nei pusė gyventojų ir nėra grįžtamojo ryšio į seną tradiciją. Ši teorija turi sociopsichologinį atspalvį, kur spaudžia įvairūs dalykai.

33. Priklausomybių teorija. Pasaulinės sistemos koncepcija.
Priklausomybių teorija – išsiskiria 3 pagrindinės kryptys: 1 neišvystymo priklausomybė – centras valdo, 2 išvystymo priklausomybė – ji žymiai mažesnių apimčių, įtaka per žaliavas, naftą, arba nestabiliose šalyse, 3 atnaujinta. Išvystytų šalių ekonomika suteikia galimybę turėti įtaką neatsižvelgiant į kitas įtakos sferas, priklausomybė gali būti vienakanalė, bet praktikoje realiausiai būna daugiakryptė. Pasaulinės sistemos konsepcija – grindžiama darbo jėgos dinamiška kaita. Darbo jėga juda iš vienos sistemos dalies į kitą, atsiranda cirkuliacinis mechanizmas. Periferijos jėga pasižymi kiekybiniais parametrais, ir juda link centro.

34. Socialiniai – ekonominiai ūkio plėtros parametrai.
Sudaro ekonominis vystimasis ie ekonominis augimas (makro ekonominių rodiklių augimas: BVP viena gyv, BVP, nacionalinės pajamos, augimo tempas). Ekonominis vystimasis (platesnė sąvoka) apima ekonominį augimą, socialinę raidą, vartotojų santykį su gamyba, urganizacijos procesus ir kt. Ekonominis augimas gali būti labia geras, o ekonominis vystimasis ne itin geras. Taip yra Lietuvoje.
Ko reikia, kad ekonominis vystimasis būtų teigiamas? 9turi būti tenkinami bent du pagrindiniai rodikliai):
Gyventojų skaičius žemiau skurto ribos turi mažėti.
Skirtumas tarp žmonių ar šeimų gaunančių didžiausias pajamas turi mažėti arba nekisti. Tai socialinio teisingumo indeksas.
Tokiu būdu, turi būti teigiamas ekonomikos vystimasis.
Stabili, protinga, pateisinama užsienio skola, kad neslėgtų gyventojų.
Pastovus eksporto ir importo santykis. Kuo mažesnis santykis, tuo geriau.
Socialinės raidos indeksas lyginant su kitomis šalimis turi būti geras.
Neturto indeksas. Parodo kiek gyvena tik iš atlyginimo ir neturi sankaupų.
Socialiniai palyginamieji rodikliai (gydytojų ksiačius, studentų skaičius, , laikraščių ir kt.).

35. Tarptautinė skolų krizė: priežastys ir tendencijos.
Paskolų krizė prasidėjo 1982 m., kai Meksika nesugebėjo gražinti savo šalies skolas komerciniams užsienio bankams. Yra išskiriamos 10 priežastys, dėl kurių įvyko ši krizė:
1. Iki 7 dešimtmečio vidurio finansinių resursų išsivysčiusių šalių buvo dvipusė šalių pagalba – privatūs tiesioginiai kapitalo indeliai ir eksporto kreditai. Nuo 70-ųjų vid. išaugo bankų kredito dalis. Bankų kreditavimo struktūra buvo pažeista TNB staigiu kreditų augimu. Paskolas suteikdavo individualūs kreditoriai arba sindikatoriai. Sindikuotas kreditas vyko tokiu būdu, keletas organizatorių formavo paskolos pasiūlymą, į kurio dalyvavimą buvo pritraukiami kiti bankai, kurie nebuvo kontakte su skolintoju. Šis sindikavimo mechanizmas leido mobilizuoti stambias sumas, negu individualūs sandėriai. Valstybinių bankų kreditavimas, valst. bankų, kompanijų plėtra buvo apsaugoti valstybės garantijų. Po 70-ųjų, bankų aktyvumas augo Kanadoje, Japonijoje, Prancūzijoje, nors Amerikos ir Dž.Britanijos bankai išlaikė svarbų vaidmenį, Europos bankai buvo mažiau aktyvūs, išskyrus Dž.Britanijos.
2. Kai 1973 m. naftos kaina išaugo 10 kartų, įvyko mokesčių balansų deficito augimas sekančiomis operacijomis, naftą importuojančių šalių, ypač besivystančių. Todėl TNB pradėjo teigiamo mokesčių balansų saldo reciklinimą OPEC šalių. Naftą eksportuojantys, negalėjo pilnai naudotis lėšomis, kurias gavo už naftą, savo ekonomikoje. Euro rinka leido pirmaujantiems TNB naudoti ne reguliarius trumpalaikius depozitus kreditavimo tikslais, o sindikavimo mechanizmą privilioti ne didelių regioninių bankų kreditavimui. Tuo pačiu metu daugelis tradicinių klientų iš vakarų šalių, sumažino paklausą eurokreditams. Visa tai suteikė galimybes paskolų suteikimo augimui besivystančioms šalims iš TNB pusės.
3. Pernešimas TNK į besivystančias tradicinės pramonės šalis, iššaukė atskiruose Trečiojo pasaulio valstybėse investicinės paklausos išaugimą.
4. Naudojimasis valstybinėmis garantijomis, rizikos perdavimas skolintojui, turint omenyje: komisinių padidinimas, sutrumpintas grąžinimo termino, suteikdavo TNB saugumą nuo kreditavimo rizikos.
5. Nestabilios valiutos kurso periodu, stiprios infliacijos ir sumažėjusio paskolų naudojimo aktyvumo metu, silpnino naftą importuojančių šalių prisitaikymo galimybes prie naujos ekonominės padėties.
6. Mobilizuojamos lėšos paskolų kapitalo rinkoje, buvo naudojamos valstybių ir korporacijų išlaidoms finansuoti, ir senų skolų gražinimui.
7. 80 metų pr. daugelio besivystančių šalių procentai ir išmokėtina grąžinimui pagrindinė skolos dalis išaugo nuo 10 iki 40 procentų.
8. Didžioji paskolų dalis buvo suteikiama Amerikos doleriais.
9. Visa tai vėl padidino kreditų paklausą, tačiau jau tam , kad apmokėti skolas. Bet bankai staigiai sumažino paskolų teikimą besivystančioms šalims.
10. kapitalas iškeliavo į užsienį, tą sumą sudarė apie 50 proc. visų besivystančių šalių skolų 1975-1985 m. laikotarpio.
Apibendrinus:
Prastas finansų valdymas, netinkama investavimo politika, didėlės palūkanos ir milžiniški delspinigiai, kurie tekėjo stiprių valstybių link, sutrukdė ekonomiškai atsilikusioms šalims laiku gražinti skolas ir tai įšaukė didžiulę paskolų krizę.
TNB-transnacionalinis bankas, TNK- transnac. kompanija
OPEC- Термин “корзина” ОПЕК (OPEC Reference Basket of crudes) был официально введен 1 января 1987г. В ОПЕК входят Алжир, Индонезия, Иран, Ирак, Кувейт, Ливия, Нигерия, Катар,Саудовская Аравия, ОАЭ и Венесуэла. В этих странах сосредоточены около двух третей разведанных запасов нефти в мире. Организация стран – экспортеров нефти (ОПЕК)
(kitas variantas)
Iki 6 dešimt. vyravo investicijos ir valstybinės reikšmės pagalba, o nuo 7 deš. Privatus kapitalas apimdavo vis daugiau sferų ir išstumdavo valstybines ir pasiekė 60% išorės resursų. Pasaulio bankas skolina valstybei, kuri perskolina privat. Įmonei. Tuo metu JAV kapitalas įsivyravo daugelyje pasaulio valstybių. 10 deš. Prisidėjo Jungt. Karalystė, Vokietija, Kanada, Prancūzija, Japonija, susikūrė transnacionaliniai bankai, amerikiečiai valdė visus pinigus, pelnas siekdavo 30-40 kartų. 1973 m. pabrango naftos kaina (per 2 mėn. 10 kartų). 1970-1980 m. arabai gyveno labai skurdžiai, nors naftos ir turėjo, įplaukas už naftą pasidalindavo valdininkai. TNK labai išplito besivystančiose valstybėse. Suaktyvino paskolų rinką, o tai labiau padidino skolas. Paskolų gavimas buvo labai lengvas. Šalis skolindavosi pinigus, tačiau investuodavo ne pagal paskirtį ir grąžinti skolos neskubėdavo, o procentai augdavo labai dideli, ir šalis privalės skolą grąžinti. Dėl nestabilaus valiutos kurso ir ūkinės veiklos masiškumo ekonominės krizės įsivyravo šalyse, kurios buvo labiausiai įsiskolinusios. Sunki padėtis išryškėjo 1980 m. paskolų tiekimas ėmė mažėti, o sąlygos griežtėti. 1982 m. prasidėjo skolų mažėjimo ekspansija. Lot. Amerikos šalys buvo skolingos 50% visų pasaulio skolų, Ramiojo vand. šalys 25%, o Afrika 10. 1983 m. 34 šalys nesilaikė skolų grąžinimo terminų, ypač krizė suaktyvėjo, kai Brazilija ėmė nemokėti nei skolų, nei procentų. Skolos neigiamai paveikė besivystančias šalis, sustojo ekonominis augimas, sumažėjo galimybės investicijoms, didėjo infliacija, sumažėjo vidutiniai rezervai, vidinis bedarbystės lygis išaugo iki 25% , išvystytos šalys per krizę uždirbo labai daug( kapitalas pakilo iki 80%). Iki 195 m. kreditorės bandė pavieniui reikalauti skolų, sušvelnino reikalavimus, pratęsė terminus, sumažino procentus- patys kreditoriai ėmė ieškoti priežasties, kol 1988 m. pasiūlytas Breidžio planas.

36. Tarptautinė skolų krizė: Breidžio planas, būdai, kaip galima sumažinti skolas.
Skolų krizės pasekmėms mažinti 1988m. buvo pasiūlytas BREIDŽIO planas, kurio metu iš esmės pasikeitė požiūris į skolas. Skolų mažinimas tapo tarptautinės bankininkystės strategijos dalimi. Kasmet numatomas planas: kaip, kokios valstybės, kam ir kiek turi grąžinti. Jeigu skolininkai besąlygiškai laikosi susitarimų, skolas netgi buvo galima nubraukti. Po šio plano priėmimo per 11 metų skolų besivystančiose valstybėse sumažėjo iki 38%. Planas siūlė imtis realių ekonominių reformų skolininkėms, o kreditorėms investuoti jose, kurti bendras įmones, naudoti darbo jėgą ir t.t., o iš tų investicijų vėliau gauti pelną. Taip dalis skolų buvo net nurašyta. Būdai mažinti skolas: 1) skolos kaitimas į akcijas- 100% Brazilijos skolų lakštų turi JAV, jie tuos lakštus investuoja į akcijas. Brazilija išlošia 30% skolos, bet negauna realių pinigų. Tokiu būdu nuo 1991 iki1995 skola sumažėjo 35mln. dol. 2) apsikeitimas paskolų vertybiniais popieriais- čia galima išlošti valiutų kursais. 3) kreditorius pats parduoda skolininkei jos pačios vertybinius lakštus. Kreditorius už pusę kainos atiduoda skolininkui gaunamos realias apyvartines lėšas. 4) skolos panaikinimas- valstybė už tam tikrus dalykus gali panaikinti ar atidėti skolas (pvz. P. Korėja turi karinę bazę, todėl JAV nubraukė jos skolą).

37. Perėjimas į informacinę visuomenę.
Informacinės visuomenės kokybės elementai: Subalansuota ūkio plėtra. Naujų pasiekimų visuotinis pritaikymas. Suvokti visuomenę, kaip save kuriančią ir atsakingą organizaciją. Informacinės technologijos sudaro pagrindą susikurti informacinei visuomenei. Pasaulyje nėra informacinės visuomenės, ji dar kuriasi, tik JAV turi informacinę visuomenę. Ten veikia visa demografinė struktūra. Veikia demografinė skalė informacinei visuomenei. Japonijoje stiprios tradicijos. Čia naudojasi jaunimas, o JAV visi gyventojai. Formuoti informacinę visuomenę padėtų finansai, erdvės ryšiams, technologijos. Sukuriami duomenų bankai.
(kitas variantas)
Informacinė visuomenė paremta žiniomis, kurias taiko praktiškai. Žmogus kaupia inf. nuo pat gimimo. Didžiausi kaupikliai- skaitmeninės technologijos. Žm. , naudodamasis inf., pakeitė aplinką. Žm. pasinaudoja priemonėm, kad įgyvendintų sprendimą, gaunamas rezultatas, kuris gali būti ir neinformatyvus .Inf. srautas eina į priekį, sprendimai priimami nuolat. Inf. gali būti papildoma arba grįžti atgal. Inf. visuomenėje pati informacija yra teigiamo rezultato šaltinis. Dabartinės technologijos leidžia gauti max efektyvų rezultatą. Skiriamas labai didelis dėmesys inf. barjerų tyrinėjimams ir bandoma jos apeiti, didž. jis išvystytose šalyse. Centrinę vietą inf. visuomenėje užima skaitmeninė inf. technologija , kuri sudaro vientisą sistemą, į kurią įeina vientisi inf. srautai, telekomunikacijos, infrastruktūra bei vartotojų centrai. Inf. vienodai paliečia valstybes ir regionus. Apie informacinę visuomenę galima sakyti tik JAV, yra ir toli pažengusių V. Europos šalių. Perėjimas į inf. visuomenę priklauso nuo kiekvieno individo joje. Materialusis pagrindas- inf. komunikacinės sistemos, apjungiančios įv. paskirties ir galingumo kompiuterius, įv. ryšių sistemos, palydovinės sistemos, programinių produktų duomenų bazės ir jų komponentai ir t.t. pagrindinis dalykas skatinantis inf. visuomenę t.y. bendrieji informaciniai tinklai. Interneto pagalba formuojasi vieninga globalinė inf. erdvė. Išsiskiria nuo kitų visuomenių: *švietimo sistemos dinamika ir pokyčiais, *informatyvumu ir kvalifikacija, *mokslo reikšmės pabrėžtinumu, *max išvystyta masinė procesorių gamyba, *stigus įv. ryšio priemonių diegimas, ir t.t.

38. Pasaulio ūkio struktūra pagal veiklos sritis.
Pasaulio ūkį sudaro 3 pagrindinės šakos: pirminė sfera- žemės, miškų ūkis ir žuvininkystė, antrinė- gavybos ir apdirbamoji pramonė ir tretinė- gyventojų ir gamybos aptarnavimas. Šiose šakose dirbančių gyventojų skaičius parodo šalies ekonominį lygį. Šį rodiklį įvairiose valstybėse lemia daugybė priežasčių: geografinė padėtis, gamtos ištekliai ir jų kiekis, istorinė ūkio sudėtis, gyventojų išsimokslinimas, valstybių kooperacijos ryšiai ir pramonės modernizacija, atpalaiduoja daug darbo jėgos, kuri randa užsiėmimą paslaugų sferoje.

39. Bendra pasaulio ūkio charakteristika.
Pasaulio ūkis- nacionalinių ūkių, siejamų geografinio darbo pasidalijimo ir glaudžių tarpusavio ryšių sistema. Pasaulio ūkis dar dažnai vadinamas ekonomika. Pasaulyje nuolat vyksta kūrimas, gamyba, mainai. Nėra valstybės , kuri naudotųsi ir išgyventų tik iš savo išteklių. Tam naudojama prekyba, finansai, teisė, sauga, ryšiai ir kt. veiksniai. Tarp pasaulio valstybių veikia vieninga gamybos arba kūrybos pasiskirstymo mainų sistema. Pasaulio ūkio raida apima visą civilizacijos istoriją. Jos formavimasis susijęs su darbo pasidalijimu. Vientisam pasaulio ūkiui susiformuoti prireikė 19 amžių. 2 ūkio formavimosi tipai: Azijinis, kur vyrauja kolektyvinis darbas, griežta darbo drausmė bei aiškus pareigų pasiskirstymas ir Antikinis, susijęs su vergų darbu ir privačia nuosavybe. Didžiųjų atradimų epocha paspartino tarptautinių mainų plėtrą, darbo intensyvumą, ūkio monopolizaciją. 18 a. sparti mokslo ir technikos pažanga paskatino gamybos koncentraciją, nes masiškai buvo gaminamos pigios prekės. Plečiantis gamybai, tobulėjant transportui susiformavo pasaulio rinka. Po I pramonės perversmo sekė II-asis, susijęs su elektrifikacija ir automatizacija. XX a. žmogų darbe keitė robotai, prasidėjo masinė veiklos sferų kompiuterizacija. Tai susiję su III- uoju pramonės perversmu, kuris paspartino paslaugų sferos plėtrą ir ėmė formuoti informacinę visuomenę.
Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje būdinga ekonominė integracija- tai reiškinys, kai atskirų šalių ūkiai susipynę. Tai glaudi valstybių sąveika, vieningas jų veikimas. Būdinga ek. stiprioms valstybėms. Integracija prasideda nuo prekybos reguliavimo. tai siekimas palengvinti prekių ir pinigų judėjimą tarp valstybių, apsaugoti vidaus rinką (suderinami mokesčiai, muitų sistema). Kuriami tarptautiniai bankai, teisinė sistema. Tarptautinės ūkio integracijos tikslas- užtikrinti tarptautinio ūkio ekonominį saugumą. Pasaulio ūkiui būdingi 2 pagrindiniai veiksniai- vientisumas, kurį lemia rinka per kainų skirtumą ir atsinaujinimas- nuolat auganti konkurencija lemia gaminių bei idėjų atsinaujinimą). Pasaulio ūkio privalumai:
1. Valstybė, įsijungusi į pasaulio ūkį per tarptautinę rinką turi galimybę stiprinti tas ūkio šakas, kurioms plėtoti turi palankiausias sąlygas.
2. Valstybė atsisako nepelningų ūkio šakų.
3. Valstybė parduoda prekes ir įsigyja lėšų pirkti reikalingų gaminių.
4. Valstybė diegia naują techniką, racionaliai naudoja naudingas iškasenas, darbo išteklius.
5. Valstybė sparčiai plėtoja ūkį.
Pasaulio ūkis nėra uždara sistema, ją įtakoja ekonominiai, teisinai santykiai tarp valstybių. Labai svarbi dalis- regioniniai susivienijimai, organizacijos (EEB, ES, OPEC ir kt.)

40. Bendroji rinka ir laisvoji prekyba
Bendroji rinka – visų produktų paklausa, pasiūla ir realizavimas. Ji veikia pagal konkurencijos dėsningumus, kurs svarbiausi elementai:
Resursai – ištekliai;
Gamybos kaštai;
Realizavimo galimybės;
Pelnas;
Rinkos apimtis;
Įmonės strateginis valdymas.
Iš geografinės pusės rinka vertinama kaip teritorininės – globalinės, lokalinės ir kt įv. Produktų realizavimas. Gamybinę sfera aptarnauja paslaugų sfera ir taip sudaro mozaiką.
Multiplikacijos efektas (pvz.oro uostas). Jis atlieka daugybė funkcijų, kur veikia daugyvė infrastruktūrų: aptarnavimo personas, kroviniai ir kt. Veikia muitinės, transportas, valiutų keityklos. Šis multiplikacijos sfektas pastebimas tokiose srityse, kur labiausiai koncentruojasi paslaugų sektorius.
Ašinis multiplikacijos efektas. Pvz. Kaunas ir Vilnius turi suformavę savo ašinę struktūrą ūkio subjektų. Dvipolio teorija. Norint, kad būtų įgyvendintas toks projektas reikia: rinkai pklausos, kurti laisvosios prekybos zonas. Gamybos kaštai priklauso nuo gabenimo kaštų, infrastruktūros, žaliavų tiekimo, taip pat svarbi realizacija.
Laisvoji prekyba gali būti suprantaka kaip mažokai varžoma institucijų prekybos sfera. Laisvoji prekyba gali būti regioninio, lokalinio, globalinio masto. Laisvosios prekybos zonos yra labai populiarios. Jos dar vadinamos laisvosiosmis ekonominėmis zonomis. Šiose teritorijose būna labai nedideli mokesčiai ir tai yra valstybės proritetas turėti tokias laisvas ekonomines zonas. Toks mikro neutralios teritorijos pavyzdys – duty free. Čia nemokami mokesčiai nei vienai valstybei, tik už prekybos vietą.
Laisvosios prekybos zonų pagrindas – liberalizacija, kad būtų mažesnė konkurencija ir tai naudinga išsivysčiusioms valstybėms. Kitas aspektas yra tas, kad išlyginama prekybos rinka. ES – laisvas prekių judėjimas. Laisvosios prekybos zonos dabar paplitusios globaliniu mastu.

41. Pasaulio ūkio funkcionavimo mechanizmas.
PASAULIO ŪKIO MECHANIZMAS – kaip socialinių gamybinių jėgų organizavimo sistema. Formų ir metodų įvairovė reguliuojant ekonominius procesus globaliniu lygmeniu.
Resursų valdymas
Produktų valdymas
Funkcijos:
Ekonominė ir nuosavybės realizacija
Pasaulio gamybos proporcijos.
Skirtumo tarp labiau išvystyto ir silpniau išvystyto ūkio reguliavimas, prieštaravimų mažinimas.
Pasaulio ūkio mechanizmas yra kintanti ūkio sistema. Realizuojant visas galimybes kalbame apie pasaulinės ekonomikos kilimą. Vėliau, kai mechanizmas neatranda naujovių, vyksta stabilizacijos laikotarpis.
Kilimas
Stagnacija, nusistovėjimas
Smukimo arba ekonominės krizės (ekonominės krizės gali ir nebūti)
Šiuo metu stagnacinis laikotarpis yra išvystytose valstybėse. Tačiau ekonomika vis tiek auga. Stagnacijos išjudinimas- vidinė pertvarka, integracija .Vieni reiškiniai susiję su militarizmu, kiti, su socialine- kultūrine integracija. Pasaulinėje rinkoje pasireiškia įvairios tendencijos, kurias galima suvesti į vieną dėsningumą.. Pasaulinė rinka tampa vis labiau globali. Su būtinybe ją reguliuoti. Globali rinka gali išslysti iš išvystytų šalių rankų. Visada globali rinka greitai keičiasi atsižvelgiant į veikėjus.
1994- 2006 m.- ekspansija į vakarų Europą
2000-2015 m.- ekspansija į Vid. Europą
2004- ?- kryptis į Rytų Europą ir Aziją
Jokios šalys nevykdo tokios ekspansijos kaip europiečiai. Invazija į Rytų Europos žemyną dar silpna. Atsiranda dėsniai, kuriems reikia paklūsti. Rytų Europos šalys turėtų stimuliuoti Vid. ir V. Europos valstybių ekonomiką.
Pasaulio ūkio mechanizmo instrumentai:
susiję su kapitalo judėjimu. Tarptautinių kainų nustatymas.
valiutų kursų nustatymas, vertybinių popierių platinimas.
Susijusi su darbo jėgos judėjimu. Migracinės sistemos, švietimo sistemos, kvalifikacijos tobulinimas ir kt.
Informacijos judėjimas. Spauda, televizija, radijas, kompiuteriniai tinklai ir kt.
Visi instrumentai paveikia ekonomiką taip, kad nesugriūtų pasauliniame ūkyje nusistovėjusi tvarka. Kai funkcionuoja instrumentai, jie egzistuoja kaip 2 veiksniai:
1. Kaip organizatorius instrumentas.
2. Kaip reguliatorius.
Grįžtamasis ryšys į tuos pačius subjektus. Ekonominė tvarka formuojama atskirai veikiančių instrumentų. Kai instrumentai nepaklūsta, ekonominę tvarką reikia keisti arba pertvarkyti. Ek. tvarkos 2 poveikių kryptis- žmogui ir gamtai. Tarp žmogaus ir gamtos vyksta kažkoks santykis- subalansuotos plėtros koncepcija. Pats mechanizmas suinteresuotas optimalaus poveikio reiškimu į žmogų ir gamtą. Mechanizmo sudėtinių dalių įtaka pasaulyje labai keičiasi.

42. Ekonominės ir socialinės problemos pasaulio ūkio kontekste
Energetikos ir žaliavų problema. Intensyviai ir labai daug jos naudojamos. Priežastis – vis intensyviau naudojami ištekliai. Energetinė problema labiau sietina su išsisemiančiaia energijos šaltiniais: nafta, dujos, anglis. Yra įžvalgomi nauji telkiniai. ES teigia, kad turime naudoti alternatyvią energiją, bet tai nėra paprasta. Lt negali sau leisti to, nes neturi finansavimo, o ES finansavimo neužtenka. Lietuva turi alternatyvių energijos šaltinių.
Pasaulyje sumažėjo metalų naudojimas, nes ištobulėjo chemijos pramonė, atsirado antrinis perdirbimas.
Dirvožemis, vanduo ir kt taip pat yra žaliava. Vanduo ne visur vienodai paplitęs. Ne visur jis pakankamai švarus.
Pasaulinio vandenynos problema:
Bioišteklių koncentruotas naudojimas (įvestos kvotos); užterštumas (nafta, kitos medžiagos, iš upių).
Buvusių kolonijų atsilikimas: silpna tų šalių ekonomika, plinta ligos, šių šalių bėdos yra globalinės.
Apsirūpinimas maisto produktais: intensyviai naudojami žemės resursai. Vienur yra jų perteklius ir jie sugedę išmetami, kitur žmonės badauja.

43. Erdvinė paslaugų terpė: vanduo
Labiausiai laivuojami Ramusis, Indijos ir Atlanto vandenynai. Atlantu jau nuo Didžiųjų geografinių atradimų gabenama daugiausia krovinių (50%). Svarbiausi keliai Atlante nusitęsia iš JAV ir Kanados į Europą, jungia jas su P. Amerikos bei Afrikos šalimis. Abipus Atlanto įsikūrę dideli uostai: Niujorkas, Naujasis Orleanas, Marselis, Hamburgas. Didžiausias pasaulio uostas yra Roterdamas.
Jūromis gabenama beveik 80% tarptautinių krovinių – daugiausia naftos ir jos produktų (apie 1t). Ypač dideli naftos gabenimo srautai iš Persų įlankos. Vandens transportu vis daugiau vežama anglių (apie 400 mln. t per metus), geležies rūdos (340 mln. t per metus).
Jūrų transportui labai svarbūs kanalai (ypač Sueco ir Panamos) ir sąsiauriai (didžiausi laivų srautai formuojasi La Manšos (apie 500 laivų per dieną), Eresuno (175 laivai).
Didžiausi pasaulio uostai pagal krovinių apyvartą: Roterdamas(Olandija), Singapūras, Kobė (Japonija), Šanchajus (Kinija), Nagoja (Japonija).

44. Erdvinė paslaugų terpė: kosmosas
Pagal rūšį(technologijas) transportas skirstomas į sausumos, vandens, oro bei kosmoso. Kai transporto paslaugų šaka, kuri pradėta plėtoti labai neseniai. Kosmoso transporte yra naudojami erdvėlaiviai.
Kosmoso transportas dar skirstomas į aptarnavimo ir veiklos.Tik prieš 2 metus į Kosmosą buvo leistas pirmasis keleivis – tai tapo pradžia kosmoso aptarnavimo paslaugos. Tai buvo padaryta Rusijoje. O pirmasis erdvėlaivis pakilęs į Kosmoso taip pat buvo iš Rusijos 6 dešimtmetyje.

45. Erdvinė paslaugų terpė: oras
Aviacijos transportui labai svarbūs oro uostai. Jų yra daugiau nei 20 tūkst. Daugiausia didelių tarptautinių oro uostų yra JAV. Didžiausi jų – O’ Hare (Čikaga) ir Hartsfyldas (Atlanta), per metus aptarnaujantys daugiau nei po 60 mln. keleivių. Europoje yra apie 400 tarptautinių oro uostų. Didžiausias Europoje ir vienas didžiausių pasaulyje – Hytrou oro uostas Londone. Į labai svarbų Frankfurto prie Maino (Vokietija) oro uostą reguliariai skraido lėktuvai ir iš Lietuvos. Daugėja oro uostų sparčiai ekonomiškai stiprėjančiose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse. Aviacijos transportas brangus, tačiau pasaulyje beveik neliko rajonų, kuriuose jis nebūtų plėtojamas. Ekonomiškai stipriose ir didesnėse šalyse susiformavo tankus oro linijų tinklas. Geriausiai oro transportas išplėtotas Jav, kur lėktuvais kasmet vežama apie 1 mlrd. keleivių.
Didžiausi pasaulio oro uostai: O’ Hare (Čikaga), 69,1 mln. keleivių, Hartsfyldas (Atlanta), 63,3; Fort Vortas (Dalasas), 58,0; Tarptautinis (Los Andželas), 57,9.

46. Erdvinė paslaugų terpė: sausuma
Geležinkelių transporto geografija. Pirmieji geležinkelio bėgiai buvo nutiesti 1825m. D.Britanijoje. Iki II pasaulinio karo geležinkelių ilgis didėjo, o geležinkelių transportas buvo svarbiausia susisiekimo priemonė. Po II pasaulinio karo geležinkelių reikšmė pradėjo mažėti, ypač D.Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose V.Europos šalyse bei JAV- geležinkelių transportą išstūmė automobiliai. Tačiau kitose šalyse- Rusijoje, Kinijoje, Kanadoje, Indijoje- geležinkelių ilgis ir toliau didėjo, tai susiję su naujų, turinčių daug gamtos išteklių, teritorijų įsisavinimu. Geležinkelius turi 150 valstybių, tačiau jie pasiskirstę netolygiai: didžiausias tinklas yra JAV ir V.Europoje, ekonomiškai atsilikusiose šalyse geležinkelių labai reta.
Ekonomiškai stiprių valstybių geležinkelių transportas rodo šalies ekonomikos lygį. V.Europoje, Japonijoje, JAV daugeliu maršrutų traukiniai važiuoja vidutiniškai 200 km/h greičiu. Toks greitis įmanomas modernizavus geležinkelių transportą. Geležinkelių transporto privalumai: 1. pigiai kainuoja vežti, 2. vienu metu gali važiuoti daug keleivių, 3. saugus, 4. punktualus, 5. beveik nepriklauso nuo oro sąlygų. Geležinkelio transporto trūkumai: 1. brangu tiesti geležinkelius, 2. brangūs ir ilgi krovos darbai, 3. mažas manevringumas, 4. labai priklauso nuo kitų transporto rūšių, 5. mažas greitis.
Automobilių transporto geografija. Automobilių transportas- sparčiai besiplėtojanti transporto rūšis. Ji patogesnė ir universalesnė nei geležinkelių transportas, veža nuo durų iki durų, leidžia taupyti laiką ir lėšas; jai svarbi automobilių ir naftos perdirbimo pramonė. Bendras pasaulio automobilių kelių ilgis- 23 mln.km. Daugiausia automobilių kelių yra Š.Amerikos ir Europos šalyse, nemažai Indijoje, sparčiai gausėja Kinijoje. Daugelyje ekonomiškai stiprių šalių keliai su kieta danga sudaro apie 90% ir daugiau, Japonijoje ir Italijoje beveik 100%. Sparčiai pasaulyje daugėja greitkelių: pirmasis 1914m nutiestas JAV, vėliau Vokietijoje, Italijoje. Svarbus vaidmuo vežant krovinius ir keleivius tenka tarpžemyninėms magistralėms: Afrikoje kerta Saharos dykumą, Š.Amerikoje eina per JAV ir Kanadą, ilgiausia pasaulyje- nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės- per visą Š ir P Ameriką.
Tankiausiai automobilių kelių yra Japonijoje ir Europoje. Pasaulio keliais važinėja apie 600mln. automobilių. Net 4/5 automobilių yra pirmaujančiose šalyse, o Afrikoje 55% visų automobilių turi PAR, Marokas, Egiptas ir Kenija. P. Amerikoje daugiau nei 50% žemyno automobilių yra Brazilijoje. Svarbus rodiklis- automobilių skaičius, tenkantis 1000 gyventojų- pirmauja JAV, Liuksemburgo, Italijos, Monako gyventojai.
Automobilių transporto privalumai: 1. greitis, 2. manevringumas, 3. universalumas, 4. vežimas nuo durų iki durų, 5. patogumas.
Automobilių transporto trūkumai: 1. brangi eksploatacija, 2. brangus kelių tiesimas ir jų eksploatacija, 3. pavojingumas, 4. labai teršia aplinką, 5. mažai vienu metu veža keleivių ir krovinių.
Vamzdynų transporto reikšmė ir vystymasis pasaulyje. Beveik nepriklauso nuo oro sąlygų; galima tiesti nelygaus reljefo vietose; greitas, galima transportuoti palyginti toli; pigiausias, nes nenaudoja kuro, darbo jėgos; jungia žaliavų gavybos įmones ir vartotojus, įmones ir uostus; maža krovinių gabenimo savikaina (6k.< nei geležinkeliu). Brangu tiesti; mažai linijų; transportuojama viena kryptimi; didelis kiekis transp.medžiagų (nafta, gamtinės dujos, vanduo, cemento skiediniai, amoniakas, sintetinis spiritas, kt. medž. bei žaliavos); žemės paviršiuje nutiesti vamzdynai bjauroja kraštovaizdį;
Pradžia-XIXa. pirmasis 6km ilgio nutiestas 1865m. JAV. Sparčiau plėtojamas nuo XXa.vid.
Kai išsiplėtė naftos ir gamt. dujų gavyba. Patikima, ekologiškai švari transp. rūšis. Bendras vamzdynų ilgis 1.3mln.km. Iš jų apie 60%-dujotiekiai, apie 40%-naftotiekiai. Ilgiausią tinklą turi JAV, Rusija, Kanada.
Š.Amerikoj vamzd. jungia naftos ir gamtinių dujų versloves su perdirbimo rajonais žemyno rytuose. V.Europoj vamzdynais kroviniai iš uostų keliauja į žemyno gilumoje esančius pramonės centrus. Rusijoj iš V.Sibiro driekiasi per visą europinę šalies dalį į vidurio ir vakarų Europą. Rusijai priklauso ilgiausias (5.5tūkst.km.) pasauly “Draugystės“ naftotiekis.

47. Infrastruktūros samprata, sudėtis. Verslų, įmonių ir organizacijų visuma, įeinanti į šias šakas, jų veiklos rūšys, sukurtos aprūpinti ir sukurti sąlygas normaliam pramonės ir prekių judėjimo funkcionavimui, o taip pat ir normaliam žmonių gyvenimui. Išskiriama pramonės ir socialinė infrastruktūra. Gamybinė infrastruktūra dažnai aptarnauja ūkinės veiklos subjektus, visuomeninė (vartuotojiškoji) Į infrastuktūra įeina keliai, ryšiai, transportas, sandėlių ūkis, vandens teikimas, sporto renginiai, apželdinimas, organizacijos, aptarnaujančios gyventojus, Kartais infrastruktūrai priskiriami mokslas, švietimas ir sveikatos apsauga.
Infrastuktūra platesne prasme – žmonių suformuota priemonių visuma pasinaudoti tam tikru tikslu. Kiekvienas paslaugų sektorius siekiant įgyvendint savo tikslus kažkuo vadovaujasi, tai yra infrastruktūra. Infrastruktūra: požeminė, žeminė, viršžeminė, vandeninė.
Vienas iš infrastuktūros standartinių objektų – oro uostas, kuris susideda iš daugybės infrastruktūtos šakų: navigacinės sistemos, priešgaisrinės sistemos, techninis aptarnavimas, oro transportas; vartotojams: transportas iki ir iš oro uosto, parduotuvės, daiktų saugojimo kameros, pramogų sektorius, maitinimo sektorius ir t.t. Kaip pavyzdį taip pat galima paimti geležinkelio stotį, uostus, turizmą ir pan.

48. (Pramonės) Juodosios metalurgijos šiuolaikinio išdėstymo veiksniai.
Jau nuo bronzos ir geležies amžiaus naudingųjų iškasenų gavyba buvo neatskiriama civilizacijos dalis. Gavyba buvo paplitusi civilizacijų vietose.
Žaliavos gausą ir kokybę nulemia geologinės sąlygos, todėl gavybos pramonė daugiausia išsidėsčiusi tose vietose kur yra susitelkę naudingųjų iškasenų klodai. Gavyba vyks tik tose teritorijose, kur yra naudingųjų iškasenų.
Gavybos pramonė intensyviau plėtojama besivystančiose valstybėse, kur didžiąją jų BVP dalį sudaro gavybos pramonė. Tokiose valstybėse kaip Nauru, Brunėjus, Angola ši pramonės šaka sudaro daugiau nei 50 proc. visos pramonės. Tai yra pagrindinis tų valstybių pajamų šaltinis, jos besąlygiškai naudoja savo teritorijos naudingąsias iškasenas.
Išsivysčiusios valstybės labiau tausoja savo naudingąsias iškasenas, todėl ten gavybos pramonė nėra tokia intensyvi.
Naujųjų technologijų dėka gavybos pramonė jau gali būti plėtojama atviroje jūroje ir giliai žemėje, kur anksčiau gavyba nevyko.
Gavybos pramonės teritorinės sklaidos ir valstybės išsivystymo lygio priklausomybė (gavybos pramonės dalis išsivysčiusiose valstybėse ir besivystančiose – palyginimas)
Gavybos pramonės dalis išsivysčiusiose ir besivystančiose valstybėse labai skiriasi.
Pvz. Naftai ir gamtinėms dujoms tenka beveik 100 proc. Saudo Arabijos, Kuveito, Irano, Jungtinių Arabų Emyratų, Nigerijos ir kitų naftą ir dujas išgaunančių valstybių gavybos pramonės vertės.
Per 30 pasaulio valstybių gavybos pramonei tenka daugiau kaip 10 proc. BVP, o Nauru, Brunėjaus ir Angolos – daugiau kaip 50 proc. BVP.
Svarbiausias mažytės Mikronezijos valstybėlės atolo Nauru* turtas yra fosforitai, Angolos – nafta ir deimantai. Tuo tarpu Brunėjui, kurio sultonas Hadžis Hasanas Bolkiahas yra vienas turtingiausių žmonių pasaulyje, turtus sukrovė nafta gamtinės dujos.
Tračiau metalų rūdas daugiausia išgaunančiai Kanados (cinkas, varis, auksas, nikelis), Australijos (geležis, boksitai, švinas, auksas), PAR (auksas, platina, chromas), Kinijos (geležis, alavas, manganas, švinas) gavybos pramonei tenka apie 5 proc. pramonės ir maždaug 2 proc. BVP vertės.
Išsivysčiusių valstybių gavybos pramonės dalis dažniausiai nesiekia 1 – 2 proc. BVP (JAV – 1,4, Prancūzija – 0,8, Vokietija – 0,5, Austrija – 0,4, Belgija – 0,2). Europoje tik Norvegijos gavybos pramonė duoda daugiau kaip 10 proc. BVP vertės (1995 m. – 11,3. 1996 m. – 14,8). Garsėjančiose savo gelmių turtais Pietų Afrikos Respublikos, Australijos ir Kanados valstybėse šis rodiklis atitinkamai sudaro 7,5, 4,5 ir 4 proc.
Vadinasi, besivystančių valstybių kitos pramonės šakos yra arba visiškai neišvystytos, arba silpnai išvystytos, todėl didžiąją pramonės dalį ir sudaro gavybos pramonė (aišku tik tada kai valstybių teritorijose yra naudingųjų iškasenų telkinių). Išsivysčiusių valstybių pramonę negali sudaryti tik viena pramonės šaka, todėl jų pramonę sudaro ne viena pramonės šaka.

49. Laisvųjų prekybos zonų reikšmė, sudėtis, geografija.
Pirmoji laisvoji ekonominė zona 1963 m. įkurta Taivane. Būdingiausi įvairių laisvųjų ekonominių zonų bruožai: ypatinga geografinė padėtis ir nedidelė teritorija, dažniausiai pajūryje arba salose; nuo likusios valstybės teritorijos izoliuotos visų arba leidimų sistemos; griežtas darbininkų ir tarnautojų parinkimas bei kontaktai su jais; sava valdymo ir ekonominė politika; maži mokesčiai ir muito tarifai (arba jų nėra); pigi žemė ir darbo jėga; bendros įmonės su užsienio kapitalu; ekonominė laisvė. Pastaruoju metu laisvosios ekonomikos zonos sparčiai kuriasi Kinijoje. 1979-1984 m. pietinėse provincijose – Guandunge ir Fudzianyje – įkuros keturios ypatingos ekonominės zonos – Šendženio, Džiuchajus, Šantou ir Siamenio. 1984 m. keturiolika jūrų uostų tapo atviraisiais miestais uostais. 1985 m. išskirti trys pajūrio ekonominiai rajonai: jangzės upės delta, Džiudziango upės delta, trikampis Fudziano provincijos pietuose, apimantis Siamenio, Džangdžou ir Ciuandžou miestus. 1988 m. ypatingos ekonominės zonos statusą gavo Hainanio sala. Nuo 1990 m. veikia trylika laisvųjų prekybos zonų pajūrio miestuose. 1991 m. įkurta Pudongo ypatinga ekonomikos zona Šanchajuje. 1992 m. pradėjo veikti atvirų pasienio miestų statusas. Nuo 1997 m. savotišku ypatingu ekonominiu rajonu tapo Kinijai grąžintas Honkongas.

50. Mokslo ir techninė pažanga, technopoliai.
Iki XVI a. buvo kaupiama patirtis. Iki 20 a. Išrastas garo variklis, elektra, radijas, televizija. Mokslo ir technikos pažangos nauji gaminiai, kokybės gerinimas, valdymo naujų medžiagų sukūrimas, panaudotų perdirbimas, pakeitė darbo priemones, sukūrė tikslias ir lanksčias nepertraukiamas gamybos sistemas. Senovės akmens amžius. Techninės pažangos pradžia buvo mechanikos ir fizikos pagrindas- lazda ir akmuo. Ugnies atradimas ir išsaugojimas- Chemijos pagrindas. Čia buvo biologijos, anatomijos ir religijų pradžia. Naujasis akmens amžius. Su žemdirbyste atsirado darbo sąvoka. Svarbus metalo atradimas, atsiranda kiekybinis mokslas, sukurtos svarstyklės. Astronomijos pažanga bei medicinos mokslų pradžia. Geležies amžius. Filosofijai kuria įvairias hipotezes. Pitagoriečiai buvo matematikos ir fizikos mokslų pradininkai. Pitagoro bandymas padėjo nustatyti šiuolaikinę saulės sistemą. Išskirtini Hipokratas medicinoje ir Archimedas matematikoje ir fizikoje, kuris rėmėsi mechanikos dėsniais. Viduramžių mokslas. Indijoje jau buvo patobulinta skaičiavimo sistema. Arabai sukūrė algebros ir trigonometrijos pagrindus. Tobulėjo medicina, astronomija, išplito religijų vaidmuo, atsirado mokslo forma scholastika. Tobulėjo spirito gamyba. Mokslas renesanso laikotarpiu. Kopernikas įrodė, kad žemė sukasi apie savo ašį. Harvėjui priskiriami kraujo apytakos sistemos ir planetų sukimosi atradimai. Šiuo metu mokslas pradeda atsiskirti nuo religijos. Susiformuoja metafizinė ideologija, filosofinis žmogaus prigimties aiškinimas. Eksperimentinis mokslas ir technikos pažanga padėjo mokslo ir gamybos ryšio pagrindus. 18- 19 a. mokslas. Mokslas išgyveno krizę. Niutono darbai aplenkė patį laiką. Pasiekta daug laimėjimų fizikoje (energijos tvermės teorija, Maksvelo šviesos teorija), chemijoje (Mendelejevo periodinė cheminių elementų sistema), biologijoje (evoliucijos teorija). Konkretūs mokslai priverčia keisti pažinimo ideologiją. 20 a. mokslas. Pasiekta daug mokslo laimėjimų, keitėsi mokslinio pažinimo principai. Daug lėšų skirta moksliniams tyrinėjimams. Mokslas tampa vis labiau priklausomas nuo valstybės poreikių, politikos, tapo glaudžiai susijęs su kasdienybe. Technopoliai. Iki 20 a. vid. Moksliniai tyrinėjimai, naujų technologijų kūrimas ir įgyvendinimas buvo chaotiškas. Svarų atradimą galėjo atlikti vienas mokslininkas ar grupelė, tačiau visų mokslo sričių pažanga ir konkurencija pasaulio rinkoje vertė kurti efektyvias technologijas, todėl vienam mokslininkui tai padaryti per sunku. Technopoliai- tai teritorija, kurios veikla susijusi su inovacijomis. Tai vienoje vietoje esantys mokslo ir specialiųjų tyrimų centrai bei aukštų technologijų įmonės. Dažniausiai pagrindu tampa žymūs universitetai, kitos aukštosios mokyklos, institutai. Specializuoti mokslo ir gamybos centrai, technopoliai- ištisi miestai, kuriuose grupė universitetų ir mokslo bei technologijų parkų atlieka bendrus tyrimus. Centro pagrindas yra mokslas. Sparčiausia mokslo ir technikos pažanga yra JAV, nuo kurių gerokai atsilieka Japonija ir Europa. Daugiausia mokslo ir tecnologijų parkų yra JAV, Kalifornijoje. Japonijoje parkai išdėstyti visoje šalyje ir specializuojasi labai siauroje šakoje. Europoje daugiausia parkų turi Dž. Britanija. Silicio slėnis- didžiausias pasaulyje technologijų parkas, esantis netoli San Fransisko, Kalifornijoje.

51. Pasaulio turizmo geografija.
Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Pagal tarptautinėje statistikoje priimtą vertinimą turizmas yra savanoriškas gyvenamosios vietos pakeitimas ne mažiau kaip vienai parai, dėl to turistinėmis laikomos ne tik poilsinės bei pažintinės kelionės, bet ir trumpalaikės išvykos į kurortus, vasarvietes, muges, kongresus, konferencijas, net ir į svečius. Turistas paprastai turi kelis tikslus (pvz., pailsėti kurorte ir apžiūrėti kultūros paminklus, kitas vietos įžymybes); nuo svarbiausio tikslo priklauso turistinio maršruto pasirinkimas, kelionės laikas ir trukmė, keliavimo būdas. Kelionės tikslus ir sąlygas savo ruožtu lemia turisto materialiniai ištekliai,
sveikata, amžius, profesija, išsilavinimas, šalies turizmo lygis (kelionių agentūrų materialinės bei techninės galimybės, jų veiklos efektyvumas ir kt.).
Išvykos į kitas šalis vadinamos užsienio (arba tarptautiniu), kelionės po savo šalį – vidaus (arba nacionaliniu) turizmu. Pagal kelionės ar išvykos tikslą turizmas gali būti pažintinis (įdomių vietų lankymas, kultūros, istorijos, gamtos paminklų apžiūrėjimas), rekreacinis (poilsis ir gydymasis), sportinis, mėgėjiškasis (medžioklė, žūklė), dalykinis (išvykos mokslo, verslo, darbo, kvalifikacijos kėlimo reikalais), savaitgalių (trumpalaikės išvykos už miesto, į poilsio zonas), socialinis (dalyvavimas visuomeniniuose renginiuose), religinis (šventųjų vietų lankymas). Keliaujama sausumos (automobiliai, geležinkeliai), oro (lėktuvai), vanduo (laivai) transportu, pėsčiomis.
Turizmas yra viena svarbiausių negamybinių ūkio šakų. JTO duomenimis, turistines paslaugas teikiančiose įmonėse ir organizacijose XX a. pabaigoje dirbo 7% visų pasaulio dirbančių žmonių. Kai kuriose ekonomiškai silpnose, bet turistiniu požiūriu patraukliose šalyse turizmas duoda daugiausiai pajamų ir tai yra vienintelė ūkio šaka, daranti didesnę įtaką ūkio plėtrai. Daug pinigų iš turizmo gaunama ir V. Europos šalyse.
1997 m. pajamos iš turizmo sudarė daugiau kaip 8% prekių eksporto duodamų pajamų. 80% visų turizmo pajamų gavo Europos ir Šiaurės Amerikos šalys. XX a. pabaigoje ekonomiškai stipriose šalyse iš turizmo pirmąkart gauta daugiau pajamų nei išleista kelionėms į kitas šalis. Anksčiau šių pajamų ir išlaidų balansas buvo neigiamas, daugiausia dėl to, kad užsienio kelionėms daug pinigų išleisdavo turtingi vokiečių ir japonų turistai. Ekonomiškai silpnose šalyse turizmo pajamų ir išlaidų balansas visa laika yra teigiamas ir nuolat didėja, nes tik nedaugelis šių šalių gyventojų turi išteklių užsienio kelionėms.
Turizmas ir aplinka
Plečiantis turizmui, didėja jo poveikis ekonomikai, kultūrai, socialinei sferai, gamtai (biotopams). Tai gali prieštarauti vietinių gyventojų, gyvenančių ir dirbančių turistų lankomose vietose (ūkininkų, karjerų darbininkų, miškininkų, gamtos apsaugos darbuotojų) interesams (5.4 pav.). Gali nesutapti ir pačių turistų tikslai, pvz., vieni nori tame pačiame ežere irstytis, kiti – slidinėti vandens slidėmis, plaukioti burlentėmis, dar kiti – žvejoti, stebėti paukščius. Infrastruktūros plėtra didina aplinkai tenkantį krūvį, dėl to ji sparčiau nualinama. Ypatingos priežiūros reikalauja masinio lankymo vietos, ypač per turizmo sezoną. Siekiant išvengti spūsčių keliuose ir gausiai lankomų gamtos, istorijos, kultūros paminklų nuniokojimo, turistų srautas į tokius objektus gali būti ribojamas (leidimais, kitais būdais). Į JAV nacionalinius parkus (pvz., Jeloustono) galima patekti tik su leidimais. Be to, dabar pripažįstama, kad reikia kuo mažiau keisti gausiai lankomų objektų aplinką. Šiuo metu populiarėja tausojamasis turizmas, kurio tikslas – saugoti žmogaus ir gamtos sukurtą aplinką.

Politika abiem atvejais,tiek demokratinėje, tiek totalitarinėje valstybėje, įtakoja polinkį keliauti. Demokratinėse tautose skiriasi vyriausybė parama turizmui. Konservatyviose vyriausybės vysto aplinką, kur turizmas galėtų augti, bet tiesiogiai nesikiša. Socialistinėse valstybėse vyriausybė yra skatinama tiesiogiai dalyvauti turizme. Demokratai taip pat gali kontroliuoti kelionių polinkio lygį, keliones į užsienį ribodami išvežamos valiutos kiekiu. Tai būna, kai vietinė valiuta ar ekonomika yra silpna. Silpna valiuta taip pat gali atbaidyti keliauti į užsienį.
Valiutos kontrolė labiau priskiriama komunistinėms valstybėms, kur internacionalinis turizmas yra protingas. Turizmo organizacijos veikia kaip viena ir yra pavaldi vyriausybei. Vietinių ir bei atvažiuojančių keliautojų kelionės ribojamos vizomis. Neskaitant to, komunistinės valstybės turi stiprią konstitucinę apsaugą piliečiams turėti laisvo laiko ir trumpalaikes atostogas. Bendrai kalbant, nepastovios valstybės ar vykstant karui stabdo turizmo vystymąsi.
Tarptautinis turizmas pasaulyje plečiasi, bet ne taip greitai kaip vidinis. Didžioji jo dalis išaugo nuo 1950, labiausiai tai galima pajusti 1950 – 1960-iais atvykimų skaičius buvo 70 milijonų, 1970 šis skaičius padvigubėjo (beveik 160 milijonų) šis augimas sumažėjo septyniasdešimtais dėl pasaulinio nuosmukio, energetinės krizės, politinio nestabilumo daugelyje šalių, tačiau iškilo naftos turinčios šalys, Lotynų Amerikos šalys, kaip turizmo generatoriai.
Didžiausios atostogos ir biznio keliones valdančios šalys( Japonija, Vakarų Europos ir Š.Amerikos šalys) yra didelio masinio naudojimo etape. Afrikoje taps labai svarbiomis turizme.
Neišsivystęs pasaulis Ekonomika ir socialinė visuomenės padėtis atmeta ir neįsileidžia daugelio turizmo formų. Daugelis Afrikos, P. Azijos šalys.Besivystantis pasaulis Prieš pakilimo stadija, ekonomikos ir socialinė visuomenės padėtis leidžia augti vidaus turistų kiekiui (pagrinde aplankyti draugus, gimines). Įmanomas ir tarptautinis turizmas, tose šalyse kur sutvarkyti ir užbaigti keliai. P ir C. Amerika+ dalis Vidurio Rytų+ Azija. Iberijos p-lis, Meksika, dalis P. Amerikos Išsivystęs pasaulisPagrindinis tarptautinio ir vidinio turizmo augimas Š.Amerika, V.Europa, Japonija, Australija, Naujoji Zelandija.

52. Paslaugu geografijos struktūra.
Paslaugų geografija susideda iš dviejų struktūrų susidedančiųjų: 1. paslaugų sektoriaus infrastruktūros. 2. pačios paslaugos. Paslaugų sektorius: Komunikacinės – transporto ryšiai, išplėtota infrastruktūra, labai sudėtinga , priklauso visos gyvenimo sritys.

Prekyba :1. didmeninė; 2. mažmeninė ( atspindi pasaulio ūkio sampratą )
Finansų sektorius : paskirsto teritoriniu požiūriu laisvus pinigus ir t.t. Turizmo paslaugos : viešbučiai ir maitinimas. Teisėtvarkos ir teisėsaugos paslaugos : įeina teisiniai aspektai, viešosios tvarkos palaikymas. Švietimo ir mokslo paslaugos: nusakoma valstybės gerovė per tretinį raštingumą. Sveikatos apsaugos paslaugos: reabilitacija, švietėjiška veikla , kt.
Socialinės paslaugos : pensijų aprūpinimas ir t.t. Administravimo paslaugos : Valstybės valdymas, vyriausybių darbas, priskiriami ir įmonių vadovai. Kitos paslaugos : asmeninės paslaugos – kirpyklos, automobilių remonto dirbtuvės, pan. organizavimas renginių. Sporto klubų veikla ir t.t. religinės paslaugos.
Paslaugos- kaip atskiras ūkio sektorius. Pasaulyje pasiskirstęs netolygiai. Labiau išvystytas išsivysčiusiose šalyse. Tačiau yra šalių ekonomiškai silpnų kuriose paslaugos sudaro didž. dalį BVP, bei dirba daugiausiai žmonių paslaugų sektoriuje. Tai susiję su turizmu.70- 80 proc. paslaugų sektorius išvystytose valstybėse. Pajamos gaunamos iš paslaugų, yra didelės kadangi paslaugos labai brangios. Besivystančiose šalyse 30- 50/60 proc. pasl. sektoriaus sudaro.

53. Ekonomikos militarizacija.
Vienas iš bruožų yra,tai, kad apie 30 mln. Darbo vietų yra sukurta karinėse struktūrose, neįskaitant karinės tarnybos. Kiekv.valstybė skirdama BVP šiam sektoriui nustato tam tikrą procentą, išvystytose šalyse 1-5%,Japonijoje 1%, JAV-5%.tai milžiniški pinigai. Kinija skiria daugiau 15-16% ypač kai reikia daryti ginkluotės atsinaujinimą.Kiekviena šalis, kuri turi, nori išlaikyti savo galią, bet ne visos turi galimybę gaminti produktą. Valstybės, kurios neturi išleidžia daug karinei, bet neišleidžia mokslui, švietimui.Sumos būna įspūdingos,pvz:.Saudo Arabija 25% BVP ginkluotei.Kai kurios šalys ginkluotę perka neoficialiais būdais.kai kurios šalys gana intensyviai dalyvauja juodoj rinkoj kaip tiekėjai ir gamintojai, pagrindinė tiekėja yra Rusija.neatsilieka JAV.Sudėtingiau tai padaryti Prancūzijai ir italijai,nes yra biurokratinis mechanizmas.taip pat yra perpardavinėtojai:Kinija, Afrikos regionas,Lotynų Amerika.ten prekybą ginkluote sunkiau sekti.Rusijoje apie privatų verslą nėra kalbos ir pažanga yra merdinti.Rusai lėšų bandymams skiria, otaupo per algas,mokslą,švietimą.1985 m.per ginklų eksportą pirmavo Sovietų sąjunga,eksportuodama 35%,JAV 25%,Prancūzija 7%. Tai legalus eksportas. 1997 m. Pagrindinis legalių ginklų eksportuotojas:JAV 47%, įsiliejus į tam tikras struktūras padidėjo šalių:didž.Britanija 15%, Rusija 13%,Prancūzija 4%, Kinija 4%.
Rusijoje dalis valstybinės prekybos perėjo į nelegalią.yra ir kitų priežaščių. Tai ginkluotė atidavinėjama pusvelčiui. Regionai beveik sutampa su ekonominės galios regionais: Š.Amerika, Europa įskaitant Rusiją.Skirtumas tik tas, kad čia nėra ekonominiu požiūriu silpnų valstybių:Japonija, Australija. Japonija,po II pasaulinio karo pasirašė sutartį,kur įsipareigojo kariniam sektoriui neskirti %,bet vėliau 1%tik gynybiniam sektoriui.Visus įsipareigojimus perėmė JAV, ginti, pagelbėti Japonijai. Japonija negali dalyvauti prekyboje ginkluotės, tik su JAV arba jai dalyvaujant. Kinijoj – nepastebimas augimas prekybos.

54. Ekonomikas augimas ir resursų panaudojimas

55. Ūkio poveikis aplinkai.
Didėjant apimčiai, didėja ir aplinkos apkrovimas. kalbama apie subalansuotą ūkio plėtros koncepciją. Svarbiausios kryptys yra tokios: 1.minimaliai daryti įtaką gamtai, 2.mažinti taršos šaltinių ir jų apimtis, 3.racionaliai naudoti gamtos resursus, 4.mažinti skurde gyvenančių žmonių skaičių, 5.gerinti vartojamųjų atliekų tvarkymą. 70% derlingos žemės naudoja ž.ū. taip intensyviai, kad ta dirva yra maksimaliai pažeista, pradedant nuo ehotopų, biotopų ir baigiant mechaniniais pažeidimais. šiandien iškertama pasodinto miško, jau išeikvota 10%gėlo vandens. Išgaudyta 70% pramoninių žuvų rūšių. Žmogus sparčiai keičia aplinką, naudoja resursus.europoje 22%žemės yra blogoj būsenoj. Verčiantis žemdirbyste, aplinka apkrauta, todėl vyksta dykumėjimas, galimų žemių naudojimas, miškų kirtimas. pavojingas erozijos išsivystymas. kalvotose vietovėse erozija pažeidusi beveik trečdalį visų žemių: dirvožemiai degraduoja.Gyvūnų rūšių nykimas, jų pasitraukimas, žemės sudėties kitimas, fizinės, cheminės, mechaninės.mažėja natūralių žuvų rūšių.miškų mažėjimas – tai ekosistemos reguliatoriai. dabar beveik pusė pirminių miškų yra iškirsta. pramoninės trašos, kurios teršia aplinką ir vandenį. Per praeitą šimtmetį t-ra pasaulyje padidėjo 10ºC. per metus sunaudojama 150 mln.t trašų, tarp jų 3 kml.t. yra nuodingų, kenksmingų, ypač Afrikoj. apsisaugojimai: kondicionieriai (ekologiški), stambiuose pramoniniuose miestuose kondicionavimo sistemos išeina už miesto. vandens tarša yra labai didelė. gėlas vanduo, kuris prieinamas žmonėms apie 30% teršiamos. Didž,teršėjas-JAV,jos energetikos sektorius yra galingas.švariausias regionas –Afrika.be visų šių žmonijos natūralių vystymosi reiškinių susideda atsitiktiniai ,pasikartojantys: avarijos, katastrofos, kataklizmai, problemos su naftos verslovėmis, išsiliejimai teršalų į aplinką.

56. Ekonomikos augimas ir socialinis ekonominis vystymasis
Pagrindiniai veiksmai turės koncentruotis ties šiomis pagrindinėmis strateginėmis kryptimis:
Užimtumo didinimas, nedarbo mažinimas ir darbo vietų kokybės tobulinimas. Užimtumo politikos strateginės kryptys parengtos atsižvelgiant į ES bendros užimtumo politikos strategijos kryptis bei ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant metinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Numatomos strateginės kryptys bus realizuojamos įgyvendinant Valstybinę užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą, kuri bus kasmet peržiūrima ir atnaujinama. Šiai krypčiai taip pat priklauso rengiamos Valstybinė darbo saugos ir sveikatos, Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programos. Programų tikslai yra:
užimtumo gebėjimų ugdymas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimas, profesinio rengimo tobulinimas bei nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas);
darbo vietų kūrimo skatinimas (palankių sąlygų naujoms darbo vietoms kurtis sudarymas, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
lygių vyrų ir moterų galimybių politikos stiprinimas;
užimtumo politikos integravimo didinimas;
saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija;
darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas.
Socialinio draudimo sistemos plėtra. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti.
Socialinio draudimo sistemos plėtros pagrindiniai veiksmai:
papildomo nevalstybinio socialinio draudimo sukūrimas (pensijų reforma); valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su nevalstybine sistema;
nedarbo draudimo reforma siekiant, kad nedarbo draudimo sistema užtikrintų apdraustiems asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją, kartu skatindama motyvaciją darbo paieškai;
socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, kaimo gyventojų, dirbančių žemę, savarankiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą;
mokesčių ir įmokų surinkimo užtikrinimo ir taupaus bei rezultatyvaus lėšų panaudojimo priemonių įvykdymas;
vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių dėl socialinio draudimo ir konsoliduoto socialinės apsaugos biudžeto rengimas.
Socialinės paramos plėtros ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimas. Šiai krypčiai priklauso vykdoma Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija ir rengiama jos įgyvendinimo programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999-2003 metų programa, Nuteistųjų ir grįžusiųjų iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų programa, rengiama Nacionalinė neįgalių žmonių socialinės integracijos 2003-2012 metų programa, piniginės socialinės paramos reforma, socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma, socialinių paslaugų teikimo reforma.

Leave a Comment