Viduramžių miestai – civilizacijos centrai

ĮVADAS

Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo anntpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos irr religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.
Šiame darbe pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti kiek svarbus buvo viduramžių miestas krašto ekonomikai ir kultūrai, kokia buvo viduriniųjų amžių socialinė struktūra, kokie buvo pagrindiniai miesto gyventojų užsiėmimai ir kokia buvo jų ve

ertybių sistema.
Pagrindinės knygos, kuriomis rėmiausi šiame darbe yra Johan W.Baldwin ”Viduramžių kultūra”. Joje gana aiškiai nusakyta XI-XII a. Vidurio Europos gyvenimas. Tai pat remtasi Aaron Gurevič knygomis ”Viduramžių kultūros kategorijos” ir kitomis knygomis, kuriose geriausiai atskleistas požiūris į viduramžių miestus bei jų vaidmenį šiame istoriniame laikotarpyje.

VIDURAMŽIŲ MIESTAI – CIVILIZACIJOS CENTRAI

Vienas išskirtinių bruožų viduramžiais – krikščioniškosios kultūros miesto susiformavimas ir plėtimasis. Apie viduramžių miestus galime kalbėti tik nuo IX a. pab., t.y.brandžiajame laikotarpyje.Po V-VIII a. kultūrinio ir ekonominio sąstingio žmogaus gyvenime, IX a. kyla miestų statybos banga. Šiame reiškiniui atsirasti didžiausią įtaką turėjo gerėjanti ekonominė situacija (ekstensyvios kultyvacija įdiegimas, žemės ūkio technikos tobulėjimas, pinigų įdiegimas, prekybos atgimimas) ir, to pasėkoje, padidėjęs gyventojų skaičius, tai pat socialinis, religinis procesas.Vis tik intensyviosios statybos vyko XI-XIV a.. (nuo 1240 m. iki 1300 m. įkurta apie 300 naujų miestų).
Miestų kūrimosi etapas vyko labai įvairiai:vieni atgaivino senuosius romėnų miestus, kiti kūrėsi visiškai naujuose vietose.Didžioji dalis naujai lokalizuotų miestų išaugo iš prekyviečių prie didžiųjų vandens ir sausumos kelių,kiti išaugo iš greta piliaviečių buvusių papilių. Pradžioje daugelis viduramžių miestų tiesiogiai priklausė vietiniams valdovams,tačiau susiformavus vietinėms bendruomenėms,vystantis amatams ir prekybai buvo susirūpinta palankesnėms verslo ir gyvenimo sąlygomis-siekė išsivaduoti iš feodalinės politinės sistemos ir įsteigti savivaldą. Miestų teisių perėmimo procesas tesėsi iki XIV a. ir da

auguma jų tapo laisvais.Viduramžiški mietai,įgavę savivaldos teises, pvz. Magdeburgo, Liubeko ir kt., nebe priklausydavo jokiam feodalui kaip buvo pradžioje, o tapdavo tiesiogiai pavaldžiais pačiam karaliui. Tai lėmė, kad didelė dalis žmonių traukėsi iš savo kaimų, šeimininkų žemių ir kėlėsi gyventi į miestus, nes norėjo išsilaisvinti nuo feodalo ”globos” ar neišgalėdavo pragyventi iš žemės dirbimo.Vis daugiau gyventojų plaukė į miestus ir ėmėsi rankų darbo gamyboje ar prekyboje.
Tuo pačiu keitėsi ir pačio miesto vaidmuo viduriniųjų amžių kultūroje. Nors Viduramžiais miestų gyventojai niekada ”neprašoko 10% visų gyventojų ”,tačiau tai buvo greičiausiai besiplečianti visuomenės dalis. Nors miestai vis dar glaudžiai buvo susijęs su kaimu, tačiau svarbiausios institucijos: amatai, prekyba, administracija, galiausiai ir religiniai centrai kūrėsi miestuose. Miestas tapo krašto ekonominio, kultūrinio ir religinio gyvenimo centru.
Viduramžiais ypač buvo svarbus tapo suskirstymas į luomus.Kaip teigia J.Huizingas, ”suskirstymo į luomus sąvoka tiesiog persmelkusi visas teologines ir politines pažiūras ”.O tai reiškia,kad priklausymas luomui nulėmė požiūrį į žmogų ir jo vietą gyvenime. Nepriklausomybe luomui viduramžiais, buvo paremta mintimi, jog tai Dievo įvesta tvarka-” ordo”, ir kiekvienas privalo pasilikti prie jam skirtos grupuotės ir atlikti jam skirtą funkciją,pvz.dvasininkas melstis,valstietis ir biurgeris atlikti rankų darbą.
Miestų atsiradimas ir augimas keitė viduramžių visuomenės struktūra. Esant tokiam sparčiam miestų plėtimuisi,susiformavo gausus ir įtakingas,o dažnai ir turtingas, miestiečių luomas.
Amatininkai ir pi
irkliai sudarė viduramžių miesto gyventojų pagrindą. Tuo, kad į jų miestus atsikeltu kuo daugiau įvairių amatininkų ir prekių buvo suinteresuoti ir krašto vadovai, siekią padidinti ir surenkamų mokesčių dydį ir pakelti šalies ekonominį lygį. Ir nors biurgeriai, kaip jau minėta,buvo turtingas ir įtakingas visuomenės sluoksnis:statė katedras ir rotušes, steigė universitetus bei buvo pagrindinė ekonomikos vystymosi grandis ” aktyvios pirklių ir amatininkų veiklos dėka miestai suklestėjo ir tapo civilizacijos židiniais, kurie pakeitė visą Vakarų Europos veidą”. Miestiečių dėka supratimas, kad reikia mokytis plačiai išplito krikščioniškoje civilizacijoje,ėmė steigtis visuomenės mokyklos. Tačiau požiūris į miestiečių luomą, neatitiko jų užimamos padėties. Miestiečiai buvo laikomi prasčiokais, uždirbančiais pinigus savo rankų darbu, t.y. tokiais pačiais kaip ir valstiečiai. Negarbingas buvo ir miestiečio prekybininko, ypač palūkininko, statusas buvo dėl vyravusio požiūrio kas yra darbingas darbas ir švarūs pinigai. Prekybininkų veikla dažnai suskirstydavo ne tik su bažnyčios mokymu, nepalankiu požiūriu pinigų kaupimą, bet ir su pačių miestelėnų interesais. Mat buvo manoma, kad prekeiviai, o labiausiai palūkininkai, lobsta nedirbdami, naudodamiesi kitų žmonių darbo vaisiais ir materialiniais nepritekliais. Tačiau ne tik bažnyčia ir varguoliai, neigiamai žiūrėjo į prekybininkus, bet ir kilmingieji, patys dažnai skolindavęsi, niekino ”prasčiokus prekeivius ”, kurie buvo taupūs, tvarkingi, racionalūs. Kai tuo tarpu kilmingumo supratimas viduramžiais buvo neatsiejamas nuo taupumo, besaikio išlaidavimo ir
r savęs demonstravimo. Galiausiai atsiranda nuostata, kad ir pirklio, ne tik žemdirbio darbas teikia malonumą Dievui ir Dievas padeda, tiems kurie ”gerai tvarkosi ”.
Tačiau menkinantis požiūris į miestiečių luomą išliko net iki pat. Prancūzijos Revoliucijos, o faktas, kad dažnai galingi patricijai papildydavo nuskurdusios diduomenės gretas, likdavo ” nepastebėtas”.

Viduramžių miestų įtakingiausi miestelėnai arba biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą, miesto tarybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą. Siauromis, akmenimis grįstomis gatvėmis kaukšėdavo arkliai ir bildėdavo vežimai. Šaukliai skelbdavo naujienas apie muges, parduodamus namus ir būsimas vestuves. Be perstojo skambėjo varpai, skelbdami miesto vartų atidarymą, turgaus pradžią, bažnyčių mišias, miesto tarybos susirinkimus. Šiukšles ir išmatas žmonės pildavo į gatvę ar upę. Žmonės, neišgalintys nusipirkti šviežio vandens, semdavo jį iš viešų fontanų, iš šulinių, iškastų vidiniuose namų kiemuose ar net iš upių. Naktį tamsios neapšviestos gatvės virsdavo vagių slėptuvėmis. Žmonės buvo labai religingi, jie krikštydavo vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose. Žmonės labai bijojo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau-po mirties patekti į pragarą. Didikai ir turtingieji pirkliai testamentais palikdavo pinigų kunigams, kad šie po mirties atlaikytų už juos mišias. Savo jauniausią sūnų ar dukrą dažnai atiduodavo į vienuolyną. Vienuolių gyvenimas susidėjo iš maldų, darbo ir mokslo: šešis kartus per dieną jie klausydavo mišių, o likusį laiką dirbo laukuose ir skaitė Bibliją, dalino išmaldą, slaugydavo ligonius ir sakydavo pamokslus. Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais, valdžios atstovams ir bajorams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos išradimo vienuoliai ranka perrašinėdavo knygas. Vienuoliai, kurie prižiūrėdavo apylinkėje invalidus, vadinami infirmarais, elemozinarai dalindavo vargšams išmaldą, o keliautojus globodavo hospitaliarai. Atlygindami už šias paslaugas, karaliai ir didikai Bažnyčiai aukodavo žemių ir pinigų. Be to, Bažnyčia gaudavo dešimtinę valstiečių derliaus ir dešimtąją dalį pirklių pelno. Dėl to Bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga. Vyskupai jodavo į karą kaip kunigaikščiai, vesdami didelę kariuomenę iš savo dvarų žmonių. Kas būdavo įtariamas nesutinkąs su Bažnyčios mokymu, tą apšaukdavo eretiku ir sudegindavo ant laužo. 1302 m. popiežius Bonifacas VIII išleido bulę “Unam sanctum”, kur teigė popiežiaus valdžios viršenybę ne tik bažnyčiai, bet ir visiems karaliams bei valdovams. Ta bulė skelbė, kad jei nori būti išganytas, turi nuolankiai paklusti popiežiaus valiai: kas nepaklus, nepateks į dangų.

Paprastai Bažnyčios ar Katedros būdavo statomos miesto centre. Jos dydis, puošnumas ir vitražai rodė Bažnyčios turtus ir galią. Viduramžių miestai iš mūrydavo labai aukštas sienas, naudodamiesi paprasčiausiais įrankiais, mediniais pastoliais ir skrysčiais. Bažnyčia viena pirmųjų pradėjo naudoti laikrodžius, kadangi , dvasininkai turėjo žinoti, kada pradėti pamaldas. Bažnyčių ir katedrų vidus būdavo labai puošnus. Kadangi viduramžiais dauguma žmonių nemokėjo skaityti, kunigai ieškojo kitokių poveikio priemonių. Bažnyčios buvo puošiamos vitražais, paveikslais ir medžio raižiniais, vaizduojančiais Biblijos istorijas ir šventųjų gyvenimo scenas. Viduramžių žmonės tikėjo stebuklais. Šis tikėjimas juos palaikydavo sergančius, karo ir bado metu. Piligrimai keliaudavo į šventas vietas, buvo lankomi šventųjų kapai, renkamos relikvijos-šventi daiktai, tokie, kaip kokio nors šventojo kaulo dalelė. Buvo tikima jų stebuklinga galia padėti ar pagydyti . 1346 m. Prancūzijoje Sent Omero bažnyčia pasiskelbė turinti Šv. Mergelės Marijos plaukų sruogą, Jėzaus lopšio nuolaužą ir atplaišėlę akmens, ant kurio buvo iškalta Dešimt Dievo įsakymų. Daugybės šventųjų dienos buvo švenčiamos, kaip religinės šventės. Švenčių dienomis vargšai žmonės ilsėdavosi nuo darbo, iš čia kilo žodis “šventadienis”. Per šventes vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami naujienas iš kitų miestų. Pasilinksminimams būdavo rengiamos imtynės, šokiai, futbolas, šaudymo iš lanko varžybos, gaidžių peštynės ir meškos pjudymas. Bažnyčia tokias pramogas smerkė. Bažnyčia mokė, kad svarbiausia moters pareiga yra gimdyti vaikus. Tai buvo labai pavojinga, nes visiškai apsirengusioms ir tiesiai sėdinčioms ant gimdymo kėdės moterims padėdavo tik patyrusios pribuvėjos, kurių metodai ir higienos stoka dažnai lemdavo ir motinų ir vaikų mirtį. Nesveiki vaikai tuojau pat būdavo krikštijami, kad išvengtų pragaro. Netrukus po gimdymo motina eidavo į bažnyčią, kad “atšventintų”, nes manyta, kad gimdymas ją suteršia. Manoma, kad viduramžiais tėvai savo vaikų per daug nemylėjo. Vis dėlto jie dainuodavo lopšines ir supdavo lopšį, o mirus vaikui, jo sėdėdavo-juk viduramžiais du iš dešimties vaikų nesulaukdavo savo pirmojo gimtadienio. Bažnyčia lydi žmogų per visą jo gyvenimą. Tik prie bažnyčių ir vienuolynų steigėsi mokyklos. Buvo mokoma retorika, lotynų kalba, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija, muzika. Dalis tų mokyklų vėliau perauga į universitetus. Labai rimtas kultūros židinys buvo vienuolynai, čia buvo didžiausios bibliotekos. Architektūra ir skulptūra pagrinde vystėsi per bažnyčią, per ją plito amatininkų luomas. Ekonomika buvo lokalizuota, neišvystyta, žemo techninio lygio. Viduramžių ekonomikos tikslas-minimalus, siekiama patenkinti tik pačius būtiniausius poreikius, kurie priklausė nuo sluoksnio. Darbas buvo ne turtėjimo šaltiniu, o turėjo aprūpinti pragyvenimą, kai kam teikti labdarą, sutramdyti kūno geidulį, turėjo būti atsvara puikybei. O puikybe buvo laikoma pelno vaikymasis. Tradiciniame Vakarų viduramžių mieste daugiau kaip pusę suaugusių gyventojų sudarė amatininkai. To paties amato žmonės paprastai gyvendavo netoliese. Tokios amatininkų ir pirklių grupės dažnai susiburdavo į bendrijas, vadinamas cechais ir gildijomis. Kiekvienas cechas turėjo savo iždą. Už tuos pinigus galėjo nusipirkti ar išsinuomoti namą. Taip buvo įrengiami sandėliai, dirbtuvės ypač sunkiems darbams. Cechų susirinkimai vykdavo rytais ir iki pietų. Juos pravesdavo vyresnieji. Pradžioje patikrindavo tvarką patalpoje, tai yra, kad visi sėdėtų pagal paskirtį ir pagal buvimo laiką tame ceche. Paskui liepdavo dviems naujausiems nariams apeiti visus ir patikrinti ar neturi kuris nors ilgo peilio ar durklo. Tik po to vyresnysis pradėdavo susirinkimo ritualą. Cechas būdavo ir religine ir savitarpio pagalbos grupė. Kiekvieno cecho amatininkai turėjo bažnyčioje savo nuosavą altorių, iš iždo lėšų buvo skiriamos pašalpos susirgusiems meistrams. Jei numirdavo kuris nors cecho narys, jis būdavo palaidojamas, o paskui surengiamas iškilmingas paminėjimas. Cechas taip pat buvo ir politinė, ir karinė organizacija. Kai kuriuose miestuose, kur amatininkams pasisekdavo užkariauti teisę dalyvauti miesto valdyme, rinkimai į miesto tarybą vykdavo cechuose, ir kiekvienas iš jų pateikdavo savo kandidatą, kaip taisyklė, iš pačių turtingiausių tarpo. Pagrindinės cechų užduotys buvo susiję su ūkiniu amatininkų gyvenimu. Cechas pirmoje eilėje turėjo sudaryti sąlygas miesto amatininkams verstis vienu ar kitu amatu, apsaugoti juos nuo konkurentų, nepriklausančių cechui. Kas norėjo verstis vilnos audimu, turėjo būti biurgeriu, tai yra pilnateisiu ir pastoviu miesto gyventoju ir būtinai priklausyti cechui. O tai buvo tikrai nelengva. Naujokas turėjo turėti rekomendacijas senų gerbiamų cecho narių ir miesto meistrų, kad patvirtintų jo aukštą kilmę ir profesijos paveldimumą. Amatininkai turėjo griežtai laikytis visų cecho reikalavimų. Jie turėjo turėti nedideles, leidžiamo dydžio dirbtuves, gaminti nustatytą kiekį gaminių, gaminti kokybiškai ir laikytis pardavimo sąlygų. Amatininkams leido turėti tik vieną dirbtuvę, ne daugiau, kaip du pameistrius ir vieną ar du mokinius. Dirbti naktį ir prie žvakių šviesos buvo draudžiama ne vien dėl to, kad galėjo nukentėti kokybė, bet ir dėl to, kad nebūtų pagaminta daugiau negu priklauso. Todėl buvo sekama kiek žaliavų savo darbui pirkdavo meistras. Kai kuriuose cechuose vyresnieji patys pirkdavo žaliavas, o paskui lygiom dalim dalindavo meistrams, kurie iš anksto jiems užmokėdavo. Visi amatininkų gaminiai būdavo parduodami. Daugelyje miestų du ar tris kartus per savaitę vykdavo turgūs. Iš aplinkinių žemdirbių miestiečiai pirkdavo grūdus, gyvulius, malkas, kiaušinius ir pieną. Patys amatininkai pasistatydavo prekystalius ir pardavinėdavo duoną, alų, žvakes, molinius indus, batus, peilius,drabužius. Tik turtingieji turėjo krosnis, mažiau pasiturintys gyventojai savo tešlą nešdavo kepėjui, kuris kepdavo jiems. Gildijos nustatydavo griežtas taisykles, kur, kada, kaip ilgai žmonės gali prekiauti: pavyzdžiui, didžiausias nusižengimas, jei pradėsi prekybą prieš nuskambant turgaus pradžią skelbiančiam varpui. Kiekvienas miestas šaukdavo asizus, pareigūnų susirinkimus, kurių metu nustatydavo įvairių prekių, ypač duonos ir alaus svorius, matus ir kainas. Daugelyje miestų būdavo turgaus teismai, praminti “dulkėtų kojų” teismais pagal ten teisėjavusių pirklių verslą. Bausmės dažniausiai atitikdavo nusižengimus. Pavyzdžiui, vandens vagys turėdavo pereiti miesto gatvėmis su kiaurais kubilaičiais ant galvų, pirklys, prekiavęs surūgusiu vynu, gaudavo viešai jį išgerti, o kas likdavo išpildavo jam ant galvos. Viduramžiais daugiausia buvo prekiaujama audiniais: puiki prekė buvo dailaus audimo flamandų gelumbė, Italijos šilkas, aksomas ir brokatas,išaustas aukso ir sidabro siūlais. Pirkliai ėmė prekiauti Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose. Jie sueidavo į partnerystę, pasirašydami komendą-sutartį, kur vienas įsipareigoja rūpintis pinigais, o kitas imasi pavojingų kelionių į svetimus kraštus. Paskui jie dalindavosi pelnu. Kad nereikėtų vežiotis didelių pinigų sumų, pirkliai naudojosi vekseliais, tam tikrais tarptautiniais čekiais. Netrukus įsisteigė bankai, ypač Italijoje, ir italų bankininkai pasidarė tokie pat nemėgstami, kaip ir žydai palūkininkai. Didžioji dalis tarptautinės prekybos vykdavo per muges, rengiamas kartą per metus ir kartais užtrukdavo net dvi savaites. Turtingos šeimos siusdavo į muges savo dvarų ūkvedžius, kad šie parūpintų maisto žiemai ir nupirktų tame krašte negaunamų prekių, tokių kaip medus, vaškas, Hanzos gintaras ar plonas Rytų porcelianas.

Augant miestams ir plečiantis prekybai, verslininkai ėmė rūpintis, kad jų sūnūs įgytų geresnį išsilavinimą. Miestų tarybos, gildijos ir kai kurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojams samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi stadtchulen (miesto mokyklomis, o Anglijoje grammar schools (klasikinėmis mokyklomis). Jose mokėsi tik berniukai. Daugumos mokinių amžius buvo nuo septynerių ir keturiolikos metų, nors vienas iš jų skundėsi, kad buvęs taip žiauriai mušamas, jog turėjęs palikti mokyklą-dvidešimtmetis. Visi mokiniai mokydavosi kartu viename kambaryje. Pamokos trukdavo visą dieną, išskyrus pietų pertrauką. Namų darbų neužduodavo, nes mokiniai neturėjo savo knygų. Pamokas vaikams tiesiog įkaldavo –net mušimu. Anglijoje vienas mokytojas įkrito į upę ir nuskendo pjaudamas rykštes mokiniams plakti. Nors šiose mokyklose mokėti už mokslą nereikėjo, vis dėlto mokytis buvo brangu. Knygos, popierius ir rašalas daugeliui mokinių buvo neįperkami. Vadovėliai buvo labai brangūs, mokiniai juos tiesiog gadindavo-nučiupinėdavo taukuotais pirštais, prirašinėdavo ir šiaip elgdavosi nerūpestingai. Mokiniai tardavo žodžius kaip norėdavo, nes viduramžiais nebuvo žodynų. Išsimokslinę turtingų pirklių sūnūs labai anksti imdavosi verslo arba tęsdavo studijas universitetuose. Viduramžių universitetai iš esmės buvo internacionalinės įstaigos, kaip ir pati jas globojanti Bažnyčia, jie skyrėsi vieni nuo kitų pirmiausia savo specialybe-medicina (Salerno, Montpellier), teisė (Bologna,Orleans), teologija ir filosofija (Paryžius, Oksfordas). Savo kursą skaitydamas profesorius pats mokėsi ir sistemino savo pažiūras. Universitete mokėsi vienoj krūvoj keli tūkstančiai studentų. Sąlygos buvo žiaurios. Prancūzijos ir Škotijos universitetuose studentai turėdavo iškęsti iniciacijas (krikštynų) ceremoniją, per kurią juos baugindavo ir viešai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavo susikurti židinio, Padujos universitete langai buvo dangstomi drobe, o Prahos universitete iki 1463 m. nebuvo stiklinių langų. Studentai, kurių amžius paprastai buvo nuo 12 iki 18 metų, gyvendavo ir mokydavosi grupelėmis po dvylika žmonių vienuose namuose nuomojamose mokytojui. Mokslo laipsnis įgyjamas per šešerius metus. Kolegijos buvo skirtos tik doktorantams. Brangios, ranka rašytos knygos buvo laikomos saugiai, prirakintos grandinėmis. Nors dauguma studentų rengėsi būti dvasininkais ir tarnauti Bažnyčiai, jie būdavo tokie pat šiurkštūs ir nedrausmingi, kaip ir kiti. Oksforde studentai net plėšikaudavo, Paryžiuje į auditorijas naktimis atsivesdavo moterų. Universitetų taisyklės draudė studentams papjauti egzaminatorių, uždavusį per sunku klausimą,-vien iš to galima spręsti apie studentų elgesį. Dažnai tarp miesto ir universiteto vykdavo nepaskelbtas karas. 1355 m. miesto prastuomenė įsiveržė į Oksfordo universitetą ir užpuolė, nužudė ir prilupo nemažai studentų. Universitetai nebuvo naujų idėjų židiniai. Kiekvienas dėstytojas, išdrįsęs tarti nors žodį prieš Bažnyčios mokymą, turėdavo viešai išpažinti savo kaltę ir pasižadėti “laikytis katalikų tikėjimo”. Viduramžių universiteto mokslas gavo Skolastikos pavadinimą (nuo žodžio school). Skolastika skatino vystymąsi formalios logikos, supažindino su senovės graikų ir arabų darbais. Reikia dar pažymėti, kad Vakarų Europos viduramžių universitetuose plačiai vystėsi lotynų literatūra. Universitete buvo profesorių vienuolių, mendikantų ir profesorių ne vienuolių, kurie mėgino iš universiteto išstumti mendikantus. Universitetas norėjo tapti visai nauja, nuo nieko nepriklausoma bendruomene, tačiau tai nepavyko, teko susitaikyti. Juk pirmieji universitetų dėstytojai buvo bažnytinių ordinų nariai (Vilniaus universitetą įkūrė Jėzuitai). Reikia pripažinti, kad išsimokslinę žmonės ir yra civilizacijos pagrindas. Juk jau kūrėsi ankstyvojo feodalizmo valstybės, pradėjo formuotis tautybės.

IŠVADOS

Miestai viduramžiais tapo svarbiausiu kultūriniu ir ekonominiu Vakarų Europos centru. O naujai susiformavęs įtakingas socialinis sluoksnis-miestiečių luomas darė didžiulę įtaką visai Europos kultūrai. Renesanso epocha ir jos humanistinis mąstymas, manau, yra ir viduramžių miestų kultūrinio vystymosi išvada.
Vakarų viduramžių miestai buvo sudėtinė feodalinės visuomenės dalis. Miestų ūkinis gyvenimas priklausė nuo kasdieninių gyvenimo poreikių. Miestų architektūra vystė principus, išdirbtus, statant kaimo gyvenamuosius namus ir pilių sutvirtinimus. Neveltui miestus vadino pilimis. Viduramžių miestai buvo centrais to, ką feodalų senjorai atstumdavo, tai yra ūkinės ir dalykinės veiklos. Miestai taip pat buvo pinigų ūkio vystytojai. Nors miestiečiai gerai pažinojo vienas kitą, jų santykiai buvo pagrįsti principu “perku ir parduodu”. Išsilaisvinus iš senjorų valdžios, miestai paskelbė panaikinantys feodalinę nelaisvę. Viduramžių miestai buvo progresyvaus judėjimo susitelkimas. Juk miestuose prasidėjo amatai, darbo pasidalijimas. Bažnyčiose vystėsi architektūra, dailė, metalo juvelyriniai darbai. Prie bažnyčių kūrėsi mokyklos, universitetai. Miestuose išrado ir panaudojo vietoj lanko su strėle naują ginklą-patranką. Miestai buvo naujovių, reformų-švietimo, kultūros, kariuomenės, geografinių atradimų ir išradimų centrai. Svarbus viduramžių miestų laimėjimas buvo apšviestasis absoliutizmas-tai, kai valdo karalius ir filosofai. Tobulinant senuosius išradimus, viduramžių miestuose buvo nemažai pasiekta.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Baldwin J. W. Viduramžių kultūra. Vilnius, 1996.
2. Benevolo L. Europos miesto istorija. Vilnius, 1998.
3. Gyrevič A. Individas Viduramžių Europoje. Vilnius, 1999.
4. Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius, 1989.
5. Clare.John D. Viduramžių miestai. Vilnius, 1995.

Leave a Comment