Viduramžiai : Krikščioniškoji istoriografija

VIDURAMŽIAI: KRIKŠČIONIŠKOJI ISTORIOGRAFIJA

Istorijos statusas Viduramžių pasaulėžiūroje vertintinas labai prieštaringai. Anot E.Žilsono,krikščionybė atnešė naują žmogaus galutinių tikslų viziją. Ji nutraukė antikinės ciklinės laiko sampratos įvaizdį, jo vieton pateikdama naują – linijinį: žmonijos istorija prasideda su jos Sukūrimu ir pasiekia kertinį momentą – Dievo Įsikūnijimą žmogaus pavidalu. Tokia istorija turi pabaigą Paskutiniojo teismo dieną. Tokiu būdu laikas daugiau nebėra amžinybės išraiška. Istorija tampa keliu, vedančiu link žmonijos išganymo, link žemiškosios ir dangiškosios Jeruzalių susitikimo. Kai kurie tyrinėtojai, priešingai, yra įsitikinę, kad viduramžiškas mentalitetas nesugebėjo įssivaizduoti istoriją, kaip tapsmą ir laikėsi kiek pakitusios ciklinės sampratos – tai milenaristų, tikėjusių, kad prabėgus tūkstančiui metų po Jėzaus Kristaus Blogis įsišėlsta ir tik naujai sudaryta sutartis su Dievu leistų Gėriui įveikti Blogį naujam tūkstantmečiui, požiūris. Anot Georges Duby, kliunietis vienuolis Raoul’is Glaber, vienas iš reprezentatyviausių milenarizmo atstovų, buvo įsitikinęs, jog “istoriją valdo reguliarūs ritmai”, taigi praeities faktai jam ir kitiems tikintiesiems turėjo tarnauti kaip medžiaga apmastymams.

Taigi, krikščionybė pakeičia istorijos sampratą ir jos rašymo būdą. Ši tradicija nesutampa su viduramžiais &##8211; prasidėjusi vėlyvosios antikos laikais, ji, su išlygomis, tęsiasi iki pat 17 amžiaus, o kai kurios tendencijos išlieka iki pat mūsų dienų (A.J.Toynbee veikalai).

Prie judėjiškos Biblijos krikščionys pridūrė Naująjį Testamentą, seriją kanoninių tekstų, kuriuose yra istorinių duomenų apie Kristaus ir jo mokinių gy

yvenimą. Cezarėjos vyskupas Euzebijus (265? – 340) pratęsė šią tradiciją, parašydamas Bažnyčios istoriją, tuo pradėdamas krikščionišką istoriografiją. Savo veikale Chronologiniai kanonai jis maišė ir kartais sinchronizavo biblijinę ir “pagoniškąją” chronologijas. Pvz., Abraomą jis laikė esant Asirijos karaliaus Nino amžininku. Toks chronologijų sutapatinimas rodo judėjų – krikščioniškosios ir graikų – romėnų kultūrų susimaišymą. Formos požiūriu pirmieji krikščionių istorikai dar sekė antikiniu stiliumi, tačiau jis primityvėjo.

Kaip žinia, 313 metais imperatoriaus Konstantino pasirašytas Milano ediktas sudarė sąlygas krikščionybės triumfui. Tačiau vėliau krikščioniškoji istorijos vizija nutraukė šių dviejų kultūrų ryšius. Teologijos, skelbiančios universalią evoliuciją, apšviesti krikščionys buvo įsitikinę, kad istorija turi prasmę (tikslą). Šią idėjų ir istoriografijos revoliuciją įvykdė šv. Aurelijus Augustinas ir Paulius Orosas 5 amžiaus pradžioje.

Kad galėtų atsikirsti pagonių filosofams, kurie dėl visų laikmečio nelaimių, ypač dėl Romos nuusiaubimo 410 metais, kaltino krikščionis, Hipono vyskupas Augustinas (354 – 430) paprašė dvasininką Orosą surinkti įrodymus, paneigiančius šiuos kaltinimus. Taip gimė du kūriniai – šv. Augustino Apie Dievo miestą ir Oroso Istorija prieš pagonis, pirmieji atskleidę krikščionišką istorijos viziją. Dievo mieste šv. Augustinas tvirtino, kad po Abelio ir Kaino žemėje koegzistuoja glaudžiai susipynę du miestai: Dievo miestas, besiremiantis meile viešpačiui ir siekiantis dangiškojo išganymo, bei žemiškasis miestas, besiremiantis meile sau pačiam ir momentinės laimės paieška. Vien tik Dievas gali Paskutinio teismo dieną pasakyti, kas iš žm

monių pelnys amžinąjį gyvenimą dangiškajame mieste. Taigi, šv. Augustinui istorija yra paslaptis. Orosui – priešingai. Ji gali būti pažinta. Priskirdamas pagonių polemistams jų manichėjinę viziją, jis faktiškai ją apverčia aukštyn kojomis. Jo istorija šlovina krikščioniškųjų laikų atėjimą; laike ir erdvėje ji nubrėžia sieną tarp gerųjų ir blogųjų. Taip atrandamas istorijos raktas, gimsta originali istoriografinė tradicija.

Kaip jau minėta, ji neapsiriboja vien tik viduramžiais. Providencialistinė istorijos interpretacija nusitęsia iki pat 17 amžiaus pabaigos, kai Bossuet parašys Diskursus apie visuotinę istoriją.

Chronologijos, prasidedančios nuo Adomo, klestėjo pradedant 15 amžiumi: garsiausia iš jų Šventoji chronologija, parašyta anglikonų vyskupo Usher (datuojama 1650 m.). Nepaisant plataus chronologinio diapazono, krikščioniškoji istoriografija yra nevienalytė, tačiau būdingiausi jos bruožai išryškėja viduramžiais. Tuo metu jos statusas nebuvo priviligijuotas, kaip atskira disciplina ji nedėstyta universitetuose, o buvo tik gramatikos ir egzegezės pagalbininkė. Istoriją rašė teologai, pamokslininkai, bažnytinių kanonų žinovai, kurie istoriko amatu užsiimdavo atsitiktinai. Jų kūrybą galima skirstyti į 4 grupes:

1. Šventųjų gyvenimai ir miracula (stebuklų rinkiniai). Domininkonas Jacopo da Varazze (1230 – 1298) surinko jų daugiau kaip 150 savo Aukso legendoje. Pasišventę savo skaitytojų moraliniam ir dvasiniam lavinimui, hagiografai dažnai naudojosi visai ne moksliniais metodais: hiperbolizavimu, falsifikacija ir apgavystėmis.

2. Analai. Sudaromi daugiausia vienuolynuose, jie apima metai po metų aprašomus įvykius, kurių pasirinkimą ir vertę lemia jų obskurantiški redaktoriai. Iš jų sudaromos “Kronikos”.

3. Kronikos ir vi

isuotinės istorijos. Katalikiška, taigi – “visuotinė” bažnyčia neatmetė šio žanro, paveldėto iš Euzebijaus ir Oroso. Dažniausiai tai yra plačios chronologinės panoramos, prasidedančios nuo Adomo arba Kristaus įsikūnijimo, baigiant gyvenamuoju metu. Grynai chronologinės vadinamos visuotinėmis kronikomis, naratyvinės – visuotinėmis istorijomis.

4. Bažnytinės istorijos. Daugiausia tai specifinės vienuolynų ir vyskupijų istorijos.

Šie keturi būdai rašyti istoriją buvo labiausiai paplitę iki 13 amžiaus. Bet jie nebuvo vieninteliai. Dvasininkai taip pat domėjosi politine istorija. Chronologiniu atžvilgiu jos rašymą taip pat galima suskirstyti į dvi grupes:

1. Tarp 550 ir 750 metų, kai ant Romos imperijos griūvėsių kūrėsi daugybė valstybių, dvasininkai rašė nacionalines istorijas (Ostgotų, Frankų, Vestgotų, Anglosaksų, Lombardų ir pan.)

2. Vėliau, imperinio renesanso laikotarpiu (8 – 9 a.), jie domėjosi dinastinėmis istorijomis ir dvariškių biografijomis.

Ši istoriografija yra krikščioniška, nes kiekvieną įvykį siekia pateikti nepaprastai ilgo laikotarpio perspektyvoje, nuo Adomo ar Kristaus iki amžių pabaigos. Iš čia seka tas nepaprastas domėjimasis datomis ir meilė chronologijai. Skirtingai nuo antikinės istoriografijos, ji kiekvieną įvykį laiko unikaliu, Dievo plano realizacijos įrodymu, taigi turinčiu nepaprastą reikšmę. Didelis dėmesys skiriamas įvairiems ženklams – stebuklams, kataklizmams, kurie yra antgamtiškumo apraiškos istorijoje.

Ji yra krikščioniška savo objektu: šventoji istorija įtakoja pasaulietines. Pvz., Dovydas išlieka siūlomu modeliu karaliams ir imperatoriams. Jos tikslai taip pat krikščioniški – moralinis ir dvasinis tobulinimas. Istoriografijos pagalba Bažnyčia moko galinguosius, istorijos vardu ji gali juos teisti be

ei smerkti.

Nuo 12 – 13 amžiaus istoriografinė krikščionybės tradicija ima prarasti savo vientisumą ir jėgą. Vyksta lėtas perėjimas link humanistinės istoriografijos.

Kaip matėme, viduramžiais istoriografija iš esmės atsidūria dvasininkijos rankose. Labiausiai paplitęs istorinio veikalo tipas – hagiografija, apimanti pasakojimus apie šventųjų gyvenimus, stebuklus, relikvijų perkėlimą arba vyskupų sąrašus. Nuo šiol faktai, liečiantys Dievą ir jo tarnus užima pirmą vietą. Karolingų laikais šis žanras ypač klesti, vikingų puldinėjimai verčia daugelį vienuolynų persikelti gelbėjant savo relikvijas, tuo metu parašoma Gesta episcoparum , turėjusi dvigubą tikslą – nustatyti vyskupų pseudosąrašą bei įtvirtinti vyskupo, kaip tikinčiųjų tėvo įvaizdį. Tam pasirenkamas patriarchalinis modelis (tėvas – maitintojas budi šeimos gerovės sargyboje). Taip sukūriamas archetipas, nepaisęs realių faktų ir smarkiai veikęs visą klerikalinę istoriografiją.

Ar išties viduramžiai demonstruoja absoliutų istorinio jausmo nebuvimą? Amerikiečių istorikas W.J. Brandt knygoje The Shape of Medieval History išdėstė mintį, kad viduramžių pasaulėjauta radikaliai skiriasi nuo mūsų supratimo apie istorijos eigą. Anot jo, buvo atmetamas bet koks dėsningas priežastingumas be tik istorijoje bet ir gamtoje – viskas priklausė nuo Dievo valios. Įvykiai istorijoje suvokiami kaip unikalūs, izoliuoti vienas nuo kito, galimi suprasti tik kaip Apvaizdos valios išraiška, jų tikroji prasmė dažnai lieka paslėpta ir žmogui nesuvokiama. Toks požiūris vadinamas providencializmu. Kadangi įvykių priežastys tampa nesuvokiamos, visas viduramžių istoriko darbas skiriamas chronologiniam jų fiksavimui, nebandant aiškintis jų priežasčių ar pasekmių. Tačiau gali būti, kad tokį istoriko akiračio susiaurėjimą lėmė ir tokie faktoriai kaip daugelio kronikininkų vidutinio lygio intelektas, žemas istorijos statusas (ji nebuvo savarankiška), ribotos pačių istorikų ambicijos – dažniausiai jie apsiribodavo įvykių atpasakojimu. Atrodo, kad giluminė “antiistoriško” viduramžių mentaliteto priežastis vis dėlto glūdi tame, jog tuo metu žmogus čia nevaidino savarankiško vaidmens, o buvo tik dieviškujų tikslų žemėje aklas vykdytojas. Galima net tvirtinti, kad šiuo periodu istorinis žanras buvo glaudžiai persipynęs su hagiografija.

Abu žanrai iš esmės turėjo bendrą tikslą – faktų tikrumo ir autentiškumo užtikrinimą, kuris rėmėsi datos ir vietos tikslumu. Siekta išsaugoti svarbius įvykius nuo užmaršties. Šiokie tokie skirtumai pasireiškė tame, kad istoriografijai labiau rūpėjo chronologija, o hagiografijai – faktai – įrodymai (šventojo išskirtinumą įrodo jo padaryti stebuklai). Tačiau jeigu šventųjų gyvenimai ir stebuklų knygos iš esmės tarnavo liturgijos pagalbininkais, tai teologija, priešingai, siūlė unifikuotą ir tikslinę istorijos viziją. Susiformavo autentiška istorijos filosofija, teigianti krikščionių tautos kelią link Išganymo ir pagimdžiusi linijinę ir finalistinę žmonijos ateities viziją. Šv. Augustino istorijos teologija Dievo miestą Civitas Dei matė jau egzistuojant Bažnyčios pavidalu. Istorijos prasmė susiveda į šios paties Kristaus sukurtos institucijos pastangas suvienyti žmones išganymui. Iš to seka ypatingas politinis bei istorinis krikščionio statusas – būdami Dievo miesto nariai, šiame pasaulyje jie yra piligrimai, bandantys išlaikyti reliatyvią Žemiškojo miesto taiką, kad pasiektų dangiškąją ramybę.

Teologai sukūrė daugybę šios grandiozinės vizijos variacijų. Tačiau, atrodo, kad perimta intelektualinio elito ši progresyvinė ir finalistinė laiko samprata nepasiekė plačiųjų masių. Bent jau iki 12 a. gyventa pagal vadinamąjį natūralų laiką (sezonų ir mėnesių kaita) bei liturginį laiką (organizuotą pagal fiksuotus terminus). Istoriniais įvykiais domėtasi daugiau dėl jų simbolinės prasmės, bet ne dėl priežastinių – pasekminių ryšių.

12 a. įvyksta pokyčių laiko sampratoje. Atsiranda tam tikras konceptualus instrumentarijus, kaip reikia apmąstyti istorinį laiką ir nustatyti žmonijos kelio periodizaciją. Pvz;. istorija imta skirstyti kaip savaitė, per kurią buvo sukurtas pasaulis – septynios dienos= septyni žmonijos amžiai (Adomo, Nojaus ir pan.), kur septintasis būtų pasaulio pabaigos ir Išganymo amžius. Arba istorijos dalijimas į tris dalis – ante legem, sub lege, sub gratia (prieš Įstatymą, po Įstatymo ir malonėje). Tokia schema aiškiai išreiškia Išganymo tvarką. Panaši trimatė schema atitinka tris Švč. Trejybės asmenis (Tėvo amžius, Sūnaus amžius ir Šv. Dvasios amžius).

Mažiau paveiktos teologijos pirmosios dvi schemos buvo labai paplitusios. Pirmoji rėmėsi vadinamuoju translatio imperii (imperiniu perimamumu). Pvz;. aukščiausią poltinę galią iš pradžių turėjo Roma, vėliau Bizantija, frankų valstybė, galiausiai germanų (nuo Otono I-ojo karūnavimo). Antroji schema remiasi translatio studii (žinių perimamumu), tai yra civilizacijos plitimu iš Rytų į Vakarus. Periklio Atėnai buvo pirmasis vakarų kultūros židinys, po to Augusto laikų Roma, Karolio Didžiojo Aix – La – Chapelle, kol pagaliau pasiekia katedrines mokyklas teritorijoje tarp Luaros ir Reino. Taip formuojasi europocentristinė kultūrinės bei politinės pažangos vizija. Į istorikų domėjimosi sritį vėl grįžta priežastingumo paieška (pvz;. bandoma nustatyti Kryžiaus karų nepasisekimo priežastis). Tačiau žmogiškosios priežastys vis dar painiojamos su providencializmu. Viduramžių istorikai taip pat išeities tašku laiko dabartį. Praeities laikui matuoti taikomos labai neapibrėžtos savokos, tokios kaip “kadaise”, “labai seniai”, “prieš labai daug laiko”.

Žymiausiu ir vėlyviausiu krikščioniškosios istoriografijos atstovu laikomas Bossuet. Jo 1678 – 1700 m. pasirodęs veikalas Diskursai apie visuotinę istoriją nėra vertintinas vien tik kaip providencializmo manifestas, bet veikiau kaip atkirtis išpuoliams prieš jį. Moderniųjų laikų pradžioje ištobulėję tyrimo metodai iškėlė konfliktą tarp pasaulietinio mokslo ir dogmatinės teologijos. Bossuet kūrinys buvo skirtas paneigti būtent tokias idėjas kaip Spinozos, teigusio, jog atmetus stebuklus reikia Dievą sutapatinti su gamtos dėsniais. Bossuet (1627 – 1704) buvo vyskupas, galikonų bažnyčios ideologas, išreiškiantis oficialias teologines nuostatas kovoje prieš protestantizmą, jansenizmą ir kvietizmą. Diskursus apie visuotinę istoriją jis dedikavo sosto įpėdiniui. Šiuo veikalu buvo siekiama istorijoje rasti moralinės bei politinės išminties pavyzdžius ir atskleisti kai kurias žmogaus prigimties pastovias ypatybes. Kūrinys parašytas puikiu stiliumi tokiu būdu siekė ne tik utilitarių bet ir estetinių tikslų (lavinti skaitytoją retorikos srityje). Knyga susideda iš trijų dalių: pirmoji skirta visuotinės istorijos apžvalgai, antroji – religijos istorijai ir trečioji – istorijos filosofijai, kur valstybių suklestėjimas ir nuosmūkis aiškinamas jų institucijų ir įstatymų būkle. Pirmoji dalis vadinasi Epochos ir yra skirta chronologijai, antroji – Religijos raida, kur matome Bažnyčią iškilant virš imperijų griūvėsių, pagaliau Imperijos, trečioji dalis, kurios faktografinė bazė yra pati solidžiausia. Pastaroji atskleidžia, kokiu būdu viena kitą keičiančios valstybės tarnauja kaip Dievo plano realizacija, vedanti prie Bažnyčios atsiradimo ir triumfo. Tos globalus sumanymas rodo, kad Bossuet istorijos vizija yra utilitarinė (pragmatinė). Ji turi tarnauti valdovams, jiems atskleisdama dieviškąjį planą žmonijos atžvilgiu. Ji atsiskleidžia kaip serija globalių paveikslų – tai religijos bei valstybių tapsmas ir raida. Ši sistema yra homogeniška ir logiška, vidujai susieta per išrinktosios tautos (Izraelio) ryšį su didžiosiomis senovės valstybėmis. Taigi, Bossuet istorija skleidžiasi kaip būtinybė, bet ne gamtinis ar socialinis determinizmas, o kaip dieviškojo projekto išsipildymas.

1) Bossuet teoremos centras – išrinktosios tautos santykiai su didžiosiomis valstybėmis (asirų, babiloniečių, persų), kurios šiuo atveju nevaidina savarankiško vaidmens, o yra tik Dievo įrankiai ją baudžiant, atstatant sandorą, globojant, nukreipiant. Pvz;. romėnai tampa dieviškojo keršto įrankiais. Žmonijos istorija suvokiama tik išrinktosios tautos santykių su Dievu kontekste, visa kita yra subordinuota šiam pagrindinam veiksniui. Kitos tautos ir jų vadai netenka jokios autonomijos. Jos yra valdomos lyg marionetės (Bossuet vartoja tokias sąvokas kaip pasitarnavo, buvo įrankiu ir pan.). Jos netgi nesugeba suvokti, kas vyksta ir veikia nesusimąstydamos. Taigi, jos yra tik pagalbininkės vykdant dieviškąją pedagogiką Izraelio tautos atžvilgiu.

2) Romos imperija suvokiama kaip pasitarnavusi krikščionybės sklaidai. Teritoriniu ir etniniu (prekyba tarp įvairių tautų) atžvilgiu ji sudarė sąlygas krikščioniškajam universalizmui. Krikščionių persekiojimai atsisuko prieš ją pačią ir atvedė prie Bažnyčios įtakos išaugimo. Pagaliau, ji baigia tuo, kad galutinai paklusta Bažnyčiai ir stoja jai tarnauti.

3) Bažnyčia yra tikroji imperijos paveldėtoja, perėmusi Romos didybę, ji taikiu būdu nugali barbarus. Dieviškosios valios realizavimas atskleidžiamas tokiomis charakteringomis formuluotėmis kaip kad turėjo žlugti, privalėjo paklusti likimui.

Toks griežtas providencializmas įgyja globalinį pobūdį. Nuo šiol faktų chaosas nieko nereiškia – viskas turi prasmę ir veda prie vieno tikslo. Tačiau tokia istorijos vizija yra labai siaura. Čia svarbūs tik faktai, liečiantys judėjų – krikščionių pasaulį. Kaip ir viduramžiais Jaruzalė yra pasaulio centras. Istorija prasideda tik 2500 m. prieš Kristų, Bossuet laikosi šios sakralizuotos chronologijos, nepaisydamas savo meto mokslo duomenų. Jo žmonijos istorijos periodizacija apima 12 epochų, apibrėžiamų iš esmės religiniais kriterijais – Adomo, Nojaus, Abraomo amžiai ir pan. Taigi, nuo 12 a. niekas nepasikeičia.

Tačiau Bossuet istorija nėra tik stebuklų seka. Jo nuomone, Dievas iš anksto nulėmė priežastinius ryšius, kad įvestų tvarką ir tik retkarčiais tiesiogiai kišasi į pasaulio reikalus. Tokiu būdu priežastingumo tyrimas tampa įmanomas – didžiuosius pokyčius lemia tolimosios priežastys, tiesioginės varomosios jėgos ir rezultatai.Kaip jau matėme, pagrindiniais istorijos veiksniais jam yra dominuojančiosios tautos ir nepaprasti žmonės.

Leave a Comment