Būties teorijos tapsmas ir raida senovės Graikijoje iki Platono

Būties teorijos tapsmas ir raida senovės Graikijoje iki Platono

1. Būties teorijos (ontologijos) samprata
Būtis – objektyvi tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo mūsų sąmonės. Visa filosofija sukasi būtent apie ją – visos filosofijos kryptys kelia klausimus apie tai kas yra, ar kas turėtų būti. Toks yra pagrindinis filosofijos klausimas: kas yra būtis? Tačiau kiekviena filosofinė kryptis suteikia sąvokai būtis vis kitą prasmę, susiaurindami būties, kaip visos tikrovės apibrėžimą. Kai kurios filosofinės kryptys gilinasi tik į tai, kas yra žmogus ir kokia yra jo būtis (egzistencializmas) kitos kelia kllausimą, kas yra pasaulis. Tačiau tokie pat būties klausimai yra kas yra menas? Kas yra kultūra? Kas yra sąmonė? Nors šia klausimai nagrinėja tik tam tikrą būties dalį, jie taip pat yra metafiziniai. Filosofijoje dar nėra parašyta visuotinai priimta teorija visais klausimais krypstanti į būtį. Būties sąvoka atsirado naujausių laikų filosofijoje. Prieš tai buvo terminas metafizika, kuriuo buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę.
2. Mileto mokykla: Talis, Anaksimenas, Anaksimandras
Miletas: VI a. pr.kr. jis tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Čia suklestėjo menai irr filosofija.
Talis (624-546): Vienas iš septynių išminčių, tokiu laikomas dėl to, kad pirmasis išpranašavo Saulės užtemimą. jis buvo matematikas, pagal šešėlį apskaičiavo piramidžių dydį, bei sukūrė keletą geometrijos dėsnių. Jis yra seniausias jonėnų natūrfilosofas, pirmasis pamėgino surasti vieną pirminį pasaulio pradą.. Te

eigė kad pirminis pasaulio pradas (arche) yra vanduo, viskas atsiranda iš vandens ir vandeniu pavirsta, kai sunyksta.
Anaksimandras (611-546): Talio mokinys. Jis parašė pirmąją pasaulyje filosofinę knygą “Apie gamtą”. Visos būties pagrindu jis laikė beribį neapibrėžiamą begalini apeironą, kuris nėra nei šiltas nei šaltas, nei kietas nei skystas, bet viso to šaltinis. Iš apeirono viskas kyla kaip priešingybės ir vėl jame sunyksta. Jis sukūrė evoliucijos teorijos pradmenis, nes jis kalba apie visa ko atsiradimą per kitimą.
Anaksimenas (585-525): Jis taip pat parašė veikalą “Apie gamtą” pirminiu elementu jis laikė orą: jis esąs begalinis iš juo atsiranda viskas, taip pat ir organinis pasaulis. Tankėjant orui atsiranda kieti daiktai : vanduo, akmenys, o retėjant – ugnis. Orą jis tapatino su siela – taip ir žmogų kildindamas iš oro.

3. Herakleitas iš Effeso
Herakleitas (550-480) yra laikomas pirmuoju atsiskyrėliu. Taip pat parašęs veikalą “Alpių gamtą”, kuris parašytas aforizmu stiliumi ir įmantriu stiliumi, todėl antikos laikais jo beveik niekas nesuprato. Jis pirmasis suvokė žmogaus sielos, dvasinio pasaulio svarbą, teigė, kad jis yra neaprėpiamas. Pirminiu pradu laikė ugnį – kaip nuolatinio kitimo simbolį. Pagrindinė jo filosofijos nuostata buvo – visa kas egzistuoja, nuolat kinta ir vykstant kitimui išsprendžiami visi prieštaravimai. Pasaulį laikė vyksmu, vis pasikartojančiu cikliniu procesu kurio pradžioje ir pabaigoje yra visą suryjanti ir vėl iš savęs gi

imdanti ugnis. Pasaulyje viešpatauja priešingybė ir kova, tačiau viską valdo vienas protas – logas, jo, kaip dėsnio dėka vyksta kaitos procesas. Jis yra priešingybių vienybė. Išmintis yra jo pažinimas. Kiekvienas dalykas įmanomas tik savo priešybės dėka. Tai kas yra, juda paklusdamas dėsniui, statika tėra iliuzija. Priešingybių pusiausvyra veda į harmoniją.

4. Elėjos mokykla: Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas
Elėjiečių pažiūros priešingos Herakleito pažiūroms. Ksenofanas yra elėjoje įkurtos elėjiečių mokyklos pirmasis atstovas. Žinomiausias veikalas yra “Anabasis”. Jis griežtai pasisako prieš antropomorfinius dievus. Yra vienas dievas, nepanašus į mirtinguosius nei kūnu nei mintimis. Pasaulio pradai jo nuomone yra žemė ir vanduo, o pati būtis yra nekintanti. Pasaulis vieningas ir kitimas nesukuria nieko naujo. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie Dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Dievas beribis ir begalinis todėl būtis yra visur ta pati ir viena.
Parmenidas (540-470) yra Ksenofano mokinys. Jis skyrė tikrąjį pasaulį ir regimybę. Tikrame pasaulyje viešpataująs mastymas, sąvoka. Būtis neatsirandanti ir nepranykstanti, nedaloma, palyginama su taisyklingo rutulio mase. Jis teigia, kas būtis ir mąstymas yra viena.Šiame pasaulyje nėra tapsmo ir nykimo, nėra praeities ir ateities, tik dabartis. Esamybė Parmenidui buvo ne teorinė sąvoka, o tiesiog medžiagiška daiktiška. O žmogus kaskart suvokia savo aplinką kaip nuolatinį kitimo procesą, kaip apgaulingos nuomonės pasaulį. Juslinis patyrimas yra klaidingas bei il

liuziškas. Tikrasis pažinimas – nekintančios būties pažinimas.
Parmenido mokinys Zenonas mėgino paremti jo teoriją. Jis pradėdavo nuo prieštaravimų Parmenido pažiūroms ir įrodinėjo, kad tie prieštaravimai nepagrįsti. Jis ištobulino šį netiesioginio įrodinėjimo metodą.

5. Pitagoras
Pitagoras (570-500)– graikų filosofas, matematikas ir fizikas. Labai didelį dėmesį skyrė muzikos poveikiui žmogaus sielai, laikė muziką ir religinių apeigų ir filosofinio mąstymo pamatu.. mokslinės matematikos pagrindėjas. Skaičius yra visa ko pirminis pradas. Teigė, kad kiekvienas skaičius nuo 1 iki 10 atspindi tam tikrą visatos savybę. Įkūrė pitagorininkų sekta, kurios visi darbai buvo priskiriami pačiam Pitagorui. Jis sukūrė mokslą kurio pagrindas yra klausimas apie skaičiaus reikšmę. Skaičiai sukuria kosmoso tvarką apibrėždami ir apribodami tai, kas neapibrėžta. Daiktai yra skaičių atvaizdai, jų esmės forma yra matematinis pavidalas. Vienetas yra visų skaičių pradas. Nelyginis skaičius laikomas ribotu ir tobulu, lyginis – atvirkščiai. Pitagoro manymų labai svarbus yra sielos persikėlimas, keliavimas iš vieno kūno į kitą, taip pat į gyvūnus ir augalus.

6. Demokritas, Empedoklis, Anaksagoras
Empedoklis (492-432): Bandė išspręsti natūrfilosofų ginčus.Jis teigė, kad egzistuoja keturi elementai: vanduo, žemė, ugnis ir oras, kuriuos judina meilės ie neapykantos jėgos. Iš pradžių šie elementai buvo harmoningai susijungę visa apimančiame pasaulio rutulyje, o vėliau išsiskyrė. Dėl traukos ir atostūmio (meilės ir neapykantos) iš jų susikūrė ir vis iš naujo kuriasi pasaulis. Nėra tapsmo ir nykimo, tik nuolat jungiasi ir

r skiriasi pradai. Vadovaujant vien meilei jie susilieja į homogenišką vienį, tačiau neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tarpusavyje rungtyniaudamos, tai, sumišus elementams randasi konkretūs daiktai. Suvokimo teorijoje Empedoklis laikėsi požiūrio, kad iš daiktų sklindančios išskyros įsismelkia į jutimo organų angas, jei tik jas atitinka, todėl tik panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą.
Anaksagoras (500-425) teigė, kad visos galimos medžiagos turi iš mažiausių dalelių susidedančio pirmykščio mišinio. Egzistuoja be galo daug pirmykščių elementų, ir kiekviename net mažiausiame daikte yra visi šie elementai, o daikto pobūdį apsprendžia šių medžiagų koncentracija. Iš šio pirminio chaoso viskas atsiranda ir išnyksta, nuolatos maišant ir išsiskiriant. Proceso varomoji jėga yra nusas (protas) – visa valdanti beasmenė pasaulio tvarkos ir dėsningumo dvasia. Tik nusas yra visai atsiskyręs, nesimaišąs, neribotas. Jis yra dieviška potencija; jis nėra grynoji dvasia, bet subtiliausias ir gryniausias iš visų daiktų.
Demokritas: sukūrė materializmo sistemą. Visa yra sudaryta iš smulkių nedalomų dalelių – atomų. Atomai juda tuštumoje,nebūtyje. Bejudėdami susiduria vieni su kitais, vieni kitus atstumia arba priglunda vieni prie kitų, dėl savo formos sudaro didelius kūnus. Iš atomų sudarytų daiktus sąlygoja pirminės savybės – erdviškumas, tįsumas, tankis, kietumas. Spalva, kvapas skonis yra antrinės savybės apie kurias žinių teikia juslės. Siela taip pat sudaryta iš mažų atomų. Visą žmogaus protinę veiklą Demokritas aiškina kaip atomų judėjimą.

Leave a Comment