Savivaldybių ekonominės plėtros politika

Sėkminga vietos valdžios institucijų veikla priklauso nuo šios bendruomenės narių aktyvumo. Vietos valdžios pagrindinis tikslas yra užtikrinti ir sudaryti galimybę gauti paslaugas, atitinkančias šios bendruomenės poreikius. Savivaldos bendruomenė turi pareigą palaikyti tam tikro lygio gyventojų gyvenimo kokybę.Norint šitą pasiekti būtina plėsti paslaugų realizavimo metodus, o taip pat gauti informaciją apie naujus poreikius.
Bendruomenės savivalda, kuriai priskiriami gyventojai, sudaroma remiantis įstatymų. Šį bendruomenė yra arčiausiai piliečių ir realaus gyvenimo. Būtent čia ir prasideda demokratija.
Vieną svarbiausių savivaldybių valdžios teisių ir pareigų yra savo biudžeto suuformavimas, jo tvarkymo būdų aptarimas, nutarimai tuo klausimu ir jų įgyvendinimas.Savivaldybės biudžetas atlieka kelias užduotis. Biudžeto planas su savo numatytomis pajamomis leidžia detaliau susipažinti, kaip ekonomiškai efektyviai dirba vietos pramonės įmonės. Per jį mes galime sužinoti, kaip vietinės valdžios organai tvarkosi su finansais. Biudžeto planas įgyja ir esminę kontrolės funkciją. Biudžeto planas tai yra darbo ir ūkininkavimo planas,nuo kurio vykdymo administracijai leidžiama tik esant tam tikroms aplinkybėms. Jis tampa demokratinė vadovavimo priemonę. Taip pat biudžeto planas yra prioritetinių vystymo šakų poolitinė išraiška, kuri verčia vietos valdžios daugumą spręsti tas neatidėliotinas užduotis.
Biudžeto valdyme vadovaujamasi keliais principais. Visų pirmą tai yra išlaidų subalansavimo principas. Juo remiantis reikalaujama, kad kiekvienų atskirų metų pajamos ir išlaidos būtų subalansuotos. Taip pat ne mažiau reikšmingas yra ta

aupumo ir ūkiškumo principas. Bendruomenė privalo į jį atsižvelgti prieš imdamasi bet kokios biudžetinės – ūkinės veiklos. Tik tada biudžetinis ūkis vedamas taupiai, jei atitinkamai išlaidoms į tai įtraukiamos pajamos sutinkamai su visais reikalavimais. Biudžeto kontrolei sėkmingai tarnauja jo aiškumo ir teisingumo principas. Visi preliminariniai biudžeto duomenys turi būti apskaičiuoti arba bent kruopščiai įvertinti. Šiuo būdų galima pasekti, kad biudžeto projektuose kiek įmanoma tiksliau būtų paskaičiuotos laukiamos pajamos ir būsimos išlaidos.
Vienas svarbiausiu mums rūpimu klausimu yra biudžeto pajamos ir jo išlaidos. Taigi visų pirmą – mokesčiai. Jie didinami remiantis įstatymu Bendruomenė gali nuspręsti juos padidinti nepriklausomai nuo prieštaravimo tam. Bendruomenei priklauso ne tik vietiniai mokesčiai, uždėti prekėms ir paslaugoms, bet ir taip vadinami realieji mokesčiai.

Realieji mokesčiai tai turto ir verslo mokesčiai. Jų atvejų apmokestinamas reealus objektas. Turto mokesčiai tai mokesčiai už žemės ūkio ir miško eksploatavimą ir mokesčiai už užstatytų ir neužstatytų žemės sklypų naudojimą. Apskaičiuojant verslo mokestį apmokestinamas verslo pelnas ir verslo kapitalas.Finansų skyrius nustato abu dydžius, kurie suvienijami į bendrą verslo mokesčių dydį. Jis paskelbiamas bendruomenei Vietiniai mokesčiai prekėms ir paslaugoms tai pvz. pramogų verslo, už šuns laikymą, medžioklės, žvejybos, buto pernuomavimą.
Visi šie mokesčiai sudaro svarbiausią pajamų šaltinį. Bendruomenės gauna savo pajamų mokesčio dalį, į kurį įeina ir atsiskaitymai iš atlyginimų. Svarbiausias lėšų ša
altinis vietinei valdžiai yra bendruomenės reikmėms skirta dalis iš atlyginimų ir pajamų mokesčių. Mokesčiai sudaro trečdalį visos vietinės valdžios organų finansavimo sumos.
Taip pat į biudžetą įeina apmokėjimai už paslaugas ir rinkliavos. Jie surišti su atskirais visuomeniniais darbais ir dažnai vadinami „atsiskaitymais už paslaugas“.
Dar vienas galimas variantas yra įsiskolinimas. Einamųjų išlaidų negalima finansuoti, imant kreditus. Kreditai imami investicijoms ir jų skatinimui.
Kalbant apie pajamas verta prisiminti ir išlaidas. Taigi, vietinės valdžios organai, vykdydami užduotis, visada turi daug išlaidų. Darbuotojų atlyginimai sudaro trečdalį komunalinio biudžeto lėšų išlaidų. Taip pat stipriai auga socialinės pagalbos išlaidos. Bedarbystes, daugiavaikių šeimų pašalpos, senų žmonių slauga ir pan. Aišku prisideda ir aplinkos apsaugos išlaidos.
Savivaldybių ekonominės veiklos pagrindą sudaro atitinkamos savivaldybės nuosavybė, savivaldybei priskirto vietinio ūkio objektai, vietinių biudžetų, nebiudžetinės ir kitos savivaldybės lėšos. Savivaldybių nuosavybė suprantama, kaip vietos savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurio savininko teises pagal Vietos savivaldos įstatymą įgyvendina savivaldybės taryba. Savivaldybės teisė atsiranda:
• įstatymų nustatyta tvarka perduodant valstybės nuosavybės objektus savivaldybės nuosavybėn;
• sudarant sandorius arba kitais įstatymų nustatytais atvejais;
Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybė yra:
• valstybės turtas, kurį valdo savivaldybių biudžetinės ir viešosios įstaigos;
• įmonių, kurių steigėjos yra savivaldybės ir kurių iki 2000 – ųjų metų buvo nenumatoma nei aukcionuoti, nei privatizuoti, turtas bei savivaldybių įm
monės, taip pat akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijos, kurias patikėjimo teise valdo savivaldybės;
• turtas, kurį savivaldybės valdo patikėjimo teise:
a) kūno kultūros bei sporto statiniai ir įrenginiai;
b) pastatai, jų dalys ir atskiros patalpos, kuriuose yra savivaldos institucijos arba kurie reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti;
c) nebaigti statyti objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti;
d) neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais;
• savivaldybių nuosavybėn perduodamas savivaldos institucijų patikėjimo teise valdomas kilnojamasis turtas ir piniginės lėšos.
Ginčus dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tarp Vyriausybės įgaliotų asmenų ir savivaldybių sprendžia teismas. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja:
• savivaldybių tarybos, įgyvendindamos savininko teises pagal Vietos savivaldos įstatymą;
• savivaldybių turto fondai ar kitos savivaldybių įstaigos ir organizacijos;
• savivaldybės įmonės, kurioms savivaldybė nustato privalomus darbus.
Subjektų, valdančių, naudojančių ir disponuojančių vietos savivaldybių turtu, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai bei šių subjektų nuostatai.
Viena svarbiausiu savivaldybių ekonominės veiklos pagrindo grandis yra vietinis ūkis. Šį ūkį sudaro įvairių nuosavybės formų objektai, kurie randasi savivaldybės teritorijoje ir yra priskirti vietiniam ūkiui. Tai yra vietos savivaldybės reguliavimo sfera. Į ją įeina gamybinės ir infrastruktūrinės paskirties įmonės, kurios priklauso vietos savivaldybei arba jos teritorijoje gyvenantiems piliečiams nepriklausomai nuo to, kieno poreikius šios įmonės tenkina. Be to savivaldybė turi žinoti apie visus objektus priklausomai nuo to, ki
iek jų veikla gali padėti arba kliudyti spręsti klausimus, kurie yra priskirti savivaldybių tarybų kompetencijai. Tai yra gamybos ir socialinė infrastruktūra, pramonės gamyba jeigu ji tenkina savivaldybės valdomos teritorijos, jos gyventojų poreikius ir naudoja vietinius išteklius.
Vietos valdžiai paprastai yra aktualu, kad įmonės yra kurios nors savivaldybės nuosavybė. Jį šias įmones savo nuožiūra gali kurti, likviduoti arba reorganizuoti. Taip pat jį gali skirti šių įmonių vadovus, disponuoti pagaminta produkcija ir spręsti kam ir už kokią kainą ją parduoti. Savivaldybei valdomojoje teritorijoje veikiančios ir nepriskirtos savivaldybės ūkiui įmonės ir organizacijos moka savivaldybei privalomų įmokų į biudžetą dalį.
Taigi aktualiausiu uždaviniu tampa optimalus savivaldybės ūkio formavimas, kuriame geriausiai būtų derinamos įvairios nuosavybės formos, o taip pat bus skatinamas jų vaidmuo šio ūkio struktūroje. Šiandien dar sunku įsivaizduoti tobulai veikiančios vietos valdžios modelį, kuriame institucijų darbuotojų rūpesčių visada yra žmogus, savivaldybės valdomos ir tvarkomos teritorijos gyventojų gerovė. Taip yra dėl to, kad ilgą laiką vyravo centralizuotas šakinis ūkinės veiklos valdymas, kuris nesudarė tinkamų vietinio ūkio savarankiško funkcionavimo sąlygų. Dėl to yra būtina plėtoti savivaldybių funkcijas, įtvirtinant jas kaip municipalinės nuosavybės subjektą. Kol kas tik kalbama, kaip demokratizuoti savivaldybių tarybų veiklą sprendžiant ūkinius klausimus. Pirmiausiai vietinį ūkį reikia formuoti iš įmonių ir organizacijų, kurios nuo seno buvo pavaldžios atitinkamai savivaldybės tarybai, kartu prijungiant kitas, ankščiau tarybai nebuvusias pavaldžias įmones.
Vietos savivaldybių ūkis funkcionuoja šalia valstybinio ūkio. Jis aprūpina tuos vietos savivaldybių viešuosius reikalus, kurių nerūpina valstybė. Vietos savivaldybių ūkiui priskiriamos šios sritys: vaikų ir suaugusiųjų pradinis švietimas, kultūrinės įstaigos, elektros, dujų ir vandens tiekimo įmonės, kanalizacija, statybos planavimas ir jos priežiūra, parkų ir vaikų žaidimo aikštelių įrengimas ir tvarkymas, socialinės pašalpos ir našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudos, sveikatos ir sanitarinės priežiūros įstaigos, gatvių taisymas. Vietos savivaldybių ūkio svarbiausi pajamų šaltiniai tai savivaldybių mokesčiai ir rinkliavos, o tai pat savivaldybių įmonių pajamos. Išskirtinėms išlaidoms – modernizacijai, statyboms – finansuoti, jeigu nepakanka reguliarių pajamų, organizuojamos lėšos paskolomis. Jeigu vietos savivaldybė vykdo kokį nevietinės reikšmės projektą arba jeigu jos finansinis būvis yra pakankamai silpnas dėl nepalankios vietinės situacijos, į pagalbą jai ateina valstybė su parama iš valstybės iždo. Tai yra toks finansinis išlyginimas.
Vietinio ūkio kompleksinis plėtojimas yra viena iš svarbiausiu savivaldybių socialinės – ekonominės veiklos funkcijų. Šis plėtojimas turi tenkinti gyventojus ir savivaldybės teritorijoje esančias gamybines ir negamybines įmones, jų poreikius. Daugelyje Vakarų Europos valstybių, pavyzdžiui Prancūzijoje dėl naujos komunalinio ūkio įmonės įkūrimo savivaldybės taryba savo posėdyje priima sprendimą tik po gyventojų visuotinės apklausos ir tam tikros analizės, kaip tenkinami socialiniai – ekonominiai poreikiai.
Vietinio ūkio įmonių ir tarnybų valdymo formos taip pat yra labai įvairios. Tiesioginio valdymo forma yra taikoma tuo atvejų jei ji yra plėtojama iš savivaldybės lėšų. Šį valdymo formą yra daugiausiai taikoma mokykloms, eismo ir kelių tarnyboms, archyvams, ritualinių paslaugų įmonėms. Dažniausiai komunalinis aptarnavimas yra plėtojamas kontraktiniu pagrindu.
Pasitaiko dar viena vietos savivaldybės nuosavybės objektų valdymo forma. Tai komunalinio aptarnavimo funkcijų delegavimas įvairioms visuomeninėms organizacijoms, labdaros ir paramos fondams.
Profesorius P. Leonas iškėlė aktualią vietos savivaldybių administracinės veiklos rezultatyvumo ir jos finansavimo prielaidą – reikalingumą, „. kad mokesčių ėmimas savivaldybių naudai būtų kaip galima greičiau sutvarkytas“. Konstitucijos suteiktą savivaldybėms teisė rinkti mokesčius P. Leonas vertino kaip esminę savivaldos raidos ir savivaldybių veiklos finansavimo funkciją. Šį požiūrį išplėtojo ir moksliškai pagrindė Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas M. Rėmeris. Jo manymu, apskritai savivaldos esme ir savivaldybių veiklos finansavimą apsprendžiančiu momentu reikia laikyti vietos savivaldybėms deleguotą funkcijų nevaržomą ir finansini požiūriu visiškai savarankiška reiškimąsi. Tai, kartu su „ aiškia ir klasikine vietos savivaldybės“ funkcijos klasifikacija turėti „nuosavą arba autonominę kompetenciją rūpintis savo vietos reikalais“ M. Rėmeris įžvelgė ir Lietuvos Valstybės Konstitucijos (1922 m.) apibrėžtoje savivaldybėms teisėje rinkti mokesčius. Jis teigė, kad „ši vietos savivaldybės privilegija yra kaip tik ryškiausiai ir labiausiai susijusi su viešosios savivaldybės esme“.
V. Pokrovskis kvalifikuotai analizavo fiskalinės decentralizacijos klausimus. Lygiagrečiai su valstybiniais mokesčiais apžvelgė vietinių mokesčių ir rinkliavų taikymo mūsų krašte teoriją ir praktiką. V. Pokrovskis, davęs charakteringesnių pavyzdžių iš apskričių ir miestų savivaldybių ūkinės veiklos ir jos finansavimo, padarė apibendrinančią išvadą, kad vietinės valdžios institucijos „tik tuomet turi teises imti mokesčius, jei išlaidoms padengti turtų, įmonių, įvairių pašalpų pajamų neužtenka“.
V. Pokrovskio padaryta išvada yra ir šiandien aktuali, nes kiekvienam dabartiniam vietos savivaldos teise disponuojančiam administraciniam teritoriniam vienetui grynai ekonominiu požiūriu yra naudinga turėti pelningas privataus ir viešojo verslo įmones. Ne vien privatūs verslininkai, bet ir savivaldybės turi siekti kapitalo judėjimo į tas gamybinės ir komercinės veiklos sritis, kuriose garantuojamas didžiausias pelno prieaugis. Tik jo dėka galima gerinti savivaldybinio darbo finansavimą, mažinti vietinius mokesčius ir rinkliavas, taikyti gyventojams įvairias mokestinių prievolių lengvatas.
Tačiau savivaldybėms, skirtingai nuo privataus turto savininkų, vien pelnas neturėtų būti savitiksliu dalyku. Svarbu ne tik tai, kad būtų lėšų vietiniuose biudžetuose ir jų sąskaita tenkinti bendrus ūkinius – buitinius ir kultūrinius savivaldybės valdomos ir tvarkomos teritorijos gyventojų poreikius. Svarbios yra tokios sąlygos, kaip įsidarbinimo galimybės, aplinkos būklė, aprūpinimas prekėmis, paslaugomis ir t. t. Todėl centrinės valdžios institucijos ir savivaldybės konkrečia verslo įmonę fiskalinės mokesčių naštos požiūriu privalėtų vertinti ir pagal čia nurodytus kriterijus, o ne tik pagal apmokestinamojo pelno apimtis.
Tarpukario Lietuvos finansų specialistai vis plačiau nagrinėjo Vokietijos, Anglijos, kaimyninių Baltijos šalių savivaldybių fiskalinės veiklos patirtį, ieškojo būdų ją realiai įdiegti vietos sąlygomis. Galvota, kad visa tai padės geriau išspręsti savivaldos funkcijų finansavimo probleminius klausimus, skatins didesnį finansinį savivaldybių savarankiškumą ir iniciatyvą.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje ir vėliau Lietuvoje funkcionavusios vietinės valdžios žemiausios grandies – rajono apylinkės biudžeto turinį ir jo reikšmę, nusakant šio biudžeto sudarymo ir tvirtinimo tvarką, nagrinėjo P. Samulevičius. Jis apibrėžė biudžeto pajamų sudėtį, pajamų prigimtį ir šaltinius, išdėstė apylinkės tarybos ir jos vykdomojo komiteto teises bei pareigas finansų srityje, išskyrė apmokestinimo ir mokesčių rinkimo problemą, nemažai analizavo to laikmečio biudžetinės pajamas, siejamas su vietiniai mokesčiais ir rinkliavomis.
Atlikta lietuvių kai kurių autorių darbų fiskalinės politikos vykdymą, publikuotų 1948 – 1988 metų laikotarpiu, analizė leidžia pagristai teigti, jog tada finansų mokslui ir ji plėtojusiems mokslininkams didžia dalimi teko ideologinių tarnų vaidmuo, uoliai „pagrindusių“ bet kuriuos avangardinius partinės vyriausybės direktyvinius nurodymus, socialistinius pertvarkymus ūkinius bei finansinio valdymo srityse.
Įvairių darbų, vienaip ar kitaip liečiančių mokesčių ir apmokestinimo aktualijas, pasirodė po 1990 m. kovo 11 – osios. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje mokesčių sistemą ir fiskalinė politika formavosi vienu metų su kitomis reformomis: keitėsi nuosavybės formos, kainodara, bankų sistema ir pan. Dėl to kiekvieną fiskalinės decentralizacijos žingsnį ir tobulinant nacionalinę mokesčių sistemą daugiausia lėmė sprendimai kitose srityse: bendra ekonominė padėti; infliacijos lygis; valstybės pinigų – kreditų politika.
Apie pertvarkymus siekiant didesnės fiskalinės decentralizacijos šiuo metu irgi daug diskutuojama mokslininkų bei specialistų praktikų, verslininkų, mokesčių administratorių ir savivaldybių darbuotojų tarpe. 1991 – 2001 metų laikotarpiu specialioje ir periodinėje spaudoje šiais klausimais rašė nemažai autorių. Bet daugelis minėtosios problemos tyrinėtojų dažniausiai apsiribojo esamos sistemos kritika arba pavieniais atskirų užsienio šalių pavyzdžiais.
Apie fiskalinės decentralizacijos mūsų krašte spartinimą, neišvengiamus mokesčių sistemos pokyčius ir pribrendusios reformos etapus, savivaldos vertybių diegimo, vietos valdžios institucijų funkcijų finansavimo gerinimo būdus, mokslinio tyrimo rezultatus yra paskelbę E. Leontjeva, A. Brogienė, R. Šimašius ir kiti. Nagrinėjant bendruosius metodologinius ir praktinius vietos savivaldybių veiklos finansavimo ir jos socialinių – ekonominių padarinių klausimus buvo analizuojama apmokestinimo ir mokesčių rinkimo savivaldiniu lygmeniu tvarka Lietuvoje, vietinių mokesčių pirmaujančiose Vakarų šalyse daugialypumas, apžvelgti aktualus savivaldybių finansavimo tobulinimo ir radikalaus reformavimo aspektai. Taigi išvados būtų tokios:
• fiskalinę decentralizaciją ir savivaldybių finansinės veiklos įvairovė turėtų tyrinėti žymiai daugiau mokslininkų ir specialistų praktikų. Kol kas besidomintys tokiais dalykais negali gauti medžiagos, turinčios ne tik metodologinę, bet ir taikomąją vertę. Būtina veiksmingai tęsti ir gilinti savivaldybių veiklos finansavimo analizę;
• mokslininkai, nagrinėjantis fiskalinės decentralizacijos, apmokestinimo ir vietinių mokesčių socialinės – ekonominės raiškos klausimus, nesukūrė apibendrinančių darbų, kompleksiškai nušviečiančių decentralizacijos didinimo problemą, parodančių kaip ją išspręsti.
Susiduriant su tokiomis problemomis reikia galvoti apie savivaldybių finansinių išteklių didinimo galimybės. Vienas pagrindinių šaltinių iš kurių galima didinti vietos savivaldybių finansinius išteklius yra mokesčiai. Iš jų dengiami viešųjų gėrybių gamybos ir vartojimo kaštai. Tarp minėtų gėrybių ir privataus vartojimo gėrybių pirkimo bei pardavimo yra esminis skirtumas. Atskirų privataus vartojimo gerybių kiekvienas žmogus privačių prekių rinkoje įsigyja individualiai. Jomis paprastai naudojasi vienas asmuo. Tuo tarpu visuomeninės gėrybės – ekonominės gėrybės,jos vartojamos bendrai. Tačiau už visuomenines gėrybes užsimokama individualiai, kaip ir už privataus vartojimo prekes ir paslaugas. Užmokestis už naudojimąsi visuomeninėmis gėrybėmis yra kiekvieno gyventojo mokamų tiesioginių mokesčių dalis, kuria sumažėja jų mokėtojo finansinės galimybės įsigyti privataus vartojimo gėrybių. Visuomeninių gėrybių gamybai yra naudojami mokesčiai, o kita vertus – jie yra užmokestis už tai, kad visuomenines gėrybes vartoja gyventojai. Jei nebūtų renkami mokesčiai, tai vargu ar būtų įmanoma visuomeninių gėrybių gamyba.
Privataus vartojimo gėrybių teikiamu naudingumu vartotojas gali tenkintis tik po to, kai nusiperka šias gėrybes. Tuo tarpu visuomeniniu gėrybių efektų vartotojas tenkinasi tik kai jos yra pagaminamos. Bet, kita vertus, mokesčių mokėtojai konkrečiai nežino, kokie būtent tikslai realizuojami iš jų imamų mokesčių. Mokesčių mokėjimas įgauna prievartinio akto pobūdį.
Ten, kur visuomeninių ekonominių gėrybių ir paslaugų teikimo nauda susijusi su konkrečia vietove ir joje gyvenančiais žmonėmis, reikia taikyti decentralizuotą tokių paslaugų teikimą. Decentralizacijos sąlygomis savivaldybės teiktų viešąsias paslaugas pagal poreikių patenkinimo vidutinius standartus savivaldžios bendruomenės nariams, surenkant iš jų atitinkamą bendrąjį vietinį mokestį. Tada kartu su centrinės valdžios išlaidomis įstatymo nustatyta tvarka reikėtų mažinti ir centrinei valdžiai skirtų pajamų iš mokesčių apimtis arba tiesiog mažinti jų tarifus, arba visiškai atsisakyti kokių nors valstybinių mokesčių. Šioms vietos savivaldybių vykdomoms funkcijoms finansuoti reikėtų įvesti naują – vadinamąjį pagalvės tipo mokestį, kuris atitiktų bendrojo vietinio mokesčio vaidmenį. Jį privalėtų mokėti kiekvienas gyventojas, kadangi kiekvienas naudojasi savivaldos institucijų teikiamomis visuomeninėmis ekonominėmis gėrybėmis ir paslaugomis. Tas atitiktų vieną iš svarbių radikalios mokesčių sistemos ateities planų – laipsniškai mažinti mokesčių į biudžetą skaičių, siekiant galutinio tikslo, t. y. Kad ateityje visi mokesčiai būtų suvesti į vieną vienintelį mokestį. Taip žymiai supaprastėtų mokesčių sistema.
Šiandien yra kuriami įvairus projektai ir programos skatinančios miestų ekonomikos augimą. O tai yra savivaldybės prioritetais. Kadangi Baltijos šalyse penkiasdešimt metų nebuvo rinkos ekonomikos, šių šalių miestai neišgyveno daugumos pokyčių, kurie vyko kitų pasaulio šalių urbanistiniuose centruose. Akivaizdus pavyzdys yra neišvystytas paslaugų sektorius ir paslaugų infrastruktūra bei bazinių pramonės šakų nuosmukis. Todėl Vilniaus miestas pasiūlė parengti Vilniaus miesto bendrąjį planą, kuris patvirtintas 1998 metais. Tai yra pagrindinis dokumentas plėtrai, saugumo ir stabilumo garantija investuotojams.
Taip pat yra teikiami vertingi pasiūlymai Lietuvos savivaldybėms, kad pastarosios galėtų sėkmingai pritraukti užsienio investicijas. Taip pat savivaldybės yra raginamos nustatyti savo regiono privalumus ir trūkumus bei palyginti savo regioną su kitais Lietuvos bei Rytų Europos regionais, atlikti teisinių aktų analizę ir priimti nutarimus, skatinančius investicijas į miesto tvarkymo programas, išskirti svarbiausias rinkas bizniui plėtoti, pagrįsti tikslinių rinkų pasirinkimą ir aptarti, kuo bankų sistema, muitinių technologija, transporto ir informacijos plėtra, visa infrastruktūra, pelno išvežimo galimybės ir formos, mokesčių politika pranašesnė nei kituose miestuose, kurti miesto įvaizdį, gerai apgalvoti reklamą, išleisti užsienio verslininkams skirtą vizitinę kortelę bei mieste veikiančių įmonių katalogą ir t.t.
Savivaldybėms, reikėtų parengti tokį verslo kiekvienoje savivaldybėje funkcionavimo modelį, kurį įdiegus savivaldybės ekonomika būtų pajėgi savarankiškai plėtotis ir operatyviai derintis prie rinkos pokyčių

Leave a Comment