Viduramžiai

Untitled

Viduramžiai

Viduramžiai – istrijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Jų pradžia laikomi 476 m., kuomet žlugo Vakarų Romos imperija, o pabaiga – Diedieji geografiniai atradimai, Renesansas ir Reformacija. Svarbiausi Viduramžių bruožai yra: feodalizmas ir luominė santvarka, krikščionių bažnyčios centralizacija, miestų kaip ekonominių centrų augimas.

Kuomet Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, viduramžiai imti vadinti „Tamsiaisiais šimtmečiais“, tačiau XIX a. pirmojoje pusėje dėl romantizmo įtakos viduramžiai pradėti idealizuoti. Bet visgi, kai pažangos idėja vėl išpopuliarėjo, jie vėl imti vertinti neigiamai. Viiduramžiai laikomi „Tamsiaisiais šimtmečiais“, nes tuo metu mokslo ir technikos, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo permainos vyko daug lėčiaunei naujaisiais laikais. Pagrindinė viso to priežastis – didelė tradicijų ir papročių reikšmė. Žmonės į naujoves žvelgė nepatikliai, o Bažnyčia naujas idėjas traktavo kaip ereziją, nukrypimą nuo tikro tikėjimo. Viduramžiai yra skirstomi į ankstyvuosius (V a. vid. – XI a. pr.), brandžiuosius (XI a. pr. – XIV a. pr.) ir vėlyvuosius (XIV a. pr. – XV a. II pusė).

Ankstyvieji viduramžiai. Žlugus Vakarų Romos imperijai krikščionių bažnyčia nenusilpo ir toliau paamažu plėtė savo įtaką. Vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių įvykis yra frankų karaliaus Chlodvigo krikštas apie 496 m. Tai buvo vieningos krikščioniškos Europos formavimosi pradžia. Su šio valdovo vardu siejama frankų karinės valdžios viršūnė. Stipri centralizuota valdžia buvo palanki sąlyga trumpam klasikinės ku

ultūros atgaivinimui. Tačiau komunikacijų ribotumas neleido ilgai išlaikyti centralizuotos valdžios. 843 m. imperija buvo padalinta į tris dalis. Tuo pat metu prasidėjo vikingų, ir tai tik paspartino feodalinės santvarkos formavimąsi didžiojoje Vakarų Europos dalyje, o tuo pačiu ir riterių luomo kūrimąsi bei galutinį valstiečių įbaudžiavinimą.

Brandieji viduramžiai. XI a. po neramių ankstyvųjų Viduramžių gyvenimas Europoje ėmė gerėti. Prasidėjo klestėjimo laikas. XII – XIII a. sparčiai išaugo gyventojų skaičius. Suklestėjo prekyba, menas, išsiplėtė ir sustiprėjo miestai. Brandžiųjų viduramžių laikotarpiu labai sustiprėjo popiežiaus valdžia, tad kilo konfliktas su Šventosios Romos imperatoriumi dėl vietos feodalinės hierarchijos viršūnėje. Dar vienas esminis Brandžiųjų Viduramžių bruožas- Kryžiaus žygiai prieš kitatikius ir eretikus. Nuo Jeruzalės užėmimo 1099 metais jie tęsėsi iki pat 1271-ųjų. Viena iš šios religinės kampanijos priežasčių buvo atsinaujinusios Bažnyčios siiekis sumažinti trintį su riterių luomu. Teigiamai kryžiaus žygiai paveikė Europos ekonominį, socialinį ir kutūrinį gyvenimą, savo prekybines pozicijas sustiprino ir vadovaujamą vaidmenį Viduržemio jūroje užsitikrino Šiaurės Italijos miestai. Europinėje Viduržemio jūros pakrantėje pradėta auginti kai kurias iš Rytų atvežtas žemės ūkio kultūras. Vis daugiau žmonių pamėgo rytietištas prekes: prieskonius, kvepalus, puošnius meno dirbinius. Šių ir kitų prekių paklausa Europoje skatino amatų ir miestų raidą.

Vėlyvieji viduramžiai. Po dviejų pakilimo lydimųšimtmečių XIV amžiaus Europa susidūrė su gilia krize. XIV amžiaus pradžioje stipriai at

tvėso klimatas, todėl tas laikotarpis dar kartais vadinamas „Mažuoju ledynmečiu“. Su juo atėjo badmečiai, o 1348-1350 metais nusilpusius žmones užpuolė maro epidemija. Vis dėlto sumažėjęs gyventojų skaičius stipriai pagerino valstiečių padėtį. XV amžiuje beveik nebeliko baudžiauninkų. Paplito trilaukė ūkininkavimo sistema, apskritai tobulėjo žemės ūkio technologijos, taigi padidėjo ir derliai. XIV amžiuje popiežius prarado savo įtaką ir taip atsidūrė stiprėjančių valdovų globoje. Bet vis dėl to pats didžiausias Vėlyvųjų viduramžių karinis konfliktas buvo Šimtametis karas (1337-1453) tarp Prancūzijos ir Anglijos monarchų, kurio priežastis – abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Nepaisant pradžioje anglų turėtos persvaros Prancūzija sugebėjo laimėti.

Taigi išvada tokia – nors Viduramžiai ir laikomi „Tamsiaisiais šimtmečiais“, tačiau šiuo laikotarpių įvyko nemažai svarbių įvykių. Kiekviena epocha turi savų pliusų ir savų minusų. Beto juk viduramžiais miestai buvo centralizuoti, vėliau įgavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų, krikščionybė įsitvirtino visoje Europoje bei įsitvirtno lotynų kalba kaip bendra kultūros ir švietimo kalba.

Gintarė Matijošiūtė IIIb

Leave a Comment