Turinys
1. Viduramžiai (3).
2. Europa (4).
3. Dvasininkija ir krikščionių bažnyčia (5).
4. Pasauliečių gyvenimas (6;7).
5. LDK XIII-XV (8).
6. Centralizuotų valstybių susikūrimas (9).
7. Išvada (10).
8. Literatūros sąrašas (11).
Viduramžiai
Viduramžiai-istorinė epocha, esanti tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai ( vakaru Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais: Didžiaisiais geografiniais atradimais ,Renesansu ir Reformacija.
Viduramžiais visa valdžia buvo bažnyčios rankose , kai kurie kunigai varžėsi net su turtingais bajorais. Kas eidavo prieš bažnyčios veikla iš kart būdavo paskelbiami eretikais ir jie būdavo pasmerkti inkvizicijai.Tų laikų visuomenė buvo persmelkta tikėjimo dievu. Viduramžių žmonės mažai rūpinosi materialine gerove ir praturtėjimu. Gyvenimas žemėje jiems buvo pasirengimas amžinąjam gyvenimui po mirties. Vardan išganymo turtingieji aukojo vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus. Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčios „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodališkai susiskaldžiusią Europą.Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių visiškai priklausantis valstietis, einantis tam tikras prievoles. Pagrindinė gamybos jėga – žmonių ir darbinių gyvulių. Viduramžiams būdingi natūrinis ūkis ir feodalinis susiskaldymas, kurie labai trukdė plėsti prekybą tarp atskirų šalies regionų. Tik brandžiųjų viduramžių pradžioje, prasidėjus centralizacijai, stiprėjant nepriklausomų miestų įtakai, pajungus atskirus feodus prie domeno valdžios, padėtis pasikeitė.Viduramžiai dar vadinami tamsiaisiais amžiais todėl kad tuomet siautėjo labai daug ligų, marų kuriuos buvo labai sunku išgydyti.
Europa
Prieš viduramžius Europoje didžiuliuose miškais apaugusiuose plotuose gyveno barbarų gentys ,bet viduramžiais padėtis pakito: visoje Europoje susikūrė naujos valstybės. Vakarų Romos imperijos dalyje apsistojo Germanai, viena iš Germanu tautų frankai užėmė Galiją o vėliau jie užkariavo daug kitų Germanų genčių.
Į šiaurę nuo Šventosios Romos imperijos, Jutlandijos ir Skandinavijos pusiasaliuose gyveno švedų ir norvegų protėviai, vadinami normanais. Jie nuolat puldinėdavo Europos šalis. Vėliau jie save pradėjo vadinti vikingais jie buvo labai geri kariai, labai gerai išplėtoję laivininkystę, ir tai jie panaudojo karams, jie priešininkus įbaugindavo vien su savo apranga ir laivų išvaizda visa Europa bijojo vikingų kurie nebijodavo nieko, nes jie gyvendavo vien iš karo grobio, jų laivo priekyje visada būdavo drakono galva, vikingai taip pat keliaudavo į Islandija ir dar toliau. Centrinėje ir Rytų Europoje, į rytus nuo germanų, gyveno slavai. Jų žemėse iš pradžių buvo sukurta kelios valstybės, vėliau įsikūrė Bulgarija o dar vėliau ji buvo užimta Rytų Romos imperijos.IX a. pabaigoje į centrinę Europą atsikraustė vengrų gentys, jie buvo labai karingi ir dažnai su savo raiteliais puldinėdavo kaimynus, tik vėliau jie apsiramino ir pradėjo verstis žemdirbyste ir gyventi sėsliai.Krikščionybė Europoje. Krikščionybė atsirado palestinoje, ji sparčiai plito Romos imperijoje, šios religijos išpažinėjai buvo persekiojami bet ja priėmė visų sluoksniu gyventojai. Po Romos imperijos žlugimo Krikščionybė paplito visoje Europoje. Netrukus visa franku imperija tapo krikščioniška , joje gyveno daug tautų ir jos visos prievarta ar savo noru buvo apkrikštytos. Ir kitų krikščioniškų šalių valdovai liepė krikštytis savo pavaldiniams, prijunktų teritorijų gyventojai taip pat turėjo apsikrikštyti, už pasipriešinimą ir nenorėjimą apsikrikštyti kai kuriuose šalyse buvo teisiama mirtimi, dar tikėjimą padėjo išplatinti misionieriai kurie skleisdavo Krikščionybę. Paprastus žmones krikštydavo būriais ir ką nors duodavo ar drabužiu ar indų. Kad greičiau susidoroti su priešintis norinčiomis tautomis ir sustiprinti katalikišką bažnyčią buvo įkurtas kryžiuočių ordinas, kuris buvo pavaldus popiežiui, ir rengė kryžiaus žygius.Rytų Europoje įsikūrė slavų gentys, jos įkūrė Kijevo Rusia kuri vėliau tapo didžiausia Europos valstybe, iki X a. ji buvo pagoniškas kraštas, bet kai jų valdovas priėmė krikščionybę visa šalis buvo apkrikštyta, vienuoliai skleidė krikščionybę o su ja raštą , mokslą, meną. Bet visa Kijevo Rusios galybė suiro ir susiskaldė. I tūkstantmečio pabaigoje Rytų Pabaltijyje gyveno baltų ir ugrofinų gentys, iš kurių vėliau susiformavo lietuvių, latvių ir estų tautos. Jie tikėjo į pagoniškus dievus, ir tai jie išsaugojo ilgiausiai Europoje, pas baltus ne kartą buvo rengiami kryžiaus žygiai bet baltai sugebėdavo pasipriešinti. Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.Dvasininkija ir krikščionių bažnyčia
Krikščionių bažnyčia skaidė Rytų ir Vakarų krikščionių vadovų nesutarimai. Vakarų krikščionims vadovavo Romos popiežius. Jis laikė save švento Petro įpėdiniu ir Dievo vietininku žemėje. Rytų Romos imperijos krikščionių vadovas buvo Patriarchas kuris nepripažino Popiežiaus viršenybei. Kai Popiežius paskyrė arkivyskupą Sicilijai kuri tuomet priklausė Patriarchui, tada jie baisiai susipyko ir prakeikė vienas kitą. Viduramžiais visus dvasininkijos atstovus išrinkdavo įtakingi žmonės, net Popiežius būdavo paskiriamas pagal turtingų pasauliečių užgaidas. Pati bažnyčia viduramžiais labai atitolo nuo Kristaus, jų vadovai tesirūpino žemės valdimu, jie vesdavo, gyvendavo pasaulietišką gyvenimą, ir tuo piktinosi kai kurie vienuoliai ar giliai tikintys žmonės. Ir prasidėjo judėjimas už bažnyčios reformaciją, pirmi to pradėjo siekti Kliuni vienuolyno vienuoliai, šis vienuolynas buvo pamaldus Dievui ir nebuvo priklausomas nuo pasauliečių. Kai vienas iš kliuniečių Hildebrantas tapo popiežium Grigaliumi VII viskas pradėjo keistis, Popiežius iš kart pradėjo leisti reformas, bet kunigaikščiams ir imperatoriui nepatiko tokia tvarka nes jie nenorėjo prarasti savo galybės.
Katalikų bažnyčioje buvo žmonių, kurie kitaip, nei įprasta, suprato tikėjimo teiginius, teigė įvairias naujoves, kritikavo vadovybę. Jie buvo vadinami eretikais. Erezija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „atskiras tikėjimas“.O būdavo kartu kai bažnyčia atskirdavo sritis kuriose būdavo daug eretiku, tuomet užsidarydavo bažnyčios, vaikai likdavo nekrikštyti, žmones negalėdavo laidoti savo artimųjų kapinėse, ir kartais buvo skelbiami viska griaunantys kryžiaus žygiai. Svarbi viduramžiu visuomenes dalis būdavo kunigai ir vienuoliai. Vienuoliais tapdavo visokio i vairios kilmes žmones, vienuoliu būdavo daug nes ūkininko žeme atitekdavo vyriausiajam sūnui, o kitiems tekdavo rinktis ar tarnauti pas žemvaldį ar tapti vienuoliu ir atsiskirti nuo pasaulietiško gyvenimo. Stojantys vienuoliai duodavo priesaika o vienuoles ateidamos i vienuolyną atsinešdavo kraiti. Viduramžiais buvo susikuria vienuoliu ordinai kurie platino krikščionybe visomis išgalėmis. Dauguma siu ordinu buvo priklausomi nuo popiežiaus. Vienuoliai būdavo gerai išsilavinę žmones kurie skleidę tikėjimo tiesas, perrašinėjo knygas ar verte jas i kitas kalbas.Kryžiaus žygiu priežastys buvo kad kitatikiai užimdavo krikščionims priklausančias žemes ir miestus ir tai kiele žmonių pasipiktinimą ir jie kreipėsi i Popiežių prasydami pagalbos.I kryžiaus žygius keliaudavo jauniausi žemvaldžiu sūnus kurie negaudavo palikimo ir ieškodavo nuotykių ir karu, dar labai traukdavo riterius tai kad rytu šalys buvo labai turtingos. Per karus tarp vakaru ir rytu užsimezgė prekyba, pradėjo plaukioti laivai, i Europa pargabenta įvairių prekių.Pasauliečiu gyvenimas
Po Romos imperijos žlugimo Europoje buvo neramu. Iš pietų i ja ėmė veržtis arabai, paskui normanai, sukėlę daug baimes Europos gyventojams. IX a. i Europa isiverze karingos vengru gentys. Europos valstybių valdovai nepajėgę organizuoti efektyvios gynybos ir apsaugoti gyventoju. Todėl laisvi žmones ėmė ieškoti galingųjų globos. Naudodamiesi karalių silpnumu, grafai ir kunigaikščiai jiems patikėtas valdyti žemes ėmė laikyti savomis ir nebepaklusti.
Viduramžiais valstiečiai sudarė 95% gyventoju kurie maitino visuomene. O valstiečiai buvo visiškai priklausomi nuo žemvaldžio, kuris juos išnaudojo kaip begalėdamas. Pats valstietis gyveno varganoje lušnoje kartu su gyvuliais kad butu šilčiau, valstiečiai beveik neturėjo daiktu, nešiojo apiplyšusius drabužius, nemokėjo nei skaityti nei rašyti, valstiečiai kas savaite turėjo atlikti lažą kurio metu valstietis pas žemvaldį dirbdavo įvairius darbus, valstietis tūrėdavo mokėti mokesčius bet ne tik pinigais bet ir maisto prekėmis ar medžiaginiais drabužiais, valstietis turėjo net moketi mokesčius už keliamvimą per žemvaldžio žemę ar plaukimą upe. Valstiečiai galėdavo išsipirkti laisvę. Valstiečiams buvo sunku gerai išdirbti žemę nes jie neturėjo gerų įrankiu su kuriais galėtu tai padaryti. Stigo pačios žemės, pašaro gyvuliams. Tuomet valstiečiai laikydavo smulkius gyvulius kaip avis, ožkas, tuos gyvulius kurie suėsdavo mažai pašarų. Nuo XI a. miestu skaičius pradėjo augti. Manoma, jog miestų vystimąsi lėmė žemės ūkio pakilimas bei suintesnivėjusi prekyba. valstiečiai kurie nebeiškęsdavo senjoro išnaudojimu pabėgdavo į miestą kur jam niekas taip nevadovaudavo, ten kraustėsi amatininkai, pirkliai. Miestai kūrėsi prie bažnyčių, senjoro pilių, tiltų, prekybos kelių. Aplink miestus buvo iškasti pylimai kurios vėliau pakeisdavo mūro sienos, bet žmonės visiškai nebuvo nepriklausomi jie turėjo senjorui kurio žemėje buvo miestas mokėti duokle savo amato gaminiais. O kai miestas sustiprėdavo kartais patys miesto žmonės su savo armija kuria turėjo, pasipriešindavo senjorui ir nebemokėdavo jam duoklių. Kiekvienas atbėgęs į miestą ir pragivnęnęs vienus metus tapdavo laisvu miesto gyventoju. Žmonės miestuose išmokdavo tam tikro amato ir atsidarę savo parduotuvę, taisykla, kalvę jie stojo į gildijas, kiekvienas amatininkas prie savo darbovietės padėdavo „Šedevrą“ savo pati tobulinusia darbą iš kurio žmonės galėtu spręsti ar geras ar blogas amatininkas ir ar verta pas jį užeiti. Viduramžiais žydai paplito po vakarų Europa, jie kurdavosi atskiruose miesto dalyse „Getuose“ , jie kalbėjo atskira kalba ir išpažino kitą tikėjimą. Dauguma miestiečių buvo beraščiai nes nemokėjo nei rašyti nei skaityti. Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi vienuolynuose, visi mokiniai nepaisant amžiaus skirtumo mokėsi vienoje klasėje kur mokinosi skaičiuoti, rašyti, skaityti, giedoti ir lotynu kalbos. Mokiniai turėdavo viską iškalti atmintinai nes buvo mokinamasi dialogo forma. Mokytojai buvo išsilavinę vienuoliai. Knygos buvo labai brangios nes jas turėjo vienuoliai perrašyti ranka, daug vadovėliu mokyklos neturėjo ir visos buvo spausdinamos lotynu kalba, vėliau šalia mokyklų įsikurdavo knygynai ir ten pradėjo atsirasti knygų išverstų ir išspausdintu į kitas kalbas. Mokiniai išmokę lotynų kalbos galėdavo studijuoti bet kuriame Europos universitete. Viduramžių pradžioje pagrindinis statybos stilius buvo romaninis- storos sienos, maži langai, žemos lubos. Toks stilius buvo statomas todėl kad tokia pilis bus sunkiau pažeidžiama. Vėliau atsirado Gotikos stilius kuris buvo daug gražesnis jo sienos buvo plonos, turėjo plonų kolonų, jo lanagai buvo spalvoti-vitražiniai, priekyje buvo apvalus langas vadinamas rozete.Viduramžiais poetai kūrė eiliuotus tekstus, romanus, poemas kuriose aprašydavo karo žygdarbius.Viduramžiais labai padidėjo mirštamumas nuo įvairių lygų, epidemijų, marų kurios manoma kad atėjo iš rytų šalių, marai atkeliaudavo vandeniu, žiurkėmis kurios gryždavo su laivais iš maro šalių. Dar labai daug gyvybių nusinešė badai, kai būdavo menki derliai prasidėdavo badas tuo metu žmonės susirgdavo įvairiomis ligomis neturėjo ko valgyti, kartais pradėdavo valgyti žiurkes, šunis, kates o būdavo tokių atveju kai žmonės suvalgydavo kitus žmones. Viduramžiais žmonės buvo labai prietaringi, jie buvo uždari, nenorėjo išsiskirti iš kitų, guveno skurdžiai, nes bet kada kaimynas ar bet koks kitas žmogus galėdavo nueiti į inkvizicija-bažnyčios teismą ir apskusti kita žmogų erezija, o inkvizicija buvo labai griežta nedaug žmonių iškęsdavo tokius kankinimus o jei ir iškęsdavo buvo apskelbiama kad jam padėjo piktosios dvasios.Lietuvos didžioji kunigaikštystė XIII-XV a.
I tūkstantmetyje po Kristaus Lietuvos teritorijoje susiformavo baltų gentys. Baltai gyveno bendruomenėmis. Bendruomenės nariai bendrai saugojo pilis nuo priešų. XII amžiaus pabaigoje į rytų pabaltįji atkeliavo vokiečių misionieriai kurie norėjo paskleisti krikščionių tikėjimą ir pirkliai. Pagonis-baltai tam priešinosi, ir kartais net nužudydavo atvykėlius. Kovoti su pagonimis 1202 metais Popiežius įkūrė Kristaus riterių ordiną.Gediminaičių dinastija pavadinimą gavo nuo labiausiai nusipelniusio šeimos atstovo Gedimino visa Gediminaičių dinastija gynėsi nuo kryžiuočių, o kai kurie net sugebėjo surengti išpuolius į priešų žemes.Gediminas Lietuva efektyviai gynė, pasirašė keturių metų nepuolimo sutarti su kryžiuočiais kuria patvirtino Popiežius, plėtė žemes į rytų pusę, perkėlė sostinę į Vilnių. Buvo geras valdovas, norėjo priimti krikščionybe bet dėl aplinkiniu nepasitenkinimo to nepadarė.Kęstutis ir Algirdas valdė vienu metu Kęstutis saugojo vakarinę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pusę o Algirdas plėtė žemes į rytų pusę atimdamas jas iš Rusijos. Kęstučiui saugant vakarinę dalį LDK plotas netruputi nesumažėjo, o dėl Algirdo užkariavimu Lietuva psiekė didžiausia savo turėtą plota per visus amžius.LDK pilys buvo statomos ant piliakalniu kad lengviau būtų apsiginti nuo priešų.1386 metais Jogaila su pusbroliais nuvykę į Lenkijos karalystę buvo apkrikštyti ir Jogaila vedė Lenkijos karaliaus dukterį Jadvygą, prieš šias jungtuves Jogaila prižadėjo LDK prijungti prie Lenkijos karalystės, ir apkrikštyti visą Lietuvą, ši sutartis buvo pavadinta Krėvos sutartimi. Lietuvos krikštas prasidėjo nuo aukštaičių, jie buvo krikštijami būriais, kiekvienam buvo duota po marškinius, buvo sunaikinti stabai ir visą kitą kas buvo susiję su pagonybe. Po Lietuvos krikšto buvo pradėta steigti pirmosios bažnyčios, parapijos.
Kai Jogaila su Vytautu pasirašė sutartį Lietuva ėmė valdyti Vytautas, jis atėmė iš Gediminaičių dinastijos atstovų pavestus iš Rusijos atimtus žemės lopinėlius sustiprino gynybą.1404 žemaičiai buvo atiduoti vokiečių ordinui. 1410 metais Vytauto valdomi 40 pulkų patraukė Čerinskio link, keturias savaites pakeliavę jie susitiko Jogailos vadovaujama 51 pulką kurie susijungė ir patraukė į Marienburgą. Vokiečių pulkų vadas pradėjo mūšį, iš pradžių Jogaila su Vytautu pralaiminėjo ir pradėjo trauktis bet kai jau pergalė buvo priešu rankose į kova grįžo lietuviai ir apsupę priešus juos sutriuškino, bet neužėmė jų pagrindinės pilies.Centralizuotų valstybių susikūrimas
XI amžiuje Prancūzija buvo susiskaldžiusi į dauglį feodalų valdomų valstybėlių. Jų valdovai – hercogai ir grafai – savo žemėse buvo visiškai savarankiški. Jie rinko mokesčius, muitus, kaldino monetas, turėjo kariauną ir įtvirtintas pilis. Kai keliaudavo karalius po šalį jis pasiimdavo gerą sargybą, bet nuo mokesčių nepabėgdavo, kai kurie grafai ar hercogai turėjo didesnią kariauną, ir valdydavo daugiau žemių. Karaliaus valda buvo vadinama domenu. Jis nerinko mokesčių tik iš savo domene gyvenančių žmonių. Šimtametis karas vyko tarp Prancūzijos ir Anglijos. Jis turėjo keturi etapus. Karo metais prancūzu sumažėjo trečdaliu. Šį karą laimėjo Prancūzija. XIII-XIV amžiuje Anglija tapo centralizuota valstybe. Aukščiausia valdžia šalyje priklausė karaliui ir parlamentui. Visi laisvi žmonės buvo pavaldūs centrinei valdžiai. Mokesčiai iždui buvo renkami visoje šalyje. Valstybės teritoriją sudarė visos Anglijos žemės, o ne karaliaus ir jo vasalų valdos.Anglijos karalystė, centralizuotai valdoma ir turėjusi 4 milijonus gyventoju, buvo viena stipriausiu to metu valstybių to meto Europoje.
Išvada
Viduramžiais žmonės buvo labai prietaringi, didžiausia valdžia buvo Popiežiaus ir bažnyčios rankose. Nieko nebuvo nauju domimasi nes vyravo baimė būti paskelbtu eretiku. Vyravo badas, marai, ir kitokios baisios ligos nuo kurių mirė tūkstančiai žmonių.
Rašytiniai šaltiniai
Trečiasis puslapis buvo paimtas iš internetinio puslapio „Vikipedija“. O visa kita medžiaga buvo paimta iš aštuntos klasės vadovėlio „Pasaulio ir Lietuvos istorija VI-XVIII amžiai“.