Turinys
1. Viduramžiai (3).
2. Europa (4).
3. Dvasininkija ir krikščionių bažnyčia (5).
4. Pasauliečių gyvenimas (6;7).
5. LDK XIII-XV (8).
6. Centralizuotų valstybių susikūrimas (9).
7. Išvada (10).
8. Literatūros sąrašas (11).
Viduramžiai
Viduramžiai-istorinė epocha, esanti tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai ( vakaru Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais: Didžiaisiais geografiniais atradimais ,Renesansu ir Reformacija.
Viduramžiais visa valdžia buvo bažnyčios rankose , kai kurie kunigai varžėsi net su turtingais bajorais. Kas eidavo prieš bažnyčios veikla iš kart būdavo paskelbiami eretikais ir jie būdavo pasmerkti inkvizicijai.Tų laikų visuomenė buvo persmelkta tikėjimo dievu. Viduramžių žmonės mažai rūpinosi materialine gerove ir praturtėjimu. Gyvenimas žemėje jiems buvo pasirengimas amžinąjam gyvenimui po mirties. Vardan išganymo turtingieji aukojo vargšams, statė bažnyčias ir vienuolynus. Galima sakyti, kad viduramžiai – bažnyčios „aukso amžius“. Būtent tuo laikotarpiu Katalikų bažnyčia pasiekė klestėjimo viršūnę, ši religinė organizacija buvo vienintelis pamatinis ramstis, kuris vienijo feodališkai susiskaldžiusią Europą.Pagrindinis gamintojas daugelyje šalių – nelaisvas, nuo žemvaldžių visiškai priklausantis valstietis, einantis tam tikras prievoles. Pagrindinė gamybos jėga – žmonių ir darbinių gyvulių. Viduramžiams būdingi natūrinis ūkis ir feodalinis susiskaldymas, kurie labai trukdė plėsti prekybą tarp atskirų šalies regionų. Tik brandžiųjų viduramžių pradžioje, prasidėjus centralizacijai, stiprėjant nepriklausomų miestų įtakai, pajungus atskirus feodus prie domeno valdžios, padėtis pasikeitė.Viduramžiai dar vadinami tamsiaisiais amžiais todėl kad tuomet siautėjo labai daug ligų, marų kuriuos buvo labai sunku išgydyti.
Europa
Prieš viduramžius Europoje didžiuliuose miškais apaugusiuose plotuose gyveno barbarų gentys ,bet viduramžiais padėtis pakito: visoje Europoje susikūrė naujos valstybės. Vakarų Romos imperijos dalyje apsistojo Germanai, viena iš Germanu tautų frankai užėmė Galiją o vėliau jie užkariavo daug kitų Germanų genčių.
Į šiaurę nuo Šventosios Romos imperijos, Jutlandijos ir Skandinavijos pusiasaliuose gyveno švedų ir norvegų protėviai, vadinami normanais. Jie nuolat puldinėdavo Europos šalis. Vėliau jie save pradėjo vadinti vikingais jie buvo labai geri kariai, labai gerai išplėtoję laivininkystę, ir tai jie panaudojo karams, jie priešininkus įbaugindavo vien su savo apranga ir laivų išvaizda visa Europa bijojo vikingų kurie nebijodavo nieko, nes jie gyvendavo vien iš karo grobio, jų laivo priekyje visada būdavo drakono galva, vikingai taip pat keliaudavo į Islandija ir dar toliau. Centrinėje ir Rytų Europoje, į rytus nuo germanų, gyveno slavai. Jų žemėse iš pradžių buvo sukurta kelios valstybės, vėliau įsikūrė Bulgarija o dar vėliau ji buvo užimta Rytų Romos imperijos.IX a. pabaigoje į centrinę Europą atsikraustė vengrų gentys, jie buvo labai karingi ir dažnai su savo raiteliais puldinėdavo kaimynus, tik vėliau jie apsiramino ir pradėjo verstis žemdirbyste ir gyventi sėsliai.Krikščionybė Europoje. Krikščionybė atsirado palestinoje, ji sparčiai plito Romos imperijoje, šios religijos išpažinėjai buvo persekiojami bet ja priėmė visų sluoksniu gyventojai. Po Romos imperijos žlugimo Krikščionybė paplito visoje Europoje. Netrukus visa franku imperija tapo krikščioniška , joje gyveno daug tautų ir jos visos prievarta ar savo noru buvo apkrikštytos. Ir kitų krikščioniškų šalių valdovai liepė krikštytis savo pavaldiniams, prijunktų teritorijų gyventojai taip pat turėjo apsikrikštyti, už pasipriešinimą ir nenorėjimą apsikrikštyti kai kuriuose šalyse buvo teisiama mirtimi, dar tikėjimą padėjo išplatinti misionieriai kurie skleisdavo Krikščionybę. Paprastus žmones krikštydavo būriais ir ką nors duodavo ar drabužiu ar indų. Kad greičiau susidoroti su priešintis norinčiomis tautomis ir sustiprinti katalikišką bažnyčią buvo įkurtas kryžiuočių ordinas, kuris buvo pavaldus popiežiui, ir rengė kryžiaus žygius.Rytų Europoje įsikūrė slavų gentys, jos įkūrė Kijevo Rusia kuri vėliau tapo didžiausia Europos valstybe, iki X a. ji buvo pagoniškas kraštas, bet kai jų valdovas priėmė krikščionybę visa šalis buvo apkrikštyta, vienuoliai skleidė krikščionybę o su ja raštą , mokslą, meną. Bet visa Kijevo Rusios galybė suiro ir susiskaldė. I tūkstantmečio pabaigoje Rytų Pabaltijyje gyveno baltų ir ugrofinų gentys, iš kurių vėliau susiformavo lietuvių, latvių ir estų tautos. Jie tikėjo į pagoniškus dievus, ir tai jie išsaugojo ilgiausiai Europoje, pas baltus ne kartą buvo rengiami kryžiaus žygiai bet baltai sugebėdavo pasipriešinti. Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.Dvasininkija ir krikščionių bažnyčia
Krikščionių bažnyčia skaidė Rytų ir Vakarų krikščionių vadovų nesutarimai. Vakarų krikščionims vadovavo Romos popiežius. Jis laikė save švento Petro įpėdiniu ir Dievo vietininku žemėje.