Ikimokykliniu istaigu bendradarbiavimas su seima. Ypatumai

Turinys

ĮVADAS 2
Tiriamojo darbo struktūra 3
Ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas su šeima ypatumai 4
Šeimos ir priešmokyklinės grupės pedagogo bendradarbiavimo tikslai ir uždaviniai 5
Bendradarbiavimo svarba ir nauda 6
Bendravimo principai 7
Pasitikėjimo principai 7
Šeimos ir auklėtojo bendravimo aspektai 8
Darželio ir šeimos partnerystės problemos 9
Bendradarbiavimo formos 10
Tėvų susirinkimai 12
Tėvų pedagoginis švietimas 14
Individualūs pokalbiai 14
Anketavimas 15
Susirašinėjimas 16
Specialistų konsultacijos 16
Informacijos pateikimas 16
Renginiai 17
Silpną bendradarbiavimą įtakojantys veiksniai 18
Tyrimo analizė 19
Išvados 20
Naudota literatūra 21
Priedai 23ĮVADAS
Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Darni, dora šeima vaikui garantuoja šiltus emocinius santykius; saugumo jausmą, psichologinį koomfortą, pagarbaus požiūrio į kitus žmones, aplinką, darbą, save pradmenis, natūralų sąlytį su tautos kultūra: tikėjimu, pažinimu, jausmais.

Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių – tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui.

Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį – šeimai ) perimti ar atgaivinti trradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą. Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas – bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir

r jo integracijos į visuomenę sėkmę. Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų – šeimos ir darželio – tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę.

Bendradarbiavimo taisykles nustato būtent suaugusieji. Vaikai jas vykdo entuziastingai arba paklusdami per prievartą, t.y. mokydamiesi ir tapatindamiesi su jais. Ir kai vaikai pradeda elgtis delinkventiškai ir asocialiai, mokytojai pradeda kaltinti tėvus, tėvai skundžiasi mokytojais, bet niekas rimtai neieško išeities.

S. Dapkienė įsitikinusi, kas mokyklos ar ikimokyklinių įstaigų ir šeimos aktyvus ir kryptingas bendravimas gali padėti šalinti vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį, kelti jų mokymosi motyvaciją, padėti įgyvendinti švietimo reformą.Tiriamojo darbo struktūra
Tyrimo tikslas: siekiama sužinoti tėvų nuomonę apie bendradarbiavimo su auklėtojais teigiamus ir neigiamus ypatumus (bendradarbiavimo struktūrą, metodus, veiklą).
Tyrimo objektas: bendradarbiavimas tarp tėvų ir auklėtojų.
Tiriamieji : Lopšelio &##8211; darželio „Žibutės“ vaikų tėvai.
Tiriamieji lankosi : ikimokyklinėje grupėje.
Tyrimo vieta: Lopšelis – darželis “Žibutė”.
Tyrimo metodas: anketavimas.
Tiriamųjų skaičius: 10 tėvų.
Tiriamųjų motinų skaičius: 6
Tiriamųjų tėvų skaičius : 4
Anketoje pateikti klausimai: 6
1 klausimu siekiau sužinoti kokia rolę turi atlikti tėvai kai yra organizuojamos šventės
2 klausimu siekiau sužinoti, kuris iš pateiktų variantuose metodų efektyviausias bendradarbiaujant su tėvais.
3 klausimu siekiau sužinoti ar tėvams patinka renginiai, ar noriai juose dalyvauja.
4 klausimu pasidomėjau kam tėvų nuomone yra rengiami renginiai.
5 klausimu siekiau sužinoti ar tėvai žino, kaip galėtų prisidėti prie vaikų darželio planavimo proceso.
6 klausimu siekiau sužinoti daugumos tėvų nu
uomonę ar jie žino ir gauna naują švietimo informacija, ar jie yra informuojami.Ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas su šeima ypatumai
Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.
Kas gi yra bendradarbiavimas?
Tai nėra toks lengvas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi šiuo metu egzistuoja pernelyg įvairūs požiūriai ir nuomonės, aiškinant bendradarbiavimo reiškinį. Bendradarbiavimas – tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme”- iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama (Butkienė, 1996m). Ką gi mes vadiname bendradarbiavimu? Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Sėkmingas bendradarbiavimas – toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą sv
varbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas. Kaip teigia psichologai G.Allport ir R.Cattell žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo – ugdyti ir auklėti vaiką. Bendras darbas, tikslų įgyvendinimas ir problemų sprendimas padeda geriau pažinti kitus ir save, numatyti jų ketinimus, išmokyti klausytis ir įsiklausyti, padeda išvengti vienpusiško ir netinkamo reagavimo.
Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė – padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. Ši siekiamybė ir lekmia sąveikos su šeima ypatumus priešmokyklinėje grupėje.

LAIDUOTI VAIKO UGDYMĄ ir jo brendimą mokymuisi pirmoje klasėje priešmokyklinės grupės pedagogui yra nelengvas uždavinys. Jis nelengvas, todėl, kad:

• Labai trumpas vaiko ugdymosi laikotarpis šioje grupėje;
• Skirtingi vaikai: jų išsivystymo lygis, poreikiai, gebėjimų ypatumai, ugdymosi ir pasaulio pažinimo būdas;
• Skirtingas kiekvienos šeimos socialinis, ekonominis statusas bei kultūra;
• Skirtingas tėvų suvokimas ir lūkesčiai bei nuostatos dėl vaiko parengimo mokyklai.

Šie pagrindiniai ypatumai ir turėtų skatinti pedagogus jau nuo pat priešmokyklinės grupės lankymo pradžios kartu su tėvais išsiaiškinti, aptarti ir suderinti:

• Tarpusavio bendradarbiavimo tikslus ir uždavinius;
• Vaiko pasirengimo mokyklai samprata;
• Pagrindinius ugdymo ir ugdymosi grupėje būdus;
• Šeimos ir

r pedagogo lūkesčius bei susitarimus dėl vaiko ugdymosi;
• Požiūrį į penkerių šešerių metų vaikų ypatumus.Šeimos ir priešmokyklinės grupės pedagogo bendradarbiavimo tikslai ir uždaviniai
Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų. Tai įpareigoja ugdymo instituciją, o ypač pedagogus siekti šių bendrųjų tikslų:
o susipažinti su šeimos socialine, kultūrine aplinka, ugdymo tradicijomis, vaiko vystymosi ypatumais. Priimti kiekvieną šeimą tokią kokia ji yra.
o atskleisti šeimai vaiko gyvenimo priešmokyklinėje grupėje ypatumus.
o stengtis sudaryti vaikui tokias sąlygas, kad jis saugiau jaustųsi tiek namie, tiek iki-priešmokyklinėje grupėje.
o tapti ugdymo proceso partneriais.Bendradarbiavimo svarba ir nauda
V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų (Coleman, 1966; Plowdent, 1967; Boger 1986) tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu. Mokytojai/auklėtojai turi išmokti pripažinti tėvus kaip lygiaverčius mokymo ir auklėjimo proceso partnerius“

L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien“. Jie pateikia Epstein (1995) parengtą vertingą schemą, kaip mokykla galėtų įtraukti tėvus į savo gyvenimą:
1) Tėviškai – kiekvienuose namuose padedama kurti tokią aplinką, kuri skatintų vaikus mokytis ir patartų, kaip tai daryti.
2) Bendraudama – aiškiai ir tiesiai informuodama tėvus apie savo veiklą, mokomąsias programas ir mokinių pažangumą.
3) Savanoriškai – naudodamasi tėvų ir bendruomenės pagalba ir ją skatindama.
4) Patardama tėvams, kaip padėti vaikams namuose rengti pamokas, užsiimti kita mokomąja programa ir su mokykla susijusia veikla.
5) Priimdama sprendimus – į šį procesą įtraukdama tėvus, taip pat skatindama juos vadovauti, kai aptariami svarbūs mokyklos/darželio reikalai.
6) Bendraudama su bendruomene – pasinaudodama tam tikrais jos ištekliais ir paslaugomis, kad padėtų šeimai ir mokiniams.

Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas – vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi – pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodamiesi.
Mokytojų/auklėtojų ir tėvų bendradarbiavimas naudingas tuo, kad bendra veikla suartina tėvus su vaikais, kelia jų (ir mokytojų, auklėtojų) autoritetą.Bendravimo principai
Kokios yra principinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas? Būtų galima vardinti šias:
-ugdant vaiką, prioritetinis vaidmuo tenka šeimai;
-šeima ir darželis bendromis pastangomis kuria atmosferą, palankiausią vaiko ugdymui;
-darželyje vaikas ugdomas, atsižvelgiant į jo auklėjimo šeimoje tradicijas, vaiko įgytą patyrimą, įpročius, nuostatas;
-darželis garantuoja kvalifikuotą vaiko ugdymą;
-tėvai gerbia auklėtojas, auklėtojos – tėvus;
-tėvai reikalauja iš auklėtojų kvalifikuoto pedagoginio darbo, auklėtojos iš tėvų- didesnės atsakomybės už vaiką.Pasitikėjimo principai
– Informacija apie tėvus turi teikti patys tėvai ir tik pačius reikalingiausius duomenis.
– Užrašus apie vaikus ir jų šeimas gali skaityti tik įstaigos personalas bei specialūs konsultantai ir tik esant būtinybei.
– Konsultuojamasi su su kitomis socialinėmis tarnybomis tik gavus šeimos sutikimą ir neperžengiant jo ribėų.
– Renkama ir saugojama tik ta informacija, kuri tinkamai pasitarnaus tėvams.
Kas yra kas?
Užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal – kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiūviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais kuriems nesunku mintis reikšti raštu.
Informaciniai laiškai – įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose. Rašoma karta mėnesyje.
Paramos grupės susibūrimas – kai kelios šeimos nori aptarti kokį klausimą: specialiųjų poreikių vaikų šeimos, tėčių grupė, vaikų su negalia, naujų vaikų tėvai, papildomo ugdymo būrelių tėvai.
Šeimos kambarys – jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų įmamų į namus, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką kada kuo galima naudotis. Likusiu laiku bus kita paskirtis.Šeimos ir auklėtojo bendravimo aspektai
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje dokumentų. Lietuvos švietimo gairėse (1993m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį. Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien. Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvepėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai.
Kad šeimos ir darželio bendradarbiavimas būtų sėkmingas, pedagogas turi:
-pažinti ir nuolat tirti vaiko šeimą;
-sistemingai nagrinėti šeimos ir mikroaplinkos poveikį vaiko asmenybei;
-organizuoti bendrus darželio ir šeimos pedagoginius veiksmus vaikų auklėjimo ir ugdymo procese;
-skatinti tėvus aktyviau dalyvauti įstaigos gyvenime;
-pedagogiškai šviesti ir mokyti šeimą.

Įstaigos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų: mokėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, nesikarščiuoti, visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu, o taip pat ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaiko ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą. Auklėtojų ir tėvų teisingas atlikimas ypatingas tuo, kad auklėjimo rezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos sunkiai ištaisomos ir dažniausiai nelieka be atsako. Darželio pedagogai turėtų būti tarsi vedliai, vedantys ne tik vaikus, bet ir jų tėvus prie vertybių. Jie turėtų būti įsitikinę savo teisingumu ir jų atitikimu gėriui ir grožiui.Darželio ir šeimos partnerystės problemos
Auklėtojai, mokytojai ir tėvai – dvi šalys, atsakingos už jaunosios kartos auklėjimą. Tačiau viena jų – auklėtojai turi reikalingą specialųjį išsilavinimą, o kita – tėvai – tokio išsilavinimo neturi, todėl pridaro nemažai vaikų auklėjimo klaidų. Tačiau kaltinti vien tėvus už visus vaikų neišsiauklėjimo trūkumus būtų ne tik nepedagogiška, bet ir neetiška. Šiandien susidariusi tokia atmosfera, kai abi pusės (tėvai ir mokytojai), atrodo, nelabai nori suprasti, koks iš tikro turi būti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, kas, kiek ir kam turi padėti. Remiantis įvairių mokslininkų, pedagogų tyrimais, gyvenimo patirtimi, galima įvardinti tokias abiejų institucijų partnerystės problemas.
1. Reti ir netikslingi tėvų ir auklėtojų susitikimai. Autorės daugkartiniai tyrimai parodė, kad klasių/grupių auklėtojai tiek individualiomis, tiek ir grupinio darbo formomis dažniausiai aptaria mokymosi ir drausmės klausimus, piniginius dalykus ir pan., o pedagoginiam švietimui bendra tėvų auditorija retai panaudojama. Kyla klausimas, kiek tai duoda tėvams naudos, kai tokių susirinkimų begalė.
2. Prastas tėvų požiūris į mokyklą/darželį ir mokytojus/auklėtojus. Galima drąsiai teigti, kad tėvai į auklėtojus žiūri vaiko akimis. Vaikai, ypač judresni, delinkventiško elgesio, savo nusiskundimus (psichologinis teroras: šaukimas, kandžios pastabos ir pan.) parneša į namus. Kadangi jausmų niekas nuslėpti negali, tėvai stebėdami savo vaikus, išsiaiškina ir pedagogų elgesio trūkumus. Be to, šiuos trūkumus gali pabrėžti neapgalvoti tėvų susirinkimai, kai per juos auklėjimo problemos lieka neišsprestos, neaptartos.
3. Tėvų nenoras ar nesugebėjimas auklėti savo vaikų. Dažnai tėvų auklėjimas apsiribija vaiko sveikatos ir mitybos klausimais. Kur kas maažiau rūpinimasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi. Ir tik tada, kai vaikas pradeda netinkamai elgtis, tėvai pradeda ieškoti priežasčių.
4. Nepakankama tėvų pedagoginė kultūra. Nuo pedagoginio „broko“ visiškai apsisaugoti negali ir darni šeima. Vien tik sutarimo, švelnumo ir meilės vaikams – noro matyti laimingus dar nepakanka geram pedagoginiam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties, reikiamų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi. Nepakankama pedagoginė kultūra neleidžia tėvams optimaliai išnaudoti šeimos auklėjamąjį potencialą.
5. Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems. Yra mokytojų/auklėtojų, manančių, kad tėvai siunčia į mokyklą netikusius vaikus. Yra tėvų, kuriuos dažnai baugina mokykla ar darželis, ypač tuos, kuriuos mokytojai ar auklėtojai gąsdino, barė, kaltino. Be to, kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi. Jie gali skirtis ir nuo mokytojo bei mokyklos ar darželio tikslų ir vetybių.
6. Tėvų ir mokytojų/auklėtojų bendradarbiavimą sunkina grynai psichologinės priežastys – mokytojai/auklėtojai neįvertina tėvų pagalbos tiek mokymo tiek auklėjimo srityje. Jie laiko save pedagogikos ekspertais, o tėvus – geriausiu atveju tik megėjais, kuriems esą pedagoginės problemos neįdomios.
7. Neįvairios auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo, pedagoginio tėvų švietimo formos. Norint ugdyti tėvų bendravimo kultūrą, tobulinti šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo kaip auklėtojo veiklą ir ateities perspektyvas, sudaryti sąlygas kolektyviai spręsti vaikų auklėjimo problemas reikalingos įvairios pedagoginio švietimo formos: klausimų – atsakimų vakarai, disputai, dalykiniai žaidimai, reglamentuotos diskusijos, atvirų durų dienos, konsultacijos, konferencijos ir kt.
8. Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai. Reikėtų, kad auklėtojai patikėtų ir tėvų aktyvo reikalingumu ir naudingumu, kad jame natytų tikrą savo pagalbininką, auklėjamojo darbo tikslų ir bendrųjų mokyklos reikalų įgyvendintoją, tėvų ir mokyklos tarpininką.
Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazli.sh žodžius: „It tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiem turi būti žinoma tiesa, kad yra sunkiausia perauklėti. Lengviau auklėti, išmokyti, bet ne perauklėti.Bendradarbiavimo formos
Galimi bendravimo su šeima būdai.
Viena svarbiausių ugdytojų užduočių – bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Darželio veikla yra pirmieji vaiko už šeimos ribų patirti įspūdžiai, todėl namiškiai geidžiažinoti apie vaiko pažangą.
Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas.
BENDRAVIMAS SU ŠEIMA
– NEFORMALUS
o pokalbiai atvedant ir pasiimant vaikus;
o trumpos rašytinės žinutės;
o užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal;
o tėvai grupėje: stebėtojai, dalyviai;
o ugdymo priemonių gamyba ir žaislų taisymas;
o skelbimų lenta grupėje;
o informaciniai laiškai;
o šventės, pramogos, spektakliai, vakaronės;
o ekskursijos su vaikais ir jų tėvais;
o parodėlės;
o padėkos;
o grupės, darželio aplinkos gražinimas, įrenginių taisymas;
o pagalba, įgyjant žaislų, priemonių,
o pagalba, puoselėjant ryšius su vietos, miesto ar rajono bendruomene;
o šeimų tarpusavio pagalba;
o paramos grupių veikla;
o tiesiogiai nesusijęs su ugdymo procesu tėvų ir pedagogų bendravimas.

FORMALUS
o apsilankymai šeimoje;
o bendravimas su tėvais, seneliais, vaikais, namuose;
o šeimos dalyvavimas grupės veikloje;
o atvirų durų dienos;
o šeimos kambarys;
o tėvų dalyvavimas ugdymo procese;
o informacinio pobūdžio susirinkimai;
o pedagogų ir tėvų organizuojami grupės tėvų susirinkimai, seminarai;
o tėvų komiteto veikla, įvairinant grupės ir įstaigos gyvenimą;
o ataskaitos;
o anketos;
o projektai;
o dalykiniai įstaigos tarybos susirinkimai;
o paramos grupės susibūrimas;

Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą. Jį galima apibūdinti kaip informacijos, kurią jums suteikė kuris nors šeimos narys neskelbimą.
Darželio kolektyvas įsipareigoja neskleisti informacijos, kurią tėvai raštu ar žodžiu suteikia pedagogams.

Lentelė Nr.1.

TĖVŲ
SUSIRINKIMAI

TĖVŲ PEDAGOGINIS –
PSICHOLOGINIS
ŠVIETIMAS

INFORMACIJOS
SKLAIDA

ANKETOS

KITA
PAGALBA

INDIVIDUALUS
DARBAS
ĮVAIRIOS
ŠVENTĖS, VAKARONĖS, IŠVYKOS,
KT. RENGINIAI

TĖVŲ
KAMPELIAI

BENDRADARBIAVIMO

SU TĖVAIS FORMOSTėvų susirinkimai
KAIP SĖKMINGAI RENGTI SUSIRINKIMUS
– Jauki, patogi aplinka;
– Pakviesti žodžiu ir raštu;
– Skirti laiko pasišnekučiuoti šeimoms tarpusavyje;
– Pranešimai trumpi;
– Nedalyvaujantiems parašyti žinutę kas aptarta, sutarta;
Viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų yra tėvų susirinkimas. Nesuklysiu pasakydama, kad tėvų susirinkimo metodika nė kiek ne lengvesnė už ugdomosios veiklos metodiką. Gal net sudėtingesnė? Mat į tėvų susirinkimą ateina skirtingų profesijų jaunos ir vyresnės moterys, vikrūs vaikinai ir
solidūs šeimos tėvai. Auklėtojai iškyla nelengvas darbas – siekti lygiavertės partnerystės. Man darželyje darbo metu tai ypač sunku pasiekti, esu vis tik nauja darbuotoja dirbanti penktą mėnesį. Sunkiausias darbas atitenka pagrindiniai auklėtojai, tačiau savo pasitikėjimo siekimu dalyvauju visuose renginiuose ir kiek galiu padėti padedu.

Labai svarbu, kad susirinkime dalyvautų kuo daugiau tėvų. Manau, kad tai priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai yra kviečiami į susirinkimą. Tai gali būti ne tik paprastas skelbimas lentoje, kviečiantis tėvus į susirinkimą, nurodant jo datą bei dienotvarkę. Tėvus labiau sudomina, pavyzdžiui, pačių vaikų paruošti kvietimai, į kurį auklėtoja įklijuoja kvietimo tekstą. Tokių įvairesnių kvietimo formų galėtų būti ir daugiau. Puikus būdas kuo daugiau sukviesti tėvelių į susirinkimą – tai yra vaikų dalyvavimas: pvz.: įvairūs vaikų koncertėliai, spektakliukai, išmoktų eilėraščių deklamavimas ir t.t. Į tokį susirinkimą paprastai susirenka beveik visi tėvai, netgi ateina seneliai ir močiutės.
Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos (patalpos) paruošimo. Grupėje surengta vaikų piešinių, darbelių paroda. Tėveliai gali apžiūrėti vaikų aplankus su kelių metų vaikų piešiniais, palyginti juos, pasigrožėti. Taip pat susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo pasirinktos susirinkimo temos aktualumo, todėl auklėtoja apmąsto, kas šiuo metu tėvams yra svarbiausia, kas jiems labiausiai rūpi, ji visada dalijasi mintimis su manimi, klausia mano nuomones, papildymo. Kad geriau suprasčiau organizuojamą ar vykstantį susirinkimą, naudoju įvairius metodus: anketas pokalbius, stebėjimus. Pavyzdžiui, pirmą kartą atėjusiems į darželį skaičiau apie sėkmingą vaikų adaptaciją įstaigoje. Juk vaikui tai yra sunkus periodas. Čia jų laukia bendravimas ir buvimas naujoje aplinkoje su naujais žmonėmis (jiems nepažįstamais: auklėtojomis, auklyte) su naujais vaikais, todėl kinta jo santykiai, kartu ir bendravimas su tėvais. Pavyzdžiui, pagrindinė auklėtoja šių mokslo metų pradžioje, antrajame susirinkime kalbėjo apie tėvų ir pedagogų įtaką, skatinant vaikų kalbos raidą. Jame auklėtoja dalijosi su tėvais patirtimi, kaip pati to siekia, įvardijo įvairius būdus ir metodus, skatinančius vaiko kalbos raidą. Pabrėžė, jog kalbos ugdymas – tai nenutrūkstamas procesas. Tik aktyvus šeimos ir įstaigos pedagogų bendradarbiavimas, bendras naujų idėjų, pasiūlymų įgyvendinimas leis pasiekti kokybiškų pokyčių vaiko kalbos raidoje. Manau, kad auklėtojos patirties sklaida susirinkimo metu duoda didelę naudą tėvų pedagoginiam švietimui.
Tėvų, mokytojų ir mokinių bendradarbiavimą sudaro klasės/grupės įrangos, vaizdinių priemonių, stendų gamyba, finansinė pagalba šventėms, renginiams, ekskursijoms, knygų fondo kaupimas, klasės istorijos rašymas.Tėvų pedagoginis švietimas
Ugdant vaikus labai svarbu suvokti, jog vaikai nežiūri į pasaulį suaugusiųjų akimis, todėl pedagogai ir tėvai privalo išmokti žvelgti jo akimis. Tai nėra lengva, jei nežinai vaiko raidos ypatybių, nesuvoki pedagoginių ir psichologinių niuansų. O šiais laikais tėvai mažokai atranda laiko savarankiškai studijuoti pedagoginę – psichologinę vaiko auklėjimui bei ugdymui skirtą literatūrą. Todėl pedagogai ir turi ateiti į pagalbą organizuojant tėvų pedagoginį švietimą. Pedagoginėje praktikoje pedagogai gali naudotis šiomis formomis:

-pranešimai tėvų susirinkimo metu,

-pedagoginiai, psichologiniai, medicininiai straipsniai,

-atmintinės, testai.
Tėvų susirinkimo metu turi būti skaitomas pranešimas, kuris yra aktualiausias tuo momentu.
Kai stebi tėvų bendravimą su vaikais, matau, kad ir gerų norų esama, ir stengiamasi auklėti vaikus, bet kartais pažeidžiami elementarūs pedagoginės kultūros reikalavimai. Beje, šie reikalavimai pagrįsti tam tikrų psichologinių ir pedagoginių žinių stoka, kurias ir stengiuosi suteikti tėvams, nors tai yra begalinis neišsenkantis darbas.

Gana svarbi pedagoginio švietimo forma, yra įvairios atmintinės tėvams, jas būtų siūloma pasidaryti siekiant tėvams parodyti, kad mes jais rūpinamės pvz. “Atmintinė tėveliams“, “Patarimai tėvams“, “Gyvenimiški patarimai“ ir kt. Šie ir panašūs bukletai skatina tėvus geriau pažinti savo vaikus, susimąstyti apie įvairias problemas, taip pat šios atmintinės padeda tėvams geriau suvokti atsakomybę už vaikų auklėjimą ir ugdymą, juos skaitydami tėvai įžvelgtų savo klaidas auklėjime. Šeimos pedagoginis švietimas yra labai svarbi darbo su šeima forma.

Grupės rūbinėje yra paranku sukurti aplankalą, kuriame tėvai visada galėtų užrašyti pageidavimus, pagyrimus, patarimus ir pan.Individualūs pokalbiai
Bene lengviausiai prieinama bendravimo su tėvais forma yra individualūs pokalbiai. Atsižvelgdama į dienos režimą, per rytinį priėmimą ir vakarinį vaikų išsivedimo laiką šiek tiek skiriu laiko neformaliam bendravimui su tėvais – tai yra individualiems pokalbiams. Ryte laiko nedaug, tačiau stengiuosi sužinoti apie vaiko savijautą ir sveikatą, vakare papasakoju tėvams, kaip vaikas elgėsi: miegojo, kokie jo santykiai su kitais vaikais. Manau, kad tokie pokalbiai reikalingi ir būtini. Nuo pirmosios pažinties su tėvais, nuo auklėtojos pokalbio turinio, elgesio priklauso tolesni santykiai su tėvais. Stengiuosi niekada „neskųsti“ vaiko dėl blogo elgesio ar panašiai, nes manau, kad šitokiu elgesiu sudarysiu įspūdį, kad noriu visą kaltę suversti tėvams. Tokiais atvejais, iškilus tikrai konfliktinėms situacijoms, papasakoju ką nors gero apie tą vaiką, o paskui patariu, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Ypač pedagoginio takto reikia sakant tėvams apie vaiko trūkumus. Šiuo atveju auklėtoja privalo būti ypač taktiška, saikinga, net sakyčiau atsižvelgti į tėvų nuotaiką (gal kartais geriau pasakyti ir pasitarti su tėvais kitą kartą, matant, kad mama ar tėtis šiandien labai blogai nusiteikę – gal darbe nesisekė, gal užgriuvo kokios šeimyninės problemos). Dažniausiai blogai elgiasi vaikai iš nepilnų šeimų arba tie, kuriuos tėvai be saiko lepina. Stengiuosi pokalbį pradėti nuo teigiamų vaiko savybių, pasiteirauju, kaip jis elgiasi su kitais vaikais (giminaičiais, kiemo, draugų vaikais), o vėliau prašau atkreipti dėmesį į negatyvius vaiko elgesio pasireiškimus. Jei jaučiu, kad tėvai pageidauja, patariu. Manau, kad patarimas turi sukelti entuziazmą, o ne baimę, nerimą ar sumaištį. Noriu, kad tėvai pasitikėtų manimi. Su tokių vaikų tėvais pasikalbu dažnai, pasidžiaugiu, kad vaikas daug geriau elgiasi, mažiau ožiuojasi, darosi savarankiškesnis. Juk po vieno pokalbio situacija nepasikeičia, vaikas iš karto neatsikratys blogų ydų, tam reikalingas laikas, mano ir tėvų kantrybė bei glaudus bendradarbiavimas, siekiant vaikui padėti realioje situacijoje. Visada įsijaučiu į tėvų būseną ir suprantu juos, atsižvelgiu į tėvų nuomonę. Pokalbį baigiu išreikšdama viltį, tikėjimą šeimos geranoriškumu kartu siekti bendrų auklėjimo rezultatų. Tiek baigiant pokalbį, tiek viso bendravimo eigoje, pedagogas turi būti pakantus, mokantis pagarba atsakyti net į nepagarbą. Manau, kad tokio pokalbio sėkmė priklauso nuo mokėjimo klausyti, įsijausti į kito žmogaus mintis ir jausmus, suprasti kito žmogaus minčių ir jausmų prasmę ir reikšmę jam. Klausydama ir kalbėdama auklėtoja turi sugebėti pažvelgti į problemą tėvų (net vaiko) akimis, suprasti jų jausmus, nes tiek tėvų, tiek ugdytinių visai kitoks pasaulis, kiti interesai ir vertybės. Taigi, pokalbiai – prieinamiausia su tėvais bendravimo forma, bet ji, turbūt, ir sunkiausia.Anketavimas
Norint pažinti vaiką, reikia gerai pažinti šeimą. Tuo tikslu kiekvienais metais tėvams pateikiamos anketos. Anketavimas leidžia vienu metu gauti iš tėvų daug informacijos: greičiau ir išsamiau susipažįstame su vaiku ir jo šeima, sužinome tėvų nuomonę ugdymo klausimais. Pvz. pirmoji anketa, kurią duodu tėvams yra:
1. Duomenys apie vaiką (vardas, pavardė, gimimo metai, mėnuo, diena, kalba, tarmė, kuria bendraujama su vaiku namuose).
2. Duomenys apie vaiko tėvus (tėvų išsilavinimas, darbovietė, pareigos, namų adresas, telefonai: mobilūs, namų, darbo).
3. Ko tėvai tikisi iš ugdytojų.
4. Kas vaikui gerai sekasi ir kur reikia jam padėti.
5. Tėvų pageidavimai, pasiūlymai.
6. Tėvų pagalba grupei.
7. Vaiko individualumas (apibūdinkite savo vaiką, koks jis?)
Tai informacija apie vaikus, šeimą (ypač adresai, mobilūs tel. kurie reikalingi norint darbo metu susisiekti su tėvais ir kurie dažnai keičiasi) tėvų įrašai apie pageidavimus auklėtojoms, jų pasiūlymai, noro, geranoriška pagalba grupei. Atsakymai į pateiktus anketos klausimus ne tik duoda mums svarbią informaciją apie gyvenamąją vietą, tėvų išsilavinimą, požiūrį į vaikų ugdymą bei tėvų suvokimą apie ikimokyklinių įstaigų paskirtį, bet, kas pedagogams labai svarbu, padeda geriau ir greičiau pažinti ir suprasti vaiką, sužinoti, kuo jis labiausiai domisi, ką mėgsta ir ko ne, o taip pat išsiaiškinti vaiko sveikatos problemas. Tėvams pateikiamos ir kitokio pobūdžio anketos, norint išsiaiškinti tėvų nuomonę vienu ar kitu klausimu, o taip pat siekiant gauti įvairių pasiūlymų. Tokiu būdu anketos būna tarsi pradžia nuoširdaus bendradarbiavimo, siekiant tam tikrų vaiko ugdymo, grupės interjero puošimo, švenčių, pramogų organizavimo tikslų.Susirašinėjimas
Susirašinėjimas – tai įrašai „Paslapčių sąsiuviniuose“, pasiekimų knygelėse, mokinių darbų segtuvuose. Iš šių įrašų tėvai sužino, kaip vaikas pasirengė renginiams, apie jo pasiekimus, ugdymo bei ugdymosi rezultatus. Be jų, susirašinėjimą sudaro skatinimai, pagyrimai, tėvų įrašai apie savo pageidavimus ir kt.Specialistų konsultacijos
Specialistų konsultacijos padeda spręsti specifines ugdymo problemas. Todėl prireikus kviečiuosi į susitikimus su tėvais psichologus. Konsultuojančiam specialistui nusakoma problema, ji aptariama, išsakomos nuomonės, ir specialistas pataria, kaip problemą spręsti, analizuoja pokyčius. Į specialistus gali kreiptis arba mokytojas, arba tėvai, paraginti mokytojo.
Bendradarbiavimas ugdant – taip pat gana dažnai taikoma bendradarbiavimo forma. Tai pačių tėvų organizuota ugdomoji veikla, sporto, teatro dienos. Pavyzdžiui, mano klasės tėvai padeda organizuoti kai kurias pamokas, teatro dienos renginį.Informacijos pateikimas
Sklandžiam bendradarbiavimui reikia skirti dėmesio ir objektyvios bei savalaikės informacijos pateikimui. Tėvai turi būti nuolat informuojami apie įstaigos darbo organizavimą, jos veiklos tikslus, ugdomosios veiklos uždavinius ir kryptis. Grupėje tėvai visada turėtų galėti lentoje perskaityti savaitės temos bendruosius uždavinius, susipažinti ir sužinoti ką vaikai šią savaitę sužinos, kokius kūrinėlius išgirs. Tėvų kampelyje turėtų būti vaikų darbų paroda (piešiniai, lipdiniai, aplikacijos darbeliai, lankstiniai), ji turi būti keičiama kas savaitę. Keletą kartų per mokslo metus siūloma surengti visų darbų parodą: tėvai gali pavartyti vaikų darbų aplankus, kur yra sukaupti visi vaikų piešiniai, aplikacijos ir kiti darbeliai. Kiek pastebėjau, tėvai noriai juos varto, pasidžiaugia vaikų pažanga.

Šiuolaikiniai vaikai – labai judrūs vaikai, todėl sporto šventės, o ypač su tėvais – labai laukiamos. Reiktų stengtis, kad, jų metu vaikai gautų ne tik fizinį krūvį, bet ir pajustų tą bendravimo džiaugsmą ne tik su grupės vaikais, bet ir su tėvais ir pedagogais.Renginiai
Bendrieji renginiai, šventės ir išvykos, kaip antai: spektakliai, popietės, vakaronės, kalendorinės šventės, tautinės šventės, mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės, ekskursijos – gali būti organizuojama ir mokytojo, ir tėvų iniciatyva. Dabartinis gyvenimo tempas verčia mus vis bėgti, skubėti ir rodos, nelieka laiko netgi ir savo šeimai. Vaikai dažniausiai didžiąją dienos laiko dalį praleidžia darželyje, tėvai – darbuose, o šeimos susibūrimams belieka trumpi vakarai. Gerai, jei bent tas laikas skiriamas šeimai, vaikams, nes dažnai ir į namus nešamės darbo arba būnam tiek pavargę, kad norisi pabūti tik vieniems. Bet mažam vaikui – šeimos narių artumas būtinas, jis nesupranta „neturiu laiko“, „vėliau“. Kita vertus vaikas noriai lanko darželį, jaučiasi žymiai saugesnis, kai šilti ir draugiški ne tik vaikų ir auklėtojų, bet ir tėvų bei auklėtojų santykiai. Norėdamos nors kiek padėti šeimai tapti kiek artimesniais, o taip pat geriau pažinti vaiką, darželyje organizuojame įvairius renginius, vakarones, kalendorines ir sporto šventes. Tėvams labai patinka vakaronės, nes jos ypač padeda geriau pažinti savo vaiką, pamatyti, koks jis būna kolektyve, tarp savo bendraamžių. O vaikams vakaronės – tai didžiulė pramoga, noras parodyti, ką jis pasiekė, išmoko, o svarbiausia – pamatyti tėvų akyse džiaugsmą, pasididžiavimą juo. Ir ne tik tai. Vakaronių metu vaikai su savo tėvais mokosi turiningai linksmintis – čia jie kartu mokosi ar prisimena liaudies žaidimus, dainas, įvairių švenčių tradicijas ir papročius. Neretai šios tradicijos, išmoktos dainos ar žaidimai perkeliamos ir į šeimos šventes.
Glaudesniam tėvų bei pedagogų bendradarbiavimui galima rengti iškylas, jos bus kartu organizuojamos, pasiskirstomi darbai, iškylos ne tik praplečia vaikų akiratį, bet kartu jos padeda geriau suprasti, pažinti vieni kitus, priartina pedagogą prie šeimos, kas ypač aktualu ugdant mažuosius.Silpną bendradarbiavimą įtakojantys veiksniai
Tėvų ir vaikų darželio pedagogų bendravimas ir kartu bendradarbiavimas – viena pagrindinių sąlygų, nulemiančių vaikų ugdymo sėkmę, todėl reikėtų vengti šių veiksnių, trukdančių darniam šeimos ir darželio darbui. Sėkmingam bendradarbiavimui paprastai trukdo:
-pedagogų autoritarizmas,
-pedagoginės kultūros stoka,
-pedagoginės pozicijos nelankstumas, šeimos galimybių neįvertinimas,
-organizacinių galimybių trūkumas.
Iš tėvų pusės sėkmingą ugdymą stabdančių veiksmų galėtume įvardyti:
-žema bendra ir pedagoginė kultūra,
-bendradarbiavimo su darželiu vaidmens neįvertinimas vaiko ugdyme,
-reikalingo dėmesio trūkumas, auklėjant vaikus,
-subjektyvus vaiko pervertinimas,
-atsakomybės už savo vaikų auklėjimą stoka,
-tėvų asocialus elgesys.Tyrimo analizė
Klausimas Kiek atsakė Procentai
1. Bendrai organizuojamose šventėse, išvykose tėvai turi būti:
a) Organizatoriai 0 0
b) Stebėtojai 4 40
c) Dalyviai 2 20
d) Organizatoriai ir dalyviai 4 40
2. Kokios bendradarbiavimo formos priimtiniausios?
a) Tėvų susirinkimai 3 15
b) Informacija, pateikiama lankstinukuose, reklaminiuose stenduose 5 25
c) Individualūs pokalbiai 5 25
d) Pokalbiai telefonu 3 15
e) Bendri renginiai, šventės, išvykos 4 20
3. Ar norite dalyvauti klasėje rengiamose šventėse, išvykose?
a) Taip 7 70
b) Ne 3 30
4. Šventės, išvykos turi būti skirtos:
a) Vaikams 6 60
b) Vaikams ir tėvams 4 40
5. Ar žinote kaip galėtumėte prisidėti prie vaikų darželio planavimo proceso?
a) nežinau 1 10
b) neprisidedu planuojant 2 20
c) kartais prisidedu planuojant 4 40
d) visada prisidedu planuojant 3 30
6. Ar žinote, kad ikimokyklinėse įstaigose turi būti efektyviai šviečiami tėvai?
a) nežinau 2 20
b) švietimas neorganizuojamas 1 10
c) kartais organizuojamas tėvų švietimas 3 30
d) nuolat organizuojamas tėvų švietimas 4 40

Tyrimas buvo pateiktas dešimčiai tėvų atvykusiems į grupės susirinkimą.
Išanalizavus tyrimo duomenis galima teigti, kad daugumos apklaustųjų (1 – mu klausimu) nuomone, tėvai tik fragmentiškai dalyvauja renginių organizavimo procese. Vadinasi jie nėra pakankamai įtraukiami sudarant vaikų darželio veiklos programą ir kitur. Tad ir nevisi tėvai aktyviai dalyvauja ikimokyklinės įstaigos bendruomenės procese. Penkto klausimo analizė parodė, kad 40 proc. tėvų turi informacijos apie galimybes įsitraukti į vaikų darželio veiklos planavimo procesą. Ši grupė tėvų pagal galimybes ir įsitraukia į vaikų darželio veiklos planavimą. Visai neprisidedančių prie šios veiklos tėvų ikimokyklinės įstaigos bendruomenėje yra nedidelė dalis (20 proc.). Atsiskleidė įdomus faktas: vidutiniškai dalyvaujantys tėvai labiau žino, kaip prisidėti prie vaikų darželio veiklos planavimo, nei aktyviai dalyvaujantys tėvai. Galima teigti, jog aktyvus tėvai, dalyvaujantys įvairiose vaikų darželio veiklose (Tėvų komitetuose, Bendruomenės taryboje, darželio grupės susirinkimuose ir pan.), labiau domisi pasirinkta veikla. Vidutiniškai dalyvaujantys tėvai labiau įsigilinę į bendrąsias ikimokyklinės įstaigos problemas, laimėjimus, todėl gali prisidėti prie vienokios ar kitokios ikimokyklinės įstaigos bendruomenės veiklos.

Siekiant efektyvaus tėvų įtraukimo į ikimokyklinės įstaigos bendruomenės valdymo procesą, būtina buvo įsiaiškinti tėvų švietimo politiką, orientuotą ne tik į pedagogų, bet ir vadovų aktyvų bendradarbiavimą su tėvais. Pasidomėta (6 tas klausimas), ar yra efektyviai šviečiami tėvai. Dauguma ugdytinių tėvų (40 proc.) patenkinti nuolatiniu pedagogų darbu su tėvais, nes darželyje sistemingai vyksta šviečiamasis darbas. Tik 10 proc. tėvų pažymėjo, kad tėvų švietimas darželyje yra nepakankamas. Kuo daugiau tėvų yra įsitraukę į ikimokyklinės įstaigos bendruomenės veiklą, tuo daugiau įtakos jie daro darželio gyvenimui. Taigi galime teigti, kad nuo tėvų aktyvumo priklauso ir jų informuotumas apie vaikų darželio veiklą. Dauguma aktyviai dalyvaujančių tėvų teigė, kad vaikų darželio bendruomenėje informacija renkama sistemingai. O tai tėvų daliai nedalyvaujančiai darželio bendruomenės veikloje, neturėjo informacijos šiuo klausimu arba teigė, jog informacijos mažai. Atsižvelgiant į sėkmingo tėvų švietimo rezultatus, pasidomėta, kokios, tėvų nuomone, yra efektyviausios darbo su tėvais formos (2 – ras klausimas ). Atlikus analizę paaiškėjo, kad tėvai prioritetus teikia tokioms pedagogų bendravimo formoms: individualus pokalbiai (formaliems ir neformaliems) bei stendams tėvams. Kaip mažiausiai dominanti ir efektyvi forma pasirodė tėvų susirinkimai. Siekiant išsiaiškinti tėvų norą dalyvauti šventėse, renginiuose ir pan. paaiškėjo, kad didesnė dalis noriai dalyvauja, o ta, mažiau pasyvesnė tėvelių dalis yra mažiau įsitraukę ir į kitas veiklas, jie teigia, negaunantys šviečiamojo pobūdžio informacijos. Išanalizavus pa.aiškėjo (4-tu klausimu) jog tėveliai manantys, jog šventės skirtos jų mažiesiems vaikams nei jų mažiesiems ir tėveliams kartu. Galbūt tai sąlygoja organizavimo, dalyvavimo pasyvumą. Tėveliai turėtų suprasti renginių naudą, kai jie dalyvauja kartu su vaikais, jų bei auklėtojų autoritetas auga, glaudėja santykiai. Siekiant vaikų ugdymo proceso demokratizavimo būtina skatinti tėvus labiau dalyvauti ikimokyklinės įstaigos procese. Pastebėta, kad pasyvumas sklinda iš mažiausiai aktyvių tėvų, tai reikštų bendravimo ar bendradarbiavimo su auklėtojais minusą. Auklėtojom būtų patartina siekti tėvelius įtraukti į konkrečią veiklą idant vaikų auklėjimas taptų sklandesnis, geresnis.Išvados
Todėl suvokdami bendradarbiavimo svarbą, turėtume vadovautis šiais principais: bendro tikslo nustatymu, pilietiniu – humanistiniu ir socialiniu ugdymu, viešumu, atvirumu ir savitarpio pasitikėjimu. Įvairiomis patraukliomis bendravimo ir bendradarbiavimo formomis būtina įtraukti tėvus kuo aktyviau dalyvauti darželio gyvenime. Tuo tikslu reikia: skatinti tėvus domėtis ugdymo procesu, ugdyti norą padėti organizuojant šventes, išvykas ir jose aktyviai dalyvauti, plėtoti pedagoginį švietimą, kuris padėtų tėvams geriau pažinti ir suprasti vaiką. Būtina vadovautis principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Manau, kiekvienas pedagogas patvirtins, kad vaikas- tai šeimos veidrodis, kuriame atsispindi tėvų sugebėjimai, tarpusavio santykiai ir požiūris į gyvenimą. Kada šeima ir ikimokyklinė įstaiga savo darbu viena kitą papildys, tuomet galėsime teigti, jog pedagogas bus prisidėjęs prie tikro savo tautos kultūrinimo, tada jis bus atlikęs pedagoginį vaikų darželio uždavinį. Manyčiau, kad kiekvieno pedagogo komunikabilumo, energijos, kruopštumo, dėmesio kitam dėka galima pasiekti geresnių šeimos ir darželio bendradarbiavimo rezultatų, kuriais džiaugsis suaugusieji, o kartu geriau jausis ir vaikai. Daugelio darželių patirtis parodė, kad auklėtojų ir tėvų požiūris į darželio lūkesčius bei uždavinius gali skirtis. Svarbu jau priimant vaikus į darželį aptarti programos filosofiją su tėvais ir tęsti pokalbius šia tema. Skirtingi požiūriai ar lūkesčiai gali būti nesusipratimų ir bendravimo atotrūkių priežastis. Būtina išsiaiškinti, ko šeima tikisi iš savo vaiko ir ko viliasi iš darželio. Tėvai turi paaiškinti, kaipo jie supranta „sėkmę“. Jei šie klausimai bus aptarti mokslo metų pradžioje, bendravimas bus sklandesnis.
Iš tikrųjų dabartinis laikotarpis kelia mokyklai/darželiui ir šeimai labai daug uždavinių, problemų ir jas išspręsti bus galima tik bendromis jėgomis. Nei darželis nei šeima negali kaltinti viena kitos dėl iškylančių problemų, negali perkelti atsakomybės viena kitai, negali delsti jas spręsdamos, negali knaisiotis viena kitos klaidose. Ir tik nuo to, kiek vaikai šeimoje ir mokykloje bus vertinami ir mylimi, kiek jie jaus suaugusiųjų rūpinimąsi, kiek jie bus išmokslinti ir išauklėti, priklausys ne tik jų, bet ir visuomenės ateitis. Naudota literatūra
1) J.Almonaitienė, D. Antinienė. Bendravimo psichologija. Kaunas. 2001.
2) O. Jacikevičienė, L. Rupšienė. Bendradarbiavimas ir kooperacija ugdant vaikus. Mokomoji knyga. Klaipėda. 1999.
3) R. Grucė. Šeima ir vaikų auklėjimas. Vilnius. 1994.
4) Vaikų darželių programa. Vėrinėlis. Vilnius. 1993.
5) Mokykla ir šeima. 2002. 05. 08. Nr. 1 (psl.1)
6) Vėrinėlis. Knyga auklėtojai. II dalis. Vilnius. 1995.
7) P. A. Caughlin, K. A. Hansen. Į vaiką orientuotų grupių kūrimas. Knyga auklėtojai. 1997.
8) S. Dapkienė. Klasės auklėtojas ir tėvai partneriai. Šiauliai, 2002.
9) I. Jorutytė, A. Budreikaitė „Tėvų dalyvavimas ikimokyklinės įstaigos bendruomenės valdymosi procese“, 2004. (http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=20D5AC85-0CF3-4299-A68C-2E2554B4B1E6)
10) Priešmokyklinės grupės pedagogo ir šeimos bendravimo ir bendradarbiavimo ypatumai L. Jankauskienė, R. Rimkienė
11) R. Žukauskienė „Raidos psichologija“, 2002, Vilnius
12) P. Kummer „Nieko nėra neįmanoma“, 2005, Vilnius

Leave a Comment