Viduramžiai

Turinys

• Keturioliktas amžius………………………………………………………..• Feodalinė visuomenė……………………………………………………….• Tamsumas ir prietarai………………………………………………………• Gyvensena………………………………………………………………………• Bažnyčios valdžia……………………………………………………………• Vienuolės ir vienuoliai……………………………………………………..• Bažnyčia ir valstybė…………………………………………………………• Viduramžių miestas…………………………………………………………• Viduramžių gatvė…………………………………………………………….• Universitetai……………………………………………………………………• Mokyklų atsiradimas………………………………………………………..• Mokyklos……………………………………………………………………….• Ligonių gydymas…………………………………………………………….• Mirties triumfas……………………………………………………………….• Turtuolių prabanga…………………………………………………………..• Varguolių kančios……………………………………………………………• Šventadienio procesija……………………………………………………..• Sužadėtuvės…………………………………………………………………….

Keturioliktas amžius

V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių. Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Vakarų Europa tada buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį mažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius. Apie 1300 m. daug didelių miestų, tokių kaip Florencija Italijoje, Kelnas Vokietijoje, Gentas Flandrijoje pajungė savo įtakon aplinkinius kaimus ir tapo politiškai nepriklausomi. Šiaurės Europoje grupė miestų sudarė galingą prekybinę sąjungą, pavadintą Hanza.

Feodalinė visuomenė

Už miestų sienų Vakarų Europos viduramžių visuomenė rėmėsi feodaline sistema. Visuomenės viršūnėje buvo senjorai (stambieji žemvaldžiai), kurie už karo tarnybą skirdavo žemės riteriams. Riteriai mažais sklypeliais išnuomodavo žemę valstiečiams, o šie už tai ėjo lažą ir mokėjo duoklę. Daugelis valstiečių asmeniškai priklausė nuo riterių. Jie beveik neturėjo jokių teisių ir gyveno baisiame skurde ir varge. Viduramžių visuomenėje vos viena kita moteris, tokia kaip Švedijos šv. Brigita (įspėjusi popiežių dėl ištvirkimo Bažnyčioje), turėjo įtaką. Valstybės ir visuomenės gyvenime viešpatavo vyrai, ir net toks kilnus žmogus kaip Paryžiaus meras savo žmonai liepia „elgtis kaip šuniui, klausyti šeimininko ir sekti paskui jį vizginant uodegą, net jeigu tas ir muša“. Moteriai netiko juoktis viešose vietose ar užsidengti veidą, nebent ji būtų buvus bjauri, o eidama gatve turėjo žiūrėti tik tiesiai nesižvalgant į šalis.

Katalikų bažnyčia mokė, kad svarbiausia moters pareiga – gimdyti vaikus. Tai buvo labai pavojinga. Visiškai apsirengusioms ir tiesiai sėdinčioms ant gimdymo kėdės moterims padėdavo tik patyrusios pribuvėjos, kurių metodai ir higienos stoka dažnai lemdavo ir motinų, ir vaikų mirtį. Nesveiki vaikai tuojau pat būdavo krikštijami, kad išvengtų pragaro. Netrukus po gimdymo motina pati eidavo į bažnyčią, kad „atšventintų“, nes manyta, kad gimdymas ją suteršia. Manoma, jog viduramžiais tėvai savo vaikų nemylėjo. Vis dėlto jie dainuodavo lopšines ir supdavo lopšį, o mirus vaikui, jo gedėdavo – juk viduramžiais du iš dešimties vaikų nesulaukdavo savo pirmojo gimtadienio.

Tamsumas ir prietarai

Arabų rašytojas papasakojo istoriją apie gydytoją, kurio prašė išgydyti riteriui pūlinį ant kojos ir moterį, sergančią džiova. Jis pradėjo gydyti – aptvarstė riteriui žaizdą ir paskyrė moteriai stiprinančią dietą. Staiga atsirado gydytojas europietis. „Šis žmogus visiškai neišmano, kaip gydyti tuos ligonius“, – pareiškė jis. Paėmęs kirvį, jis nukirto riteriui koją, ir šis netrukus mirė. Paskui paskelbė, kad moterį apsėdęs velnias, išėmė jai smegenis ištrynė jas druska. Moteris akimirksniu mirė. „Aš pasišalinau, sužinojęs apie mediciną tokių dalykų, kurių iki tol nė nenumaniau esant“, – stebėjosi arabų gydytojas. Palyginti su kaimynais musulmonais, Vakarų Europos žmonės buvo labai tamsūs ir atsilikę, tačiau nuolat kariavo su jais, vadino juos „stabmeldžiais“, mat šie netikėjo Kristumi. Žydai daugelio valdovų rūmuose ir miestų tarnybose buvo pageidaujami, nes jų religija leido jiems verstis palūkanomis (krikščionims „lupikauti“ draudė Bažnyčia). Tačiau jie privalėjo gyventi atskiruose miestų kvartaluose, apsuptuose aukštų mūro sienų, kad apsisaugotų nuo miestelėnų, kurie dažnai neteisingai juos kaltindavo, kad geria žmonių kraują, aukoja krikščionių vaikus ir užsiima juodąja magija. Tokios pat neapykantos susilaukdavo ir svetimšaliai pirkliai, juos dažnai apiplėšdavo, sumušdavo ar net nužudydavo.

Gyvensena

Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį XX a.: skalbimo mašinų, šaldytuvų, automobilių, lėktuvų, telefonų ir elektros, vaistų nuo skausmo ar antibiotikų – vos keli prietaisai darbui palengvinti. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs – pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdienio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikia daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redžinaldą de Fristouną, kurio dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graimsbis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Visas jo turtas tebuvo du paršeliai, sulūžusi komoda ir stalas, pora padėvėtų lininių paklodžių, antklodė ir drobės atraiža. Daugelyje Europos šalių per tardymus būdavo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. Kai 1317 m. seras Gilbertas Midltonas buvo pripažintas kaltas dėl Daremo vyskupo užpuolimo ir apiplėšimo, jį vilko miesto gatvėmis iki kartuvių, pakorė, dar gyvą ištraukė iš kilpos ir nukirto galvą. Galvą nugabeno į Londoną, o širdį čia pat sudegino. Tada kūnas buvo ketvirčiuotas ir keturios jo dalys pasiųstos į Niūkalsį, Jorką, Bristolį ir Devoną, o ten viešai rodomos kitiems įspėti. Atrodo, XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai – baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337 – 1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšikaudavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. „Žmonės šneka ir tiki – atėjo pasaulio pabaiga“, – rašė italų kronikininkas.

Bažnyčios valdžia

Žmonės viduramžių Europoje buvo labai religingi. Jie krikštydavo vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose. Melsdavosi įvairiems šventiesiems: pavyzdžiui, šv. Antanui, kad šis padėtų rasti pamestus daiktus, šv. Mikalojui (Santa Klausui), kad globotų vaikus. Daugelis miestų turėjo savo šventuosius globėjus.

Žmonės nuolat bijodavo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau – po mirties patekti į pragarą. Didikai ir turtingi pirkliai testamentais palikdavo pinigų kunigams, kad šie po mirties atlaikytų už juos mišias. Žmonės tikėjo, kad po mirties, net ir išvengus pragaro, jų dar laukia tūkstančiai metų skaistykloje, kur reiks apsivalyti nuo nuodėmių. Kai popiežius Bonifacas VIII paskelbė 1300 metus jubiliejiniais, du milijonai piligrimų patraukė į Romą, vildamiesi sutrumpinti buvimo skaistykloje laiką.

Vienuoliai ir vienuolės

Viduramžiais turtingieji jauniausią sūnų ar vieną iš dukterų dažnai atiduodavo į vienuolyną. Vienuolių gyvenimas susidėjo iš maldų, darbo ir mokslo: šešis kartus per dieną jie klausydavo mišių, o likusį laiką dirbo laukuose ir skaitė Bibliją. Jie duodavo įžadus gyventi skurde, paklusti abato ar abatės valiai ir visą gyvenimą nevesti ar netekėti. XIII a., išaugus miestų įtakai, įsikūrė pranciškonų ir dominikonų ordinai. Vienuoliai nebebuvo užsidarę už vienuolynų sienų, bet gyveno tarp miestiečių, dalindavo išmaldą, slaugydavo ligonius ir sakydavo pamokslus. Kartais vienuolis sukeldavo šurmulį, kai, lydimas miestiečių minios, patraukdavo į žydų kvartalą atversti žydų į krikščionybę.

Bažnyčia ir valstybė

Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais. Dvasininkai valdžios atstovams ir bajorams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos išradimo vienuoliai ranka perrašinėdavo knygas. Vienuoliai, vadinami infirmarais, prisižiūrėdavo apylinkėje invalidus, elemozinarai dalindavo vargšams išmaldą, o keliautojus globodavo hospitaliarai. Atlygindami už šias paslaugas, karaliai ir didikai Bažnyčiai aukodavo žemių ir pinigų. Be to, Bažnyčia gaudavo dešimtinę valstiečių derliaus ir dešimtąją dalį pirklių pelno. Dėl to Bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga. Vyskupai jodavo į karą kaip kunigaikščiai, vesdami didelę kariuomenę iš savo dvarų žmonių. Kas būdavo įtariamas nesutinkąs su Bažnyčios mokymu, tą apšaukdavo eretiku ir sudegindavo ant laužo. 1302 m. popiežius Bonifacas VIII išleido bulę Unam sanctum, kur teigė popiežiaus valdžios viršenybę ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems karaliams bei valdovams. Ta bulė skelbė, kad jei nori būti išganytas, turi nuolankiai paklusti popiežiaus valiai: kas nepaklus, nepateks į dangų.

Po metų Prancūzijos karalius Pilypas IV paėmė į nelaisvę ir įkalino 86 metų popiežių, šis mirė nuo šoko. Kitas popiežius – Klemensas V buvo prancūzas. Jis negyveno Romoje, kaip ankstesnieji popiežiai, bet persikėlė į Provansą, į Avinjono miestą. Nuo to laiko dar 70 metų visi popiežiai buvo prancūzai ir gyveno Avinjone. 1378 m. popiežius Grigalijus XI grįžo į Romą, bet po jo mirties tarp kardinolų įvyko schizma (Didysis Bažnyčios skilimas). Vieni rėmė italų kandidatą Urboną VI; kiti išrinko popiežiumi Klemensą VII ir grįžo į Avinjoną. „Antipopiežius“ Klemensas VII buvo luošas ir žvairas, žiaurus ir negailestingas. Popiežius Urbonas VI nuo valdžios pamišo. Iki XV a. pradžios valdė du popiežiai ir kiekvienas iš jų ekskomunikuodavo savo priešininko šalininkus. „Tai žlugdė tikėjimą“, – rašo italų kronikininkas.

Viduramžių miestas

Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ir pilių, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime ir nebepakeldami ūkio darbų naštos, bėgdavo į miestus valstiečiai. Metus išgyvenę mieste ir nesučiupti, jie tapdavo laisvais žmonėmis. Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kaip ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo labai svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą. Tada įtakingiausi miestelėnai – biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą ir miesto tarnybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą.

Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpusienius užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais. Kadangi žemė statyboms buvo labai brangi, namai kilo į viršų. Žemės sklypai būdavo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventojų, kad patektų į sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį.

Viduramžių gatvė

Viduramžių miestai buvo neįtikėtinai maži. Tik nedaugelis jų turėjo per du tūkstančius gyventojų. Net didžiausiuose – Florencijoje ir Paryžiuje – gyveno mažiau kaip du šimtai tūkstančių žmonių. Tačiau už jų sienų gyvenimas virte virė: miestai buvo triukšmingi ir pilni žmonių. Siauromis, akmenimis grįstomis gatvėmis kaukšėdavo arkliai ir bildėdavo vežimai. Šaukliai skelbdavo naujienas apie muges, parduodamus namus ir būsimas vestuves. Šūkaudami prašydavo išmaldos elgetos. Prekeiviai ir krautuvininkai siūlydavo savo prekes: „Pipirai ir šafranas“, „Jautiena, šonkauliai ir visokie paštetai“. Be perstojo skambėjo varpai, skelbdami miesto vartų atidarymą, turgaus pradžią, bažnyčių mišias, miesto tarnybos susirinkimus, net princesės gimimą. Florencijoje varpas skelbdavo darbo dienos pradžią ir pabaigą. Nors miestų tarybos mokėjo šlavėjams už šiukšlių išgabenimą iš miesto, žmonės dažnai skųsdavosi dėl gatvių nešvaros. Šiukšles ir išmatas žmonės pildavo į gatvę ar upę. 1365 m. šiaurės Anglijos mieste Linkolne buvo tokia smarvė, kad užsienio pirkliai atsisakė čia lankytis tol, kol jis buvo iškuoptas. Žmonės, neišgalintys nusipirkti šviežio vandens (vandens nešėjų atnešamo iš užmiesčio), semdavo jį iš viešų fontanų, iš šulinių, iškastų vidiniuose namų kiemuose, ar net iš upių. Naktį tamsios neapšviestos gatvės virsdavo vagių slėptuvėmis. Kai kur miesto taryba sudarydavo gyventojų budėjimo tvarką, ir miestiečiai „eidavo sargybą“ (mėgėjiška policija), bet dauguma miestų temstant ar nuskambėjus pavojaus varpui užsidarydavo vartus. Tada visi padorūs gyventojai užsiverdavo langines, užsisklęsdavo duris ir neišeidavo iš namų.

Universitetai

Marui siautėjant išmirė tiek daug mokytų žmonių, kad vėliau dalis universitetų ir kolegijų buvo kuriama „atstatyti maro nuostoliams“. Žymiausi iš jų buvo Prahos universitetas, įkurtas 1348 m. ir Naujasis koledžas Oksforde – 1379 m. Sąlygos buvo žiaurios. Prancūzijos ir Škotijos universitetuose studentai turėdavo iškęsti iniciacijos (krikštynų) ceremoniją, per kurią juos baugindavo ir viešai prausdavo. Kambariuose studentams neleisdavo susikurti židinio; Padujos universitete langai buvo dangstomi drobe, o Prahos universitete iki 1463 m. nebuvo stiklinių langų. Nors dauguma studentų rengėsi būti dvasininkais ir tarnauti Bažnyčiai, jie būdavo tokie pat šiurkštūs ir nedrausmingi, kaip ir kiti. Oksforde studentai net plėšikaudavo; Paryžiuje į auditorijas naktimis atsivesdavo moterų. Universitetų taisyklės draudė studentams papjauti egzaminatorių, uždavusį per sunkų klausimą, – vien iš to galite spręsti apie jų elgesį. Dažnai tarp miesto ir universiteto vykdavo nepaskelbtas karas. 1355 m. miesto prastuomenė įsiveržė į Oksfordo universitetą ir užpuolė, nužudė ar prilupo nemažai studentų. Universitetai nebuvo naujų idėjų židiniai. Kiekvienas dėstytojas, išdrįsęs tarti nors žodį prieš Bažnyčios mokymą, turėdavo viešai išpažinti savo kaltę ir pasižadėti „laikytis katalikų tikėjimo“. Studentai, kurių amžius paprastai nuo 12 iki 18 metų, gyvena ir mokosi grupelėmis maždaug po dvylika žmonių vienuose namuose, nuomojamuose mokytojui. Mokslo laipsnis įgyjamas per šešerius metus. Studentai studijuoja trivium ir quadrivium (aritmetiką, geometriją, astronomiją ir muziką), dar mediciną ir teisę. Kolegijos skirtos tik doktorantams. Daugelis dėstytojų paprasčiausiai skaito iš knygos. Kai kurie studentai seka tekstą pagal savo knygas, o kiti plepa ir miega. Brangios, ranka rašytos knygos laikomos saugiai, prirakintos grandinėmis.

Mokyklų atsiradimas

Lotyniškosios Europos civilizacijos pagrindą viduramžiais sudarė bažnyčios ir jų švietimo institucijos. Prie pagrindinių vyskupijų bažnyčių – katedrų radosi katedrų mokyklos, ilgai buvusios aukščiausia švietimo įstaiga. Vėliau susiformavo aukštesnė institucija – universitetai, iš pradžių taip pat priklausę Bažnyčiai.

1397 m. rašto šaltiniuose (Vilniaus kapitulos dokumentuose) pirmą kartą paminėta katedros mokykla. Galbūt ji įkurta anksčiau, nors smarkiai paankstinti įkūrimo datos nėra pagrindo: juk aišku, kad mokykla į Lietuvą atėjo kartu su krikštu. Tad 1397 metus galima laikyti Lietuvos mokyklos simboline pradžia. Panaši į Vilniaus katedros mokyklą Žemaičių vyskupijoje, Varniuose, įkurta 1469 m. Pagal bažnyčios nuostatus prie parapijų bažnyčių turėjo būti steigiamos mokyklos. Pirmą tokią mokyklą žinome buvus Trakuose (Naujuosiuose), 1409 m. ją įsteigė Vytautas. Tačiau parapinių mokyklų tinklas susiformavo tik XVI a. I pusėje. Apie pirmąsias mokyklas dokumentų nėra; veikiausiai pradžia buvo labai skurdi. Matyt, visą XV amžių buvo mokoma paprasčiausių Bažnyčios veiklai reikalingų dalykų: lotyniškai skaityti katekizmą, gal šiek tiek rašyti, aiškinamos Bažnyčios Bažnyčios tiesos, mokoma giedojimo ir apskritai to, ko reikia patarnaujant pamaldoms. Vargu ar mokyta skaičiuoti, juo labiau, kad Lietuvos tuo metu dar nebuvo pasiekę arabiškieji skaitmenys. 1528 m. Vilniaus vyskupijos statutas mokymo turinį nusako labai paprastai: turi būti „aiškinama evangelija bei Povilo laiškai abiem – lietuvių ir lenkų – kalbomis“. Katedrų mokykloms turėjo būti keliami aukštesni tikslai: rengti bent jau žemesnio lygio dvasininkus, nes Bažnyčiai vargu ar pakluso Krokuvos ir kitų užsienio universitetų auklėtinių. Galbūt dėl šios priežasties XVI a. pradžioje Vilniaus katedros mokykloje įdiegtas triviumas – mokomųjų dalykų ciklas, susidedantis iš gramatikos, retorikos (iškalbos) ir dialektikos (filosofijos ir logikos pradmenų). Nežinome, koks mokymo turinys buvo Vilniaus parapinėje mokykloje (įkurta 1513 m. prie Šv. Jono bažnyčios), kai jos teisės 1526 m. buvo praplėstos (pradėta dėstyti ir vokiečių kalba, mokoma rašyti dokumentus) ir kai XVI a. vid. joje pradėjo dirbti žinomas teisininkas ir poetas ispanas Petras Roizijus. Žinome, kad toje mokykloje buvo dėstoma Lietuvos, Magdeburgo ir Romos teisė bei graikų kalba, tačiau tik spėjama, kad ji galėjusi pasiekti gimnazijos lygį, kuriam būtina visų septynių laisvųjų menų programa (kai be triviumo, mokoma ir kvadriviumo – geometrijos, aritmetikos, astronomijos ir muzikos). Nieko nežinoma apie mokymo turinį ir taip tik spėjama, kad kvadriviumo lygį pasiekė ir Abraomo Kulviečio ir jo kultūrinės programos iškilumu. Tačiau galime tvirtai teigti buvus įdiegtą laisvųjų menų sistemą naujoje mokyklos istorijos epochoje – 1570 m. įkūrus Vilniaus jėzuitų kolegiją ir pradėjus formuotis jėzuitų švietimo sistemai.

Mokyklos

XIV a. dvarininko sūnus galėjo mokytis vienuolyno mokykloje arba tarnaudamas pažu didikų rūmuose. Turtingų šeimų dukterys lankydavo moterų vienuolyno mokyklą arba turėdavo namų mokytoją. Prancūzijoje ir Vokietijoje mažiau pasiturinčių šeimų vaikai lankydavo „parapines mokyklas“, kur berniukai ir mergaitės kartu mokydavosi tikybos, gero elgesio, dainavimo, skaičiavimo ir truputį lotynų kalbos. Kartais vienuoliai įkurdavo pasaulietines mokyklas už vienuolyno sienų vaikams, nesirengiantiems tapti vienuoliais ar kunigais. Maži vaikai buvo mokomi skaityti skaitmenimis. Skaityti dažniausiai pradėdavo nuo Psalmyno – Biblijos psalmių knygos. Augant miestams ir plečiantis prekybai, verslininkai ėmė rūpintis, kad jų sūnūs įgytų geresnį išsilavinimą. Miestų tarybos, gildijos ir kai kurie pirkliai skirdavo papildomų lėšų knygoms pirkti ir mokytojams samdyti. Tokios mokyklos Vokietijoje vadinosi stadtschulten (miesto mokyklomis), o Anglijoje grammar school (klasikinėmis mokyklomis). Jose mokėsi tik berniukai. Daugumos mokinių amžius buvo nuo septynerių ir keturiolikos metų, nors vienas iš jų skundėsi, kad buvęs taip žiauriai mušamas, jog turėjęs palikti mokyklą – dvidešimtmetis! Visi mokiniai mokydavosi kartu viename kambaryje. Pamokos trukdavo visą dieną, išskyrus pietų pertrauką. Namų darbų neužduodavo, nes mokiniai neturėdavo savo knygų. Pamokas vaikams tiesiog įkaldavo – net mušimu. Anglijoje , Oksforde, vienas mokytojas įkrito į upę ir nuskendo pjaudamas rykštes mokiniams plakti. Nors šiose mokyklose mokėti už mokslą nereikėjo, vis dėlto mokytis buvo brangu. Knygos, popierius ir rašalas daugeliui mokinių buvo neįperkami. Plonas vadovėlis 12 šilingų, nors anot 1345 m. anglų rašytojo, mokiniai gadindavo vadovėlius – nučiupinėdavo taukuotais pirštais, prirašinėdavo ir šiaip nerūpestingai elgdavosi: „Žiemą šalta, nosis bėga, o jis tol jos nenusišluosto, kol snarglys ima varvėti ant knygos ir ją išteplioja“.

Ligonių gydymas

„Gydytojai niekuo negalėjo padėti, juo labiau, kad patys bijojo lankyti ligonius, – rašė Gijomas de Šoliakas. – Net jei ir apsilankydavo, užmokesčio negaudavo, nes kiekvienas užsikrėtęs maru mirdavo.

Dauguma viduramžių gydytojų manė, kad visas ligas sukelia nuodingosios miazmos (blogas kvapas). Joms pašalinti gydytojai berdavo į ugnį kvapiųjų miltelių ar degindavo rūkstančias žvakes. Dažnai gydytojas sau prie nosies laikydavo džiovintą žolių prikimštą apelsiną ar kvapnųjį rutuliuką su medžiaga nuo užkrėtimo. Kai kurie gydytojai savo pacientams liepdavo sėdėti nutekamuosiuose grioviuose, manydami, kad išmatų kvapas išstums miazmą. Kai 1348 m. vasarą maras pasiekė Avinjoną, Gijomas de Šoliakas išsiuntė popiežių į pilį ant Ronos kranto ir liepė atsiskyrus sėdėti kambaryje tarp dviejų smarkiai degančių židinių. Tai gelbėjo – popiežius liko gyvas. Tik turtingi žmonės galėdavo pasikviesti gydytoją. Susirgę jie gaudavo gerti keisčiausių piliulių ir mikstūrų, pagamintų, pavyzdžiui, iš virtų svogūnų, dešimties metų senumo sirupo, žolelių, tokių kaip pipirmėtės ir alavijas, metalo miltelių, pavyzdžiui, arseno ir amoniako druskos – net sutrintų smaragdų. Niekas nepadėdavo. Kai kurie gydytojai lankydami ligonius patys užsikrėsdavo ir mirdavo pirma nei jų pacientai. Kiti pabėgo. „O aš pats, – prisipažįsta Gijomas de Šoliakas, – neišdrįsau išvykti bijodamas negarbės, tačiau nuolatos kenčiau baimę“.

Mirties triumfas

Viduramžiais žmonės tikėjo, kad gyvenimas žemėje tėra menkas, palyginti su amžinu gyvenimu po mirties, todėl jie labai rūpestingai laikėsi visų religinių apeigų, susijusių su mirtimi. Kunigas mirštančiajam suteikdavo paskutinį patepimą. Juodai aprengtas velionis, lydimas procesijos, būdavo nunešamas į bažnyčią po gedulingų mišių jį palaidodavo pagal išgales kuo prabangesniame kape. Velionio artimieji sumokėdavo tiems, kas budėdavo ir melsdavosi už mirusiojo sielą kiaurą naktį: kai kur Europoje šios budynės virsdavo laukine puota, kai kaukėti svečiai nusigerdavo ir imdavo tyčiotis iš numirėlio.

Tačiau maro metu surengti krikščioniškas laidotuves buvo sunku, nes beveik visi kunigai arba mirė, arba pabėgo. Italų kronikininkas Andželas di Tura rašė, kad žmonės laidojami be „kunigo ir mišių bažnyčioje, neskambina net varpais“. Venecijoje maldas už mirusiuosius giedodavo berniukai, patys išmokę jas atmintinai. Anglijoje Bato ir Velso vyskupas paskelbė, kad nesuradus kunigo mirštančiojo išpažinties gali išklausyti bet kas – net moteris, jei čia pat nėra vyro. Mirdavo tiek daug žmonių, kad nespėdavo jų laidoti. Žmonės paprasčiausiai išmesdavo negyvėlius į gatves ar laukus, o jų gyvulius paleisdavo. Kartais kūnus palaidodavo taip skubotai, kad naktimis juos išsikasę grauždavo šunys. Avinjone lavonus mesdavo į upę, nes kapinės buvo perpildytos. Italijoje kai kur „nebuvo įmanoma rasti žmogaus, kurs už pinigus ar iš draugiškumo palaidotų mirusįjį, – rašo Andželas di Tura. – Gilias duobes iki viršaus užverčia lavonais“. Vietomis gendantys kūnai ilgai išguli gatvėse.

Turtuolių prabanga

Viduramžiais žmonės mėgo puotauti ir „smaližiauti“. Ypač po Juodosios Mirties siautėjimo, kai turtuoliai skubėjo džiaugtis gyvenimu ir „atsidavė persivalgymo nuodėmei“. Jų puotos beprotišką ištaigą bei nesaikingumą. Kai 1365 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius lankėsi pas Savojos grafą, svečius aptarnavo raiti riteriai ir maistą patiekdavo lėkštėse, pritaikytose ant iečių smaigalių. 1368 m. Milano kunigaikščio dukters Violetos Viskonti vestuvių puotoje buvo patiekta 30 įvairių mėsos ir žuvies patiekalų, tarp jų paršelių su krabais, zuikis su lydeka, zuikis su lydeka ir veršis su upėtakiu. Visi mėsos ir žuvies valgiai buvo „paauksinti“ – aplipdyti tešla, kurion pridėta kiaušinių trynių, šafrano ir plonyčių aukso lapelių. Vien tik puotos likučiais pasivaišino tūkstantis tarnų. Per pertraukas tarp kiekvieno valgio svečiai keisdavosi brangiomis dovanomis: šarvais, sakalais, žirgais, prityrusiais kareiviais ir riebiais jaučiais.

Šeimininkai stengdavosi nustebinti svečius įspūdingais triukais. Prancūzijoje per puotą ūmai atsiverdavo lubos ir padėtą „ant debesų“ į stalą nuleisdavo valgį. Desertą lydėdavo kvepiančio vandens ir saldžių pyragaičių lietus. Anglijos karalius Ričardas II 1399 m. linksmindavosi ypač prabangiai. Kiekvieną iš 12 Kalėdų švenčių dienų virėjai papjaudavo po 28 jaučius, 300 avių ir „begalę naminių paukščių“, mat reikėjo pavaišinti dešimt tūkstančių svečių.

Varguolių kančios

Maras kartu su Šimtamečio karo sukelta suirute bei pablogėjusios klimato sąlygos Vakarų Europos ekonomikai pridarė rimtų nuostolių. Daugelis miestų sunyko, ypač Italijoje. Maro metu beveik nustojo prekyba; įstrigo bylos, nes išmirė daug teisininkų. Nebuvo kam dirbti žemės. Dėl maisto stygiaus pakilo kainos. Padaugėjo nusikaltimų. Sumažėjo gyventojų. Labiausiai kentėjo senieji, priklausomi nuo savo globėjų. Jie atiduodavo verslą ir namus sūnui arba kaimynui ir persikeldavo į vieną kambarį (kartais vadinamą vakariniu) – šitaip atsidurdavo tos šeimos globoje. Tačiau sūnui ir marčiai, ant kurios pečių guldavo „skalbimas, gręžimas ir krosnies kūrenimas“, kartais kildavo pagunda apleisti nusenusį giminaitį. XIV a. vykusios kvotos rodo, kad daug senelių buvo paliekama likimo valiai. Viena senutė, norėdama pasisemti vandens, įkrito į šulinį; kita nuskendo upėje, kai išėjus iš sūnaus namų keliavo į artimiausią miestelį prašyti išmaldos duonai. 1387 m. anglų rašytojas Čoseris parašė „Pirklio pasakojimą“ apie seną vyrą , kurio jauna žmona įsitaiso meilužį. Tai rodo pašaipų ir lengvapėdišką jaunųjų požiūrį į senius.

Šventadienio procesija

Viduramžių žmonės tikėjo stebuklais. Šis tikėjimas palaikydavo juos sergančius, karo ir bado metu. Piligrimai keliaudavo į šventas vietas, buvo lankomi šventųjų kapai, renkamos relikvijos – šventi daiktai, tokie kaip kokio nors šventojo kaulo dalelė. Buvo tikima jų stebuklinga galia padėti ar pagydyti. 1346 m. Prancūzijoje Sent Omero bažnyčia pasiskelbė turinti Švč. Mergelės Marijos plaukų sruogą, Jėzaus lopšio nuolaužą ir atplaišėlę akmens, ant kurio buvo iškalta Dešimt Dievo Įsakymų.

Daugybės šventųjų dienos buvo švenčiamos kaip religinės šventės. Paryžiaus universitete per metus minėdavo 102 šventųjų dienas, Florencijos mieste – daugiau kaip 120. Tačiau per šventes žmonės ne tik melsdavosi, kaip kad iš jų buvo tikimasi. „Mišioms išklausyti jiems nereikia daug laiko, jie tik žaidžia, pramogauja smuklėse ir kivirčijasi šventoriuose“, – skundžiasi XIV a. rašytojas. Švenčių dienomis (taip pat sekmadieniais) vargšai žmonės ilsėdavosi nuo darbo, iš čia ir kilo žodis šventadienis. Per kai kurias šventes „pasaulis apsiversdavo aukštyn kojomis“: darbininkai įsakinėdavo šeimininkams, o mokiniai – mokytojams. Per šventes vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami naujienas iš kitų miestų. Pasilinksminimams būdavo rengiamos imtynės, šokiai, futbolas, šaudymo iš lanko varžybos, gaidžių peštynės ir meškos pjudymas (šunys puldavo sukintą grandinėmis mešką). Bažnyčia smerkė tokias pramogas, ypač „šokius, vedančius tiesiai į pragarą“, – rašė italų poetas Petraška.

Sužadėtuvės

Turtingi vyrai vesdavo vyresni nei 30 metų. Sūnus per vedybas gaudavo savo dalį, todėl tėvai jas atidėdavo kuo ilgiau. Moterys tekėdavo anksčiau, dažniausiai dvidešimtmetės, bet kartais jas sužadėdavo (pažadėdavo į žmonas) septynerių metų. Turtingesniems vedybos reiškė dviejų šeimų sąjungą. Jos prasidėdavo nuo dalykinio susitikimo, per kurį aptardavo dovį (viduramžiais tai buvo jaunikio mokestis tėvui). Abiejų šeimų atstovai susitarimą sutvirtindavo rankų paspaudimu. Tik tada susitikdavo pora. Jaunuoliai beveik neturėjo teisės rinktis, tačiau italų pamokslininkas Fra Bernardinas yra pasakojęs apie labai aukštą merginą, atsisakiusią tekėti už žemaūgio vyro. Vėliau rinkdavosi skaityti vedybų sutarties, tik tada ateidavo „žiedų sumainymo diena“ – sutuoktuvės, vykdavusios bažnyčios prieangyje. Tai buvo panašu į šiandienines vestuvių apeigas, tik nuotaka visada prisiekdavo paklusti vyrui, būti jam maloni ir paslaugi. Galiausiai žmona ant balto žirgo išjodavo į vyro namus.

Neturtintieji paprastai tuokdavosi prie bažnyčios vartų, tačiau priesaika ir nors šiaudinis žiedas merginai buvo būtini. Liudytojai ant poros berdavo grūdus ir pjuvenas, linkėdami laimingų vedybų. Net per vargšų vestuves būdavo keliamos puotos ir smagiai linksminamasi ir šokama.

Literatūra

Alfredas Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija“

Džonas D. Kleras „Viduramžių miestai“