Šiaulių rajonas

TURINYS

1. Turinys 1

2. Įvadas 2

3. Dirvožemis 5

4. Vandenys 6

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių kokybė 6

Paviršinių vandens telkinių monitoringas (monitoringo

rezultatai) 7

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens
šaltinis mieste 7

5. Oras 8

Šiaulių miesto atmosferos oro kokybė 8

Oro taršos monitoringas (monitoringo rezultatai) 9

6. Gamta 10

Iš miesto želdinių istorijos puslapių 10

Apie Šiaulių parkus 11

Biologinė įvairovė 13

7. Socialiniai aspektai 14

Demografiniai rodikliai 14

Darbo rinka 15

8. Ekonominiai aspektai 16

Materialinių ir užsienio investicijų dinamika
16

Bendrojo vidaus produkto dinamika Šiaulių
apskrityje 17

9. Literatūra 18

ĮVADAS

Šiauliai įsikūrę rytiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose, gana
pakilioje vietoje, Mūšos , Dubysos, Ventos ir Nevėžio baseinų takoskyroje.
Prasidedantys upeliai beveik nepastebimi. Miesto vaaizdą pagyvina nedidelės
kalvos, ežerai ir tvenkiniai. Pietinėje Šiaulių pusėje, už 5 km nuo miesto
centro, pelkių ir durpynų apsuptas tyvuliuoja 10 pagal didumą Lietuvoje
Rėkyvos ežeras. Jo plotas 1179 ha. Rėkyvos ežeras, didesnė dalis Piktmiškio
durpyno ir visas pabalių durpynas priklauso miestui, o kiti Rėkyvos ežero
baseino durpynai – Rėkyvos, Aukštapelkės, Lieporių – jau rajono
teritorijoje.

Pačiame mieste, įduboje, yra 4 ha užimantis Prūdelio tvenkinys, šalia
jo telkšo 2000 m iš šiaurės į pietus ištįsęs Talšos ežeras. Jo plotas –
56,2 ha. Tuoj pat į šiaurę nuo Talšos 16,6 ha ploto – Ginkūnų ežeras.

Iš Rėkyvos ežero ištekanti ir pro durpynus ppravinguriuojanti Kulpės
upė (jos ilgis 25,8 km) nuo Serbentų gatvės viaduko požeminiu tuneliu srūva
maždaug iki Prūdelio sujungia Talšos ir Ginkūnų ežerus, o už Šiaulių įteka
į Mūšą . Kulpė dešinysis Mūšos intakas. Kulpėn vandenys suteka ir iš kitų
Rėkyvos ežero baseino vietų. Nedidelis Vijolės upelis, tekėdamas pe

er miesto
pramoninį rajoną, “surenka” paviršines (lietaus) nuotekas nuo įvairių
pramonės įmonių teritorijų (į šį upelį suvesta apie 20 lietaus nuotekų
išleistuvų).

Kalvočiausią rytinę Šiaulių pusę dabina Švedės (Ginkūnų) tvenkinys,
įrengtas Švedės pelkėje, išnaudoto durpyno vietoje. Jo plotas – 112, 1 ha.

Vandens telkinių Šiaulių mieste yra palyginus nemažai – jie užima apie
1280 ha (15,7 %) miesto teritorijos. Daugelio ežerų, tvenkinių, upelių ir
griovių būklė skatina imtis hidrotechninių priemonių, tačiau jų
įgyvendinimą komplikuoja biologinės įvairovės apsaugos ir kt. reikalavimai.
Atvirų vandens telkinių hidrocheminius tyrimus ir paviršinių (lietaus)
nuotekų tyrimus nuo 1994 m. vykdo Municipalinė aplinkos tyrimų
laboratorija.

Šiaulių apylinkių dirvožemiai labai nevienodi.Vyrauja derlingi,
karbonatingi lygumų priesmėliai bei priemoliai. Kvartero nuogulų paviršiuje
yra durpių, kurias eksploatuoja AB “Rėkyva”. Šiauliuose vyraujančius
dirvožemius geochemiškai reiktų priskirti prie “turtingesnių”
mikroelementais. Foniniais geocheminiais parametrais išsiskiria didesni
ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiai.

Pagal statistinius duomenis Šiaulių miesto gyventojai kasdien išmeta
apie 200 tonų buitinių (komunalinių) atliekų. Šios aatliekos vežamos į
Kairių sąvartyną, kuris eksploatuojamas nuo 1965 m. Sąvartyno eksploatavimo
laikas baigiasi – jis turėtų būti uždarytas 2005 m.

Šiaulių m. komunalinių atliekų tvarkymą reglamentuoja 1999 07 01
Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr. 299 patvirtintos “Komunalinių atliekų
ir fekalijų tvarkymo taisyklės”. Iki 1999m. komunalines atliekas
centralizuotai rinko ir tvarkė Savivaldybės įmonė AB “Specializuotas
transportas”. Ši bendrovė rūpinasi, kad Šiaulių m. gyventojai turėtų
galimybę rūšiuoti buitines atliekas: nuo 19997 m. mieste pradėtas
įgyvendinti konteinerinis atliekų surinkimas, pakeitęs neperspektyvų
betarinį metodą. Toliau plečiamas antrinių žaliavų konteinerių ūkis. Nuo
1999m. AB “Specializuotas transportas” veiklai vis didėjančią konkurenciją
sudaro UAB “Švarinta”( S
Svarinta@takas.lt ), kuri aktyviai plėtoja
nerūšiuotų komunalinių bei gamybinių atliekų surinkimą.

Daugelis miesto ekologinių problemų sprendžiamos ar ateityje numatomos
spręsti Aukštrakių vietovėje, esančioje 8 km į šiaurės vakarus nuo Šiaulių.
Čia jau pastatyta Šiaulių regiono pavojingų atliekų tvarkymo aikštelė,
baigiami statyti nauji miesto nuotėkų biologinio valymo įrenginiai,
planuojamas įrengti naujas Šiaulių apskrities buitinių atliekų sąvartynas.

Šiauliuose pavojingas atliekas tvarko uždaroji akcinė bendrovė
“Toksika”, kurios akcininkė yra Šiaulių miesto savivaldybė. Šiaulių miesto
gyventojai nemokamai gali pristatyti galvaninius elementus, akumuliatorius;
buitinės chemijos produktus; lakų, dažų, skiediklių atliekas; cheminėmis
medžiagomis užterštą pakuotę; panaudotus tepalus, tepalų filtrus ir kitas
naftos produktų atliekas; gyvsidabrio turinčias ir kitas buitines
pavojingas atliekas.

1992 m. buvo pradėtos inventorizuoti buvusios karinės teritorijos, tuo
pačiu ir Šiaulių oro uostas (Zoknių karinis aerodromas). Sovietmečiu buvęs
vienas didžiausiu kariniu objektu, jis kartu yra vienas svarbiausiu
neigiamo poveikio aplinkai židinių. Buvusioje karinėje teritorijoje 1994
-1999m. vyko Danijos aplinkos apsaugos agentūros finansuotas projektas
“Šiaulių karinio oro uosto teritorijos ištyrimas ir išvalymas”.

Centralizuotas Šiaulių miesto vandentiekis veikia nuo 1935 metų.
Šiauliečiams centralizuotai tiekiamu geriamuoju vandeniu rūpinasi UAB
“Šiaulių vandenys”. Šiandien centralizuoto vandentiekio tinklu vanduo iš
keturių vandenviečių tiekiamas 85 % miesto gyventojų, likusi dalis –
Pabalių, Medelyno, Kalniuko rajonų gyventojai – geria vandenį iš gręžinių
ir šulinių. Vandenvietėse pastatyti vandens gerinimo (geležies šalinimo)
įrenginiai, modernizuoti gręžiniai, sutvarkyta vandenviečių aplinka,
kompiuterizuotas vandenviečių valdymas. Dauguma šiauliečių vartoja beveik
iš 200 m gylio imamą geros kokybės požeminį vandenį, atitinkantį
sanitarinius higieninius reikalavimus.

Esami nuotėkų valymo įrenginiai, pastatyti 19
967 metais, buvo pirmieji
ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje. Jiems nebepajėgiant išvalyti
visų iš miesto atitekančių buitinių bei pramonės nuotėkų, dar 1990 metais
Aukštrakiuose buvo pradėti statyti nauji miesto nuotėkų biologinio valymo
įrenginiai.Buitinės bei pramonės įmonių nuotėkos naujuosiuose valymo
įrenginiuose bus išvalomos iki leistinų normų ir išleidžiamos į Kulpės upę.

Per metus mieste į atmosferą išmetama apie 3000 tonų teršalų.
Pagrindiniai teršėjai – miesto ir pravažiuojantis autotransportas bei apie
30 pramonės ir energetikos įmonių. Mieste nuo 1996 m. atliekami atmosferos
oro taršos tyrimai. Autotransporto taršos poveikis miesto aplinkai susijęs
su padidėjusiu triukšmo lygiu.

Sovietmečiu Šiauliai buvo vadinami dviračių sostine. Septintame
dešimtmetyje Šiauliuose buvo nutiesti pirmieji dviračių takai, veikė
vienintelė respublikoje dviračių gamykla, buvo įrengti dviračių nuomos,
laikino saugojimo, remonto punktai. Iki šiol Šiauliuose veikia vienintelis
Lietuvoje Dviračių muziejus. Žinoma, kad 1983 metais net 40% miesto
gyventojų naudojosi dviračiu.

Šiuo metu mieste atgimsta dviračių transportas. Šiauliuose ir jų
apylinkėse yra apie 56 km dviračių takų, kurių tinklas kasmet plečiamas.
Nauji dviračių takai įrengiami pagal Savivaldybės Tarybos patvirtintą
Dviračių transporto vystymo Šiaulių mieste schemą. Pagal ją ateityje mieste
turės būti nutiesta bei pažymėta dar apie 60 km naujų dviračių takų su
dviračių saugojimo aikštelėmis bei laikymo vietomis.

Sekdami kitų Europos miestų pavyzdžiu Šiauliai ateityje taps miestu su
išvystytu dviračių transportu ir infrastruktūra, švaria aplinka ir sveikais
žmonėmis.

Talšos ežeras gali tapti puikiu subalansuotosios plėtros pavyzdžiu,
kur suderinami aplinkosaugos, socialiniai ir ekonominio vystymo aspektai.
Išvalius ežerą ir pagerinus jo gamtosauginę būklę, e
ežeras įvairiais
požiūriais – rekreacijos, sporto, gamtos pažinimo – taps patrauklus
šiauliečiams ir miesto svečiams.Ateityje Talša galėtų tapti tarptautinių
irklavimo varžybų centru.

Šiauliuose yra 16 parkų, kurie užima 1177 ha plotą. Net 3 Šiaulių
miesto parkai – Didždvario, Gubernijos ir Rėkyvos , yra įtraukti į Kultūros
vertybių registrą. Be šių – senųjų želdynų, mieste kuriami ir nauji – prie
vaikų klinikų jau kelis metus sodinamas Naujasis parkas, kuriamas Gytarių
mikrorajono skveras.

Visa informacija apie Šiaulių m. aplinką yra kaupiama miesto
savivaldybės Aplinkos skyriuje.

Norėdama efektyviau valdyti miesto aplinkos kokybę, Šiaulių m.
savivaldybė įsteigė biudžetinę įstaigą – Municipalinę aplinkos tyrimų
laboratoriją . Vykdydamas savo funkcijas, Aplinkos skyrius suvokia, kad
jokia programa, joks projektas nebus sėkmingai realizuotas, jei nebus
reikiamai organizuotas švietėjiškas darbas. Ekologiniam švietimui ir
ugdymui Šiaulių miesto savivaldybė teikia ypatingą reikšmę. Iš miesto
Gamtos apsaugos fondo remiamos įvairios visuomeninės organizacijos bei
projektai. Visuomenės aplinkosaugos švietimas ir informavimas – vienas iš
svarbiausių aplinkos apsaugos uždavinių.

DIRVOŽEMIS

Šiaulių regiono dirvožemių geocheminė charakteristika

Šiaulių apylinkėse vyrauja dirvožemiai: priemolio užmirkę šlynžemiai –
Meškuičių, Bridų, Kužių apylinkėse, priesmėlio ir geriau drenuojami
glėjiški jauražemiai – Bubių, Dirvonėnų, Varputėnų apylinkėse, smėliuose
susiformavę paprastieji jauražemiai – Kurtuvėnų apylinkėse; aukštapelkėse
ir žemapelkėse susiformavę durpžemiai – Rėkyvos, Tyrulio, Radviliškio,
Laikšių apylinkėse.

Geochemiškai Šiaulių apskrities dirvožemius reiktų priskirti prie
“turtingesnių” mikroelementais – tik Marijampolės ir Kauno apskričių
dirvožemių foniniai geocheminiai parametrai yra aukštesni. Lietuvos
kontekste Šiaulių apskrities dirvožemiai išsiskiria didesniais ličio,
nikelio, urano, stroncio kiekiais.

Priemolio natūraliuose dirvožemiuose gausiau Li, B, Ga, V, Cr, Co, Ni,
Cu, Zn, Y, La, Yb, Sc, Ba, As, Rb, Sr, priesmėlio – P, Mn, Pb, Mo, Sn, Zr,
Nb. Smėlio dirvožemiuose foniniai elementų kiekiai mažesni, o mažiausi
mikroelementų foniniai kiekiai nustatyti durpinguose dirvožemiuose, kur
organinės medžiagos kiekis ~70%. Puveningos velėnos dirvožemiai, kur
organinės medžiagos yra ~25%, Šiaulių regione praturtinti P, Pb, Ag,
nežymiai Mo.

Gamtinėmis anomalijomis išsiskiria: Užvenčio limnoglacialinio baseino
priemolio-priesmėlio dirvožemiai bei juos juosiantys uždurpėję geocheminiai
landšaftai (Ag, B, Co, Cr, Ga, La, Li, Ni, Rb, Sc, Ti, V, Yb, Zn),
Kurtuvėnų masyvo smėlio dirvožemiai bei juos juosiantys durpingi landšaftai
(Zr), Bridų ir Gervėnų miškų durpingi dirvožemiai (U, Rb, Sc, Li).
Mozaikiškai paplitusios biofilinių elementų (P, Pb, Ag, Mo, Cu, Mn)
anomalijos miškų dirvožemių biocheminiuose barjeruose.

Technogeninė tarša regiono dirvožemiuose ryški, ypač Šiaulių,
Radviliškio, Kuršėnų miestų įmonių teritorijose, bei mechanizacijos
kiemuose, taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos profilio.

Prieš dešimt metų Šiaulių m teritorijoje atlikti geocheminiai tyrimai
parodė, kad “Vairo” įmonės teritorija ir šalia esantys gyvenamieji
kvartalai stipriai (geocheminis fonas viršytas nuo 50 iki 4 kartų) teršiami
Cu, Mo, Pb, Ni, Cr, Zn, Sn, Ag; “Tauro” – Sn, Cu, Pb, Ag; “Nuklono” – Cu,
Ag, Sn; “Elnio” – Cr, Pb, Zn; “Stumbro” – Cr, Ag, Sn, Pb, Cu. Miesto
teritorijoje suminis geocheminis taršos rodiklis neviršija 32, t.y pasiekia
vidutinio pavojingumo lygį. Tirtų įmonių teritorijose tarša pasiekia ypač
pavojingą lygį – suminis rodiklis viršija 128. Radviliškio mieste taršos
lygis gerokai žemesnis, išskyrus geležinkelių depo bei mašinų gamyklos
teritoriją, kur dirvožemis užterštas pavojingai. Gyvenamųjų rajonų
dirvožemiai teršiami Cu-Zn-Pb-Ag-Sn, o individualių namų pasodybiniuose
sklypuose vystomos žemės ūkio veiklos dėka ryškėja P ir Mo teršimo
tendencijos.

Specifinė cheminė tarša (padidėję P, Sr, Cu kiekiai) būdinga įvairaus
profilio fermoms. Kaimuose nustatytos teršimo Pb-Sn tendencijos,
mechanizacijos kiemuose – žymus teršimas Zn, Pb, Cu, Mo, Sr, Sn, P. Tačiau
technogeninės taršos horizontali sklaida nežymi ir technogeninės mono- bei
polielementinės anomalijos paprastai apima tik taršos židinių – įmonių,
mechanizacijos kiemų, fermų, sąvartynų – teritorijas. Tačiau, palei
geležinkelį, šalia Radviliškio miesto, Rėkyvos bei Pakapės gyvenviečių,
organinių gamtinių dirvožemių geocheminiuose barjeruose stebimos
technogeninės kilmės biofilinių elementų (Mo, Zn, Pb, Cu, Sn) kaupimosi
tendencijos.

Geocheminį pavojų kelia legalūs ir savavališki sąvartynai. Regione
nustatytas teršimas būdingais sąvartynų teršalais – Co-Ni-Cu, Mo bei
Šiaulių pramonės specifiką atspindinčiu chromu. Atskirai paminėtina, kad
Kairių sąvartyno apylinkės teršiamos Cr, Cu, Sn, Pb, P, Ni, Žiūronkalnio –
Zn, Ag, Pb, P, Sn, V, o Bačiūnų gyvenvietės savavališko buitinių atliekų
sąvartyno – Cu, Sn, Pb, Zn, Mo, P. Rimočių kaimo išeksploatuotame žvyro
karjere esančiame savavališkame sąvartyne Zn kiekiai 397 karto viršija
foną.

Aeracijos zonos tyrimais rodo, kad tirpūs technogenezės produktai
smėlingose nuogulose lengvai migruoja gilyn ir pasiekia gruntinio vandens
horizontą, o sunkios mechaninės sudėties nuogulose vyrauja horizontali
taršos sklaida su paviršine nuoplova.

VANDENYS

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių kokybė

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių kokybė stebima vykdant
paviršinių vandens telkinių monitoringą. Jo tikslas – gauti detalesnę
informaciją apie savivaldybės teritorijos aplinkos būklę, vertinti ir
prognozuoti aplinkos pokyčius ir galimas pasekmes bei teikti informaciją
visuomenei. Paviršinių vandens telkinių monitoringą Šiaulių mieste vykdo
savivaldybės biudžetinė įstaiga Municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija.
Jos veiklą kuruoja Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyrius.

Paviršinių vandens telkinių monitoringas Šiaulių mieste vykdomas pagal
programas, suderintas su LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos
apsaugos departamentu. Taip pat, sprendžiant iškilusias vandens taršos
problemas mieste, yra atliekami ir specialūs aplinkos kokybės tyrimai. Šie
tyrimai yra sudėtinė savivaldybės aplinkos monitoringo, kurio vykdymą
reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas, dalis.
Šiaulių municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija kartu su sveikatos
sistemos institucijomis taip pat dalyvauja rengiant ir vykdant ekologinio-
medicininio monitoringo bei sveikatinimo programas.

Paviršinių vandens telkinių monitoringas (monitoringo rezultatai)

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių monitoringas vykdomas
Rėkyvos, Talšos, Ginkūnų ežeruose, Prūdelio tvenkinyje bei Kulpės ir
Vijolės upeliuose. Šių vandens telkinių stebėjimai padeda įvertinti jų
būklę, atskirti natūralius pokyčius vykstančius telkiniuose nuo
antropogeniškai sąlygotų pakitimų. Siekiant nustatyti paviršinių vandens
telkinių taršos šaltinius atliekami ir lietaus nuotėkų, patenkančių į šiuos
telkinius, tyrimai.

Lyginant 1995-2000 metų paviršinių vandens telkinių tyrimų rezultatus,
galima teigti, kad Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių cheminė
vandens sudėtis kinta mažai. Pastaraisiais metais Prūdelyje, Talšos ir
Ginkūnų ežeruose fiksuojama 5-10 proc. mažesnė organinių medžiagų
koncentracija, 15 proc. sumažėjo neorganinio azoto kiekiai, fosfatų ir
bendro fosforo kiekiai yra stabilūs.

Vertinant paviršinių vandens telkinių kokybę pagal didžiausias
leistinas koncentracijas (DLK) ir vandens kokybės klasifikaciją, Rėkyvos
ežero vandens kokybė atitinka II klasę, ežeras priskiriamas prie švarių
vandens telkinių. Ežero vanduo drumstas tik dėl gamtinės jo kilmės. Dėl
durpinių priemaišų fiksuojamos didesnės organinių medžiagų ir bendro azoto
koncentracijos Rėkyvos ežere.

Prūdelio tvenkinio, Talšos ir Ginkūnų ežerų vandens kokybė atitinka
III klasę ir jie priskiriami prie mažai užterštų vandens telkinių, tačiau
Prūdyje ir Talšos ežere išlieka pakankamai didelė neorganinio azoto
koncentracija.

Vijolės upelis atitinka IV klasę ir priskiriamas prie vidutiniškai
užterštų vandens telkinių. Jame fiksuojami dideli, neorganinio azoto,
fosfatų ir bendro fosforo kiekiai. Tokią būklę lemia su paviršinėmis
(lietaus) nuotėkomis į upelį patenkanti buitinės ir ūkinės veiklos
sąlygojama tarša.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis mieste

Šiaulių miesto geriamojo vandens vartotojai naudoja tik požeminį
vandenį, kuris yra labai skirtingos kokybės. Požeminio vandens kokybę lemia
gamtinės hidrogeologinės sąlygos bei antropogeninis (žmogaus veiklos)
poveikis. Dažnai nesusimąstome ir pamirštame, kad visi procesai, lemiantys
geriamojo vandens kokybę, požemyje vyksta labai lėtai. Hidrogeologiniais
būdais padėties staiga pataisyti neįmanoma.

Visą vandens tiekimo sistemą sąlyginai galima suskirstyti taip:

* vartotojai, naudojantys centralizuotomis vandens tiekimo sistemomis
tiekiamą vandenį (vandenviečių), (plačiau apie vandens kokybę –
www.siauliuvandenys.lt)

* vartotojai, naudojantys individualių gręžinių vandenį,

* vartotojai, naudojantys šachtinių šulinių vandenį.

Šiaulių mieste dabar veikia keturios vandenvietės: Lepšių, Birutės,
Bubių ir mažo pajėgumo Rėkyvos. Jos centralizuotomis vandens tiekimo
sistemomis aprūpina vandeniu didžiąją dalį miesto gyventojų bei pramonės
įmonių. Be to, Pakruojo rajone yra paruoštas naujas, eksploatacijai
tinkantis, Degučių sklypas, kuriame yra patvirtinti nemaži požeminio
vandens eksploataciniai ištekliai. Visų veikiančių ir išžvalgytos naujos
vandenvietės požeminio vandens ištekliai yra 105 tūkst.m3 per parą.

Šiaulių miesto vandenvietės eksploatuoja devono ir permo geologinio
amžiaus vandeningus sluoksnius, slūgsančius 80 – 220 m gylyje. Miesto
vandenvietės 2001 metų pradžioje įsisavino tik apie 15 proc. patvirtintų
požeminio vandens eksploatacinių išteklių – t.y. kiekvieną parą vartotojams
tiekiama vidutiniškai 13 tūkst. m3 vandens. Birutės ir Bubių vandenvietėse
veikia vandens gerinimo – geležies šalinimo įrenginiai. Visose keturiose
vandenvietėse yra vandens chloravimo įrenginiai, todėl, esant reikalui,
vanduo gali būti chloruojamas.

Bendras UAB “Šiaulių vandenys” eksploatuojamo vandens tiekimo tinklo
ilgis yra 245 km. Šiuo tinklu vanduo tiekiamas 85 proc. miesto gyventojų.
Centralizuoto vandentiekio neturi Pabalių, Medelyno ir Kalniuko rajonai.
Šių rajonų gyventojai vandeniu apsirūpina iš gręžinių ir šulinių. Pagal
2000 metų Šiaulių miesto gręžinių inventorizavimo duomenis, valstybiniame
gręžinių registre užregistruoti 135 gręžiniai, įrengti Šiaulių mieste. 34
veikiantys gręžiniai yra Medelyno ir 13 – Pabalių mikrorajonuose. Šiais
gręžiniais išgaunamas tik nedidelis požeminio vandens kiekis – 730 m3 per
parą. Tai sudaro apie pusę procento nuo bendro Šiaulių centralizuotų
vandenviečių debito (požeminio vandens kiekio išgaunamo per parą).

Apie 15 procentų Šiaulių miesto gyventojų geria ir buitinėms reikmėms
naudoja šulinių (gruntinį) vandenį. Šis vandeningas sluoksnis mieste
vidutiniškai yra 5 m gylyje. Gruntinis vanduo yra užterštas visame mieste.
Pagrindinis gruntinio vandens teršimo šaltinis – vertikali teršalų
infiltracija nuo žemės paviršiaus (žmogaus buitinė tarša, užterštos
pramonės teritorijos) ir nutekėjimai iš požeminių komunikacijų. Teršalai,
patekę į požemį, sukelia nepageidaujamus procesus, turinčius įtakos
geriamojo vandens kokybei.

ORAS

Šiaulių miesto atmosferos oro kokybė

Šiaulių miesto atmosferos oro kokybė stebima vykdant oro taršos
monitoringą. Jo tikslas – gauti detalesnę informaciją apie savivaldybės
teritorijos aplinkos būklę, vertinti ir prognozuoti aplinkos pokyčius ir
galimas pasekmes bei teikti informaciją visuomenei. Oro monitoringą Šiaulių
mieste vykdo savivaldybės biudžetinė įstaiga Municipalinė aplinkos tyrimų
laboratorija. Jos veiklą kuruoja Šiaulių miesto savivaldybės
administracijos Aplinkos skyrius.

Oro taršos monitoringas Šiaulių mieste vykdomas pagal programas,
suderintas su LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos
departamentu. Taip pat, sprendžiant iškilusias oro taršos problemas mieste,
yra atliekami ir specialūs aplinkos kokybės tyrimai. Šie tyrimai yra
sudėtinė savivaldybės aplinkos monitoringo, kurio vykdymą reglamentuoja
Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas, dalis. Šiaulių
municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija kartu su sveikatos sistemos
institucijomis taip pat dalyvauja rengiant ir vykdant ekologinio-
medicininio monitoringo bei sveikatinimo programas.

Oro taršos monitoringas (monitoringo rezultatai)

Oro taršos monitoringo struktūra paremta tuo, kad, atlikus tyrimus,
būtų galima įvertinti bendrą miesto būklę taršos atžvilgiu, stebėti taršos
tendencijas ir prognozuoti priežastis.

Tuo tikslu oro taršos tyrimai vykdomi keliomis kryptimis:

1. Miesto transporto taršos tendencijoms stebėti vykdomi oro tyrimai
stacionariame poste, esančiame Aušros alėjos – Žemaitės g. sankryžos
rajone.

2. Erdviniam oro taršos pasiskirstymui įvertinti vykdomi tyrimai
mobilia aplinkos tyrimų laboratorija. Tyrimų programa paruošta
bendradarbiaujant su Vokietijos Niurnbergo miesto cheminių tyrimų centru ir
yra paremta praktine oro taršos tyrimų patirtimi šiame mieste. Šiaulių
miesto teritorija padengta 1 km tinkleliu, o maršrutinių postų apvažiavimo
darbų programa sudaryta taip, kad kiekviename mazginiame taške per metus
būtų atliekama 12 matavimų. Atlikus darbų programą, apskaičiuojama
teritorijos, ribojamos keturių mazginių taškų, vidutinė teršalų
koncentracija.

3. Miesto gyvenamosios aplinkos oro užterštumui specifinėmis
priemaišomis (benzapirenu, metalais) įvertinti analizuojami mėginiai
keturiuose stacionariuose postuose, esančiuose pietinėje, centrinėje ir
šiaurinėje miesto dalyse bei Pabaliuose.

4. Oro kompleksinė tarša mieste vertinama biotestavimo metodu, kuris
remiasi augalų gebėjimu akumuliuoti ir kaupti teršiančiąsias medžiagas bei
reaguoti į tų medžiagų koncentraciją.

Kelerių metų oro taršos tyrimų rezultatai leidžia daryti šias išvadas:

1. Labiausiai užterštas oras yra centrinėje miesto dalyje, kurią
riboja Tilžės-Aušros al.-Žemaitės- Vytauto gatvės. Gatvių sankryžų
aplinkoje pagrindinių priemaišų (dulkių, azoto oksidų, anglies monoksido)
koncentracijos autotransporto eismo piko metu 1,5 – 2 kartus viršija
leistinus normatyvus. Tokią situaciją lemia transporto eismo intensyvumas
bei nepalankios teršalų sklaidai meteorologinės sąlygos miesto centre.

2. Stacionaraus tyrimų posto duomenimis oro užterštumas azoto oksidais
per paskutinius 3 metus padidėjo 8-10 proc. Tai rodo, kad aplinkos kokybė
žymia dalimi priklauso nuo autotransporto eismo intensyvumo. Aplinkos
ministerijos duomenimis iki 70 proc. aplinkos oro taršos mieste sudaro
autotransporto tarša. Reikia pažymėti, kad augant transporto eismo
intensyvumui oro užterštumas dulkėmis nepadidėjo. Tai sietina su miesto
visuomeninio transporto techninės būklės gerinimu bei ekologiškai švaresnio
kuro (dujų) naudojimu automobiliuose.

3. Pramoniniuose miesto rajonuose pastebimas oro taršos sumažėjimas.
Tai lemia per pastaruosius metus didėjantis ekologiškai švaresnio kuro
(dujų) naudojimas energetikos sektoriuje bei ne tokia intensyvi gamybinė-
ūkinė veikla.

4. Miesto teritorijose, esančiose toliau nuo intensyvaus transporto
eismo gatvių, oro užterštumas neviršijo leistinų normatyvų, tačiau didėjant
autotransporto taršos įtakai, užterštumas, lyginant eilės metų tyrimų
duomenis padidėjo 3 – 5 proc.

5. Specifinių priemaišų koncentracijos aplinkos ore neviršija leistinų
normų, tačiau teritorijose arčiau gatvių bei šildymo sezono metu,
benzapireno koncentracijos ore pasiekia ribines reikšmes.

GAMTA

Iš miesto želdinių istorijos puslapių

Lietuva tolimoje praeityje buvo neaprėpiamų girių kraštas. Ne išimtis
ir Šiaulių apylinkės. Tai liudija ne tik liaudies kūryba, bet ir daugelis
rašytinių šaltinių. Senovės raštai mini šventąsias Lietuvos girias ir
gojus, pagonių garbinimo objektus ir pagoniškų apeigų vietas. Šiaulių
apylinkėse taip pat būta tokių šventų vietų, ąžuolynų.

Iki dabar išlikę vietovardžių pavadinimai – Vinkšnėnai, Lieporiai,
Epušrotis, Piktmiškis, Žaliūkės, Medelynas, rodo, kad Šiaulių apylinkėse
nuo seno būta įvairių želdynų. Vinkšnėnai – vietovė už Gubernijos rajono.
Seniau čia būta ir Vinkšnos ežero, prie kurio šliejosi Vinkšnėnų kaimas.
Lieporiai, bėgant metams, tapo vienu iš tankiausiai apgyvendintų Šiaulių
miesto gyvenamųjų rajonų. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė atsirado
Epušročio vietoje. Šiandien šis vietovardis mažai kam žinomas. Tik mūsų
seneliai mena, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą, maždaug tarp dabartinių
Liepų ir V. Bielskio gatvių stovėjo keletas milžiniškų daržinių, kurias
supo lapuočių – drebulių, (epušių) miškelis.

Tarpukario metais želdinimo darbus Šiauliuose atlikdavo, sodinukus,
gėles platino Maksimiliano Scelskio sodininkystės, daržininkystės ir
gėlininkystės bendrovė “Flora”.

Pokario metais miestas ir miesto prieigos buvo intensyviai želdomos.
Miesto apželdinimu rūpinosi vienas pirmųjų miesto architektų – P. Uogintas.
Šiauliuose buvo įkurti Centrinis, Talšos, Salduvės, Dainų, Lieporių ir kiti
parkai bei skverai.

Apie Šiaulių parkus

Šiaulių miesto teritorijoje yra 16 parkų.

Didždvario parkas – užima 5,1 ha ploto. Įkurtas XIX a. pradžioje,
pastačius grafo Zubovo rūmus – vasaros rezidenciją. Parkas buvo užsodintas
tuo metu paplitusiu landšaftinio parko stiliumi, kurio išplanavimas
laisvas, artimas natūraliai gamtai. 1878 – 1890 metų laikotarpyje parkas
buvo papildytas – pasodintos kelios alėjos ir retesnių rūšių medžių –
europinis maumedis, platanalapis klevas ir jo raudonlapė forma, grakščioji
liepa ir kt. Šiaurinėje parko dalyje yra teniso kortai. Parkas įrašytas į
kultūros vertybių sąrašą.

Centrinis parkas – (11,9 ha). Pradėtas sodinti apie 1950-uosius metus.
Parkas sodintas miestiečių šeštadieninių talkų metu. Iš retesnių medžių
auga- klevas platanalapis, klevas totorinis, europinis maumedis ir kt.
Parke yra vaikų žaidimo aikštelė – atrakcionai, vasaros koncertų estrada.

Gubernijos parkas – (0,8 ha). Pradėtas kurti XIX a. pradžioje prie
dvaro sodybos. Šiuo metu parke didžiąją dalį sudaro kaštanai. Tai
vienintelis toks parkas Lietuvoje. Be jų dar auga klevai, uosiai, tuopos,
beržai. Šiauriniame kampe auga graži ąžuolų grupelė. Parkas įrašytas į
kultūros vertybių sąrašą.

Talšos parkas – (119,1 ha). Sodintas apie 1950-1960-us metus. Parke
labai gerai suformuoti atskiri medynėliai iš tos pačios rūšies medžių:
ąžuolų, klevų, beržų, tuopų, pocūgių, gluosnių, eglių, pušų, maumedžių,
liepų, kėnių ir kitų. Rytiniame parko pakraštyje yra gatvinis Žuvininkų
kaimas. Parkas palankus aktyviam, pažintiniam poilsiui. 2000m. Šiaulių
universiteto mokslininkai parengė leidinį “Vadovas po Talšą”, kuriame
pažymėtas Talšos ekologinis – pažintinis takas.

Salduvės parkas – (83,1 ha). XX a. viduryje didelė šio parko dalis
buvo užsodinta dideliais, daugiausia vienarūšiais medynėliais, sudarytais
iš vietinių rūšių pušų, eglių, beržų, klevų, ąžuolų, uosių. Auga ir
svetimžemių medynėliai: raudonojo ąžuolo, didžialapės liepos, paprastojo
kaštano, sidabrinio klevo ir kt. Parko rytinėje dalyje stūkso garsus
Salduvės piliakalnis, ant kurio stovėjo medinė pilis, sunaikinta per kovas
su kalavijuočiais. Salduvės parko pietiniame pakraštyje yra medinė
skulptūra 1236 metų lietuvių pergalei prieš kalavijuočius Saulės mūšyje
atminti. Parko vakariniame pakraštyje įsikūrusi jaunųjų gamtininkų stotis.

Rėkyvos parkas – (11,4 ha). Buvusio dvaro parkas pradėtas sodinti XIX
a. antroje pusėje. Parke yra išlikusių senų pavienių medžių ir dalis alėjų.
Gausią medžiagą apie parko istoriją yra surinkusi Rėkyvos pagrindinė
mokykla. Parkas yra įrašytas į kultūros vertybių sąrašą.

Dainų parkas – (67,2 ha). Parkas sodintas paskutiniame XX a.
ketvirtyje. Parke medžiai išdėstyti grupėmis: liepų, ąžuolų, eglių, klevų,
gluosnių, tuopų, uosių, maumedžių. Tarp medynų paliktos pakankamos erdvės,
kurios leidžia gerai apžvelgti medynus. Pietvakarinėje dalyje įrengti
sporto aikštynai. Šalia parko stovi Žaliūkių vėjo malūnas.

Naujasis parkas – (7,1 ha). Šis parkas Šiaulių mieste pats jauniausias
– dar tik kuriamas. Parkas sodinamas prie vaikų klinikų, ne visai lygioje
vietoje, todėl tūrėtų būti vaizdingas ir noriai lankomas.

Prūdelio parkas – (1,9 ha). Parką sudaro Prūdelio tvenkinio šlaite
augantys savaiminės kilmės medžiai ir krūmai. Vieta šaltiniuota, gausiai
želia įvairių rūšių krūmai. Parkas apsaugo šlaitą nuo erozijos.

Hidro parkas – (8,0 ha). Parkas kurtas 1960-1970-aisiais metais
melioratorių pastangomis. Parke yra gausi tvenkinių sistema, kuri nebuvo
galutinai įrengta. Medynus sudaro savaiminės kilmės įvairių rūšių medžiai
ir krūmai. Taip pat yra sodintos liepų, ąžuolų, uosių, kaštanų, beržų,
juodalksnių grupės.

Lieporių parkas – (21,0 ha). Pasodintas 1960-1970-ais metais, statant
Lieporių gyvenamąjį rajoną. Parkas gerai suplanuotas, paliktos plačios
erdvės, tvenkinys, kalvelės, kurios leidžia apžvelgti parko medynus. Parke
auga beveik vien liepos. Parkas noriai lankomas gyventojų.

Gegužių gatvės beržynėlis – (3,6 ha). Sudaro įvairaus amžiaus, beveik
gryni beržo medynėliai. Labai mėgiamas Dainų ir Gytarių gyvenamųjų rajonų
gyventojų. Parke yra įrengta BMX dviračių trasa, kurioje vyksta varžybos.

Pabalių miško parkas – (87,1 ha). Tai miesto miško parkas, kuris mažai
naudojamas rekreacijai, nes didžioji parko ploto dalis yra durpinio
dirvožemio. Miško parkas labai degus – todėl atsargiai elkitės su ugnimi.
Medžiai vien tik vietinės kilmės: beržai, eglės, pušys, juodalksniai,
alksniai, įvairūs krūmai.

Rėkyvos miško parkas – (432,7 ha). Parkas labai įvairus, nes turi ir
aukštapelkių, ir žemapelkių, ir tarpinio tipo pelkių. Medžiai – pušys,
eglės, beržai, juodalksniai, baltalksniai, drebulės – savaiminės kilmės,
nors yra ir įveistų naujai pušų, eglių. Miško parkas turtingas savo žolyne
augalija. Pietvakarinį parko pakraštį skalauja Rėkyvos ežeras. Rytiniame
parko pakraštyje įkurti kolektyviniai sodai. Parkas vertingas savo turtinga
augalija, gyvūnija, ir kaip Kulpės upės aukštupys.

Margių miško parkas – (80,9 ha). Miško parko erdvėse ir parko
prieigose įkurti kolektyviniai sodai. Miško parke vyrauja įvairaus amžiaus,
savaiminės kilmės beržynai. Be jų auga liepos, ąžuolai, baltalksniai,
eglės, pušys ir kitų rūšių medžiai ir krūmai.

Zoknių miško parkas – (186,8 ha). Miško parkas apima Šiaulių oro uosto
prieigas. Tai daugiausia menkos vertės, savaiminės kilmės baltalksnynai,
beržynai, drebulynai. Miško parkas atlieka tik teritorijos apsauginę
funkciją.

Biologinė įvairovė

Biologinės įvairovės požiūriu Lietuvoje labiausiai nuskurdintos yra
antropogeninės – agrarinės ir urbanizuotos aplinkos ekosistemos. Nors
urbanizuotos aplinkos t.y. miestų ir miestelių ekosistemos, Lietuvoje užima
tik 5 proc. visos teritorijos, tačiau jose yra didžiausias gyventojų
tankis, pramonės objektų bei transporto koncentracija ir tarša.

Miesto biologinę įvairovę sudaro greta mūsų urbanizuotoje teritorijoje
išgyvenusios ir prisitaikiusios gyventi žmogaus pakeistoje aplinkoje visos
gyvų organizmų – augalų, grybų, gyvūnų rūšys – esančios sausumos, vandens,
dirvožemio buveinėse. Šimtai rūšių, milijonai gyvų organizmų individų,
paplitusios natūralios gamtos buveinėse kaimo vietovėse, mieste užleido
savo pozicijas kitoms, dažniausiai svetimžemėms, agresyviai plintančioms ir
netgi žmogaus sveikatai pavojingoms rūšims.

Šiaulių miestas bei rajonas patenka į Rytų žemaičių aplinkosauginį
regioną, kuris pasižymi ypatingu pelkėtumu. Kaip ir anksčiau, šiuo metu
pelkės ir šlapžemės yra vienos svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų
Lietuvoje. Jų tyrimai, saugotinų plotų išskyrimas – vieni svarbiausių
veiksmų, saugant biologinę įvairovę. Dėl šios priežasties 1992 m. Šiaulių
miesto bei rajono teritorijoje buvo įsteigtas 807 ha ploto Rėkyvos
botaninis – zoologinis draustinis, saugantis Rėkyvos apyežerio pelkinį
kompleksą su būdingais ir retais augalais ir gyvūnais.

Epizodiniai Šiaulių miesto ir priemiesčio zonos biologinės įvairovės
(paukščių, vabzdžių, žuvų) tyrimai buvo atliekami 1976-1977 ir 1998 metais,
tačiau šie duomenys pilnai neatspindėjo visos biologinės įvairovės rūšių ir
populiacijų gausos. Miestui reikėjo platesnių ir nuodugnesnių biologinės
įvairovės tyrimų, kuriuos simboliniais 2000 metais ir atliko Šiaulių bei
Vilniaus universitetų mokslininkai.

Pagal svarbą tuomet buvo išskirtos 6 kategorijų teritorijos.
Svarbiausios iš jų – municipalinės, į kurias pateko Talšos ir Salduvės
parkai bei Prūdelio natūralūs biotopai. Tai geriausi natūralios gamtos
pavyzdžiai, esantys arčiausiai miesto centro. Šios kategorijos teritorijoms
gali būti suteiktas saugomos teritorijos statusas. Antros kategorijos –
rajoninės svarbos teritorijos. Tai periferiniuose miesto rajonuose esantys
pusiau natūralių augalijos ir biotopų pavyzdžiai, pakankamai gausūs augalų
ir gyvūnų rūšių skaičiumi. Šios teritorijos vidutiniškai gausios augalų bei
gyvūnų rūšimis, tačiau saugotinos ir plėstinos dėl vietinių gyventojų ryšio
su natūralia aplinka palaikymo galimybės. Ketvirtai – miesto “žaliųjų
koridorių” kategorijai priskiriamos Aukštabalio gatvės pievos, penktai –
priemiesčių vietovių kategorijai – Ginkūnų -Malavėnų tvenkinio pakrantės,
Rėkyvos ežeras bei jo pakrantės ir Buvusio Zoknių aerodromo teritorija.
Paskutiniajai – šeštai kategorijai priskirta prarasta teritorija – Kulpės
pakrančių šlapios pievos.

SOCIALINIAI ASPEKTAI

Demografiniai rodikliai

2002 metais Šiauliuose gyveno 133,53 tūkst. gyventojų.

Nuo 0 iki 15 metų gyventojų skaičius sudarė 19,9 proc. visų gyventojų,
darbingo amžiaus – 62,9 proc., pensijinio amžiaus – 17,2 proc. Gyventojų
skaičius, tenkantis 1 kv.km. – 1648,5 gyventojų.

[pic]

[pic]

[pic]

Darbo rinka

Dar netolimoje praeityje Šiauliuose, kaip ir Lietuvoje buvo planinis
ūkis – pramonės, paslaugų ir kiti veiklos sektoriai veikė centralizuotai,
įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis
žaliavomis. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam
specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos
rūšies specialistų paklausą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę,
padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos
ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo
sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro
darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos
apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių,
darbo vietų sumažėjimą. Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos
verslo organizavimo formos. Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos
susiformavimą. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios
specialybės tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėjo arba
nebesugebėjo persikvalifikuoti. Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir
nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas.

Apžvelgiant šiandienius Šiaulių darbo rinkos rodiklius – galima
drąsiai teigti jog jie išties teigiami. Nedarbo lygis 2002 metais sumažėjo
3,4 punkto. Mažėja ir besikreipiančiųjų į darbo biržą skaičius (2002 m.
kreipėsi 14399 bedarbiai, 2001 m. jų buvo – 15896), beveik pusė iš jų buvo
įtraukti į įvairias programas.

Šiaulių miesto savivaldybė kartu su Šiaulių darbo birža aktyviai
bendradarbiaudama nuosekliai įgyvendina aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų
išteklių plėtros politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius
atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją. Šiaulių universitetas prie tos
plėtros politikos prisideda rengdamas kvalifikuotus paklausių profesijų
jaunus specialistus.

[pic]

[pic]

Per 2002 metus išaugo paklausa darbuotojams, turintiems profesinį
pasirengimą, ženkliai sumažėjo nekvalifikuoto darbo paklausa.

Paklausos struktūra neterminuotoms darbo vietoms ir terminuotoms darbo
vietoms buvo skirtinga. Daugiausia pasiūlymų nuolatinėms darbo vietoms
registravo pramonės bei paslaugų sferos įmonės. Jų pasiūlymai sudarė 86
proc. visų pasiūlymų. Beveik pusę pasiūlymų terminuotoms darbo vietoms
pateikė pramonės įmonės. 2003 metais prognozuojamas teigiamas darbo vietų
balansas, t.y. darbdaviai numato įsteigti daugiau naujų darbo vietų nei
likviduoti.

EKONOMINIAI ASPEKTAI

Materialinių ir užsienio investicijų dinamika

Panagrinėjus tiesioginių užsienio investicijų ir materialinių
investicijų dinamikos Šiaulių mieste pokytį 1995 – 2001 metais,
investicinis aktyvumas nėra labai stipriai jaučiamas. Tačiau investicijų
kreivės, nors ir nedideliais šuoliais, tačiau kyla aukštyn.

[pic]

[pic]

Kad būtų galima kuo geriau išanalizuoti, planuoti bei apskaityti
investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal investicijų objektus, pagal
dalyvavimą investavimo procese, pagal investavimo laikotarpį bei
investicinių lėšų priklausomybę ir kitus požymius. Ekonomikoje investicijas
dažniausiai įsivaizduojame materialinio investavimo prasme, nes būtent šis
investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina gamybinį
pajėgumą.

Integravimosi į Europos Sąjungą laikotarpiu yra ypač svarbu tinkamai
pasiruošti priimti užsienio paramą, kuri taip pat tiesiogiai padėtų
įgyvendinti investicijų projektus, tuo investicijų kreivėms leisdama kilti
aukštyn.

Bendrojo vidaus produkto dinamika Šiaulių apskrityje

[pic]

[pic][pic][pic]

Leave a Comment