Šiaulių rajonas

Įvadas

Šiauliai įsikūrę rytiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose, gana pakilioje vietoje, Mūšos , Dubysos, Ventos ir Nevėžio baseinų takoskyroje.

Prasidedantys upeliai beveik nepastebimi. Miesto vaizdą pagyvina nedidelės kalvos, ežerai ir tvenkiniai. Pietinėje Šiaulių pusėje, už 5 km nuo miesto centro, pelkių ir durpynų apsuptas tyvuliuoja 10 pagal didumą Lietuvoje

Rėkyvos ežeras. Jo plotas 1179 ha. Rėkyvos ežeras, didesnė dalis Piktmiškio durpyno ir visas pabalių durpynas priklauso miestui, o kiti Rėkyvos ežero baseino durpynai – Rėkyvos, Aukštapelkės, Lieporių – jau rajono teritorijoje.

Pačiame mieste, įduboje, yra 4 ha užimantis Prūdelio tvenkinys, šalia jo telkšo 2000 m iš šiaurės į pietus ištįsęs Talšos ežeras. Jo plotas –

56,2 ha. Tuoj pat į šiaurę nuo Talšos 16,6 ha ploto – Ginkūnų ežeras.

Iš Rėkyvos ežero ištekanti ir pro durpynus pravinguriuojanti Kulpės upė (jos ilgis 25,8 km) nuo Serbentų gatvės viaduko požeminiu tuneliu srūva maždaug iki Prūdelio sujungia Talšos ir Ginkūnų ežerus, o už Šiaulių įteka į Mūšą . Kulpė dešinysis Mūšos intakas. Kulpėn vandenys suteka ir iš kitų

Rėkyvos ežero baseino vietų. Nedidelis Vijolės upelis, tekėdamas per miesto pramoninį rajoną, „surenka” paviršines (lietaus) nuotekas nuo įvairių pramonės įmonių teritorijų (į šį upelį suvesta apie 20 lietaus nuotekų išleistuvų).

Kalvočiausią rytinę Šiaulių pusę dabina Švedės (Ginkūnų) tvenkinys, įrengtas Švedės pelkėje, išnaudoto durpyno vietoje. Jo plotas – 112, 1 ha.

Vandens telkinių Šiaulių mieste yra palyginus nemažai – jie užima apie

1280 ha (15,7 %) miesto teritorijos. Daugelio ežerų, tvenkinių, upelių ir griovių būklė skatina imtis hidrotechninių priemonių, tačiau jų įgyvendinimą komplikuoja biologinės įvairovės apsaugos ir kt. reikalavimai.

Atvirų vandens telkinių hidrocheminius tyrimus ir paviršinių (lietaus)

nuotekų tyrimus nuo 1994 m. vykdo Municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija.

Šiaulių apylinkių dirvožemiai labai nevienodi.Vyrauja derlingi, karbonatingi lygumų priesmėliai bei priemoliai. Kvartero nuogulų paviršiuje yra durpių, kurias eksploatuoja AB „Rėkyva”. Šiauliuose vyraujančius dirvožemius geochemiškai reiktų priskirti prie „turtingesnių”

mikroelementais. Foniniais geocheminiais parametrais išsiskiria didesni ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiai.

Pagal statistinius duomenis Šiaulių miesto gyventojai kasdien išmeta apie 200 tonų buitinių (komunalinių) atliekų. Šios atliekos vežamos į

Kairių sąvartyną, kuris eksploatuojamas nuo 1965 m. Sąvartyno eksploatavimo laikas baigiasi – jis turėtų būti uždarytas 2005 m.

Šiaulių m. komunalinių atliekų tvarkymą reglamentuoja 1999 07 01

Šiaulių miesto tarybos sprendimu Nr. 299 patvirtintos „Komunalinių atliekų ir fekalijų tvarkymo taisyklės”. Iki 1999m. komunalines atliekas centralizuotai rinko ir tvarkė Savivaldybės įmonė AB „Specializuotas transportas”. Ši bendrovė rūpinasi, kad Šiaulių m. gyventojai turėtų galimybę rūšiuoti buitines atliekas: nuo 19997 m. mieste pradėtas įgyvendinti konteinerinis atliekų surinkimas, pakeitęs neperspektyvų betarinį metodą. Toliau plečiamas antrinių žaliavų konteinerių ūkis. Nuo

1999m. AB „Specializuotas transportas” veiklai vis didėjančią konkurenciją sudaro UAB „Švarinta”( Svarinta@takas.lt ), kuri aktyviai plėtoja nerūšiuotų komunalinių bei gamybinių atliekų surinkimą.

Daugelis miesto ekologinių problemų sprendžiamos ar ateityje numatomos spręsti Aukštrakių vietovėje, esančioje 8 km į šiaurės vakarus nuo Šiaulių.

Čia jau pastatyta Šiaulių regiono pavojingų atliekų tvarkymo aikštelė, baigiami statyti nauji miesto nuotėkų biologinio valymo įrenginiai, planuojamas įrengti naujas Šiaulių apskrities buitinių atliekų sąvartynas.

Šiauliuose pavojingas atliekas tvarko uždaroji akcinė bendrovė

„Toksika”, kurios akcininkė yra Šiaulių miesto savivaldybė. Šiaulių miesto gyventojai nemokamai gali pristatyti galvaninius elementus, akumuliatorius;

buitinės chemijos produktus; lakų, dažų, skiediklių atliekas; cheminėmis medžiagomis užterštą pakuotę; panaudotus tepalus, tepalų filtrus ir kitas naftos produktų atliekas; gyvsidabrio turinčias ir kitas buitines pavojingas atliekas.

1992 m. buvo pradėtos inventorizuoti buvusios karinės teritorijos, tuo pačiu ir Šiaulių oro uostas (Zoknių karinis aerodromas). Sovietmečiu buvęs vienas didžiausiu kariniu objektu, jis kartu yra vienas svarbiausiu neigiamo poveikio aplinkai židinių. Buvusioje karinėje teritorijoje 1994

-1999m. vyko Danijos aplinkos apsaugos agentūros finansuotas projektas

„Šiaulių karinio oro uosto teritorijos ištyrimas ir išvalymas”.

Centralizuotas Šiaulių miesto vandentiekis veikia nuo 1935 metų.

Šiauliečiams centralizuotai tiekiamu geriamuoju vandeniu rūpinasi UAB

„Šiaulių vandenys”. Šiandien centralizuoto vandentiekio tinklu vanduo iš keturių vandenviečių tiekiamas 85 % miesto gyventojų, likusi dalis –

Pabalių, Medelyno, Kalniuko rajonų gyventojai – geria vandenį iš gręžinių ir šulinių. Vandenvietėse pastatyti vandens gerinimo (geležies šalinimo)

įrenginiai, modernizuoti gręžiniai, sutvarkyta vandenviečių aplinka, kompiuterizuotas vandenviečių valdymas. Dauguma šiauliečių vartoja beveik iš 200 m gylio imamą geros kokybės požeminį vandenį, atitinkantį sanitarinius higieninius reikalavimus.

Esami nuotėkų valymo įrenginiai, pastatyti 1967 metais, buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje. Jiems nebepajėgiant išvalyti visų iš miesto atitekančių buitinių bei pramonės nuotėkų, dar 1990 metais

Aukštrakiuose buvo pradėti statyti nauji miesto nuotėkų biologinio valymo įrenginiai.Buitinės bei pramonės įmonių nuotėkos naujuosiuose valymo įrenginiuose bus išvalomos iki leistinų normų ir išleidžiamos į Kulpės upę.

Per metus mieste į atmosferą išmetama apie 3000 tonų teršalų.

Pagrindiniai teršėjai – miesto ir pravažiuojantis autotransportas bei apie

30 pramonės ir energetikos įmonių. Mieste nuo 1996 m. atliekami atmosferos oro taršos tyrimai. Autotransporto taršos poveikis miesto aplinkai susijęs su padidėjusiu triukšmo lygiu.

Sovietmečiu Šiauliai buvo vadinami dviračių sostine. Septintame dešimtmetyje Šiauliuose buvo nutiesti pirmieji dviračių takai, veikė vienintelė respublikoje dviračių gamykla, buvo įrengti dviračių nuomos, laikino saugojimo, remonto punktai. Iki šiol Šiauliuose veikia vienintelis

Lietuvoje Dviračių muziejus. Žinoma, kad 1983 metais net 40% miesto gyventojų naudojosi dviračiu.

Šiuo metu mieste atgimsta dviračių transportas. Šiauliuose ir jų apylinkėse yra apie 56 km dviračių takų, kurių tinklas kasmet plečiamas.

Nauji dviračių takai įrengiami pagal Savivaldybės Tarybos patvirtintą

Dviračių transporto vystymo Šiaulių mieste schemą. Pagal ją ateityje mieste turės būti nutiesta bei pažymėta dar apie 60 km naujų dviračių takų su dviračių saugojimo aikštelėmis bei laikymo vietomis.

Sekdami kitų Europos miestų pavyzdžiu Šiauliai ateityje taps miestu su išvystytu dviračių transportu ir infrastruktūra, švaria aplinka ir sveikais žmonėmis.

Talšos ežeras gali tapti puikiu subalansuotosios plėtros pavyzdžiu, kur suderinami aplinkosaugos, socialiniai ir ekonominio vystymo aspektai.

Išvalius ežerą ir pagerinus jo gamtosauginę būklę, ežeras įvairiais požiūriais – rekreacijos, sporto, gamtos pažinimo – taps patrauklus šiauliečiams ir miesto svečiams.Ateityje Talša galėtų tapti tarptautinių irklavimo varžybų centru.

Šiauliuose yra 16 parkų, kurie užima 1177 ha plotą. Net 3 Šiaulių miesto parkai – Didždvario, Gubernijos ir Rėkyvos , yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Be šių – senųjų želdynų, mieste kuriami ir nauji – prie vaikų klinikų jau kelis metus sodinamas Naujasis parkas, kuriamas Gytarių mikrorajono skveras.

Visa informacija apie Šiaulių m. aplinką yra kaupiama miesto savivaldybės Aplinkos skyriuje.

Norėdama efektyviau valdyti miesto aplinkos kokybę, Šiaulių m.

savivaldybė įsteigė biudžetinę įstaigą – Municipalinę aplinkos tyrimų laboratoriją . Vykdydamas savo funkcijas, Aplinkos skyrius suvokia, kad jokia programa, joks projektas nebus sėkmingai realizuotas, jei nebus reikiamai organizuotas švietėjiškas darbas. Ekologiniam švietimui ir ugdymui Šiaulių miesto savivaldybė teikia ypatingą reikšmę. Iš miesto

Gamtos apsaugos fondo remiamos įvairios visuomeninės organizacijos bei projektai. Visuomenės aplinkosaugos švietimas ir informavimas – vienas iš svarbiausių aplinkos apsaugos uždavinių.

Dirvožemis

Šiaulių regiono dirvožemių geocheminė charakteristika

Šiaulių apylinkėse vyrauja dirvožemiai: priemolio užmirkę šlynžemiai –

Meškuičių, Bridų, Kužių apylinkėse, priesmėlio ir geriau drenuojami glėjiški jauražemiai – Bubių, Dirvonėnų, Varputėnų apylinkėse, smėliuose susiformavę paprastieji jauražemiai – Kurtuvėnų apylinkėse; aukštapelkėse ir žemapelkėse susiformavę durpžemiai – Rėkyvos, Tyrulio, Radviliškio,

Laikšių apylinkėse.

Geochemiškai Šiaulių apskrities dirvožemius reiktų priskirti prie „turtingesnių” mikroelementais – tik Marijampolės ir Kauno apskričių dirvožemių foniniai geocheminiai parametrai yra aukštesni. Lietuvos kontekste Šiaulių apskrities dirvožemiai išsiskiria didesniais ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiais.

Priemolio natūraliuose dirvožemiuose gausiau Li, B, Ga, V, Cr, Co, Ni,

Cu, Zn, Y, La, Yb, Sc, Ba, As, Rb, Sr, priesmėlio – P, Mn, Pb, Mo, Sn, Zr,

Nb. Smėlio dirvožemiuose foniniai elementų kiekiai mažesni, o mažiausi mikroelementų foniniai kiekiai nustatyti durpinguose dirvožemiuose, kur organinės medžiagos kiekis ~70%. Puveningos velėnos dirvožemiai, kur organinės medžiagos yra ~25%, Šiaulių regione praturtinti P, Pb, Ag, nežymiai Mo.

Gamtinėmis anomalijomis išsiskiria: Užvenčio limnoglacialinio baseino priemolio-priesmėlio dirvožemiai bei juos juosiantys uždurpėję geocheminiai landšaftai (Ag, B, Co, Cr, Ga, La, Li, Ni, Rb, Sc, Ti, V, Yb, Zn),

Kurtuvėnų masyvo smėlio dirvožemiai bei juos juosiantys durpingi landšaftai

(Zr), Bridų ir Gervėnų miškų durpingi dirvožemiai (U, Rb, Sc, Li).

Mozaikiškai paplitusios biofilinių elementų (P, Pb, Ag, Mo, Cu, Mn)

anomalijos miškų dirvožemių biocheminiuose barjeruose.

Technogeninė tarša regiono dirvožemiuose ryški, ypač Šiaulių,

Radviliškio, Kuršėnų miestų įmonių teritorijose, bei mechanizacijos kiemuose, taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos profilio.

Prieš dešimt metų Šiaulių m teritorijoje atlikti geocheminiai tyrimai parodė, kad „Vairo” įmonės teritorija ir šalia esantys gyvenamieji kvartalai stipriai (geocheminis fonas viršytas nuo 50 iki 4 kartų) teršiami

Cu, Mo, Pb, Ni, Cr, Zn, Sn, Ag; „Tauro” – Sn, Cu, Pb, Ag; „Nuklono” – Cu,

Ag, Sn; „Elnio” – Cr, Pb, Zn; „Stumbro” – Cr, Ag, Sn, Pb, Cu. Miesto teritorijoje suminis geocheminis taršos rodiklis neviršija 32, t.y pasiekia vidutinio pavojingumo lygį. Tirtų įmonių teritorijose tarša pasiekia ypač pavojingą lygį – suminis rodiklis viršija 128. Radviliškio mieste taršos lygis gerokai žemesnis, išskyrus geležinkelių depo bei mašinų gamyklos teritoriją, kur dirvožemis užterštas pavojingai. Gyvenamųjų rajonų dirvožemiai teršiami Cu-Zn-Pb-Ag-Sn, o individualių namų pasodybiniuose sklypuose vystomos žemės ūkio veiklos dėka ryškėja P ir Mo teršimo tendencijos.

Specifinė cheminė tarša (padidėję P, Sr, Cu kiekiai) būdinga įvairaus profilio fermoms. Kaimuose nustatytos teršimo Pb-Sn tendencijos, mechanizacijos kiemuose – žymus teršimas Zn, Pb, Cu, Mo, Sr, Sn, P. Tačiau technogeninės taršos horizontali sklaida nežymi ir technogeninės mono- bei polielementinės anomalijos paprastai apima tik taršos židinių – įmonių, mechanizacijos kiemų, fermų, sąvartynų – teritorijas. Tačiau, palei geležinkelį, šalia Radviliškio miesto, Rėkyvos bei Pakapės gyvenviečių, organinių gamtinių dirvožemių geocheminiuose barjeruose stebimos technogeninės kilmės biofilinių elementų (Mo, Zn, Pb, Cu, Sn) kaupimosi tendencijos.

Geocheminį pavojų kelia legalūs ir savavališki sąvartynai. Regione nustatytas teršimas būdingais sąvartynų teršalais – Co-Ni-Cu, Mo bei

Šiaulių pramonės specifiką atspindinčiu chromu. Atskirai paminėtina, kad

Kairių sąvartyno apylinkės teršiamos Cr, Cu, Sn, Pb, P, Ni, Žiūronkalnio –

Zn, Ag, Pb, P, Sn, V, o Bačiūnų gyvenvietės savavališko buitinių atliekų sąvartyno – Cu, Sn, Pb, Zn, Mo, P. Rimočių kaimo išeksploatuotame žvyro karjere esančiame savavališkame sąvartyne Zn kiekiai 397 karto viršija foną.

Aeracijos zonos tyrimais rodo, kad tirpūs technogenezės produktai smėlingose nuogulose lengvai migruoja gilyn ir pasiekia gruntinio vandens horizontą, o sunkios mechaninės sudėties nuogulose vyrauja horizontali taršos sklaida su paviršine nuoplova.

Vandenys

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių kokybė

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių kokybė stebima vykdant paviršinių vandens telkinių monitoringą. Jo tikslas – gauti detalesnę informaciją apie savivaldybės teritorijos aplinkos būklę, vertinti ir prognozuoti aplinkos pokyčius ir galimas pasekmes bei teikti informaciją visuomenei. Paviršinių vandens telkinių monitoringą Šiaulių mieste vykdo savivaldybės biudžetinė įstaiga Municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija.

Jos veiklą kuruoja Šiaulių miesto savivaldybės Aplinkos skyrius.

Paviršinių vandens telkinių monitoringas Šiaulių mieste vykdomas pagal programas, suderintas su LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentu. Taip pat, sprendžiant iškilusias vandens taršos problemas mieste, yra atliekami ir specialūs aplinkos kokybės tyrimai. Šie tyrimai yra sudėtinė savivaldybės aplinkos monitoringo, kurio vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas, dalis.

Šiaulių municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija kartu su sveikatos sistemos institucijomis taip pat dalyvauja rengiant ir vykdant ekologinio-

medicininio monitoringo bei sveikatinimo programas.

Paviršinių vandens telkinių monitoringas (monitoringo rezultatai

Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių monitoringas vykdomas

Rėkyvos, Talšos, Ginkūnų ežeruose, Prūdelio tvenkinyje bei Kulpės ir

Vijolės upeliuose. Šių vandens telkinių stebėjimai padeda įvertinti jų būklę, atskirti natūralius pokyčius vykstančius telkiniuose nuo antropogeniškai sąlygotų pakitimų. Siekiant nustatyti paviršinių vandens telkinių taršos šaltinius atliekami ir lietaus nuotėkų, patenkančių į šiuos telkinius, tyrimai.

Lyginant 1995-2000 metų paviršinių vandens telkinių tyrimų rezultatus, galima teigti, kad Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių cheminė vandens sudėtis kinta mažai. Pastaraisiais metais Prūdelyje, Talšos ir

Ginkūnų ežeruose fiksuojama 5-10 proc. mažesnė organinių medžiagų koncentracija, 15 proc. sumažėjo neorganinio azoto kiekiai, fosfatų ir bendro fosforo kiekiai yra stabilūs.

Vertinant paviršinių vandens telkinių kokybę pagal didžiausias leistinas koncentracijas (DLK) ir vandens kokybės klasifikaciją, Rėkyvos ežero vandens kokybė atitinka II klasę, ežeras priskiriamas prie švarių vandens telkinių. Ežero vanduo drumstas tik dėl gamtinės jo kilmės. Dėl durpinių priemaišų fiksuojamos didesnės organinių medžiagų ir bendro azoto koncentracijos Rėkyvos ežere.

Prūdelio tvenkinio, Talšos ir Ginkūnų ežerų vandens kokybė atitinka

III klasę ir jie priskiriami prie mažai užterštų vandens telkinių, tačiau

Prūdyje ir Talšos ežere išlieka pakankamai didelė neorganinio azoto koncentracija.

Vijolės upelis atitinka IV klasę ir priskiriamas prie vidutiniškai užterštų vandens telkinių. Jame fiksuojami dideli, neorganinio azoto, fosfatų ir bendro fosforo kiekiai. Tokią būklę lemia su paviršinėmis (lietaus) nuotėkomis į upelį patenkanti buitinės ir ūkinės veiklos sąlygojama tarša.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis mieste

Šiaulių miesto geriamojo vandens vartotojai naudoja tik požeminį vandenį, kuris yra labai skirtingos kokybės. Požeminio vandens kokybę lemia gamtinės hidrogeologinės sąlygos bei antropogeninis (žmogaus veiklos)

poveikis. Dažnai nesusimąstome ir pamirštame, kad visi procesai, lemiantys geriamojo vandens kokybę, požemyje vyksta labai lėtai. Hidrogeologiniais būdais padėties staiga pataisyti neįmanoma.

Visą vandens tiekimo sistemą sąlyginai galima suskirstyti taip:

* vartotojai, naudojantys centralizuotomis vandens tiekimo sistemomis tiekiamą vandenį (vandenviečių), (plačiau apie vandens kokybę –

www.siauliuvandenys.lt)

* vartotojai, naudojantys individualių gręžinių vandenį,

* vartotojai, naudojantys šachtinių šulinių vandenį.

Šiaulių mieste dabar veikia keturios vandenvietės: Lepšių, Birutės,

Bubių ir mažo pajėgumo Rėkyvos. Jos centralizuotomis vandens tiekimo sistemomis aprūpina vandeniu didžiąją dalį miesto gyventojų bei pramonės įmonių. Be to, Pakruojo rajone yra paruoštas naujas, eksploatacijai tinkantis, Degučių sklypas, kuriame yra patvirtinti nemaži požeminio vandens eksploataciniai ištekliai. Visų veikiančių ir išžvalgytos naujos vandenvietės požeminio vandens ištekliai yra 105 tūkst.m3 per parą.

Šiaulių miesto vandenvietės eksploatuoja devono ir permo geologinio amžiaus vandeningus sluoksnius, slūgsančius 80 – 220 m gylyje. Miesto vandenvietės 2001 metų pradžioje įsisavino tik apie 15 proc. patvirtintų požeminio vandens eksploatacinių išteklių – t.y. kiekvieną parą vartotojams tiekiama vidutiniškai 13 tūkst. m3 vandens. Birutės ir Bubių vandenvietėse veikia vandens gerinimo – geležies šalinimo įrenginiai. Visose keturiose vandenvietėse yra vandens chloravimo įrenginiai, todėl, esant reikalui, vanduo gali būti chloruojamas.

Bendras UAB „Šiaulių vandenys” eksploatuojamo vandens tiekimo tinklo ilgis yra 245 km. Šiuo tinklu vanduo tiekiamas 85 proc. miesto gyventojų.

Centralizuoto vandentiekio neturi Pabalių, Medelyno ir Kalniuko rajonai.

Šių rajonų gyventojai vandeniu apsirūpina iš gręžinių ir šulinių. Pagal

2000 metų Šiaulių miesto gręžinių inventorizavimo duomenis, valstybiniame gręžinių registre užregistruoti 135 gręžiniai, įrengti Šiaulių mieste. 34

veikiantys gręžiniai yra Medelyno ir 13 – Pabalių mikrorajonuose. Šiais gręžiniais išgaunamas tik nedidelis požeminio vandens kiekis – 730 m3 per parą. Tai sudaro apie pusę procento nuo bendro Šiaulių centralizuotų vandenviečių debito (požeminio vandens kiekio išgaunamo per parą).

Apie 15 procentų Šiaulių miesto gyventojų geria ir buitinėms reikmėms naudoja šulinių (gruntinį) vandenį. Šis vandeningas sluoksnis mieste vidutiniškai yra 5 m gylyje. Gruntinis vanduo yra užterštas visame mieste.

Pagrindinis gruntinio vandens teršimo šaltinis – vertikali teršalų infiltracija nuo žemės paviršiaus (žmogaus buitinė tarša, užterštos pramonės teritorijos) ir nutekėjimai iš požeminių komunikacijų. Teršalai, patekę į požemį, sukelia nepageidaujamus procesus, turinčius įtakos geriamojo vandens kokybei.

Oras

Šiaulių miesto atmosferos oro kokybė

Šiaulių miesto atmosferos oro kokybė stebima vykdant oro taršos monitoringą. Jo tikslas – gauti detalesnę informaciją apie savivaldybės teritorijos aplinkos būklę, vertinti ir prognozuoti aplinkos pokyčius ir galimas pasekmes bei teikti informaciją visuomenei. Oro monitoringą Šiaulių mieste vykdo savivaldybės biudžetinė įstaiga Municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija. Jos veiklą kuruoja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Aplinkos skyrius.

Oro taršos monitoringas Šiaulių mieste vykdomas pagal programas, suderintas su LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentu. Taip pat, sprendžiant iškilusias oro taršos problemas mieste, yra atliekami ir specialūs aplinkos kokybės tyrimai. Šie tyrimai yra sudėtinė savivaldybės aplinkos monitoringo, kurio vykdymą reglamentuoja

Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas, dalis. Šiaulių municipalinė aplinkos tyrimų laboratorija kartu su sveikatos sistemos institucijomis taip pat dalyvauja rengiant ir vykdant ekologinio-

medicininio monitoringo bei sveikatinimo programas.

Oro taršos monitoringas (monitoringo rezultatai

Oro taršos monitoringo struktūra paremta tuo, kad, atlikus tyrimus, būtų galima įvertinti bendrą miesto būklę taršos atžvilgiu, stebėti taršos tendencijas ir prognozuoti priežastis.

Tuo tikslu oro taršos tyrimai vykdomi keliomis kryptimis:

1. Miesto transporto taršos tendencijoms stebėti vykdomi oro tyrimai stacionariame poste, esančiame Aušros alėjos – Žemaitės g. sankryžos rajone.

2. Erdviniam oro taršos pasiskirstymui įvertinti vykdomi tyrimai mobilia aplinkos tyrimų laboratorija. Tyrimų programa paruošta bendradarbiaujant su Vokietijos Niurnbergo miesto cheminių tyrimų centru ir yra paremta praktine oro taršos tyrimų patirtimi šiame mieste. Šiaulių miesto teritorija padengta 1 km tinkleliu, o maršrutinių postų apvažiavimo darbų programa sudaryta taip, kad kiekviename mazginiame taške per metus būtų atliekama 12 matavimų. Atlikus darbų programą, apskaičiuojama teritorijos, ribojamos keturių mazginių taškų, vidutinė teršalų koncentracija.

3. Miesto gyvenamosios aplinkos oro užterštumui specifinėmis priemaišomis (benzapirenu, metalais) įvertinti analizuojami mėginiai keturiuose stacionariuose postuose, esančiuose pietinėje, centrinėje ir šiaurinėje miesto dalyse bei Pabaliuose.

4. Oro kompleksinė tarša mieste vertinama biotestavimo metodu, kuris remiasi augalų gebėjimu akumuliuoti ir kaupti teršiančiąsias medžiagas bei reaguoti į tų medžiagų koncentraciją.

Kelerių metų oro taršos tyrimų rezultatai leidžia daryti šias išvadas:

1. Labiausiai užterštas oras yra centrinėje miesto dalyje, kurią riboja Tilžės-Aušros al.-Žemaitės- Vytauto gatvės. Gatvių sankryžų aplinkoje pagrindinių priemaišų (dulkių, azoto oksidų, anglies monoksido)

koncentracijos autotransporto eismo piko metu 1,5 – 2 kartus viršija leistinus normatyvus. Tokią situaciją lemia transporto eismo intensyvumas bei nepalankios teršalų sklaidai meteorologinės sąlygos miesto centre.

2. Stacionaraus tyrimų posto duomenimis oro užterštumas azoto oksidais per paskutinius 3 metus padidėjo 8-10 proc. Tai rodo, kad aplinkos kokybė žymia dalimi priklauso nuo autotransporto eismo intensyvumo. Aplinkos ministerijos duomenimis iki 70 proc. aplinkos oro taršos mieste sudaro autotransporto tarša. Reikia pažymėti, kad augant transporto eismo intensyvumui oro užterštumas dulkėmis nepadidėjo. Tai sietina su miesto visuomeninio transporto techninės būklės gerinimu bei ekologiškai švaresnio kuro (dujų) naudojimu automobiliuose.

3. Pramoniniuose miesto rajonuose pastebimas oro taršos sumažėjimas.

Tai lemia per pastaruosius metus didėjantis ekologiškai švaresnio kuro (dujų) naudojimas energetikos sektoriuje bei ne tokia intensyvi gamybinė-

ūkinė veikla.

4. Miesto teritorijose, esančiose toliau nuo intensyvaus transporto eismo gatvių, oro užterštumas neviršijo leistinų normatyvų, tačiau didėjant autotransporto taršos įtakai, užterštumas, lyginant eilės metų tyrimų duomenis padidėjo 3 – 5 proc.

5. Specifinių priemaišų koncentracijos aplinkos ore neviršija leistinų normų, tačiau teritorijose arčiau gatvių bei šildymo sezono metu, benzapireno koncentracijos ore pasiekia ribines reikšmes.

Gamta

Iš miesto želdinių istorijos puslapių

Lietuva tolimoje praeityje buvo neaprėpiamų girių kraštas. Ne išimtis ir Šiaulių apylinkės. Tai liudija ne tik liaudies kūryba, bet ir daugelis rašytinių šaltinių. Senovės raštai mini šventąsias Lietuvos girias ir gojus, pagonių garbinimo objektus ir pagoniškų apeigų vietas. Šiaulių apylinkėse taip pat būta tokių šventų vietų, ąžuolynų.

Iki dabar išlikę vietovardžių pavadinimai – Vinkšnėnai, Lieporiai,

Epušrotis, Piktmiškis, Žaliūkės, Medelynas, rodo, kad Šiaulių apylinkėse nuo seno būta įvairių želdynų. Vinkšnėnai – vietovė už Gubernijos rajono.

Seniau čia būta ir Vinkšnos ežero, prie kurio šliejosi Vinkšnėnų kaimas.

Lieporiai, bėgant metams, tapo vienu iš tankiausiai apgyvendintų Šiaulių miesto gyvenamųjų rajonų. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė atsirado

Epušročio vietoje. Šiandien šis vietovardis mažai kam žinomas. Tik mūsų seneliai mena, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą, maždaug tarp dabartinių

Liepų ir V. Bielskio gatvių stovėjo keletas milžiniškų daržinių, kurias supo lapuočių – drebulių, (epušių) miškelis.

Tarpukario metais želdinimo darbus Šiauliuose atlikdavo, sodinukus, gėles platino Maksimiliano Scelskio sodininkystės, daržininkystės ir gėlininkystės bendrovė „Flora”.

Pokario metais miestas ir miesto prieigos buvo intensyviai želdomos.

Miesto apželdinimu rūpinosi vienas pirmųjų miesto architektų – P. Uogintas.

Šiauliuose buvo įkurti Centrinis, Talšos, Salduvės, Dainų, Lieporių ir kiti parkai bei skverai.

Apie Šiaulių parkus

Šiaulių miesto teritorijoje yra 16 parkų.

Didždvario parkas – užima 5,1 ha ploto. Įkurtas XIX a. pradžioje, pastačius grafo Zubovo rūmus – vasaros rezidenciją. Parkas buvo užsodintas tuo metu paplitusiu landšaftinio parko stiliumi, kurio išplanavimas laisvas, artimas natūraliai gamtai. 1878 – 1890 metų laikotarpyje parkas buvo papildytas – pasodintos kelios alėjos ir retesnių rūšių medžių –

europinis maumedis, platanalapis klevas ir jo raudonlapė forma, grakščioji liepa ir kt. Šiaurinėje parko dalyje yra teniso kortai. Parkas įrašytas į kultūros vertybių sąrašą.

Centrinis parkas – (11,9 ha). Pradėtas sodinti apie 1950-uosius metus.

Parkas sodintas miestiečių šeštadieninių talkų metu. Iš retesnių medžių auga- klevas platanalapis, klevas totorinis, europinis maumedis ir kt.

Parke yra vaikų žaidimo aikštelė – atrakcionai, vasaros koncertų estrada.

Gubernijos parkas – (0,8 ha). Pradėtas kurti XIX a. pradžioje prie dvaro sodybos. Šiuo metu parke didžiąją dalį sudaro kaštanai. Tai vienintelis toks parkas Lietuvoje. Be jų dar auga klevai, uosiai, tuopos, beržai. Šiauriniame kampe auga graži ąžuolų grupelė. Parkas įrašytas į kultūros vertybių sąrašą.

Talšos parkas – (119,1 ha). Sodintas apie 1950-1960-us metus. Parke labai gerai suformuoti atskiri medynėliai iš tos pačios rūšies medžių:

ąžuolų, klevų, beržų, tuopų, pocūgių, gluosnių, eglių, pušų, maumedžių, liepų, kėnių ir kitų. Rytiniame parko pakraštyje yra gatvinis Žuvininkų kaimas. Parkas palankus aktyviam, pažintiniam poilsiui. 2000m. Šiaulių universiteto mokslininkai parengė leidinį „Vadovas po Talšą”, kuriame pažymėtas Talšos ekologinis – pažintinis takas.

Salduvės parkas – (83,1 ha). XX a. viduryje didelė šio parko dalis buvo užsodinta dideliais, daugiausia vienarūšiais medynėliais, sudarytais iš vietinių rūšių pušų, eglių, beržų, klevų, ąžuolų, uosių. Auga ir svetimžemių medynėliai: raudonojo ąžuolo, didžialapės liepos, paprastojo kaštano, sidabrinio klevo ir kt. Parko rytinėje dalyje stūkso garsus

Salduvės piliakalnis, ant kurio stovėjo medinė pilis, sunaikinta per kovas su kalavijuočiais. Salduvės parko pietiniame pakraštyje yra medinė skulptūra 1236 metų lietuvių pergalei prieš kalavijuočius Saulės mūšyje atminti. Parko vakariniame pakraštyje įsikūrusi jaunųjų gamtininkų stotis.

Rėkyvos parkas – (11,4 ha). Buvusio dvaro parkas pradėtas sodinti XIX

a. antroje pusėje. Parke yra išlikusių senų pavienių medžių ir dalis alėjų.

Gausią medžiagą apie parko istoriją yra surinkusi Rėkyvos pagrindinė mokykla. Parkas yra įrašytas į kultūros vertybių sąrašą.

Dainų parkas – (67,2 ha). Parkas sodintas paskutiniame XX a.

ketvirtyje. Parke medžiai išdėstyti grupėmis: liepų, ąžuolų, eglių, klevų, gluosnių, tuopų, uosių, maumedžių. Tarp medynų paliktos pakankamos erdvės, kurios leidžia gerai apžvelgti medynus. Pietvakarinėje dalyje įrengti sporto aikštynai. Šalia parko stovi Žaliūkių vėjo malūnas.

Naujasis parkas – (7,1 ha). Šis parkas Šiaulių mieste pats jauniausias

– dar tik kuriamas. Parkas sodinamas prie vaikų klinikų, ne visai lygioje vietoje, todėl tūrėtų būti vaizdingas ir noriai lankomas.

Prūdelio parkas – (1,9 ha). Parką sudaro Prūdelio tvenkinio šlaite augantys savaiminės kilmės medžiai ir krūmai. Vieta šaltiniuota, gausiai želia įvairių rūšių krūmai. Parkas apsaugo šlaitą nuo erozijos.

Hidro parkas – (8,0 ha). Parkas kurtas 1960-1970-aisiais metais melioratorių pastangomis. Parke yra gausi tvenkinių sistema, kuri nebuvo galutinai įrengta. Medynus sudaro savaiminės kilmės įvairių rūšių medžiai ir krūmai. Taip pat yra sodintos liepų, ąžuolų, uosių, kaštanų, beržų, juodalksnių grupės.

Lieporių parkas – (21,0 ha). Pasodintas 1960-1970-ais metais, statant

Lieporių gyvenamąjį rajoną. Parkas gerai suplanuotas, paliktos plačios erdvės, tvenkinys, kalvelės, kurios leidžia apžvelgti parko medynus. Parke auga beveik vien liepos. Parkas noriai lankomas gyventojų.

Gegužių gatvės beržynėlis – (3,6 ha). Sudaro įvairaus amžiaus, beveik gryni beržo medynėliai. Labai mėgiamas Dainų ir Gytarių gyvenamųjų rajonų gyventojų. Parke yra įrengta BMX dviračių trasa, kurioje vyksta varžybos.

Pabalių miško parkas – (87,1 ha). Tai miesto miško parkas, kuris mažai naudojamas rekreacijai, nes didžioji parko ploto dalis yra durpinio dirvožemio. Miško parkas labai degus – todėl atsargiai elkitės su ugnimi.

Medžiai vien tik vietinės kilmės: beržai, eglės, pušys, juodalksniai, alksniai, įvairūs krūmai.

Rėkyvos miško parkas – (432,7 ha). Parkas labai įvairus, nes turi ir aukštapelkių, ir žemapelkių, ir tarpinio tipo pelkių. Medžiai – pušys, eglės, beržai, juodalksniai, baltalksniai, drebulės – savaiminės kilmės, nors yra ir įveistų naujai pušų, eglių. Miško parkas turtingas savo žolyne augalija. Pietvakarinį parko pakraštį skalauja Rėkyvos ežeras. Rytiniame parko pakraštyje įkurti kolektyviniai sodai. Parkas vertingas savo turtinga augalija, gyvūnija, ir kaip Kulpės upės aukštupys.

Margių miško parkas – (80,9 ha). Miško parko erdvėse ir parko prieigose įkurti kolektyviniai sodai. Miško parke vyrauja įvairaus amžiaus, savaiminės kilmės beržynai. Be jų auga liepos, ąžuolai, baltalksniai, eglės, pušys ir kitų rūšių medžiai ir krūmai.

Zoknių miško parkas – (186,8 ha). Miško parkas apima Šiaulių oro uosto prieigas. Tai daugiausia menkos vertės, savaiminės kilmės baltalksnynai, beržynai, drebulynai. Miško parkas atlieka tik teritorijos apsauginę funkciją.

Biologinė įvairovė

Biologinės įvairovės požiūriu Lietuvoje labiausiai nuskurdintos yra antropogeninės – agrarinės ir urbanizuotos aplinkos ekosistemos. Nors urbanizuotos aplinkos t.y. miestų ir miestelių ekosistemos, Lietuvoje užima tik 5 proc. visos teritorijos, tačiau jose yra didžiausias gyventojų tankis, pramonės objektų bei transporto koncentracija ir tarša.

Miesto biologinę įvairovę sudaro greta mūsų urbanizuotoje teritorijoje išgyvenusios ir prisitaikiusios gyventi žmogaus pakeistoje aplinkoje visos gyvų organizmų – augalų, grybų, gyvūnų rūšys – esančios sausumos, vandens, dirvožemio buveinėse. Šimtai rūšių, milijonai gyvų organizmų individų, paplitusios natūralios gamtos buveinėse kaimo vietovėse, mieste užleido savo pozicijas kitoms, dažniausiai svetimžemėms, agresyviai plintančioms ir netgi žmogaus sveikatai pavojingoms rūšims.

Šiaulių miestas bei rajonas patenka į Rytų žemaičių aplinkosauginį regioną, kuris pasižymi ypatingu pelkėtumu. Kaip ir anksčiau, šiuo metu pelkės ir šlapžemės yra vienos svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų

Lietuvoje. Jų tyrimai, saugotinų plotų išskyrimas – vieni svarbiausių veiksmų, saugant biologinę įvairovę. Dėl šios priežasties 1992 m. Šiaulių miesto bei rajono teritorijoje buvo įsteigtas 807 ha ploto Rėkyvos botaninis – zoologinis draustinis, saugantis Rėkyvos apyežerio pelkinį kompleksą su būdingais ir retais augalais ir gyvūnais.

Epizodiniai Šiaulių miesto ir priemiesčio zonos biologinės įvairovės (paukščių, vabzdžių, žuvų) tyrimai buvo atliekami 1976-1977 ir 1998 metais, tačiau šie duomenys pilnai neatspindėjo visos biologinės įvairovės rūšių ir populiacijų gausos. Miestui reikėjo platesnių ir nuodugnesnių biologinės įvairovės tyrimų, kuriuos simboliniais 2000 metais ir atliko Šiaulių bei

Vilniaus universitetų mokslininkai.

Pagal svarbą tuomet buvo išskirtos 6 kategorijų teritorijos.

Svarbiausios iš jų – municipalinės, į kurias pateko Talšos ir Salduvės parkai bei Prūdelio natūralūs biotopai. Tai geriausi natūralios gamtos pavyzdžiai, esantys arčiausiai miesto centro. Šios kategorijos teritorijoms gali būti suteiktas saugomos teritorijos statusas. Antros kategorijos –

rajoninės svarbos teritorijos. Tai periferiniuose miesto rajonuose esantys pusiau natūralių augalijos ir biotopų pavyzdžiai, pakankamai gausūs augalų ir gyvūnų rūšių skaičiumi. Šios teritorijos vidutiniškai gausios augalų bei gyvūnų rūšimis, tačiau saugotinos ir plėstinos dėl vietinių gyventojų ryšio su natūralia aplinka palaikymo galimybės. Ketvirtai – miesto „žaliųjų koridorių” kategorijai priskiriamos Aukštabalio gatvės pievos, penktai –

priemiesčių vietovių kategorijai – Ginkūnų -Malavėnų tvenkinio pakrantės,

Rėkyvos ežeras bei jo pakrantės ir Buvusio Zoknių aerodromo teritorija.

Paskutiniajai – šeštai kategorijai priskirta prarasta teritorija – Kulpės pakrančių šlapios pievos.

Socialiniai aspektai

Demografiniai rodikliai

2002 metais Šiauliuose gyveno 133,53 tūkst. gyventojų.

Nuo 0 iki 15 metų gyventojų skaičius sudarė 19,9 proc. visų gyventojų, darbingo amžiaus – 62,9 proc., pensijinio amžiaus – 17,2 proc. Gyventojų skaičius, tenkantis 1 kv.km. – 1648,5 gyventojų.

[pic]

[pic]

[pic]

Darbo rinka

Dar netolimoje praeityje Šiauliuose, kaip ir Lietuvoje buvo planinis ūkis – pramonės, paslaugų ir kiti veiklos sektoriai veikė centralizuotai, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema.

Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos. Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėjo arba nebesugebėjo persikvalifikuoti. Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas.

Apžvelgiant šiandienius Šiaulių darbo rinkos rodiklius – galima drąsiai teigti jog jie išties teigiami. Nedarbo lygis 2002 metais sumažėjo

3,4 punkto. Mažėja ir besikreipiančiųjų į darbo biržą skaičius (2002 m.

kreipėsi 14399 bedarbiai, 2001 m. jų buvo – 15896), beveik pusė iš jų buvo įtraukti į įvairias programas.

Šiaulių miesto savivaldybė kartu su Šiaulių darbo birža aktyviai bendradarbiaudama nuosekliai įgyvendina aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją. Šiaulių universitetas prie tos plėtros politikos prisideda rengdamas kvalifikuotus paklausių profesijų jaunus specialistus.

[pic]

[pic]

Per 2002 metus išaugo paklausa darbuotojams, turintiems profesinį pasirengimą, ženkliai sumažėjo nekvalifikuoto darbo paklausa.

Paklausos struktūra neterminuotoms darbo vietoms ir terminuotoms darbo vietoms buvo skirtinga. Daugiausia pasiūlymų nuolatinėms darbo vietoms registravo pramonės bei paslaugų sferos įmonės. Jų pasiūlymai sudarė 86

proc. visų pasiūlymų. Beveik pusę pasiūlymų terminuotoms darbo vietoms pateikė pramonės įmonės. 2003 metais prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas, t.y. darbdaviai numato įsteigti daugiau naujų darbo vietų nei likviduoti.

Ekonominiai aspektai

Materialinių ir užsienio investicijų dinamika

Panagrinėjus tiesioginių užsienio investicijų ir materialinių investicijų dinamikos Šiaulių mieste pokytį 1995 – 2001 metais, investicinis aktyvumas nėra labai stipriai jaučiamas. Tačiau investicijų kreivės, nors ir nedideliais šuoliais, tačiau kyla aukštyn.

[pic]

[pic]

Kad būtų galima kuo geriau išanalizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal investicijų objektus, pagal dalyvavimą investavimo procese, pagal investavimo laikotarpį bei investicinių lėšų priklausomybę ir kitus požymius. Ekonomikoje investicijas dažniausiai įsivaizduojame materialinio investavimo prasme, nes būtent šis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina gamybinį pajėgumą.

Integravimosi į Europos Sąjungą laikotarpiu yra ypač svarbu tinkamai pasiruošti priimti užsienio paramą, kuri taip pat tiesiogiai padėtų įgyvendinti investicijų projektus, tuo investicijų kreivėms leisdama kilti aukštyn.

Bendrojo vidaus produkto dinamika Šiaulių apskrityje [pic]

[pic][pic][pic]