Nemuno kilpų regioninis parkas

TURINYS

1. NEMUNO KILPŲ REGIONINIS PARKAS 22. Literatūra: 12 NEMUNO KILPŲ REGIONINIS PARKAS Pirmosios mintys saugoti unikalų Punios šilą, sukuriant čiaTautos parką siekia prieškario laikus. Tačiau tik 1960 metais įkuriamasPunios šilo botaninis-zoologinis draustinis. 1989 metais Vyriausybė priėmėnutarimą įsteigti Nemuno nacionalinį parką. Tačiau toks parkas įkurtasnebuvo! Vietoj jo 1992 metais rugsėjo 24 dieną kartu su kitais dvidešimtaštuoniais broliais gimė Nemuno kilpų regioninis parkas. Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas unikalių didžiųjų Nemunokilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūrosvertybėms išsaugoti. Didžiosios Nemuno kilpos, tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotasNemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio,Prienų ir Birštono kilpos. Nemuno kilpų regioninis parkas yra centrinėjePrienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą ir tik Punios šilas beiPunios gyvenvietė yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje. Nemuno kilpųregioninį parką supa Kauno marių, Aukštadvario, Veisiejų, Meteliųregioniniai bei Dzūkijos nacionalinis parkai. Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis zoologinisdraustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos,Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografiniai draustiniai,Punios,Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalviųkraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Nemajūnų urbanistiniai draustiniai,Pelekonių archeologinis draustinis, taip pat Punios šilo rezervatas. Kas gi įdomaus ir svarbaus yra šioje Lietuvos dalyje, jei nuoseno brandintos mintys ją saugoti? Pirmiausia, Didžiosios Nemuno kilpos,sudėtingai išsiraizgiusios maždaug 60-ties kilometrų vingiais, nors tiesiukeliu nuo Punios iki Birštono pasistumia vos dešimtį.

Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiaisuvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 metųLietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje “Magni Ducatus Lithuaniae”.

Punios ir Birštono kilpos pirmą kartą buvo nubrėžtos 1777 metais Siponiųdvaro žemių planuose. Ir tik 1852 metais Vilniaus universiteto profesoriusAbichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas. Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis apima Nemuno vagąregioninio parko ribose. Tikslas – išsaugoti savo pobūdžiu bei mastuunikalią visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje Didžiųjų Nemuno kilpų(Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinę struktūrą. Panašiashidrografines struktūras tegalima kartais sutikti tik skirtingų gamtiniųzonų upėse su vidiškai skirtingu kraštovaizdžiu. Kas vertė nuledėjimo metu užsimezgusį Nemuną taip smarkiaikilpinėti, galutinai dar neišaiškinta. Įdomus ir mokslui vertingas Nemunoslėnis su šlaitais, raguvomis, griovomis. Ypatinga verte išsiskiriaeroziniai atragiai (Nibrių, Kalvių, Birštono), kurių analogų nėra neiNemuno nei Nėries slėniuose. Raiškios ir įdomios Daukantų, Pošvenčioterasinės dubumos. Vienas vaizdingiausių kraštovaizdžių Lietuvoje – Nemunoslėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga.

Balbieriškio geologinė atodanga Birštono atodanga Hidrografinio tinklo, kaip ir regioninio parko, ašis yra Nemunas.Į Nemuną, prasigraužę didžiules griovas, raguvas žvaliai gurguliuoja apieketuriasdešimt upelių. Yra dar keletas nepakeistų, nenumelioruotų Nemunointakų (Vizdija, Vadė). Tai savotiški hidrografiniai ir hidrologiniaipaminklai. Todėl be didžiųjų kilpų yra dar du hidrografiniai draustiniai –Ošvenčios (saugant originalios dvejopos hidrografinės struktūros Ošvenčiosupelį su raiškia erozine pagrauža) ir Vizdijos (saugant natūralumąišlaikiusį Vizdijos upelį bei jo slėnį). Didžiausi Nemuno intakai – Verknė ir Peršėkė. Kiti gi – švarūs,darbštūs upeliukai, iš toliau dažnai geriau girdimi negu matomi, nesvingiuoja šilais, kažkada pavadinti nuostabiai gražiais vardais: Dubenėlė,Juodija, Mikasa, Uosa, Sanaunėlis, Viesurkis…

Regis, tokį nedidelį plotą mūsų šalies teritorijoje užima Nemuno kilpų regioninis parkas, tačiau mūsų upių tėvas Nemunas būtent šiose apylinkėse turi nepaprastai daug intakų: Kriokšlis, Slanka, Sūrelė, Punelė, Dedpis, Ymiksa, Pekla, Kiškynas, Gryšia, Sanaunėlis, Zitkaus, Viesudas, Dubenėlė, Ilgaravas, Krakila, Skardupis, Mikasa, Zajų ravas, Peršėkė, Onusupis, Ringis, Dūmė, Alica, Vaizgė, Perkasa, Mūlys, Lokupys, Teledrikas, Uosa, Gojalė, Kukiškis, Vadė, Vaivalupė, Artalupė, Varlesupis, Skriodė, Vilkupis,Kernuvės,Drubengis, Druskupės, Revuona, Žiobas, Vūkatė, Veletupis, Kelasupis .

Upelis Kriokšlis

Upelių žemėlapis Upelis Slanka

Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis, gamtinės ir kultūrinėsvertybės sudaro ypač savitą kompleksą, suteikia šiai teritorijai ypatingąvertę. Todėl iš septyniolikos draustinių net šeši yra kraštovaizdžio. Trysiš jų (Prienų šilo, Verknės ir Kalvių) įkurti gamtinių vertybiųišsaugojimui: sengirės fragmentams, natūraliems upeliams, atodangoms,eroziniams cirkams, atragiams. Gi kiti trys daugiau atspindi kultūrinįkraštovaizdį: Punia su vienu didžiausiu Lietuvoje piliakalnių,išraiškingais Nemuno ir Punelės žemupio šlaitais, Naravų kaimo trisistorinius laikmečius atspindinčia erdvine ir žemėvaldos struktūra, Siponiųkaimoraiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdžiu ir tradicine kaimųarchitektūra. Verknės žemupio giliame slėnyje yra tikras perliukas akiai –Paverknių (Ginkaus) piliakalnis.

Puniospilakalnis

[pic]

Paverknių (Ginkaus) piliakalnis Didžiųjų Nemuno kilpų ruožas yra pats vaizdingiausias Lietuvoje.Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų vingiuojanti upė, po medžiaisskendinčios sodybos… Čia Nemunas teka 60 kilometrų atkarpoje visųpasaulio šalių kryptimis. Vidutinis slėnio gylis 40 metrų, tačiau šlaitaivietomis iškyla 70 – 80 metrų virš vandens. Aišku, kad ir vaizdai nuo tokiųaukštybių į vingiuojančią upę, tolių mėlyje dunksančius miškus daro didelįįspūdį. Nuo Birštono atragio matosi Nemunas vienoje pusėje tekantis į

vakarus, kitoje – į rytus.

Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja miškai. Čia yra ganadidelių miško masyvų (Siponių, Žvėrinčiaus, Vėčionių). Didžiausias (2760ha) Punios šilo masyvas – mažutis lopelis didingų senovės girių, kuriostęsėsi iki pat Prūsijos sienos. Iš visų pusių, išskyrus pietinę dalį, šiląjuosia Nemunas. Yra tik vienas kelias ties Panemuninkais. Punios šilomedynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, garsūs savoaukščiu. Siekiant išsaugoti pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikiusįPunios šilo gamtinį kraštovaizdį su mokslui vertingais augalijos irgyvūnijos kompleksais, dalis šilo (470 ha) paskelbta rezervatu. Tai vienasiš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje.Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesįgausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą.Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvojemiško medžiai, išliko daugelis retų ir nykstančių augalų rūšių. Punios šiloplotas virš 2700 ha. Iš jų apaugę miškais – 2530 ha (93,4%). Punios šilaspriskirtas ypač vertingų miškų masyvų kategorijai. Šilas yra didžiųjųpraeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana.

Aukščiausia Punios šilo Punios šilas pušis

Punios šilo storasis ąžuolas

Ne taip išgarsintas, bet ne mažiau įdomus ir vertingas Prienųšilas. Čia taip pat yra sengirės tipo medynų, retųjų augalų, auga labaiaukšti medžiai. Prienų šile saugoma viena didžiausių meškinio česnako(Allium ursinum) auginviečių Lietuvoje (Drubengio botaninis draustinis).Prienų šilas – tai liekanos didžiulės Birštono girios, kurią 1559m. yra aprašęsG. Valavičius. Prienų šilas – didžiausias ir gražiausias miško masyvas mūsųrajone, vienintelis įeinantis į didžiųjų Lietuvos girių sąrašą. Dar

praėjusiame šimtmetyje čia augo kukmedžiai, kurie buvo iškirsti dėl tvirtosmedienos. Apie tai rašė senieji botanikai.Prienų šile vyrauja žaliasamaniaipušynai su eglių priemaiša. Jame augo aukščiausia Lietuvos eglė (aukštis 45metrai). Ir ne tik ta viena eglė… Aukščiausi 33-35 metų etaloniniaipušynai rasti Prienų rajone.

Prienųšilas

Savo grožiu neatsilieka ir Žvėrinčiaus miškas, esantis Prienųrajone į Šiaurės vakarus nuo Birštono, dešniajame Nemuno krante. Plotas 680ha, mišku apaugę 620 ha.

Čia yra ir gamtos paminklai – Žvėrinčiaus ąžuolas, kuris, kaipmanoma, mena dar Vytauto laikus.

Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug augalų, gyvūnų, grybų irpaukščių rūšių. Dalis jų yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.Parke auga kelios augalų rūšys, kurių populiacijos yra ant išnykimo ribos.Nemažai yra sparčiai nykstančių rūšių. Nors meškinis česnakas yranykstantis augalas, jo auginvietė Prienų šile didžiausia ne tik Lietuvoje,bet ir visoje Europoje. Keliaujant po parko teritoriją sutinkame daugybęįvairių augalų, kurių gausu ne tik parko teritorijoje, bet ir visojeLietuvoje( Paprastasis ąžuolas ,  Karpotasis beržas ,  Paprastasisklevas,   Baltalksnis ,  Juodalksnis ,  Drebulė,   Eglė ,  Pušis,  Mažalapėliepa,   Paprastasis lazdynas,   Pirštuotoji viksva,   Dvilapėmedutė,   Baltažiedė plukė,   Paprastasiskiškiakopūstis,   Bruknė,   Mėlynė ,  Paprastoji spanguolė,   Paprastojižemuogė,   Paprastoji pakalnutė,  Triskiautė žibuoklė ). Čia galima aptiktiir tokių augalų, kurie yra ant išnykimo ribos. Tai    Paprastojiraugė, Raudonasis garbenis,   Svogūninė dantažolė,  Žalioji plateivė.

[pic][pic][pic][pic] Paprastoji raugė Raudonasis garbenis Svogūninėdantažolė Žalioji plateivė

Nemuno kilpų regioniname parke yra daug įvairių rūšių paukščių(Gegutė, Pilkoji musinukė, Čiurlys,  Paprastojimedšarkė, Liepsnelė, Volungė,  Strazdas giesmininkas, Kėkštas,Lakštingala, Liputis,  Didysis margasis genys,  Bukutis, Miškiniskalviukas).

LiputisPaprastoji medšarkė Pilkojimusinukė Nemuno kilpų regioninis parkas pasižymi ne tik įvairių paukščiųgausumu. Jame veisiasi ir gyvena paukščiai, įtraukti į Lietuvos Raudonąjąknygą (Baltnugaris genys,  Erelisrėksnys, Gaidukas, Gervė, Griežlė,  Juodasis bėgikas,  Juodasisgandras,  Juodasis peslys,  Pilkoji meleta, Tripirštisgenys,  Tulžys,  Vidutinis dančiasnapis,  Žalvarnis,  Žalioji meleta).

Erelis rėksnys Erelio rėksnio jauniklis

Juodasis peslys

Dabartinė Nemuno kilpų regioninio parko žinduolių įvairovęatspindi tiek Vakarų Europos, tiek Rytų Europos gyvūnai (kiaunės, elniai,briedžiai, šernai ir t.t.). Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena daugįvairių gyvūnų rūšių ( Akmeninė kiaunė, Kanadinėaudinė, Barsukas, Bebras, Briedis, Danielius,  Miškinėkiaunė,  Ondatra, Pilkasis kiškis,  Paprastoji voverė,  Rudojilapė,  Šernas,  Stirna,  Usūrinis šuo,  Taurusis elnias). Regioniniame parke gyvūnija nepastovi. Per pastaruosiusdešimtmečius pasikeitė ne tik atskirų rūšių gausumas, bet ir gyvunijosrūšinė sudėtis

Barsukas Miškinė kiaunė

Nemuno kilpų regioniniame parke galima aptikti ir retų gyvūnų rūšių, tokiųkaip  Baltasis kiškis,  Didžioji miegapelė, Kūdrinis pelėausis,  Rudasisnakviša,  Ūdra.

Didžioji miegapelė Rudasis nakviša

Kiekviena šalis, kiekvienas rajonas turi savo lankytinas vietas,kurias puoselėja it kuriomis didžiuojasi. Parko teritorijoje yra nemažaižymių vietų , kurios mėgiamos rajono gyventojų ir turistų. Tai Prienuoseant Nemuno kranto stovintis paminklas Didžiajam Lietuvos KunigaikščiuiKęstučiui, Prienų, Birštono, Nemajūnų ir Punios bažnyčios, Nemajūnųkapinės, Balbierškio “Ožkų pečiaus” bei Birštono atodangos, Punios,Paverknių ir 4 Pelekonių piliakalniai.

Paminklas Didžiajam LietuvosKunigaikščiui Kęstučiui

Turistai, kurie norės pamatyti pačias įdomiausias irvertingiausias parko vietas, suvokti Nemuno vingiavimą važiuodamidviračiais ar eidami pėsčiomis, turės net šešis kartus keltis per Nemuną.

Galima “paklydinėti” kartu su upe ir plaukti Nemunu nuo Puniosiki Birštono, pasigrožėti stačiais šlaitais, atodangomis, vešliais šilais. O tie, kurie nori pasižvalgyti į Nemuno vingius, šilus ir kaimusiš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis. Autoturistams, dviratininkams, pėstiesiems ir vandens turistamsįrengta bendrojo naudojimo stovyklavietės.

Literatūra:1. Autorių kolektyvas Ar turėsime Nemuno nacionalinį parką. 19892. Daniulaitis G., Kavaliauskas P. Didžiųjų Nemuno kilpų turtas ir grožis. 19883. Lisauskas V. Santarvės salos. Lietuvos regioniniai parkai. Vilnius, 1998

4. Autorių kolektyvas Punios šilas. Vilnius, 19765. Kazlauskas J. Tarp Nemuno vingių – Birštonas, Daugai. 19966. Tinklapis internete www.google.lt

———————–Aukščiausia Punios šilo pušis – tai aukščiausia Lietuvos pušis. Josskersmuo – 63cm, aukštis – 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.

Punios šilo storasis ąžuolas – tai vienas iš stambesnių šiloąžuolų. 1971m. paskelbtas medžių gamtos paminklu.