Nemuno kilpų regioninis parkas
Pirmosios mintys saugoti unikalų Punios šilą, sukuriant čia
Tautos parką siekia prieškario laikus. Tačiau tik 1960 metais įkuriamas
Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. 1989 metais Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Nemuno nacionalinį parką. Tačiau toks parkas įkurtas nebuvo! Vietoj jo 1992 metais rugsėjo 24 dieną kartu su kitais dvidešimt aštuoniais broliais gimė Nemuno kilpų regioninis parkas.
Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas unikalių didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros vertybėms išsaugoti.
Didžiosios Nemuno kilpos, tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotas
Nemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis
1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio,
Prienų ir Birštono kilpos. Nemuno kilpų regioninis parkas yra centrinėje
Prienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą ir tik Punios šilas bei
Punios gyvenvietė yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje. Nemuno kilpų regioninį parką supa Kauno marių, Aukštadvario, Veisiejų, Metelių regioniniai bei Dzūkijos nacionalinis parkai.
Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis zoologinis draustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos,
Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografiniai draustiniai,
Punios,Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalvių kraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Nemajūnų urbanistiniai draustiniai,
Pelekonių archeologinis draustinis, taip pat Punios šilo rezervatas.
Kas gi įdomaus ir svarbaus yra šioje Lietuvos dalyje, jei nuo seno brandintos mintys ją saugoti? Pirmiausia, Didžiosios Nemuno kilpos, sudėtingai išsiraizgiusios maždaug 60-ties kilometrų vingiais, nors tiesiu keliu nuo Punios iki Birštono pasistumia vos dešimtį.
Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 metų
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae”.
Punios ir Birštono kilpos pirmą kartą buvo nubrėžtos 1777 metais Siponių dvaro žemių planuose. Ir tik 1852 metais Vilniaus universiteto profesorius
Abichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas.
Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis apima Nemuno vagą regioninio parko ribose. Tikslas – išsaugoti savo pobūdžiu bei mastu unikalią visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje Didžiųjų Nemuno kilpų
(Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinę struktūrą. Panašias hidrografines struktūras tegalima kartais sutikti tik skirtingų gamtinių zonų upėse su vidiškai skirtingu kraštovaizdžiu.
Kas vertė nuledėjimo metu užsimezgusį Nemuną taip smarkiai kilpinėti, galutinai dar neišaiškinta. Įdomus ir mokslui vertingas Nemuno slėnis su šlaitais, raguvomis, griovomis. Ypatinga verte išsiskiria eroziniai atragiai (Nibrių, Kalvių, Birštono), kurių analogų nėra nei
Nemuno nei Nėries slėniuose. Raiškios ir įdomios Daukantų, Pošvenčio terasinės dubumos. Vienas vaizdingiausių kraštovaizdžių Lietuvoje – Nemuno slėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga.
Balbieriškio geologinė atodanga
Birštono atodanga
Hidrografinio tinklo, kaip ir regioninio parko, ašis yra Nemunas.
Į Nemuną, prasigraužę didžiules griovas, raguvas žvaliai gurguliuoja apie keturiasdešimt upelių. Yra dar keletas nepakeistų, nenumelioruotų Nemuno intakų (Vizdija, Vadė). Tai savotiški hidrografiniai ir hidrologiniai paminklai. Todėl be didžiųjų kilpų yra dar du hidrografiniai draustiniai –
Ošvenčios (saugant originalios dvejopos hidrografinės struktūros Ošvenčios upelį su raiškia erozine pagrauža) ir Vizdijos (saugant natūralumą išlaikiusį Vizdijos upelį bei jo slėnį).
Didžiausi Nemuno intakai – Verknė ir Peršėkė. Kiti gi – švarūs, darbštūs upeliukai, iš toliau dažnai geriau girdimi negu matomi, nes vingiuoja šilais, kažkada pavadinti nuostabiai gražiais vardais: Dubenėlė,
Juodija, Mikasa, Uosa, Sanaunėlis, Viesurkis…
Regis, tokį nedidelį plotą mūsų šalies teritorijoje užima
Nemuno kilpų regioninis parkas, tačiau mūsų upių tėvas Nemunas būtent šiose apylinkėse turi nepaprastai daug intakų: Kriokšlis, Slanka,
Sūrelė, Punelė, Dedpis, Ymiksa, Pekla, Kiškynas, Gryšia, Sanaunėlis,
Zitkaus, Viesudas, Dubenėlė, Ilgaravas, Krakila, Skardupis, Mikasa, Zajų ravas, Peršėkė, Onusupis, Ringis, Dūmė, Alica, Vaizgė, Perkasa, Mūlys,
Lokupys, Teledrikas, Uosa, Gojalė, Kukiškis, Vadė, Vaivalupė, Artalupė,
Varlesupis, Skriodė, Vilkupis,Kernuvės,Drubengis, Druskupės, Revuona,
Žiobas, Vūkatė, Veletupis, Kelasupis .
Upelis Kriokšlis
Upelių žemėlapis
Upelis Slanka
Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis, gamtinės ir kultūrinės vertybės sudaro ypač savitą kompleksą, suteikia šiai teritorijai ypatingą vertę. Todėl iš septyniolikos draustinių net šeši yra kraštovaizdžio. Trys iš jų (Prienų šilo, Verknės ir Kalvių) įkurti gamtinių vertybių išsaugojimui: sengirės fragmentams, natūraliems upeliams, atodangoms, eroziniams cirkams, atragiams. Gi kiti trys daugiau atspindi kultūrinį kraštovaizdį: Punia su vienu didžiausiu Lietuvoje piliakalnių, išraiškingais Nemuno ir Punelės žemupio šlaitais, Naravų kaimo tris istorinius laikmečius atspindinčia erdvine ir žemėvaldos struktūra, Siponių kaimoraiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdžiu ir tradicine kaimų architektūra. Verknės žemupio giliame slėnyje yra tikras perliukas akiai –
Paverknių (Ginkaus) piliakalnis.
Punios pilakalnis
[pic]
Paverknių (Ginkaus) piliakalnis
Didžiųjų Nemuno kilpų ruožas yra pats vaizdingiausias Lietuvoje.
Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų vingiuojanti upė, po medžiais skendinčios sodybos… Čia Nemunas teka 60 kilometrų atkarpoje visų pasaulio šalių kryptimis. Vidutinis slėnio gylis 40 metrų, tačiau šlaitai vietomis iškyla 70 – 80 metrų virš vandens. Aišku, kad ir vaizdai nuo tokių aukštybių į vingiuojančią upę, tolių mėlyje dunksančius miškus daro didelį įspūdį. Nuo Birštono atragio matosi Nemunas vienoje pusėje tekantis į vakarus, kitoje – į rytus.
Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja miškai. Čia yra gana didelių miško masyvų (Siponių, Žvėrinčiaus, Vėčionių). Didžiausias (2760
ha) Punios šilo masyvas – mažutis lopelis didingų senovės girių, kurios tęsėsi iki pat Prūsijos sienos. Iš visų pusių, išskyrus pietinę dalį, šilą juosia Nemunas. Yra tik vienas kelias ties Panemuninkais. Punios šilo medynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, garsūs savo aukščiu. Siekiant išsaugoti pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikiusį
Punios šilo gamtinį kraštovaizdį su mokslui vertingais augalijos ir gyvūnijos kompleksais, dalis šilo (470 ha) paskelbta rezervatu. Tai vienas iš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje.
Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesį gausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą.
Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvoje miško medžiai, išliko daugelis retų ir nykstančių augalų rūšių. Punios šilo plotas virš 2700 ha. Iš jų apaugę miškais – 2530 ha (93,4%). Punios šilas priskirtas ypač vertingų miškų masyvų kategorijai. Šilas yra didžiųjų praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana.
Aukščiausia Punios šilo
Punios šilas pušis
Punios šilo storasis ąžuolas
Ne taip išgarsintas, bet ne mažiau įdomus ir vertingas Prienų šilas. Čia taip pat yra sengirės tipo medynų, retųjų augalų, auga labai aukšti medžiai. Prienų šile saugoma viena didžiausių meškinio česnako
(Allium ursinum) auginviečių Lietuvoje (Drubengio botaninis draustinis).
Prienų šilas –
tai liekanos didžiulės Birštono girios, kurią 1559m. yra aprašęs
G. Valavičius.
Prienų šilas – didžiausias ir gražiausias miško masyvas mūsų rajone, vienintelis įeinantis į didžiųjų Lietuvos girių sąrašą. Dar praėjusiame šimtmetyje čia augo kukmedžiai, kurie buvo iškirsti dėl tvirtos medienos. Apie tai rašė senieji botanikai.Prienų šile vyrauja žaliasamaniai pušynai su eglių priemaiša. Jame augo aukščiausia Lietuvos eglė (aukštis 45
metrai). Ir ne tik ta viena eglė… Aukščiausi 33-35 metų etaloniniai pušynai rasti Prienų rajone.
Prienų šilas
Savo grožiu neatsilieka ir Žvėrinčiaus miškas, esantis Prienų rajone į Šiaurės vakarus nuo Birštono, dešniajame Nemuno krante. Plotas 680
ha, mišku apaugę 620 ha.
Čia yra ir gamtos paminklai – Žvėrinčiaus ąžuolas, kuris, kaip manoma, mena dar Vytauto laikus.
Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug augalų, gyvūnų, grybų ir paukščių rūšių. Dalis jų yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.
Parke auga kelios augalų rūšys, kurių populiacijos yra ant išnykimo ribos.
Nemažai yra sparčiai nykstančių rūšių. Nors meškinis česnakas yra nykstantis augalas, jo auginvietė Prienų šile didžiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Keliaujant po parko teritoriją sutinkame daugybę įvairių augalų, kurių gausu ne tik parko teritorijoje, bet ir visoje
Lietuvoje( Paprastasis ąžuolas , Karpotasis beržas , Paprastasis klevas, Baltalksnis , Juodalksnis , Drebulė, Eglė , Pušis, Mažalapė liepa, Paprastasis lazdynas, Pirštuotoji viksva, Dvilapė medutė, Baltažiedė plukė, Paprastasis kiškiakopūstis, Bruknė, Mėlynė , Paprastoji spanguolė, Paprastoji žemuogė, Paprastoji pakalnutė, Triskiautė žibuoklė ). Čia galima aptikti ir tokių augalų, kurie yra ant išnykimo ribos. Tai Paprastoji raugė, Raudonasis garbenis, Svogūninė dantažolė, Žalioji plateivė.
[pic][pic][pic][pic]
Paprastoji raugė Raudonasis garbenis Svogūninė dantažolė Žalioji plateivė
Nemuno kilpų regioniname parke yra daug įvairių rūšių paukščių
(Gegutė, Pilkoji musinukė, Čiurlys, Paprastoji medšarkė, Liepsnelė, Volungė, Strazdas giesmininkas, Kėkštas,
Lakštingala, Liputis, Didysis margasis genys, Bukutis, Miškinis kalviukas).
Liputis
Paprastoji medšarkė Pilkoji musinukė
Nemuno kilpų regioninis parkas pasižymi ne tik įvairių paukščių gausumu. Jame veisiasi ir gyvena paukščiai, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą (Baltnugaris genys, Erelis rėksnys, Gaidukas, Gervė, Griežlė, Juodasis bėgikas, Juodasis gandras, Juodasis peslys, Pilkoji meleta, Tripirštis genys, Tulžys, Vidutinis dančiasnapis, Žalvarnis, Žalioji meleta).
Erelis rėksnys
Erelio rėksnio jauniklis
Juodasis peslys
Dabartinė Nemuno kilpų regioninio parko žinduolių įvairovę atspindi tiek Vakarų Europos, tiek Rytų Europos gyvūnai (kiaunės, elniai, briedžiai, šernai ir t.t.). Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena daug įvairių gyvūnų rūšių ( Akmeninė kiaunė, Kanadinė audinė, Barsukas, Bebras, Briedis, Danielius, Miškinė kiaunė, Ondatra, Pilkasis kiškis, Paprastoji voverė, Rudoji lapė, Šernas, Stirna, Usūrinis šuo, Taurusis elnias).
Regioniniame parke gyvūnija nepastovi. Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė ne tik atskirų rūšių gausumas, bet ir gyvunijos rūšinė sudėtis
Barsukas
Miškinė kiaunė
Nemuno kilpų regioniniame parke galima aptikti ir retų gyvūnų rūšių, tokių kaip Baltasis kiškis, Didžioji miegapelė, Kūdrinis pelėausis, Rudasis nakviša, Ūdra.
Didžioji miegapelė
Rudasis nakviša
Kiekviena šalis, kiekvienas rajonas turi savo lankytinas vietas, kurias puoselėja it kuriomis didžiuojasi. Parko teritorijoje yra nemažai žymių vietų , kurios mėgiamos rajono gyventojų ir turistų. Tai Prienuose ant Nemuno kranto stovintis paminklas Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui
Kęstučiui, Prienų, Birštono, Nemajūnų ir Punios bažnyčios, Nemajūnų kapinės, Balbierškio „Ožkų pečiaus” bei Birštono atodangos, Punios,
Paverknių ir 4 Pelekonių piliakalniai.
Paminklas Didžiajam Lietuvos
Kunigaikščiui Kęstučiui
Turistai, kurie norės pamatyti pačias įdomiausias ir vertingiausias parko vietas, suvokti Nemuno vingiavimą važiuodami dviračiais ar eidami pėsčiomis, turės net šešis kartus keltis per Nemuną.
Galima „paklydinėti” kartu su upe ir plaukti Nemunu nuo Punios iki Birštono, pasigrožėti stačiais šlaitais, atodangomis, vešliais šilais.
O tie, kurie nori pasižvalgyti į Nemuno vingius, šilus ir kaimus iš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis.
Autoturistams, dviratininkams, pėstiesiems ir vandens turistams įrengta bendrojo naudojimo stovyklavietės.
Literatūra
1. Autorių kolektyvas Ar turėsime Nemuno nacionalinį parką. 1989
2. Daniulaitis G., Kavaliauskas P. Didžiųjų Nemuno kilpų turtas ir grožis.
1988
3. Lisauskas V. Santarvės salos. Lietuvos regioniniai parkai. Vilnius, 1998
4. Autorių kolektyvas Punios šilas. Vilnius, 1976
5. Kazlauskas J. Tarp Nemuno vingių – Birštonas, Daugai. 1996
6. Tinklapis internete www.google.lt
Aukščiausia Punios šilo pušis – tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos skersmuo – 63cm, aukštis – 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.
Punios šilo storasis ąžuolas – tai vienas iš stambesnių šilo ąžuolų. 1971m. paskelbtas medžių gamtos paminklu.