Nemuno kilpų regioninis parkas

TURINYS

1. NEMUNO KILPŲ REGIONINIS PARKAS 2
2. Literatūra: 12

NEMUNO KILPŲ REGIONINIS PARKAS

Pirmosios mintys saugoti unikalų Punios šilą, sukuriant čia
Tautos parką siekia prieškario laikus. Tačiau tik 1960 metais įkuriamas
Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. 1989 metais Vyriausybė priėmė
nutarimą įsteigti Nemuno nacionalinį parką. Tačiau toks parkas įkurtas
nebuvo! Vietoj jo 1992 metais rugsėjo 24 dieną kartu su kitais dvidešimt
aštuoniais broliais gimė Nemuno kilpų regioninis parkas.

Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas unikalių didžiųjų Nemuno
kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros
vertybėms išsaugoti.

Didžiosios Nemuno kilpos, tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotas
Nemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis
1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio,
Prienų ir Birštono kilpos. Nemuno kilpų regioninis parkas yra centrinėje
Prienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą ir tik Punios šilas bei
Punios gyvenvietė yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje. Nemuno kilpų
regioninį parką supa Kauno marių, Aukštadvario, Veisiejų, Metelių
regioniniai bei Dzūkijos nacionalinis parkai.

Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis zoologinis
draustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos,
Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografiniai draustiniai,
Punios,Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalvių
kraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Neemajūnų urbanistiniai draustiniai,
Pelekonių archeologinis draustinis, taip pat Punios šilo rezervatas.

Kas gi įdomaus ir svarbaus yra šioje Lietuvos dalyje, jei nuo
seno brandintos mintys ją saugoti? Pirmiausia, Didžiosios Nemuno kilpos,
sudėtingai išsiraizgiusios maždaug 60-ties kilometrų vingiais, nors tiesiu
keliu nuo Punios iki Birštono pasistumia vo

os dešimtį.

Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai
suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 metų
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje “Magni Ducatus Lithuaniae”.
Punios ir Birštono kilpos pirmą kartą buvo nubrėžtos 1777 metais Siponių
dvaro žemių planuose. Ir tik 1852 metais Vilniaus universiteto profesorius
Abichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas.

Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis apima Nemuno vagą
regioninio parko ribose. Tikslas – išsaugoti savo pobūdžiu bei mastu
unikalią visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje Didžiųjų Nemuno kilpų
(Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinę struktūrą. Panašias
hidrografines struktūras tegalima kartais sutikti tik skirtingų gamtinių
zonų upėse su vidiškai skirtingu kraštovaizdžiu.

Kas vertė nuledėjimo metu užsimezgusį Nemuną taip smarkiai
kilpinėti, galutinai dar neišaiškinta. Įdomus ir mokslui vertingas Nemuno
slėnis su šlaitais, raguvomis, griovomis. Ypatinga verte išsiskiria
eroziniai atragiai (Nibrių, Kalvių, Birštono), kurių analogų nėra nei
Nemuno nei Nėries slėniuose. Raiškios irr įdomios Daukantų, Pošvenčio
terasinės dubumos. Vienas vaizdingiausių kraštovaizdžių Lietuvoje – Nemuno
slėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga.

Balbieriškio geologinė atodanga

Birštono atodanga

Hidrografinio tinklo, kaip ir regioninio parko, ašis yra Nemunas.
Į Nemuną, prasigraužę didžiules griovas, raguvas žvaliai gurguliuoja apie
keturiasdešimt upelių. Yra dar keletas nepakeistų, nenumelioruotų Nemuno
intakų (Vizdija, Vadė). Tai savotiški hidrografiniai ir hidrologiniai
paminklai. Todėl be didžiųjų kilpų yra dar du hidrografiniai draustiniai –
Ošvenčios (saugant originalios dvejopos hidrografinės struktūros Ošvenčios
upelį su raiškia erozine pagrauža) ir Vizdijos (saugant natūralumą
išlaikiusį Vizdijos upelį bei jo slėnį).

Didžiausi Nemuno intakai – Verknė ir Pe

eršėkė. Kiti gi – švarūs,
darbštūs upeliukai, iš toliau dažnai geriau girdimi negu matomi, nes
vingiuoja šilais, kažkada pavadinti nuostabiai gražiais vardais: Dubenėlė,
Juodija, Mikasa, Uosa, Sanaunėlis, Viesurkis.

Regis, tokį nedidelį plotą mūsų šalies teritorijoje užima

Nemuno kilpų regioninis parkas, tačiau mūsų upių tėvas Nemunas būtent

šiose apylinkėse turi nepaprastai daug intakų: Kriokšlis, Slanka,

Sūrelė, Punelė, Dedpis, Ymiksa, Pekla, Kiškynas, Gryšia, Sanaunėlis,

Zitkaus, Viesudas, Dubenėlė, Ilgaravas, Krakila, Skardupis, Mikasa, Zajų

ravas, Peršėkė, Onusupis, Ringis, Dūmė, Alica, Vaizgė, Perkasa, Mūlys,

Lokupys, Teledrikas, Uosa, Gojalė, Kukiškis, Vadė, Vaivalupė, Artalupė,

Varlesupis, Skriodė, Vilkupis,Kernuvės,Drubengis, Druskupės, Revuona,

Žiobas, Vūkatė, Veletupis, Kelasupis .

Upelis Kriokšlis

Upelių žemėlapis

Upelis Slanka

Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis, gamtinės ir kultūrinės
vertybės sudaro ypač savitą kompleksą, suteikia šiai teritorijai ypatingą
vertę. Todėl iš septyniolikos draustinių net šeši yra kraštovaizdžio. Trys
iš jų (Prienų šilo, Verknės ir Kalvių) įkurti gamtinių vertybių
išsaugojimui: sengirės fragmentams, natūraliems upeliams, atodangoms,
eroziniams cirkams, atragiams. Gi kiti trys daugiau atspindi kultūrinį
kraštovaizdį: Punia su vienu didžiausiu Lietuvoje piliakalnių,
išraiškingais Nemuno ir Punelės žemupio šlaitais, Naravų kaimo tris
istorinius laikmečius atspindinčia erdvine ir žemėvaldos struktūra, Siponių
kaimoraiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdžiu ir tradicine kaimų
architektūra. Verknės žemupio giliame slėnyje yra tikras perliukas akiai –
Paverknių (Ginkaus) piliakalnis.

Punios
pilakalnis

[pic]

Paverknių (Ginkaus) piliakalnis

Didžiųjų Nemuno kilpų ruožas yra pats vaizdingiausias Lietuvoje.
Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų vingiuojanti upė, po medžiais
skendinčios sodybos. Čia Nemunas teka 60 kilometrų atkarpoje visų
pasaulio šalių kryptimis. Vidutinis slėnio gylis 40 metrų, ta

ačiau šlaitai
vietomis iškyla 70 – 80 metrų virš vandens. Aišku, kad ir vaizdai nuo tokių
aukštybių į vingiuojančią upę, tolių mėlyje dunksančius miškus daro didelį
įspūdį. Nuo Birštono atragio matosi Nemunas vienoje pusėje tekantis į
vakarus, kitoje – į rytus.

Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja miškai. Čia yra gana
didelių miško masyvų (Siponių, Žvėrinčiaus, Vėčionių). Didžiausias (2760
ha) Punios šilo masyvas – mažutis lopelis didingų senovės girių, kurios
tęsėsi iki pat Prūsijos sienos. Iš visų pusių, išskyrus pietinę dalį, šilą
juosia Nemunas. Yra tik vienas kelias ties Panemuninkais. Punios šilo
medynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, garsūs savo
aukščiu. Siekiant išsaugoti pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikiusį
Punios šilo gamtinį kraštovaizdį su mokslui vertingais augalijos ir
gyvūnijos kompleksais, dalis šilo (470 ha) paskelbta rezervatu. Tai vienas
iš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje.
Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesį
gausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą.
Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvoje
miško medžiai, išliko daugelis retų ir nykstančių augalų rūšių. Punios šilo
plotas virš 2700 ha. Iš jų apaugę miškais – 2530 ha (93,4%). Punios šilas
priskirtas ypač vertingų miškų masyvų kategorijai. Šilas yra didžiųjų
praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana.

Aukščiausia Punios šilo

Punios šilas

pušis

Punios šilo storasis ąžuolas

Ne taip išgarsintas, bet ne mažiau įdomus ir vertingas Prienų
šilas. Čia taip pat yra sengirės tipo medynų, retųjų augalų, auga labai
aukšti medžiai. Prienų šile saugoma vi

iena didžiausių meškinio česnako
(Allium ursinum) auginviečių Lietuvoje (Drubengio botaninis draustinis).
Prienų šilas –

tai liekanos didžiulės Birštono girios, kurią 1559m. yra aprašęs
G. Valavičius.

Prienų šilas – didžiausias ir gražiausias miško masyvas mūsų
rajone, vienintelis įeinantis į didžiųjų Lietuvos girių sąrašą. Dar
praėjusiame šimtmetyje čia augo kukmedžiai, kurie buvo iškirsti dėl tvirtos
medienos. Apie tai rašė senieji botanikai.Prienų šile vyrauja žaliasamaniai
pušynai su eglių priemaiša. Jame augo aukščiausia Lietuvos eglė (aukštis 45
metrai). Ir ne tik ta viena eglė. Aukščiausi 33-35 metų etaloniniai
pušynai rasti Prienų rajone.

Prienų
šilas

Savo grožiu neatsilieka ir Žvėrinčiaus miškas, esantis Prienų
rajone į Šiaurės vakarus nuo Birštono, dešniajame Nemuno krante. Plotas 680
ha, mišku apaugę 620 ha.

Čia yra ir gamtos paminklai – Žvėrinčiaus ąžuolas, kuris, kaip
manoma, mena dar Vytauto laikus.

Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug augalų, gyvūnų, grybų ir
paukščių rūšių. Dalis jų yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.
Parke auga kelios augalų rūšys, kurių populiacijos yra ant išnykimo ribos.
Nemažai yra sparčiai nykstančių rūšių. Nors meškinis česnakas yra
nykstantis augalas, jo auginvietė Prienų šile didžiausia ne tik Lietuvoje,
bet ir visoje Europoje. Keliaujant po parko teritoriją sutinkame daugybę
įvairių augalų, kurių gausu ne tik parko teritorijoje, bet ir visoje
Lietuvoje( Paprastasis ąžuolas ,  Karpotasis beržas ,  Paprastasis
klevas,   Baltalksnis ,  Juodalksnis ,  Drebulė,   Eglė ,  Pušis,  Mažalapė
liepa,   Paprastasis lazdynas,   Pirštuotoji viksva,   Dvilapė
medutė,   Baltažiedė plukė,   Paprastasis
kiškiakopūstis,   Bruknė,   Mėlynė ,  Paprastoji spanguolė,   Paprastoji
žemuogė,   Paprastoji pakalnutė,  Triskiautė žibuoklė ). Čia galima aptikti
ir tokių augalų, kurie yra ant išnykimo ribos. Tai    Paprastoji
raugė, Raudonasis garbenis,   Svogūninė dantažolė,  Žalioji plateivė.

[pic][pic][pic][pic]

Paprastoji raugė Raudonasis garbenis Svogūninė
dantažolė Žalioji plateivė

Nemuno kilpų regioniname parke yra daug įvairių rūšių paukščių
(Gegutė, Pilkoji musinukė, Čiurlys,  Paprastoji
medšarkė, Liepsnelė, Volungė,  Strazdas giesmininkas, Kėkštas,
Lakštingala, Liputis,  Didysis margasis genys,  Bukutis, Miškinis
kalviukas).

Liputis
Paprastoji medšarkė Pilkoji
musinukė

Nemuno kilpų regioninis parkas pasižymi ne tik įvairių paukščių
gausumu. Jame veisiasi ir gyvena paukščiai, įtraukti į Lietuvos Raudonąją
knygą (Baltnugaris genys,  Erelis
rėksnys, Gaidukas, Gervė, Griežlė,  Juodasis bėgikas,  Juodasis
gandras,  Juodasis peslys,  Pilkoji meleta, Tripirštis
genys,  Tulžys,  Vidutinis dančiasnapis,  Žalvarnis,  Žalioji meleta).

Erelis rėksnys

Erelio rėksnio jauniklis

Juodasis peslys

Dabartinė Nemuno kilpų regioninio parko žinduolių įvairovę
atspindi tiek Vakarų Europos, tiek Rytų Europos gyvūnai (kiaunės, elniai,
briedžiai, šernai ir t.t.). Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena daug
įvairių gyvūnų rūšių ( Akmeninė kiaunė, Kanadinė
audinė, Barsukas, Bebras, Briedis, Danielius,  Miškinė
kiaunė,  Ondatra, Pilkasis kiškis,  Paprastoji voverė,  Rudoji
lapė,  Šernas,  Stirna,  Usūrinis šuo,  Taurusis elnias).

Regioniniame parke gyvūnija nepastovi. Per pastaruosius
dešimtmečius pasikeitė ne tik atskirų rūšių gausumas, bet ir gyvunijos
rūšinė sudėtis

Barsukas

Miškinė kiaunė

Nemuno kilpų regioniniame parke galima aptikti ir retų gyvūnų rūšių, tokių
kaip  Baltasis kiškis,  Didžioji miegapelė, Kūdrinis pelėausis,  Rudasis
nakviša,  Ūdra.

Didžioji miegapelė

Rudasis nakviša

Kiekviena šalis, kiekvienas rajonas turi savo lankytinas vietas,
kurias puoselėja it kuriomis didžiuojasi. Parko teritorijoje yra nemažai
žymių vietų , kurios mėgiamos rajono gyventojų ir turistų. Tai Prienuose
ant Nemuno kranto stovintis paminklas Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui
Kęstučiui, Prienų, Birštono, Nemajūnų ir Punios bažnyčios, Nemajūnų
kapinės, Balbierškio “Ožkų pečiaus” bei Birštono atodangos, Punios,
Paverknių ir 4 Pelekonių piliakalniai.

Paminklas Didžiajam Lietuvos
Kunigaikščiui Kęstučiui

Turistai, kurie norės pamatyti pačias įdomiausias ir
vertingiausias parko vietas, suvokti Nemuno vingiavimą važiuodami
dviračiais ar eidami pėsčiomis, turės net šešis kartus keltis per Nemuną.

Galima “paklydinėti” kartu su upe ir plaukti Nemunu nuo Punios
iki Birštono, pasigrožėti stačiais šlaitais, atodangomis, vešliais šilais.

O tie, kurie nori pasižvalgyti į Nemuno vingius, šilus ir kaimus
iš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis.

Autoturistams, dviratininkams, pėstiesiems ir vandens turistams
įrengta bendrojo naudojimo stovyklavietės.

Literatūra:
1. Autorių kolektyvas Ar turėsime Nemuno nacionalinį parką. 1989
2. Daniulaitis G., Kavaliauskas P. Didžiųjų Nemuno kilpų turtas ir grožis.

1988
3. Lisauskas V. Santarvės salos. Lietuvos regioniniai parkai. Vilnius, 1998

4. Autorių kolektyvas Punios šilas. Vilnius, 1976
5. Kazlauskas J. Tarp Nemuno vingių – Birštonas, Daugai. 1996
6. Tinklapis internete www.google.lt

———————–
Aukščiausia Punios šilo pušis – tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos
skersmuo – 63cm, aukštis – 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.

Punios šilo storasis ąžuolas – tai vienas iš stambesnių šilo
ąžuolų. 1971m. paskelbtas medžių gamtos paminklu.

Leave a Comment