Vasario 16-osios žodis jaunuomenei
Šiandien, kone visuotinio entuziazmo šurmulyje, gimsta rytdiena. Rodos, mes jau visi neabejojame, kad politinis gyvenimas atneš geidžiamus laisvės vaisius. O juk laisvė-kas gali jos negeisti?… Ypač jautri laisvės žodžiui ir vaizdiniui jauno žmogaus siela. Jai reikia tiek nedaug, kad viltis įsižiebtų ir idėja ar daiktas taptų meilės objektu. Laisvė, viltis ir meilė-susilieję jaunoje sieloje dalykai. Tačiau reikia patirties ir atidumo, idant nepaslystum ir nepralūžtum. Nes juk tiesa ir tai, kad jaunas žmogus gali karštai pamilti ir blogį, ypač kai šis pasislėpęs ir pasiekiamas ranka. Be to, ne visi žmogaus amžiai leidžia ir kviečia daryti, mylėti tą pačią veiklą, tas pačias idėjas. Stasys Šalkauskis visą gyvenimą tvirtino, kad jaunam žmogui nedera pulti į politikos verpetus. Nedera todėl, kad dar jo siela nepatvari, patyrimas menkas, žinojimas negilus. Tai tikra tiesa. Ją verta nuolat kartoti, o ypač šiandien. Juk iš tikrųjų: mes atkuriame valstybę, o ne smėlio pilį, kuri rytoj neišvengiamai turės subyrėti. Turime pernelyg skaudų ir seną patyrimą, turime milžinišką netekčių istoriją. Todėl negalime eilinį, o galbūt ir paskutinį kartą žengti į tamsą. Ta tamsa-iliuzijų ir saviapgaulės, egzaltacijos ir davatkizmo, pagaliau-perdėtos tautinės tuštynės stichija. Šiandien, kuomet noras toks didelis, kalbų ir skubėjimo tiek daug, nuslysti labai lengva. Ir ypač lengva jaunam žmogui, mūsų ateičiai. Nes juk jam šiandien susigaudyti, kas iš tikrųjų vyksta, kas svarbiausia, kas nepriimtina, kurie pranašai netikri. Ir nedaug kas jam gali patarti, parodyti tikrą kelią.
***
Mūsų Maironis, praeito amžiaus pabaigoje stovėjęs prie tautinio ir valstybinio atgimimo lopšio, labai giliai pergyveno dėl tautiškumo ir patriotizmo klystkelių. Atgavus valstybės nepriklausomybę, jis net pasišalino iš viešojo gyvenimo ir turėjo tam rimtų priežasčių. Jo siela ir darbai nebuvo suklaidinti, jis mąstė ir kūrė nepajudinamą, amžiną Lietuvą, atidavė jai visas godas ir viltis, savo protą. Bet, matyt, ne tiek jau daug žmonių darė tą patį…
Viena iš labiausiai mėgstamų Maironio dainų jaunimui- „Užtrauksim naują giesmę“. Ji graži ir brangi. Joje yra žodžiai: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu atkakliu…“. Įsiklausykime: šarvuoti mokslu atkakliu. Žmogus, kad jis užsispiria, pasiekia daug. Tačiau jis pasiekia nepalyginamai daugiau, atneša gėrį visiems, kai jo užsispyrimas, tapę protingu, tampa atkakliu.*** Gyvenam vizijų metą. Ir kas gi iš tikrųjų yra ši, vasario 16-oji diena mūsų tautai, Lietuvos žmonėms? Tai ateities ir vilties diena. Nėra tikresnės šventės už žmogaus sielos šventę. O jos nebūna, kai žmogus galvoja vien apie praeitį ir ilgisi vien praeities. Netgi praradęs galias, apakęs siela ir kūnu, jis stengsis iš paskutiniųjų pamatyti bent kraštelį ateities, kuri jam tik jam vienam, šiandien atrodys brangi ir nepakeičiama. Jeigu jis turės tokią, kad ir nedidelę ateities viziją, rytoj jis ims už ją kovoti ir dirbti, ir sieks, kad ji taptų suprantama jam artimiems žmonėms, o galbūt ir jo žemei. Kartu su ja ateis atgimimas. Bet visa tai žmogus turi daryti pats, pasiremdamas vien savo sąžine, išmanymu, patirtimi. Tik taip jis subręs savo vilčiai, savo svajonei, uždegs ir pašauks šalia jo gyvenančius. Atkuriant šio šimtmečio Lietuvos valstybę, Europos Prancūzijoje gyveno nuostabus žmogus, kurio ateities vizija ir dabar žavi mūsų sielas. Jis iš tolo žvelgė į Lietuvą, meldėsi jai ir vadino ją didingai bei paprastai- Šiaurės Atėnais. Jis tikėjo tokiomis tiesomis, kurių beveik niekas nesuprato, o politikai juokėsi iš jų. Tai buvo Oskaras Milašius, vienas tų žmonių, kurie niekad nemiršta. Nes niekad nemiršta jų vizija ir viltis.
VIII. Nepriklausoma Lietuva(1918-1940)
Kūrimo laikotarpis
TAUTOS TARYBA. Į Vilniaus konferencijos išrinktą Tautos tarybą įėjo: Basanavičius, Bizauskas,
M. Biržiška, Dovydaitis, Klimas, kun. Petrulis, kun. Mironas, Malinauskas, Kairys, kun. Staugaitis,kun. Šaulys, Vileišis, Vailokaitis, Narutavičius, Stulginskis, Smetona, Smilgevičius, Šernas, Šaulys. 1917 m. vokiečiai neleido Tautos tarybai dirbti politinį darbą. Taryba ruošėsi ateičiai, ėmė leisti laikraštį „Lietuvos Aidas“. Kaune ėjo vokiečių leidžiama „Dabartis“. Didžiausias Tautos Tarybos darbas buvo 1918 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas. Štai jo tekstas: „Nutarimas. Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tauros atstovė, remdamasi pripažintąją tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 m., skelbia atkurianti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kaip galima greičiau sušauktas seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai… vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“ . Šį nutarimą pasirašė visi 20 narių. Jau 1918 m. kovo mėn. 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos Valstybę. 1918 m. liepos mėn. Vokietijai laimėjus keletą mūšių, Taryba kvietė į Lietuvos sostinę vokiečių kunigaikštį Urachą, pavadindama jį Mindaugu II. Pasikeitus sąlygoms, jau tų pat metų lapkričio 3 d. anuliavo tą kvietimą. Urachas net nebuvo į Lietuvą atvykęs. Gali kilti klausymas, kodėl Lietuvos taryba kvietė Urachą? Vokiečių vyriausybė jo nesiūlė, ji, karą laimėjusi, planavo lietuviškas žemes priskirti prie Rytprūsių galbūt pavadinti naujaisiais Rytprūsiais. Lietuvos Taryba norėjo, kad lietuvių žemės sudarytų atskirą vienetą, valstybę, nors ir vokiečio karaliaus valdomą, tačiau Lietuvos karaliją. Čia Taryba nebuvo vieninga, po aštrių ginčų 4 kairesnių pažiūrų Tarybos nariai pasitraukė iš jos. Po anuliacijos jie vėl sugrįžo į Tarybą. Platesnė veikimo dirva Tarybai atsivėrė, kai 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje kilo revoliucija, buvo nušalintas nuo sosto Kaizeris. 1918 m. lapkričio 11d. Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos raštą. Tačiau po revoliucijos ir kapituliacijos Vokietija nepakriko. Valdžią sudarė socialdemokratai su krikščionimis demokratais. Kapituliacijos aktu Vokietija buvo įpareigota savo kariuomenę palikti Pabaltijyje. Dabar Tautos Taryba galėjo laisviau veikti. 1918 m. lapkričio 11 d. sudarytas ministrų kabinetas su A. Voldemaru priešakyje. A. Smetona buvo Tarybos prezidiumo pirmininkas, o jau 1919 m. balandžio 4 d. paskelbtas prezidentu. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas įstatymas kurti Lietuvos kariuomenę. 1918 m. gale Vilniuje buvo labai neramu. Ir bolševikai, ir lenkai ėmė spausti, o tvirtos Lietuvos vyriausybės nebuvo. Pirmasis kariuomenės pulkas kūrėsi Gardine, A. Voldemaras ir A. Smetona išvyko į užsienius. 1918 m. gruodžio mėn. 16 d. Vilniuje buvo paskelbta tarybinė Lietuva. 1919 m. sausio 1 d. Vilnių užėmė lenkai, bet išsilaikė tik penkias dienas. Juos išvijo bolševikai. Vokiečiai iš Vilniaus pasitraukė 1918 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus į Kauną persikėlė paskutiniu vokiečių traukiniu 1919 m. sausio 2 d.ANTRASIS MINISTRŲ KABINETAS. Tuo kritišku momentu, tokiai neaiškiai padėčiai esant, susirūpino mūsų partijų vadai, sugrįžę iš Rusijos. Dar Vilniuje 1918 m. gruodžio 26 d. buvo sudarytas koalicinis iš visų partijų atstovų II ministrų kabinetas ir kuriamąjį darbą pradėjo Kaune visu smarkumu. Jau 1919 m. pradžioje pradėtas savanorių šaukimas, o sausio 15 d. paskelbta buvusių kareivių ir karininkų mobilizacija, sausio 27 d. įsteigta karo mokykla, vasario 13 d. paskelbtas dviejų metų naujokų šaukimas.
Vokiečių nei kliudomas, nei padedamas kūrėsi valdžios administracijos aparatas. Pinigai buvo vokiečių markės. Iš Vokietijos buvo gauta 100 milijonų markių paskola einamiesiems reikalams. Markės kursas kasdien krito. Pasitaikydavo, kad valdininkai kelis mėnesius negaudavo algos, ižde trūko pinigų.
Taip Lietuvos valdžia įsitvirtino Kaune, Raseinių, Tauragės, Kretingos, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų ir iš dalies Kėdainių, Kaišiadorių, Alytaus apskrityse. Kita Lietuvos dalis buvo bolševikų, lenkų ir bermontininkų užimta.Nepriklausomybės kovosKovos su bolševikais. Prasidėjo 1919 m. vasario mėn. Vasario 7 d. žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys kovoje su bolševikais Kėdainių rajone, o vasario 19 d. žuvo pirmasis karininkas Juozapavičius Alytuje, gindamas tiltą per Nemuną nuo bolševikų. Kova su bolševikais palengvėjo, kai 1919 m. balandžio 21 d. lenkai užėmė Vilnių, išstumdami iš ten bolševikus. 1919 m. gegužės 4 d. paimta Ukmergė, vėliau Panevėžys, Kupiškis, Anykščiai, Utena, o rugpjūčio 25 d. bolševikai išstumti iš Zarasų, paskutinės Lietuvos apskrities. Kovose pradžioje padėjo vokiečiai. 1919 m. liepos 11 d. vokiečiai pasitraukė iš Kauno, bet ne iš Lietuvos. Jie traukėsi į šiaurę. Čia susidėjo su bermontininkais, kurie liepos 26 d. įsiveržė iš Latvijos ir užėmė Šiaulius, Radviliškį, Linkuvą, Biržus, Viduklę. Bermontininkai-tai rusų pulkininko Belmonto vadovaujami rusų ir kitokių tautybių kareiviai, kontrrevoliucionieriai. Jie kaip ir caro laikais plėšė ir terorizavo gyventojus.
Kova su bermontininkais. 1919 m. spalio mėn. Lietuvos kariuomenė buvo atšaukta iš Daugpilio fronto ir sutelkta Panevėžio, Šeduvos, Radviliškio ruože. Lapkričio 21-22 d. Radviliškyje įvyko didelis mūšis tarp lietuvių ir bermontininkų kariuomenių. Bermontininkai gavo rimtą smūgį. Jie traukėsi. Buvo paimta didelis karo grobis: 40 patrankų, 30 lėktuvų, 100 kulkosvaidžių, 9 automobiliai, 75000 šovinių šautuvams. Tuoj įsikišo Antantės karo misija, vadovaujama prancūzų generolo Niselio, ir nedavė galutinai jų sunaikinti. 1919 m. gruodžio 15 d. paskutiniai būriai pasitraukė per Žemaitiją į Vokietiją.
Kovos su lenkais. Daug ilgesnės ir sunkesnės kovos vyko su lenkais. Pilsudskis siekė Lietuvą prijungti prie Lenkijos, remdamasis istorija : kadaise jos sudarė vieną valstybę. Antantė-Vakarų karą laimėjusios valstybės tam pritarė. Ji norėjo stiprios ir didelės Lenkijos, kad ji galėtų atsilaikyti prieš Tarybų Rusiją. Todėl lenkai vis veržėsi gilyn į Lietuvą.
1919 m. rugpjūčio mėn. lenkai buvo užgrobę Žiežmarius, Stakliškes, Butrimonis, Daugus, Giedraičius, Širvintas, Molėtus. Lietuvos kariuomenė priešinosi. Antantės karinė misija nustatė tarp lietuvių ir lenkų demarkacijos liniją. Lenkai ją dažnai peržengdavo, nes buvo daug stipresni už lietuvius. Tada misija vėl nustatydavo naują liniją, neliepdama lenkams atsitraukti iki pirmosios demarkacijos linijos. Atsigavusi Tarybų Rusija 1920 m. balandžio mėn. užpuolė lenkus, išvarė iš Vilniaus ir vijo iki Varšuvos. Antantė nusigando ir davė didelę paramą Lenkijai, kad sulaikytų rusus. Atvyko net pats prancūzų vadas su savo kariuomenės padaliniais. Jau 1919 m. antroj pusėj Tarybų Rusija buvo pasiūliusi Lietuvai derybas taikos santykiams užmegzti. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis. Tarybų Rusija pripažino Lietuvą su Vilniumi ir jo kraštu, su Lyda ir Gardinu. Davė tris milijonus aukso rublių ir daug miško atstatymo reikalams. Pagal šią sutartį rusai pasitraukė iš Vilniaus ir 1920 m. rugpjūčio 26 d. perdavė jį Lietuvai. Taip Lietuva atgavo sostinę ir ėmė joje kurtis. Antantės remiami lenkai stūmė rusus atgal. Pasiekę Lietuvą, lenkai turėjo sustoti, nes sutiko didelį Lietuvos kariuomenės pasipriešinimą. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta lietuvių ir lenkų taikos sutartis. Pagal šią sutartį Vilnius ir jo kraštas buvo pripažintas Lietuvai. Po dviejų dienų spalio 9 d. generolas Želigovskis, lyg be Pilsudskio žinios, užgrobė Vilnių ir ėjo gilyn į Lietuvą. 1920 m. lapkričio 19-21 d. Lietuvos kariuomenė tarp Širvintų ir Giedraičių, kur buvo sutelktos didžiausios lenkų kariuomenės jėgos, juos kabai sumušė. Lietuviams pasidarė atviras kelias į Vilnių. Pasirodė Antantės misija, kuri sulaikė pradėtą lietuvių žygį į Vilnių. Buvo nustatyta nauja demarkacijų linija, kuri išsilaikė 18 m. Ji ėjo keletą kilometrų į rytus nuo Molėtų, Giedraičių, Širvintų, Kernavės, Vievio, Merkio upe pro Varėną, Perloją į pietus, paliekant Merkinės valsčių Lietuvos pusėje. Taip laikinai baigėsi karas su Lenkija. Gali kilti klausymas, kodėl lietuviai taip klausydavo Antantės dėl demarkacijų linijų. Buvo bauginama, kad Antantė paliks lenkams laisvas rankas. Tuo metu reikėjo į tai atsižvelgti ir klausyti. Kovos su lenkais buvo tiek atkaklios ir svarbios, kad Steigiamasis Seimas nutraukė savo posėdžius, pasiliko darbo dirbti tik 40 atstovų, kiti, ypač kariškiai ir jaunesnieji, išvyko į frontą, kiti dirbo krašto viduje. Valsčiuose buvo tėvynės gynimo komitetai, kurie rinko frontui aprangos ir maisto reikmenis, platino bonas – valstybės paskolą.Steigiamasis seimas
Ir Vilniaus didysis seimas 1905 m., ir Vilniaus konferencija 1917 m. įrodinėjo, kad tik žmonių rinktas steigiamasis seimas galutinai nustatys Lietuvos valstybės pagrindus. Dar prieš pagrindines kovas su lenkais Lietuvos Taryba paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kuris turėjo nustatyti valstybės valdymo pagrindinius dalykus: valdymo reformą, respublika ar monarchija, herbą, vėliavą, himną, žemės reformą, kitaip sakant, sudaryti valstybės Konstituciją. Rinkimai į Steigiamąjį Seimą įvyko 1920 m. balandžio 14-16 dienomis, kandidatai į deputatus buvo pasiūlyti partijų sąrašais, taip pat kiekvienas kelių dešimčių žmonių būrys galėjo savo sąrašą siūlyti. Renkamasis turėjo būti ne mažiau 24 metų, rinkėjas-vyras ir moteris-21 metų. Iš kiekvieno sąrašo bus tiek atstovų, kiek atitinkamai už juos bus atiduota balsų. Susidarė keturios pagrindinės partijos:1. Tautos pažangos, vėliau tautininkai, tai stambios buržuazijos, inteligentijos, stambių žemvaldžių; jų vadai: A. Smetona, A. Voldemaras.2. Krikščionys demokratai, vėliau ir ūkininkų sąjunga, ir darbo federacija; tai tikintieji ūkininkai, darbininkai; jų vadai: kun. M. Krupavičius, A. Stulginskis, K. Ambrozaitis.3. Socialistai- liaudininkai demokratai, vėliau ir valstiečių sąjunga, tai indiferentai, valstiečiai, inteligentai; jų vadai- K. Grinius, M. Sleževičius.4. Socialdemokratai, tai darbo žmonių atstovai, daugiausia lietuviškai nusiteikę; jų vadai- St. Kaitys, V. Požėla.
Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 atstovų. Iš jų krikščionių demokratų 59, absoliuti dauguma, socialistų liaudininkų ir demokratų-apie 35, socialdemokratų-13 atstovų. Buvo keli ir tautinių mažumų atstovai. Charakteringa, kad tautos pažangos partija, nors pirmuoju kandidatu buvo įrašiusi dr. J. Basanavičių, negavo nė vieno atstovo- tiek liaudis tada buvo linkusi į demokratiją, jos laisvę. Svarbiausi Steigiamojo Seimo darbai buvo dar kartą visos tautos vardu, nes buvo demokratiškai visų piliečių išrinktas, proklamuoti, atkuriant nepriklausomos Lietuvos valstybę, demokratinę respubliką. Vietoj A. Smetonos prezidentu buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis.
Žemės reforma. 1922 m. vasario 15 d. Seimas priėmė žemės reformos įstatymą. Pagal jį buvo paimta dvarininkų žemė, jiems paliekant po 80 ha, ir išdalinta po 8-10 ha savanoriams, bežemiams ir mažažemiams asmeninės nuosavybės teisėmis be išpirkimo mokesčių. Žemės reformos vykdymas buvo vienas didžiausių darbų. Jis apėmė visą teritoriją, žemės fondo sudarymą, jo išskirstymą, naujakurių įkurdinimą, aprūpinimą statybinėmis medžiagomis, skirstymą į vienkiemius. Žemdirbių darbštumu XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau daug kur stovėjo medžiais apaugę ūkeliai. Iš tokių ūkių nemažai vaikų jau galėjo lankyti vidurines mokyklas.
Pinigai. 1922 m. rugpjūčio 22 d. Steigiamasis seimas išleido įstatymą dėl lietuviškų pinigų įvedimo. Piniginiu vienetu buvo priimtas litas ir centas. Litas lygus 0,1 daliai JAV dolerio. 1922 m. spalio 1 d. Lietuvos valstybės bankas apyvarton išleido pirmuosius litus. Iki tol kursavo vokiečių markės, kurių vertė buvo visai nukritusi. Litai buvo padengti auksu, kurio pagrindą sudarė ir Tarybų Rusijos gauti trys milijonai aukso rublių pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį. Litai kursavo iki 1940 m., kai rusams užėjus jie buvo iškeisti į rublius, santykiu- litas lygus 90 kapeikų.
Konstitucija. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Seimas priėmė Lietuvos valstybės Konstituciją ir netrukus išsiskirstė. Iki tol veikusi Tautos Tarybos sudaryta laikinoji Konstitucija nustojo galioti. Pagal naująją Konstituciją Seimas renkamas kas 3 metai, Seimas renka Prezidentą, Prezidentas turi teisę paleisti Seimą ir skelbti naujus Seimo rinkimus. Seimas leidžia įstatymus. Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką, šis sudaro ministrų kabinetą.
Ministrai atsakingi už savo darbus Seimui. Ministrų kabinetas turi turėti Seimo pasitikėjimą. Vyriausias teismas- Lietuvos tribunolas Kaune, apygardos teismai: Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje ir taikos teismai apskrityse ir didesniuose miestuose. Ši Konstitucija veikė iki 1928 m. gegužės 15 d.Pirmųjų Seimų laikaiValstybės sienos. Dar Steigiamojo Seimo laikais iš rytų ir pietų buvo pravesta demarkacijos linijos su lenkais. Vakarų siena ėjo buvusia rusų- vokiečių siena iki Nemuno, toliau Nemunu ir Kuršių marių, skersai Kuršių marias 4 km. į pietus nuo Nidos, perkertant kopas iki Baltijos jūros. Šiaurės siena su latviais buvo laikoma Kauno ir Kuršo gubernijų siena. Bet ji neatitiko gyventojų tautinės sudėties. Todėl 1921 m. buvo sudarytos lietuvių ir latvių komisijos sienai nustatyti, o arbitru pakviestas anglas Simpsonas. Latviai ilgai nenorėjo užleisti Palangos. Galų gale už Palangą atiduodant lietuvišką Aluštos apskritį sutarta siena pravesti 4 km. į šiaurę nuo Šventosios žiočių. Ji ėjo maždaug buvusia gubernijų siena, kur gyventojai lietuviai- Lietuvai, kur latviai- Latvijai. Latvija tada laimėjo 107 km2 teritorijos.
I. Seimas. Išsiskirstant Steigiamajam Seimui buvo paskelbti rinkimai į Pirmąjį Seimą. Rinkimai įvyko 1922 m. spalio 10-11 dienomis. Šį kartą krikščionių demokratų dauguma nebuvo tokia ryški. Teko jiems derėtis, blokuotis su kitomis partijomis, pirmiausia su sau artimesne socialistų liaudininkų partija. Reikia pasakyti, kad nuo 1919 m. pradžios Ministrų kabinetai būdavo koaliciniai, t.y. iš kelių partijų atstovų. Kadangi jos nesutardavo, kabinetai dažnai keisdavosi. Buvo atvejų, kad išsilaikydavo vos vieną mėnesį, bet dažniausiai ištverdavo keletą mėnesių arba pusę metų ir ilgiau. Pirmojo Seimo sudaryta koalicinė vyriausybė ilgai neištvėrė dėl partijų interesų nevienodumo. Prezidentas paleido Seimą ir paskelbė rinkimus į Antrąjį Seimą.
II. Seimas. Rinkimai įvyko 1923 m. gegužės 12-13 d. Dabar krikščionys demokratai laimėjo rinkimus, turėjo daugumą Seime. Sudaryta vyriausybė kartu su socialistais liaudininkais išsilaikė per visą trejų metų seimo kadenciją.
III. Seimas. 1926 m. gegužės 8-10 d. įvyko rinkimai į Trečiąjį Seimą. Prieš rinkimus tarp partijų vykdavo rietenos, kuri demokratiškesnė ar radikalesnė, prieidavo iki demagogijos, rasdamos kitos partijos būtas ir nebūtas klaidas. Kairiosios partijos su mažumų atstovų parama pirmą kartą respublikos rinkimuose laimėjo daugumą. Sudarant vyriausybę reikėjo blokuotis. Sudarytas blokas iš valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų. Į vadovaujančius postus buvo iškelti liaudininkų demokratų vadai. Prezidentu išrinktas K. Grinius, Ministru Pirmininku- M. Sleževičius. Naujoji vyriausybė 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Tarybų Rusija nepuolimo sutartį. Bet krašte nebuvo ramu. Buvo paleisti iš kalėjimų visi bolševikuojantys elementai, suteikta laisvė profsąjungoms. Todėl dirbtuvėse kildavo daug streikų.
Autoritarinis valdymas
Susidarė tokia krašto nuotaika, kad daugelis pradėjo ieškoti kokios nors išeities. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. karininkų padarytas perversmas nebuvo naujiena. Perversmą rėmė krikščioniškosios grupės ir tautininkai. Visuomenė buvo patenkinta. Prezidentu buvo išrinktas A. Smetona, Ministru Pirmininku A. Voldemaras. Krikščionys demokratai iš pradžių bendradarbiavo vyriausybėje, bet 1927 m. gegužės 3 d. jų ministrai pasitraukė iš vyriausybės. Pradėjo valdyti vieni tautininkai, prasidėjo diktatūra. Buvo pakeistas ne tik Trečiasis Seimas, bet ir uždraustos visos politinės partijos, išskyrus tautininkų, visos ideologinės jaunimo organizacijos, o propaguojamos tautininkiškosios. Bijodamas A. Voldemaro konkurencijos, 1929 m. Smetona jį pakeitė savo svainiu J. Tūbeliu. Stiprėjant demokratinėms jėgoms, 1936 m. buvo sušauktas Seimas, kaip pritariamasis organas prie Prezidento. Seimas išrinktas ne tiesioginiais demokratiniais rinkimais, o iš savivaldybių deleguotų asmenų.
Santykiai su Lenkija. Kai 1933 m. Hitleris paėmė valdžią, vokiečių kaimynams vis didėjo pavojus. Lenkijos ir Lietuvos, artimiausių vokiečių kaimynų, opiausia vieta buvo demarkacinė linija, diplomatinių santykių nebuvimas. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, kad būtų užmegsti normalūs diplomatiniai santykiai, kad demarkacinė linija būtų valstybinė siena. Ultimatumas buvo priimtas. Tauta buvo nepatenkinta.
Varšuvoje įsteigta Lietuvos atstovybė, o Lenkijos- Kaune.Klaipėdos netekimas. Pavojus iš vokiečių pusės vis didėjo. Vakarų valstybės Hitleriui paliko laisvas rankas. 1938 m. kovo 17 d. vokiečiai užėmė visą Austriją, 1938 m. spalio mėn. dalį Čekoslovakijos,- Sudetų kraštą, o 1939 m. kovo 20 d. ir visą Čekoslovakiją. Iškilo rimtas pavojus dėl Klaipėdos. Įteikusi ultimatumą 1939 m. kovo 23 d. Vokietiją užėmė Klaipėdą ir jos kraštą.
Vilniaus atgavimas. Vokiečiai nesustojo. 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Tai buvo tikroji Antrojo pasaulinio karo pradžia, nes lenkai pasipriešino. Iš kitos pusės į Lenkiją savo kariuomenę įvedė Tarybų Rusija ir Lenkija, nė mėnesio neatsilaikiusi, buvo nugalėta. Rugsėjo 19 d. Vilnių užėmė sovietai. Jie užėmė baltarusių bei ukrainiečių gyvenamus kraštus, o Lenkija liko vokiečių okupuota. Karas vyko toliau. Vokietija kariavo Vakaruose, užėmė Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Daniją, Norvegiją ir Balkanus. Įvykiai greitai kito ir Lietuvoje. Jau spalio 10 d. Tarybų Rusija atidavė Vilnių Lietuvai, bet pareikalavo bazių savo kariuomenei N. Vilnioje, Alytuje ir Prienuose. Čia tuoj ir buvo įvestos bolševikų kariuomenės dalys. 1940 m. birželio 14 d. buvo gauta nota, reikalaujanti įsileisti sovietų kariuomenę į Lietuvos teritoriją. Belaukiant atsakymo, birželio 15 d. 15 val. į Lietuvą įsiveržė bolševikų kariuomenė. Buvo sudaryta nauja tarybinė vyriausybė, kuri pakeitė buvusią krašto vyriausybę., ir prasidėjo naujas Lietuvos istorijos laikotarpis.