Profesijos rinkimosi teoriniai aspektai
Profesijos pasirinkimas , įgijimas , pats darbas lemia žmonių gyvenimą. Darbui atiduodami gražiausi metai . Žmogaus gyvenimo stilius tiesiogiai priklauso nuo pasirinktos profesijos , o fizinė bei psichinė sveikata dažnai nuo to , kaip žmogus jaučiasi tame darbe . Darbas yra viso gyvenimo šerdis . Tinkamai pasirinktas darbas leidžia pajusti , kad įgijome kažką vertinda ir kažką vertinga davėme aplinkai . Daebas lemia ir tai , ką karome laisvalaikiu , be to , kuo aukštesnę kvalifikaciją įgyjame , tuo dosniau finansiškai esame atlyginami. Rinkimasis yra gyvenimo laisvoje visuomenėje privalumas ir problema . Bet ar iš tikrūju esame visiškai laisvi rinkdamiesi profesiją? Deja , vienareikšmio atsakymo nėra . Vieni teigia , kad mes iš tikro esame laisvi pasirinkti savo gyvenimo darbą , jeigu veiksime racionaliai ir sistemingai . Kuo daugiau žinosime apie save pačius ir kokios yra mus dominančios profesijos , tuo lengviau , palyginę šią informaciją , galėsime nuspręsti , kas mums labiausiai tinka . Kiti mano priešingai . Jie teigia , kad nesame tokie laisvi , kaip manome , kad galėtume vienaip ar kitaip nuspręsti net ir rinkdamiesi profesiją . Kitaip sakant , yra įvairių veiksnių , įvairių jėgų , kurių žmonės negali kontroliuoti . Tačiau šie nekontroliuojami veiksniai gali nulemti mūsų sprendimus . Tai vadinamieji sociokultūriniai veiksniai : šeima , tėvų finansinė padėtis , tėvų išsilavinimas ir darbas , mūsų lytis , amžius ir kt. Šie veiksniai ir lemia žmonių pasirinkimą , nes žmonės negali pakeisti aplinkybių ,įvykių ar daiktų .Kontraargumentas tokiam požiūriui – žmogus yra laisvas tik todėl , kad geba rinktis , kad tik jis arba ji nulemia savo sprendimus , o ne kiti žmonės ar aplinkybės . Yra ir dar vienas požiūris : mūsų pasirinkimą kemia atsitiktinumas arba šansas . Racionalus , sistemingas profesijos rinkimasis reikalauja laiko , pasrangų , drausmės . Tad kodėl nepalikti visko likimui ? Tokio atsitiktinio pasirinkimo problema yra ta , kad rizikos laipsnis gali būti pernelyg didelis , t.y. didelė tikimybė pasirinkti klaidingai . Tačiau labai daug žmonių pasikliauja laime , šandu ar kitokiu dalyku . Matyt , todel daugelis ir yra nepatenkinti savo darbu .
Rinktis profesiją reikėtų racionaliai , sistemingai , nepamirštant , kad egzistuoja ir socialiniai veiksniai , kad atsitinka ir neplanuotų įvykių . Pasirinkti profesiją šiandien nėra lengva . Darbo pasaulyje tūkstančiai profesijų , kurios kinta : atsiranda naujų ,modifikuojasi ar nunyksta senosios . Pokyčiai vyksta ne tik išorėje , bet ir viduje – mūsų pačių asmenybėje , be abejo glime leisti tėvams , mokytojams ar konsultantams parinkti mums profesiją , bet galime ir nuspręsti , kad profesijos pasirinkimas pernelyg svarbus įvykis , kad patikėtume tai kam nors kitam .Vieni tampa psichologais todėl, kad tai madinga, populiaru, prestižiška. Kiti ateina į psichologiją todėl, kad nori suprasti save ir kitus žmones. Aš besąlygiškai priklausai šiai antrai kategorijai, nuo pat mažens kreipiau dėmesį į žmonių elgesį, reakcijas, skaičiau psichologinę grožinę literatūrą, ir jeigu turėčiau iš naujo rinktis profesiją, vėl pasirinkčiau psichologiją, nors šio darbo nepavadintum gerai apmokamu ir apskritai psichologui nėra lengva susirasti darbą. Kokių savybių reikia psichologo profesijoje? P: Dvi būtinos savybės – gabumai ir darbštumas. Nuolatinis teorinių ir praktinių žinių lygio kėlimas. Tiriamasis darbas. S: Pastaruoju metu išaugo šios profesijos populiarumas; jūsų nuomone, kas nulėmė susidomėjimo ja augimą?P: Ši profesija labai populiari, sprendžiant iš stojamųjų konkursų; tačiau kalbant apie perspektyvas, artimiausioje ateityje jos neatrodo labai skatinančiomis: visuomenė turi vystytis dinamiškai ir būti pakankamai turtinga, antra, turi subręsti visuomenės savimonė, kad galėtų suvokti psichologijos būtinybę visuomeninių ir asmeninių problemų sprendimui. Manau, mūsuose Žano Pjažė žodžiai apie tai, kad psichologija taps ryškiausia mūsų mokslinės padangės žvaigžde, išsipildys dar negreit. Tačiau žmonės pradeda suvokti, kad būtent žmogus yra visų daiktų matas, kad neatsižvelgus į žmogiškąjį veiksnį nebus realas judėjimo pirmyn, be to, tolimesnė visuomenės demokratizacija skatina atsižvelgti į psichologinį žinojimą, tuo tarpu kai autoritarinėse sistemose tai visiškai nereikalinga.
S: Su kokiais sunkumais susiduriate savo darbe?P: Tai įvairaus pobūdžio sunkumai: įsidarbinimo problema, brangi psichologinė literatūra, nepakankamas psichologijos specialistų poreikis. Tačiau pagrindiniai sunkumai yra du: žmogiškas gyvenimas nesusiveda tik į dvi problemas, jis priklauso nuo socialinių, ekonominių, politinių sąlygų, pavyzdžiui, daugelį psichologinių problemų būtų galima lengvai išspręsti tokiu atveju, jei žmogus turėtų galimybę kažkur išvažiuoti ir gerai pasiilsėti, arba gyventi atskirai nuo tėvų, arba paprasčiausiai sumažinti savo fizinį bei psichologinį krūvį. Tačiau tai jau peržengia psichologo kompetencijos ir galimybių ribas.Antra problema susijusi su tuo, kad kartais žmogui negali padėti net labiausiai kvalifikuota psichologinė pagalba – tai priklauso nuo jo charakterio, aplinkos. Pavyzdžiui, tėvams sakoma, kad jų auklėjimo stilius – žalingas, kad reikia radikaliai keisti jo būdą, tačiau tai dažniausiai lieka šauksmu tyruose. Arba galima daug kartų kartoti vyro ir žmonos tėvams, kad nereikia kištis į jaunavedžių gyvenimą, tačiau šios rekomendacijos paprastai ignoruojamos: “Mes norime gero ir puikiai žinome, kas yra gerai”.S: Kokios yra jūsų profesijos problemos?P: Problemų be galo daug. Kiekvienas žmogus turi savo problemų. Galima išskirti keletą grupių. Jeigu kalbame apie suaugusius žmones – apie tėvus, tai čia ryškiai išsiskiria tokios problemos: rūpesčiai, baimė, jaudinimasis, susiję su rytdienos nežinomybe, bedarbystės, nusikalstamumo augimu ir t.t. – visos šios socialinės blogybės palieka atspaudą žmogiškoje psichikoje, nuolatos auga skyrybų skaičius, to pasėkoje vis daugiau žmonių jaučia moralinį diskomfortą, kuris kelia psichologinę įtampą šeimoje. Akivaizdu, kad sunkios socialinės-ekonominės sąlygos yra savi-disciplinos augimo veiksnys, didelė dalis tėvų kreipiasi į psichologą, kadangi turi problemų bendraudami su savo vaikais. Pastaruoju metu amžius vaikų, su kuriais tėvai jau neranda “bendros kalbos”, nuolat mažėja – jei seniau tai būdavo būdinga paauglystės amžiuje, tai dabar jau kreipiasi netgi 6-7 metų vaikus auginantys tėvai.S: Jūs dirbate mokykloje. Kokia šios pakraipos darbo specifika?P: Mokykloje visuomet turi būti psichologas. Jeigu kada nors mokyklos psichologai pradės priiminėti psichologiniame centre – psichologinės pagalbos efektyvumas smarkiai sumažės, antra, reikia tikėtis, kad ateity mokyklų psichologai bus aprūpinami psichologine literatūra gerokai geriau, negu kaip dabar. Tikiuosi, kad ateity užsimegs tvirtesni kontaktai tarp psichologų ne tik Vilniuje, bet ir visoje Europoje.S: Kokias matote psichologijos mokslo ir praktikos vystymosi Lietuvoje prognozes? Mano prognozės – geros, optimistiškos. Kodėl? Jau yra daug specialistų, turinčių aukštojo išsimokslinimo diplomą. Yra labai daug problemų, kurios metai iš metų didėja kaip sniego kamuolys, ir visuomenė palaipsniui pradeda suvokti, kad yra psichologinės problemos, kad jas reikia spręsti, ir kad yra tie, kurie gali jas spręsti.