Vikingai

Vikingai

1. Kas yra vikingai. Jų kilmė.

2. Vikingų amžius.

3. Vikingų žygiai.

4. Skandinavų visuomenė.

5. Religija.

Vikingai – skandinavų (normanų) kilmės jūrininkai – kariai, pirkliai
ir plėšikai. Rytuose vikingai vadinti varangais, variagais. Labiausiai
žinomi savo siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir
kitose Europos dalyse tarp VIII a. pabaigos ir XI a. Šis periodas Europos
istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir
prekyba, kuri buvo plėtojama jūrų keliais. Taip pat sukūrė platų prekybos
tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Nors dažniausiai
ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo
plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti ggretimų
sričių gyventojais. Todėl dažniausiai vikingai vaizduojami kaip neraštingi,
nekultūringi ir amžinai girti barbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini
karai, negu poezija. Tačiau iki mūsų dienų išliko tokie norvegų ir islandų
literatūros paminklai kaip Edos, skaldų Egilio Skalagrimsono (Xa.), Bragio
Bodasosno Senojo (IXa.), Eivindo Finsono (Xa.) ir kitų, šiandien nebežinomų
autorių poezija, sagos apie islandus ir konungus.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vikingai paminėti 11-ame šios eros
šimtmetyje. Žodžio „vikingas“ kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną
versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio
vik (įlanka, užutėkis, upokšnis, prieplauka) ir priesagos --ing (ateinantis
iš, priklausantis). Pagal kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos
wíc (prekybos miestas).

Vikingų amžius – tai laikotarpis nuo 793 iki 1066 metų, kai vikingai
rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado
Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją
bei Normandijos sritį Prancūzijoje. 793 m. į

įvyko pirmasis patikimai
dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarne saloje, Anglijoje, o 1066 m.
vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada bandė
įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo
sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir
rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, kadangi čia reikėjo
keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti žymiai mažesni laivai,
nei jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo neskaitlingas. Dėl to
čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai
lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai suvaidino reikšmingą vaidmenį
formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje
daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų
apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus,
t.y., į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais
panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau
konungų organizuotas ir vaadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas
pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir
prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys
vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir
piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai,
kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.
Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas
arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t.y.,
Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m.
vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851
m. 886 m. sudaryta sutartimi s
su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos
vadinamosios Danelago (angl. Danelaw), t.y., skandinavų apgyventos
teritorijos Anglijoje ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas.
911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju
vikingai, vadovaujami Rollo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rollo palikuonis
Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos
karalių soste.
Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi
tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros
niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė, daug svarbesnį vaidmenį
Amerikos atradime užima Kristupas Kolumbas.

Tūkstantųjų metų skandinavų visuomenę daugiausiai sudaro
kaimiečiai, laisvi žemių savininkai, galintys nešioti ginklą ir kreiptis į
teismą. Apskritai jie yra lygūs, tačiau kai kurios senos ir turtingos
šeimos kiek įtakingesnės. Amatininkai (kalviai arba mūrininkai) yra labai
gerbiami, jie užtikrina bendruomenės apsaugą ir kelionių sėkmę. Ant
žemiausios visuomenės pakopos – vergai. Juridiškai jie nelaikomi asmenimis.
Laisvieji žmonės, susirinkę į asamblėją, vadinamą tingu (Thing), yra
aukščiausioji valdžia, kuri priima svarbius nutarimus, diktuoja įstatymus
ir atlieka veiksmo funkcijas. Karalius vykdo savo aukštesnę valdžią – jis
yra tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jo įpėdinis renkamas, bet iš tos
pačios giminės: vadinasi, monarchija yra kartu ir paveldimoji, ir
renkamoji.

Vikingai politeistai. Svarbiausias dievas Odinas, visažinis ir
puikus strategas. Populiariausias – Toras – globėjas ir gynėjas. Frėjas –
vaisingumo dievas. Jie gyvena milžiniškoje Asgaro tvirtovėje, kurios
vidury auga uosis, viršūne pradūręs dangaus skliautą, o šaknis suleidę į
pragarą. Šie dievai kartu su Valkirijomis, amazonėmis-karėmis ir kitomis
dievybėmis, dvasiomis ir demonais sudarė s
skandinavų panteoną. Laidojant
mirusiuosius dažnai į kapą dedama jų asmeninių daiktų, kurių gali prireikti
aname pasaulyje. Su vadais kartu laidojami jų mylimi gyvūnai, galvijų
galvos ir vergai, kuriuos jie labai vertindavo. Pamažu užmezgę ryšius su
Bizantija ir Vakarų Europa, vikingai priima krikščionybę.

Literatūra:
Arturas Mickevičius. Normanai ir baltai IX-XII a. Vilnius: Versus Aureus,
2004. 181 p.
http://www.lizdas.lt/skeptic/runos/vikingai.htm
Istorija 1, „Baltos lankos“, Vilnius, 1994m., 248-252psl.

Leave a Comment