Vikingai
1. Kas yra vikingai. Jų kilmė.
2. Vikingų amžius.
3. Vikingų žygiai.
4. Skandinavų visuomenė.
5. Religija.
Vikingai – skandinavų (normanų) kilmės jūrininkai – kariai, pirkliai ir plėšikai. Rytuose vikingai vadinti varangais, variagais. Labiausiai žinomi savo siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir kitose Europos dalyse tarp VIII a. pabaigos ir XI a. Šis periodas Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi.
Vikingai vertėsi žemdirbyste ir prekyba, kuri buvo plėtojama jūrų keliais. Taip pat sukūrė platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes.
Nors dažniausiai ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti gretimų sričių gyventojais.
Todėl dažniausiai vikingai vaizduojami kaip neraštingi, nekultūringi ir amžinai girti barbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini karai, negu poezija. Tačiau iki mūsų dienų išliko tokie norvegų ir islandų literatūros paminklai kaip Edos, skaldų Egilio Skalagrimsono (Xa.), Bragio
Bodasosno Senojo (IXa.), Eivindo Finsono (Xa.) ir kitų, šiandien nebežinomų autorių poezija, sagos apie islandus ir konungus.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vikingai paminėti 11-ame šios eros šimtmetyje. Žodžio „vikingas“ kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio vik (įlanka, užutėkis, upokšnis, prieplauka) ir priesagos -ing (ateinantis iš, priklausantis). Pagal kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos wíc (prekybos miestas).
Vikingų amžius – tai laikotarpis nuo 793 iki 1066 metų, kai vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado
Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją bei Normandijos sritį Prancūzijoje. 793 m. įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarne saloje, Anglijoje, o 1066 m.
vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada bandė įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, kadangi čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis.
Upėmis galėjo praplaukti žymiai mažesni laivai, nei jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo neskaitlingas. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais.
Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t.y., į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.
Apie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai, kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.
Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t.y.,
Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m.
vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851
m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos vadinamosios Danelago (angl. Danelaw), t.y., skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas.
911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rollo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rollo palikuonis
Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste.
Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė, daug svarbesnį vaidmenį
Amerikos atradime užima Kristupas Kolumbas.
Tūkstantųjų metų skandinavų visuomenę daugiausiai sudaro kaimiečiai, laisvi žemių savininkai, galintys nešioti ginklą ir kreiptis į teismą. Apskritai jie yra lygūs, tačiau kai kurios senos ir turtingos šeimos kiek įtakingesnės. Amatininkai (kalviai arba mūrininkai) yra labai gerbiami, jie užtikrina bendruomenės apsaugą ir kelionių sėkmę. Ant žemiausios visuomenės pakopos – vergai. Juridiškai jie nelaikomi asmenimis.
Laisvieji žmonės, susirinkę į asamblėją, vadinamą tingu (Thing), yra aukščiausioji valdžia, kuri priima svarbius nutarimus, diktuoja įstatymus ir atlieka veiksmo funkcijas. Karalius vykdo savo aukštesnę valdžią – jis yra tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jo įpėdinis renkamas, bet iš tos pačios giminės: vadinasi, monarchija yra kartu ir paveldimoji, ir renkamoji.
Vikingai politeistai. Svarbiausias dievas Odinas, visažinis ir puikus strategas. Populiariausias – Toras – globėjas ir gynėjas. Frėjas –
vaisingumo dievas. Jie gyvena milžiniškoje Asgaro tvirtovėje, kurios vidury auga uosis, viršūne pradūręs dangaus skliautą, o šaknis suleidę į pragarą. Šie dievai kartu su Valkirijomis, amazonėmis-karėmis ir kitomis dievybėmis, dvasiomis ir demonais sudarė skandinavų panteoną. Laidojant mirusiuosius dažnai į kapą dedama jų asmeninių daiktų, kurių gali prireikti aname pasaulyje. Su vadais kartu laidojami jų mylimi gyvūnai, galvijų galvos ir vergai, kuriuos jie labai vertindavo. Pamažu užmezgę ryšius su
Bizantija ir Vakarų Europa, vikingai priima krikščionybę.
Literatūra:
Arturas Mickevičius. Normanai ir baltai IX-XII a. Vilnius: Versus Aureus,
2004. 181 p.
http://www.lizdas.lt/skeptic/runos/vikingai.htm
Istorija 1, „Baltos lankos“, Vilnius, 1994m., 248-252psl.