Valakų reforma kaime

Sudarant naujus kaimus, buvo keičiami ir jų pareigūnai: šalinami pristovai ir skiriami vaitai bei suolininkai. Vaitu urėdas skyrė tą valstietį, kurio klausyti sutiko kiti kaimo gyventojai. Už tarnybą jis gaudavo vieną valaką, laisvą nuo prievolių, ir galėjo imti kitą, bet už jį turėjo mokėti činšą. Už padarytą nusikaltimą urėdas vaitą galėdavo nubausti, bet be revizoriaus sutikimo pašalinti iš pareigų jo negalėjo. Vaitas skelbė urėdo įsakymus ir žiūrėjo, kad jie būtų vykdomi. Vaitas buvo skiriamas vienam dideliam arba keliems mažesniems kaimams. Įsstatyme buvo pasakyta, kad vaito žinioje turi būti ne daugiau šimto, o Žemaitijoje – net keleto šimtų valakų. Kiekviename kaime priklausomai nuo kiemų skaičiaus vaitui į pagalbą būdavo skiriama po kelis suolininkus. Suolininkai prižiūrėjo kaimo tvarką, nustatydavo vieno valstiečio padarytą žalą kitam ir dalyvaudavo urėdo teisme kaip prisiekę liudininkai.
Tuose Lietuvos valsčiuose, kur didžiojo kunigaikščio dvarų nebuvo ir palivarkai nebuvo steigiami (tokių valsčių buvo apie 1/3), valstiečiai liko baudžiauninkais činšininkais.
Valaką valstietis galėjo imti arba neimti. Nepaėmęs valako valstietis galėjo iškeliauti kaip bežemis ir tapti laaisvu, arba išeiviniu, žmogumi. Paėmęs valaką, jis būdavo įrašomas į dvaro inventorių ir išeiti nebegalėjo. Išėjęs be urėdo leidimo valstietis buvo laikomas pabėgusiu, ir vaitas su dvaro tarnautojais turėjo jo ieškoti.
Valakų įstatyme greta bajorų minimi ir žemininkai – privilegijuotieji bajorai (šlėktos), turintys že

emės nuosavybės teisę. Žemininkų žemė nebuvo matuojama.

Leave a Comment